respublika.lt

Ar vis nesiliaujantys skandalai nesubrandins pirmalaikių Seimo rinkimų?

Apskritojo stalo diskusija su Gediminu JAKAVONIU

(362)
Publikuota: 2022 rugpjūčio 30 07:00:00, Gediminas JAKAVONIS
×
nuotr. 1 nuotr.
Žmonių nepasitenkinimo valdančiųjų sprendimais mitingas prie Seimo pernai baigėsi riaušėmis. Stasio Žumbio nuotr.

Kol valstybių parlamentuose bus pozicija ir opozicija, tol tarp šių dvipolyje atsidūrusių politinių jėgų vyks vienokia ar kitokia konkurencija ir kova. Tokios yra demokratinių šalių realijos. Nesvarbu, ar tai ilgalaikio parlamentarizmo tradicijas turinti valstybė, ar tik prieš tris dešimtmečius Nepriklausomybę atgavusi Lietuva. Interpeliacijų taikymas vyriausybių vadovams ar jų ministrams nėra retenybė, o visos vyriausybės atsistatydinimas ir pirmalaikiai rinkimai - taip pat neatmetamas politinės kovos rezultatas demokratinėje valstybėje. Ar toks likimas, šiandien šalyje augant politinei įtampai ir piliečių nepasitenkinimui valdžia, neištiks valdančiųjų?

 

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJMO apskritojo stalo diskutuoja buvęs Seimo pirmininkas, teisininkas Artūras PAULAUSKAS, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Egidijus BIČKAUSKAS, Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „LINAVA" prezidentas Romas AUSTINSKAS bei Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos pirmininkas Vytautas BUDNIKAS. Diskusiją veda žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Per visą mūsų Nepriklausomybę atkūrusios valstybės istoriją Seime laikas nuo laiko įvairiose kadencijose pasigirsdavo raginimai ir opozicinių partijų siūlymai organizuoti pirmalaikius rinkimus. Tokia politinės kovos praktika demokratinėse valstybėse egzistuoja, bet Lietuvoje tai yra atsitikę tik vieną kartą, kai Aukščiausioji Taryba - Atkuriamasis Seimas, paskelbus Nepriklausomybę ir priėmus Konstituciją, nusprendė „išsivaikščioti". Kodėl Tautoje taip smarkiai palaikomos pirmalaikių rinkimų nuotaikos?


A.PAULAUSKAS: Man iš arti stebint Seimo darbą daugiau kaip trisdešimt metų, šis klausimas kyla beveik kiekvieną Seimo kadenciją. Ir tai nėra tik teisinis klausimas, kas ir kada gali paskelbti pirmalaikius Seimo rinkimus. Mane labiau domina Tautos atstovų atsakomybės prieš rinkėjus klausimas, pagaliau, ar jie jaučia atsakomybę už valstybės ateitį.

Preziumuojama, kad rinkėjai renka Tautos atstovus pagal jų programas, kad išrinktieji turi kompetencijas įgyvendinti numatytus tikslus, o nepasisekus turės sąžinės pripažinti klaidas ir atsistatydinti.

Tai būtų idealus valstybės valdymo variantas, tačiau dažniau girdime ir matome kitą paveikslą. Štai premjerė I.Šimonytė, išgirdusi kritiką, rėžė tiesiai: „Išrinkote, tai ir kentėkite iki kadencijos pabaigos".

Lietuvos Respublikos Konstitucija nesuteikia Tautai galių atšaukti savo išrinktuosius, o tai užprogramuoja valdžios atotrūkį nuo Tautos lūkesčių, valdžios požiūrį į Tautą kaip į neišmanėlį paauglį, kurį reikia drausminti, reikalui esant paguosti ir kurio nuomonė visiškai nesvarbi.

„Elitas", susiformavęs per pastaruosius dvidešimt metų, išmoko puikiai dorotis su valdžios kritikais, turinčiais kitą nuomonę valstybės valdymo klausimais. Jie - marginalizuojami, apšaukiami „vatnikais", penktąja kolona, eliminuojami iš viešojo diskurso ir t.t. Noro diskutuoti, įsiklausyti į kritiką, nėra. Dažniausiai naudojamasi galios svertais, kaltinant patį oponentą. Matau kasmet vis didėjantį atotrūkį tarp vadinamojo „elito" ir eilinių piliečių. Ir tai rimtas pavojus mūsų valstybei, nes tai yra silpninantis valstybę veiksnys.

