Kodėl Lietuvoje nėra tikros socialdemokratų partijos?

Apie tai prie RESPUBLIKOS apskritojo stalo nuomones dėstė politologas, profesorius Algis KRUPAVIČIUS, filosofai Nida VASILIAUSKAITĖ ir Vytautas RUBAVIČIUS bei Seimo narė Agnė ŠIRINSKIENĖ. Diskusiją vedė apžvalgininkas Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Gyvename sudėtingu ir sunkiu visam pasauliui ir Lietuvai laikotarpiu. Iš pradžių koronaviruso pandemija, o dabar Europoje vykstantis karas keičia buvusį sąlyginai ramų mūsų gyvenimą ir tradiciškai nusistovėjusį mūsų elgesį, vertybes. Dėl nuolat augančių energetikos žaliavų ir su tuo susijusių būtiniausių prekių bei paslaugų kainų didėjimo daugelis žmonių gyvena apimti nerimo, depresijos. Šiandieninės Lietuvos realija - nežinomybė dėl savo ateities, atotrūkio tarp įvairių socialinių žmonių sluoksnių didėjimas ir skurstančių mūsų tautiečių skaičiaus augimas. Kur dingo už visų žmonių lygybę ir teisingumą kovojantys socialdemokratai?

A.KRUPAVIČIUS: Lietuviški socialdemokratai turi dvigubas šaknis: istorines iš XIX amžiaus pabaigos (LSDP apskritai buvo pirmoji Lietuvoje atsiradusi politinė partija) ir pokomunistines - iš nuo TSKP atsiskyrusios LKP ir evoliucionavusios į LDDP. 2000 metais istorinė ir pokomunistinė organizacijos apsijungė. Tačiau politinė socialdemokratijos tradicija mūsuose yra su giliais pertrūkiais ir įtrūkiais. Ir tie pertrūkiai prasidėjo dar 1936 m., kai tuometinė tautininkų valdžia uždraudė visas opozicines partijas, įskaitant socialdemokratus.

Po Antrojo pasaulinio karo lietuviški socialdemokratai veikė išeivijoje, net tapo Socialistų Internacionalo nariais tremtyje, bet Lietuvoje socialdemokratinė tradicija buvo sunaikinta. Gal sunaikinta ne tiek, kiek kitos politinės srovės, nes komunistai ir socialistai turi tam tikrų ideologinių bendrumų. Tad visuomenės mentalitete socialdemokratiškumo rudimentų išliko.

Po 1990-ųjų vykęs perėjimas į laukinį kapitalizmą ėjo su neoliberalizmo vėliava. O jos nešėjais buvo ir socialdemokratai. Tuomet socialdemokratija visame pasaulyje gerokai atsitraukė nuo esminių savo vertybių: lygybės, teisingumo ir solidarumo. Socialdemokratinis gerovės valstybės modelis, net Skandinavijos šalyse turėjęs tvirčiausias šaknis, patyrė rimtus išbandymus. O Lietuvoje nieko panašaus į gerovės valstybę nebuvo.

Dar daugiau - tuomet įvyko milžiniškas visuomenės sandaros pokytis ir dalies jos liumpenizacija, pajamų ir turto diferenciacijos išaugimas geometrine progresija, taip pat vertybių perversmas - nuo tegul neretai formalių kolektyvinių ar bendruomeninių į kraštutinai individualistines.

Nors socialdemokratai vis atsirasdavo valdžioje, bet jų ekonominė politika pirmiausia buvo iš esmės liberali. Socialinė, sveikatos ar švietimo politikos lygiai taip pat buvo vykdomos pagal neoliberalią logiką, net iš esmės prieštaraujant 1992-jų Konstitucijai, kurioje yra garantuotas nemokamas mokslas, nemokama sveikatos apsauga, įtvirtintos teisės į socialinę paramą ir taip toliau.

