2 nuotr.Neseniai praūžęs šventinis laikotarpis daugeliui buvo ne toks smagus, koks galėjo būti. Lietuvą sukrėtė ne viena skaudi žinia, priminusi, koks trapus yra gyvenimas, kaip svarbu pastebėti vieniems kitus bėdoje net tuomet, kai aplink vien šypsenos.
Lietuva jau eilę metų pirmauja savižudybių statistikoje. Lenkiame visas ES šalis ir viršijame vidurkį mažiausiai dvigubai. Kiekvienais metais specialistai kalba apie prastėjančią psichinę visuomenės sveikatą, bandydami patarti, kaip atpažinti signalą, kad žmogui jau reikia pagalbos rankos.
Ar pastebite, kad Jūsų artimas žmogus pastaruoju metu klausosi liūdnos muzikos, kad nebenori užsiimti mėgstama veikla arba planuoti ateities? Galbūt jis dalijasi mintimis, kad yra niekam nereikalingas? O gal kaip tik kiekvieną kartą sutiktas pažįstamas visuomet atrodo gerai nusiteikęs ir nelinkęs atvirauti apie tai, kas dedasi jo viduje? Raskite laiko paklausti: „O kaip tu iš tiesų jautiesi? Gal tau reikia pasikalbėti?"
Kai mes susergame, kai ima skaudėti ir nežinome priežasčių, mes kreipiamės į medikus, ieškome skausmo šaltinio. Kodėl nesikreipiame tuomet, kai skauda sielą ar jausmus? Tai nėra jokia gėda. Priešingai - tai galimybė pasitikti šviesesnį rytojų, susitaikyti su savimi ir pakilti iš beprasmybės liūno.
Neseniai, baigiantis adventui, kažkas socialiniuose tinkluose pasidalijo vieno kunigo fraze. Jos mintis buvo ta, kad kam pasninkauti nevalgant mėsos vieną mėnesį, jeigu esame pasiryžę kiekvieną dieną piktais liežuviais suėsti kitą žmogų? Socialinių tinklų komentaruose, apkalbinėdami kaimynus ar kolegas, nesugebėdami pasidžiaugti kitų laime.
Galbūt kiekvienas galime prisidėti prie savižudybių prevencijos ir statistikos gerinimo? Susilaikykime nuo išankstinių nuostatų ir komentavimo, kad geriau žinome apie gyvenimą, vaikų auklėjimą ir viską aplink. Sutikę kaimyną, pasisveikinkime ir paduokime ranką išlipančiai iš autobuso močiutei. Paimkime telefono ragelį ir paskambinkime draugui, su kuriuo susitikimą vis atidėliojome. Gal tai išgelbės kažkieno gyvybę.
