Kiek laivas „Independence“ mums atpigino elektros kainas?

Dabar, kai mūsų šalyje elektros kainos šoka pasiutpolkę, nusprendėme pasiaiškinti, kodėl taip išgirtas „Independence" neduoda žadėtų rezultatų. Diskusijai apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo pakvietėme Seimo narį Artūrą SKARDŽIŲ, visuomenininką, publicistą Algimantą RUSTEIKĄ ir Žaliųjų partijos atstovą Remigijų LAPINSKĄ. Pokalbį vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Kalbėdami apie Lietuvos energetinio sektoriaus krizę, turėtume kalbėti ne tik apie elektros kainų šuolį, bet ir apie naftos produktų bei dujų sektorių. Kritinė padėtis energetikoje subrendo ne per vienerius metus, ir neteisinga būtų dėl to kaltinti Rusijos sukeltą karą Ukrainoje. Pradėkime nuo mums reikalingo SGD laivo-saugyklos „Independence" įsigijimo už akivaizdžiai neadekvačią kainą, prisiminkime Andriaus Kubiliaus vyriausybės balon išmestus pinigus naujajai mūsų AE ir pan. Ar atsakomybės nebuvimas už ištaškytus pinigus energetikos sektoriuje neprivedė Lietuvos prie dabartinės padėties?

A.RUSTEIKA: Norėčiau priminti istoriją, kuri iškalbinga. 2008 m. įsteigiama SGD terminalo statybos valstybinė bendrovė, kurioje 80 proc. akcijų priklauso valstybei, 20 proc. - AB „Achema". Terminalo statybą apsiima finansuoti „Achema", yra 100 proc. tikimybė gauti ES paramą. Toks terminalas nebūtų kainavęs valstybei ir vartotojams nė cento.

Po rinkimų į valdžią atėjus konservatoriams, viskas apsiverčia. SGD terminalo bendrovę užgriūva STT, valstybės kontrolė, prokuratūra. Valstybės pareigūnai įnirtingai puola naikinti ką tik valstybės įsteigtą įmonę, turinčią esminę reikšmę energetinei nepriklausomybei. Žiniasklaidoje ši tema beveik išjungiama, tarsi nieko nevyktų. Pradedamos bylos dėl neteisingai sutartyse sudėtų kablelių ir absoliučiai nereikšmingų procedūrinių pažeidimų, ir, užuot tuos kablelius sudėjus ir pažeidimus ištaisius, SGD terminalo projektas sėkmingai paskandinamas.

2009-ųjų vidurys. Konservatoriams į pagalbą atskuba ką tik išrinkta prezidentė D.Grybauskaitė. „Klaipėdos naftos" vadovu paskiriamas Rokas Masiulis, SGD terminalo bendrovės veikla nutraukiama. Pasirenkamas pats brangiausias, gigantomaniškas naujojo terminalo variantas. Jokių Lietuvos įmonių, jokių ES pinigų, jokių lietuviškų bankų. 2011 m. viduryje konkursą laimi vienintelis dalyvis - D.Grybauskaitės numylėti norvegai, pas kuriuos ji ką tik vyko savo pirmojo valstybinio vizito. Finansavimui paskolas teikia skandinavų bankai.

Bronislovas Lubys imasi veiksmų, dar tikėdamasis paveikti procesą iš vidaus. Rugsėjį įsigyja 10 proc. SGD terminalą statysiančios „Klaipėdos naftos" akcijų, turi autoritetą, įtaką, žino viską ir kaip reikšmingas akcininkas dalyvaudamas „Klaipėdos naftos" valdyme gali daug. Bet po mėnesio staiga numiršta važinėdamasis dviračiu.

2012 m. sausį pasirašomos sutartys ir projektas startuoja. „Independence" aferai, už kurią mokame visi, vieningai pritaria visas Seimas (už SGT įstatymą balsavo 108, susilaikė 9, prieš balsavo vienintelis Julius Veselka, beje, taip pat staiga iškeliavęs amžinybėn). 2014 m. SGD „Titanikas" jau pastatytas, „Achema" kasmet lėtai ir negrįžtamai grimzta į bankrotą.

