Džiuljetos leitmotyvas - visam gyvenimui

Aktorė nuo 1975 metų kartu su kurso draugais Algirdu Latėnu, Irena Kriauzaite, Dalia Overaite, Vidu Petkevičiumi, Kristina Kazlauskaite, Kostu Smoriginu, Arūnu Storpirščiu, Dalia Storyk bei Remigijumi Vilkaičiu pradėjo dirbti Jaunimo teatre. Bendrakursiai tapo garsiuoju režisierės Dalios Tamulevičiūtės dešimtuku - išskirtiniu reiškiniu Lietuvos teatro istorijoje. Šiuokart Violeta, sukūrusi apie 70 vaidmenų kine ir teatre, buvo apdovanota ne tik „už talentą ir aktorinį meistriškumą", bet ir už „prasmingą vertybių ir patirties perdavimą jaunajai kartai, ilgametį atkaklų darbą, telkiant teatrų, kuriančių vaikams ir jaunimui, bendruomenę". Tai ji 2001 metais įkūrė Tarptautinės teatrų vaikams ir jaunimui asociacijos ASITEŽAS skyrių Lietuvoje ir jau du dešimtmečiai, kaip jam vadovauja.

Kokios mintys ją lanko šiandien, paprašėme pasidalinti V.Podolskaitės.

Apie apdovanojimą

„Šitas apdovanojimas labai malonus. Nors jį gavau asmeniškai, bet priimu kaip ASITEŽO veiklos įvertinimą. Kaip patvirtinimą, kad ne pats su savimi dirbi. Kad ir kaip būtum įtikėjęs tuo, ką darai, bet kartais pasijunti kaip autistas, vakuume, ir kai kas nors iš pašalies pasako „ačiū", „gerai darai", atrodo, kartu atveria naują kanalą kurti. Jau galvojai, viskas, ką norėjai, padarei, laikas gesint žvakes, bet po padrąsinimo tau norisi dar kažką nuveikti, - kiekvienas palaikymo žodis padeda gyvent. Man itin svarbu, kad po dviejų dešimtmečių, kai tiek ir tiek buvo stengtasi įtikinti išskirtine teatro vaikams misija, skiepijant jiems kultūrinį instinktą, buvo atkreiptas dėmesys į teatrų vaikams ir jaunimui bendruomenę. Galgi dabar mums bus lengviau, gal nebereikės įrodinėti, koks svarbus teatrinis švietimas ar pagaliau tarptautinių vaikų ir jaunimo teatrų festivalių organizavimas Lietuvoje. Gal įvyks taip lauktas proveržis, kaip ir Gabijos progimnazijos sostinėje atveju: dešimt metų agitavau už jos statybą, o kai šiemet ją pagaliau atvėrė, Vilniaus savivaldybės planuose jau radosi planų statyti bent septynias. Pasirodo, ir be koncesijos savivaldybė gali pastatyti mokyklą...

Apie aktorių gentį

Gal ir šiandien būčiau laiminga galėdama dirbti teatre, kaip kai kurie ten užsilikę kolegos, tačiau kai vaidmenų mažai, o naujų nėra, ir gyvenimas pro šalį dunda kaip traukinio vagonas, stovėti tuščiomis ir laukti, kol tave kas pašauks, jau negali. Tai ne mano būdui. Ir mama, jau kiek laiko gulinti ant patalo, negali ramiai nugulėti, vis grasina, kad kelsis ir eis, kažką veiks... Taip ir aš Jaunimo teatre ėmiau rūpintis, kaip prisijaukinti jaunąjį žiūrovą, įkūriau viešąją įstaigą „Trečias skambutis", - vis daugiau manyje ėmė reikštis mamos ar visuomeniškumo genas, dėl kurio radosi ir ASITEŽAS, dėl kurio, matyt, nė nepajutau, kaip įsitraukiau į politiką; jau ketvirtą kadenciją esu Vilniaus savivaldybės tarybos narė. Kita vertus, pagalvoji, kad tavo džiuljetos jau suvaidintos, na, gal ir galėtumei mamas, karalienes vaidint, bet niekas tokių vaidmenų nesiūlo...

