Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie metinį pranešimą

Metinius pranešimus apie padėtį Lietuvoje, vidaus ir užsienio politiką šalies vadovas skaito Seimo salėje, o jų pradžia - nuo pat 1993 metų. Kad ir kiek skeletų byrėtų iš Monikos Navickienės spintų, šią savaitę tai buvo neabejotinai svarbiausias savaitės politinis įvykis Lietuvoje.

Tie, kas domisi Lietuvos politiniu gyvenimu (o, sprendžiant iš rinkėjų aktyvumo dvejuose ką tik pasibaigusiuose rinkimuose tokių yra vos pusė valstybės gyventojų), jau žino, ką pasakė prezidentas savo trumpiausioje per visą pirmąją kadenciją metinėje kalboje Seime.

Ką tik triuškinama persvara laimėjęs rinkimus prieš pervargusią nuo vadovavimo nevykėlių vyriausybei konservatorių žvaigždę Ingridą Šimonytę, Prezidentas jautėsi ramiai ir užtikrintai. Į valdančiųjų pusę viso pranešimo metu skriejo daugiau ir mažiau aštrios kritikos strėlės.

Tuo stebėtis neverta, nes kalbant apie vidaus politiką neįmanoma nekritikuoti Vyriausybės, kurią Lietuvoje palaiko rekordiškai mažas gyventojų skaičius: prieš mėnesį paskelbtos naujausios gyventojų apklausos duomenimis Vyriausybės veiklą neigiamai vertina net 71,6 procentų respondentų, o tai - blogiausias rezultatas nuo pat Ingridos Šimonytės Ministrų kabineto darbo pradžios 2020 metais.

Per kiek daugiau nei pusvalandį Prezidentas sugebėjo ir pakritikuoti kitus, ir šiek tiek pagirti save, ir nemenkai nustebinti. Be tradiciškai dvarą aptarnaujančių ir iki gyvo kaulo nusibodusių ir visada tą patį kalbančių ekspertų, vertinusių metinį Prezidento pranešimą, vienas portalas šį kartą į talką pasitelkė net veidotyros specialistą, kuris konstatavo, kad „antrąją priesaiką valstybei netrukus duosiančio Gitano Nausėdos balse jau galima išgirsti ramybę - perrinktas šalies vadovas šią kalbą sakė ir su atsipalaidavimu, ir su užtikrintumu".

Kas dar neįprasto buvo šį kartą, Prezidentui seimo salėje skaitant savo metinį pranešimą? Į akis krito tai, kad bene pirmą kartą buvo pažeista jau seniai nusistovėjusi tradicija, kad per visų iki tol buvusių valstybės vadovų metinius pranešimus savo dalyvavimu pranešėją pagerbdavo visi iki tol buvę ir savo kadencijas jau pabaigę Prezidentai. Šį kartą jų nebuvo nei vieno: nei Dalios Grybauskaitės, nei Valdo Adamkaus.

Nepasirodė net Visatos valdovu mažesnėmis pajamomis ir žemesniu išsilavinimu pasižyminčioje tautoje dalyje vadinamas Vytautas Landsbergis, kuris taip ir nesulaukė, kol Gitanas Nausėda įvardins geresnį, nei jo nevykėlis anūkas Gabrys kandidatą į šiltutėlį eurokomisaro postą. Beje, valstybės vadovo pranešimo nesiklausė ir pats užsienio reikalų anūkas. Ar tai yra nepagarba Prezidentui? Be jokios abejonės.

Pats Prezidento pranešimas niekuo ypatingu neišsiskyrė. Jį jau aptarė visi, ir kas norėjo, ir kas privalėjo aptarti, ir kas privalomai jį turėjo kritikuoti. Toks pats tekstas artėjančių rinkimų programoje galėtų papuošti bet kurios opozicine save vadinančios partijos niekieno neskaitomus lankstinukus - be konkrečių pavardžių, detalių, bet su daug kritikos valdantiesiems. Prezidento metinės kalbos koncepcija, kuri yra apibrėžta Konstitucijoje, palieka labai daug vietos neapibrėžtumui.

