Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie fūras

Skamba didingai, patriotiškai, net herojiškai - lyg ką tik būtume sutramdę priešų armiją ar pagaliau užkirtę kelią „hibridinei invazijai".

Tačiau realybėje už šios labai simbolinės pergalės slepiasi šimtai vairuotojų, įstrigusių už tvoros, ir tūkstančiai tonų krovinių, kurių niekas neleidžia parvežti namo.

Vairuotojai sėdi kabinose, skaičiuoja nedarbo dienas, litrus dyzelino ir eurus, kuriuos praranda dėl kvailo valstybės sprendimo - tokio, kuris neturi nieko bendra su faktiniu gyvenimu, bet atrodo efektingai tam tikro visuomenės sluoksnio akyse ir LRT ekrane.

Sprendimas uždaryti dalį sienos su Baltarusija buvo motyvuotas „nacionalinio saugumo sumetimais". Premjerė pareiškė, kad virš Vilniaus oro uosto skraidantys balionai su kontrabandinėmis cigaretėmis - tai „hibridinis karas".

Išgirdus šią frazę, kyla klausimas: ar mūsų valstybė tikrai įsivaizduoja, kad cigarečių balionai kelia grėsmę suverenitetui labiau nei politinis cinizmas, kuriuo grindžiami tokie sprendimai?

Ar balionai, skraidantys jau antrus metus virš oro uosto, staiga tapo didesne grėsme nei šimtai Lietuvos piliečių, paliktų be darbo, be pajamų ir be paaiškinimų, kodėl jie netikėtai virto „saugumo rizika"?

Faktai kalba aiškiai. Lietuva turi 678,8 kilometro sieną su Baltarusija. Po sprendimo ją iš dalies uždaryti apie 1 200 lietuviškų sunkvežimių liko įstrigę Baltarusijos teritorijoje.

Kai kuriuose pasienio punktuose leidžiama pravažiuoti tik maždaug ketvirtadaliui įprasto transporto srauto. Tai reiškia, kad per dieną pervažiuoja tik kas ketvirta fūra. Likusios laukia - ne valandas, o dienas, net savaites.

Lukašenka, įprastai mėgstantis pasišaipyti iš Vakarų „isterijos", dabar grasina konfiskuoti tas fūras, jei Lietuva „nesusitvarkys su savo politika". Ir iš jo pusės tai skamba beveik logiškai - kai tavo kaimynas pats užrakina savo vartus, sunku jį vadinti partneriu.

Iš pirmo žvilgsnio galima pamanyti, kad tai - geopolitinis spektaklis: viena pusė demonstruoja principingumą, kita - kerštingumą. Tačiau tarp šių dviejų teatrų, kaip visada, lieka paprasti žmonės.

Fūrų vairuotojai, kurie dabar miega kabinose, veidą plauna iš plastiko butelių ir laukia, kol koks tūlas valdininkas nuspręs, kad jie vėl gali tapti pilnaverčiais savo šalies gyventojais.

Vienas jų sako: „Atvažiavau su kroviniais - vakar viskas buvo gerai, šiandien jau valstybės priešas. Gal kitą kartą turėsiu prašyti vizos į Marijampolę?" Kitas priduria: „Per radiją sako, kad kariaujam su balionais. O mes čia kariaujam su miegu ir tualetų eilėmis."

Paradoksas tas, kad už šio visais būdais brukamo „saugumo" naratyvo slypi paprasta ekonominė logika: Lietuva labai priklausoma nuo tranzito, net jei politinė retorika to nenori pripažinti.

Uždarius sieną, stringa eksportas, stringa pervežimai, o kartu ir mokesčiai. Bet kai „saugumo argumentas" tampa viską pateisinančiu lozungu, niekas nebedrįsta paklausti: o kaip jaučiasi tie, kurie sėdi be darbo ir įstrigusiais kroviniais?

Ar saugesnė tampa valstybė, kuri vis labiau primena nervingą žmogų, užsikimšusį ausis ir akis nuo realybės?

Kiekvienas toks sprendimas, kuriuo užrakinamos sienos, turi savo kainą. Šiuo atveju ji visai ne simbolinė, o visiškai konkreti: dešimtys milijonų eurų nuostolių vežėjams, tūkstančiai beprasmiškai sugaištų darbo valandų.

Baltarusijos pusėje, prie Raigardo ar Medininkų, eilės driekiasi dešimtis kilometrų. Kai kur stovėjimo laikas siekia iki 48 valandų. Krovinių šaldytuvai veikia be pertraukos - dyzelinas dega, laikas eina.

„Kodėl šiuo metu Lietuva demonstruoja savo galią, išmeta mus iš žaidimo ir palieka jame latvius ir lenkus? Kodėl šios trys šalys nesusivienijo ir nepaskelbė boikoto? Kodėl mus pašalino iš žaidimo, nors mes nepažeidėme taisyklių?

Mes nesistengėme apeiti sankcijų, griežtai tikrinome kiekvieną mašiną, kiekvieną kodą. Mus tiesiog išmetė iš žaidimo. Mūsų uždarbis ir mūsų sutartys atiteko lenkams. Lenkai dvigubai, o gal net trigubai padidino pervežimo kainą", - sako Lietuvos vežėjų asociacijos narys Vitalijus Gigevičius.