Tiek teatre, tiek politikoje visi vaidina, bet tarp aktorių nuoširdumo gal daugiau. Galbūt aš klystu ieškodama nuoširdumo tarp žmonių, kurių veikla neretai esti priklausoma nuo kitų. Bet gal dėl to aš taip ir ilgiuosi teatro žmonių. Būna, kokioje nors kompanijoje imi ir pasijunti kaip svetimkūnis, jaučiantis viso organizmo (kompanijos) atstumiančią jėgą, o kai staiga vėl nunyri į teatrą - tarytum duktė paklydėlė būtų sugrįžus į namus, - viskas ten artima ir sava. Žinoma, teatre irgi yra ir pykčių, ir intrigų, barnių ir ašarų yra, tarp aktorių irgi pasitaiko niekšų, kaip tarp politikų - padorių žmonių, tačiau politikoje diduma vaidina prisiimtus ar partiniu principu jiems primestus vaidmenis. Galima su jais tartis dėl bendro darbo, tačiau didelių draugysčių nesitikėk, - „draugystės", klijuojamos interesų pagrindu, nebūna ilgalaikės, nes interesai turi savybę keistis ne tik patys, bet ir mainyti savo šeimininkus.

Psichologinis spaudimas egzistuoja tiek teatre, tiek politikoje: tiek vienur, tiek kitur man trūko ir tebetrūksta lankstumo. Prisimenu, per repeticijas tol nesutikdavau su režisieriaus nuomone (abejodama ginčijausi net su Eimuntu Nekrošiumi), kol pati patikėdavau personažo traktuote arba kol jie įtikindavo mane savo teisumu.

Sako, politika neįmanoma be kompromisų, bet aš priešinuosi ir priešinsiuosi bet kuriam iš jų, jei jis nusvies už sveiko proto ribų. Be to, nemėgstu „brudo" apie žmogų nešiotis savyje.

Apie saugumo jausmą

Nežinau vietos žemėje, kurioje šiuo metu žmogus jaustųsi saugus. Nepažįstu žmogaus Lietuvoje, kuris nerūpestingai skelbtųsi nejuntantis jokio pavojaus nei valstybės ateičiai, nei savo vaikams, nei savo paties likimui. Iliuzorinis saugumo jausmas ėjo druzgais, kai kasnakt valstybės sieną kirto dešimtys nelegalų, o mes nebuvom pasiruošę jos apsaugoti. Kur garantija, kad tai nepasikartos, jeigu, pavyzdžiui, Europos Sąjunga palieps? Apskritai, sveikas protas nenori taikstytis su situacija, kai svetimšalis įsibrauna pas tave ir sako: pasislink, aš dabar gyvensiu čia. Kita vertus, labai sunku matyti šąlančius migrantų vaikus pasienio miškuose, - kone hamletiška dilema suderinti protą ir gailestingumą...

Bet net tokiomis aplinkybėmis pirmiausia tenka saugumo ieškoti viduje. Kiek save atsimenu, žinau: kiek turi jėgų susikurti tą saugumą, tiek jo ir yra. Netikėk, kad iš šalies ateis kažkas ir tave apsaugos. Gal nuo vaikystės turiu tą jausmą: augau viena, neturėjau tokios užuovėjos, kokia paprastai esti tvirta šeima, kurioje yra ir mama, ir tėtis, brolis, sesė, - visąlaik puslaukinė buvau, ir ten, kur rasdavau nuoširdumą, ten ir būdavau saugi. Bet, pasitaiko, vietoj nuoširdumo netikėtai gauti niuksą iš pasalų. Laimė, jei yra šalia žmogus, kuris padeda išsilaižyti, o jeigu ne, tuomet vienintelė paguoda - mus globojanti Jėga. Tikiu, kad ji yra, nes mes esam per silpni, kad išgyventume be jos.