Ar tas paveikslas kiek ryškiau yra pasikeitęs dabar? Nuo 2004 m. jis šiek tiek keitėsi, nes Europos Sąjunga nėra kraštutinio neoliberalizmo atvejis. Bet dabarties Lietuvoje turime vieną didžiausių nuošimčių visoje ES tų, kurie gyvena prie ar už skurdo ribos, socialinė (pajamų ir turto) nelygybė yra viena aukščiausių ES, o socialinės išlaidos yra neadekvačiai žemos.

Socialdemokratų, kaip partijos, nesėkmės lakmusas yra iš esmės vienoda arba tolygi turtingiems ir neturtingiems mokesčių sistema, bei nuolatinis fiasko bandant įvesti progresinius mokesčius, kurie yra net liberaliose valstybėse. Politinio socialdemokratų pralaimėjimo pavyzdys buvo ir liberalaus Darbo kodekso patvirtinimas prieš 2016 m. Seimo rinkimus. Jo kitaip kaip šūviu sau į koją pavadinti negalima.

Vėliau sekė LSDP susiskaldymas ir vidaus karai. Jie dar susilpnino socialdemokratų politines pozicijas. Užuot šalį pasukus nuo neoliberalių bėgių į labiau socialiai orientuotą politiką, pagrindiniu LSDP užsiėmimu tapo karai dėl lyderystės, kad, sutelkus kokius 5000 partiečių, porai metų galėtum užsidėti partijos pirmininko antpečius. Ironiška, kad buvę partijos lyderiai išsivaikščiojo į dabar tai pačiai LSDP oponuojančias partijas.

Iš keturių nuo 2007 m. buvusių partijos pirmininkų, įskaitant dabar esančią Viliją Blinkevičiūtę, du ir abu net buvę ministrais pirmininkais nuo socialdemokratų - Gediminas Kirkilas ir Algirdas Butkevičius - yra palikę LSDP. Net likimo ironija tai pavadinti sunku. Tiesiog veidu į purvą. Tad tokia ta socialdemokratų tapatybinio nuopuolio anatomija trumpai.

N.VASILIAUSKAITĖ: Jų - tokių - čia niekada ir nebuvo. Lietuvos socialdemokratų partijos niekada nevykdė socialdemokratinės, kairiosios politikos. Žodis pavadinime - toks pat tuščias, kaip ir „liberalai" - Liberalų sąjūdyje, „laisvė" - Laisvės partijoje, „konservatoriai" ar „krikščionys demokratai" - TS-LKD. Šie žodžiai - ne pranešimai apie išpažįstamas idėjas ir ideologinius įsipareigojimus, o tik skiriamieji klanų ženklai, žymintys lojalumą skirtingiems patronams.

Vienoje ar kitoje partijoje atsiduriama ne tikint atitinkama politine vizija ir siekiant ją įgyvendinti, ne tą ar aną manant apie valstybės ir piliečio santykį bei pasaulio sąrangą, o viso labo siekiant sau ar giminaičiams pareigų valstybės tarnyboje, prieigos prie lėšų ir resursų skirstymo, prie nominacijų ir prestižo struktūrų - pagal tai, kuri partija konkrečioje situacijoje konkrečiam veikėjui pasiekiamesnė ir patikimiau tą žada.

Tai - vienintelis interesas, tas pats visiems, tad nieko stebėtino, jog ir reaguojama į viską vienodai. Šiuo atveju nereaguojama bijant prarasti asmenines prieigas prie minėtų išteklių.

V.RUBAVIČIUS: Gal ir gerai, kad Lietuvoje nėra stiprios socialdemokratų partijos. Pasižvalgykime po Europą - kaip valdė ar valdo socialdemokratai ir kairieji Švedijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, kitose šalyse. Įgyvendina neoliberaliąją darbotvarkę, visomis išgalėmis įtvirtina genderistinę ideologiją ir ja grindžiamą politiką, kuria „keistalytį" ar translytį „naują žmogų". Apie lygybę bei su socialiniu teisingumu susijusius dalykus jau senokai nebekalbama, o jei ir prabylama - tai tam tikromis progomis, dažniausiai rinkiminėmis.