A.SKARDŽIUS: Prasidėjus Rusijos karinei invazijai į Ukrainą, ES suprato, kad yra itin priklausoma nuo rusiškų energetinių išteklių, ypač dujų. Europos valstybės ėmė karštligiškai statyti SGD terminalus, siekdamos susikurti alternatyvią apsirūpinimo dujomis infrastruktūrą.

Valdantieji konservatoriai suskubo pareikšti, jog Klaipėdos SGD terminalui teks ypatingas vaidmuo - jis bus viso regiono energetinio saugumo garantas. Kad Lietuva bus komerciniu gamtinių dujų centru regione ir eksportuos dujas ne tik į Latviją, Estiją ir Lenkiją, bet ir į Ukrainą bei Slovakiją. Tačiau yra vienas „bet".

„Independence" išlaikymas iki šiol yra „socializuotas"- užkrautas Lietuvos energijos vartotojams. Vyriausybė nesiima jokių veiksmų, kad SGD terminalas pradėtų veikti komerciniais pagrindais. Visi vartotojai moka SGD terminalo dujų tiekimo saugumo dedamąją, į kurią yra įskaičiuoti terminalo išlaikymo kaštai, įskaitant laivo nuomą, terminalo administravimo sąnaudos, dujų būtinojo kiekio tiekimo iš „Equinor ASA" sąnaudos ir kt.

Estai ir latviai nesutinka prisidėti prie mūsų SGD terminalo išlaikymo (galbūt dėl to, kad „Independence" akcininkai slepiasi Bermudų ir Kipro ofšoruose) ir ketina įsigyti savo SGD terminalus. Estija ir Suomija susitarė bendrai nuomotis plaukiojantį suskystintų gamtinių dujų terminalą. Jų išsinuomotas SGD laivas jau išplaukė iš Argentinos ir plaukia į Europą.

Terminalas šių metų rudenį turėtų būti prišvartuotas Suomijos įlankoje ir pradėti darbą. Skelbiama, jog terminalo nuoma kainuos 10 mln. eurų per metus. Palyginkime, mūsų „Independence" nuoma atsieina 67 mln. eurų per metus. Pinigai už nuomą keliauja į ofšorą Bermuduose. Net ir pasibaigus 10 metų privalomam nuomos laikotarpiui 2024 metais, laivas netaps mūsų, tačiau galėsime jį iš norvegų nusipirkti dar paklodami 160 mln. eurų.

Latvių taip pat netenkina Klaipėdos SGD terminalas. Jie mano, kad yra ignoruojami ir stumiami iš rinkos. Latvijos valdžia nusprendė, kad šaliai reikalingas nuosavas SGD terminalas, ir pradėjo reikiamas procedūras, kuriuose dalyvauja privačios bendrovės. Latvijos vyriausybės sprendimas gali būti priimtas jau rudens pradžioje.

Kartojasi situacija kaip ir su Visagino atomine elektrine, kai Latvija ir Estija atsisakė dalyvauti jos projekte. Nors atominės projektas nepajudėjo iš vietos, tačiau ir čia konservatoriai savo laiku sugebėjo ištaškyti net 37 mln. eurų.

Iki šiol SGD terminalo išlaikymo kaštų liūto dalį privalėjo dengti didžiausia Lietuvos dujų vartotoja - Jonavos „Achema", tačiau dėl drastiškai išaugusių dujų kainų ir ji neatlaikė, buvo priversta sustabdyti savo veiklą. Akivaizdu, kad dabar visa SGD terminalo ir laivo „Independence" išlaikymo našta guls ant likusių vartotojų ir gyventojų pečių. O Energetikos ministerija ir Vyriausybė savo nekompetenciją ir neveiklumą bando paslėpti po Rusijos sukelto karo skraiste.

