17 nuotr.Mirusiųjų dieną teatro ir kino aktoriaus, režisieriaus, dainų kūrėjo ir atlikėjo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Kosto Smorigino urna paniro baltų žiedų patalan - jis buvo palaidotas Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje.
Po to, kai antrą dieną pagret Jaunimo teatre su juo atsisveikino kolegos, bičiuliai, draugai, pažįstami ir nepažįstami, savi ir svetimi, ėję gyvu konvejeriu palei sceną, kurioje baltos žiedų bangos viršūnėje buvo iškilusi balta urna, apačioje - į kelionei paruoštą lagaminą atremta lazda, dar - gitara ir, žinoma, skrybėlė, matyt, būgštaujant, kad Amžinoji šviesa neapžilpintų pavargusių akių...
Baltų gėlių pusnys scenos pakraščiais augo ir augo. Antrą dieną stiklinėse vazose degė žvakės ir skambėjo Kosto dainos, kurių tekstai atrodė tarsi parinkti šiai liūdnai datai ir skambėjo tarsi kitaip, galutinai įtikindami klausantį, kad - šis bardas nedainavo vienadienių pigių dainelių...
Buvo toks jausmas, tarsi Kostas Smoriginas savo dainomis švelniai guodė visus, susirinkusius jo palydėti į paskutinę kelionę. Laidotuvių procesija buvo tokia didelė, tokia ištįsusi, kad jai priartėjus prie kapo duobės, jos galo nebuvo matyti. Galite įsivaizduoti, kokia minia buvo susirinkusi aplink kapavietę, jeigu valandą prieš laidotuves čia jau būriavosi keli šimtai žmonių.
Nenuostabu, kad, stovint kiek atokiau, nebuvo girdėti, kaip pakvietė maldai kunigas pranciškonas Arūnas Peškaitis, aukojęs ir šv. Mišias už velionio sielą spalio 31 dieną. Laimei, Saulius Pilinkus galingu balsu apibendrino susirinkusiųjų simpatijas, draugiškumą, meilę, susižavėjimą, podraug ir talento gylį, ir tai galėjo išgirsti visi:
„Iš tikrųjų tai yra žmogus,- kalbėjo jis apie Kostą, - kuris daugiau už bet kurį iš mūsų gebėjo pasakyti tai, ką galvojame mes visi, gebėjo išdainuoti, tai, ką mes, ko gero, net norėdami nebūtume galėję, - natūralu, kad tokioje akistatoje ištinka toks kalbos stabas. Bet visų čia susirinkusių galvos ir širdys iš tikrųjų labai daug ką nori pasakyti ir tikriausiai kalba... tyliai. O Kostas vis tiek mus girdi. Amžiną atilsį, Kostai."
Po bendros maldos, žemelei priglaudus aktoriaus K.Smorigino pelenus, Edita Mildažytė uždavė toną - „Graži tu, mano brangi Tėvyne," - pradėjo ji ir minia pasigavusi tęsė: „Šalis, kur miega kapuos didvyriai"... Ypač gražiai derėjo Maironis šalia pilko lietuviško akmenėlio, tapusio paminklu mūsų tautos genijui Rimui Tuminui. Apskritai, Kostui lemta ilsėsis garbingoje menininkų brolijoje - netoliese palaidoti ne tik Rimas Tuminas, bet ir Faustas Latėnas, Laimonas Tapinas, Kristina Gudonytė, Juozas Adomonis...
Prie balta žiedų puta tapusio kauburėlio dar sykį nuskambės K. Smorigino balsas, jo atliekama daina „Dangus tau dovanojo aukštį", dar sykį nuskambės griausmingi aplodismentai.
Ir dar sykį, kai Kosto ir Dalios Brenciūtės sūnus pasaulinio garso operos dainininkas Kostas Smoriginas jautriai padėkos visiems ir kiekvienam, apkabinusiam, užjautusiam bei padėjusiam palydėti į paskutinę kelionę jo tėtį ir žemai nusilenks.
Kostas Smoriginas mirė spalio 29- osios naktį, po kelis mėnesius trukusios ligos.
Gyvenime jis mėgo gražius, gerus daiktus, teatre ar kine kiekvieną epizodą vaidino su visa jėga, - galvoju, ir jo laidotuvės vyko tarytum pagal jo taisykles, kaip iš natų: subtiliai apipavidalinta paskutinė scena, įtaigus jo muzikavimas, trumpa kalba prie kapo duobės, išvengiant ilgo to paties kartojimo, nes pastarąsias dienas daugelį, turinčių ką pasakyti apie Kostą ir net neturinčių gaudyte gaudė žurnalistai ir jie visi kalbėjo išsijuosę.
Saulius Pilinkus buvo teisus: kiekvieno čion pašaukto žmogaus istorijoje yra tylaus kalbėjimo su K.Smoriginu: susitikimų, ištartų žodžių, „sėdėjimų vieno priešais kitą", pagaliau matytų spektaklių, kino filmų nuotrupų, dainų, tad galima sakyti, kad dažnam (o ir kiekvienam) K.Smorigino istorija su jo mirtimi nėra pasibaigusi. Ji, matyt, pasibaigs tik tuomet, kai kiekvieno iš mūsų istorijai bus padėtas taškas.
