respublika.lt

DEVYNERI METAI NELAISVĖJE (Milijonieriaus Vito Tomkaus interviu su milijardieriumi Raimondu Baranausku)

44 dalis (PABAIGA)

(154)
Publikuota: 2020 gruodžio 31 16:55:00, Vitas TOMKUS
×
nuotr. 528 nuotr.
„Respublikos" redakcijoje leidžiamas istorinis laikraštis „Laisva Lietuva”. Redakcijos archyvo nuotr.

 

 

DEVYNERI METAI NELAISVĖJE (Milijonieriaus Vito Tomkaus interviu su milijardieriumi Raimondu Baranausku)

Pašnekovo pristatymas: Susipažinome, kai Raimondas su savo „Snoro" bankeliu iš Šiaulių persikėlė į Vilnių. Apsilankęs redakcijoje dėl reklamos, paprašė palaikymo prieš didžiuosius skandinavų bankus. Netrukus susidraugavome šeimomis. Tuo metu buvau dar ant „balto arklio", tad be vargo jį supažindinau su Prezidentu Algirdu Brazausku ir jo aplinka. Netrukus „Snoras" tapo galingu konkurentu skandinavų bankams, o pagal klientų aptarnavimą ir mokamas palūkanas akivaizdžiai pirmavo Lietuvoje. (Kol buvo „Snoras", buvo žmogiškas elgesys su klientais ir kituose bankuose.)

Natūralu, kad savo asmenines ir redakcijos lėšas pasidėjau į „Snoro" banką. (Iš kur vėliau panelė Grybauskaitė su ponais Frykliu ir Kuperiu jas su malonumu išsiėmė.) Bandžiau kartu su Raimondu daryti biznį, pvz., per „snoriukus" platinti „Respubliką", bet nesėkmingai: lemiamu momentu, kai reikėdavo veikti, pasirodydavo toks nelietuvis Borodulinas ir viską sugadindavo. Jis buvo pagrindinis herojus „Lietuvos ryto" priede žurnale „Stilius", iš kurio vėliau paslaptingai pradingo. Jo vietą užėmė Baranauskų šeima.

Kai atsitiktinai susitikome ekologiniame turgelyje ir mano žmona Sigos paklausė, kodėl nebebendraujame, ji paaiškino, kad perėjo į kitą „lygį" - pas Vainauskus ir „Lietuvos ryto" chebrą. Netrukus ten persikėlė ir „Snoro" milijonai, nes bankas tapo pagrindinio dienraščio akcijų paketo savininku.

Taip mano draugas Raimondas tapo pagrindiniu mano konkurentu. Regis, turėčiau dabar Baranauskų visa širdimi nekęsti, bet man jų kažkodėl gaila. Matyt, labiau nekenčiu neteisybės: tikrai žinau, kad ne jie yra vagys, o mūsų valdantieji juos apvogė ir dar nori Raimondą į kalėjimą įgrūsti...

Likus mėnesiui iki „Snoro" užgrobimo, mes su Baranauskais keliavome po Kiniją ir visą tą laiką Raimondas užsidegęs pasakojo apie būsimus grandiozinius planus, kas buvo visai nepanašu į Vasiliausko-Kubiliaus versiją, kad Baranauskas su pagrindiniu savininku Antonovu ruošėsi per banką išplauti indėlininkų pinigus ir pradingti.

Turinys:


1 dalis. KAIP TURI ATRODYTI TIKRAS LIETUVIŠKAS INTERVIU
2 dalis. KOKS TURI BŪTI TEISINGAS ATSAKYMAS SPAUDAI?
3 dalis. KĄ REIKIA DARYTI, KAI NEBEŽINAI KĄ DARYTI?
4 dalis. „BANKININKO RAIMONDO BARANAUSKO TEISYBĖ”
5 dalis. KAIP PAŠNEKOVUI SUSIKEISTI VIETOM SU ŽURNALISTU?
6 dalis. „CHULIGANO ŽURNALISTO VITO TOMKAUS TEISYBĖ"
7 dalis. KAIP PER ŠV. KALĖDAS SAUGUMAS BARANAUSKĄ „SUPAKAVO"

8 dalis. KAIP IŠ DIEVO AVINĖLIŲ NUOLANKIAIS VERŠIAIS PAVIRTOME
9 dalis. V.TOMKUS NUSIMETA KAUKĘ, KAI VISI JAS DAR TIK UŽSIDEDA
10 dalis. KAIP VALDOMAS PASAULIS PER ĮVAIRIAS GRĖSMES?
11 dalis. KOKIA DALIA LAUKIA LIETUVOS IR BARANAUSKO?
12 dalis. KAIP TIKRI VYRAI SPRENDŽIA „BOBIŠKUS" REIKALUS
13 dalis. KAIP VĖL SUSIKLIJUOTI, KAD NIEKADA NEATSIKLIJUOTUME?
14 dalis. KIEK DAR KARIAUSIME SU KAIMYNAIS IR BANKO PLĖŠIKAIS?
15 dalis. ATEINA BANKAI IR VĖL IŠNYKSTA, ATĖJO JIS VISIEMS LAIKAMS
16 dalis. KOKS BEPROTIŠKAS BEPROTIŠKAS BEPROTIŠKAS PASAULIS!
17 dalis. KAM LIETUVOJE GYVENTI GERA IR KAM NEGERA RUSIJOJE?
18 dalis. KAS GERIAU, GYVENIMAS SVETUR AR SU MAFIJA LIETUVOJE?
19 dalis. KAIP SAVO FANTAZIJOJE SUSIKURTI GEROVĖS VALSTYBĘ?
20 dalis. KUR BĖGA LIETUVIAI, KUR PINIGAS TEKA, TEN MUSIŲ TĖVYNĖ
21 dalis. KODĖL MAKARONUS PAMĖGOME LABIAU NEI CEPELINUS?
22 dalis. KAIP IŠGYVENTI KREIVŲ LANGŲ KARALYSTĖJE?
23 dalis. ANKSČIAU MUS OKUPAVO SU TANKAIS, O DABAR SU BANKAIS
24 dalis. KAS LIETUVOJE OŽIU MEKENO, O KAS GAIDŽIU GIEDOJO?
25 dalis. SAKMĖ APIE TRIS RAIMONDUS IR MOCKŲ SU LEIKA
26 dalis. KAI NĖRA KOMANDOS, KURI DUOTŲ KOMANDĄ VEIKTI
27 dalis. KAIP KVAILAI JUOKAUJANT DAR KVAILIAU NEAPSIJUOKTI?
28 dalis. KAIP IŠ CHAOSO GIMSTA NAUJOJI PASAULIO TVARKA
29 dalis. PER KANČIAS - Į ŽVAIGŽDES, O PASKUI - Į MASKVĄ!
30 dalis. KAI SVETIMO SKAUSMO NEBŪNA, VISIEMS MALONU BŪNA
31 dalis. KAIP RAIMIS RAIDES PAŽINO IR MANE TRENKTU IŠVADINO
32 dalis. KAI NEGALI ATLEISTI, KUOMET TAVE ATLEIDŽIA
33 dalis. KAI BRANGŪS DRAUGAI TAMPA PERNELYG BRANGŪS
34 dalis. KAIP MŪSŲ POLITIKAI TARNAUJA NE MŪSŲ VALSTYBEI
35 dalis. KAIP ATSKIRTI LIETUVOS PATRIOTĄ NUO GYVO LAVONO?
36 dalis. KAIP VISKĄ PATRATINTI, KAD BŪTŲ GALIMA VISUS IŠTRATINTI?
37 dalis. KAI MŪSŲ „ŽVAIGŽDĖS" DAR NEŽIŪRĖJO IŠ AUKŠTO
38 dalis. KAM IR KODĖL LABAI PATINKA BRISIAUS GALAS?
39 dalis. KAI VIENĄ NEGRAŽIĄ DIENĄ STAIGA VISI JUOKAI BAIGIASI
40 dalis. KAIP „KIŠENINIAMS" PROKURORAMS ATSIKRATYTI KIŠENIŲ?
41 dalis. KAI LIETUVĄ APSPINTA ŠAKALAI IR HIENOS
42 dalis. KAIP IŠSISUKTI SUKANTIS TARP SUKČIAUJANČIŲ SUKČIŲ?
43 dalis. KAI VISAS PASAULIS APSIVERČIA AUKŠTYN KOJOMIS

1 dalis. KAIP TURI ATRODYTI TIKRAS LIETUVIŠKAS INTERVIU

Tad pirmiausia Raimondo pasiteiravau, ar jau yra pasiruošęs „džiūvėsėlių"? Raimondas, nusiminęs, atsakė, kad jau nebe, visus suvalgė, nes ne visuomet užtenka pinigų maistui nusipirkti. Po tokios preliudijos pradėjau savo interviu su Raimondu Baranausku:

- Kaip gyveni, Raimi?

- Gyvenu normaliai. Ačiū Dievui, esu sveikas gyvas. Tai svarbiausia. Aš pats darbuojuosi finansinių konsultacijų srityje, turiu sudaręs sutartis dėl keleto projektų vystymo. Galiu laisvai judėti Rusijos Federacijos ribose, tad be didelių sunkumų galiu sėkmingai tvarkyti visus reikalus. Kaip ir visur, ir čia verslą, ką ten verslą, visą gyvenimą, viską stipriai pakoregavo pasaulinė COVID-19 pandemija. Bet užtat kartu viską galima išspręsti dabar ir dirbant nuotoliniu būdu, ko, manau, mus visus gerai išmokė ta „koronakrizė". Kartu galiu pasakyti, kad čia, ypač Maskvoje, valdžia visai neblogai tvarkosi su pandemija. Ekonomikos vystymosi sumažėjimas nėra toks žymus, Maskva yra labai išgražėjusi, gal tik kiek daugiau nukentėjo paslaugų sektorius ir mažojo verslo įmonės. Su rusais sutariu gerai...

- Raimi, tu tikrai vienas prie telefono? Jei negali kalbėti, linktelk...

- Vienas. O ką?

- Raimi, nepyk, bet toks įspūdis, kad rusų FSB agentas tau į kaktą yra Kalašnikovo vamzdį įrėmęs. Kam ta Putino propaganda apie Rusijos pasiekimus?

- Ne, Vitai, prie telefono esu vienas. Negi ir tau jau visur rusai vaidenasi? Negi ir tave rusai puola?

- Mane puolė ir puola ne rusai, o lietuviai. Bet dažniausiai su rusiškomis pavardėmis - Tereškinas, Muravjovas, Madalovas, Alperavičius, Kurlianskyj, Sakadolskis, Donskis, Ramanovskis Greitai, Markas Zingeris, Simonko...

- Kad nelabai rusiškos pavardės...

- Jau kokius Sorosas pasirinko - su tokiais ir kariauju. Beje, ir tave ne visai lietuviai užpuolė - Fryklis, Kuperis, Polikarpovna... Gerai jie tave patvarkė!

- Būtum turėjęs tiek turto, ir tave, Vitai, būtų jie patvarkę.

- Nebūtų! Su tokiais pinigais būčiau perpirkęs sorososus ir tikrus vagis už grotų sukišęs. Tu žinai, kad kai kuriuos vargšus Lietuvos inteligentėlius tik už kelis šimtus dolerių Sorošas nusipirko. Jei mano redakcijoje būtų grindis plovę, aš būčiau jiems daugiau sumokėjęs! Ar pameni, Raimi, kokia mano didžiausia svajonė?

- Na, prisimenu. Sakei, kad visą gyvenimą svajojai jokiu būdu netapti milijardieriumi, nes nenori turėti milijardo rūpesčių. O aš tapau. Tu gal net neturėjai tokių šansų...

- Turėjau, Raimi, ir ne vieną, bet man gana ir milijono rūpesčių. Be to, kuo labiau plėtiesi - tuo labiau esi pažeidžiamas. Ir sunkiau viską suvaldyti ir viską išsaugoti bei apsaugoti. Be to, tampi itin skaniu „kąsneliu" globalistams, kurie tave toleruoja tol, kol suki jų pinigus, nes ne tu, o JIE juos spausdina. Kiek nori - tiek ir spausdina! Anksčiau milijardus, dabar trilijonus, nes beliko tik tušti popieriukai, jokiu auksu nepadengti, o kai suves visus pinigus į skaitmenas ir privers mus tik bankinėmis kortelėmis naudotis...

- Vitai, o aš tau nelabai trukdau iš manęs interviu imti?

- Ne, nelabai. Nors, kiek tave pažįstu, nuolat manęs neklausai ir vis taikaisi pertraukti. Pameni, kai tave su Romanovu, dar likus trejiems metams iki „Snoro" ir Ūkio banko užgrobimo, pasikviečiau į redakciją ir ilgai įkalbinėjau kuo greičiau apsijungti, nes jūsų dienos yra suskaičiuotos?..

- Pamenu pamenu. Sakei, liko dveji treji metai...

- Vėl tu manęs, Raimi, neklausai ir nutrauki. Čia buvo retorinis  klausimas. Atsakyti nereikėjo...

- Aš tik norėjau paklausti, iš kur tu žinojai?

- Paprastai per interviu klausimus uždavinėja žurnalistai. O pašnekovai tik atsakinėja. Jeigu tik jiems lieka laiko. Ką, lietuviškos televizijos nežiūri? Negi nematei politikų debatų?.. Čia irgi buvo retoriniai klausimai. Gali neatsakyti. O į tavo klausimą, Raimi, galiu atsakyti labai paprastai. Globalistams vietiniai šeimininkai nereikalingi. Jeigu bandai dirbti sau ar savo žmonėms, esi „diktatorius", kurį būtina nedelsiant sunaikinti. O jeigu su JAIS daliniesi, maždaug po lygiai, t.y. - viskas jiems, o sau - kas lieka, įskaitant „otkatus", dar galima išgyventi. Taip mes praradome pelningą Ignalinos atominę, „Mažeikių naftos" gamyklą, jūrų ir oro laivynus, nacionalinius bankus, žiniasklaidą... Ir kas manęs tik nebandė „praryti" - vokiečiai, suomiai, danai, švedai... Dosniausi buvo rusai - už 49 procentus „Respublikos" kompanijos (be turto!) man pasiūlė 200 milijonų litų. O žiauriausiai elgėsi vikingai iš Norvegijos koncerno „Shibsted": kai buvau išvykęs į užsienį, jie perpirko beveik visus mano žurnalistus, o tiems, kurie nenorėjo „Respublikos" palikti, siūlė sumokėti algas net už trejus metus į priekį, kad tik pas mane nedirbtų.

- Kažkas panašaus ir man buvo, Vitai, tik man siūlė...

- Vėl, tu, Raimi, mane pertrauki. Aš taip niekada nesugebėsiu savo klausimo suformuluoti...

