Sielas gelbėdavo nuodėmių valgytojai

Pagal krikščioniškąją tradiciją nuodėmes atleidžia dvasininkai, bet Anglijoje ir Škotijoje iki XX a. šalia jų egzistavo dar viena „tarnyba" - nuodėmių valgytojai. Jie būdavo specialiai kviečiami atvykti į velionio namus ir pasiimti jo nuodėmes.

Tokie žmonės buvo atstumtieji, jų niekas nemėgo ir niekino, bet kartu negalėjo be jų apsieiti.

Ritualinės tradicijos šaknys

Apie savo nuodėmes žmogus paprastai susimąsto vėlai, o kai kada ir per vėlai, kai jau nelieka galimybės jų išpažinti ir apgailėti. Ir nesvarbu, ar jis tikėjo pomirtiniu pasauliu - jo artimieji visada rūpinasi, kad velionio siela patektų į dangų.

Tikriausiai šis siekis įsitvirtino žmonių pasąmonėje nuo tų laikų, kai apie tai galvojo jų protėviai. Senovės civilizacijose žmonės jau rūpinosi savo siela. Actekai nuo nuodėmių apsivalydavo padedami deivės Tlazolteotl, kuriai nuodėmes išpažinti buvo galima tik kartą gyvenime.

Todėl šią galimybę žmonės paprastai atidėliodavo iki gyvenimo pabaigos. Jai buvo galima išsakyti viską, visus slapčiausius nusikaltimus, net tokius siaubingus, kad ir garsiai ištarti būdavo baisu.

Prieš ją buvo apnuoginama siela, nes visi tikėjo, kad ji pasiima visą purvą, nuplauna ir apvalo. Už tai tekdavo susimokėti, o kuo sunkesnės būdavo nuodėmės, tuo sudėtingiau būdavo jas nuplauti.

Jei nuodėmių būdavo daug, dar būdavo pridedamas išpirkimas krauju - praduriamas liežuvis arba ausis, krauju sudrėkinamas popierius, kurį paskui reikėdavo sudeginti. Tlazolteotl, kartu vaisingumo deivė, visą žmonių purvą ir šiukšles atiduodavo žemei. Ji ir vaizduojama su šluota rankoje.

Keistas nuodėmių valgymo ritualas

Kiekviena tauta turi savų tradicijų, susijusių su mirusiojo nuodėmių atleidimu. Tikintiesiems tai - dvasininko maldos, padedančios apvalyti sielą. Bet, matyt, kartais to žmonėms nepakakdavo. Jų manymu mirusysis su nuodėmėmis ateis pas juos. todėl egzistavo nuodėmių valgytojai.

Šios nepavydėtinos „profesijos" žmonės egzistavo Škotijoje, Anglijoje, Airijoje. Ši tradicija yra susijusi su savita Velso kultūra, todėl visuose aplink Velsą esančiuose kraštuose šis keistas paprotys buvo paplitęs.

Nuodėmių valgytojai gyveno kiekviename mieste ir gyvenvietėje, ir vos tik kas nors mirdavo, jie būdavo kviečiami arba ateidavo patys be kvietimo, nes artimieji jų jau laukdavo.

Ritualas būdavo toks: velioniui ant krūtinės dedama duonos ir ant lentutės bokalas su alumi. Atėjęs nuodėmių valgytojas tai suvalgydavo ir išgerdavo ir pasakydavo malonių žodžių velionio adresu. Už tai jam būdavo sumokama, o pats išvejamas.

Ir ne šiaip, žodžiais, o spyriais ir lazdomis, spjaudant ir keikiant, mat jis tapo nešvarus nuo nuodėmių. Kai kada toks žmogus net nebūdavo įleidžiamas į namus: jam ant slenksčio padedamas dubenėlis su maistu ir alaus bokalas, duodama truputį pinigų. Sėdėdamas ant suoliuko jis viską suvalgydavo, paskui atsistodavo, ištardavo paguodos žodžius ir išeidavo.

Tokie žmonės priklausė žemiausiam visuomenės sluoksniui, paprastai skurdžiai gyvendavo kur nors gyvenvietės pakraštyje, su jais niekas nenorėjo bendrauti, bet kam nors mirus, jų laukdavo.

Kartais nuodėmių valgytojo vaidmenį atlikdavo paprasti miesto skurdžiai, o kai kada tai tapdavo šeimos tradicija: mirus nuodėmių valgytojui tėvui, jo pareigas perimdavo sūnus.

