2 nuotr.Sakoma, jog dovanotam arkliui į dantis žiūrėti nereikėtų. Tačiau kartais nutinka taip, kad tas arklys pats tiesiog prašyte prašosi, jog jo dantys visuomenėje būtų plačiai ir skambiai aptarinėjami. Šiais laikais tikrai netrūksta įvairiausių labdaros akcijų, paramos renginių ir, žinoma, tai yra sveikintina bei pagirtina iniciatyva. Tačiau būna ir taip, jog tuo gerumo šydu tiesiog prisidengiama norint sau viešai užsidėti pliusą, ar tiesiog prašmatniai praleisti laiką bei pavakaroti su draugais.
Scenarijus dažniausiai būna toks - prabangus viešbutis, raudonasis kilimas, fotosienelė (privalomas renginio atributas), brangiausias šampanas, įmantriausi užkandžiai, garsūs muzikantai. Kai toks labdaros vakarėlis, negali ateiti „apsirėdęs" bet kaip. Taigi svečiai savo aprangai nepagaili apvalių sumelių. Juk reikia pasipuošti dizainerių rūbais, kad paskui žurnalų puslapiuose bei interneto platybėse būtų paminėti ir auksarankiai, aprengę geruosius žmones.
Teoriškai atrodytų, jog visi laimingi. Žinoma, jei netyčia pamiršime faktą, dėl ko išvis buvo organizuojamas tas renginys. Lyg ir buvo kažkokia kalba apie paramą tiems, kuriems jos labai reikia. Aišku, bet kokia auka ar pagalba yra gerai. Tačiau turbūt kiek juokingai atrodo, kai vakarėlio finiše surinkta suma būna vos didesnė nei kokios vienos ten dalyvavusios ponios suknelės kaina.
Kitaip tariant, labdaringame renginyje valgo ikrus, kad skurstantiems nupirktų kruopų. Aišku, visur ir visada būna išimčių. Tačiau, panašu, jog sotus alkano vis dar neužjaučia, vargstantį supranta tik vargstantis.
Nors grįžkime prie to šūkaujančio arklio. Tiesiog reikėtų suprasti, jog jeigu norite daryti gera, tai ir darykite. Tam nebūtini vakarėliai, fotografai ar garsus patvirtinimas: „Aš paaukojau, daviau pinigėlį". Geraširdiškumui puikiai tinka ir tyla.