Skubiai parlėkęs iš Naujosios Zelandijos, pasilikau redakcijoje tik kelis ištikimiausius žmones, o likusius iškilmingai išlydėjau - ką per duris, ką - per langą, ir perspėjau, kad jų dienos suskaičiuotos, nes mane tie vikingai rimtai užsiutino... Po trejų metų bulvarinės „Ekstra žinios" (bendras projektas su Vainausku), neatlaikęs konkurencijos su mano „Vakaro žiniomis," užsidarė ir perbėgėliai žurnalistai atsidūrė gatvėje be darbo. Bet prieš tai pas mane atlėkė norvegų pasiuntiniai iš Estijos ir siūlė milijonus, kad tik sutikčiau jungtis su „L.T." (Taip persivadino „Ekstra žinios".) Kai paklausiau, ką apie tai sužinojęs jiems pasakys Vainauskas, atsakė, kad jo dienos suskaičiuotos... Štai tokie vakariečiai partneriai! Tokia jų Vakarų kultūra.

- O apie bankus mes šiandien nekalbėsime?

- Kol kas, Raimi, aš tau atsakinėju į klausimą, iš kur žinojau, kuo tau su Romanovu baigsis, jeigu laiku neapsijungsite ir neparsiduosite kokiam tarptautiniam strateginiam partneriui ar, dar geriau, Lietuvos valstybei, pasilikdami sau po dešimt ar, keliasdešimt procentų. Būtumėte ir šiandien sau ramiai gyvenę ir vargo nematę... O mano istorija baigėsi labai banaliai. Eilinį kartą buvau norvegų apipiltas purvu nuo galvos iki kojų, o sorososas Dainius Radzevičius, žurnalistų vadas, ilgai tuo mėgavosi, kol pagaliau nebuvo nuteistas pirmos pakopos teismo už šmeižtą. Mat pralaimėję Lietuvos rinką, norvegai paviešino „Wikileaks" medžiagą, kurioje buvo paskelbta JAV ambasados slapta pažyma į Vašingtoną, kur melagingai teigiama, kad „Respublika" reketavo „Phizer" farmacininkus ir „Mersedeso" atstovus Lietuvoje, nors viskas buvo priešingai: aš atsisakiau jų reklaminių pinigų, kuriais jie bandė užkimšti žurnalistams burnas, ir tai nesunku įrodyti, nes apie tai paskelbiau pirmame laikraščio puslapyje. Su norvegais mūšį laimėjau ir, po mano advokato įsikišimo, jie buvo priversti per savo laikraštį manęs atsiprašyti. O kai norėjau į teismą paduoti JAV ambasadą, mano advokatui nurodė kreiptis kažkur į Nevados valstiją, kurioje esą JAV ambasada priregistruota... Kaip matai, Raimi, Vakarų kultūros nešėjų metodai yra labai bjaurūs ir žiaurūs. Kas jiems laiku neparsiduoda - tuos jie sunaikina!

- O prie ko čia Amerikos ambasada?

- Geras klausimas. Tuoj viską paaiškinsiu. Kada buvo prichvatizuojama „Mažeikių nafta", kurioje vėliau įsidarbino JAV ambasadorius K.Smitas, Burmgarneris su Meidžeriu papirko visą Lietuvos spaudą, išskyrus „Respubliką"...

- Vitai, gal vis dėlto pakalbame apie užgrobtą „Snoro" banką, nes tuoj interviu su manimi baigsis, o aš dar beveik nepakalbėjau.

- Aš kaip tik artėju prie tavo banko reikalų... Esmė ta, Raimi, kad visi masonai yra tarpusavyje susiję. Ne tik per Sorosą, kuris yra tik galingas įrankis jų rankose, bet ir per įvairius fondus, kurie 90 procentų pasaulio pinigų suka. SEB bankas kam priklauso? Įtakingai Valenbergų šeimai! O kokiam klubui priklauso ta šeima? Man tau pasakyti, ar nori, kad tik mane vieną užmuštų?.. Užtai gi. Dabar supranti kokiai galingai jėgai jūs su savo „Snoru" monopolizuoti Lietuvos rinką sutrukdėte? Juk jie per jus irgi buvo priversti indėlininkams ilgą laiką palūkanas mokėti, o kur tu matei tokį „švedą", kad ne tu jam, o jis tau sutiktų palūkanas mokėti, ar sutinki Raimi?.. (Ilga pauzė.) Alio! Raimi, ko tyli? Tu dar gyvas ar jau tave rusai nušovė?

- Užmigau nuo tavo tiradų. Prisipažink, ar esi kada iš ko nors ėmęs interviu?

- Ne. Man tai gyvenime pirmas kartas. O tau? Aš tau pirmas, ar jau turėjai kitų žurnalistų? Nesvarbu - mergaičių ar berniukų, nes po rinkimų Lietuvoje, ko gero, tai nebebus svarbu.

- Man, Vitai, jau atsibodo tavo bajeriai. Apskritai, nebesuprantu, kodėl man pasiūlei duoti interviu „Respublikai"?

- O kodėl man pasiūlei imti interviu, net nepasiteiravęs, ar moku?

- Negi taip sunku klausimą suformuluoti?

- Nesunku, bet nežinau, ar tu žinosi atsakymą. Bijau, kad neapsijuoktum. Lietuvoje jau seniai tapo norma visus klausimus iš anksto raštu suderinti, kitaip spaudos atstovai neprileidžia nei prie savivaldybės reikalų, nei prie Vyriausybės, nei prie ministrų.

- O ko jie bijo? Juk gyvai kalbėtis įdomiau. Juk po atsakymų papildomų klausimų iškyla...

- Nuo to laiko, kai palikai Lietuvą, čia daug kas pasikeitė. Spaudos įstatymas praktikoje nebegalioja. Valdininkai kategoriškai atsisako tiesiogiai bendrauti su žurnalistas, jeigu jie bando aiškintis aferas, per nustatytą terminą net nesiteikia atsiųsti oficialių atsakymų, o jei kuris narsuolis korespondentas bando prie informacijos šaltinio brautis per jėgą, tokį valdžia perduoda savo parankiniams - Žurnalistų etikos inspektorei arba komisijai, kuri dažniausiai palaiko ne žurnalistus, kurių redakcijas paskelbia „neetiškomis" ir apkrauna milžiniškomis baudomis. Dėl to kai kas net bankrutuoja. Priminsiu, kad „Respublikai" paskelbus, kokie kosminiai yra „Snoro" administratorių atlyginimai, mano įkurtas ir pagimdytas dienraštis virto... savaitraščiu. Man gaila, o tau?

- Man dabar labiausiai savęs gaila...Tu paklausi manęs, ko nors ar nepaklausi?

- Oi, Raimi, kaip greit tu moki žmones įkalbėt. Ne veltui tau į banką žmonės tiek daug pinigų sunešė. Na, gerai, formuluoju klausimą, bet tik susikaupk, nes klausimas bus labai atsakingas... Taigi atidžiai klausykis: „Prašom pasakykite, ko norėtumėte, kad Tamstos paklausčiau? Iš anksto dėkoju už atsakymą."

***

2 dalis. KOKS TURI BŪTI TEISINGAS ATSAKYMAS SPAUDAI?

- Klausk, ko nori, pavyzdžiui, kaip sekasi man teisinius klausimus spręsti? Nors nebeklausk - aš pats savęs jau paklausiau... Atsakau: „Pastaruoju metu daug tenka teisiniais klausimais dirbti su Investuotojų teisių apsaugos užsienio valstybėse fondu, kuris inicijavo arbitražą prieš Lietuvos Respubliką dėl neteisėto investicijų į „Snoro" banką nusavinimo. Man, kaip vienam iš svarbiausių liudininkų šioje byloje, tenka labai daug bendrauti ir su advokatais, kurie atstovauja tam fondui. Duodu liudininko parodymus, pagrindžiu juos turimais dokumentais. Visą šią mano pateiktą informaciją Fondas apibendrina ir prijungia prie medžiagos arbitražui. Tikrai turiu ką pasakyti ir paliudyti, nes išdirbęs „Snore" 19 metų, turiu daug informacijos. Iš pirmųjų lūpų, taip sakant. Žinoma, su Fondu esu sudaręs Konfidencialumo sutartį, todėl dėl suprantamų priežasčių pačios bylos eigos nekomentuosiu. Ir taip sužinosite. Aišku, kad, kaip ir visur, viską stipriai pakoregavo pandemija. Akivaizdu, kad ir visi teisiniai reikalai, įskaitant mūsų teisinius ginčus, kurie vyksta Paryžiuje ar Niujorke, nusikėlė į vėlesnius terminus, bet tikrai nesustojo. Esu tikras, kad jie sėkmingai pasieks finišo tiesiąją..."

- Jaučiu, keršydamas, nori mane užmigdyti... Kol čia pats su savimi kalbėjaisi, aš specialiai tau sugalvojau paprastą ir labai lengvą klausimą: „Ar Tamstai nekyla noras dabar visų nukentėjusių indėlininkų atsiprašyti?"

- Už ką aš turiu atsiprašyti? Mane labiausiai apiplėšė ir visą mano šeimą nuskriaudė!

- Ar nepagalvojai, kad ir tavo apiplėšti indėlininkai turi šeimas, kurios liko be santaupų? Kodėl tie bankininkai tik kaulydami pinigus vaizduoja kietus, o kai praranda veblena apie kažkokias krizes, infliacijas, vagystes?.. Jeigu bankininkai apsiima saugoti mūsų pinigus, tegul ir saugo, o ne pasakas mums seka. Mano giliu įsitikinimu, tu viešai privalai atsiprašyti visų, kurie tavim įtikėjo ir patikėjo tau savo pinigus. Jei praradai banką su jų pinigais, vadinasi, buvai per silpnas ir nederėjo imtis tokios atsakingos veiklos, svetimus pinigus saugoti. Kodėl metęs tau patikėtus žmonių pinigus, išdundėjai ir pasislėpei už kordono?

- Taip, tada, dar lapkričio 14 d., išvykau į Kijevą darbo reikalais, tarnybinėn komandiruotėn. Banko pirmasis viceprezidentas irgi tuo metu buvo komandiruotėje Honkonge. Galvoju, kad, atakuoti ir užgrobti banką, specialiai buvo pasirinktas laikas, kai nebuvo banko vadovų. Niekas jau šiandien negali paneigti (tik prokurorai ir kitokie tyrėjai to kažkodėl nemato!), kad prieš „Snoro" banką buvo įvykdyta iš anksto suplanuota operacija ir kad šiai „Snoro" sunaikinimo operacijai asmeniškai vadovavo pats Lietuvos banko valdybos pirmininkas V.Vasiliauskas. Tad visiškai subliūkšta Lietuvos banko vadovo V.Vasiliausko liudijimas Seimo laikinojoje tyrimo komisijoje, kad „Snoro" nacionalizavimo ir bankroto istorija yra tik priežiūriniai veiksmai".

Prisiminkime AB banko „Snoras" nacionalizavimo, tiksliau, „užgrobimo", įvykių seką. Nenustatytam asmeniui nutekinus slaptą informaciją, 2011 m. lapkričio 15 d. laikraštyje „Lietuvos rytas" pasirodo straipsnis „Įsakymas sutrypti lietuviškus bankus" apie valstybės ketinimus išspręsti savo finansines problemas privačių bankų nacionalizavimo sąskaita. Kas vėliau ir pasitvirtino.

Jau kitą dieną (2011 m. lapkričio 16 d.) netikėtas išorinio „Snoro" valdymo įvedimas ir po dviejų valandų Vyriausybės priimtas sprendimas dėl banko nacionalizavimo. Visa tai buvo padaryta AB banko „Snoras" vadovybei, pagrindiniams akcininkams, nesant Lietuvoje, tuo metu jiems būnant komandiruotėse.

2011 m. lapkričio 17 d. aukščiausi šalies pareigūnai, tarp jų ir prezidentė D.Grybauskaitė, pareiškė absoliučiai pritariantys Lietuvos centrinio banko veiksmams ir staigiai pasirašė visus reikiamus įstatymus dėl banko „Snoras" nacionalizavimo.

Išryškėja faktiškai tokia situacija: Už visų žaibiškų žingsnių, kuriuos vykdė Lietuvos Vyriausybė, Seimas ir Lietuvos Respublikos prezidentė nacionalizuodami „Snoro" banką, slypi gerai suplanuota sudėtinga operacija. Turbūt mažai kas galėtų patikėti, kad šioje ekstremalioje ir stresinėje situacijoje Lietuvos bankas ir Vyriausybė sugebėjo veikti taip užtikrintai. O ir Vyriausybė fiziškai negalėjo paruošti Lietuvos bankininkystės įstatymų pataisų per vieną naktį. Nepaisant to, įvyko būtent taip. Ir jeigu šalies prezidentė pasirašė tas pataisas, netgi jų neskaičiusi, vadinasi, jau iš anksto galėjo su jomis susipažinti.

O tai įmanoma tik tokiu atveju, kai žaibiška operacija vykdoma pagal gerokai iš anksto sudarytą scenarijų.

Lapkričio 15 dieną, visų įvykių išvakarėse, į Lietuvą jau atvyko 25 britų „konsultantų" komanda su Saimonu Frikliu priešakyje. O jau lapkričio 16 d. Lietuvos banke buvo sušauktas skubus valdybos posėdis ir neva inspektavimo rezultatų išdavoje, kaip aiškino vienas iš pagrindinių „Snoro" užgrobimo režisierių - Lietuvos banko vadovas V.Vasiliauskas, buvo sustabdyta mūsų banko veikla ir paskelbtas moratoriumas. Realybėje banko Inspektavimo ataskaita taip ir nebuvo niekad nei parengta, nei surašyta. Tai faktas, kurį patvirtino net Seimo laikinoji tyrimo komisija. Todėl neaišku, kuo vadovavosi LB valdyba, priimdama šį sprendimą? Į lubas žiūrėjo? Ir kuo vadovavosi tą pačią dieną po keleto valandų A.Kubiliaus vadovaujama konservatorių - liberalų Vyriausybė, priimdama posėdyje sprendimą nacionalizuoti „Snorą" ir paimdama akcijas visuomenės poreikiams? Irgi į lubas žiūrėjo? Tik pamenu, kaip vienas tos Vyriausybės ministrų, konkrečiai - švietimo ministras G.Steponavičius, savo partiečiams paskui pasakojo, kad atėjęs į Vyriausybės posėdį premjeras Kubilius trumpai pasakė: „Snoras" mūsų! (Suprask, konservatorių). Todėl turite vieningai balsuoti ir nesikišti."

Ir dar tada, tame Lietuvos banko valdybos posėdyje, „Snorui" Lietuvos banko buvo paskirtas ir laikinasis administratorius S.Friklis su 140 tūkst eurų per mėnesį atlyginimu. Reikėtų tik paklausti, iš kur S.Friklis iš anksto žinojo, kad bus paskirtas laikinuoju banko administratoriumi, kad išvakarėse su 25-ių žmonių komanda atvyko į Lietuvą? Tai ką, išeina, kad sprendimas skelbti „Snorui" moratoriumą faktiškai de facto priimtas dar lapkričio 15 dieną, o iš tikrųjų lapkričio 16 d. tik įteisintas de jure?