Kiekvieno metinio pranešimo tikslas yra iš aukštų Daukanto aikštės rūmų apžvelgti per metus pakitusią šalies situaciją, tuo pačiu neprisiimant net minimalios atsakomybės už situaciją valstybėje bei neatsiskaitinėjant už savo paties veiksmus.

Dar viena refleksija į Prezidento metinį pranešimą - netikėtai mažas dėmesys Ukrainai. Mes jau esame įpratę, kad visuose tarptautiniuose forumuose ir susitikimuose Amerikos vasalato funkcijas puikiai įsisavinęs valstybės vadovas apie Ukrainą kalba kelis kartus daugiau, nei apie Lietuvą. Šį kartą buvo kitaip. „Absoliuti Lietuvos gyventojų dauguma neabejoja būtinybe padėti Ukrainai ir siekti Rusijos pralaimėjimo." Tai ir viskas apie Ukrainą šioje kalboje.

Kitas netikėtas ir labai didelį valdančiosios šutvės ir jų trubadūrų nepasitenkinimą sukėlęs šio pranešimo epizodas - po pakilių žodžių ir vis dar neuždrausto Justino Marcinkevičiaus paminėjimo kalbos pabaigoje numesta kritika buvusiai ministrei Monikai Navickienei, ko iki šiol iš šalies vadovų nebuvome matę.

Tuo metu, kai konservatoriai pakankamai gerai suvaldę Bartoševičiaus pedofilijos skandalą, niekaip nesusitvarko su vis naujais ir naujais į dienos šviesą lendančiais faktais apie finansinė įmonę „Foxpay" ir su ja susijusiais įtakingais veikėjais, Prezidentas ant rūpestingai gesinamo skandalo laužo šliūkštelėjo gerą dozę žibalo. Ko taip sunerimo valdantieji?

Kilus Monikos Navickienės skandalui, visi Seimo konservatoriai kartu su Ingrida Šimonyte bei pats anūkas Gabrielius už ją stojo mūru. Kodėl? Pikti liežuviai plaka, jog gali išlįsti galai, kaip tokios fintech'inės įmonės padeda apeiti Rusijai taikomas sankcijas bei plauti pinigus. O su konservtoriais artimai susijusį Šarūną Stepukonį, kuris kartu su 42 milijonais dingo kaip į vandenį, dar prisimenate?

Ne paslaptis, kad prieš kelis metus Lietuvoje prasidėjo tokių finansinių įmonių klestėjimo metas. Konservatorių partijos narys ir baltų pirštinių judėjimo krikštatėvis Tadas Langaitis net atsisakė Seimo nario mandato, kad ne tik suslėptų nepavykusiame e-sveikatos projekte kyšančius savo galus, bet ir suspėtų į sparčiai pagreitį įgaunantį fintechų traukinį. Ten pat patraukė ir Seimo nario mandato atsisakęs konservatorius Mykolas Majauskas. Sutapimai? Baikit, nemanau.

Netrūko Prezidento pranešime ir fantastikos elementų. Vienas iš jų tebūna tradicine visų mano tekstų, kuriais su malonumu su jumis dalinuosi, pabaigos citata: „Nebegalime toliau dirbtinai dalinti, skaldyti ir rūšiuoti Lietuvos. Neturi būti Pirmos Lietuvos, Antros Lietuvos, Trečios Lietuvos. Negalime nurašyti ištisų šalies regionų ar žmonių grupių kaip niekam nereikalingo balasto. Negalime įsivaizduoti, kad bendravimas su Lietuvos žmonėmis - tai tik proginis kalėdojimas. Užtenka padalijimų. Jie naudingi tik mūsų priešininkams."