R.LAPINSKAS: Norėčiau aiškiai įvardinti, kad šis projektas - suskystintųjų gamtinių dujų terminalas - Lietuvai buvo labai reikalingas. Jo esmė - Lietuvos galimybė pasiekti pasaulinę SGD rinką, turėti galimybę apsirūpinti dujomis nepriklausomai nuo „Gazprom" vamzdžių, kurie, kaip parodė praktika, ir neužtikrina dujų tiekimo. Rusija naudoja dujas kaip energetinio šantažo priemonę, ir Lietuvos tikslas privalo būti visiškas visų energetinių išteklių iš Rusijos boikotas. Šiuo požiūriu „Independence" naudingas ir šio tikslo įgyvendinimą užtikrina.

Kalbant apie SGD terminalo statybos kainą, dydį, projekto skaidrumą, diskusija išties privalo būti, nes diskusija yra demokratijos pagrindas. Todėl nemalonūs klausimai kam nors (esamai, buvusiai valdžiai ar atskiriems pareigūnams) gali kilti taip pat. Tačiau svarbu, kad įvyktų nepriklausomas, nepolitizuotas, teisinis tyrimas ir, jei reikia, būtų paskelbtas teismo sprendimas dėl viso projekto ar atskirų jo vykdymo aspektų. Seimo nariai turi teisę vykdydami parlamentinę kontrolę tokius procesus inicijuoti. Be abejo, projekto didesnė, nei galėjo būti, kaina turi įtaką galutinei per terminalą atkeliavusių dujų kainai, kadangi formuojamos tam tikros dedamosios („terminalo dedamoji"), kurios tiesiogiai priklauso nuo išleistų statyboms pinigų kiekio.

G.JAKAVONIS: Manau, didžiausia klaida, jog strateginiuose mūsų valstybės sektoriaus postuose atsiduria ne specialistai, o politikai. Kai Energetikos ministerijai vadovavo konservatorius Arvydas Sekmokas, šioje įstaigoje dirbo tik vienas savo srities specialistas - žurnalistiką baigęs viešųjų ryšių atstovas. Kilus skandalui dėl „Perlas energijos" ir valstybinei įmonei „Ignitis" taip pat ruošiantis kelti Lietuvos gyventojams elektros kainas, prezidentas Gitanas Nausėda ant kilimėlio išsikvietė energetikos ministrą Dainių Kreivį. Eiliniam žmogui būtų lyg ir aišku, kad mūsų „stebuklų" šalyje „Ignitis" priklauso Finansų ministerijai, kuriai vadovauja Gintarė Skaistė, tad energetikos ministras D.Kreivys, kaip pasakytų buvusi prezidentė, „čia ne prie ko". Kodėl, jūsų manymu, Lietuvoje vyksta tokie dalykai?

A.RUSTEIKA: Galimi du paaiškinimai, koks teisingesnis - pasirinkite patys. Bukas žmogus visada laiko save protingu, o visus kitus - kvailiais. Tai pirmasis paaiškinimas apie valdžios aroganciją ir veiksmus, kada galbūt didžiausios krizės šiame šimtmetyje akivaizdoje sau didinami atlyginimai, o žmonėms - mokesčiai, ir kategoriškai atmetamos visų kitų valstybių vykdomos ir pasiteisinančios priemonės.

Juk kiek kartų išaugo elektros kaina, tiek pat kartų išaugo ir už ją surenkama PVM suma. Iš viso PVM surinkimas sausio-liepos mėnesiais, lyginant su 2021 m. tuo pačiu laikotarpiu, padidėjo 628 mln. EUR arba 23 proc. Už elektrą mokėtinas PVM padidėjo 2,2 karto. O kur dar ES kasmet iki 2027-jų už dyką duodami 2,26 mlrd. eurų „gaivinimui po
COVID"? Pinigų neturit?

Dėl maisto kainų PVM lengvatos, kurią visa Europa taiko, teigiate, kad to nedarysit, nes pas mus jį prekybos tinklai pasiimtų, nors kitur nepasiima. O sumažinus PVM elektrai, ką - jį AB „Litgrid" pasiims? Ir čia, strateginėje visai valstybei srityje, nieko padaryti ir sureguliuoti negalite? Cigarečių pakelio kainą, kuri vienoda kiekviename prekybcentryje ir kiekviename kioskelyje, nors ten nuo 1990-jų laisva rinka, suvienodinti ir kontroliuoti galite, o čia - ne ?