V.BUDNIKAS: Atsakymas būtų dvejopas: pirmiausia reikėtų vertinti valdžioje esančių politikų gebėjimą ar negebėjimą tinkamai reaguoti į šiandienos iškilusias grėsmes mūsų visuomenei ir valstybei. Antra - išorės Lietuvai nedraugiškų valstybių veiksmai komplikuojant mūsų valstybės vidaus gyvenimą.

Apie valdžios gebėjimus sunkoka kalbėti, nes pastaraisiais metais jos pastangos buvo orientuotos ne į žmonių gerovės kūrimą ar gyventojų socialinės atskirties mažinimą, o į trečiaeilius, visuomenei sunkiai paaiškinamus dalykus. Karo grėsmės akivaizdoje ji visai nesirūpina jaunimo patriotiniu auklėjimu, bet rūpinasi, kaip jaunuoliams palengvinti narkotikų prieinamumą.

Ji beveik neskiria jokio dėmesio katastrofiškai šalies demografinei būklei, vaikų gimstamumui pagerinti, šeimoms stiprinti ar gyventojų emigracijai suvaldyti, tačiau, siautėjant pandemijai paskelbusi šalyje nepaprastąją padėtį ir uždariusi žmones jų namuose, uoliai rūpinasi abortu legalizavimu, translyčių ir homoseksualių asmenų teisėmis, lyčių lygybe bei kitomis kontraversiškomis naujovėmis. Todėl daugelis negali suprasti, kodėl siautėjant pandemijai ir vykstant karui Ukrainoje, valdžia pasirinko tokius veiklos „prioritetus".

Kita vertus, ryškiai juntame išorės nedraugiškų Lietuvai valstybių, ypač Rusijos, įtaką provokuojant žmonių tarpusavio priešpriešą ir nesantarvę. Liūdnai pagarsėjęs nacių medžiotojas Efraimas Zurofas iš peties darbavosi juodindamas Lietuvą tarptautinės bendruomenės akyse, o jam talkino pustuzinis vietinių „naudingų idiotų". Kitaip jų nepavadinsi, nes jau atvirai prabilta apie šio nacių medžiotojo galimus ryšius su Kremliumi, o mūsų vietiniai propagandistai, kibę ant Maskvos kabliuko, uoliai įgyvendino Kremliaus programą „denacifikuojant" Lietuvą ir kaip įmanydami juodino šalies laisvės kovų didvyrius, žemindami žuvusiųjų partizanų atminimą ir skleisdami neapykantą tarp žmonių. Tokioje situacijoje nebuvo galima tikėtis jokios žmonių santarvės ir sutarimo, kuris yra būtinas karo grėsmės akivaizdoje. Be to, visuomenė išvydo, kokius „denacifikacijos" ir „deukrainizacijos" metodus Kremlius taiko Ukrainoje. Todėl, pajutę grėsmę, žmonės natūraliai siekia politinių permainų, nori naujų rinkimų, naiviai vildamiesi, kad tie patys politikai, kurie valdė šalį daugiau nei 30 metų, realiai gali ką nors pakeisti. Lietuvai reikia visai kitokių permainų. Bet tai jau atskira tema.

E.BIČKAUSKAS: Kalbant apie pirmalaikius rinkimus, manau, nėra visiškai korektiška remtis į 30 metų senumo Lietuvos įvykį. Tiek laikas, tiek sąlygos buvo visiškai kiti. Drįsčiau pastebėti dar vieną, gal net esminį momentą. Mes, signatarai, tuomet buvome visai „žali", neišlepinti ir nežinantys, kokius privalumus gali duoti buvimas valdžioje. Ir tikrai - o tai labai svarbu - bent jau dauguma mūsų nuoširdžiai galvojome apie Lietuvos perspektyvas ir ateitį, netgi savo asmeninės gerovės sąskaita. Pagal Lietuvos Konstituciją, norint pirmalaikių Seimo rinkimų, tokių, taip galvojančių, kaip buvo prieš 30 metų, reikia surinkti tris penktadalius. Sutikite - misija neįmanoma.

Prezidentui skelbti pirmalaikius rinkimus - taip pat nėra jokio tikslo. Be kita ko, dabartinėmis sąlygomis, mano galva, tai būtų politinis neatsakingumas ir, galbūt, realių, gyvenimiškų problemų (kad ir dujų bei elektros kaina, infliacija ir pan.) nustūmimas į antrą planą.

