Rimantas Matulis: LRT pamiršta savo pareigą

- Jūsų močiutė - rašytoja Lazdynų Pelėda (Marija Ivanauskaitė-Lastauskienė), tad nenuostabu, jog lietuvių kalbos reikalai jums visada rūpėjo. Ką pasakytumėte apie LRT kalbą? Ar visuomeninis transliuotojas pateisina tai, ko iš jo tikimasi - švarios, gražios lietuvių kalbos?

- Dažniau pasiklausau LRT radijo, nei žiūriu televiziją, bet turiu pasakyti, kad mane labai slegiančiai veikia svetimybių, angliškų žodžių srautai LRT eteryje, ypač lietuviškoje radijo programoje. Nuolat jaučiamas ir laidų vedėjų, ir jų pašnekovų noras, kur reikia ir kur nereikia, į lietuvių kalbą įterpti anglicizmus, lyg neužtektų savų žodžių. Tai nepagarba savajai kalbai. Visuomeninis transliuotojas tikrai per mažai stengiasi išsaugoti švarią ir gražią lietuvių kalbą.

- Kokie dažniausi anglicizmai skamba LRT eteryje? Tai šių dienų mados ar tiesiog nepagarbos lietuvių kalbai problema?

- Dažnai neiškenčiu neužsirašęs labiausiai ausį rėžiančių anglicizmų, kurie skamba visuomeninio transliuotojo eteryje. Keletą jų paminėsiu. Nuolat girdžiu sakant „kontroversiškas", nors turime lietuvišką žodį „prieštaringas". Užuot sakę „atnaujinti", kažkodėl renkamės nelietuvišką „renovuoti". Žiniasklaida vadinama media, intarpas - inkliuzu, rinkodarininkai - marketingaizeriais, lygis - leveliu, pastaba - remarka, pagrindinė kryptis - meinstrymu. Arba sakoma „toksiškas". Nesuprantu, kodėl ne „nuodingas", o „toksiškas"? Tokioje anglicizmų prikaišiotoje kalboje, užuot sakius „pasiplepėjimas", tariama - „četas", užuot pasirinkus žodį „supaprastinti", kažkodėl sakoma „simplifikuoti", o mūsų žodis „aiškinti" pakeičiamas svetimybe „interpretuoti". Sakome „kvestionuoti", užuot pasakę paprastai lietuviškai - „kelti klausimą", arba renkamės sakyti „adaptyvesnis", užuot sakę „geriau pritaikomas".

Ypač ausį rėžia, kai sakoma „inčadžinti" (įkainoti), kurį vienu žodžiu sunku net išversti, bet jokiu būdu jo neturėtume įvesti į lietuvių kalbą.

Dažnai jauni žmonės tokiais žodžiais stengiasi arba pasipuikuoti, arba paišdykauti. Bet viena iš seniausių indoeuropiečių gyvų kalbų - lietuvių kalba - negali būti vieta tokiems paišdykavimams, kai vieną ar kitą kartą paminėtas žodis nejučiomis prilimpa ir yra įtraukiamas į lietuvių kalbą. Beje, iš pašnekovų jaučiasi, kad tai jiems yra mados dalykas, nes dažnai įvestam anglicizmui yra pats gryniausias lietuviškas atitikmuo, kurį vartoti, matyt, kai kam yra nesolidu.

Negaliu nepaminėti ir plačiai sklindančio mūsų kalbos gramatikos griovimo. Paklausus, kelinti dabar metai, dažnas atsako: „du tūkstantis dvidešimt antri", užuot pasakęs „du tūkstančiai dvidešimt antri". Prarandama žodžio daugiskaita. Sunku pasakyti, ar tai vyksta dėl to, kad anglų kalboje žodžiuose „two thousand" pradingo galūnės raidė „s". Šiaip ar taip, neturime mėgdžioti anglų kalbos gramatikos praradimų.

Visi turėtume gerbti ir saugoti lietuvių kalbą. O visuomeniniam transliuotojui - tai tiesiog pareiga, kuri, deja, neretai pamirštama.