Ką bekalbėti apie „antiinfliacinį paketą", kurio pusė, daugiau kaip 1 mlrd. EUR, numatyta ištaškyti kovai su klimato kaita - atsinaujinančiai energetikai, vėjo malūnų parkams jūroje, žaliajai renovacijai, renovacijos procesų informacinei sistemai, saulės parkams ir kitoms pinigų plovykloms, žaliųjų lobistų firmoms ir viešųjų pirkimų liūtams pamaloninti. Juk karas ir krizė, kada svarbiausias uždavinys yra tiesiog išgyventi - pats laikas tokioms investicijoms, ar ne?

Kitas paaiškinimas - tai daroma specialiai ir tik apsimetama kvailiais. Juk per krizes visada mažiukai bankrutuoja, vidutiniai brenda į paskolų vergiją bankams, o stambieji tiesiog nemoka pelno mokesčio. Konservatoriai, jau per praėjusią krizę pasižymėję ypatingu nejautrumu eiliniams žmonėms, ir toliau nenuilstamai dirba ir dirbs stambiųjų korporacijų interesams ir negailestingai naikins smulkųjį ir vidutinį verslą.

O tikrų specialistų pajėgos mūsų šalyje sutelktos ne tarp politikų, o jų grupuočių valdomuose ūkio sektoriuose. Štai, pavyzdžiui, nepakeičiamas konservatorių ir D.Grybauskaitės favoritas R.Masiulis. Padirbėta LEO LT, vadovauta ir „Klaipėdos naftoje" statant „Independence", energetikos ir susisiekimo ministerijose. Dabar vadovauja AB „Litgrid", kuri perka elektrą ir gauna daugiamilijonines „perkrovos pajamas" iš „NordPOOL" biržos, kurioje dirba jo žmona. Ir visuose postuose jį lydi ta pati komanda, bemat užimanti gretimas įtakos pozicijas. Ir tokios specialistų grupės, susijusios su konservatorių viršūnėle, egzistuoja praktiškai visose strateginėse įmonėse, faktiškai valdančiose šalį.

Liberalkonservatoriai iki kadencijos pabaigos numato reorganizuoti visas iki vienos valstybines įmones ir naujai susodinti į vadovų kėdes ir valdybas savo žmones, taip ilgam išsaugant savo įtaką valstybei. Gera dovana kitai vyriausybei, kuri vargu ar iki kadencijos pabaigos sugebės išvalyti šias Augijaus arklides.

A.SKARDŽIUS: Problemos energetikoje prasidėjo, kai energetikos ministras A.Sekmokas 2010 m. ėmėsi Lietuvos energetikos sektoriaus pertvarkos. Jos metu energetikos sektorius buvo „išvalytas" nuo energetikų ir ministras tuo labai didžiavosi. Kompetentingus energetikos specialistus pakeitė politologai ir diplomatai.

Dabartinės Vyriausybės darbe pasigendame ne tik strateginio, tačiau ir elementaraus suvokimo, kaip valdyti valstybės energetikos sektorių. Vyriausybė nepajėgi atsispirti energetikos lobistų siekiams pelnytis iš valstybės energetikos sektoriaus, paliekant visą finansinę naštą vartotojams. Aukščiausio lygio politikų globojami lobistai Lietuvos energetikos sektoriuje šeimininkauja jau ne vieną dešimtmetį. Vartotojai priversti išlaikyti milžinišką energetinio sektoriaus infrastruktūrą, kuri keletą kartų viršija vartojimo poreikius tiek dujų tiekimo, tiek elektros bei šilumos gamyboje.

Viena pagrindinių tokio chaoso energetikos sektoriuje priežasčių, manau, yra ta, kad Vyriausybė nevaldo valstybinių energetikos įmonių, kadangi jas valdo „nepriklausomos valdybos", kurių tikslai ne visada sutampa su valstybės tikslais. Gal taip Vyriausybei patogiau, galima išvengti atsakomybės, tačiau vartotojams tai atsieina gerokai brangiau.