O ir kaip galėtum kalbėti, išpažindamas nelygstamą „rinkos laisvę" ir jos poreikius, - juk rinkos niekaip nesaistomos jokiomis moralinėmis normomis, socialiniais tikslais, jos nesiekia nei „bendrojo gėrio", nei visuotinės taikos, nei socialinės gerovės. Rinkos, kaip teigiama, skatina tik konkurenciją, padedančią kapitalui iš vadinamųjų „žmogiškųjų išteklių" išspausti kuo daugiau pridedamosios vertės.

Tą esminį rinkos tikslą ir aptarnauja visi įvairiai besivadinantys politiniai sluoksniai. Tie sluoksniai su juos atstovaujančiomis partijomis kovoja vieni su kitais dėl valdžios, tačiau ta kova dažniausiai parodomoji, skirta publikai kaip svarbus demokratijos vyksmo sandas, o esminė darbotvarkė išlieka, tik ji vienaip ar kitaip pastyguojama. Juk ranka rankon mūsų konservatoriai, tarp jų ir krikščionimis besivadinantys, dirba su liberalais ir socialdemokratais kratydamiesi prigimtinės šeimos, lietuvybės „stereotipų", diegdami darželiuose ir mokyklose genderistinės ideologijos „tiesas".

Lietuvoje galėjo susikurti savas stiprus socialdemokratinis judėjimas, prikeldamas vietinę tradiciją, tačiau atsikūrusi Socialdemokratų partija labai greitai buvo jos vadovų Aloyzo Sakalo ir Vytenio Andriukaičio „perleista" buvusiai komunistinei nomenklatūrai - tikėtasi suvienijus jėgas įveikti „landsbergininkus". Trumpam šitai pavyko, o iš socialdemokratijos nieko neliko.

Tačiau išliko postai, finansinių srautų kontrolė, atsivėrė politinės europinės karjeros. Komunistinė nomenklatūra iš prigimties ypač jautri politiniams ideologiniams vėjams, tad jie be jokių pastangų pirmieji prisitaikė prie europinės genderistinės „naujo žmogaus" kūrimo programos. Toks prisitaikymas leido jiems tapti patikimais europinių socialinės ir kitokios sanglaudos fondų finansų įsisavintojais. Kur jau čia begalvosi apie socialinį teisingumą.

A.ŠIRINSKIENĖ: Manau, kad partinė sistema Lietuvoje patiria krizę. Konservatoriai, tradicinė dešinė, šiandien labiau panašūs į liberalų ir socialdemokratų mišinį, kur politinėje darbotvarkėje sutelpa kanapės ir dosnios išmokos visiems, net nevertinant ar jos reikalingos. Antai, visiems fiziniams asmenims yra kompensuojama elektros kaina, jei tik ji pasiekia tam tikrą ribą, ir kompensuojama nepriklausomai nuo to, kokios asmens pajamos, ar koks elektros kiekis suvartojamas. Tad kompensacijas gauna ir močiutė, kuri vos galą su galu suduria, ir turtuolis, kuris elektrą naudoja oranžerijos bei baseino šildymui.

Krikdemai taip pat susiduria su iššūkiais: pvz., jiems tapo priimtinomis jau ne tik kanapės, bet ir homoseksualų partnerystė. Tema, kuri iki pastarųjų metų niekuomet nebuvo krikdemiškoje darbotvarkėje. Tas pats įvyko ir su socialdemokratais. Jų ideologija susiniveliavo, pasuko į dešinę. Taip dingo ideologinis grynumas ir, dingsta noras kovoti už žmonių lygybę, teisingumą. Prasideda balsavimai už valdančiųjų dešiniųjų projektus. Tad grynos socialdemokratijos Lietuvoje nėra.

G.JAKAVONIS: Daugeliui tautiečių savotiškai idealiu, tautinės valstybės pavyzdžiu atrodo tarpukario Lietuva, kurioje augo ekonomika, žemės ūkis, gerai tvarkytasi kultūros, švietimo srityje. Kartu reikia pripažinti, kad valdininkų kyšininkavimas, korupcija ir socialinė nelygybė buvo pagrindinė priežastis, dėl ko mūsų tautiečiai nekentė savo valdžios ir laiku nepasipriešino Tėvynės aneksijai ir okupacijai. Kodėl, jūsų manymu, dabartinė Lietuvos valdžia kartoja tarpukario valdžios klaidas?

