Mažas, bet eiklus: kaip „Vabalas“ tapo visos epochos simboliu

„Vabalo" istorija prasidėjo gerokai prieš Antrąjį pasaulinį karą, 1933-iais. Adolfas Hitleris, ką tik tapęs Vokietijos reichskancleriu, konstruktoriams pateikė reikalavimą: nacijai, kiekvienai „tikrų vokiečių šeimai" reikalingas patikimas ir pigus automobilis, kainuojantis ne daugiau kaip 1000 reichsmarkių (vidutinis darbininko atlyginimas tada siekė 200 reichsmarkių).

Šis pareiškimas sukėlė ažiotažą, juk tais laikais paprasto vokiečio svajonė apie asmeninę transporto priemonę buvo beveik neįgyvendinama. A.Hitleris pažadėjo: jeigu šalies automobilių pramonė nesugebės gaminti automobilių jo nurodyta kaina, spręsti šį klausimą imsis vyriausybė.

Kaip karkvabalis

Reikalavimų automobiliui buvo nelabai daug: degalų sąnaudos - ne didesnės kaip 8 l/100 km, kompaktiškumas, lengva priežiūra, bet kad salone tilptų penki suaugę žmonės ir kad automobilis išvystytų greitį iki 100 km/val. Pasakojama, kad eskizą nubraižė pats A.Hitleris: „Jis [automobilis] turi būti kaip karkvabalis. Užtenka tik apsidairyti gamtoje, kad suprastum, kaip turi atrodyti aptakios linijos".

Tais laikais buvo pradėti tiesti ir garsieji autobanai (vok. Autobahn - automagistralė) - keliai, aplenkę laiką. Jau tada jie buvo kelių eismo juostų, su kokybiška skiriamąja juosta, viadukais, poilsio vietomis. Naciams keliai tapo galingu propagandos instrumentu. Autobanams buvo skiriami plakatai, atvirukai, pašto ženklai. Iki 1938 m. konstruktoriai galutinai apsisprendė dėl „liaudies automobilio" projekto. Apvalus kėbulas. Opozicinis keturių cilindrų, oru aušinamas variklis. Darbinis tūris 985 kub.cm. Galinių ratų pavara.

Žinoma, būsimoji jo gamyba buvo glaudžiai susijusi su politine propaganda. Net pats projektas gavo sutartinį pavadinimą „KdF-Wagen" („Galia per džiaugsmą" - nacių devizas). Pinigų gamybai trūko, ir Vokietijos piliečiams buvo pasiūlyta išankstinio apmokėjimo sistema. Bet kuris Trečiojo Reicho pilietis galėjo kas savaitę į specialią sąskaitą pervesti 5 markes. Taip mažiau negu per 4 metus jis galėdavo tapti laimingu naujo, ką tik nuo konvejerio nuriedėjusio automobilio, savininku. Kampanija į Berlyno banką pritraukė per 335 tūkst. klientų. Vėliau daug jų ilgai teisėsi su „Volkswagen".

Antrasis gimimas

Antrasis pasaulinis karas sujaukė visus gamintojų planus: iki karo pradžios nė vieno automobilio civiliams nebuvo pagaminta, o gamykla pritaikyta karo reikmėms. Joje buvo remontuojami lėktuvai ir surenkami kariniai visureigiai. Beje, iki 1944 m. didžiąją darbo jėgos dalį sudarė karo belaisviai ir koncentracijos stovyklų kaliniai. Pasibaigus karui Volfsburgo miestas, kuriame buvo gamykla, atsidūrė D.Britanijos jurisdikcijoje.

