Kur svetima vėliava banguoja, ten gražiai mus generuoja

Bet, tiesą sakant, ir kitos jos dainos pasižymi aitriu geluonimi. Tarp jų ir plačiai nuskambėjusi muzikinė satyra „Kai mūzos miršta", sukurta prasidėjus kultūrininkų protestams, žadinusi tiek jų, tiek piliečių atmintį: „Jums nuogas p...las „Auksinius kryžius" teikė/ Ir kas tuomet pririšę prie kėdžių jus laikė?/ Kodėl tylėjot, kai nomenklatūrinė blusa /Apie girtus kareivius lojo - ar nebuvo tai tamsa"? Ne veltui, kaip Lietuvoje tampa įprasta, nedraugai kartais atsiunčia pažadų ją suspardyti, uždaužyti, išprievartauti. Na, o paskelbusi peticiją, reikalaujančią laikytis „LR Konstitucijos dėl vėliavų eksponavimo", sulaukė raginimo rašyt dainelę savo pakasynoms.

- Ką manote apie kultūrininkų reakciją? Jie laiko peticiją išpuoliu prieš kultūrą ir paskelbė akciją „Nubausk ir mane", raginančią visur kur kelti Ukrainos vėliavas.

- Mano nuomone, ši akcija yra nukreipta prieš mūsų Trispalvę. Nors mane kai kas kaltina nemeile Ukrainai, tačiau iš tikrųjų nesu nusiteikusi nei prieš Ukrainą, nei prieš ukrainiečius. Atvirkščiai, karo pradžioje buvau viena pirmųjų, kurie šalies mastu rinko adresus žmonių, galinčių suteikti ukrainiečių šeimoms pastogę, ir teikė juos ukrainiečių bendrijai Lietuvoje. Kiek galėdama stengiausi padėti ukrainiečiams, nes tai, ką jiems teko ir tenka išgyventi, yra baisu.

Bet man vis dėlto neaišku, kaip padeda ukrainiečiams Lietuvos valstybinės vėliavos menkinimas. Jeigu žinočiau, kad dėl iškeltos Ukrainos vėliavos karas pasibaigs arba bus išsaugota nors viena ukrainiečio gyvybė, visą namą apvyniočiau Ukrainos vėliava. Betgi aš žinau, kad taip nebus, kad tai nepadeda sustabdyti karo, todėl atkakliai laikausi minties, kad mūsų valstybinei vėliavai ji nėra lygiavertė ir nedera jos kabinti ant valstybinių pastatų.

- Sulaukiate dėl to netikėtų reakcijų?

- Ir anksčiau būdavo įvairių skambučių: gąsdindavo, kad užmuš, išprievartaus, suluošins, todėl lioviausi atsiliepinėjusi telefonu, bet kad du piliečiai po mano įrašu feisbuke pasvajotų apie mano laidotuves, ir abu tą pačią dieną, - to dar nebuvo... Net juokas suėmė...

- Rašytojo Lino Bitvinsko nuomone, Ukrainos vėliava yra tapusi internacionalizmo ugdytojų bei kovotojų ne tik prieš Trispalvę, bet ir prieš lietuvių tautinę savastį įrankiu.

- Iš tikrųjų, atoveiksmis nepateisina tokių lūkesčių: socialiniuose tinkluose pastebimai daugėja žmonių, kurie, anaiptol nepalaikydami Rusijos, gręžiasi ir nuo Ukrainos, iš tikrųjų, netgi tie, kuriems ukrainiečių gaila, ima sužvėrėti, vadindami jų vėliavą skuduru (tai visiškai nepriimtina, turint omenyje valstybines vėliavas). Kodėl taip nutiko?

Ar čia nebus kažkieno gudriai sumanyta operacija grūste grūsti kur reikia ir kur nereikia kariaujančios valstybės vėliavas, kad žmogų natūraliai imtų nuo to proceso vimdyti. Ar čia nebus dar vienas specialus projektėlis tautiečiams pjudyti? Juk kai žmogus užsidega neapykanta, išsijungia loginis mąstymas, sveikas protas, o bepročius išties lengviau valdyti...

- Prisimenu, Algimantas Rusteika nuėjo kryžiaus kelius, gindamas valstybinės vėliavos dominantę, tačiau jo skundai buvo atmesti - įstatymo pažeidimai buvo pripažinti teisėtais. Jūs tikitės kitokio rezultato?