Oi, Vitai, kiek daug galėčiau kalbėti, demaskuodamas tuos niekšus.

- Tai gal ir nebekalbėk, nes nieko naujo nepasakei, visi tą žino.

- Iš kur? Juk sisteminė spauda stengiasi visais būdais „Snoro" istoriją nutylėti?

- Aš ne apie „Snorą", o apie tai, kad mus valdo niekšai konservatoriai...

- Aaa... Supratau. Tęsiu: po banko užgrobimo pasipylė visokie nepagrįsti kaltinimai neva, kokia tai nusikalstama veika. Aš dar iš Kijevo lapkričio 18 dieną, duodamas interviu Lietuvos žiniasklaidai ir televizijoms, pasakiau, kad ginsimės visais teisiniais būdais. (O Siga Baranauskienė tada, duodama interviu „Respublikai", sakė, kad jei turėtų automatą, visus niekšus iššaudytų - aut. pastebėjimas.) O paaiškėjo, kad gintis nelabai buvo kaip...

Kada buvo įvykdyta konservatorių valdžios suplanuota „operacija" užgrobiant banką, nuo 2011 metų lapkričio 16 dienos net 11 (vienuolika!) Lietuvos prokurorų savo nutartimis areštavo visą mūsų šeimos turtą, nepalikdami net Vyriausybės nustatytos minimalaus mėnesio atlyginimo dydžio sumos pragyvenimui. Tai neįstatymiška, bet buvo taip. Ką jau kalbėti apie pinigines lėšas teisinei gynybai?

Taip, prigąsdintas, gal kiek ir pasidaviau tiems grasinimams, todėl priėmiau sprendimą negrįžti į Lietuvą iš Ukrainos. Iš Kijevo išskridau tiesiai į Londoną. Tada Jungtinėje Karalystėje gavau valstybės skirtus advokatus. Su jų pagalba, kartu su savo verslo partneriu V.Antonovu, beveik 3,5 metų gynėmės ekstradicijos byloje. Toliau viską žinote. (Kas nežino, pasakysiu: Anglijos advokatai išmelžė iš Baranausko visus likusius pinigus ir nutarė pliką kaip tilviką išduoti Lietuvos Temidei, - Vito Tomkaus trigrašis.)

Reikia pasakyti, kad vėliau sužinojau, jog iš tikrųjų „Snoro" banko nacionalizacija buvo numatyta savaitgalį. Penktadienį, lapkričio 18 d., mes su V. Antonovu buvome pakviesti į Lietuvos banką, kur turėjo būti, kaip buvo parašyta atsiųstuose iš LB kvietimuose, valdybos posėdyje registruojamas padidinto banko įstatinio kapitalo registravimas. Paskui jau iš teisėsaugos šaltinių sužinojau, kokią lemtį mums su V.Antonovu buvo paruošę prokurorai. Po banko kapitalo registracijos V.Antonovas, kaip paprastai turėjo vykti į oro uostą ir privačiu lėktuvu išskristi namo į Londoną. Praėjus patikrą oro uoste, planuota V.Antonovą sulaikyti. Pas mane į namus būtų atėję naktį, iš penktadienio į šeštadienį. Ir būtų suėmę. Kad mūsų negalėtų rasti nei banko Vindikacijos ir apsaugos skyriaus darbuotojai, jei ieškos, nei namiškių pasamdyti advokatai, planuota mus iš Vilniaus išvežti.

Šeštadieniui mums su Antonovu buvo paruoštos vietos Ukmergės areštinėje, o sekmadienį būtume pervežti į Trakų areštinę. Laikyti planavo su kriminaliniais nusikaltėliais. Tai grynai sovietinis metodas, kad palaužtų. Būtume prisipažinę patys, ką tik jie būtų panorėję. O pirmadienį ryte mus abu su antrankiais, kartu surengus žiniasklaidos ir „Masky" šou, būtų atvežę į Vilnių pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kad įteisintų jėga išgautus mūsų prisipažinimus. Va, ir visa istorija.

Tiesa, vienas iš FNTT vadų, toks Giržadas, tada atsisakė dalyvauti toje prokurorų suplanuotoje „operacijoje" prieš bankininkus ir pats paskui nukentėjo. O „Snoro" banke valdytojo kėdėje jau būtų sėdėjęs laikinasis administratorius S.Fryklis.

Kad veiksmai prieš banką Snoras buvo iš anksto suplanuoti galima suprasti ir iš Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojo Raimondo Kuodžio 2011-11-18 interviu „Žinių radijo" laidoje „Aktualusis interviu": „Nepatogumų atsirado dėl kai kurių žiniasklaidos priemonių. Buvo pakeistas šito banko reikalų tvarkymo planas. Vietoj to, kad viskas būtų vykę savaitgalį, kai paprastai neveikia net internetinė bankininkystė, deja, teko šiek tiek paankstinti šitą dalyką", - teigė Raimondas Kuodis. Mat lapkričio 15 d. „Lietuvos ryto" publikacija sutrukdė jiems įvykdyti savo planus, o Kuodis netyčia apie tai prasišnekėjo.

Kaip matai, Vitai, jei ne Vainauskas, jie mane būtų ne tik morališkai, bet ir fiziškai sunaikinę. Beje, kai Gedvydas Vainauskas lankėsi pas mane Londone, taip ir pasakė: „Raimondai, aš tau nebeskolingas - tu mano laikraštį nuo švedų išgelbėjai, o aš išgelbėjau tau gyvybę!"

- Nuo kokių švedų?!

- Taigi SEB'o bankas, kartu su konservatoriais, už skolas tarėsi iš Vainausko laikraštį atimti, negi nežinai? Jeigu nebūčiau anuomet Vainauskui pagelbėjęs, dabar, Vitai, konkuruotum su švedišku „Lietuvos rytu". Jei nebūčiau nusipirkęs kontrolinio akcijų paketo, jie taip būtų ir padarę.

- Tai kodėl nepadarė?

- Aš sutrukdžiau. Įsigijau kontrolinį valdymo paketą.

- O kur tas paketas atsidūrė, kai tu, prigąsdintas Vainausko, išdūmei į užsienį? Pas Beną Gudelį. Faktiškai iš valstybės pasiėmė už kapeikas. Beveik už „ačiū". Ir to greičiausiai nė nepasakė. Ko gero, po stalu susitarė. Kodėl taip atsitiko, jeigu laikraščio kontrolės norėjo konservatoriai su skandinavais. Man tas Gudelis yra nelabai į skandinavą panašus. Jau labiau į Valenbergą. Ir charakteris atitinka. Kadangi žinau jį, kaip nuluptą, pasakysiu paprastai: jei bent vienas paprastas pilietis, ne Gudelio tautybės, jo metodais pabandytų daryti verslą - kaipmat atsidurtų už grotų!

- Ką tuo nori, Vitai, man pasakyti?

- Išdūrė tave, Raimi, komjaunuoliai kaip mažą vaiką. Prigąsdino, prišnekėjo visokių nesąmonių, o tu ir išlėkei į Angliją, Lietuvoje komjaunuoliams laikraštį, o konservatoriams - banką, palikęs. Niekada negalima žaisti pagal primetamas taisykles.

- Tai ką turėjau daryti?

- Kovoti, Raimi, kovoti ir dar kartą kovoti! Už save, už savo šeimą, už savo banką ir savo indėlininkus, už savo namus pagaliau, kurie yra ne Anglijoje ar Rusijoje, o Lietuvoje. Ištrėmei pats save velniop, kaip koks savanoris-dekabristas. Dabar gyveni tremtyje nelaimingas. Žiūrėk, buvę bankų vadovai - Balčiūnas iš LAIB ar Preidys iš „Litimpeks" - seniai savo „žaizdas išsilaižė", o pastarasis net iš naujo svetimus pinigus, bet jau kredito unijoje, skaičiuoja. Gaila, kad lankei kultūrizmą, o ne boksą arba kaip aš - imtynes...

- Kodėl gaila?

- Nes nesi kovotojas. Iš pradžių kilnojai sunkius gelžgalius, po to maišus su svetimais pinigais, kol iš tavęs jų neatėmė. Net kuomet už tave kariavau ir sukviečiau į „Respubliką" apskritajam stalui lietuviškų bankų vadovus, kad drauge pasipriešintume A.Kubiliui, kodėl jis iškraipo rinką ir skandinaviškus bankus atleidžia nuo mokesčių, tu pažadėjai dalyvauti, bet neatėjai. Nes išsigandai valdžios rūstybės, o gal priešingai - mūsų valdžiai reikėjo jūsų paramos, nes kai Lietuvos premjeras pareiškė norą susitikti su SEB'o vadovais, jam liepė į Stokholmą atvykti. Žodžiu, išsikvietė „ant kilimėlio"... Ar beįmanoma labiau pasityčioti iš Lietuvos valstybės? Štai ką reiškia atiduoti monopolistams finansų rinką. Kaip manai, Raimi, ar buvęs jų klerkas Gitana lėks pas juos „ant kilimėlio", ar bandys į savo rūmus prisivilioti, kai pagaliau pasiryš naują nacionalinį banką kurti?

- Bepigu, Vitai, tau dabar mane moralizuoti. Įdomu, ką tada pats būtum daręs mano vietoj?

***

3 dalis. KĄ REIKIA DARYTI, KAI NEBEŽINAI KĄ DARYTI?

- Tą patį, ką ir visada. Manai, iš manęs nenorėjo jėga ir klasta „Respublikos" atimti? Tokiais atvejais stengiuosi kuo greičiau susikeisti su medžiotojais vietomis. Tada aš gaudau, o jie nuo manęs bėga; prokurorai, saugumiečiai, STT vyrukai... Labai svarbu nepasiduoti panikai, nesiteisinti ir viską prisipažinti.

Kai po straipsnių apie vagiamas ES lėšas iš „Tauro" banko mane išsikvietė Vilniaus apygardos prokurorai ir apkaltino Valstybės pamatų griovimu, nesigyniau ir iš karto prisipažinau, kad tikrai noriu sugriauti valstybės pamatus. (Kam su durniais ginčytis?) O kai pasimetę prokurorai liepė pateikti faktus apie nusikaltimo įvykdymą, pasakiau, kad negaliu: jaučiu, kad griaunu, bet negaliu įrodyti. Priminiau, kad pateikti įrodymus yra jų darbas ir išėjau. Kažkodėl manęs daugiau jie nebekvietė. Nors kitus „Respublikos" žurnalistus ilgai tąsė, kai ką net po keturias valandas tardė. (Pavyzdžiui, redaktorę Ireną Tiškutę.)

Po to mane išsikvietė STT. Pas vadą Valentiną Junoką, kuris pasigyrė, kad mėgsta mano straipsnius, o išsikvietė mane dėl korupcijos. (Pagal Artūro Zuoko pareiškimą.) Apsidžiaugiau, nes korupcija - mano mėgstamiausia tema. Užsiminiau, kad yra tokių „korupcionierių", kurie mielai mus abu sunaikintų. „Dėl ko?" - nustebo STT vadas. „Dėl verčiamo prezidento Rolando Pakso, kurį sąmokslo įkarštyje abu palaikome", - atsakiau ir priminiau seną principą „Skaldyk ir valdyk!", kurį prieš mus naudoja politiniai oponentai, norėdami, kad STT mane užtampytų, o aš juos su laikraščiu ištaškyčiau.

Po to „Respublikoje" parašiau redakcinę skiltį, kurioje skaitytojams pasigyriau, kad mes su STT pradedame itin slaptą operaciją, nukreiptą prieš korupciją aukščiausiuose valdžios sluoksniuose. Ypač jautriai sureagavo Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas, aršiausias sąmokslininkas, kuris užsipuolė STT vadą, kad, užuot mane uždaręs, pradėjo su manimi bendradarbiauti. Nors V.Junokas įrodinėjo, kad nieko nežino, A.Paulauskas jam pasiūlė atsiversti ir pasiskaityti „Respubliką". O po to nuo pareigų nušalino. Matyt, dėl viso pikto.

O kai naujasis STT vadas į redakciją tirti korupcijos atsiuntė kažkokį patyrusį tardytoją iš Ukmergės, jį savo kabinete net penkias valandas pralaikiau. Nes nesigyniau, o sąžiningai daviau parodymus. Mat uždavė labai durną klausimą: „Ar būna, redaktoriau, kad kas nors, užsisakęs reklamos, nori, kad apie jį blogai nerašytumėte?" Atsakiau, kad taip, ir pateikiau visą reklamdavių sąrašą. Už dešimt metų! Pradedant smulkių firmų vadovais ir baigiant ministerijomis bei Vyriausybe. „Nė vienas iš jų manęs neprašė, kad po išspausdintos reklamos juos purvais apipilčiau", - tyliai pasufleravau, o tardytojas įtartinai į mane pažiūrėjo. Ko gero, nepatikėjo.

Kai priėjom prie Prezidentūros užsakytų skelbimų, tardytojas, užuot užsirašęs prezidento pavardę, pradėjo ant protokolo gėlytes paišyti. (Berods ramunėles.) O kai paprašė po apklausos pasirašyti, kad pagal mano žodžius surašyta teisingai, atsisakiau, kol neištaisys visų gramatinių klaidų, nes kaip redaktoriui menka garbė klaidų prikeverzotą raštą vizuoti. Tad buvo priverstas dar valandą su manim darbuotis, net žmonai paskambino, kad vakarienei nebelauktų...

Žinai, Raimi, kiek tokių istorijų tau galėčiau pripasakoti? Svarbiausia, žmogau, nebijoti ir nebėgti, pamačius pareigūną, o bendradarbiauti. Visi, kas nuo jų bėgo, buvo pagauti ir nuteisti: Zuokas į Lenkiją, Vainauskas iš Meschinų „Da Antonio"picerijos, Petrikas iš JAV, Venckienė iš ten pat... Visus iki vieno išgaudė. Tik Romą Bubnelį, kai jis niekur nebėgo, pagavo šiaip sau. Nors ne visai šiaip sau. Kai kam to labai reikėjo.

Skambina tąkart man paryčiais Romas ir pasimetęs klausia: "Vitai, kažkokia nesąmonė!? Dar vakar bendravau su prokurorais, o šiandien „Kauno diena" spausdina mano nuotrauką ir rašo, kad slapstausi nuo teisėtvarkos, ar nekeista?" Paaiškinau, kad nekeista. Jei spauda rašo - reikia tikėti. „Tai kas dabar bus?" - nieko nesuprato Bubnelis. Atsakiau, kad suims be teismo, pagal prevencinį įstatymą, ir uždarys už grotų. „Už ką?"- pasipiktino Bubnelis. „Kad nesislapstytum nuo Temidės", - atsakiau. „Aš gi nesislapstau!" - dar bandė gintis nabagas, o aš jam patariau atidžiai laikraštį pasiskaityti...

