2 nuotr.Per Kalėdas maldininkai vėl plūdo į Vatikaną išgirsti gyvą Popiežiaus žodį ir daugeliui jų tai tapo svajonių išsipildymu. Na, o daugelio turistų svajonių svajonė - žvilgtelėti į šios valstybės, esančios Romos širdyje, meno lobyną.
Vatikanas - mažiausia pasaulio valstybė, įsikūrusi Romos miesto vakarinėje dalyje. Tačiau šioje mažoje teritorijoje yra sukaupta daugybė kultūros lobių: juk daug amžių Katalikų bažnyčia rinko neįkainojamas vertybes iš viso pasaulio, kad juos patikimai paslėptų slaptuose popiežiaus rūmų kambariuose. Vatikanui priklauso didžiausia meno kūrinių kolekcija.
Oficialiai šios kolekcijos pradžia yra laikomi 1506 metai, kai popiežius Julijus II nupirko netoli Santa Marija Madžorės bazilikos po dirvos sluoksniu rastą marmurinę Laokoono statulą, kuri pasirodė esanti graikiškos bronzinės skulptūros romėniška kopija. Šį kūrinį popiežius įkurdino Belvederio sodų kiemelyje ir leido visiems norintiems ja gėrėtis. Taigi 2006 m. Vatikanas minėjo 500 metų savo muziejų jubiliejų.
Vatikano muziejai - tai didžiulis kompleksas, kurį sudaro 8 įvairūs muziejai, neskaitant kolekcijų, esančių popiežiaus rūmuose. Garsiausia tapybos kolekcija yra Vatikano pinakoteka, kurios 18-oje salių lankytojai gali pamatyti 460 didžiųjų praeities meistrų paveikslų, visi jie yra religinės tematikos. Pradedant Renesanso epocha, pontifikai rinko ir saugojo geriausius tapytojų darbus, tarp kurių - Rafaelio, da Vinčio, Ticiano, Karavadžo ir kitų didžiųjų menininkų paveikslai ir freskos.
Vatikane yra visų epochų, krypčių ir stilių vaizduojamojo meno kūrinių. Paprastam meno gerbėjui, atsidūrusiam tarp Vatikano muziejų kolekcijų, nuodugniai susipažinti su visais eksponatais neužteks laiko ir jėgų - jų pernelyg daug. Iš viso, oficialiais duomenimis, Vatikanui priklauso 70 tūkst. vaizduojamojo meno kūrinių, kurių vertės neįmanoma išmatuoti. Eksponuojami iš jų - tik 20 tūkstančių.
Tie šedevrai yra tokie unikalūs, jog jų praradimas reikštų nepataisomą žalą žmonijos kultūros paveldui. Pavyzdžiui, Siksto koplyčioje yra vienas vertingiausių ir žinomiausių meno kūrinių, kurį ant jos lubų per 4 metus, nuo 1508-ųjų meistriškai nutapė Mikelandželas.
Numizmatų rojus, arba kur rasti visus pasaulio pinigus
Įdomu, kad kaip mokėjimo priemonė šioje šalyje yra naudojamas euras. Bet Vatikanas kaldina ir savo monetas, ant kurių anksčiau būdavo vaizduojamas valdantysis pontifikas, o dabar - Romos popiežiaus herbas. Taip pat kaldinamos ir proginės monetos. Pinigai... parduodami, ir sudaro nemažą šalies pajamų dalį. Be savo monetų kalyklos, į kurią patekti gali, suprantama, tik išrinktieji, milžinišką senovinių ir retų monetų kolekciją galima rasti Vatikano bibliotekos Monetų kabinete.
Vien oficialiai šio muziejaus fonduose yra 300 tūkstančių įvairių monetų ir medalių, o kiek jų yra paslėpta - nesuskaičiuosi. Juk Katalikų bažnyčios galimybės buvo neribotos, ypač karų ir didžiųjų geografinių atradimų laikotarpiais. Daugybė turtingų katalikų aukodavo savo turtus Bažnyčiai, o ir patys pontifikai pirkdavo vertingus artefaktus. Itin daug prie monetų kolekcijos papildymo prisidėjo popiežius Benediktas XVI.
