Karaliaučiaus krašto lietuvių bendruomenės pirmininkas Sigitas Šamborskis: Šalia mūsų - fašistuojanti visuomenė

Pats dėl savo pažiūrų ir veiklos Kaliningrado krašte ne kartą buvęs sulaikytas, o po paskutinio sulaikymo netekęs ir asmens dokumentų, todėl į gimtąją Lietuvą bėgęs per garsųjį Lieponos upelį, kuriuo kadaise mūsų šalį paliko prezidentas Antanas Smetona, jis gerai supranta lietuvaičius, norinčius palikti šį kraštą.

Todėl net ir pasitraukęs iš Kaliningrado, jis neatsisakė Karaliaučiaus lietuvių bendruomenės pirmininko pareigų, kurias ten ėjo apie 30 metų, nes, pasak jo, dabar ten gyvenantiems tautiečiams, kai uždraustos bet kokios lietuviškos organizacijos, kaip niekad reikia paramos.

- Padėdamas tautiečiams iš Kaliningrado ieškoti lietuvišką kilmę patvirtinančių dokumentų dažnai lankotės Lietuvos ypatingajame archyve, Aukščiausiajame teisme, Metrikų skyriuose. Kiekvienam padedate asmeniškai?.

- Tik asmeniškai, nes niekaip kitaip jau neįmanoma padėti. Visos lietuvių bendruomenės organizacijos ten išdraskytos, uždraustos. Kaliningrado srity nebeliko nė vienos lietuviškos organizacijos, paskutinę - Lietuvių kalbos mokytojų asociaciją - teismas uždarė pavasarį.

Lietuvos archyvuose ieškome duomenų apie vieno ar kito tautiečio senelių tremtį, įkalinimą, nes jaunimas nedaug ką žino, mat kai dar jų seneliai buvo gyvi, jie stengėsi kiek įmanoma mažiau kalbėti apie tai, kad apsaugotų savo vaikus, anūkus nuo tam tikro puolimo, paniekos ar netgi nuo galimų represijų, nes ten žodžiai „vrag naroda" (liaudies priešas) visada turėjo pasekmes.

Ir dabar Kaliningrado srityje šis terminas aktyviai eksploatuojamas, nes tas, kas ne su Putinu, tas - prieš Rusiją, tas - tėvynės išdavikas. Ir išdaviku tampi, pavyzdžiui, vien dėl to, kad pabėgai į Lietuvą. O jeigu dar paaiškėja, kad ir seneliai buvo represuoti, vadinasi, liaudies priešai nuo anų laikų, tai tokiai šeimai jau visai ne kas. Ši tema kiek įmanoma plačiau eksploatuojama - viešinama ir spaudoje, ir visur. Dabar Kaliningrade tiesiog gaudoma informacija apie liaudies priešus.

- Patikslinkite - jau pabėgę iš Kaliningrado žmonės ieško dokumentų Lietuvos archyvuose ar dar būdami ten kreipiasi į jus?

- Dažniausiai ieško jau būdami Lietuvoje. Pavyzdžiui, žmogus žino tik tiek, kad senelis Algirdas Antanas Valaika, būdamas 16 metų, buvo partizanų ryšininkas, po metų buvo pagautas ir išvežtas į lagerį Vorkutoje. Tad ir reikia visa tai dokumentaliai įrodyti. Nes pagal Lietuvos pilietybės įstatymo nuostatas, jei nori Lietuvos Respublikos pilietybės, turi įrodyti, jog esi iš represuotos šeimos.

Yra skambinančių iš Kaliningrado ir norinčių pasikonsultuoti, bet dažniausiai kreipiasi tie, kurie jau yra Lietuvoje ir kuriems reikia skubiai atstatyti LR pilietybę, arba gauti leidimą gyventi Lietuvoje. O žinant mūsų biurokratiją, ypač Migracijos departamente, tai yra kažkas siaubingo. Kiekvieną klausimą svarsto mėnesiais: vieno dokumento priėmimas trunka mėnesį, kitas klausimas ir kitas dokumentas - vėl po mėnesio.

Kiek žmogus gali tokiomis sąlygomis būti be jokių teisių, be galimybės įsidarbinti? Tai yra aukščiausio lygio betvarkė. Ir labai keista, kai Vidaus reikalų ministerija tokį Migracijos departamento neveikimą toleruoja.

