1 nuotr.Kažkoks prisitaikėlių mentalitetas būdingas lietuviams. Net pamirštant asmeninius sunkumus, savo tautos skriaudas ir išgyvenimus. Vis atrodo, kad norime įtikti, patikti, kad tik kažkam būtų gerai. O kaip mes patys?
Toks jausmas apima dabar girdint, kaip lietuviai laužo liežuvius, kalbėdami rusiškai. Visur. Įlipę į pavežėjų automobilius, užsisakydami maisto kavinėje, apmokant už prekes didžiųjų prekybos centrų kasose. Net Migracijos departamente darbuotoja pasitinka interesantus žodžiais „dobryj den". Mokantiems rusų kalbą atsakyti nesudėtinga. Kitas klausimas - ar kiekvienas, mokantis rusų kalbą, nori ja kasdien kalbėti laisvoje Lietuvoje? Šioje vietoje, atrodo, šiandien nebelieka pasirinkimo. Esame pastatyti prieš faktą, kad, pavyzdžiui, Vilniuje yra daugybė ukrainiečių, kazachstaniečių, uzbekų, rusų, baltarusių, ir visi jie kalba tik rusiškai. Nes jiems taip patogu. O mes? O mes laužome liežuvius, nes neva jie mūsų svečiai. Neva jie, vargšai, ne nuo gero gyvenimo pabėgę.
Lietuviai emigrantai Anglijoje kažkodėl nereikalauja vietinių kalbėti jų gimtąja lietuvių kalba. Neragina ir bendrauti, pavyzdžiui, vokiškai. Kalba angliškai. Tas pats ir, tarkim, Norvegijoje. Beje, joje, net ir su puikiomis anglų kalbos žiniomis ne visada gausi atsakymą angliškai. Todėl užsieniečiai skatinami išmokti tos valstybės, kurioje apsigyveno, kalbą. Ir tai yra visiškai teisinga. Ar mes Lietuvoje skatiname mokytis lietuvių kalbos? Absoliučiai ne. Mes patys prisitaikome prie atvykėlių primetamų taisyklių. Švenčiame jų šventes, rengiamės vyšivankas ir bijome šaudyti fejerverkus.
Neverta mokytis lietuvių kalbos, jei neketini čia gyventi? Dalis tiesos yra, bet keletą frazių išmokti nėra sudėtinga. Vien kaip pagarbos ženklą tave priėmusiai ar įdarbinusiai šaliai.
Mokėti užsienio kalbą - žmogui visada privalumas. Nesvarbu, ji draugo ar priešo kalba. Vartoti ją - kitas klausimas. Tačiau gerbti tos šalies, kurioje apsistojai, žmones ir jų valstybinę kalbą - privalu.
