Nida Vasiliauskatė: Nesirūpinama net minimalia teisėtumo iliuzija

- Lietuvos vyskupų konferencija viešu laišku tikintiesiems išsakė savo kritišką nuomonę ir nepritarimą Civilinės sąjungos įstatymui. Kaip vertinate tai?

- Bažnyčia turi teisę išreikšti poziciją įvairiais socialiniais ir politiniais klausimais, komentuoti įstatymų projektus kaip atitinkančius, arba ne, krikščionišką pasaulėžiūrą, džiaugtis jais ar smerkti ir nerimauti: tai visiškai normalu. Tuo labiau - turint monopolį religiniais klausimais: todėl gali, pavyzdžiui, neteikti tos pačios lyties poroms santuokos sakramento - visiškai nesvarbu, pripažįsta tokias civilines santuokas valstybė ar ne. Arba neteikti jo skirtingos lyties poroms pakartotinai (ką ir daro).

Tačiau šio laiško argumentai keistoki: esą (cituoju), „Minėtame Civilinės sąjungos įstatymo projekte iš esmės siūloma tai, ko popiežius Pranciškus anksčiau cituotoje apaštališkojo paraginimo Amoris laetitia ištraukoje kviečia nedaryti, - faktines sąjungas ir sąjungas tarp tos pačios lyties asmenų prilyginti santuokai", ir taip santuoką devalvuotų.

Pirmiausia, tai nėra tiesa: santuokai civilinė sąjunga čia neprilyginama ir netapatinama, priešingai, daromas aiškus skirtumas: sudarius santuoką, civilinė partnerystė pasibaigia, tai tik bendro gyvenimo ūkinio ir teisinio reglamentavimo sutartis, neturinti nieko bendra su santuokai teikiamu simboliniu, moraliniu ar religiniu krūviu, jokia išskirtinė vertė ir svarba valstybėje partnerystei irgi nepriskiriama.

Antra, net jei išties teisiškai prilygintų (taip nėra, bet jei), tai tik dabar galiojančiai civilinei skirtingų lyčių porų santuokai, kuri irgi tėra civilinė sutartis (visiškai sekuliari, be jokio krikščioniško turinio), bet ne bažnytinei, kuriai ką nors prilyginti gali tik pati Bažnyčia, ne Seimas, ne Vyriausybė ir ne prezidentas.

Trečia, heteroseksualią santuoką devalvuoti gali, pavyzdžiui, neištikimybė, skyrybų gausa, disfunkciniai santykiai šeimoje, perteklinis valstybės kišimasis, bet ne kartu seniai gyvenančios tos pačios lyties poros savo bendro gyvenimo teisinis įforminimas: tai nesusiję.

- Kaip manote, ar ši vyskupų pozicija kaip nors paveiks Seimą?

- Kažin. Jau matėme stebėtiną valdančių jėgų atkaklumą bei gebėjimą nušalinti ar nutildyti opoziciją, jei tokia atsirastų. Tačiau šiuo atveju bloga yra bet kokia įstatymo projekto tolesnės trajektorijos baigtis: tiek jei bus priimtas (savaime tame nebūtų nieko bloga, jei ne aplinkybės, kuriomis priėmimas vyksta, ir jei ne protagonistai), tiek jei nebus (atmetimas toliau penėtų surastą atpirkimo ožį, eskaluotų dirbtinį konfliktą ir fiktyvią „tamsuomenės" vs „šviesuomenės" skirtį, ir toliau nesuteiktų galimybės susitvarkyti bendrus ūkinius reikalus suinteresuotiems Lietuvos piliečiams).

- Ar apskritai šiuo kriziniu metu yra laikas užsiimti visuomenę skaldančiais įstatymais?

- Tikrai ne laikas. To atkaklus „nesupratimas" būtų papildomas argumentas, kad iš tiesų anaiptol ne civilinės partnerystės siekia valdančios politinės jėgos, o viso labo manipuliuoja ja suinteresuotais rinkėjais, erzina visus likusius ir tyčia varo gilyn pleištą į Lietuvos socialinį kūną.

- Ar iš Seimo skilimo, kai pozicija ir opozicija rinkosi skirtingose salėse, ko nors pasimokyta?

- Nemanau. Pozicija - ne tie, kurie mokosi, o opozicija - nelabai opozicija. Veikiau papildomai pasitreniruota kaltinimų „antivalstybine veikla" visiems, kas besąlygiškai su viskuo nesutinka, mene. Ir pagamintas atsarginis scenarijus, kaip valdyti be opozicijos apskritai: nesirūpinant net minimalia teisėtumo iliuzija.