Beskaitant jį ir suėmė. Ir uždarė devyniems mėnesiams. Kad kiti, banditai, pareigūnai su jo firmos direktoriais ir partneriais, galėtų jo buvusią „Litpoliinter" imperiją - dabartinę LNK televiziją, Medicinos banką, moderniausią muzikos studiją, dvidešimties parduotuvių tinklą ir kt. „likučius" ramiai išsidalinti. O po to visą kaltę suversti izoliuotam nuo visuomenės savininkui, kuris tebuvo firmos prezidentas ir net savo parašo niekur nepadėjo. Viskas jo akyse pradingo! Ar tau nieko neprimena ši istorija, Raimi? Juk matuojant tų laikų masteliais, Romas už tave buvo daug turtingesnis.

- Kuo čia dėtas tas tavo Bubnelis? Kodėl aš dabar svetimų istorijų turiu klausytis?

- Kad mokytumeisi iš svetimų klaidų ir pats jų nedarytum. Kad pagaliau suprastum, kaip pas mus veikia teisėtvarkos sistema, ir ką daryti, norint Lietuvoje bent jau gyvam likti. Tu manai, Raimi, mes tik du tokie iš visų pusių puolami esame? Kad tu žinotum, kiek tokių kaip mes yra Lietuvoje! Asmeniškai gerą tuziną pažįstu, nors ne su visais būnu komunikabilus. Pikčiausia, kad sistemai tarnaujantys banditai su uniformomis dirba pagal tą pačią seną ir nuvalkiotą schemą: kol pradedantys verslininkai aria beveik už dyką, prisiima iš bankų kreditų ir, rizikuodami savo turtu bei laisve, kaupia sau (ir, žinoma, skandinavų bankams) turtą, juos sistema dar toleruoja ir laukia, kol beveik sugrąžins visus kreditus. Jeigu vargšui sugrąžinti nepavyksta, visas jo turtas atitenka bankams. Jeigu pavyksta - uniformuotiems banditams, kurie dažnai veikia išvien su parsidavusiais politikais.

Mat atsikratę bankų vergovės, verslininkai atsipalaiduoja, pagaliau nutaria pagyventi sau, o čia - kur buvę, kur nebuvę - išdygsta koks nors buvęs kagėbistas ar milicininkas ir, pasipuošęs jau policininko uniforma, prisistato: "Labas! Nelaukėte? O mes pas jus su vizitu. Turim porą klausimėlių... Iš kur mašinytė? Iš kur vila prie jūros? Ar ne ant firmos užrašyta? O gal už Europos Sąjungos lėšas? O mokesčius ar už viską sumokėjote? Tuojau mes viską patikrinsime, balandėli, o kad niekur neišskristum - pasirašyk, kad nekeisi gyvenamosios vietos!" Pats žinai, kas ieško - tas randa.

Tada ir prasideda, Raimi, visi „malonumai": revizijos, inventorizacijos, dokumentų poėmiai, jei tik prieš tai jų jau nebūna paėmę specialiai infiltruoti tarnybų žmonės. Kaip ir man, ir dar daug kam buvo atsitikę. Dažniausiai tai būna buhalteriai arba auditoriai, per kurių rankas visi pinigai ir dokumentai eina ir kuriais kažkodėl dauguma savininkų aklai pasitiki...

- Žinai, man jau darosi įdomu. O aš vis galvoju, kodėl tiek daug mano patikimų žmonių mane išdavė ir apšmeižė?

- Tada pasigirsta užuominų, kad viską galima ramiai ir be triukšmo sutvarkyti, jeigu tik pavyks susitarti gražiuoju. O visas gražumas tame, kad daug kam teko perrašyti akcijas, arba kaskart susimokėti už ramybę, arba... Sėsti už grotų ir žiūrėti, kaip parceliuojamas tavo turtas.

- Aš dėl to ir pabėgau, kad manęs nepasodintų.

- Idealus variantas „Snoro" užgrobėjams. Lengviau tautai paaiškinti: pabėgo - vadinasi kaltas! Nebereikia net įrodinėti. O ir valdžiai lengviau, nereikia tavęs kalėjime už dyką maitinti. Sutaupys biudžetinių lėšų. Bus daugiau ką vogti. Sistemai neįtikusių skalpų medžiotojams irgi gerai: užuot trynęsi mūsų teismų koridoriuose už valdiškus pinigus važinėja paskui tave į Londoną, Maskvą, Šveicariją. Manau, tu jiems labai patinki ir kalėjime jie tavęs tikrai stipriai nemuštų. Šitiek pasaulio per tave pamatė!

- Vėl iš manęs tyčiojiesi?

- Ne, Raimi, kalbu šventą teisybę. Kad visi žinotų, kas jų laukia, jei sukaupę daug turto, nesidalins su sistema, nerems partijų ir politikų, nesidalins su banditais ir pareigūnais, ir užsimanys ramiai pagyventi savo malonumui. Kaip minėjau, tokių pavyzdžių turiu daugiau nei reikia. Gaila, kad įbauginti verslininkai nenori arba bijo apie tai viešai kalbėti. Nors kai kurie net būna įtikėję savo kalte. Nuogąstauja, kad gali baigtis dar blogiau.

- Kaip matai, aš, Vitai, nebijau. Pasiruošęs visą teisybę iškloti!

- Kam reikalinga tavo teisybė, kai jau šaukštai po pietų? Nebeturi net pinigų advokatams susimokėti... Anksčiau reikėjo už save kovoti. Kai buvai turtingas ir galingas didelio banko vadovas. Beje, Raimi, tu esi tikras, kad esi pasiruošęs visą teisybę iškloti?

- Žinoma!

- Puiku. Manau, bus labai įdomu mūsų skaitytojams išgirsti. Tik be jokių nutylėjimų ir kalbėjimo tik užuominomis. Nes kai man kas nors pradeda aiškinti, kiek daug jis galėtų pasakyti ir papasakoti, bet nesakys, nes dar neatėjo laikas, man visuomet norisi žiovauti. Taip kažkada man kalbėjo Egidijus Bičkauskas, kai jų Gynybos tarybą socdemai išvaikė, po to Romualdas Ozolas su „slapta informacija portfelyje", kurį turbūt į kapus nusinešė...

- Nepainiok manęs su Lietuvos politikais. Aš nebeturiu ką prarasti.

- O gyvybę?!

***

4 dalis. „BANKININKO RAIMONDO BARANAUSKO TEISYBĖ"

- Mūsų laikais gyvybė Lietuvoje beveik nieko nekainuoja. Vieni „išskrenda per langą", antri -„prisikramto žolės", treti - sugeba penkių centimetrų gylyje „vandens mirtinai prisigerti"...

Ta proga, žinai, dažnai prisimenu a.a. Genadijų Konopliovą ir jo „Tauro" banką. Kai „socdemai", kartu su konservatoriais, per šį banką išvogė milijonus, tad tikrai tikiu, kad paskui „padėjo" Konopliovui nusišauti. Kai visi išsidalino pinigus, jį padarė atpirkimo „ožiu". Ir dar daugiau mirčių lydėjo „Tauro" banką. Daug buvusių kagėbistų sukosi apie jį. Sakykim, Urka ar toks Kisielius ir daug į juos panašių. Tų pačių, kuriuos mūsų faktinio valstybės vadovo, kaip jis pats save vadina, siūlymu Seimas 75-eriems metams užslaptino.

Bet labiausiai sukrėtė buvusio „Tauro" banko IT departamento vadovo Sinicos mirtis. Kuris iš savo sodybos valtimi išplaukė ežeran žvejoti ir „netyčia" nuskendo. Kažkam, matyt, labai reikėjo, kad jokie bankinės programos duomenys negalėtų pakliūti į svetimas rankas ir paliudyti, konkrečiai, kieno sąskaitas pavogti pinigai papildė. Vėliau, kiek žinau, tie „Tauro" bankinės programos duomenys buvo sunaikinti.

Mūsų banko atveju, bankinės programos „Forpost" duomenys irgi S.Fryklio iniciatyva buvo neteisėtai išvežti į užsienį ir saugomi trečiosios šalies įmonėje - „Kroll". Kuo čia dėta buvusi Fryklio darbovietė „Kroll"? Ar mūsų prokurorai Fryklio apie tai paklausė?

Pažinojome Sinicų šeimą labai gerai, nes su vienu iš jų vaikų mūsų vaikai vienoje mokykloje buvo bendraklasiai. Iki šiol Sinicų šeima netiki, kad tai buvo tik nelaimingas atsitikimas. Atrodo spec. tarnybų vyrukai „padėjo" išvirsti Sinicai iš valties. Tad visi galai nuėjo į „dugną".

Todėl dabar, kai situacija galutinai paaiškėjo, kas ir kaip buvo padaryta su „Snoro" banku, drąsiai sakau, jog mano sprendimas buvo geras. Mano ir mano šeimos narių gyvybei grėsė pavojus.

Planas buvo parengtas dar prieš gerą mėnesį ar 1,5 mėnesio iki „Snorui" lemtingų 2011 m. lapkričio 16 d. įvykių. Galima paskaityti Seimo komisijos išvadas. Ten yra visi dokumentai. Konsultantus „Snoro" banko patvarkymui, V.Vasiliausko prašymu, paskyrė Švedijos centrinis bankas. O kaip neskirsi, jei tau premjeras Andrius Kubilius su finansų ministre Ingrida Šimonyte pasižada švedų bankų didžiausią konkurentą - „Snoro" banką - sunaikinti?

Dokumentais ir liudininkų parodymais buvo patvirtinta, kad minėto plano galutiniam parengimui ir įgyvendinimui, dar likus 1,5 mėnesio iki AB bankas „Snoras" priverstinio veiklos sustabdymo ir moratoriumo paskelbimo, tam reikalui buvo pasitelkta net užsienio specialistų pagalba.

Paaiškėjo, kad dar 2011 m. spalio 4 d. Stokholme (Švedijos Karalystė), vykusio Šiaurės ir Baltijos šalių makroprudencinio forumo, kuriame dalyvavo Lietuvos banko valdybos pirmininkas V.Vasiliauskas ir Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktorius Mindaugas Leika, metu, Švedijos centrinio banko (Sveriges Riksbank) vadovo S.Ingves, pavaduotojo L. Nyberg ir Švedijos finansų priežiūros tarnybos vadovo M.Andersen buvo paprašyta rekomenduoti tarptautinius konsultantus bankinės veiklos priežiūros klausimais.

Ponas Nybergas rekomendavo kompaniją „Ovington Financials", o M. Anderson - kompanijas „Oliver Wyman" ir „Kroll".

2011 m. spalio 5 dieną prasideda Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktoriaus M.Leikos ir Švedijos finansų priežiūros tarnybos vadovo M.Anderseno susirašinėjimas;

2011 m. spalio 25 d. Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktorius M.Leika susitinka su konsultacinės įmonės „Olyver Wyman" atstovu Sean Cory;

2011 m. spalio 27 ir 30 d. su Sean Cory, konsultacinės įmonės „Olyver Wyman" atstovu, aptariamas konkretus galimas AB banko „Snoras" pertvarkymo, t.y. sužlugdymo, planas;

2011 m. lapkričio 9 d. su konsultacinės įmonės „Olyver Wyman" atstovu Sean Cory susitariama dėl galutinio banko „Perkūnas" (sąlyginis banko „Snoras" pavadinimas) reorganizavimo plano;

2011 m. lapkričio 15 d. į Lietuvą atvyksta Saimonas Fryklis (Simon Freakley) ir jo komanda;

2011 m. lapkričio 16 d. banko inspektavimo komisijos ir darbo grupės vadovai pateikė tarnybinį raštą dėl AB banko „Snoras";

2011 m. lapkričio 16 d. Lietuvos bankas, atstovaujamas valdybos pirmininko V.Vasiliausko, pasirašė laikinojo administratoriaus paskyrimo sutartį su Saimonu Frykliu (Simon Freakley).

Ruošdamasis tolimesniems įvykiams Lietuvos bankas iš anksto parengė galimą situacijos valdymo scenarijų, numatantį laikinojo banko administratoriaus paskyrimą ir banko nacionalizavimą. Sprendimas dėl banko nacionalizavimo buvo priimtas nelaukiant banko inspektavimo išvadų.

Kaip matome, „Oliver Wyman" atstovui užteko dešimties dienų AB banko „Snoras" (arba „Perkūno") likvidavimo planui parengti ir dvi savaites jam realizuoti, nors buvo kalbama apie milijardines skolinimosi sumas indėlių grąžinimui, milžiniškas kreditorių pretenzijas, būsimąjį daugelio metų bylinėjimąsi Lietuvos ir užsienio teismuose, dešimčių tūkstančių žmonių pinigų praradimus, nekalbant jau apie smūgį valstybės prestižui.

Skandalinga ir visą Lietuvą žeminanti priežastis paaiškėjo iš teisme Londone pagarsintų dokumentų bei Seimo laikinosios tyrimo komisijos išvadose įdėto Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktoriaus M.Leikos 2011-10-27 susirašinėjimo su konsultacinės įmonės „Oliver Wyman" atstovu , kur nurodoma , kad AB banko „Snoras" akcijų paėmimas visuomenės poreikiams yra BŪTINA PLANO, kurį pasiūlė S.Cory, DALIS.

Vadinasi, užteko šio, Lietuvoje turbūt nė nepasirodžiusio, „Oliver Wyman" atstovo žodžio ir bankas buvo nacionalizuotas ir, galų gale, subankrutuotas.

- Man, Raimi, labiausiai įsiminė V.Vasiliausko pasirodymas per televiziją. Kuomet jis visai Lietuvai drastiškai melavo, kad už jų santaupas jis atsako, kad pinigai niekur nedings ir nereikia dėl jų jaudintis... O kai „Snoras" buvo ištuštintas, šitas storas paršelis, įsistatęs kiaulės akis, ramiai aiškino, kad nenorėjo kelti panikos, todėl visus išdūrė, ir tai normalu, nes sąžinė ir dorovė yra ne šio pasaulio dimensija. Iš kokios planetos jis pas mus nukrito, taip ir neprisistatė. Tik jau vėliau atkreipiau dėmesį, kad žodis žodin jis pakartojo Sorošo žodžius. Matyt, irgi studijas bus pas jį baigęs.

Šiaip aferos autorius derėtų pagirti. Kaip jau minėjau savo komentare, bijodami masinių neramumų, aferistai įsipareigojo smulkiesiems indėlininkams kompensuoti prarastas lėšas iki šimto tūkstančių litų, puikiai žinodami, kiek mūsų pensininkai iš savo pensijų sukaupia - dešimt, na, keliasdešimt tūkstančių? Juos jie ir atgavo. Taip buvo išvengta masinių neramumų. O visus turtuolius su jų milijonais skaudžiai permetė „per bortą".

Pavyzdžiui, toks ponas Trumpa prarado keliolika milijonų, ne ką mažiau prarado ir Vilniaus prokuratūra, kuri vien dėl keršto galėtų baudžiamojon atsakomybėn visą banditų bandą patraukti, bet, žinant, kad jie „kišeniniai", o tos kišenės pas prezidentus prisiūtos, nėra apie ką svajoti.

