1 nuotr.„Respublikos" akiratyje - Seimo Laisvės frakcijos narė Ieva Pakarklytė. Ne filologės, bet politologės išsilavinimą turinti seimūnė viešai pareiškė, jog meilės lietuvių kalbai vėzdu neįskiepysi. Ir užsipuolė Valstybinės kalbos inspekciją. Esą ji tik klaidas skaičiuoja, baudomis grasina bei užsipuola lietuviškų verslų pavadinimus. Anot I.Pakarklytės, Valstybinės kalbos inspekcija, veikianti daugiau nei tris dešimtmečius, tapusi kalbos cerberiu. O kas tada saugos mūsų valstybinę kalbą? Influenceriai ir tiktokininkai?
Seime jau nuo praėjusių metų guli projektas, kuriuo siūloma atnaujinti dar 1995 metais priimtą Valstybinės kalbos įstatymą ir jį pakeisti nauju, esą labiau pritaikytu prie valstybės realijų. Motyvuojama, jog kalba nuolat kinta. Įstatymo projekte rašoma, jog „lietuvių kalbos priežiūrą ir apsaugą atlieka, taip pat lietuvių kalbos politiką kuria ir rūpinasi jos įgyvendinimu įgaliotos valstybės institucijos". O kas tos „įgaliotos" - netikslinama.
Todėl gali būti, jog, Seimui priėmus atnaujintą Valstybinės kalbos konstitucinį įstatymą, tarp „įgaliotų" institucijų neliks Valstybinės kalbos inspekcijos. Kurią laisvūnė seimūnė jau vaizduoja kaip piktą šunį cerberį. Gal „įgaliotaisiais" taps patys populiariausi „influenceriai", LGBT+ aktyvistai, kurie prižiūrės valstybinės kalbos vartoseną rotacijos principu.
Pavyzdžiui, penktadieniais bus leidžiama keiktis slaviškai, šeštadieniais - aramėjiškai, sekmadieniais - tik rupūžiuotis ir rašyti OMG. Pirmadienį rėkauti, jog darbas „trigerina", kad geriau prisikeptų „šašlų". Antradienį būtų leidžiama kalbėtis tik angliškai, korėjietiškai, žemaitiškai ir japoniškai. O trečiadienį dūsauti, kad „čiūto-tūto", „pempel-pempel", BBD, „jatūto-jatutėla" , (b... pypt!) lietuvių kalba kažkur prašapo. Išdundėjo išsigandusi atgal, į indoeuropiečių prokalbę.
Kodėl I.Pakarklytei užkliuvo lietuvių kalbos prižiūrėtojai? Atsakymas - 2020 m. rašytoje Laisvės partijos 163 puslapių programoje. Kalbos politikai programoje skirti tik trys sakiniai:
1.Panaikinsime perteklinius draudimus, varžančius verslo komunikacijos ir rinkodaros raiškos galimybes.
2. Atsisakysime draudimais grįstos norminės kalbos formavimo bei perdėto jos saugojimo.
3. VALSTYBINĘ LIETUVIŲ KALBOS KOMISIJĄ UŽDARYSIME.
Tad dabar kantriai lauksime, kada antruoju laisvūnų cerberiu taps Valstybinė lietuvių kalbos komisija. O laisvūniškai įsigazavus, ateityje cerberiais bus paskelbti prokurorai, policininkai, kelio ženklai ir pirčių lankymo taisyklės.
Įdomūs prioritetai toje Laisvės partijos programoje! Kalbos politikai skiriama mažiau vietos nei translyčių asmenų teisėms ir romų įtraukčiai. Nors šį rūpestį galima būtų atremti tuo pačiu argumentu kaip ir atmetant susirūpinimą dėl valstybinės lietuvių kalbos.
Anot I.Pakarklytės, prievartiniai kalbos saugojimo metodai, kai niekas jos nepuola, „kelia atmetimo reakciją". Lygiai taip pat rūpestis translyčiais ar romais, kai niekas Lietuvoje jų nepuola, kelia atmetimo reakciją. Atlikėjas Radžis turbūt iš tokios keistos programos tik pasijuoktų. Jei kas puolami Lietuvoje, tai piliečiai, atvirai pasisakantys už prigimtinę šeimą. Bet tos temos šiandien neliesime.
Tegul skaito „kiškių sukilimą"
I.Pakarklytė argumentuoja, jog lietuvių kalba keitėsi iki mūsų ir keičiasi dabar. Todėl Valstybinės kalbos inspekcijos vaidmuo netinka šiuolaikinei Lietuvai. Lietuvių kalba tikrai keičiasi. Kažin, ar dabartine lietuvių kalba susikalbėtume su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Gediminu. Vis vien kai kurių žodžių nesuprastume. Bet kalba nesikeičia taip greitai, kaip įsivaizduoja Laisvės partija.