Kodėl mūru nestoja ginti vis labiau skurstančių savo šalies piliečių socialdemokratai? O juk politologai pranašauja, kad po poros metų S.Skvernelis ir dabartinė socialdemokratų partijos pirmininkė V.Blinkevičiūtė sveikins vienas kitą laimėjus Seimo rinkimus...

A.ŠIRINSKIENĖ: Socialdemokratai turi savo fenomeną - rinkėjų dalį, kuri galbūt nesidomi jų balsavimu posėdžių salėje, tačiau žavisi V.Blinkevičiūtės net ne esamais, nes jų nematome, o praeityje nuveiktais darbais. Praeityje, būdama socialinių reikalų ir darbo ministre, ji sugebėjo užsiauginti didžiulį politinį kapitalą ir pasitikėjimą, kuris iš esmės yra tapęs visos socialdemokratų partijos varomąja jėga.

Panašu, kad socialdemokratai yra nusprendę visą savo ateitį paremti tuo V.Blinkevičiūtės šarmu, o visas kitas politinis veikimas jiems nėra svarbus. Dėl to ir frakcija Seime yra linkusi susilaikyti nuo ryškesnės raiškos, veikimo. Žinoma, nieko nedarymas padeda apsidrausti nuo politinių klaidų, tačiau nėra ir didesnio reitingų augimo.

Antra vertus, o kas galėtų paneigti, kad nėra susitarimų su konservatoriais? Tas labai panašu, kai kritiniais atvejais vienas, du ar trys socialdemokratai vis paremia konservatorius. Kad ir balsavimai dėl kanapių dekriminalizavimo su vienu D.Šakalienės balsu „už".

Ar tokia strategija padės laimėti rinkimus? Matysime. Bet galiu priminti, kad 2016-2020 m. vykęs „socdemų" bendradarbiavimas su TS-LKD nepadėjo socialdemokratams laimėti 2020 m. rinkimų, nors abi partijos buvo tuometinėje opozicijoje. Priešingai, manyčiau, kad pakenkė.

A.KRUPAVIČIUS: Paprastai politikos veikėjai gali siekti kelių tikslų. Pirmiausia, jie siekia rinkėjų balsų, o kai juos gauna, tai po to - tegul ir tvanas. Kitas tikslas - valdžia, t.y. pareigos ir postai. Trumpai sakant, tai yra karjeristai iki kaulų smegenų. Paskutinėje vietoje yra tie, kas turi visuomenei svarbių politikos idėjų ir tikslų, juos siekia įgyvendinti, vadovaudamiesi aiškiais principais ir vertybėmis. Juos dar vadina programiniais politikais arba partijomis. Bet tokių yra mažuma.

Lietuvoje dauguma partijų ir politikų yra „dėl valdžios". Dar yra vadinamos interesų grupės. Jos yra itin svarbios tiems, kas siekia valdžios, nes padeda tą valdžią įgyti. Tuomet jų naudai reikia viską „reformuoti", „privatizuoti", „liberalizuoti" ir panašiai. Vertybės ir visuomenei svarbūs tikslai yra balastas, kuriais reikia atsikratyti, kai įgyjama valdžia. Galimos išimtys tik patvirtina bendrą logiką.

V.RUBAVIČIUS: Lietuvos socialdemokratai yra patyrusi valdančiojo politinio sluoksnio partija, puikiai žinanti, kaip veikia politinė scena ir kaip dera rodyti publikai, vadinamajam elektoratui, politinio vyksmo spektaklį. Komunistinė nomenklatūra sėkmingai sudalyvavo „prichvatizavime", tad „socdemams" kuo puikiausiai žinomos visos valstybės turto perėmimo schemos, kurios taikomos ir šiuo metu, prisidengiant įvairiausiomis „liberalizavimų" etiketėmis.