- Atvirai pasakius, liūdesys didžiulis. Tikėjausi, kad aktyvumas bus didesnis.

Man skaudžiausia Lietuvoje ne dėl valdžios, nė dėl to, kad iš mūsų tyčiojamasi kaip tik įmanoma, ir jau seniai, bet man skaudžiausia dėl to, kad žmonės bijo. Labai daug palaikytojų internete deda patiktukus pasislėpę po svetimais vardais, o kai reikia pasirašyti savo vardu ir pavarde, jie lindi krūmuose.

Kai pagalvoji apie mūsų valdžią, - juk iš tokių pačių ji ir yra rinkta. Ir turėdama mintyje tuos, kurie labai smarkiai ant valdžios putojasi, galvoju, kaip būtų jiems atsidūrus Seime: kuris iš jų išdrįstų paprieštarauti partijos pozicijai? Ant kitų gali rėkti, o kai pačiam reikia paliudyti pilietiškumą, pasirašyti peticiją, - mirtina tyla...

- Manot, iš baimės? O gal jiems „viskas vienodai"?

- Mano paskyrą peržiūri tūkstančiai, peticijos nuoroda dalinasi žmonės, turintys labai daug sekėjų, tad galima sakyti, peticijos sklaida didžiulė, tačiau parašų, neseniai peržiūrėjau, nėra net 7 tūkstančių...

- Juk nesitikite, kad seksis kaip kultūrininkams, kurie ne tik niekuo nerizikavo rinkdami parašus prieš „Nemuno Aušrą", bet buvo skatinami Seimo opozicijos, gavo ir tebegauna beatodairišką valstybinės žiniasklaidos reklamą ir palaikymą?

- Pasaulis per daug mažas ir per daug sutapimų, kad imtum manyti, kad valstybėse tokie dalykai vyksta savarankiškai; aš tuo netikiu. Turint galvoje nevyriausybinių organizacijų tinklo tiek Europoje, tiek Lietuvoje koordinaciją, man rodosi, kad protesto dirigentas yra ne Lietuvoje, o tie, kurie apsimeta dirigentais, galimai gauna pinigėlius, ir gana nemenkus. Žinoma, kol čia Lietuvoje nebus užsienio agentų įstatymo, mes nieko nesužinosime. O žmonės iš tikrųjų bijo pasipriešinti tai koordinuojamai jėgai.

Ta dingstimi parašiau dainą „Bailys", nes, mano įsitikinimu, ir tie, kurie sako, jog jų balsas nieko nepakeis, šitaip dangsto savo baimę. Kur jūs girdėjot, kad kas nors viešai imtų ir pasakytų: pasirašyčiau, bet bijau. Kas prisipažins, kad yra bailys? Neseniai prie JAV ambasados, pagerbdami už drąsą skelbti savo pažiūras nužudytą politiką Č.Kirką, bendravome su atėjusiais ir jie sakė, kad daug jų aplinkos žmonių pritaria renginiui ir mielai būtų atėję, tačiau bijo būti nufilmuoti ar nufotografuoti.

Bet yra ir vilties kibirkštėlė. Kai Algimantas Rusteika kreipėsi dėl vėliavų visur, kur tik įmanoma, jo balsas buvo šauksmas tyruose, o šiandien Seime mes turime net kelis parlamentarus, nepraradusius kol kas (sakau „kol kas") nei sąžinės, nei sveiko proto, ir jeigu jie teikia kokią nors pataisą ar įstatymą, kuriam dūšioje pritariam, turėtume juos palaikyti, nes jie irgi ne geležiniai, jiems irgi gali atsibosti už mus visus kovoti.

Ignas Vėgėlė, Seime keliantis klausimą dėl nuolatinai ten įkurdintos Ukrainos vėliavos, kuo puikiausiai supranta, kad dabartinė padėtis prasilenkia su teise. Ir jeigu peticija nesurinks reikiamo skaičiaus balsų (kad Seimas imtųsi ją svarstyti, reikia ne mažiau kaip 50 tūkst. parašų), vadinasi, galima bus sakyti, kad mes išduodame pačių rinktą Seimo narį ir jam išreikštą pasitikėjimą.