O kad vyriausiam Lietuvos bankininkui būtų drąsiau, prezidentė Grybauskaitė ant visos Lietuvos pareiškė, kad per „Snoro" griūtį nukentės tik keli šimtai nesąžiningų milijonierių, kurių nėra ko gailėti. Apie „nuskriaustus" prokurorus kažkodėl ji nedrįso užsiminti, matyt, dar turi savisaugos instinktus. Tokiu būdu dar veikiantis bankas buvo NACIONALIZUOTAS, o, kai atsidūrė valdininkų rankose - „užlinko". Gal, sakau, V.Vasiliauskas per stipriai suspaudė savo gniaužtuose?

Tad už nuostolius privalėtų atsakyti tie, kurie jį nacionalizavo. Žinant, kad po to „Snorui" valdžia permetė 4 milijardus litų, pasakyk man, Raimi, kodėl nebuvo galima iš privatininkų atimtą „Snorą" paversti valstybiniu banku? Dar geriau - valstybiniu komerciniu, nes tikiu, jog nukentėję Lietuvos milijonieriai būtų mielai sutikę vietoj nusavintų lėšų gauti banko akcijų ir tapti bendrasavininkiais? Gal net savo lėšomis būtų prie banko atgaivinimo prisidėję? Būtume net keturis milijardus sutaupę, kuriuos valdžia į „Snorą" sukišo. Bet tuomet, aišku, būtų iškilusi mažytė problema: iš kokių pinigų Frykliui su Kuperiu kosmines algas mokėti? Jų skriausti negalima. Apkaltins antisemitizmu...

- Gerai tu čia, Vitai, pavarei. Bet negerai užbaigei. Nereikia kriminalo politizuoti. Mane labiau nustebino, kad kažkoks užsienio valstybės klerkas gali nulemti reikšmingus mūsų šalies gyvenimo įvykius, taip pat ir milžiniškus finansinius nuostolius. Ar yra Europoje valstybė, kurios gyvenimą gali reguliuoti eilinis svetimos valstybės žmogus, galbūt turintis ir savanaudiškų interesų? Ar Lietuva dar valstybė, jeigu ja galima manipuliuoti? Ar dabar supratai, Vitai, kas atsitiko?

- Nelabai. Tik žinau, kad kažkur dingo tavo bankas su mano pinigais.

- Na, bet tu ir durnas. Aš ką tik tau viską išaiškinau...

- Bet tarp skaitytojų pasitaiko dar durnesnių už mane, Raimi. Bepigu jums, buhalteriams, kalbėti „debetų-kreditų-saldo-akceptų" kalba, o aš iki šiol net balansų nemoku skaityti.

- Tai kaip tu gali suvaldyti savo įmones?!

- Turiu savo metodus... Paprašau savo buhalterės padaryti ataskaitą už kokį pusmetį ir įsidedu ją į stalčių. Po mėnesio vėl pasikviečiu ir vėl paprašau ataskaitos už tą patį pusmetį - atseit, seną pamečiau. Kai ji man ištraukia naują ataskaitą iš seno kompiuterio, aš abi jas sulyginu ir jei skaičiai nesutampa, atleidžiu iš darbo.

- Ne. Tu, Vitai, žiūriu, visai durnas. Negi nežinai, kad buhalterijose skaičiai nuolat tikslinami ir koreguojami? Tau Lietuvoje neužteks buhalterių, jei visas taip iš darbo mėtysi...

- Nebijok, užteks. Žinai, kiek mūsų universitetuose dabar specialistų iš Baltarusijos ruošia.

- Ar jos bent lietuviškai kalbėti moka?

- O kam? Juk sakiau, kad buhalteriai tarpusavyje šneka savo kalba, kurios aš nesuprantu: kreditai, debetai, „pagautės"... Man svarbu skaičiukai. Arba yra pinigų algoms, arba nėra. Visokie „patikslinimai" ar „perskaičiavimai", be mano žinios, man tolygūs sunkiam nusikaltimui. Beje, su „pagaute" man generalinėje prokuratūroje geras pokštas buvo... Išsikvietė mane eilinį kartą tardyti ir klausia, kodėl negrąžinu kažkokiai firmai pinigų, kuri nenori už visą sumokėtą sumą reklamuotis? Atsakiau, kad nenoriu, nes už didesnę sumą gavo didesnes nuolaidas. Nemėgstu, kai mane apgaudinėja. Tada prokuroras pabandė mane išgąsdinti, klausdamas, ar žinau, kas būna, kai pasisavini neatidirbtus pinigus? Atsakiau, kad žinau - „pagautė". Tas išpūtė akis ir klausia, kas ta pagautė? Atsakiau, kad finansiniams-ekonominiams nusikaltimams tirti jis dar nepasiruošęs, todėl lai išsikviečia mane tardyti, kai išsiaiškins „pagautės" sąvoką. Tai štai, Raimi. Dar nesu visai durnas. Kai ką ir aš suprantu buhalterijoje. Bet ar įdomu tai mūsų skaitytojui - buhalterija, nusikaltimai, finansai? Su juo reikia žmoniškai šnekėti, kitaip neskaitys.

- Betgi aš viską žmoniškai išaiškinau!

- Nelabai. Išvardinai krūvą datų ir nusižengimų, jei dabar reikėtų viską mintinai pakartoti, tikrai neprisiminčiau. O klausimai ir atsakymai turi būti labai įsimintini.

- Pavyzdžiui, kokie?

- O tokie: „Prisipažink, Raimi, kiek tu pats iš savo banko prisivogei?"

5 dalis. KAIP PAŠNEKOVUI SUSIKEISTI VIETOM SU ŽURNALISTU?

- Absurdas. Kam man vogti iš savo banko?

- Na, čia, Lietuvoj, tokios kalbos sklinda. Lyg Šveicarijoje guli tavo milijonai, galėčiau nuvažiuoti ir pagal įgaliojimą pasiimti, paskui, gal net pasidalinčiau...

- Mielu noru, Vitai. Bet tegul jie saugiai ten dar paguli, kol Arbitražo Teismą Paryžiuje laimėsime. Nereikia bijoti, iš tų pinigų savo reikmėms nesu panaudojęs nė 1 euro. Be to, sveikintina ir tai, kad iki šiol pavyko tuos pinigus Šveicarijos banke apsaugoti, kad jų per beveik 9 metus nesugebėjo paimti nei vienas bankroto administratorius, koks kietas jis bebūtų. Nei Fryklis, nei Kuperis, nei Adomonis. Nei Lietuvos Generalinės prokuratūros prokurorai nepaėmė. Džiugu, ir tai tik dar kartą patvirtina faktą, kad mes nieko ten pervesdami pinigus nepažeidėme, ir, šiukštu, nepavogėme. Kad ir kiek „Snoro" bankroto administratoriai besistengė, Šveicarijos teisėsauga jokių pretenzijų mums su Antonovu neturi. Tik yra šioks toks paradoksas: „Snoro" pinigai yra, o banko tai jau nebėr...

- Matau, mano „biznio planas" neišdegė... Tada grįžtame prie pagrindinio klausimo: „Kiek, Raimi, tu iš „Snoro" banko pavogei?"

- Kartoju idiotams: aš iš banko nepaėmiau nė cento!

- Kad centų neėmei, tikiu, o eurų?

- Nesuprantu, ko tu prie manęs prisiknisai? Baik pezėti nesąmones. Garbės žodis, jau pradedi mane nervinti...

- Kol neatsakysi į klausimą, neatstosiu. Prisipažink, kiek pavogei?

- Tu visai durnas, ar ką? Kurių galų man vogti iš savo banko? Paskutinį kartą kartoju: neėmiau nė vieno cento!

- Mano šaltiniai byloja priešingai: tą pačią dieną, kai „Snoro" bankas buvo nacionalizuotas, vakare į tavo sąskaitą patikima darbuotoja permetė keletą milijonų ar net daugiau... Išeina, kad apvogei Nacionalinį Lietuvos banką!

- Tu išprotėjai?! Tai buvo mano „Snoras", o ne kažkoks nacionalinis, po velnių!

- Tu, Raimi, apsispręsk: jeigu po „nacionalizacijos" tebebuvo tavo bankas, tada tu atsakai už tai, kad jis „užlinko". Jeigu pripažįsti, kad jau buvo nacionalizuotas, tada pripažink ir faktą, kad apvogei Lietuvos nacionalinį banką.

- Žinai, aš jau pradedu gailėtis, kad su tavimi susidėjau, Tomkau... Kabinėjiesi prie mano žodžių kaip mažas vaikas.

- Prokurorai teisme dar ne taip kabinėsis prie tavęs.

- Nu bliamba, norėčiau, kad ir tu pabūtum mano vietoje! Kaip kitaip aš su savo šeima būčiau išgyvenęs Londone? „Hyde" parke ant suoliuko? Kaip koks bomžas? Man reikėjo iš kažko Londone gyventi.

- Reikėjo, bet nereikėjo išsisukinėti, kad nepaėmei nė vieno cento! Negražu mano skaitytojams meluoti. Čia gi „Respublika", o ne kažkokios „fuck news" iš nelaisvo kanalo...

- Eik tu, žinai kur... Užknisai mane negyvai. Tik tu, aišku, vienas esi „šventas", o visi kiti aplink tave melagiai ir vagys. Nori pasakyti, kad niekada nemelavai?

- Niekada.

-Ir, žinoma, nė karto nevogei?

- Vogiau.

- Keista. O atrodai - kaip „šventasis Vitas"...

- Iš šono visada geriau matyti.

- Turbūt net nesikeiki?

- Kaip, žmogau, nesikeiksi, kai šitiek apsivogusių į valdžią prilindo!

- Gerai, kad priminei... Grįžtam prie pagrindinio klausimo: „Papasakok, Tomkau, apie savo vagystes. Tik nepradėk aiškinti, kad vogei tik obuolius iš kaimynų sodo paauglystėje."

- Ne. Vogti pradėjau daug anksčiau. Gal nuo kokių trejų metų. Kai tik rasdavau mamos paslėptą saldainių dėžutę, vieną kitą pavogdavau ir suvalgydavau. Bet mano vyresnė sesuo Vilė buvo už mane daug didesnė vagylka! Pamačiusi, kaip slapta smaližiauju, ji paskui pati sušveisdavo pusę dėžutės, o tada, kad negautų diržo, mane apskųsdavo motinai, kad matė kaip aš saldainius ryju. Tada gaudavau su rykšte aš. Už save ir už seserį.

- Ko čia dabar pasinėrei į prisiminimus apie sunkią vaikystę? Tu apie rimtas savo vagystes papasakok!

- O tau neatrodo, kad mūsų Tautos dukra, o pagal amžių mūsų sesutė, Lietuvos dalia Dalužė panašiai su savo jaunesniuoju broliuku Raimondėliu, iš „Snoro" banko, pasielgė? Iš pradžių davė truputį tau su pinigėliais pažaisti, o paskui pati su sėbrais viską išsidalino, o tave prokurorams apskundė? Ir visą kaltę ant tavęs suvertė. Žodžiu, nukentėjom, Raimi, abu panašiai - ir saldainių kliuvo mažiau, ir pylos gavom daugiau. Tik mane nuskriaudė vaikystėje, o tave jau suaugusį vyrą. Tai kas iš mudviejų yra mažvaikis? Belieka guostis, kad skriaudikai už mus buvo didesni, protingesni ir vyresni. Taigi, mums dar mokytis ir mokytis iš jų.

- Daugiau nieko nesi pavogęs?

- Kas tau taip sakė?

- Taip atrodo, tavęs pasiklausius. Aplink tave vieni vagys. Gal, sakau, tokius prie tokio traukia?

- Gal ir būtų gerai, jei vagis prie manęs trauktų su pavogtais pinigais, bet dažniausiai jie pas mane pasirodo jau tušti - kaip ir tu, Raimi. Blogai, kad esu tik nuskriaustųjų gynėjas. Labiau norėčiau nuo tavo teisinių atakų ginti Grybauskaitę arba Šimonytę. Gal man net leistų su jomis ir „Independencu" prie kokios ofšorinės salos pasiplaukioti. Ech, pagyvenčiau! Kuri tau labiau patinka, Dalia ar Ingrida?

- Man jos abi bjaurios!

- O man kažkodėl labiau Dalia patinka. Abu tais pačiais metais esame gimę. Tikrai merginčiau, bet, jaučiu, man Ingrida maišytų. Gaila.

- Nenutolk nuo temos ir neišsisukinėk, kai tavęs klausinėju: „Vogei ar nevogei obuolius iš kaimynų sodo?"

- Raimi, aš ne politikas. Tai jie išsisukinėdami aiškina apie obuolių vagystes iš kaimynų sodo, kad nereikėtų kalbėti apie rimtus grobstymus bei vagystes. Beje, paauglystėje vaisių nemėgau, nes kai tik mūsų sode kas nors užderėdavo - obuoliai, slyvos ar kriaušės, mane ir seserį mama su visu „derliumi" į turgų siųsdavo pardavinėti. Tad svetimų obuolių man tikrai nepripaišysi... O paaugęs, vogdavau iš prisigėrusių svečių paltų kišenių, kaip tu sakai, „centus", kurie anais laikais dar vadinosi „kapeikomis". Kol jie su mano tėvais „baliavodavo", aš kruopščiai patikrindavau kišenių turinį ir atsirinkdavau vieną kitą monetą, jei ten būdavo daug kapeikų. Nežinau, kodėl tais laikais suaugusieji kapeikas laikė kišenėse , o ne piniginėse?

- O sesuo Vilė po tavęs visų kišenių neiššluodavo ir tavęs mamai nepriduodavo?

- Ne. Aš tada jau buvau vyresnis ir daug atsargesnis.

- Kiek tau tada metų buvo? Penkiolika, septyniolika, dvidešimt?

- Tu ką? Kai buvo tiek metų, manęs jau namie nebebuvo. Mokiausi jūreivystės mokykloje...

- Tai tu, Vitai, ką tik visiems prisipažinai, kad nuo vaikystės buvai kišenvagiu? Ir tau ne gėda?!

- Dabar gal ir gėda, Raimi, o tada - ne. Nors dar mažas buvau, jau galvojau kaip ministras Veryga: „Vis tiek pijokai pragers, be to pustuštėmis kišenėmis pijokams lengviau bus namo parropoti." Galvojau, jau geriau aš išleisiu ledams, kartu maisto pramonę, o ne alkoholio gamybą, paremsiu. Matei, koks buvau sąmoningas pilietis!

- Esi geras demagogas. Visada išsisuksi. Bet man patinka, kad jau irgi pradėjai teisintis...