Gediminas Kirkilas su Andriumi Kubiliumi (dviejų K sumanymas) galėtų daug papasakoti apie tai, kaip kurti įvairiausius nacionaliniais vadintus projektus ir iš jų pelnytis, kaip reorganizuoti ir perorganizuoti, kaip dalyti ir perdalyti įvairiausių sričių „skirstomuosius tinklus", kreipiant šimtus milijonų į vienų ar kitų išrinktųjų sąskaitas.

Reformų vardu dažniausiai ir pridengiamas valstybės turto perėmimas, naujasis „prichvatizavimas", režisierius vienu ypu praturtinantis šimtais milijonų eurų, o Lietuvos žmones pajungiantis naujiems „tarifams". Šio pasaulio mažutėliams lemta kęsti ir mokėti. O jei jau nebeapsikenčia, tai pamaloninami išmokomis, kurias politikai kilniaširdiškai ir dalija kaip socialinio teisingumo pakaitalą.

Būsimųjų rinkimų laimėtojų tikrieji siekiai ir valdymo įgūdžiai niekuo nesiskiria. Visi jie gerokai „pasišildė" „Igničio" operacijoje, visi jie jau kurpia dar likusių valstybinėmis vadinamų įmonių ar jų funkcijų perėmimo planus.

N.VASILIAUSKAITĖ: Dabartinė Lietuvos valdžia turi vieną tikslą - tiesiog būti formalia valdžia, ir toliau monopolisto teisėmis administruoti UAB „Lietuvą". Formaliai, nes turbūt nereikia tikslinti, jog administratorius, buhalteris, dvaro ekonomas nėra valdžia, ji - tik feodalo liokajus. Pričkus iš Donelaičio „Metų". O Pričkaus interesas - ne būrų simpatijos ir gerovė (tuo labiau - ne būrų laisvė), bet didinti pono pelną ir būti nepakeičiamu prievaizdu. Lietuvos politinės partijos, įskaitant socialdemokratus, dabar atvirai rodo nelaikančios Lietuvos piliečių savo darbdaviais (ar savęs - jų dalimi): ne būrai renka Pričkų, ne būrai moka jam atlyginimą, ne juos ir ginti reikia (o, prireikus, poną nuo jų).

Kalbos apie „neišvengiamą" S.Skvernelio ir socialdemokratų laimėjimą - įprastinis viešųjų ryšių triukas, skirtas įmušti rinkėjams šią „neišvengiamybę" ir priversti balsavimu įgyvendinti tikslą („balsuosiu už juos, nes juk vis tiek visi sako, kad juos išrinks"). Jeigu, nelaimei, taip iš tiesų nutiks - nepasikeis niekas, toliau valdys „geriausia, kas mums nutiko", pusiau nauju savo avataru.

S.Skvernelis ir socialdemokratai - jokia opozicija ir jokia savarankiška politinė jėga, tai opozicijos iliuzija. Beje, atkreiptinas dėmesys, kad pergalę šiems pranašaujantys politologai sąmoningai šalina net teorinę galimybę, jog atsiras rimtos tikros opozicinės jėgos: ne, ne, amžinai ratu suksis TS-LKD ir socialdemokratai, su savais satelitais, apsimesdami priešais ir taip įsiūlydami pasirinkimą tarp vieno ir to paties!

G.JAKAVONIS: Dabartiniai Lietuvos socialdemokratai ir konservatoriai yra lygiai tokios pačios, niekuo viena nuo kitos nesiskiriančios globalistinės partijos, kaip ir tai oficialiai deklaruojančios laisvės bei liberalų politinės organizacijos. Tačiau socialinis teisingumas gali būti užtikrintas tik tautines idėjas išpažįstančioje valstybėje. Ar tikite socialiai visiems teisingos Lietuvos valstybės ateitimi?

N.VASILIAUSKAITĖ: Nemanau, kad socialinis teisingumas gali būti užtikrintas, kaip sakote, tiktai tautines idėjas išpažįstančioje valstybėje, kaip nemanau, kad tarpukario „tautiškumas" - šiandien gyvybinga ir aktuali alternatyva (čia kaip tikėtis atremti gresiančią skaitmeninę distopiją romantiškai drožiant klumpes ir dainuojant sutartines). Smetoniška tautinė valstybė toli gražu nei buvo, nei siekė būti socialiai teisinga. Be to, tarpukaris baigėsi.