Nuodėmių valgytojo šeima taip pat nebūdavo gerbiama, kaip ir pagrindinis veikėjas. Todėl jam mirus šeima stengdavosi išvykti kuo toliau, kad niekas nesužinotų apie jų praeitį.

Kai kuriais atvejais, kai nebūdavo nuodėmių valgytojo, duoną suvalgydavo kas nors iš artimųjų arba ji būdavo po gabaliuką padalinama visiems giminaičiams.

Nuodėmių valgymo reliktai

Nuodėmių valgymo tradicija yra tokia sena, kad išliko praktiškai iki XX a., bet ne visi tai žino. Pavyzdžiui, tai yra ritualas, kai per laidotuves dalinama duona ir duodama išgerti už velionio sielą.

XIX a. pabaigoje Anglijoje nedideliame miestelyje buvo priimta po gedulingų pamaldų kartu su kunigu į stiklinę įpilti vyno ir ją per karstą kartu su laidotuvių sausainiais perduoti karsto nešėjams.

Aukštutinėje Bavarijoje dar XX a. pradžioje buvo priimta ant velionio krūtinės padėti pyragą, kurį paskui suvalgo giminaitis. Balkanuose buvo kepama duoną su mirusiojo atvaizdu ir paskui suvalgoma, o Olandijoje kepami pyragai su velionio inicialais. Gaminys visada suvalgomas, o tai galima priskirti nuodėmių valgymo tradicijai.

Laidotuvių sausainiai

XVIII a. pabaigoje minimi sausainiai, kurie būdavo dalijami velioniui pagerbti, todėl vadinosi „laidotuvių". Biskvitiniai sausainiai su daug cukraus būdavo sudedami po du ir suvyniojami į juodą popierių arba vaškuotą lapą ir užantspauduojami juodu anspaudu.

Tokie sausainiai buvo dalijami laidotuvių dalyviams arba siunčiami tiems, kas negalėjo atvykti atsisveikinti su velioniu.

Šiaurės Amerikoje tokie sausainiai buvo puošiami laidojimo simboliais kaip angeliukai, kaukolės, smėlio laikrodžiais. Sausainiai buvo labai paplitę, todėl juos specialiai kepdavo konditeriai. Tai daryti apsimokėjo, nes paklausa visada būdavo didelė.

Paskutinysis nuodėmių valgytojas

Anglijoje buvo daug nuodėmių valgytojų, bet paskutiniam net buvo pastatytas paminklas. Per tris mėnesius bendruomenė surinko tūkstantį svarų paminklui, o dvasininkas jam atleido nuodėmes, nors tai niekuomet nebūdavo daroma.

Dvasininkai neigiamai žiūrėjo į jų „profesiją" ne tik todėl, kad tai prieštaravo bažnyčios kanonams, bet dar ir todėl, kad jie iš jų „atimdavo duoną", tai yra, mokestį už ceremoniją. Jeigu pas mirusįjį būdavo kviečiamas nuodėmių valgytojas, kunigas ten jau neidavo.

Nuodėmių valgytojas Ričardas Manslou buvo paskutinis, savo noru sutikęs valgyti nuodėmes ir prisiimtą pareigą vykdęs iki mirties.

Kitaip kaip jo pirmtakai, jis nebuvo vargšas, priešingai - pasiturintis žmogus, ūkininkas, taigi jam nereikėjo tų menkų pinigų, kurie būdavo mokami už nuodėmių valgymą. Kaip sakė jo kaimynai, jis ir neimdavo užmokesčio, tai darė nemokamai.

Pasakojama, kad imtis tokios veiklos jį pastūmėjo nelaimė: per savaitę mirė trys jo vaikai iš keturių. Jis ir pradėjo vaikščioti prie mirusiųjų, manydamas, kad jo kaime susikaupė daug nuodėmių ir ta našta gulė ant jo angeliukų.

Ričardas Manslou buvo palaidotas Retlinghoupe 1906 m. Laikui bėgant kapas apgriuvo ir neabejingi žmonės surinko pinigų jam atnaujinti, prisimenant tai, kad jis neatsisakydavo daryti gerą darbą. Juk žmonės tikėjo, kad jei žmogus miršta neišpažinęs nuodėmių, jo siela klaidžios Žemėje.