1 nuotr.Jie įėjo į istoriją kaip žiauriausi visų laikų diktatoriai. Bet baimė, kurią jie kėlė aplinkiniams, pastariesiems netrukdė prunkšti į saują iš netikėtų tironų pomėgių ir įpročių. Dėl jų į didžiules šalis geležiniu kumščiu valdžiusius žmones galima pažvelgti ir kitu rakursu: jiems buvo būdingos ir žmogiškosios silpnybės, ir baimės.
Jeigu ne jaudinančios A.Hitlerio nuotraukos, E.Braun padarytos namų aplinkoje, pasaulis taip ir nebūtų sužinojęs, kad kraugeriškas tironas galėjo būti ramus ir patenkintas. Jį dievinusios moters kompanijoje jis atrodo „pliušinis meškiukas", o ne despotas. O J.Stalinas neleisdavo išmesti senų batų. Avalynė būdavo keičiama naktį, kai vadas miegodavo - seni batai būdavo pakeičiami tokiais pat, tik naujais. Kai kada jis tai pastebėdavo ir pareikalaudavo grąžinti jam senąją porą. Galima tik įsivaizduoti, kaip aptarnaujančiam personalui atrodydavo keista nedelsiant atiduoti nukleiptus kerzinius batus!
J.Stalinas - kaubojus
Ko gero, J.Stalinas pats kentėjo dėl susikurtos nepalaužiamo pasitikėjimo ir rimtumo aureolės. Jo nekalbumas ir didelis santūrumas aplinkinius gąsdindavo; šie nesuprasdavo, ko iš jo galima tikėtis, o vadas šiuo įspūdžiu naudodavosi. J.Stalinas dažnai pasinaudodavo išgertuvėmis, kad „atrištų" liežuvius savo pašnekovams, o pats įdėmiai klausydavosi, įjungęs režimą „visa, ką pasakysite, gali būti panaudota prieš jus".
J.Stalinas jaunystėje Soselo slapyvardžiu rašė eilėraščius, kurie buvo publikuojami poezijos rinkiniuose. Savo talento jis vėliau net gėdijosi, manydamas, kad tai suterš reputaciją: matyt, dar iki revoliucionieriaus karjeros pradžios jautrus poetas pernelyg apnuogindavo sielą. Soselas draudė spausdinti eilėraščius, aiškindamas, kad priešingu atveju jam teks raudonuoti kaip mergaitei. Romantiškos sielos despotą traukė greitis, jam patiko motociklai, bet jais nevažinėjo, pats nesėsdavo ir prie automobilio vairo. Važiavimą motociklu jis laikė netinkamu užsiėmimu valstybės vadovui. Bet atsisakyti šios silpnybės nepajėgė: jo garaže keli motociklai stovėjo vien tam, kad džiugintų J.Stalino širdį.
J.Stalinas dievino kiną, visose jo rezidencijose buvo įrengtos kino salės, o pačiam vadui buvo prieinami geriausi pasaulio kino kūriniai. Sovietinius filmus jis žiūrėdavo rečiau, kaip cenzorius, o vakarietiškais mėgaudavosi. Labiausiai „tautų vadui" patikdavo vesternai, bet rodyti juos šalyje pastarasis uždraudė kaip ideologiškai netinkamus, nors pats žiūrėdavo vieną po kito. Beje, šiuolaikiniai psichologai tai aiškina tuo, kad J.Stalinas tapatino save su kaubojumi. Štai jis įsiveržia į smuklę (šalį), duoda pylos visiems priešininkams (įvykdo revoliuciją) ir viską daro gražiai, savimi didžiuodamasis. Ir tik ūsus taršo vėjas...
Hitleris ir jo ūsai
Ar apgailėtini Adolfo ūsiukai gali prilygti vešliems J.Stalino ūsams? Niekaip. O kodėl A.Hitlerio ūsai buvo tokie striuki? Iš tiesų būsimojo fiurerio ūsai jaunystėje buvo „kaip kaizerio", šauniai užsirietusiais galais, ir versdavo dažniau plakti ne vienos damos širdį. Bet jis buvo kariškis ir jo vadui nepatiko, kad ūsai trukdo užsidėti dujokaukę. Tada buvo įsakyta juos pasitrumpinti. Visiškai jų nusiskusti A.Hitleris negalėjo, nes jo viršutinė lūpa buvo itin negraži. Taip jis perėjo prie „šepetėlio" po nosimi. Beje, tais laikais tokia ūsų forma buvo gana mėgstama, ypač kariškių.