Klausiate, kaip tie žmonės atsirado Lietuvoje? Ir su turistinėmis vizomis, ir apskritai be vizų. Nes Lietuvos pasieniečiai turi teisę išimtinais atvejais ir pasienio poste išduoti trumpalaikę humanitarinę vizą. O po to jau čia atvykęs žmogus toliau tvarkosi reikiamus dokumentus. Net iš Sibiro per Kaliningradą lietuvaičiai grįžinėja šitaip.

- Mobilizacija Rusijoje tikriausiai padidino ir lietuviškų šaknų turinčių kaliningradiečių, norinčių pabėgti nuo karo, srautus?

- Tai natūralu, nes tai galbūt vienintelė galimybė nebūti išvarytam žudyti ir žūti. Lietuvoje visokiausių kalbų pasigirsta dėl to. Manau, jei bėga lietuvių kilmės jauni vyrai, tai Lietuvos valstybės pareiga yra jiems padėti grįžti į protėvių žemę, o ne laikyti jų kažkokiais putinistais, keliančiais grėsmę, kaip kai kurie politikai šitokius įžeidimus drįso viešai sakyti.

- Manote, kad jie negali būti paveikti tos zombinančios „rusų pasaulio" propagandos?

- Jeigu jie ir paveikti, mūsų pareiga yra paaiškinti tiesą. Ir iš tikrųjų jų mąstymas po savaitės Lietuvoje visiškai pasikeičia, kaip sakoma, žmonėms akys atsiveria. Nereikia kaltinti žmonių, jei jiems tiek metų buvo kiekvieną dieną po 10 kartų kalama į galvą, kad ukrainiečiai yra fašistai, kad visi lietuviai, lenkai yra priešai - nacistai ir panašiai. Gebelso metodas - dešimt kartų pakartotas melas tampa tiesa - puikiai veikia.

Reikia suprasti, kad žmogaus psichologija tokia, todėl dažniausiai neatsilaikoma prieš tokią propagandą. Žmonės, kurie atsilaikė prieš ją, kurie liko blaiviai mąstantys, sakė, jog iš viso nežiūrėjo televizoriaus, nejungė radijo. Naudojosi tik internetu.

- Ką per televiziją mato Kaliningrado žmonės? Kokia informacija jiems pateikiama?

- Jiems rodoma didvyriška Rusijos kova prieš fašistus, visokius „iškrypėlius" iš LGBT, tuos, kurie nori užgrobti Rusiją, atimti iš jos žmonių viską, iškreipti jų mąstymą. Toks naratyvas vis eina ir eina per visas laidas. Rusijos televizijoje - tik propaganda su Kremliaus propagandistais ir tokie lėkšti, paviršutiniški, „zekiški" serialai, plius dar linksma muzikėlė.

- Kaip Kaliningrado krašte gyvena mūsų tautiečiai, kai nuolat skleidžiamas naratyvas, jog lietuviai - priešai? Kaip jie jaučiasi tokioje aplinkoje?

- Jeigu žmogus plaukia pasroviui, viskam pritaria, tai nieko ir neatsitinka. Nors vis tiek lietuviška pavardė trukdo užimti aukštesnį postą, žmogumi nepasitikima vien dėl to, kad jis yra lietuvis. Tai viena. Bet jeigu kyla koks nors nesutarimas tarp kaimynų ar tarp bendradarbių, iš karto yra prisimenama: jūs - fašistai, jūs - Rusijos priešai. Iškart puolamas žmogus vien dėl to, kad jo pavardė ir vardas lietuviški. Ta visuomenė yra tokia smarkiai fašistuojanti. Žinoma, užmušinėti dar neužmušinėja, bet muštynių dėl to jau būna.

Ten gyvenantiems tautiečiams nėra taip jau viskas paprasta, jie įbauginti. Pavyzdžiui, aplinkiniai sužino, kad kieno nors suaugę vaikai pasitraukė į Lietuvą, tai iš karto puolamos čia likusios jų mamos: tavo sūnus - tėvynės išdavikas, tai ir tu tokia pati ir panašiai. Jie gaudo, renka faktus apie tuos, kas pasitraukė į Lietuvą, ir iškart net spaudoje atsiranda pavardė - konkrečiai įvardijama, iš kokios šeimos ir kas pasitraukė, kitaip sakant, tiesiai nukreipiama ugnis į konkretų žmogų ar šeimą.