Kita vertus, ką šiandien duotų nauji rinkimai? Drįsčiau pastebėti, be tam tikro chaoso, sumaišties, džiūgavimų iš vietinės opozicijos, kad galų gale gal jie ateis į valdžią, ir priešininkų iš kitų valstybių - nieko. Traukinys stovi ant tvirtų bėgių ir judės toliau. Kad naujai ateinantys pakeis alkoholio pardavimo laiką ar bendravimo su gėjais ar tarp gėjų būdą - esmės nekeičia. Beje, gal aš nepastebiu, tačiau tikrai nematau, jog Tautoje itin plačiai būtų eskaluojama ir pritariama pirmalaikių Seimo rinkimų idėjai.

G.JAKAVONIS: Klasikinis revoliucinės situacijos apibūdinimas skamba maždaug taip: apačios nenori gyventi kaip seniau, o viršūnės nebegali valdyti kaip anksčiau. Atrodo, kad susipriešinimas mūsų valstybėje pasiekė kritinę ribą, nes valdžia dirba sau, o žmonės dėl jos priimamų sprendimų sunkiai suduria galą su galu. Kažkada Marija Antuanetė tėškė įpykusiems prancūzams: „Neturit duonos, tai valgykit pyragus". Tai man primena premjerės I. Šimonytės žodžius savo tautiečiams, pasipiktinusiems nevykusiu elektros kainų liberalizavimu, kad „reikėjo patiems pasiskaičiuoti pasirenkant nepriklausomą tiekėją!". Bandydamas suskaičiuoti, kiek dabartinės valdžios sprendimų kėlė Lietuvoje kainas, mažino darbo vietas, žlugdė ekonomiką, griovė sveikatos apsaugos sistemą, švietimą, prieinu prie išvados, kad Lietuva niekada neturėjo tokios arogantiškos, ambicijų kupinos ir nekompetentingos Vyriausybės kaip ši. Ir tai jau ne tik opozicijos, o visų piliečių nuomonė. Kodėl Lietuvoje vyksta tokie dalykai?

V.BUDNIKAS: Šie I. Šimonytės žodžiai geriausiai iliustruoja valdžios požiūrį į žmones. Sunku pasakyti, iš kur toks nejautrumas kitam. Taip pat sunkiai paaiškinama karo pavojaus akivaizdoje kai kurių politikų neapykanta savo piliečiams, jų skleidžiamas melas ir galios demonstravimas. Ar kalbėtume apie ekonomiką, ar sveikatos apsaugos sistemą, ar švietimą - visur tas pats nesiskaitymas su žmonėmis. Kitaip nei valstybės demontavimu šio Lietuvos valdymo laikotarpio nepavadinsi.

Vykstant Rusijos ir Baltarusijos hibridiniam karui prieš Lietuvą labai negeras mintis sukelia valdžios mėginimai perleisti į privačių investuotojų rankas valstybei svarbią strateginės reikšmės infrastruktūrą - aviaciją, vidaus vandenų transportą, Klaipėdos valstybinį jūrų uostą, suskystintų gamtinių dujų terminalą ir kt. Šis mėginimas, skambiai pavadintas strateginės reikšmės Lietuvos valstybinių įmonių pertvarka, buvo laiku sustabdytas. Tačiau, nors karo grėsmė ir neatslūgo, valdžia vėl mėgina perduoti į privačias rankas šalies valdymo strateginius svertus - šįkart elektros rinką.

Kodėl tai vyksta? Ogi todėl, kad patikėjome Laisvosios rinkos instituto ir kitų panašių ideologinių organizacijų kliedesiais, neva valstybė yra blogis, esą valstybės dalyvavimo turi būti kuo mažiau. Kitaip tariant, mes sutikome, kad socialinės apsaugos, įskaitant mediciną, būtų kuo mažiau, kad mūsų vaikų švietimą ir auklėjimą galėtų reguliuoti pseudoideologinės visuomeninės organizacijos, ir, galiausiai, kad būtų kuo mažiau meilės savo Tautai, kalbai ir kultūrai, nes ir to pamažu jau atsisakome. Tuo tarpu atsisakydami savo valstybės (savęs valdymo), mes kartu tampame valdomi kitų, tarsi tampame savotiškais kažkieno vergais. O vergus visada atsiranda kam valdyti.