A.Hitleris labai domėjosi savo kareivių intymiuoju gyvenimu. Tai bent rūpestis pavaldiniais! Jam remiant, buvo išrasta pripučiama lėlė, o paskui įsteigti ir Trečiojo Reicho viešnamiai, kad niekas nenukreiptų kareivių dėmesio nuo pagrindinio uždavinio - visur įtvirtinti fašistų valdžią.
A.Hitlerio vegetaru nepavadinsi, bet mėsos jis valgydavo mažai todėl, kad buvo pedantas ir norėjo būti sveikas. Jo mylimas šuo Blondi jam tapo paskata priimti įstatymą dėl žiauraus elgesio su gyvūnais, ir ne tik su namų augintiniais, bet ir stambiaisiais galvijais. Ateityje A.Hitleris planavo mažinti mėsos vartojimą Vokietijoje. Štai koks gailestingas tironas!
O tabako jis atsisakydavo todėl, kad nepakentė įvairiausių kvapų, įskaitant kvepalus. Jis gėdijosi savo kūno, todėl net per karščius neretai rengdavosi uždarais drabužiais.
Kartais A.Hitleris juokaudavo, bet jo humoras buvo „juodokas". Paprastų žmonių gyvenime „juodasis" humoras yra vertinamas dėl išskirtinio teoriškumo, bet kai tokius juokelius laido žmogus, kuris naikina ištisas tautas, sunku suprasti - jis juokauja ar grasina. Pavyzdžiui, jis galėdavo pasakyti Evai, kad jos lūpų dažai pagaminti iš kareivių kūnų, o adjutantą įspėti per daug nesiartinti prie židinio, nes „gali užsiliepsnoti".
Sadamas Huseinas: stilingas ir madingas iki paskutinės minutės
Daugelis diktatorių ir tironų labai rūpinosi savo įvaizdžiu ir reputacija: kaip kitaip, juk negi leisi, kad kokie nors jų įpročiai aplinkiniams pasirodytų juokingi arba keisti. Sadamas Huseinas - ne išimtis. Irako diktatorius ypač akcentuodavo išsilavinimą, jam priskiriamas nuopelnas, kad jo valdymo laikotarpiu raštingų gyventojų padaugėjo nuo 30 iki 70 proc. S.Huseinas dievino savo atvaizdus ir paminklus. Nebuvo nė vieno miesto ar gyvenvietės, kuriame nebūtų valdovo paminklo, statulos arba biusto.
Nesuprantama, kam, bet jis užsakė savo krauju rašytą Koraną ir trejus metus tam reguliariai duodavo „rašalo". Knygos likimas nežinomas: juk šventuosius raštus rašyti krauju yra neleistina, bet ir sunaikinti juos draudžiama. Kita diktatoriaus aistra buvo statyba. Jis pastatė daugiau kaip 80 rūmų, kuriuose gyveno pats arba jo giminaičiai. S.Huseinas nenakvodavo vienoje vietoje dukart iš eilės, manydamas, kad taip išvengs pasikėsinimų. Jis nevengė spręsti problemų, remdamasis principu „nėra žmogaus - nėra problemos". Jam valdant be žinios dingo 290 tūkst. žmonių.
Viena iš jo meilužių teigė, kad diktatorius mėgo puoselėti savo kūną, pavyzdžiui, darytis kaukes iš žolelių nuovirų, dažyti plaukus, dievino Pjero Kardeno (Pierre Cardin) kostiumus ir šokdavo pagal F.Sinatros muziką. Artima aplinka žinojo, kad valstybės galva labai mėgo grupę „Led Zeppelin".
Prieš egzekuciją daugelis pastebėjo, kad Sadamas staigiai paseno, bet nepalūžo: iki paskutinės akimirkos nenuleido galvos ir nesutiko užsimauti gobtuvą, nors šalikėlio (kad virvė neįsirėžtų į kaklą) neatsisakė.