Apie laimingumą

Kiekvieną dieną atsiduri tartum kovos lauke, kur tavęs laukia rūpesčių apgultis, kur kartais tenka gintis ne tik jų, bet ir negerų minčių. Bet, būna, staiga ištinka blyksnis, dažniausiai gamtoje: viskas aplink nušvinta, pilkuma nuplaukia, atrodo, visko tuo metu gana: ir džiaugsmo, ir grožio, ir neapsakomo būties lengvumo, - net kvėpuoti, rodos, kitaip pradedi. Deja, tokios akimirkos esti labai retos. Galbūt teisus buvo galvočius, teigęs, jog žmogus iš viso gyvena gal tik kelias dienas, gal savaitę, mėnesį, o visą kitą laiką jis tiesiog būna. Laimė man yra panaši į rožinį, suvertą iš akimirkų brangakmenių. Vieną dieną dėl tos akimirkos pasijusi laiminga, kitą dieną dėl kažko jau būsi nelaiminga. Visada linksmai atsimenu spektaklį „Normanų pergalės", kur mano vaidinama herojė susodina visą šeimyną prie vieno stalo ir tikisi idilės, tačiau kyla kivirčas, visi garsiai barasi, rėkia, ir visa idilė griūva. Apimta nevilties mano herojė prašo bent akimirką būti geriems, o jos partneris atsikerta: melskimės, kad dar gyvi liktume... Taip ir gyvenime... (Juokiasi.)

Apie svarbiausią vaidmenį

Sakyčiau, viso gyvenimo leitmotyvas man - Džiuljetos, meilės tema, atsikartojusi nuo konservatorijos laikų (turimas galvoje Džiuljetos vaidmuo ir garsioje V.Šekspyro pjesėje, ir E.Nekrošiaus režisuotoje K.Antanėlio ir S.Gedos roko operoje „Meilė ir mirtis Veronoje" - D.Š.) Vis tiek be jos šitame gyvenime nieko geresnio nėra ir visai nebūtina manyti, kad turiu galvoje išskirtinai meilę vyro asmeniui. Džiuljeta iki šiol man yra nelyginant skaidrus lašas, kuriame gali išvysti savo dabartinį atspindį. Šiandien labai dažnai kartojama: „Mylėk save." Per dažnai. Gal dėl to tiek pykčio nesutarimų, prieštarų, nesantaikos tarp žmonių. Šią filosofiją pateisinu tik proto ribose, tik tuo atveju, jeigu ji reiškia atsakomybę, rūpinimąsi savimi, kad nepakenktum kitam. Nes jeigu savimi nesirūpinsi, jei nekreipsi dėmesio, gali užkrauti bėdą artimam, kuris turės tavimi pasirūpinti. Mylėti save man reiškia neprarasti savigarbos, nenuvertinti savęs ir išlaikyti dvasinę pusiausvyrą, kad netaptum toksiška ir tuo neapnuodytum kitų tiek fiziškai, tiek dvasiškai.

Kadaise kažkas manęs klausė, koks charakterio bruožas man yra vienas brangiausių, ir aš impulsyviai atsakiau, kad nuoširdumas. Kiek kartų paskui tikrinau save, gal yra ir kitų man svarbesnių savybių, tačiau neseniai sugavau save vėl galvojant apie tokį santykį tarp žmonių ir sumečiau, kad šiandien šitas žodis labai retai vartojamas, kad nuoširdumas tapo nebepopuliarus. Ne kartą, kalbėdama su žmonėmis, pasijuntu kaip prie užrakintų durų - galvoju, kodėl jie tokie dirbtini. Matau, jie patys dūsta, jiems ne prie širdies tos primestos taisyklės, kaip turi atrodyti, kaip elgtis, ką sakyti, ką nutylėti, ypač vertybinėmis temomis. Jie ir patys kankinasi, bet jie negali atsiverti, jie jau nebegali būti nuoširdūs. Galbūt bijo pasirodyti silpni, gal po uždarumo kaukėmis slepia savo meilę ar nemeilę, galbūt bijo, kad taps pažeidžiami ir jausis dar labiau nesaugūs, negu yra. Nuoširdumas nebėra gero tono ženklas, bet tai vienintelė kalba, kuria kalbu."