Pamokos žurnalistams: kodėl negalima rašyti apie narkomanus, alkoholikus ir čigonus?

Pasibuvime nuskambėjo mintis, kad pasaulis ta tema toli nužygiavęs į priekį, tik mes, užuot buvę vėliavnešiais, medinėmis kojomis velkamės iš paskos. Į mūsų atsilikimą buvo apeliuojama ir kvietime: „Pasaulis jau labai seniai nebevartoja žodžių, kuriais mes vis dar viešai vadiname tuos, ką ištinka sunkumai ir jie imasi juos pamiršti substancijomis ar elgesiu, o mes - tiek medijose, tiek net ir ligoninėse - dažnai elgiamės vis dar netinkamai. Neegzistuoja „alkoholikai", „narkomanai", „lošėjai".

Jei mes TEISINGAI vartojame apibūdinimus, žmogus greičiau sveiksta, labiau priima pagalbą, o nuo to laimi kiekviena šeima". Respublikinio priklausomybės ligų centro direktoriaus pavaduotoja dr. Aušra Širvinskienė aiškino, jog „kai kurie žmonės, reaguodami į socialines, psichologines ir fizines bausmes, kurias patiria visuomenėje ar artimoje aplinkoje, kad sumažintų skausmą, pagalbos ieško pasirinkdami psichoaktyvias medžiagas".

O žeminantis atstūmimas, etikečių klijavimas, kurį patiria stigmatizuojami dėl psichoaktyvių medžiagų vartojimo, pasak jos, yra galinga socialinė bausmė, skatinanti juos toliau ir galbūt intensyviau vartoti psichoaktyvias medžiagas. „Atsiranda stigma, žmogus ilgainiui įsisavina ir priima neigiamus stereotipus. Tai virsta „visuma" - žmogus jaučiasi „sulaužytas", nepasitiki savimi ir savęs nevertina", - sakė ji.

A.Širvinskienė ragino liautis klijavus etiketes ir vengti stigmatizuojančio žodyno. Ji pasitelkė pavyzdį iš graužikų gyvenimo. Atlikus tyrimą su graužikais, kurie buvo pripratinti prie psichoaktyvių medžiagų, paaiškėjo, kad tuo atveju, „jeigu jiems leisdavo rinktis sąveiką su kitais graužikais, kur jie galėdavo bendrauti, jie pradėdavo mažiau piktnaudžiauti psichoaktyviomis medžiagomis, bet jeigu už tą sąveiką jie gaudavo bausmę, jiems įkąsdavo, ignoruodavo, jie vėl grįždavo prie psichoaktyvių medžiagų vartojimo ir netgi intensyvesnio". Anot A.Širvinskienės, tas pats yra žmonių pasaulyje.

Eliza Kurcevič, Eurazijos žalos mažinimo asociacijos programos vadovė, patarė būti atviriems, empatiškiems, atsiminti, kad svarbiausia yra žmogus.

„Labai svarbu galvoti, kai rašai tekstą, kokius žodžius rašai ir ką tie žodžiai tekste gali reikšti". Todėl, anot jos, mums svarbu sekti kalbos pokyčius kitose šalyse ir integruoti juos į mūsų žodyną. Yra valstybių, kurios ne geranoriškų kvietimų, o vyriausybinių nutarimų lygiu sprendžia ir įrodo „teisingų" terminų prasmę: „Paskutinį dešimtmetį pasaulyje egzistuoja nemažai gerosios praktikos, kaip pagarbiai ir įtraukiai kalbėti apie priklausomybes. Vieni iš geriausių pavyzdžių yra Kanada, JAV, Naujoji Zelandija.

Tai šalys, kurių vyriausybės institucijos pradėjo komunikaciją apie stigmos mažinimą keičiant kalbą ir publikacijomis, mokymais, skirtais sveikatos specialistams bei žurnalistams, dialogu su psichoaktyviąsias medžiagas vartojančių asmenų bendruomenėmis pasiekė įspūdingų rezultatų". Lietuvoje, anot jos, kur jau kokie penkeri metai kuriamas atitinkamas žodynas, sunkiai įsimename specifinius žodžius, kai kalbame apie priklausomybes. Lietuvoje esą „teisingai" tik tik pradedame kalbėti.