R.AUSTINSKAS: Valdžia yra ne kas kita, o nuolankus žmonių tarnas. Jei pareigūnai nesuvokia šalies interesų ar jiems atstovauja nederamai, jei nesugeba tinkamai suvaldyti ekonomikos, energetikos ar socialinės plėtros, tuomet ir atsiranda siūlymai, rekomendacijos ir netgi raginimai pirmalaikiams rinkimams. Tai - demokratijos abėcėlė.

„The Economist" indikuoja, kad visuomenės ir verslo taisyklės šiuolaikiniame pasaulyje pasikeitė: ženkliai išaugo vykdomosios valdžios jėga. Šiandien Lietuva susiduria su iššūkių „liūtimi", tad išlikti „sausiems" - neįtikėtina misija. Viena vertus, esame įtemptos tarptautinės politinės padėties, Vakarų ir Rytų priešpriešos, Rusijos ir Ukrainos karo liudininkai. Kita vertus, ES vystymo kryptys - „žaliasis kursas", skaitmenizacija, socialiniai Europos klausimai - negali aplenkti ir mūsų.

Koks mūsų atsakas? Infliacija ne suvaldyta, o iš dalies „užauginta". Ko gero, daugelis ekonomistų patvirtintų, kad infliacija - valdžios sprendimų išvestinė. Taigi, geresni sprendimai leidžia tikėtis mažesnės infliacijos. Elektros, rudenį padidėsiančios šildymo kainos ne juokais gąsdina mūsų tautiečius. O energetinės, ekonominės politikos neįgalumas neprisideda prie pasitikėjimo valdžios priemonėmis.

Apgailėtini bankų veiksmai, kai Lietuvos verslui ribojami atsiskaitymai su užsienio įmonėmis ar iš viso neleidžiama juos vykdyti. „Po manęs nors ir profanas..." - nuostata, kuri gimdo ne pasitikėjimą, o dideles abejones „Ali Baba ir 40 pareigūnų" gebėjimu tvarkyti valstybės viešuosius reikalus. Tačiau galima ir paprieštarauti pačiam sau. Ministrų ar Vyriausybės pasikeitimas nereiškia, kad automatiškai atsiras ir geresnis valstybės valdymas.

Demokratinis pasaulis nuobodus. Mes negalime jo pakeisti, bet privalome keisti vykdomosios valdžios požiūrį į asmeninę atsakomybę, kompetenciją, motyvaciją ir į sprendimų kokybę.

Paklauskite, kas atsakingi už konkrečius sprendimus? Visi. O konkrečiai - niekas. Apie kokią kompetenciją galime kalbėti, jei Energetikos ministerijos darbo rezultatai apverktini? Kiek kainuoja elektros energija ir kiek klaidų padaryta prisiminus, jog Lietuva turėjo Ignalinos AE, puikiai dirbo Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė? Kokie nauji energogeneraciniai pajėgumai buvo pradėti eksploatuoti per pastarąjį laikotarpį?

Negi buvo tikimasi, kad atsinaujinantys šaltiniai užtikrins Lietuvos energetinį saugumą? Ar Lietuvos verslas išliks gyvas ir konkurencingas Europos ir pasaulinėje rinkose? O kas galėtų įžvelgti kompetenciją, kai tvirtinama, jog Taivano dėka išaugs Klaipėdos jūrų uosto krova? Tūlas Lietuvos pilietis galėtų suformuluoti ir šimtus kitų klausimų valdantiesiems dėl jų jau priimtų ar rengiamų sprendimų.

E.BIČKAUSKAS: Pritardamas mintims dėl Vyriausybės arogantiškumo, tiesa, nemanydamas, kad ji pirma tokia, ir atsižvelgdamas į „lietuvišką charakterį", nenoriu sutikti dėl „revoliucinės situacijos". Iki jos tikrai labai toli. Visi esame aprūpinti jodo tabletėmis, esame ir jaučiamės, pasak prezidentės Grybauskaitės, tokie saugūs kaip niekad; kaip žinau iš žiniasklaidos, baigiame inventorizuoti slėptuves nuo bombų, tiek verslas tiek atskiri piliečiai turi absoliučią laisvę, tiek pasirenkant savo veiklos kryptį pagal Vyriausybės nurodymus, tiek patiems atsakant, jeigu ta kryptis pasikeitė ir pan... Tikiuosi, jog mano ironija bus suprasta, nors dabar problemų kyla ir dėl to.