Jei netiki, tegul paskaito „Du gaidelius". Išleistus 1952 metais ar Kazio Binkio „Kiškių sukilimą", išleistą tarpukario Lietuvoje. Ar tos „prieštvaninės" lietuvių kalbos turinį supras? Gal gaidys ar kiškis dabar jau kitaip vadinami?
Jei kalbos taip greitai kistų, pasaulis netektų visų savo literatūros klasikų, rašiusių Renesanso laikais ar viduramžiais. Todėl palikite kalbą ramybėje. Ji kinta pagal savo lingvistinius dėsnius, o ne todėl, kad užsimano carai, imperatoriai, užkariautojai, asimiliatoriai ar politologai. Tokie sugeba tik kalbas numarinti. Išnaikinant arba išjuokiant jos vartotojus.
Kalba nėra Tautos kupra
Manau, jog šiuolaikinei, veržliajai, operatyviajai, konstruktyviajai, finansuojamų projektų rašliava užsiimančiai Lietuvai visai netinka ir lietuvių kalbos gramatika. Kam tiek daug linksnių, kirčių, asmenuočių, jei galima kalbėti taupiau?
Taupyti kalbą kaip neatsikuriantį gamtos resursą ar kapeiką. Išimti iš kalbos visus pusdalyvius, dalyvius kaip plastikinius butelius iš gamtos. Juk galima pasakyti „Aš eiti namas, nes mane trigerina Tadas". „Aš bėgti „Akropolis". „Aš patirti paspirtukas nuopuolis". Arba visai nekalbėti. Tik siuntinėti telefonais vaizdelius, širdutes ir patiktukus.
Vietoje literatūros skaityti tik vadovėlius, prietaisų naudojimo, darbo saugos ir organizavimo instrukcijas. Politikams dar privaloma skaityti priesaikas, teisininkams - kodeksus ir parodymus, o ambasadoriams - notas.
Štai tada pajusime didžiulį palengvėjimą. Nusiritinę tą gremėzdišką, nemadingą lietuvių kalbą nuo savo Tautos kupros. Na, kiek pasaulio influencerių ją vartoja? Tikrai rečiau nei sušius ar picą.
O kaip tada vieni kitus atpažintume?
Britų aristokratai iš kalbos atskiria žemiausių socialinių sluoksnių atstovus. Bernardas Šo (George Bernard Show) savo pjesėje „Pigmalionas" aprašo, kaip iš Londono kokni (cocney) žargonu kalbančios Elizos Dolitli buvo kuriama ledi. Sunkiausia buvo išmokyti ne aprangos, elgesio prie stalo etiketo, bet taisyklingos anglų kalbos. Kaip bebūtų, ta Dolitli bent kalbėjo, kaip dabar sakoma, komunikavo. O mes drožiame į būseną, kad kuo toliau, tuo labiau apsieisime be lietuvių kalbos. Drožiame į šią būsena savo noru. Ir tai yra mūsų Tautos tragizmas.
Likimas davė mūsų dabar jau tokiai mažai Tautai didžiulį lobį - ypatingą kalbą, keliančią baltą pavydą kiekvienam kitataučiui pasaulio lingvistikos istorikui, tyrinėtojui. Gavome lobį, bet elgiamės su juo tarsi su per karšta bulve. Kratomės jo. Gėdijamės. Nors nieko vertingesnio neturime.
Galų gale, pagal kokį kitokį požymį mus, lietuvius, atpažins? Pagal batų numerius? Juk tautos, gyvenančios abipus Baltijos jūros, yra labai panašaus gymio. Vienintelis požymis, pagal kurį mes patys užsienyje atpažįstame lietuvius, yra kur nors Paryžiaus parke, Londono metro ar Romos muziejuje suskambėjusi lietuvių kalba. Atsisuki ir matai - eina savas.
Užsieniečiai atlikėjai puikiai žino, kad atvykus koncertuoti į svetimą kraštą, būtina nuo scenos pasisveikinti to krašto kalba. Tai psichologinis triukas. Bet vis vien džiaugiamės, kai kokia nors scenos žvaigždė rikteli į mikrofoną „Labas, Lietuva! Aš jus visus myliu!". Nors rytoj jau šūkaus, jog myli Latviją. Mes džiaugiamės todėl, kad atlikėjas pagerbė mūsų Tautą. O kaip ją labiau pagerbsi, jei ne per kalbą? Ir kaip labiau suniekinsi, jei ne jos kalbos ignoravimu. Ne politikų reikalas užsiiminėti pačia primityviausia, mėgėjiška „lingvistika". Atšokite vienąkart nuo lietuvių kalbos. Ainiai už tai tik padėkos.