Tuo būtų galima ir baigti, tačiau E.Kurcevič, Eurazijos žalos mažinimo asociacijos programos vadovė, žengė ir į gilesnius bei platesnius vandenis. Ji kalbėjo žurnalistams: „Jeigu jums koks nors specialistas, kuris dirba būtent priklausomybės ligų srityje, leidžia suprasti, kad galbūt nereikėtų vartoti tokio žodžio, o reikėtų vartoti kitą, būkite atviri ir priimkite šitas pastabas; vis dėlto tai yra specialistai, kurie žino, kaip teisingai reikėtų vartoti kalbą." Naudojantis „teisingu", anot jos, žodynu turėtume rašyti, tarkim, ne „infekuotas ŽIV", bet „žmogus, gyvenantis su ŽIV", nes visame kame reikia orientuotis į asmenį, o ne į jo kokį nors bruožą, gyvenimo būdą ir panašiai.

„Dažnai būna parašyta: to ar ano žmogaus vyras, žmona, - bėrė kitus pamokymus E.Kurcevič, - bet ar jūs, žurnalistai, žinote, kad čia yra vyras, žmona, ar žinote santykių būseną, ar jie susituokę, ar nesusituokę. Tai galbūt reikėtų vartoti neutralesnę kalbą ir sakyti „partneris". Žodis „partneris" gali atspindėti bendrą visų žmonių kontekstą: jeigu kažkas su kažkuo gyvena, jie gali būti nebūtinai vyras ir žmona arba ten mylimieji, o partneriai - visada.

Kartais tiesiog paklauskite žmogaus, iš kurio imate interviu, kaip jisai save pats pristato, kas jis yra. Nes kartais jūs galit rašyti apie jį „šitas narkotikų vartotojas", o gal žmogus pats sakys, aš esu žmogus, vartojantis psichoaktyviąsias medžiagas; labai svarbu norint atkreipti dėmesį į tokius niuansus, pristatant žmogų taip, kaip jis save identifikuoja...

Visą laiką būkite kritiški prieš pristatydami ar apibūdindami ką nors, paklauskite savęs, ar būtina kalbėti apie asmenines savybes, pvz., rasę, tautybę, medžiagų vartojimą. Labai dažnai būna straipsnių, gal dabar rečiau, apie romų bendruomenę jai uždedant stigmą, esą ši bendruomenė dažniausiai parduoda ar vartoja narkotikus ir t.t. Ar iš tiesų mes tai žinome, ar yra padaryta tai patvirtinančių tyrimų?"

Baigdama kalbą Eurazijos žalos mažinimo asociacijos programos vadovė paminėjo dar vieną neteiktiną sąvoką. Anot jos, neteisinga sakyti ir rašyti „juodoji rinka". Jos nuomone, turėtume sakyti ir rašyti „nereguliuojamoji rinka", nes „juodosios rinkos" terminas kilęs iš Amerikos ir yra rasistinis. Nors Lietuvoje juodaodžių ir nėra daug, tačiau, jos manymu, vis tiek turėtume pasirinkti „teisingus" žodžius".

Užsigardinimui pacituosiu iš daugeliui lietuvių stalo knyga tapusio Dž.Orvelo „1984-ųjų": „Buvo numatoma, kad po tam tikro laiko būdingieji naujakalbės bruožai darysis vis ryškesni - žodžių vis mažės ir mažės, jų reikšmės siaurės ir vis menkesnė liks galimybė pavartoti juos neteisingai".

Neteisingi žodžiai

Žurnalistams išdalintoje atmintinėje buvo pateikta virtinė „teisingų ir neteisingų" sąvokų.

• Pvz., narkomaną siūloma vadinti „žmogumi, turinčiu priklausomybės nuo psichoaktyvių medžiagų (pvz., opioidų) sindromą/sutrikimą";

• alkoholiką keisti „žmogumi, turinčiu priklausomybės nuo alkoholio sindromą, sutrikimą";

• įprotį - „priklausomybe nuo psichoaktyvių medžiagų";

• piktnaudžiavimą - „vartojimu";

• svaiginimąsi - „vartojimu ne pagal paskirtį";

• vietoj „buvęs narkomanas", sakyti „nevartojantis narkotikų";

• vietoj „buvusio alkoholiko" - „blaivus"...

Naujakalbės ekspertų išbrokuoti ir kiti „neteisingi" žodžiai priklausomybių kontekste: „kvaišalai", „alkoholizmas", „narkomanija", „girtuoklis", „priklausomas" ir kt.