- Nieko nematau keisto, Raimi. Visi vagys turi rimtų motyvų ir pasiteisinimų. Nė vienas iš jų savęs vagimi nelaiko. Imkim, kad ir Dalią. Esu girdėjęs, kad ją vaikystėje labai nuskriaudė kažkoks niekšelis. Dėl to greičiausiai ją tėvai mokytis į Leningradą ir išsiuntė. Įsivaizduoju, ką jai ten vienai svetimame mieste teko patirti. Laisvai galėjo ne tik KGB, bet ir velniui dūšią parduoti... Beje, studijuojant VU žurnalistiką, man taip pat vienas operatyvinio būrio aktyvistas užsiminė, kad KGB nori priimti į darbą keturis žurnalistikos absolventus. Pasiteiravo, ar nesutikčiau, nes atsirastų tikimybė net užsieny padirbėti. Manai, nesutikau? Nė velnio! Labai norėjau į užsienį ištrūkti, tačiau į KGB manęs net neišsikvietė. Vėliau išgirdau, kad jiems pasirodžiau nepatikimas ir neprognozuojamas. Nežinau, gerai tai ar blogai, nes dažnai pats savęs nesuprantu. Kartais lygioje vietoje sugebu paslysti... Natūralu, kad ir Dalia galėjo sutikti bendradarbiauti su spec. tarnybomis, o vėliau kaip idėjinė pas Mykolą Burokevičių bandė karjerą daryti. Dar vėliau, jau tapusi prezidente, mėgino ir su Lukašenka ryšius užmegzti, savarankiškai be Obamos pavakarieniauti, ir net Venckienės naudai pakreipti įvykius Garliavoje... Deja. Vėliau vienam Seimo nariui prasitarė, kad jai galėjo baigtis kaip R.Paksui. O tai reiškia, kad kažkas iš labai labai aukštai pirštu pagrūmojo. Neužmiršk, Raimi, kad mes tesam maža ES provincija. Su savo Vytauto Didžiojo laikų ambicijomis (Nuo Baltijos jūros iki Juodosios!) ir keistomis Vytauto Mažojo užgaidomis (Nuo „tvartelio kilnojimo" iki Austėjos „darželinukų imperijos"). Visi vagys turi šimtus argumentų pasiteisinti. Apskritai, ar privalo žmogus teisintis, kad nori būti ne tik nusipelnęs, bet ir pasipelnęs?

- Nežinau. O kaip tu pasiteisinsi? Kodėl vogei iš svečių kišenių?

- Neprisimenu. Gal jaučiau nuoskaudą tėvams, kad kiti savo vaikams kišenpinigių duoda, o aš buvau priverstas tuščius butelius rankioti. Gal svečiai nepatiko, kurie mano tėvuką tiek privaišindavo, kad po to jis girtas mus, namiškius, po lauką vaikydavo. Tikrai neprisimenu. Tik labai gerai prisimenu, kaip su vagystėmis „užrišau". Visam gyvenimui mane pusseserės Silvos būsimas vyras pamokė. Apsilankė pas mus, kai dar studentavo Leningrado geležinkeliečių institute. Mane, pacaną, vis saldainiais palepindavo. Kad nevargtų, matyt, nutariau pats apsitarnauti: kai tik užsimanydavau saldumynų, išsitraukdavau kapeikų iš jo striukės kišenės ir nusipirkdavau. Atsirinkdavau, po nedaug - kad nepastebėtų. O jis kartą nusivedė mane į parduotuvę ir sako: „Rinkis, Vituk, šokoladą, patį didžiausią ir brangiausią!" Apsidžiaugęs išsirinkau, o prie kasos Jurka (toks buvo jo vardas) man ir sako: „Labai gaila, Vituk, bet šokoladą teks padėti į vietą - kažkur penkiasdešimt kapeikų pamečiau. Atsiprašau, Vituk!" Tada man tikrai buvo labai gėda! Išraudau iki ausų. Ir daugiau niekad nebevogiau. Kapeikų.

- O ką vogei, Vituk?

- Kai mes, jūreivystės mokyklos kursantai, iš kaimiečių Klaipėdos autobusų stotyje kapeikas atiminėjome, ar tai skaitosi?

- Ne tik skaitosi, bet ir užsiskaito, kaip apiplėšimas ar net grobimas. Jei netiki, paklausk bet kurio prokuroro.

- Vadinasi, ir man teko truputį svetimo gėrio pagrobti. Jei kuris pasipriešindavo, tekdavo net muštis. Irgi negerai?

- Labai negerai, Vitai. Mušdavaisi dėl svetimų kapeikų?

- Ne. Dažniau dėl teisybės. Ir visuomet likdavau kaltas. Nes po bet kurio konflikto, tėvai mus lupdavo, o ne svetimus. Ta prasme, man mūsų Dalia primena mamą: paskelbusi karą korumpuotiems oligarchams, Grybauskaitė išdaužė tik savus - „Maximos" berniukus ir Mockaus Kurlianskį, o svetimą, Sorošą, pasiliko. Kam?!

6 dalis. „CHULIGANO ŽURNALISTO VITO TOMKAUS TEISYBĖ"

- Visai nusigrybavai, Vitai, į pievas. Kam gąsdini Lietuvą tuo nukriošusiu senuku? Sorošas, Sorošas, kažkokie sorososai?!

- Ne kažkokie, o su labai konkrečiomis pavardėmis. Ir atsakingomis pareigomis. Vieni sorososai žiniasklaidoje formuoja opiniją - už visus nusprendžia - kas geras, kas blogas; kiti teismuose sprendžia - ką paleisti, ką pasodinti; treti ministerijose skirsto lėšas - kam duoti, o kam ne ar nebe; ketvirti su savo priperėtais jaunikliais protestus organizuoja prieš valdžią, jei ši sorososų spaudimui nepasiduoda... Pamenu, kaip vienas jų sorososas iš spaudos mūsų A.Brazauską skalpavo. Užsipuolė, kad (!) Prezidentas pakomentuotų kažkokį nešvankų anoniminį (!!!) komentarą. Jo Ekscelencija klausia, kas tai per komentaras? O Sorošo išpera jam vis tiek savo mikrofoną į gerklę grūda ir aiškina: „Tas bjaurus komentaras apie Jus po kažkokiu straipsniu buvo. Prašau, pasiaiškinkite ir atsakykite!"

- Ir ką atsakė Brazauskas?

- Ai, jis turėjo tokią savo firminę frazę: „Visa tai pasakos..." Ir numodavo ranka, žurnaliūgas it įkyrias muses vaikydamas.

- Panašiai kaip Sabas, prie kurio, it vantos lapas, kažkoks įkyruolis prilipo su klausimu: „Ar dar išbėgsite, Arvydai, į krepšinio aikštelę?" Ir kur tokius pridurkus žurnalistus ruošia?

- Pas Sorošo specialistus, Raimi, pas Sorošą. Prikūrė visokių specialistų rengimo kursų, švietimo ir mokslo centrų, mokymų studijų, apmokymų seminarų, įvairių institutų - nuo pat mažens jaunimui smegenis plauna. O toms įstaigoms prigalvoja tokių keistų ir nesuprantamų pavadinimų, kad net su „Tarptautinių žodžių žodynu" nesugebėjau jų iššifruoti. Ar įsivaizduoji - kažkokia Sorošo išpera pasivadina žodžiais, kurie realybėje net neegzistuoja, o idiotai iš ministerijų jiems kasmet dotacijas skiria, plius ES finansus! Dovanok, Raimi, suklydau: idiotai ne jie - idiotais jie laiko mus. Ir jie teisūs. Ar matei, kokią idiotišką valdžią tie mūsų idiotai išsirinko?

- Kodėl „tie", ką tu nerinkai?

- Ne. Nes tik visiški idiotai gali rungtyniauti dėl balsų su idiotiškomis taisyklėmis. Ar tu, pavyzdžiui, eitum lenktynių su supančiotomis kojomis? Ar keltum savo štangą (turiu galvoje - sportinę), jeigu tavo priešininkas, vietoj geležinių svarsčių, kilnotų pripūstus balionus? Sakytum, nėra durnių. O Lietuvoje tokių yra nemažai. Koks ketvirtadalis kvailų rinkėjų, kurie eina balsuoti bet kokiomis sąlygomis - lyja ar sninga, yra tarptautiniai stebėtojai ar jokių nėra, dalina mandarinus ar skalbimo miltelius, šviečia Stalino saulė ar vaivorykštės plazda vėjyje... Žodžiu, aktyvūs durniai. Kurie viską daro kaip reikia ir kaip visi. Apie tai jiems nuolat primena per LRT.

- Pala, pala... Regis, daugiau nei ketvirtadalis balsavo.

- Protingų, kurie visus kitus laiko idiotais, aš neskaičiuoju. Tai - sąrašiniai, partiniai, jų bendrapartiečiai, bendramoksliai, šeimos nariai ir giminės, tolimi ir artimi, belaukiantys „šiltų vietų" Seime ir ministerijose, jų visų atžalėlės, besiveržiančios į Europarlamentą ir užsienio ambasadas - pasižiūrėk, kiek ten bujoja žalio jaunimėlio su įtakingomis pavardėmis! Patarėjai, padėjėjai, patarėjų-padėjėjų pavaduotojai, techninis personalas, valytojai, vairuotojai, „kanceliarinių prekių" žinovai ir specialistai...

-Iš kur taip gerai žinai aukščiausius valdžios užkulisius? Gal pats ten dažnai landžioji?

- Oho, Raimi, nustebinai! Jaučiu, tuoj iš tavęs normalų žmogų padarysiu. Pagaliau pradėjai sąmojus mėtyti. Smagus bus interviu.

- O aš tau iš pradžių atrodžiau nenormalus?

- Truputį... Toks pametęs galvą dėl milijardų, kurie pasaulyje yra spausdinami intensyviau, nei perdirbama makulatūra. Nepergyvenk, greitai visi „fantikais" atsiskaitinėsime. Patirsi mažiausiai nuostolių. Gerai, kad, bendraudamas su manimi, atsipalaidavai, pradėjai net juokeliais svaidytis. Daraisi pavojingas sistemai. Prisimeni tą tarybinių laikų anekdotą: „Kol liaudis tik keikia valdžią ir tyliai piktinasi, bet rimtai vykdo partijos iškeltus uždavinius, situacija yra normali ir kontroliuojama. O kai, išgirdę apie penkmečio planus, susiėmę už pilvo, pradeda juoktis - situacija darosi pavojinga ir nebekontroliuojama?"

- Manai, greitai ateis laikas, kai pradėsime juoktis iš savo valdžios?

- Raimi, jis jau atėjo! Pakentėk dar truputėlį... Tuoj iš mokyklėlių vaikučiai sugrįš labai juokingi - berniukai su bantukais plaukuose, mergaitės su marihuanos cigaretėmis dantyse - visus suims toks isteriškas juokas, kad valdžiai maža nepasirodys. Sakau tau, kaip lietuvis lietuviui: dėl brangių ir užsitęsusių Gerovės Valstybės statybų, mūsų kartos tautiečiai dar gali ir pakentėti, bet dėl savo vaikų ir anūkų gali ne tik Seimo langus ar Česlovo Juršėno akinius sudaužyti, bet ir visiems seimūnams snukius išmalti. Aš tau garantuoju!

O iš kur aš žinau apie aukščiausios valdžios užkulisius? Matyt tau jau visai su atmintimi yra prastai: negi užmiršai, kad kalbi su populiariausiu visų laikų buvusiu TSRS Aukščiausiosios Tarybos liaudies deputatu. Panevėžio didžioji rinkiminė apygarda už mane pabalsavo veik šimtu procentų. Jau pirmame ture, regis, devynis kandidatus nušlaviau, nes prieš tai stropiai dirbau „Šluotoje." Net Gineso rekorduose užpelengavo...

- Ar nesprogsi, kaip balionas, besipūsdamas?

- Dabar reikia sakyti: kaip Astravos elektrinė. Paskutinis mados šauksmas! Patenka į konservatorių „Top Dešimtuką". Antroje vietoje, iškart po „rusai puola". Mane tiek jau sprogdino, kad nebebaisu. Lai žino Sorošo išperos, liberastai su savo koncervais, prieš ką savo pimpaliukus tampo... Kad jiems kada jie nutrūktų!

- Na, tu čia pavarei, Vitai! Kalbi kaip banditas. Gal nereikėtų tokių baisių palinkėjimų? Labai žiauriai ir nelabai mandagiai nuskambėjo.

- Su banditais ir reideriais kalbant, reikia vartoti jų terminus. Kitaip nesupranta. O jie su tavimi pasielgė ne siaubingai? O su Romu Bubneliu? O kiek per juos po žeme atsidūrė? Lingys, Kiesai, Pociūnas, Kedys... Kiek aukų buvo nurašyta į „savižudybes": Konopliovas, Gureckis, Bieliauskas, Majauskas. O kiek paslapčių gaubia „netikėtos ir staigios" mirtys „paslaptingomis ir neišaiškintomis" aplinkybėmis? Grainys, Ūsas, Lubys, Veselka, Sinica... Vardinti toliau, ar kiekviena šeima lai savo sąrašą sudaro? Ar tai labai „mandagu" buvo iš sisteminių partijų pusės? Tu manai, ne profesorius Landsbergis mūsų tautos Poetą Justiną Marcinkevičių į aną pasaulį pastūmėjo? Jei netiki, kad įmanoma žmogų nuvaryti anksčiau laiko į kapus, pasikalbėk su savo šeimos nariais, kaip jie dabar jaučiasi? Kad tu įsivaizduotum, kaip tas „sukriošęs senukas" ir apsišaukėlis patriarxas Just.Marcinkevičių žemino ir pjudė...

- Ko čia, Vitai, užsivedei kaip idėjinis komjaunuolis?

- Savęs „neužvedus", sunku už Lietuvą kovoti... Matau, durnai nuskambėjo, tikrai labai komjaunuoliškai, bet neberedaguosiu. Nes tikrai rašau iš idėjos, o ne dėl pinigų. Kada gudručiai manęs klausinėja, kas ir kiek man sumokėjo - knieti užduoti jiems kontroversišką klausimą: „O už kiek, Tamstelės, sutiktumėte savo sveikata, gyvybe ir šeimos narių ramybe rizikuoti?" Prašom įvardinti sumą: milijonas, dešimt? O kam jie jums, jei bet kada galite „baloje prigerti" arba „per langą išskristi" ? Antkapiui tiek daug nereikia. O norint materialiai aprūpinti šeimą, galima viską padaryti paprasčiau: milijonu apsidrausti ir pačiam per langą iššokti. O jeigu kokie niekšai atgaivins, pasiteisinti, kad netyčia nuslydote, besisiodamas, kaip koks VSD pulkininkas. Tad nepyk, Raimi, kad per daug „užsivedžiau", bet tokiais atvejais esu priverstas griebtis idėjos kaip išsigelbėjimo šiaudo: gal dėl Lietuvos šviesios ateities? Gal dėl mūsų palikuonių gerovės? O galbūt dėl žmoniško visų, ne tik mano, gyvenimo, kad nebaisu būtų į gatvę išeiti ar į prabangius namus pareiti. Tiesą sakant, idėjos dar nesugalvojau. Galbūt, sakau, iš Gitanos „Gerovės valstybės" idėją pavogti, kurią jis dar anksčiau iš R.Pakso pasivogė?