R.LAPINSKAS: Valstybės pareigūnų (šiuo atveju - ne politikų, o karjeros pareigūnų) kompetencija, pasirengimas spręsti pavestus klausimus yra labai svarbus aspektas. Tą turėtų užtikrinti įvairūs skelbiami konkursai, procedūros ir pan., kurie yra įtvirtinti įstatymais ir tvarkomis.

Deja, faktiškai mes matome, kad įvairių karjeros pozicijų „uzurpavimas", vykdomas politinių partijų ir įvairaus rango politikų (nuo savivaldos iki ministerijų, žinybų ir Seimo narių) realiai vyksta ir labai dažnai motyvuotas žmogus, nesantis „klano" nariu, neturi jokių šansų užimti pareigybę. Tai yra labai blogai. Manau, kad situaciją išspręsti gali ne tolesnis „biurokratizuotas" procedūrų tobulinimas, o visiškas skaidrumas. Visuomenės atstovai turi dalyvauti procese ir privalo turėti galimybę išryškinti negeroves. Manau, kad „parinktas kandidatas", neturintis kompetencijos, labai nejaukiai jaustųsi prieš komisiją, kurioje būtų pora nepriklausomų visuomenės atstovų.

Norėčiau pabrėžti dar vieną aspektą, ypač išryškėjusį (suvešėjusį) pandemijos laikotarpiu: tai mada visus piliečių paklausimus ir norą išsiaiškinti rūpimus dalykus nukreipti į internetinę konsultaciją ar telefoninį pokalbį ne su konkrečiu atsakingu specialistu, o tiesiog su už nieką neatsakančia konsultante. Šitą praktiką reikia skubiai naikinti, kaip ypatingai biurokratizuotą, atitolinančią specialistus nuo piliečių, leidžiančią „pasislėpti" nuo žmonių keliamos problemos. Toks nuotolinis konsultavimas turi būti leidžiamas tik bendrais klausimais, jokiu būdu - ne konkrečiais ūkiniais, energetiniais, sveikatos, miesto gerbūvio ar pan. klausimais.

G.JAKAVONIS: Susidaro įspūdis, kad kažkam Briuselyje priėmus sprendimą, jog elektros kainą lemia rinka, kurioje dominuojanti yra didžiausia kaina, mes esame bejėgiai. Ką, jūsų manymu, šioje situacijoje gali padaryti prezidentas G.Nausėda, premjerė I.Šimonytė, ministrai (atsiprašau, net nežinau į kurį kreiptis) G.Skaistė ar D.Kreivys?

A.RUSTEIKA: D.Kreivys ir G.Skaistė gali padaryti tik vieną valstybei naudingą dalyką - atsistatydinti dėl visiškos nekompetencijos.

Reikia nedelsiant atšaukti priverstinai vykdomą elektros rinkos „liberalizavimą". Visos AB „Litgrid" gautos ir ateityje gausimos „perkrovos pajamos" turi būti ne kitąmet, o dabar tuojau pat ir iki cento panaudotos elektros vartotojų nuostoliams kompensuoti, o ne visokiems tinklų projektams.

Valstybinė elektros tiekimo infrastruktūros įmonė (visuomeninis tiekėjas) turi toliau vykdyti elektros skirstymo paslaugą, nustatant tik minimalų antkainį, kuris reikalingas jos veiklai užtikrinti, be jokių pelnų. Visi vartotojai turi turėti teisę bet kada pasirinkti ir be jokių apribojimų savo nuožiūra keisti elektros energijos tiekėją.

Už elektrą mokamą PVM sumažinti tiek, kiek padidėjo elektros kaina - biudžetas turės tą patį, ką ir turėjo, o žmonės bei verslai tą pajus iškart. Įšaldyti elektros kainą visiems, numatant jos lubas, skirtumui dengti panaudoti ES skiriamą paramą bei „antiinfliacinį paketą". Sudaryti ilgalaikį strateginį elektros generacijos vystymo planą, kuris numatytų pilnai atstatyti valstybės energetinę nepriklausomybę apsirūpinant savo elektra.