Britų karinė vadovybė valdė ir automobilių gamyklą. Buvo pasiūlyta pradėti masinę lengvųjų automobilių gamybą, nes jų pokario Vokietijoje labai trūko. Iš pradžių sekėsi sunkiai, ištekliai buvo išsekę. Bet jau nuo 6-ojo dešimtmečio pradžios koncernas „Volkswagen" tapo Vokietijos ekonomikos stebuklo simboliu. Ir didžiąja dalimi dėl „Vabalo", kurio pradinė konstrukcija buvo nekeičiama, bet 7-ajame dešimtmetyje jis buvo eksportuojamas jau daugiau kaip į 80 pasaulio šalių.

Įdomu, kad iš pradžių pavadinimas „Vabalas" buvo neoficialus, kompanija „Volkswagen" automobilį pavadino „Käfer" tik 7-ojo dešimtmečio pabaigoje. Bet pavadinimas prigijo, ir kiekvienoje šalyje, į kurią automobilis buvo eksportuojamas, pavadinimas buvo verčiamas į jos kalbą: „Beetle" angliškai, „Fusca" portugališkai, „Escarabajo" ispaniškai ir taip toliau.

Mašinos populiarumas buvo aiškinamas ekonomiškumu ir patikimumu. „Vabalas" buvo pigus, „normaliai jautėsi" prastuose keliuose ir neatrodė kokiai nors klasei skirtas gaminys. Tai yra, buvo ne prabanga, o tiesiog transporto priemonė, tokia reikalinga kasdieniniame gyvenime. Tiesa, eilė jį nusipirkti būdavo didžiulė.

Automobilį pajėgė įsigyti net amerikiečiai kareiviai: po gudrių operacijų juodojoje valiutų rinkoje nestabilios Europos ekonomikos sąlygomis mašinai įsigyti jiems užtekdavo ir mėnesio atlyginimo. Baigę tarnauti, kareiviai perparduodavo „Vabalą" tiems, kas nenorėdavo laukti eilėje, arba parsigabendavo į tėvynę. Atsarginių dalių Jungtinėse Valstijose, aišku, nebuvo įmanoma gauti, todėl mašina būdavo atsivežama kaip suvenyras ir išmetama vos sugedusi - negaila.

Epochos simbolis

Kaip tik todėl, kad ir kaip būtų keista, „Vabalą" švelniai pamilo hipiai, visiškai pamiršę „hitlerinę" mašinos kilmę. Daugelis jų buvo neturtingi valkatos ir vargu ar būtų pajėgę įsigyti ir išlaikyti, tarkime, nenaują „Chevrolet". O „Vabalui" jų išteklių pakako: automobilį buvo taip lengva prižiūrėti, kad pataisyti buvo įmanoma nors ir vidury lauko su turimais įrankiais.

„Vabalus" jie dažydavo visomis vaivorykštės spalvomis, piešdavo ant jų taikos ženklą, užrašydavo „Love", „Peace", „Flower Power". Negana to, jais aktyviai keliaudavo, pavyzdžiui, į Nepalą ir kitas Rytų šalis. Ten automobilį dažniausiai parduodavo, kad turėtų pinigų grįžti namo (arba iki valiai pasilinksmindavo, kaip kam labiau patikdavo). Būtent todėl Azijoje taip pat buvo gana daug gerų perdažytų „Vabalų", kurie paskui dešimtmečius ištikimai tarnaudavo kaip taksi ir ne tik.

Amerikiečiai prekybos agentai iš pradžių suko nosis nuo „Vabalų": mažytis europietiškas automobilis su mechanine pavarų dėže, ir dar Amerikoje, kur jo niekas nemokėjo remontuoti, neatrodė būsiantis labai paklausus. Tada gamintojas pasisiūlė rengti specialius kursus visiems mechanikams, kurie Valstijose taisys šį modelį. Visų įsipareigojimų dėl automobilių tiekimo ir remonto buvo laikomasi griežtai. Kai kuriose dirbtuvėse buvo įrengtos didžiulės vitrinos: buvo galima stebėti, kaip vilkintys firminę uniformą „Volkswagen" darbuotojai kruopščiai taisė automobilius ir juos klientams grąžindavo ne tik visiškai sutaisytus, bet ir be purvo dėmelės.

