Padėka Dievui už ožką

Tačiau daugelis pažįstamų, pasak moters, nepripažįsta ožkos pieno. O išdalinti jauniklius kad ir veltui kartais būna gana sunku.

„Ačiū Dieve, kad sutvėrei vargšei tokį gyvulį".

Tai ne Justinos, o vienos jos pažįstamos iš tolimo Žemaitijos rajono žodžiai. Vieniša, garbaus amžiaus moteris džiaugiasi, kad nereiklų gyvulį - ožką išlaikyti jai dar pakanka jėgų, o nauda - tikrai apčiuopiama. Pati Justina Viržintienė taip pat pripažįsta, jog kartais, pamąsčiusi apie savo buitį, jaučiasi dėkinga likimui, kad į jos tvartelį tarsi pačios atėjo ožkos.

Kol buvo gyvas vyras - pedagogas, rašytojas ir kraštotyrininkas Ignas Viržintas, kaimo daugiabutyje gyvenanti jų šeima 20 metų laikė karvę. Turėjo porą gabalėlių žemės po keliasdešimt arų. Tiek, sumaniai ją naudojant, užteko ganyklai ir pievai.

Mirus vyrui, Justina dar keletą metų karvutę laikė viena. Tačiau vėliau nebepajėgė. Tuomet jos tvartelyje ir atsirado naujos piendavės.

Ožką laikė viena pažįstama. Bet vieną dieną prasitarė, jog jai jau nebereikalingas šitas gyvulys. Kur jį dėti? Ožka - rami. Duoda nemažai pieno.

Justina daug negalvojusi, Cibutę priglaudė. Po to kita pažįstama vasarą ožką pati laikydavo, kad ji nuėstų žolę, nereikėtų šienauti. O žiemai pasiūlė Justinai „ant šėrybų".

Dabar Justinos tvartelyje pirmųjų piendavių jau nebėra. Nuo pirmųjų ožkų atsiradimo jau spėjo praeiti 14 metų. Pirmosios ožkos paseno. Jų laktacija - tik aštuoneri metai. Pieną duoda jų palikuonys.

Sveikiausias pienas

Justina sako, jog vertingiausia, ką duoda ožka - tai pienas. Jo kartais užsiprašo ligoniai, sunkias operacijas patyrę žmonės. Vienai moteriai, patyrusiai kepenų operaciją, Justina pati pienelį vežiodavo. Ėmė tik simbolinį mokestį - 50 centų už litrą

Tačiau Justina sako ne pieno kainą labiausiai vertinanti, o tą jausmą, kai gali padėti žmonėms.

Didžiausią naudą iš savo ožkelių pieno sako patirianti pati. Jis naudingas sveikatai. Septyniasdešimtmetį perkopusi moteris vis dar aktyvi, nejaučia rimtesnių negalavimų.

„Pienu balinu sriubą, skaninu košę. Vasarą, kai karšta ir nėra laiko, įsipylei kvortą pieno užsitepei juodųjų serbentų uogienės ant batono - ir pavalgęs. Kai atsiranda braškės ir avietės - su pienu skaniausias valgis. Nereikia puodų kleginti, - svarsto Justina. - Vėsesnę dieną susitraukinu varškės - irgi puikiausias maistas. Mažiau bereikia iš parduotuvės pirkti - susitaupo pinigai."

J.Viržintienės ožkos nėra ypatingų veislių. Tačiau viena duoda tris, kita - du litrus pieno per dieną. Tiek užtenka ir šviežią gerti, ir surauginti, ir sutraukinti varškės.

Be to, rudenį galima skersti per vasarą išaugintus ožiukus. Jų mėsa - taip pat gana vertinga, lengvai virškinama, turi mažai cholesterolio.

Pigus išlaikymas

J.Viržintienė pasakoja, jog išlaikyti ožką nėra brangu. Tai nereiklus gyvulys. Ėda ir prastesnę žolę, įvairiausias šakas, augalines maisto atliekas. Jos ožkytėms ir ganyklai, ir šienavimui užtenka 50 arų žemės ploto.

Šieno žiemai nereikia labai daug. Pievai skirtąją dalį savo technika nupjauna pažįstamas ūkininkas. Už tai Justina jam leidžia naudotis keliasdešimčia arų kitoje vietoje esančios žemės.

Visi kiti darbai atliekami rankiniu būdu. Moteris pati šieną išvarto, išdžiuvusį, grėbliuku sugrėbia. Paskui sukiša į didelius maišus ir parsiveža į daržinaitę karučiais.

Tokius darbus pajėgi atlikti ir pati. Kartais pasitelkia kokį pažįstamą.

Vienintelė blogybė, kad ožkos labai jautrios lietui. Jeigu pradeda lyti, augintines būtinai reikia parsivesti į tvartą. Jos sušąla, pradeda drebėti.

Dar viena problema - kai ožkelė pradeda rujoti, sudėtinga rasti jai kavalierių. Ožius laiko dar mažiau žmonių negu ožkas. Kartais iš Budraičių, tenka nukakti net iki Padubysio kaimo.

Tačiau tai tik trumpalaikiai rūpesčiai, kurių nepalyginsi su ožkelės duodama nauda.

Justina tikina, jog be apčiuopiamos materialios gyvūnų nešamos naudos yra ir emocinė. Šiuo neramiu metu primityvūs darbai, o ir pats gyvulys, draugystė su juo žmogų labai ramina. Tai proga atitrūkti nuo televizoriaus, iš kurio sklinda gąsdinimai apie karą. Proga užsimiršti ir galvoti apie paprastą, kasdienį gyvenimą, rūpestį savo poreikiais ir savo gyvūnais.