Jo nurodymu buvo nupirkta graikų ir romenų monetų kolekcija, priklausiusi kardinolui Alesandrui Albaniui (o juk tai buvo antroji pagal dydį monetų kolekcija, nusileidžianti tik Prancūzijos karalių kolekcijai). Pagal šias senovines monetas galima nesunkiai apžvelgti mūsų civilizacijos istoriją. Tai - kolekcininkų svajonės įsikūnijimas, tačiau labai nedaug žmonių yra matę visą neįkainojamą rinkinį.
Rankraščiai, sukurti prieš mūsų erą ir auksinė Biblija
Tyrinėti istoriją galima ne tik pagal monetas, bet ir skaitant tikrus pirminius šaltinius - rankraščius ir rankraštines knygas. O jau šios nepaprastai vertingos medžiagos Vatikano apaštališkojoje bibliotekoje yra didžiulė daugybė: apie 150 tūkstančių. Kai kuriems iš rečiausių rankraščių - per 2000 metų. Tarp daugybės senovinių iliustruotų knygų - du IV a. rankraščiai su Vergilijaus tekstais, ranka rašyti tekstai su Homero, Cicerono, Aristotelio ir Euklido kūriniais, Karolingų knygos, Barberinio kolekcija, Bordžų kolekcija...
Ne mažiau įdomūs tokių garsių Viduramžių ir Renesanso veikėjų kaip Tomas Akvinietis, Petrarka, Mikelandželas, Rafaelis autoriniai rankraščiai ir laiškai, Botičelio iliustracijos Dantės „Dieviškajai komedijai". Ir, aišku, Vatikano bibliotekoje negali nebūti seniausių ir unikaliausių Biblijų, įskaitant didžiausio ir mažiausio formato egzempliorius. Čia galima rasti seniausią Luko Evangelijos tekstą, ypatingai retą IV a. graikišką Bibliją, pirmuosius Gutenbergo Biblijos egzempliorius bei juvelyrikos meno šedevrą - rankomis pagamintą Bibliją, kurios lapai yra dekoruoti grynu auksu.
Ji buvo pagaminta 1476 m. Urbino valdovo Federiko da Montefeltro nurodymu. Pirmosios naujo formato knygos - spausdintos spausdinimo mašina, Vatikano bibliotekoje atsirado XVII a. 3-4 dešimtmetį. O dabar jų rinkinį sudaro per 2 mln. egzempliorių. Kalbama, kad čia galima rasti knygų visomis Žemės kalbomis. Įdomu, kad šioje bibliotekoje laikomasi taisyklės: spaudiniai gali būti peržiūrimi tik tada, kai jiems sukanka ne mažiau kaip 75 metai. O ir paprastų lankytojų čia niekas nelaukia: per dieną leidžiama priimti tik 150 mokslininkų ir specialistų.
„Antikristo" užrašai ir meilės laiškai
Kai kalbame apie Vatikano lobius, vargu ar ateis į galvą, kad Bažnyčia galėtų saugoti įsimylėjusio vyro arba viešai nuo Bažnyčios atskirto pamokslininko reformatoriaus užrašus. Vis dėlto už saugyklų sienų slepiasi ir tokie artefaktai. Pavyzdžiui, bibliotekos archyvuose saugoma keletas Martino Liuterio laiškų: jo naują požiūrį į krikščionišką mokymą katalikų bažnyčia paskelbė erezija ir jį atskyrė nuo Bažnyčios (ir iki šiol nereabilitavo).
O štai meilės laiškai - ne šiaip popieriaus lapeliai su meilės žodžiais, o karaliaus Henriko VIII laiškai Anai Bolein. Kalbama, kad tai yra labai atviri ir nekuklūs laiškai, kuriuose anglas lovelasas nešykšti epitetų ir „dieviško" merginos kūno dalis vadina originaliais vardais, skundžiasi savo didžia karališka vienatve ir it įsimylėjęs mokinukas paišo širdeles. Keisčiausia yra tai, kad jie apskritai atsidūrė Vatikane, ir neaišku - kaip. Romantika ir paslaptis - viskas viename!