A.PAULAUSKAS: I.Šimonytės Vyriausybė per nepilnus dvejus metus kritikos susilaukė su kaupu. Pasitikėjimas I.Šimonyte ir jos Vyriausybe krenta. Tačiau Lietuvos žmonių šią žiemą laukia dar vienas išbandymas - energetinių kainų šuolis. Klausiausi praėjusią savaitę energetikos ministro D.Kreivio paaiškinimo dėl beprotiškų elektros kainų ir, turiu pasakyti atvirai, nieko nesupratau.

Kodėl trūksta elektros energijos, kodėl kaina Švedijoje ir Lietuvoje skiriasi daugybę kartų, kodėl Elektrėnų jėgainė negamina elektros, ministras taip ir neatsakė? Europos šalys ruošiasi žiemai, rūpinasi atsargomis, kalbasi su šalies gyventojais, o mūsų Vyriausybės nariai atostogauja. Verslas rimtai svarsto galimybę išgyventi, kai elektros kainos pašoko kartais, o ekonomikos ir inovacijų ministrė vizituoja kanapių laukus.

Dabartinės Vyriausybės elgesys man primena 1992-2000 metų Lietuvos pramonės privatizavimą, kai tūkstančiai žmonių liko be darbo, be atlyginimų, ūkininkai be užmokesčio už pristatytą žemės ūkio produkciją. Išgyveno stipriausi, dauguma išvyko laimės ieškoti svetur. Gal dėl to valdžia yra rami, nes maištaujantys, patys aktyviausi išvyko.

G.JAKAVONIS: Bandau spėti, ar savo valstybę žlugdantys ir savo šalies žmones skurdinantys valdantieji sugebės rasti savyje drąsos pripažinti, kad su savo piliečiais elgiasi kaip priešai ir skelbti pirmalaikius rinkimus? Greičiausiai, kad ne. Lietuvoje 1992-aisiais signatarai tai padaryti sugebėjo. Tik tuo metu pripažintu moraliniu autoritetu buvo Justinas Marcinkevičius, o dabar tokiais bando būti šurajevai, tapinai ir valinskai, už pinigus aptarnaujantys save „elitu" laikančius valdančiuosius politikierius. O šie yra įsitikinę, kad į valdžią atėjo amžiams ir dėl savo (ne)supratimo, jog gali tapti eiliniais piliečiais, turėsiančiais gyventi pagal pačių sukurtus įstatymus, iš savo pozicijų nesitrauks. Ar smarkai klystu?

V.BUDNIKAS: Vėl turėtume grįžti prie ištakų. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, absoliučiu blogiu buvo paskelbtas valstybės dalyvavimas ūkio valdyme, vieninteliu pakaitalu iškeliant neoliberalizmą su absoliučiu tariamu privataus kapitalo valdymo gėriu. Tuomet buvo beatodairiškai ir galvotrūkčiais privatizuojamos to meto aukštus standartus atitinkančias gamybos technologijas turinčios įmonės, galėjusios konkuruoti Vakarų Europos rinkoje.

Paskutinis spektaklis su elektros rinka - tai mėginimas atsikratyti valstybinės atsakomybės už priimamus visuomenei nenaudingus sprendimus privataus kapitalo naudai. Tai yra savotiškas ženklas, liudijantis paskutinį Lietuvos ūkio išvalstybinimo etapą, galutinai pakertantį valstybės savarankiškumo ir nepriklausomybės šaknis.

Nereikia didelio ekonominio išprusimo, kad suprastumei, jog už politikų reiškiamų skambių frazių visada slypi siauri privatūs interesai. Pvz., prisiminkime, kaip garsioji Aušrinė Pavilionienė šaukė apie laisvę abortams ir moters teisę į kūną. Tuo metu šios politikės šešėlyje slėpėsi farmacijos kompanijos, siekiančios gausiai aprūpinti Lietuvos rinką kontraceptikais ir kitokiais preparatais šiai tariamai teisei įgyvendinti, kadangi Lietuvoje, skirtingai nei kitose Europos šalyse, buvo neįsisavinta šių gaminių rinka. Paaiškėjo, kad politikė buvo susijusi su šiomis kompanijomis.