Tai tiek skyrėsi nuo Amerikos kompanijų prekybos agentų įvestų taisyklių, kad vokiečių gamintoją JAV lydėjo tikra amerikietiška sėkmė. Galop už automobilį „Vabalas", kainavusį mažiau negu „Ford" ar „Chevrolet", po kelerių eksploatacijos metų būdavo mokama daugiau negu už to paties amžiaus „Buick".

Lemiamos reikšmės užkariaujant rinką už vandenyno turėjo puiki 1960 m. reklamos kampanija. Daugelis rinkodaros specialistų ir dabar ją vadina „auksiniu reklamos verslo standartu". Griežtas juodai baltas plakatas su iškalbingu šūkiu „Think Small" pakeitė vidutinio amerikiečio įsivaizdavimą, koks turi būti automobilis. Mažytis „Vabalas" tarsi tiesiogiai kreipiasi į pirkėją: „Galvojate sau, aš mažas? Taip! Ir tai yra puiku!" Žemiau buvo sąžiningai ir suprantamai išvardinti kompaktiškos vokiškos mašinos pranašumai: mažos degalų ir alyvos sąnaudos, galimybė bet kur pasistatyti ir taip toliau. Tai suveikė.

Garbingas atsistatydinimas

Žvitrus „Vabalas" „laikėsi vandens paviršiuje" net iki 8-ojo dešimtmečio, kai tapo aišku, kad automobilis su galinių ratų pavara ir oru aušinamu varikliu tarp šiuolaikinių modelių praranda pozicijas. Pardavimai traukėsi. 1974 m. gamykla Volfsburge nutraukė šio modelio gamybą, tačiau jis buvo gaminamas Meksikoje, Pueblos de Saragosos mieste. Ten, vis dar nekeičiant pagrindinės konstrukcijos, automobilis buvo gaminamas iki 2003 metų. Per šiuos dešimtmečius iš viso buvo pagaminta 21,5 mln. „Vabalų".

Baigiantis 10-ajam dešimtmečiui, koncernas „Volkswagen" nutarė grąžinti „Vabalą" į pasaulio rinką ir pademonstravo visuomenei „Volkswagen New Beetle", sukurto „Golf IV" pagrindu, ypatumus. Rezultatas - simpatiškas įpėdinis, bet iš originalaus modelio jame liko mažai, o ir retro stiliaus dizainas senąjį „Vabalą" priminė tik suapvalintu stogu. Vis dėlto reinkarnacija daugeliui patiko, ir buvo pradėta masinė gamyba. Iš viso Volfsburge ir Pueble nuo konvejerių nuriedėjo apie milijoną tokių mašinų. 2019 m. „Volkswagen" vadovybė oficialiai pranešė, kad galutinai nutraukia šio modelio gamybą. Paskutinis „Vabalas" buvo palydėtas aplodismentais ir su orkestru.

Šiaip ar taip, automobiliukas yra amžiams įrašytas į istoriją ir kultūrą, pavyzdžiui, ne kartą pasirodė kine. V.Disnėjaus kino studijos pastangomis liaudiškiausias automobilis įgijo protą, gavo numerį 53, vardą Herbis, geraširdiškiausią būdą ir daugybę atsakingų pasaulio gelbėjimo misijų. Visos jos įvykdytos!

Idėja tapo šešių filmų ir serialo pagrindu, pirmasis - „Herbis: meilės vabaliukas" pasirodė 1968 m., o paskutinis „Herbis: lenktynių asas" - palyginti neseniai, 2005-aisiais. Beje, labai mielas filmas, net šiandien jį žiūrėti yra įdomu. „Vabalas" ne kartą minimas Gineso rekordų knygoje ir įėjo į pasaulį pakeitusių automobilių dešimtuką, jaukiai įsitaisęs tarp „Ford Mustang" ir „Mercedes-Benz S-Class".