respublika.lt

G.Bagdonavičius - nepavaldus laikui Šiaulių simbolis

(0)
Publikuota: 2021 rugsėjo 01 09:30:05, Živilė KAVALIAUSKAITĖ
×
nuotr. 1 nuotr.
Gerardas Bagdonavičius. Ričardo Dailidės nuotr.

Liepą paminėtos 120-osios šiauliečio dailininko, pedagogo, kraštotyrininko, scenografo, fotografo, dizainerio, vieno iš ekslibrisų pradininkų Lietuvoje Gerardo Bagdonavičiaus gimimo metinės. „Unikaliausias pedagogas", - sako buvęs G.Bagdonavičiaus mokinys, fotomenininkas Ričardas Dailidė, mokytoją įamžinęs nuotraukose 1981 metais - artėjant jo 80-mečiui.

 


Miesto ženklas

„Yra žmonių, kurie taip suaugę su savo gyvenamąja vietove, kad tampa lyg ir jos ženklu, simboliu. Toks buvo Gerardas Bagdonavičius, anuo metu beveik visų šiauliečių pažįstamas, visų žinomas, visur sutinkamas. Tai pats šiaulietiškiausias dailininkas: čia jo vaikystės, jaunystės ir brandos miestas, čia jam iki detalių buvo žinomas dukart sudegęs ir iš naujo atgimęs bei toliau besiplečiantis miestas", - prieš dešimtmetį straipsnyje „Gerardas Bagdonavičius - menininkas ir pilietis, nepavaldus laikui", publikuotame albume „Gerardas Bagdonavičius. Tapyba/Grafika/Dizainas/Fotografija", - rašė menotyrininkas Vytenis Rimkus.

G.Bagdonavičius 1901 metų liepos 25 dieną gimė Radviliškyje, bet netrukus, 1902 metais, šeima persikėlė į Šiaulius. Čia jis tapo visapusišku kūrėju: nuo saldainių popierėlių iki Vytauto Didžiojo paminklo Lygumuose (Pakruojo r.), nuo ekslibrisų iki baldų Kauno karininkų ramovėje. Sukūrė per penkis tūkstančius įvairiausių darbų, parodose dalyvavo nuo 1923 metų. Jis buvo grafikas ir tapytojas. Didžiulis dailininko indėlis kuriant ir populiarinant lietuvišką ekslibrisą. Ypač vertingi etnografiniai piešiniai, architektūriniai peizažai, kuriuose liko įamžintas paveldas.

Dailininkas sukūrė plakatų, iliustracijų ir viršelių knygoms, taikomosios grafikos kūrinių: padėkų, sveikinimo ir pagyrimo raštų, įstaigų blankų, vokų, atvirlaiškių, prekių etikečių, pramoninių ir maisto prekių pakuočių.

Pirmieji išlikę scenografijos eskizai buvo skirti Kauno Tautos teatrui, jis apipavidalino Šiaulių dramos teatro spektaklius.

Pagal šiauliečio projektus pagaminti baldų komplektai Kauno karo muziejui ir Karininkų ramovei.

Fotografuodamas nevengė eksperimentų, labai daug dėmesio skyrė kompozicijai - į fotografiją žiūrėjo kaip į meną.

Dešimtmetį po Antrojo pasaulinio karo G.Bagdonavičius buvo vienintelis profesionalus dailininkas Šiauliuose.

Vyresniosios kartos šiauliečių atmintyje G.Bagdonavičius įsiminė kaip išskirtinis pedagogas.

Pirmosios Lietuvos Respublikos metais G.Bagdonavičius buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu, pokario metais - Garbės ženklo ordinu ir medaliu „Už darbo šaunumą". Visus apdovanojimus susisegdavo į atlapą - sovietinius ir „smetoninius".

G.Bagdonavičius mirė 1986 metų vasario 3 dieną Šiauliuose, palaidotas Donelaičio kapinėse.

Pagrindinė G.Bagdonavičiaus palikimo dalis saugoma Šiaulių „Aušros" muziejuje. 2011 metais, minint dailininko 110-ąsias gimimo metines, muziejus išleido albumą „Gerardas Bagdonavičius. Tapyba/Grafika/Dizainas/Fotografija".