- Iš kur tu, Vitai, toks "protingas" šiame pasaulyje atsiradai?

- Tobulėji, Raimi, mano akyse, tobulėji... Jau mane pradėjai per dantį traukti? Paskutinį kartą kartoju, kad savęs protingu nelaikiau. Bet dar nesu ir visai durnas. Nė vienas skaitytojas po mano rašliavos nesušuko: „Oi, kaip protingai parašyta ir kiek daug sužinojau!" Dažniau sako, kad skaitau jų mintis. Man tai kaip didžiausias „honoraras", nes nebesijaučiu vienišas tarp veršių. Lietuviams nėra ko kompleksuoti dėl savo mažytės Valstybės. Šalis garsina ne užimamos Teritorijos, o Asmenybės. Ta proga noriu nuliūdinti valdančiuosius: dauguma nebalsuojančių lietuvių nėra abejingi, jie tik nemato, už ką balsuoti. Už ilgam Seime užsikonservavusius konservatorius su palaidais liberalais ir ištroškusiais laisvai imti viskio dėžutes Laisvės partiją? Už dar žalius „valstiečius", iškirtusius didžiausius žalius plotus? Už Uspaskichą su Guoga? O gal už „Tris muškietininkus"? Jau tada geriau už „Tris paršiukus"... Pikta, kuomet paršai ir paršeliai veržiasi į Seimą, kuomet jiems turėtų seniai būti paruošti gardai visai kitose vietose.

- Bijau, Vitai, mudu to nebesulauksime...

- Patikėk, Raimi, viskas bus gerai. Žmonėms vis labiau atsiveria akys. Gaila, kad medkirčiai vėl pripuolė prie lovio. Viską Seime gadins. Vaidins galingą opoziciją, nors, būdami prie valdžios vairo, per visą kadenciją nesugebėjo nei vienos teisybės atstatyti; nepasikėlė Seimo komisijų ataskaitų dėl sužlugdyto „Snoro" banko, aferos su „Mažeikių nafta", net neįvykdė ES nurodymo ir neatstatė nuversto R.Pakso į vietą. Dar bandė Vytautas Bakas kažką su MG viskio dėžute padaryti, bet ir tą, jaučiu, Masiulis su Kurlianskiu seniai ištuštino. Jeigu „valstiečiai" išdrįstų atsisakyti savo mandatų ir neitų į Seimą, tai konservatoriai su laisvais liberalais akis į akį pasiliktų vieni su milijardinėmis skolomis, kurias tektų atiduoti mūsų ainiams. Juk nepriklausomai nuo to, kas sėdi valdžioje, konservatoriai daro, ką nori. Nori, dešimtkart brangiau pinigus skolinasi, nori - per ofšorus parceliuoja, nenori - vis tiek dirba su ofšorais, nes tokius partnerius iš „Norvegijos" pasirenka. Ir niekas jiems nieko negali padaryti, nes juos akylai saugo, apraizgę visą Lietuvą sorososai, ir budri Sorošo akutė.

- Vėl tu apie savo masonus, Rotšildus ir Rokfelerius. Atsibodo...

- Visų pirma, ne mano, o jau veikiau panelės Grybauskaitės, nes tai ji Rotšidų kompanijai po prezidentinių rinkimų kelias dešimtis milijonų pervedė - net A.Brazauskas nusistebėjo: formaliai už kažkokį popiergalį, paruoštą pagal mūsų specialistų išvadas.

- Tai ką daryt, Vitai, ką daryti?

- Kol kas kovok už save. O už Lietuvą mes dar pakovosim. Kai ateis laikas, visi lietuviai pakils. Net ir emigrantai, kurie per tas bestijas buvo priversti emigruoti. Žmonės eis ne į rinkimus, o į referendumą. Bet ne į patariamąjį, kaip kažkoks ožys kažkada numykė, ir to užteko, kad Aukščiausioji Tautos valia būtų užgniaužta, o į tikrą visaliaudinį. Tam reikia, kad valdžia save galutinai demaskuotų. Ypač daug vilčių dedu į liberastus, kad jie kuo greičiau visus patvarkytų per visus galus: ne tik fiziškai, bet ir finansiškai.

- Vitai, nebūk toks homofobas! Juk bet kurioje šeimoje gali gimti tokie vaikučiai. Ką tu tada darytum?

- Sakyčiau: „Vaikeli, tu mano vaikeli, aš tave mylėsiu visokį, bet... Tik pabandyk išeiti į iškrypėlių demonstracijas ir viešai kraipyti užpakaliuką prieš publiką arba agituoti kitus vaikus mylėtis iškreiptu būdu, nuo manęs taip gausi į kailį, kad mažai nepasirodys. Juk tavo senamadiški tėvai neina į paradus Kamasutros pozų demonstruoti, nes intymus gyvenimas yra kiekvieno asmeninis reikalas, jeigu jis, aišku, nepriklauso svingerių klubui, - tada jau bendras reikalas! Žinok, kad tų paradų organizatoriai iš dėdės Sorošo didelius pinigus gauna, o tu, kvaileli, nuo praeivių gali tik „malkų gauti", ar to nori?" Taip aš jam, Raimi, pasakyčiau. O tu, prašau, niekada niekam nebesakyk, kad tas ar anas yra homofobas, nes irgi gali gauti į snukį. Ar žinai, kad „homofobas" reiškia psichikos ligonį? Ar supranti, kad vištgaidžiai tapo tokie agresyvūs ir įžūlūs, jog kitus visuomenės narius su pasigardžiavimu vadina „psichikos ligoniais"- ir niekas jų nedrįsta paduoti į teismą?

- Garbės žodis, Vitai, to nežinojau. O ką padarys tas tavo referendumas?

- Viską, ką nori. Nes tai yra Aukščiausioji Tautos valia. Aukščiau už visas ES direktyvas ir visus Konstitucinio Teismo teisėjus, kurių vietoje seniai laikas Tautos Tribunolą steigti. Juk potencialių klientų jau pilnas Seimas. Belieka juos tik gražiai „apiforminti". Aišku, daug ką anksčiau buvo galima padaryti, bet, kaip matai, Lietuva prezidentu sau SEB klerką pasirinko. Gal tikisi, kad bankai sumažins paslaugų įkainius ir procentus už kreditus? Gal šiuo klausimu galėtų pasisakyti buvęs bankininkas Baranauskas?

***

7 dalis. KAIP PER ŠV. KALĖDAS SAUGUMAS BARANAUSKĄ „SUPAKAVO"

- Buvusių bankininkų nebūna. 

- Netgi neturint banko?

- Tu, Vitai, kažkada man minėjai, kad dėl Sąjūdžio veiklos buvai išmestas iš darbo, bet vis tiek save laikei žurnalistu, nors neturėjai kur spausdintis, kol savo „Respublikos" nesukūrei. Jei žurnalistas gali būti be laikraščio, tai gali ir bankininkas būti be banko. Bet šįkart tau norėčiau papasakoti apie vieną labai slaptą operaciją, kurią Lietuvos saugumas organizavo Maskvoje, norėdamas mane pagrobti ir parvežti į Lietuvą. Apie tai Lietuvoje dar niekas nežino ir aš pirmam tau papasakosiu, bet tik su sąlyga, kad man netrukdysi ir savo trigrašio reikia nereikia nekaišiosi. Ar prižadi?

- Tylėsiu, kiek tik galėsiu ir jei tik susiturėsiu. Klausau atidžiai tavęs, pone Raimondai.

- Tai ir klausyk. Tu mėgsti visiems girtis, koks esi kietas, kaip tave degino, sprogdino, mašinos stabdžius pjaustė, ratą atsuko, bet negalvok, kad vienas esi nuo sistemos kentėjęs. Sudegintus namus kaime atsistatei, ratą prisisukai, stabdžius susitaisei, o aš nieko nebeturiu - viską atėmė: ir namus, ir automobilius, ir pinigus. Neturiu, nei ką prisukti, nei savo kampo - prisiglausti. Negana to, mane bandė pagrobti. Vidury baltos dienos...

- Nesąmonė! Kas būtų davęs už tave išpirką? Juk tu plikas kaip tilvikas!

- Žadėjai nepertraukinėti. Dar kartą išsižiosi - užsičiaupiu ir padedu ragelį.

- Tyliu, kaip žemes pardavęs!

- Kokias žemes?

- Ai, čia turėjau Elektrėnų rajone porą hektarų įsigijęs, galvojau, gausiu ES išmokų, o tie durniai liepė man kasdien su dalgiu šienauti, o iš kur tą dalgį gauti - einu į vieną turgų - nėr, tada einu į kitą turgų - irgi nėra, važiuoju į kaimo turgelį...

- Pypt - pypt - pypt...

- Alio, Raimi, kažkas mus nutraukė. Nežinai, kas tai galėtų būti - KGB ar mūsų VSD?

- Prisiekiu, dar bent vienas žodis. Užblokuosiu tave visiems laikams. Supratai?

- ...

- Va taip ir tylėk! Kadangi pats prakalbai apie pavojų gyvybei, tai noriu papasakoti, kokią prieš mane „operaciją" Lietuvos prokuratūros ir spec. tarnybų vyrai buvo sugalvoję. Kaip jie mane realiai gaudė Maskvoje ir tik per stebuklą man pasisekė išsigelbėti. O kartu, galiu papasakoti, kad ir aš esu ne iš kelmo spirtas. Galiu papasakot, kaip, sužlugdęs tą saugumiečių operaciją, vienu smūgiu padariau, jog Lietuva kuriam laikui liko be generalinio prokuroro? Ar nori?..

- Aha.

- Tai klausykis. Sugalvojau aš kartą prieš Šv. Kalėdas pas Rimą Tuminą Maskvoje į spektaklį Vachtangovo teatre nueiti. Tai va. Nusprendžiau dar ir saviems dovaną padaryti. Tai paskambinau į Vilnių ir pasikviečiau Sigitą su sūnumi Edgaru atvažiuoti. Taigi, galvoju, nueisiu pas Rimą, kurį pažįstu dar iki Mažojo teatro, dar nuo Nacionalinio dramos teatro laikų, kadangi Vilniuje šio teatro mecenatu, savo laiku, buvo „Snoras". Galvoju, nueisiu ir paprašysiu, kiek geresnių bilietų nusipirkti. Taip ir padariau.

Gavau aš tuos bilietus, o po keleto dienų ir namiškiai pas mane į Maskvą atvyko. Nuėjome į tą teatrą Arbate. Spektaklis „Nusišypsok mums, Viešpatie" buvo. Nuėjome, ir prasidėjo manęs gaudymo „operacija".

Ta „operacija" prieš mane vykdoma buvo 2015 metų gruodį, konkrečiai - gruodžio 24 dieną. Tai va, tame teatre mane didelė gauja operatyvininkų apsupo ir sulaikė. Kaip vėliau paaiškėjo, kad ne tik Lietuvos saugumiečiai dalyvavo, bet buvo pasitelkti ir vietiniai rusai, čia, „Interpolo" darbuotojai. O taip pat ir Latvijos spec. tarnybų vyrai dalyvavo. Visi pasinaudojo senomis savo, dar nuo tarybinių laikų, pažintimis, susitarė ir sudalyvavo.

Tai sugadino mums kalėdinę šventę, Vitai. Bet aš Lietuvoje tą spektaklį buvau matęs. Simboliška, bet galvoju, kad pagal spektaklio pavadinimą - nusišypsojo man Dievas tada. Ar klausaisi manęs?

- Jo.

- Matai, Vitai, tave tik pas visokius STT ar FNTT tyrėjus yra gyvenime kvietę, o prieš mane tarptautinė spec. operacija buvo vykdoma. Toliau aš labai rimtai. Papasakosiu, kokio lygio buvo prieš mane operacija ir kaip aš ją sugrioviau.

Taigi, kai mane sulaikė, viskas, pasirodo, ten pas juos net Vachtangovo teatre buvo sustyguota. Buvo parengtas, atlaisvintas, teatro direktoriaus pavaduotojo kabinetas su dideliu laukiamuoju. Kokie 5-6 civiliai persirengę operatyvininkai, tarp jų ir moteris, mane ten nuvedė, pasodino laukti, o jų vyresnysis teatro telefonu pradėjo skambinti ir raportuoti apie sėkmingą operaciją. Kadangi garsiai kalbėjo, tai laukiamajame iš už uždarytų durų girdėjau, kaip su Lietuva konkrečiai kalbėjosi. Pats girdėjau ir konkrečiai Raulušaičio pavardę. Kadangi aname gale, matomai, nelabai tikėjo, jog taip sėkmingai pavyko mane sučiupti, tai pareigūnas vis išeidavo su mano nuotrauka, žiūrėdavo į mane, ir lygindavo, o po to nuėjęs vėl telefonu Lietuvos pusę tikindavo, kad tas. Tas čia žmogus, tikrai tą suėmėme.

Toliau, dar gražiau. Nuvedė mane už parankių penkiese į artimiausią Arbato gatvėje policijos nuovadą. Mano šeimą lauke paliko. Bet pasakė, kad nelauktų ir nestovėtų šaltyje be reikalo, nes manęs jau nepaleis. Suprask, suims ir uždarys.

Pasirodo, nustebino mane, kaip ten viskas sustyguota. Manęs jau laukė. Net pats policijos skyriaus viršininko pavaduotojas laukė, nors, kaip supranti, buvo vakaras, po darbo. Ir kriminalinio skyriaus viršininkė tuojau prisistatė. Policijos nuovadoje koridoriuje man specialiai atskirai stalas buvo pastatytas, prie kurio mane tardė. Po to supratau, kodėl, - stebėjimo kameros to kampo neapėmė. Ar dar klausaisi?

- Aha.

- Gerai. Tada pasakoju, kas vyko toliau... Mane apsėdo aplinkui, bet lyg ir pamiršo. Iš jų garsių tarpusavio pokalbių supratau, kad jie negali atsidžiaugti savo įvykdyta „operacija". Kiekvienas parvykęs iš budėjimo policininkų ekipažas buvo su manimi „supažindinamas", palydint žodžiais: „Padarėme tarptautinę operaciją ir sulaikėme nusikaltėlį." Supratau, kad buvo sutarta ir su prokuroru. Nes garsiai sakė, kad viskas iš anksto suderinta, su prokuroru jau anksčiau buvo susiskambinta, jis laukia ir kai tik nuvyksime, sankcionuos mano suėmimą.

Visą tą išgirdęs, aš užsispyriau ir pareiškiau, kad be advokato toliau nekalbėsiu. Vyliausi, jog advokatą man suras ir atsiųs, nes, dar einant į policijos skyrių, pasakiau žmonai ir sūnui lietuviškai, kad skambintų V.Antonovui, jo tėvui ir kitiems mano pažįstamiems ir ieškotų advokato. O savo telefoną su visais reikiamais telefonų numeriais buvau dar teatro fojė, kai mane suėmė, spėjęs Sigitai į delną įbrukti.