Neprieinama paprastiems mirtingiesiems
Šiandien Vatikanas - miestas valstybė, kurioje leidžiama apsigyventi tik dvasininkams ir šveicarams sargybiniams. Šios valstybės piliečiu netampama gimus, pilietybė nepaveldima - Vatikano pasas įteikiamas tik dvasininkijos atstovams, dirbantiems Vatikane. Todėl nekeista, kad šis lobių miestas neskuba viešinti savo paslapčių. Kas slepiama Vatikano saugyklose ir kodėl?
Gana daug gandų sklando apie paslaptingąjį Slaptąjį archyvą - dalį didžiulės Vatikano bibliotekos, turtingiausios pasaulyje, kurioje saugoma tikriausiai gerokai daugiau žinių apie žmoniją negu yra pasirengę paskelbti aukšto rango Bažnyčios veikėjai. Bet vaizduojamojo meno kūriniai - ne mažesnės vertės lobiai.
Vatikane esama ypatingų patalpų - visiškoje tamsoje ir laikantis griežto temperatūros ir drėgmės režimo juose saugoma tai, ką svajoja pamatyti kiekvienas kultūrą ir meną vertinantis planetos gyventojas. Bet įeiti į tokias saugyklas paprastai neleidžiama, ir tik retais atvejais keliems mėnesiams praskleidžiama jų paslaptingą turinį gaubianti paslapties uždanga. Ir neįkainojamos vertybės vėl grąžinamos atgal.
Saugyklose yra paslėpta pusšimtis tūkstančių tapybos, grafikos, skulptūros šedevrų ir daugelis iš ten saugomų vertybių dešimtis ir šimtus metų apskritai nepaliko saugyklų ir nebuvo demonstruojami publikai. Ar jie laukia savo valandos, ar yra pasmerkti būti amžinai nežinomi dėl priežasčių, žinomų tik Vatikanui?
Tarp kitko, pasaulio meno lobiai yra demonstruojami pagal gana paprastą logiką: eksponuojami ne tik geriausieji, bet ir tai, kas neprieštarauja oficialioms katalikybės koncepcijoms ir dogmoms. Vieną iš paaiškinimų, kodėl prabėgusių amžių meno kūriniai yra neprieinami plačiajai publikai ir dar saugomi visiškoje tamsoje, pateikia patys menotyrininkai: neretai grafikos kūriniai taip yra saugomi nuo blukinančios šviesos, tam tikroje temperatūroje ir esant tam tikrai patalpos drėgmei.
Iš viso Vatikano saugyklose tokių objektų - piešinių, graviūrų, nuotraukų - priskaičiuojama apie keturis tūkstančius. Beje, kolekcija buvo sutvarkyta palyginti neseniai, 1973 m., kai Vatikano turimų kūrinių kiekis išaugo tiek, kad prireikė juos susisteminti.
Šie šedevrai kartais trumpam vis dėlto pamato šviesą, kai yra demonstruojami meno gerbėjams. Tokios parodos tampa tikru įvykiu. Negalima sakyti, kad Vatikano kolekcijas publika mato retai. Priešingai, pastaraisiais metais įvyko ne viena tokia paroda, taip pat ir už katalikų pasaulio sostinės ribų. Jose dažnai eksponuojami kūriniai, anksčiau nebuvę išvežti iš Vatikano ir apskritai nežinomi menotyrininkams už šios valstybėlės sienų.
Galbūt Katalikų bažnyčios vadovybė taip atsižvelgia į visuomenės poreikį, sudarydama galimybę pamatyti įvairiausių žanrų ir meno krypčių vaizduojamojo meno šedevrus. Meno specialistai mano, kad Vatikanas taip įgyvendina Bažnyčios ryšių su šiuolaikiniu pasauliu, šiuolaikine kultūra atkūrimo ir stiprinimo politiką. Ar tai reiškia, kad anksčiau ar vėliau pasauliui bus parodyti visi iki šiol paslėpti Vatikano saugyklų lobiai? Nežinia.