- Seime užgimusi mintis dėl vėliavų kėlimo pataisų. Gal įteisinus Ukrainos valstybinės vėliavos vietą, kitu atveju ją galėtų pakeisti Vokietijos, kurios brigados sutiktuvėms rengiamės po kelių metų, arba Amerikos, kuri, tikimės, galėtų mus ginti nuo Rusijos agresijos, vėliavos ir panašiai?

- Kraupstu nuo to, kas vyksta mūsų akyse. Klausiau dirbtinio intelekto, ar dar yra pasaulyje kita tokia laisva, nepriklausoma demokratinė valstybė, kurioje valstybinę vėliavą dubliuotų kitų valstybių simboliai. Atsakymas buvo toks: jokioje kitoje pasaulio valstybėje to nėra ir kad tai galima traktuoti kaip moralinę okupaciją. Yra toks posakis „Jeigu Dievo nėra, tada galima viskas", tai čia galima perfrazuoti: jeigu vėliavos nėra, tada šalyje galima viskas.

- Kaip jūsų dainoje apie vėliavą: „Kur svetima vėliava banguoja, ten gražiai mus generuoja"?..

- Būtent. Kai kas siūlo į šią problemą žiūrėti vakarietiškai. Vakarietiškai - tai kaip? Be nacionalinės valstybės, be tautos, be tautinio orumo, be pagarbos įstatymams? Kai kas sako, kad vėliavos padėtis yra smulkmena, kad nieko čia tokio, jei truputį pažeisim įstatymą, bet aš matau ir kitą medalio pusę.

Kai nurėžė pensijas ne pagal įstatymą, žmonės buvo nepatenkinti, kai apdovanojo „gyvulių" pasais, irgi nesakė „nieko tokio", - jeigu mes leidžiame pažeidinėti įstatymus vienur, vadinasi, mes sudarome galimybę pažeidinėti juos visur kitur. Vėl ir vėl. Kitaip tariant, leidžiame valdžiai elgtis su mumis, kaip ji užsimano, nes ji žino, kad nesikišim ir tylėsim.

- Iš kur jums taip gerai žinoma kultūros situacija Lietuvoje?

- Turėjau nedidelį „Varlytės teatrą" su keliais darbuotojais, jis veikė dešimt metų ir užgeso per pandemiją. Buvo žiauriai skaudu. Prieš Kalėdas skambindavo buvę seni klientai ir klausdavo, gal atsigavom, tik pernykštis ruduo buvo pirmas, kai skambučiai nutrūko. Iki šiol nekyla ranka išmesti personažams siūtų drabužių, kuriuos irgi pati modeliuodavau, radusi įdomesnių medžiagų skudurynuose, - mums nereikėjo nei pašalpų, nei projektinių pinigų, nei kitokių fondų, dirbom ir patys išsilaikydavom.

Mes buvome išvažiuojamasis teatras, vaidindavom visoje Lietuvoje, mokyklose, darželiuose, kultūros namuose, pati buvau ir scenarijų autorė, ir režisierė. Kai kuriuose miestuose, tiesiai šviesiai sakau, reikėdavo švietimo skyriaus leidimą gauti, o jeigu tame skyriuje neturi pažįstamų, kad galėtum nunešti kyšį (teko ir tokį duot), tada leidimo negausi.

Smarkiai jiems nesimeldžiu, bet vienas geras dalykas, kurį padarė valdžion atėję „valstiečiai", buvo tas, kad, įvedus kultūros pasą, baigėsi visi kyšiai. Komisija nuspręsdavo, ar gali vieną ar kitą spektaklį rodyti vaikams; už juos mokėjo valstybė. Visi aštuoni mano muzikiniai spektakliai gavo jos palaiminimą, bet atėjus konservatoriams padėtis pasikeitė: visus spektaklius užraukė, paliko tik kalėdinius.

- Dėl ko?

- Vienas spektaklis buvo skirtas patyčių prevencijai, kitas bylojo apie meilę gimtam kraštui, Tėvynei ir kalbai, trečias - apie prigimtinį mamos ir vaiko ryšį, apie šeimos reikšmę augančio vaiko psichologijai, ryšiams, gyvenimui, - tai buvo labai rimtos temos, pritaikytos vaikų pasaulėjautai, - aš supratau, kad konservatoriams tai nepatiks. Per pandemiją turėjau skelbti, kad įėjimas į spektaklius tik „su galimybių pasu", aš, aišku, atsisakiau tai daryti...