Neseniai vienas vaikinas, atvykęs į Lietuvą, davė interviu Lietuvos radijui. Kai apie tai sužinojo Sovetske, iškart atsirado didžiulis straipsnis vietos laikraštyje. Ir prasidėjo ten likusių vaikino giminaičių pjudimas.

- Mūsų šalyje buvo daug nepritariančių sprendimui, kad Lietuva įsileistų nuo mobilizacijos bėgančius rusakalbius Kaliningrado srities gyventojus, turinčius lietuvišką kilmę patvirtinančius dokumentus, nes jie esą bus penktoji kolona Lietuvoje. Ar tas jausmas - svetimas tarp savų ir savas tarp svetimų - stipriai veikia Kaliningrado lietuvius?

- Žinoma, jie tą labai jaučia. Taip, kaip išskėstomis rankomis mes priėmėme nuo karo bėgančius vargšus ukrainiečius, savo tautiečių iš Rusijos taip nepriimame. Į tuos, kurie grįžta į protėvių žemę, žiūrima su įtarumu, nenorima jiems nei butų nuomoti, nei jų priregistruoti, kas yra būtina norint gauti leidimą gyventi Lietuvoje. Yra toks nusivylimas tarp jų, ir aš bandau juos visaip padrąsinti, kad nenuleistų rankų.

Sakau: „Jums pagal Konstituciją priklauso ir Lietuvos pilietybė, ir leidimas gyventi, nes jūsų seneliai buvo lietuviai, gyveno nepriklausomoje Lietuvoje, daugelis jų ir kovojo už tą Lietuvą, buvo išvežti į lagerius."

Ar daug tokių, dabar atvykusių? Nežinau visos statistikos, žinau tik tuos, kurie į mane kreipėsi. Jų nėra tūkstančiai, kol kas Lietuvoje yra skaičiuojami tik šimtais. Sunku tiksliai pasakyti, kiek iš viso Kaliningrade yra lietuviškų šaknų turinčių žmonių, nes tokia statistika sunkiai prieinama.

Mes savo Karaliaučiaus lietuvių bendruomenėje paskaičiavome, kad mokančių lietuviškai kalbėti Kaliningrado krašte yra apie 10 tūkstančių, o turinčių lietuviškų šaknų, kai vienas iš senelių buvo lietuvis, apie 30 tūkstančių tautiečių.

- Ką pasakytumėte apie pačių rusų nuotaikas Kaliningrade? Kaip jie gyvena?

- Ta euforija, prasidėjus vadinamajai karinei operacijai ir galbūt turint iliuzijų dėl imperinės Rusijos atkūrimo, pasibaigė, dabar ten savotiška gedulo nuotaika tvyro. Atšauktos miestų šventės, kurios buvo planuotos rengti rudenį - tiesiog nevyksta beveik jokie kultūriniai renginiai.

Daugeliu atveju kultūros darbuotojai tiesiog patys atsisako rengti šventę, nors valdžia, ypač Kremlius, galbūt ir norėtų, kad su vėliavomis žmonės ten marširuotų, bet tiesiog nepajėgiama surinkti žmonių ir priversti jų tai daryti.

Vieni neturi pinigų, kitiems nėra nuotaikos. Beveik visi turi giminaičių, kovojančių Ukrainoje, nes į karą iš Kaliningrado srities išvežta apie 10 tūkst. jaunuolių, tad dabar karstai su jų palaikais nuolat parkeliauja atgal. Valdiškose įstaigose neretai vėluoja atlyginimai, padidėjęs žmonių persekiojimas, o ir patys gyventojai nebegali pasitikėti vienas kitu, skundžia vieni kitus.

Atmosfera ten tikrai nekokia, tokia keista situacija susidariusi. Mat ta neapykanta Europos Sąjungai, Jungtinėms Amerikos Valstijoms, Vakarams ir, žinoma, ukrainiečiams, ten išlikusi, bet džiaugsmo jau nebelikę jokio. Toks pokytis.

Šiuo atveju gal reikėtų psichologo paklausti, koks trečias etapas galėtų būti Kaliningrade. Galbūt pilietinis karas? Nes žmonės nuskurdo - ir perkamoji galia krito, ir produktų nėra, ir buitinės technikos nėra, labai daug ko trūksta - gyventojų nepasitenkinimas, galintis peraugti į pilietinį karą, auga.