Šiauliuose, Aušros alėjoje, restauruotame dailininko name, dabar veikia Kultūros paveldo departamento Šiaulių skyrius. Namas įvardijamas išskirtiniu tarpukario modernizmo architektūros statiniu. Name dailininkas gyveno 1936-1986 metais. Atkurtas jo gyvenimą liudijantis interjeras - namas atviras lankytojams.

Ypatingas mokytojas

Fotomenininkas R.Dailidė rodo G.Bagdonavičiaus portretus. Per laiką daug kas atmintyje išsitrynė, nublanko, bet išliko praeities nuotaika ir nutolusių metų dvasia. Penkiolika portretų - penkiolika išsaugoto laiko momentų. Iš praeities ateičiai.

„Tokio šviesaus jo portreto niekas nėra sukūręs", - apie vieną iš penkiolikos G.Bagdonavičiaus portretų, išspausdintą R.Dailidės albume „Laiko labirintuose", 2008 metais rašė fotografijos ir kino kritikas Skirmantas Valiulis, taip pat buvęs G.Bagdonavičiaus mokinys.

Nuotraukos pabudino R.Dailidės prisiminimus - mokyklinius metus Juliaus Janonio vidurinėje mokykloje ir jau vėliau, G.Bagdonavičiaus 80-mečio proga, rengtą parodą Fotografijos muziejuje. Tuomet R.Dailidė pasiūlė greta surengti dar vieną parodą - fotografų įamžintų G.Bagdonavičiaus portretų.

Pirmiausia keliamės į tolimesnę praeitį - R.Dailidė J.Janonio vidurinėje mokykloje mokėsi 1953-1954 metais, kai po septintos klasės perėjo iš Vinco Kudirkos mokyklos. G.Bagdonavičius, piešimo mokytojas, ir šiandien iškyla kaip ryškiausia asmenybė.

„G.Bagdonavičius buvo ypatingas mokytojas, nepaprastai demokratiškas, - sako R.Dailidė. - Buvau visiškai negabus dailei, bet jis jokiu būdu neignoruodavo, nežemindavo. Kai dabar pažiūriu, visiškai skirtingas požiūris: tuo metu - moksleivio ir dabar, augusio, prinokusio žmogaus."

Unikaliausias pedagogas - šiais žodžiais mokytoją apibūdina R.Dailidė. Nebruko, neaiškino, bet gebėjo tiesiogiai perduoti gyvenimo ir išminties pamokas.

Per pamokas rasdavo laiko parodyti, kaip pasidaryti iš kartono ar faneros fotoaparatus. Iš G.Bagdonavičiaus moksleiviai sužinojo ne tik apie meną, literatūrą, istoriją, bet ir apie didžiausius nuotykius.

Tuomet, prisimena R.Dailidė, neprilygstamas filmas buvo „Tarzanas", moksleiviai jo eidavo žiūrėti ir tris, ir penkis kartus. G.Bagdonavičius, žinodamas jaunuolių aistrą, dar paaštrindavo smalsumą. Pagrindinio aktoriaus pavardę - Vaismiuleris - mokiniai sužinojo būtent iš G.Bagdonavičiaus.

„Jis pasidarė mums šventas! Jo interesų ratas buvo nepaprastai platus", - prisimena R.Dailidė.

G.Bagdonavičiaus pamokos buvo pripildytos ir moksleiviškų pokštų.

„Per pamoką buvo galima vaikščioti, kur nori. Už daugelį dalykų galėjo sumažinti elgesį, net iš mokyklos pašalinti", - sako R.Dailidė. Bet G.Bagdonavičius mokinių išdaigas gebėdavo priimti be bausmių.

„Pelenų dieną sugalvojome paimti maišiuką, pripilti pelenų ir pakabinti ant nugaros pamokos metu. Manėme, padarysime cirką, - moksleiviškas dienas prisimena R.Dailidė. - Nujautėme, kad suprato, ką mes atlikome, kai vaikščiojo po klasę. Tai buvo pirma dalis. Antra dalis - jis paėmė ir nuėjo su tais pelenais į mokytojų kambarį! Mes bandėme nueiti ir pasiklausyti, kas ten vyksta. O ten vis kvatojosi. Kiti mokytojai šito neleistų, bet jis pratęsė mūsų žaidimą."