Kai Seimo nariai verkšnoja apie tariamai neproporcingas bausmes narkotikų platintojams, esą šie yra neadekvačiai baudžiami už nedidelio narkotikų kiekio platinimą, analogiškai turime suprasti, kad jų šešėlyje slepiasi galingas plačia gyventojų rinka suinteresuotas narkotikų verslas. Lygiai taip pat, kai kalbame apie monopolinės elektros rinkos liberalizavimą, turime žinoti, kad tuo ketinama atverti vartus privačiam kapitalui dosniai pelnytis iš Lietuvos žmonių.

Visa tai yra pasekmės to, kad laisva valia atsisakome savarankiškumo, nesinaudojame savo konstitucinėmis teisėmis ir nenorime dalyvauti savo valstybės valdyme. Turiu galvoje žmonių nenorą dalyvauti rinkimuose ir referendumuose, jų sprendimus laisva valia atiduoti savo likimus į neaiškių politikų, dažnai įvairaus plauko perėjūnų rankas.

Nepriklausomybės atgavimo aušroje turėjome šviesų, išprususį visuomenės elitą. Jį sudarė rašytojai, mokslininkai, filosofai, menininkai ir kiti. Turiu galvoje Lietuvos Sąjūdį. Šį elitą iškeitėme į dvaro juokdarius, kadangi mums norėjosi linksmai gyventi. Štai dabar ir turime tai, ką turime. Tačiau blogėjant žmonių ekonominei ir socialinei padėčiai, šalies politikų avantiūros savarankiškai, be partnerių žinios, blokuojant Kaliningrado tranzitą, kai Rusija ima grasinti Lietuvai karo veiksmais, jau darosi nebejuokinga.

Tai nelaisvų, nesavarankiškų, žmonių be atsakomybės sprendimai. Just. Marcinkevičius tuo ir skiriasi nuo jūsų paminėtų šurajevų, tapinų ir valinskų, kad jo sąmonė buvo ne vergo, o laisvo žmogaus sąmonė. Gal ir keista, bet laisvė pirmiausia turi būti mūsų galvose ir mintyse, o tik po to ji gali tapti tikrąją laisve. Būtent dėl to nemanau, kad šioje situacijoje pirmalaikiai Seimo rinkimai gali ką nors pakeisti.

A.PAULAUSKAS: Pagal Konstituciją pirmalaikiai Seimo rinkimai gali būti rengiami Seimo nutarimu, priimtu ne mažiau kaip trijų penktadalių visų Seimo narių balsų dauguma. Vadinasi, už nutarimą turi balsuoti visa valdančioji dauguma ir nemaža dalis opozicijos. Ar įmanomas toks sprendimas? Neretai Seime atsirasdavo nutarimo projektas dėl pirmalaikių rinkimų, bet reikiamo skaičiaus balsų jis nesurinkdavo. Šiandien net nutarimo projekto Seime nėra, net pati idėja nėra svarstoma, todėl tikėtis pirmalaikių Seimo rinkimų, mano nuomone, nereikėtų.

Tas vienintelis kartas, kai Aukščiausioji Taryba nutraukė savo įgaliojimus, netapo pavyzdžiu mūsų politikams. Greičiau, atvirkščiai.

Gal laikas pasvarstyti apie lengvesnį Seimo paleidimo mechanizmą. Bet šiandien Seimo nariai kaunasi dėl konstitucinės pataisos, leisiančios jiems dirbti pedagoginį darbą ir pabandykite atspėti, kuri Konstitucijos pataisa Seimo narių darbotvarkėje taptų prioritetinė: dėl leidimo dirbti pedagoginį darbą ar dėl pirmalaikių Seimo rinkimų?

E.BIČKAUSKAS: Mes sugrįžtame prie to, nuo ko pradėjome. Pirmalaikių Seimo rinkimų mintis yra visiškai neperspektyvi. Tai tik minimaliai pakeistų (o gal ir ne) situaciją. O, kalbant apie asmeninius valdančiųjų bruožus, aišku, kad vieni pakeistų kitus ir tiek. Jeigu kalbame apie ekonominę situaciją, tai bent jau šiuo metu, mano galva, ji susiveda į ilgalaikės užsienio politikos rezultatus. Pabrėžiu - ilgalaikės ir susijusios ne tik su šia parlamentine dauguma ir Vyriausybe. Bet tai jau atskira ir labai ilga kalba.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
63
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Skaityti komentarus (362)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +9 C

+5 +10 C

+7 +10 C

+14 +17 C

+9 +13 C

+12 +18 C

0-7 m/s

0-8 m/s

0-5 m/s