O paskui... kadangi buvau įpratusi bendrauti su vaikais, jie man - gyvenimo prasmė ir pagrindas, pradėjau dirbti su specialių poreikių vaikučiu. Su juo buvau darželyje, o kai jam reikėjo pereiti į mokyklą, jis buvo taip prisirišęs prie manęs, kad tėvai paprašė jį globoti ir ten. Dabar jis antroje klasėje. Siūlė man dirbti Kauno rajono kultūros namų direktore, bet atsisakiau - negaliu vaiko palikti, žinau, kad jam bus didelė trauma. Aš jam labai reikalinga, neturiu teisės jo palikti.

- Kaip gimsta jūsų dainos?

- Muzikinė satyra Lietuvoje praktiškai neegzistuojantis dalykas, tad tariuosi įsmukusi į tuščią nišą. Kadangi nemoku glaustai rašyti, man tos dainos yra ir saviaukla: ir jos turi tilpti į tam tikrus rėmus, ir aš turiu pasakyti viską, ką noriu. Nešiojuosi sąsiuvinuką, į jį įsirašau frazes, atėjusias į galvą važiuojant į darbą, o kartais pabundu ir, atrodo, kažkas mintį pasufleruoja.

Tik nežinau, ar rasčiau kokį nors drąsuolį, kuris dainuotų mano dainas, bet čia mane gelbsti dirbtinis intelektas. Tenka atsiprašyti, kad jis dar nemoka taisyklingai lietuviškai kirčiuot, bet minties nepakeičia, - kai nori pakarti, šniūrą visuomet rasi. Kai kas, išklausęs vieną kitą mano dainą, parašo, kad jos jam buvo metų atradimas, dėkoja ir prašo nesustoti. Tokie dalykai motyvuoja, matai, kad žmonėms šito reikia.

- Kas, jūsų nuomone, Lietuvoje nebijo?

- Mylėti ir bijoti yra žmogiška ir žmoniška. Bet likti baimėje ir jos nenugalėti yra gyvuliška. Juk ne veltui, netyčia, bet Šeimų sąjūdyje atsidūriau. Čia minčių tiek ir tiek, tik mums palaikymo trūksta. Mes irgi kažko bijom, bet su tomis baimėmis susitvarkome, būdami tiesos pusėje ir žinodami, kad juo daugiau tylėsi, tuo intensyviau lips tau ant galvos.

Juk anksčiau ar vėliau ateis metas, kai kiekvieną iš mūsų vienu ar kitu kraštu palies toji grandiozinė neteisybė, kuria patvinusi mūsų Lietuvėlė. Ir nusišalinti nuo to niekaip negali. Kaip negali ramiai praeiti pro mušamą žmogų, lygiai taip pat negali ramiai žiūrėti, kaip muša tavo Tėvynę, tavo gimtinę muša.

Būnant Šeimų sąjūdžio tarybos nare, ne kartą teko girdėti priekaištų esą mes išsisėmėme. Ne mes išsisėmėme, o mūsų piliečiai išsisėmė. Mes organizuodavom mitingus, gaišdavom savo laiką, nutraukdavom pinigus nuo šeimų, nes mūsų juk niekas neremia, o į mūsų renginius ateidavo vis mažiau žmonių.

Per paskutinį didesnį mitingą, kurį vadiname lemtinguoju (prieš LGBT įšeiminimą), mes gi stovėjom tikra to žodžio prasme iki apatinių permirkę, žmonių atėjo keli šimtai ir tie patys, orui visiškai subjurus, išsisklaidė. Ir negali sakyti, kad jiems „viskas vienodai", manau, čia ne abejingumas, čia baimė.

Gal istorija mūsų tokia, gal per daug svetimšalių trypė mus, mindė, kad galų gale įskiepijo nuolankumo geną: žmogelis susimetė į kuprelę, sulinko, priprato tyliai ramiai kentėti: ai, būsiu kantrus, būsiu nematomas, gal juodas debesis kaip nors praslinks...

- Ir joks prezidentiškas patarimas nekrūpčioti netenka galios...

- Akivaizdu, kad ne: kaip krūpčiojom, taip krūpčiojam. (Juokiasi.)