Algimantas RUSTEIKA: Labanakt

Pirmieji modeliai - Kategoriški ir Naivūs - siekė įtikinti ir perprogramuoti pasaulį pagal mirties matricą geruoju, už pinigus - nes pinigai juk svarbiausia, ar ne? - ir kad patikėtume, pradžioj padarė naudingų darbų, pavertė mus teisiaisiais ir laisvai pasidalino, bet jie dar bijojo žmonių, vakarais namie būdavo truputėlį gyvi ir nekando, todėl jų laikas baigėsi.

Tada užplūdo modernizuoti, Tokie Kaip Reikia - pagaminti iš žmogienos su mąstymo funkcija, dirbtiniai, aptempti odos imitacija, štampuotė iš plastmasės, viduje vien mikroschemos ir laidai, užprogramuota viskas - prasidėjo tikslingas, negailestingas veiksmas, pasipainioję buvo nušluojami ir nieko asmeniško, tačiau jie gerai slėpėsi ir susiliedavo su aplinka, o mes galvojom, kad esam amžini.

Taip, netikri ir tuščiaviduriai, tačiau sunku būdavo iš toliau pastebėti, nes mes dar tikėjom - jie reikalavo, kad mūsų pasaulis veiktų Taip Kaip Reikia, kūrė planus, kaupė pajėgas, įvedė netikrus žodžius, pinigus ir jausmus, bet kando dar ne visiems, todėl dėl šventos ramybės davėm kelią, juk gyvenimas tik vienas, ar ne, ir dar labai nebijojom, ir tyliai būnant dar galima buvo išgyventi, ir mes vėl tylėjom ir auginom vaikus.

Dabar atėjo zombiai - patobulintas, naujas biovariantas iš mėsos, kaulų, tokie išlankstomi transformeriai su dideliais, išradingai sukonstruotais, nepailstamai veikiančiais, keičiamais pagal pageidavimą lytiniais organais, kuriems prisilietus lytiniais organais virsta bet kas, modeliai nuolat atnaujinami, visos jų dalys atsisiunčiamos internetu ir gali būti keičiamos, jie gali įsivaizduoti esantys kuo užsimano ir tokiais patampa, ir visas pasaulis jiems prizas už teisingai sumeluotą, pagal taisykles žudomą gyvenimą.

Šitie netikri, negyvi, protas virtęs į šrotą ir gyvena pagal vis naujas ir naujas tvarkas, su šeimininku atnaujinama kasdien programėle atimk ir užimk, veikia gerai organizuotomis grupėmis, nuodingi, puola šviesiu ir tamsiu paros metu visus ir jiems įkandus apsikrečiama, ir jie patys džiaugiasi laimingai, seniai numirę ir paverčia visus tokiais pat, bet mes tikim, kad viskas bus gerai ir auginam vaikus.

Zombiai jau užkandžiojo daugumą, o likę apsimeta negyvais, kad ir juos palaikytų judančiais numirėliais arba slepiasi giliai urvuose - išsigandę, nuogi, jūs būsit išgaudyti arba išmirsit, nes taip jums ir reikia, nes prasideda paskutinis veiksmas, štai zombiai susižvalgo, baksnojasi kumščiais ar alkūnėmis pasisveikindami, pergalingai šypsosi po kaukėmis, niekas nebeskuba, žvelgdami į ramiai miegančius, jų apsuptus mūsų miestus.

Žinokit, kai įkanda - tik pradžioj truputį paskauda, bet paskui pasiduoti, atsiduodi, nuodai sušildo ir suveikia, ir palieka labai gera, atsipalaiduoji, viskas nušvinta, pasidaro aišku, nieko nebereikia galvoti - tave užlieja rami, klampi pilkuma, fiziologinis skystis, ir darai ką reikia kaip reikia, kalbi kaip reikia, ir visur pilna savųjų, o ekranai toliau jaukiai mirgėte mirga nuo tiesos ir šviesos, kurių kaina prieinama, ir taip gyventi verta.

Svarbiausia, kad būtum geras, paklusnus ir tylėtum, ir mes vėl viską suprantam ir auginam vaikus, tai kas, kad vakarais pasaulis staiga pradingsta - pažiūri pro langą, išeini į biomasės pilnas gatves ar prisigrūdusias erdves prie jūros, tykiai dvelkčioja vėjas - ir niekotarp mūsų nėra, nei gyvos dvasios, trinkelių laukais žygiuoja ar važiuoja tylinčios minios, kažkur dirba, šoka ar tolumoj dainuoja, bet kas gyvo, protingo ir tikro - tik vėjas atsakys.

Ir mes auginam toliau vaikus, ir mes galvojam, kad viskas gi pasibaigs, juk esam amžini, ir tikrai pasibaigiam, užsirakinam duris, nusiimam dirbtinius plaukus, pasimerkiam stiklinėje akis ir dantis, ekrano tuštumos pilnatvė ateina nejučia ir pasijunti tapęs didelio, tave užgulusio ir prarijusio minkštakūnio dalele, ir atsiranda pagaliau tikslas, ir visi gyvieji tau tampa priešais, istorija baigiasi, pasieki tai, ko taip ilgai troškai - zombio ramybę ir laimę - ir išjungi šviesą.

Labanakt.