Rungtynės nukėlė į auksinius laikus

2003 m. rugsėjo 14 d. Švedijos sostinėje Stokholme A.Sireikos treniruoti lietuviai Europos čempionato finale 93:84 įveikė ispanus. Rinktinės pagerbimo rungtynės „Avia Solutions Group" arenoje įvyko praėjus dviems dešimtmečiams ir vienai savaitei. Iš auksinės komandos į šventę neatvyko Šarūnas Jasikevičius, Darius Songaila ir Eurelijus Žukauskas, nors pastarojo dalyvavimas planuotas. Į aikštelę neišbėgo Giedrius Gustas, kuris gydosi Achilo sausgyslės traumą.

Taigi čempionų buvo aštuoni: A.Macijauskas, R.Šiškauskas, S.Štombergas, Mindaugas Žukauskas, Kšištofas Lavrinovičius, Virginijus Praškevičius, Dainius Šalenga ir Donatas Slanina. Žvaigždžių rinktinei atstovavo keli Kauno „Žalgirio" dublerių ekipos krepšininkai, keli pramogų verslo atstovai ir keturi veteranai: Jonas Mačiulis, Darjušas Lavrinovičius, Robertas Javtokas bei profesionalaus krepšininko karjeros dar nebaigęs Mindaugas Lukauskis.

Teisėjų brigadoje buvo arbitro karjerą seniai baigęs R.Brazauskas, ginčo kamuolį simboliškai išmetė dar viena legenda - masažuotojas Juozas Petkevičius. Sveikinimo žodį tarė žmogus, matęs Lietuvos rinktinės triumfą ne tik 2003 m., bet ir 1939 m. Europos čempionate - prezidentas Valdas Adamkus. Jis palinkėjo, kad kitos pergalės Europos pirmenybėse nereikėtų laukti daugiau nei 60 metų.

Nors rungtynės buvo šventinės, jose netrūko ir kovos. Ypač užsivedęs buvo puikią fizinę formą pademonstravęs A.Macijauskas. Jo buvo pilna visur, Macas mėtė į krepšį, lakstė, stumdėsi ir ginčijosi su teisėjais. Įdomu, kad šventinėse rungtynėse A.Macijauskas surinko tiek pat taškų, kiek ir finale su ispanais - 21. R.Šiškauskas auksinei rinktinei pridėjo 16 taškų. Čempionų varžovams 16 taškų pelnė Emilis Bartninkas, po 10 - Dominykas Butka ir M.Lukauskis.

„Rungtynės buvo sunkios, bent jau man. Ruošiausi, bet reikėjo ruoštis ilgiau, kokį mėnesiuką, savaitės neužteko. Kvapą reikėjo gaudyti, bet smagu pažaisti ir pabūti su saviškiais, pakovoti su jaunimu", - įspūdžiais dalijosi M.Žukauskas.

- Kokį įspūdį paliko komandos draugai?

- Labiausiai stebina A.Macijauskas (juokiasi). Atrodo lyg 18 metų jaunuolis, dar galėtų žaisti ir žaisti. LKL galėtų žaisti drąsiai. Eurolygoje - nežinau, bet pagal norą tikrai galėtų žaisti ir joje.

- Iš šalies pasirodė, kad jaunimas nežiūrėjo į rungtynes pro pirštus, norėjo susikauti...

- Iš pradžių jie slampinėjo, paskui pradėjome juos truputį žnaibyti, per rankytes daužyti. Jie pagalvojo: reikia tiems vyrukams įkrėsti. Teisingai, šaunuoliai, viskas gerai.

- Ką geriausiai atsimenate iš 2003 m. čempionato?

- Buvo daug detalių. Daug žingsnelių iki aukso. Geriausiai atsimenu minią žmonių ten, visa „Globus" arena buvo pilna lietuvių. Grįžus į Lietuvą apskritai buvo kosmosas. Važiavome iš Karmėlavos ir iki pat Kauno santakos nebuvo laisvų nė dviejų metrų. Lietuviai moka pasitikti. Jei ir nelaimėdavome, užimdavome ketvirtą vietą, žmonės vis tiek ateidavo pasitikti. Tai yra lietuvių kraujyje, labai smagu būti šios bendruomenės dalimi.

- Pergalės 30-mečio proga dar norėsite išbėgti į aikštelę?

- Taip, jei širdis nesustos. Po dešimties metų kažkam iš mūsų bus jau 60 metų, aš irgi būsiu netoli to. Pajuokavome su A.Macijausku, kad po dešimties metų jiems atkeršysime. Tik būtų gerai, kad vainikų nereikėtų sunešti (juokiasi).

- Kasdienybėje pabendraujate su rinktinės bendražygiais?

- Dažniausiai bendraujame tokių susitikimų metu. Su keliais susitinkame dažniau, per gimtadienius. Su Eurelijumi Žukausku yra užsimezgę artimesni santykiai, mes visada juokaudavome, kad esame broliai. O šiaip kiekvienas turime savo gyvenimą, visi kažkuo užsiėmę. Ir miestai skiria.

- Ar kartais nepagalvojate, kad ši rinktinė galėjo nuveikti dar daugiau, tapti dinastija?

- Galėjome. 2004 m. pralaimėjimas italams olimpinių žaidynių pusfinalyje buvo turbūt skaudžiausias mano gyvenime. Turėjome tapti olimpiniais čempionais, nes JAV rinktinė jau buvo iškritusi. O į 2005 m. Europos čempionatą suvažiavome ne visi. Jeigu ta karta būtų ėjusi... Gerai, 2004 m. buvo nesėkmė, pralaimėjome vienerias rungtynes, bet mes galėjome eiti toliau. Net nežinau, kodėl taip susiklostė. Iš kažkur išlindo Š.Jasikevičiaus konfliktas su A.Sireika. Nežinau, kodėl jis kilo, neskaičiau Šaro knygos. Gal buvo užgautos ambicijos ir tai sutrukdė. Tikrai galėjome nuveikti daugiau.

- Lietuvos rinktinė medalių nelaimi jau aštuonerius metus. Kaip grįžti į medalių kelią?

- Reikia visiems suvažiuoti. Turime tikrai talentingą kartą, kuri gali laimėti. 2022 m. Europos čempionate trūko sėkmės, buvo daug pralaimėtų pabaigų. Tikrai tikėjau, kad buvo galima kažką nuveikti. Šiemet rinktinė irgi atrodė gražiai, kol ketvirtfinalyje serbai nesurakino gynyboje. Talento yra, reikia kantrybės. Geriausia būtų, jei laimėtume medalius 2024 m. olimpinėse žaidynėse.