Gabesnius moksleivius G.Bagdonavičius kviesdavosi pas save į namus. Ten rengdavo papildomas pamokas. G.Bagdonavičiaus buvę mokiniai - dailininkai Petras Repšys, Antanas Visockis, Antanas Gudaitis, Eduardas Juchnevičius, Kazys Kasperavičius, Vytautas Mackevičius, menotyrininkas Vytenis Rimkus, scenografė Joana Taujanskienė ir daug kitų iškilių asmenybių.

„Aš gyvenime neturėjau daugiau mokytojo, kuris per vieną pamokėlę per savaitę tiek daug duodavo, ir įsiminė visam gyvenimui", - sako R.Dailidė.

Kai R. Dailidę gyvenimas vėl grąžino į Šiaulius, mokytojas buvo beveik nepasikeitęs. Liko išskirtinis.

„G.Bagdonavičius buvo kaip artistas mieste, išsiskirdavo savo apranga. Prastai apsirengęs neišeidavo. Jo prigimtis, matyt, buvo tokia: žmogus turi būti tvarkingas, o jeigu jis yra žinomas, turi net spindėti, - prisimena R.Dailidė. - 1952-1954 metai, laikas po karo, žmonės dar neturėjo, kuo apsirengti, buvo didžiulis kontrastas. Stebėdavo, žiūrėdavo į jį. Nešiodavo trumpas kelnes, ir vis kitaip rengdavosi - vadinasi, iš senų rezervų."

Mieste žmonės G.Bagdonavičių vadino Penzeliuku. R.Dailidė sako, jog pravardę susigalvojo pats: dažnai vartodavo žodį „penzelis" - ne teptukas. Meninį akcentą „Penzeliukas", skirtą
G.Bagdonavičiui, prieš penkerius metus sukūrė skulptorius Martynas Gaubas.

Namui reikia gyvybės

Garsiuose G.Bagdonavičiaus namuose pirmą kartą R.Dailidė apsilankė sutaręs fotografuoti. Namų interjeras buvo įspūdingas: nuo lubų iki žemės - dailės kūriniai, daiktai, vazos, gėlės. G.Bagdonavičiaus nereikėjo prašyti pozuoti. Dailininkas maloniai sutiko, rodė darbus.

„Pasirink iš mano bibliotekos, ką nori", - po fotografavimosi pasiūlė R.Dailidei. Vietoje R.Dailidės paimtos brošiūrėlės padovanojo S.Eizenšteino, žymaus režisieriaus, albumą.

Ilgus metus G.Bagdonavičiaus namas, kurį, manoma, projektavo padedant architektui Karoliui Reisonui, stovėjo apleistas.
R.Dailidė buvo vienas iš miesto šviesuolių, vis primindavusių apie šio namo ir joje gyvenusios asmenybės svarbą. Nugyvento namo restauracija prasidėjo 2016 metais.

„Reikia pratęsti G.Bagdonavičiaus tradicijas, ten gali būti mokinių kūrybinė dirbtuvė. Toje dvasioje dirbant ir sienos kalbės. Namas gražiai suremontuotas, gyvybės reikia. Ten stovėjo pianinas, G.Bagdonavičius dainuodavo, grodavo, kai ateidavo svečiai, ko jis tik nesugalvodavo, mokėjo įvairiausių anekdotų, atmintis jo buvo nepaprastai gera", - prisimena mokinys.

Ar šiandienos Šiauliuose R.Dailidė įsivaizduotų tokią asmenybę, kaip G.Bagdonavičius?

„Sunkiai įmanoma fantazija. Jis būdavo savo vietoje - žmonės buvo pripratę, gerbė už kultūrą, eleganciją, mados demonstravimą. Buvo kaip stebuklas. Tokio žmogaus trūksta, bet daugiau nebus."

Parengta pagal „Šiaulių kraštą"

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
1
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Kiek kiaušinių suvalgote per Velykas?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s