Kita vertus, valstybė, kuri žada užtikrinti „teisingumą visiems" kaip tik ir yra distopijos vardas (neatsitiktinai būtent SSSR rimtai kaip tik šitai žadėjo); maksimalus teisingumas yra neteisingumas - principas, puikiai žinomas Romos teisininkams. Valstybė, kurios mums visiems linkiu, nedalina nerealistiškų pažadų ir nemanipuliuoja, bet ką jau žada - tą pildo. Žadėti ji turi ne „sukurti teisingumą" (žemėje jo nėra), o gerokai kuklesnius dalykus - pamažinti neteisingumo, nesteigti ir nedauginti jo, kuo atsargiau vartoti savo grubius instrumentus, įsikišti tik kai būtina, o teisingumą kurtis pagal savus supratimus palikti patiems piliečiams.

A.KRUPAVIČIUS: LSDP, jei elgtųsi sąžiningai, turėtų pripažinti, kad yra gilioje krizėje. Tai suvokus, pirmiausia jiems reikia iš esmės peržiūrėti savo politinę platformą, nes kartoti mantrą apie progresinius mokesčius, kai atsiduriama opozicijoje, nebeužtenka. Kitas žingsnis turėtų būti teisingumo, lygybės ir solidarumo principais pagrįstos, bet realios, o ne tuščiais šūkiais, kad „žmogus - svarbiausia", politikos sukūrimas ir išdėstymas urbi et orbi.

Dar vienas būtinas žingsnis yra lyderių, kuriais galėtų bent dalis visuomenės pa(si)tikėti, atsirinkimas. Jų dabar LSDP gretose gerokai per mažai. Kad ir kitose partijose toks pats patikimų lyderių badmetis, tai joks pasiteisinimas.

Po išvardintų žingsnių gal LSDP galėtų susigrąžinti bent dalį savo buvusių rėmėjų, ypač didesniuose miestuose. Apie naujus šalininkus kalbėti būtų sunku. Gal vertėtų susigrąžinti ir tą nedidelį atskilėlių būrelį, kuris labiau politinį triukšmą aplink socialdemokratus kuria, nei ką nors galėtų realiai pasiekti šalies politikoje. Taip pat turi įvykti ir gerokai užsitęsusi kartų kaita.

Atvirai pasakius, nei socialiai, nei apskritai teisingos Lietuvos valstybės ateitimi netikiu. Elementariai kol kas nėra politinės jėgos, kuri būtų pakankamai įtakinga ir pajėgi tą ateitį kurti, įgyvendinti. Tad kapanosimės ten, kur esame...

V.RUBAVIČIUS: Pirmiausia, joks socialinis teisingumas neįmanomas ant įvykusios ir iki šiol dar vykstančios „prichvatizacijos" pamatų. Ant tokių neteisybės pamatų niekaip negali būti suręstas teisingos valstybės rūmas. Valstybėje išpažįstama „laisvosios rinkos" ideologija, sakytume, nuožmiausias jos pavidalas. Šitą nuožmumą akivaizdžiausiu būdu rodo mūsų valstybės socialiniai „rodikliai", kuriais velkamės ES valstybių gale, didžiausia infliacija, skurdo didėjimo tempai, sveikatos ir švietimo sistemų susinimas rinkos santykius diegiančiais projektais ir „ekonomizavimais", kuriais į reformuotojų sąskaitas nusunkiami šimtai milijonų mokesčių mokėtojų lėšų.

Visais būdais stiprinant mokyklose genderistinį ideologinį „sąmoningumą", naikinamos ir mąstymo apie „bendrą gėrį" ir socialinį teisingumą užuomazgos. Išgyvename didelį politinės ir kultūrinės savimonės bei savivokos, taip pat savigarbos nuopuolį, kurį liudija mūsų socialinėje reklamoje perteikiamas senolių džiaugsmas dėl juos aplankiusių maltiečių (ačiū jiems).