E.Piaf - bebaimė karo belaisvių gelbėtojanuotraukos

2022 rugpjūčio 08 16:55:00

Neperdedant galima sakyti, kad šią prancūzų dainininkę pažinojo ir mylėjo visas pasaulis. Į šlovės viršūnę ji užkopė vien dėl savo talento ir įspūdingo darbštumo. Ji buvo nedidelio ūgio ir labai trapi, todėl buvo praminta „žvirbleliu", juk „piaf" Paryžiaus žargonu ir reiškia „žvirblis". Bet šioje moteryje slypėjo didžiulė jėga. Ji neišsigando kaltinimų pagalba fašistiniam režimui, o padarė viską, kad išgelbėtų 118 vokiečių stovyklų belaisvių.

 

Antrojo pasaulinio karo pradžioje E.Piaf jau buvo pagarsėjusi. Ji koncertuodavo „ABC" - garsiausiame Paryžiaus miuzikhole, gerbėjai žavėjosi jos neįprastu balsu ir buvo pasirengę jos dainų klausyti nors ir kiaurą parą. Edita jau tada buvo mylima ne tik gimtojoje Prancūzijoje, bet ir kitose šalyse. Vokietijoje - taip pat.

Praėjus vieniems karo metams, kai į Prancūziją įžengė vokiečių armija, dainininkė ir toliau darė tai, ką mėgo ir mokėjo geriau už viską - dainavo, daugiausia prancūzų kareiviams. Ji neatsisakydavo pasirodyti ir kareivinėse, manydama, kad taip kelia kovinę dvasią žmonių, pašauktų ją ginti. Spektaklis „Abejingas gražuolis", kuriame dainininkė atliko pagrindinį vaidmenį, vėl iškėlė „žvirblelį" į populiarumo viršūnes, o netrukus ji sulaukė kvietimo apsilankyti su koncertais Vokietijoje.

Žinoma, E.Piaf galėjo atsisakyti ir niekur nevažiuoti, galėjo ir toliau dainuoti gimtojoje Prancūzijoje, bet atlikėja sutiko, tik iškėlė dvi sąlygas. Pirma, ji norėjo dainuoti ne tik vokiečių kareiviams, nors dėl to ir buvo kviečiama. Tačiau ji norėjo dainuoti žmonėms, uždarytiems į koncentracijos stovyklas. Ir Vokietijos vadovybė sutiko su šia sąlyga. Antra, Edita ketino fotografuotis su tais, kam dainavo. Ir vėl gavo sutikimą. Jos koncertai sulaukė didelio pasisekimo. Po koncertų E.Piaf į tėvynę grįžo su nuotraukomis, paskui vėl išvyko į Vokietiją. Tik dabar lagamine su dvigubu dugnu ji vežėsi dokumentus, naujus pasus žmonėms, esantiems nelaisvėje. Iš bendrų nuotraukų ji iškirpdavo įkalintųjų nuotraukas ir, padedant įtakingiems draugams iš prancūzų Pasipriešinimo judėjimo, gamino suklastotus dokumentus. Po kiekvieno koncerto koncentracijos stovykloje ji belaisviams dalydavo maisto produktus, o kartu su jais ir naujus pasus, žemėlapius bei kompasus.

Ji lankėsi 11 stovyklų, iš kurių vėliau pradėjo dingti kaliniai, išvežami dirbti už stovyklos ribų ir taip gaudavę galimybę pasprukti su netikrais pasais. Kai kurie likdavo šalia E.Piaf ir apsimesdavo muzikantais, kiti tiesiog pabėgdavo. Kai vokiečiai pradėjo pastebėti, kad belaisviai dingsta ir jiems kilo įtarimų, atlikėja nustojo važinėti gastroliuoti.

Vėliau E.Piaf biografė Karolina Berk (Carolyn Burke) papasakos, kad įkalintųjų gelbėjimo planą sugalvojo ir parengė Pasipriešinimo dalyvis ir dainininkės sekretorius Andrė Bigaras (Andre Bigard), teigęs, kad „žvirblelis" buvo jo bendražygė kovoje su okupantais.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, ant dainininkės pasipylė kaltinimai išdavyste, bendrininkavimu, parama naciams ir paklusnumu okupantams. Ji buvo įrašyta į sąrašą tų, kieno įrašai neturėjo skambėti per radiją. Bet E.Piaf gerai žinojo: ji pasielgė, kaip liepė sąžinė. Apklausiama ji smulkiai papasakojo, kaip per gastroles karo metais gelbėjo žmones. Patikrinus faktus, dainininkė buvo visiškai išteisinta, jos balsas vėl skambėjo radijo bangomis, o populiarumas tik augo. Ji tikrai galėjo savimi didžiuotis, bet „žvirblelis" niekada neakcentavo savo nuopelnų - ji kalbėdavo tik apie savo pagalbą, o ne pagrindinį vaidmenį gelbėjimo operacijoje.

 





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, l , l , l info@respublika.net