Mao Dzedongas - tigras su nevalytais dantimis
Kinijos lyderio buitiniai įpročiai buvo, švelniai tariant, itin specifiniai. Pavyzdžiui, jis niekada nesivalydavo dantų, o į argumentus dėl higienos atsakydavo, kad tigras dantų niekada nevalo. Ką jis norėjo tuo pasakyti - neaišku. Bet rezultatas buvo toks, kokio ir galima buvo tikėtis, - lyderio šypsena toli gražu nebuvo ideali.
Jis labai prisirišdavo prie savo daiktų: turėjo dvi mėgstamas pižamas, kurias reikėjo be perstojo lopyti. Dar nekentė naujos avalynės, ji jam atrodydavo nepatogi, todėl kam nors tekdavo ją pratampyti, kad būtų minkštesnė ir laisvesnė. Apskritai Mao labai vertino patogumus, bet kartu buvo baisiai nevalyvas, pinigus geriau leisdavo seniems daiktams taisyti, o ne naujiems pirkti.
Dirbti jis mėgo lovoje, kartais iš jos neišlipdavo kelias dienas iš eilės, ten pat valgydavo, rūkydavo ir gerdavo arbatą.
Mao labai norėjo gyventi ilgai ir buvo įsitikinęs, kad santykiai su jaunomis mergaitėmis pridės jam gyvenimo metų. Kuo ilgaamžiškumas ir nuolatinė lytinių partnerių kaita yra susiję, neaišku, bet jei vadas įsakydavo, mergaitės jam būdavo pristatomos reguliariai. Beje, rasti norinčiųjų nebuvo sunku, dažniausiai tai būdavo merginos iš neturtingų šeimų, kurioms galimybė prisiliesti prie vado prilygo stebuklui. Turint omeny, kad praustis Mao taip pat nemėgo, toks glaudus bendravimas su juo merginoms buvo abejotinas malonumas, nors, suprantama, jį visos girdavo. Be to, jis atsisakydavo gydytis nuo lytiniu keliu plintančių infekcijų ir jomis apkrėsdavo visas merginas.
Kim Čen Iras ir jo neįtikėtinos galimybės
Kartais valstybės lyderio asmenybės kultas peržengdavo visas protingas ribas. Pavyzdžiui, korėjiečiai buvo įsitikinę, kad orai priklauso nuo Kim Čen Iro nuotaikos, o jam mirus, verkė iš siaubo, kad gali numirti ir gamta.
Pats lyderis paniškai bijodavo būti nunuodytas, taigi tam, kad jis pavalgytų, reikėjo laikytis beprotiškų saugumo reikalavimų. Specialiai paskirti žmonės ragaudavo paruoštą maistą, o vadas prie stalo sėsdavo tik po jų. Kai kada prie stalo siųsdavo antrininkus, o pats valgydavo kitoje vietoje, kur turėtų būti saugu. Maisto kokybei jis taip pat kėlė neįtikėtinus reikalavimus - valgis turėjo būti sveikas ir „teisingai" pagamintas. Net ryžių grūdeliai privalėjo būti vienodo dydžio. Bet ši baimė Kim Čen Irui netrukdė džiaugtis gyvenimu ir po tris dienas puotauti, o jo gimtadienis buvo antroji šalies valstybinė šventė. Tuo metu vykdavo kūrybinių kolektyvų koncertas, o iš atlikėjų gretų lyderis neretai sau rinkdavosi meilužes, nes dievino šokėjas ir simpatiškas aktores.
Aišku, ir joms jis pasakodavo apie savo laimėjimus ir galimybes. Matyt, viso to, ką turėjo de facto, be visokiausių pagražinimų ir paaiškinimų, buvo maža. Pavyzdžiui, jo oficialioje biografijoje sakoma, kad, pirmą kartą gyvenime žaisdamas golfą, jis surinko daugiau taškų negu šio žaidimo rekordininkas, turintis 18 titulų ir dalyvavęs 19 turnyrų. Jei tikėsime ta pačia biografija, studijuodamas jis parašė pusantro tūkstančio knygų. Be to, dar Kim Čen Iras yra 6 operų ir 100 serijų dokumentinio filmo apie Šiaurės Korėją autorius.