Taip, tai kainuos. Bet, to nepadarius, dėl elektros dedamosios visų produktų kainos drastiškai kils toliau, masiškai bankrutuojant verslams, bus patirta dar daugiau nuostolių, kils pavojus visuomenės rimčiai ir valstybės stabilumui. Iš to išloš tik stambieji monopolistai, kurie pusvelčiui supirks viską. Valdžia turi pagaliau pasirinkti, ar ji gina visuomenės interesą, ar tarnauja korporacijoms.

A. SKARDŽIUS: Elektros rinkos liberalizavimui buvo visiškai nepasiruošta. Rinkos liberalizavimas pradėtas COVID-19 pandemijos sumaištyje ir tęsiamas jau prasidėjus karui Ukrainoje, todėl natūralu, kad niekas nespėjo net mirktelėti, kai elektros kainos šoko į viršų. Pasibaigus pirmajam ir antrajam rinkos liberalizavimo etapui didžioji dalis elektros vartotojų taip ir liko valstybinio monopolininko „Ignitis" kišenėje tik jau kaip „nepriklausomo" tiekėjo. Manau, kad tai labai įžūlus būdas monopolininkui pasididinti sau pelnus vartotojų sąskaita. Lietuva pergyveno gausybę liberalizacijos eksperimentų, iš kurių taip ir nepasimokėme.

Vyriausybei pagaliau reikia nustoti eksperimentuoti su visuomene, baigti žaidimus su liberalizacija ir imtis realių veiksmų suvaldyti monopolinį energetikos sektorių. ES turi atsieti elektros energijos ir gamtinių dujų kainas, kad jos toliau nedidėtų dėl karo Ukrainoje. Elektros rinkoje būtina atsisakyti ribinio - brangiausio gamintojo principo, kuris generuoja milžiniškus pelnus gamintojams,ir pereiti prie vidutinių kaštų principo, kuris daugelį metų buvo taikomas.

Vienintelė reali alternatyva didinti mūsų energetinę nepriklausomybę, tai savos elektros generacijos plėtra, didžiausią dėmesį skiriant atsinaujinantiems energijos ištekliams. Būtina kuo greičiau įgyvendinti vėjo energetikos projektus Baltijos jūroje, tinkamai išnaudoti Kruonio HA jėgainės potencialą ir pašalinti visas biurokratines kliūtis investicijoms į atsinaujinančią energetiką. Pigiausia energija - sutaupyta energija, todėl neišvengiamai visi privalome to imtis.

Atėjus žiemai, daug žmonių neišvengiamai susidurs su skurdu, nes jie bus priversti rinktis - šildytis ar pavalgyti. Verslui taip pat reikės ieškoti būdų kaip išgyventi. Vyriausybė jau dabar turi patvirtinti ir paskelbti planą ir priemones energetiniams iššūkiams įveikti, bei numatyti tam būtinus finansinius išteklius, o ne vien dangstytis karu Ukrainoje.

R.LAPINSKAS: Dėl elektros kainos nustatymo elektros biržoje algoritmo pasisakė jau turbūt visi norėjusieji. Nuo pat pradžios laikiausi nuomonės, kad toks algoritmas, leidžiantis atmesti „paradoksalius pigesnės elektros kainos siūlymus" yra labai ydingas. Juk biržos esmė - užtikrinti pigiausią kainą vartotojams, ir jei ši funkcija neatliekama - kam reikalinga tokia birža? Galbūt tokiu atveju tikrai svarstytinas pasitraukimas iš tokios biržos ir sukūrimas vietinės (kaip jau buvo), arba apskritai įvesti reguliuojamų kainų modelį.

Be abejo, tokiu atveju jis turėtų užtikrinti ir subalansuoti tiek klientų (verslo, piliečių), tiek investuotojų ir valstybės energetinių įmonių interesus, kadangi energetinį ūkį reikia pastoviai vystyti, modernizuoti, diegti naujas atsinaujinančios energetikos rūšis ir pajėgumus, užsiimti tinklo valdymo skaitmenizacija, baterijų parkų ir kitų balansavimo/rezervavimo priemonių statyba ir diegimu ir t.t. Europinė diskusija dėl tarpvalstybinės biržos darbo modelio, be abejo, taip pat privalo vykti. Birža - ne šventa karvė, o tik sąžiningos ir konkurencingos prekybos užtikrinimo priemonė.