Ir visa tai tam, kad valdžia galėtų pasakyti: „mes griežtai giname valstybės sieną". Giname nuo ko? Nuo balionų? Nuo tabako? O gal nuo savo kvailumo ir nekompetencijos?

Absurdas pasiekė aukščiausią tašką. Lietuvos vairuotojai dabar socialiniuose tinkluose keikia ne tik savo valdžią, bet ir Lukašenką. Taip gimsta paradoksali situacija: Lietuvos piliečiai keikia Baltarusijos diktatorių už tai, kad jų neįsileidžia atgal jų pačių Lietuva.

Lukašenka mūsų valdžiai tapo patogiu pasiteisinimu: „tas blogas kaimynas neleidžia". Tačiau tiesa ta, kad vartus užrakino ne jis. Lietuva pati pasirinko izoliuotis, manydama, jog taip bus saugiau.

Ir štai mes stovime prie tų pačių vartų, stebėdami, kaip mūsų logistikos įmonės prašo leidimų iš Lukašenkos pareigūnų. Beje, kodėl šios problemos nesprendžia mūsų išrinkta „legitimi Baltarusijos prezidentė" Sviatlana Tsychanouskaja?

Galima sakyti, kad tai smulkmena šių dienų geopolitikos kontekste. Bet būtent iš tokių „smulkmenų" ir susideda valstybės įvaizdis jos gyventojų ir verslo akyse.

Kai valstybė atrodo ne kaip patikimas partneris, o kaip įsitempęs nervų ir ambicijų kamuolys, niekas nebenori su ja turėti reikalų ar planuoti ilgalaikių sutarčių. Tokie sprendimai siunčia aiškų signalą: Lietuva yra nenuspėjama ir pasirengusi bet kada užverti duris.

Ir tai jau nebe saugumo klausimas - tai paprastas neprognozuojamumas. O neprognozuojama šalis - prastas partneris tiek verslui, tiek regioninei politikai.

Ši istorija taip pat parodo, kaip mūsų valdžia mėgsta didinti įtampos lygį net ten, kur jo galėtų ir nebūti. Cigaretės iš balionų iš gerai organizuoto kriminalo verslo virto valstybės pasakojimu apie hibridinį karą.

Nuolat ieškodami priežasčių dar labiau save gąsdinti, tampame priklausomi nuo nuolatinio „grėsmės režimo".

Bet kai valstybė pradeda gyventi pagal „grėsmės logiką", ji ima naikinti pati save - kiekviena jos reakcija tampa vis labiau neadekvati.

Vietoj aiškios politikos ir sprendimo plano turime politinį nesusipratimą. Fūros stovi, vairuotojai pyksta, verslas praranda milijonus, o ministrai kalba apie „principingą poziciją".

Lukašenka tuo tarpu grasina konfiskuoti tūkstantį fūrų ir juokiasi. Mes įsižeidžiame, o jis žino, kad tokie mūsų sprendimai dar labiau didina priklausomybę nuo jo malonės.

Ši istorija - apie valstybę, kuri pati save uždarė į kampą, o dabar stebisi, kad situacija kaista. Apie šalį, kuri pasirinko būti vertybiškai teisi vietoj to, kad būtų protinga.

Apie valdžią, kuri bijo pripažinti, jog „saugumo retorika" dažnai tampa ne mūsų apsauga, o pretekstu dar kartą parodyti savo galią.

Ir galiausiai - apie paprastus žmones, kurie šioje kvailų ambicijų schemoje tapo niekam neįdomiais statistais. Jie tiesiog laukia.

„Kai grįšiu namo, nežinau, ar dar turėsiu darbą," - sako vienas vairuotojas prie Medininkų. - „Sakė, kad reikia laukti, nes šalis saugosi. Tik kažkodėl man atrodo, kad nuo mūsų pačių."

Galbūt ateis metas, kai Lietuva išmoks atskirti realų pavojų nuo dirbtinio. Kai valstybės saugumo politika nustos būti viešųjų ryšių šou, maitinamu mūsų visų pinigais.

Kol kas gyvename spektaklyje, kuriame cigaretės skraido, fūros stovi, Lukašenka grasina, o mes plojame sau už neįtikėtiną ryžtą - tokį, kuris vis labiau primena ne valstybės stiprybę, o neįtikėtino kvailumo triumfą.

Bet nepraraskime vilties. „Turbūt ir patys matote, kad vis rečiau uždarome oro uostą, kad pavyksta suvaldyti ne tik kontrabandą, bet ir pačius balionus, skrendančius link oro uosto. Tai yra pozityvus ženklas", - po trečiadienį vykusio Vyriausybės posėdžio žurnalistams sakė premjerė. Pergalė jau čia pat!

„Politika nėra paveikslas ant sienos ar televizijos serialas, kurį gali nuspręsti tiesiog ignoruoti... Ši šalis valdoma mūsų - tai mūsų reikalas, mes ją valdome, mes esame valdyba, mes jos valdžia, o jie - tik žmonės, kuriuos pasamdėme trumpam vairuoti autobusą."

Šios citatos autorė - Molly Ivins (1944-2007), žinoma JAV politinė komentatorė, satyrikė ir žurnalistė, garsėjusi kandžiomis, bet taikliomis pastabomis apie Amerikos politikus.

Sutikime - tai tinka ne tik Amerikos politikams.