Taigi, pradėjome laukti advokato. Bet operatyvininkai, kurie mane sulaikė, nesiceremonijo ir patys pradėjo pildyti protokolą, kad galėtų vežti pas prokurorą. Bet matytum, Vitai, kaip jų veidai ištįso, kai jie manęs paprašė dokumento, o aš jiems ištraukiau neseniai išduotą pabėgėlio pasą, kuris liudijo apie RF politinio prieglobsčio statuso suteikimą!!! Suprato, mane įstatymiškai gina Rusijos valstybė. Jie negalėjo patikėti savo akimis! „Pravalas!...Pravalas!" Jie rusiškai šaukė. Pradėjo pyktis tarpusavyje, kaltinti vieni kitus. Pradėjo keiktis. Arbato policijos skyriaus viršininko pavaduotojas pradėjo šaukti: „Jūs mane „pakišote!" ir „Ne tik mane „pakišote", bet ir prokurorą „pakišote!". Atsakymas jam buvo: „Mus visus kolegos lietuviai „pakišo", jie nepatikrino Baranausko asmens dokumento, o iš kur mums reikėjo žinoti... Mes būtume patikrinę tikrai." Sakė, dabar reikia kažkaip „vyniotis", nes dar ir jo advokatas (aš tą jiems buvau pasakęs, kad savo advokato laukiu), po velnių, atvažiuos.

Tada vienas iš jų pratrūko. Man, šaukdamas, sako: „Ar tu žinai, kiek mes laiko tai operacijai sugaišome, kiek žmonių dirbo, kiek jų buvo pajungta? Kiek benzino išdeginome, kiek popieriaus sugadinome? Mes tavo žmoną ir sūnų nuo Lietuvos pasikeisdami sekėme, parą laiko autobusu iš Vilniaus per Rygą į Maskvą kartu kratėmės, kartu važiavome?...O tu?"Sakau, ką padarysi, vyrai. Atsiprašau. Taip jau jums išėjo... Jei „pravalas", kaip jūs sakote, - tai „pravalas". Ko tyli? Alio?

- Jo.

- Tada jie ant manęs užsipuolė, sakydami, kodėl aš jiems dar teatre, kai mane suėmė, tipo, aš jiems to savo dokumento neparodžiau? Tada nebūtų jie apsikvailinę ir prieš savo kolegas pasikiaulinę, sako. O aš jiems sakau, o jūs manęs neprašėte parodyti asmens dokumentą, jūs tik puolėte skambinti savo valdžiai ir ilgai raportuoti, kaip sėkmingai mane sulaikėte.

Vitai, kad aš jiems sumaišiau visas kortas ir sužlugdžiau labai rimtą operaciją, aš tik vėliau sužinojau. Tie rusų operatyvininkai vėliau papasakojo. Sužinojau ir tai, kad man net naują lietuvišką pasą Lietuvos prokurorai su saugumiečiais buvo pagaminę! Ir patvirtino, kad mane vis dėlto slapta iš Rusijos į Lietuvą su tuo pasu turėjo išvežti. Taip buvo nurodyta. Latvijos teritorijoje turėjau kirsti Rusijos pasienį, o tada į Lietuvą. Darau išvadą, kad, matomai, l.e.p. generalinis prokuroras Raulušaitis norėjo asmeniškai Grybauskaitei įsiteikti ir kalėdinę dovaną nuo savęs padaryti.

Tuo laiku ir mano advokatas, kurį Sigita su sūnumi iškvietė, į policijos skyrių atvyko. Tada man jau drąsiau tapo. Kartu nuvažiavome pas prokurorą, kuris mūsų laukė. Nepatikėsi, bet prokuroras manęs oficialiai atsiprašė. Visas mano teises, kaip asmens, turinčio Rusijos Federacijos politinio prieglobsčio statusą, išaiškino. Ir raštą išdavė, kuriame parašė, kad niekas nebeturi teisės manęs Rusijoje sulaikyti. Ir dar antspaudu patvirtino.

Rusai, kurie dalyvavo operacijoje, vėliau sakė, kad mane „pardavė" saviškiai. Galvoju, greičiausia Faustas Latėnas, kuris tuo metu Lietuvos ambasadoje kultūros atašė dirbo. Būtent jį Vachtangovo teatre prieš kelias dienas iki tų įvykių sutikau, kai buvau nuėjęs bilietų atsiimti. Pasisveikinome. Labai jau negerai, kažkaip „kreivai", jis į mane tada pažiūrėjo, kai mūsų akys susitiko. O ten, ambasadoje, kaip pats žinai, pilna visokių saugumiečių iš Lietuvos dirba. Pritari man ar ne?

- Aha.

- Žinai, Vitai, kažkaip dabar, kalbėdamas su tavimi (nieko sau pokalbis! - aut. pastaba), atsiminiau, kad neseniai ta tema apie „tulpių paštu" siųstus laiškus Masiuliui, viename iš internetinių portalų skaičiau straipsnį. Pabandysiu, nenukrypdamas, pacituoti, nes galvoju, kad tai yra svarbu, ten rašoma apie Lietuvos, sakykim, valdžią ir teisėsaugą.

Straipsnyje buvo rašoma, kad „MG Baltic" byla ir liberalų lyderio Eligijaus Masiulio dėžutė su pinigais Lietuvoje buvo žaibas iš giedro dangaus, nes prezidentės D.Grybauskaitės susirašinėjimas „tulpių paštu" su E.Masiuliu, rodė, jog tai buvo vienas iš jos favoritų 2016 metų Seimo rinkimuose. Tik labai gaila, kad ir šiuo atveju, jau turėdami visus tuos „tulpių pašto" laiškus, kaip daiktinius įrodymus, prokurorai taip ir neišdrįso pradėti ikiteisminio tyrimo. Teisme jie gal būtų paklausę prezidentės Grybauskaitės, o kur gi ji išmoko tos konspiracijos? Ar, galimai, pirmąjį kartą, kai tapo svetimos šalies spec. tarnybų agente, ar paskui, kai jau, galimai, tapo dviguba agente?

Po žlugusios „operacijos" D.Raulušaitis movė iš generalinės prokuratūros ir valstybės tarnybos neatsigręždamas. O juk nuo 2010 m. liepos 12 d. D.Raulušaitis tapo generalinio prokuroro pavaduotoju ir tą pačią dieną Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu jam buvo suteiktas valstybinio justicijos patarėjo laipsnis. Aš manau, visiems turėjo keistai atrodyti, kai 17 metų prokuratūros sistemoje išdirbęs 40-metis Darius Raulušaitis, generalinio prokuroro pavaduotojas, ilgą laiką ėjęs Generalinės prokuratūros vadovo pareigas ir, nesvarbu, kad tapęs kone pagrindiniu kelių pastarųjų metų skandalingų istorijų, siejamų su Generaline prokuratūra, herojumi, pats apsisprendė palikti šį postą ir valstybės tarnybą? Ar tau, Vitai, nekeista?

- Jo.

- O kur nuėjo D.Raulušaitis dirbti? Į advokatų kontorą „Sorainen ir partneriai", kuri dirba su „Snoro" bankroto administratoriumi Gintaru Adomoniu. Ten net vieną advokatą su tokia pat pavarde surandu, tai Kęstutis Adomonis: gal brolis ar giminaitis? Taigi, D.Raulušaitis netoli nuo „Snoro" banko reikalų nuėjo.

Beje, „Sorainen ir partneriai", tai advokatų kompanija, kuri mus su Antonovu po Lietuvos teismus vaiko. 2017 metų balandžio mėnesį žiniasklaida nušvietė skambią Vilniaus apygardos teismo nutartį, kurioje buvo pasakyta, kad teismas, „Snoro" bankroto administratoriaus prašymu, areštavo net 500 milijonų eurų vertės pagrindinių akcininkų turto. Kartu paprašė taikyti apsaugos priemones Šveicarijos banke esančioms sąskaitoms ir pripažinti sąskaitose esančius pinigus „Snoro" nuosavybe. Bet net „pakabintas" Vilniaus apygardos teismo teisėjas neišdrįso tokio nesąmoningo „Sorainen" advokatų prašymo tenkinti.

Tiesa, vėliau bankroto administratorius G.Adomonis užmiršo žiniasklaidai „pasigirti", kad 2019 metų viduryje mums su Antonovu (net neturint garsių advokatų) pavyko tas laikinąsias apsaugos priemones nuo sąskaitų Šveicarijos banke panaikinti. Kažkodėl tokios savo advokatų „kliurkos" Adomonis žiniasklaidai nepagarsino.

Taigi, tie „Snoro" bankroto administratoriaus advokatai su antstoliu Irmantu Gaideliu gali tik mano šeimos asmeninį turtą be jokių įstatymo normų Lietuvos teismuose atimti. Čia jie greiti. Ir paskui ramia sąžine sėda, kaip antstolis I.Gaidelis už mūsų pinigus, į naujutėlaitį automobilį „Range Rover" ir smagiai sau rieda... Supranti mane, Vitai?

- Aha.

- Pabaigai noriu pasakyti, kad prokurorai visą mūsų su Sigita šeimos kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą bei visas pinigines lėšas banko sąskaitose areštavo, o antstolis I.Gaidelis nuo areštuotos sąskaitos „sugebėjo" 127 tūkstančius eurų iš lėšų, sukauptų „ERGO Life Insurance" bendrovės, pagal mano kaupiamojo draudimo sutartį Nr. 71-524-016200, nusirašyti. Ar girdėjai, Vitai?

- Taip. Numeris 71-524-016200. Nesuklydau?

- Ne... Tai va. Pasijutau, kaip palaidotas. Taip mane antstolis I.Gaidelis, ką čia Gaidelis - valdžiažmogiai konservatoriai palaidojo! Banką apiplėšė, per 9 metus išvogė virš milijardo eurų turto, o mane paprasčiausiai gyvą palaidojo... Kaip sakė prezidentės Grybauskaitės statytinis, buvęs jos rinkimų štabo pirmininkas, už tai gavęs Lietuvos banko pirmininko postą, Vitas Vasiliauskas: „Etika ir moralė - ne šio pasaulio dimensija." Ko Iš tokio niekšo norėt? Alio?

- Pardon, prisnūdau... Ko, sakei, iš manęs reikia norėt?

***

8 dalis. KAIP IŠ DIEVO AVINĖLIŲ NUOLANKIAIS VERŠIAIS PAVIRTOME

„Brangūs lietuviai!

(Nors Sorošas įrodė, kad galima Tamstas ir nebrangiai supirkt.)

Mūsų Dievai pralaimėjo. Kalbu ne apie valdančiuosius, o apie Aukščiausiuosius.

Ilgą laiką turėjome net kelis dievus: vieną oficialų, kitą „šešėlinį". Pirmasis mus vadino maloniai - „dievo avelėmis", antrasis mus laikė paprastais „veršiais".

Prieš pirmajį mes melsdamiesi puldavome ant kelių, antrasis buvo linkęs mus pastatyti ant keturių ir tik tada, išvertus akis į dangų, pradėti melstis. Pagal jį, išmušus lemtingai valandai, patogiau melstis ne rankas ant krūtinės sunėrus, o stipriai abiem rankom įsirėmus į grindis.

Ir štai mus pasiekė oficiali žinia iš Vatikano, kad nuo šiol teks kalbėti poterius ne klupant, o stovint. Ant keturių! Šitaip mums pareiškė Dievo vietininkas žemėje, Romos popiežius. O iš Vašingtono kol kas jokių oficialių žinių nėra. Tad ką sumąstė Sorošas iki galo mums dar neaišku, nes jo vietininkai Lietuvos seime oficialiai dar negavo Tautos mandatų.

Nesant konkretesniems nurodymams, matyt, mums teks gyventi apgraibom. Graibytis jau drąsiai galima viešose vietose: vyrams su vyrais ir moterims su moterimis. Dėl valkų graibymo, deja, teks palūkėti, nes oficialiai dar neįteisinta. Kol kas. Ko gero, reikės ir „Dešimt Dievo įsakymų" iš esmės peržiūrėti. Nes jie tapo nebeaktualūs ir senamadiški. O gal užteks juos tik pakoreguoti. Pavyzdžiui: „Neturėk kitų Dievų, tik mane vieną ir dar vieną - Sorošą."; „Netark Dievo vardo be reikalo, o jei reikalas iškils - kreipkis į Sorošo fondus.", „Nevok, kai jau viskas seniai pavogta."; „Nemeluok, kad dar ne viskas pavogta."; „Nesvetimoteriauk, jei dar nesi moteris ir nepasidarei lyties keitimo operacijos."; "Negeisk savo artimo moters ir artimo." Ir taip toliau.

Jei visų Dievo „nurodymų" neprisimenate, nebe nuodėmė. Dievo žodžio seniai jau niekas neklauso ir nebesilaiko. Gal dėl to, kad „uždraustas vaisius" saldesnis, gal kad bažnyčiose jau nelabieji siautėja: su gitaromis, perfomensais, nuogais papais, pedofilais. Todėl drąsiai galite vadovautis savo sukurtomis gyvenimo taisyklėmis. Kaip sako Laisvės partija, kuriai jau pritaria ir koalicijos partneriai: „Išsilaisvinkite!" Jei nesiseka - užtraukite marihuanos. Dar neatsipalaidavote? Nusipirkite prostitutę. (Geriau ne seime - ten brangios!) Pasimylėkite ir atsipalaiduokite, kas kaip gali. Nebijokite fantazuoti. Pasaulis taip greitai keičiasi, kad, patikėkit, tikrai neprašausite pro šalį, net jei esate linkęs į zoofiją ar nekrofiliją. Viskam savas laikas. Tegyvuoja Laisvė!!!"

Deja, turiu visų trumpam atsiprašyti... Tuoj grįšiu.

***

- Alio, Raimi, ko skambini?

- Labas. Pirmiausia reikia pasisveikinti, ar tavęs mokykloje neišmokė? Ak, tiesa, tu nieko nebaigęs...

- Raimi, trumpiau... Ko nori?

- Kaip visada. Pratęsti interviu. Man labiausiai septinta dalis patiko. Perskaičiau net tris kartus!

- Kur nepatiks, kai pats su savimi kalbėjaisi. Neleidai net išsižioti! Klausyk, esu labai užsiėmęs. Absoliučiai neturiu laiko...

- O ką darai?.. O! Prisiminiau gerą bajerį...

- Raimi, blt, (Atsiprašau skaitytojų, bet kitaip ten, Rusijoje, nesupranta!) atsiknisk, prašau, aš dabar sakau sekmadieninį pamokslą Tautai.

- Bet šiandien dar tik šeštadienis.

- Mano labai ilgi pamokslai, kol perskaito - jau būna pirmadienis.

- O apie ką?

- Apie moralę, dorovę, sąžinę...

- Supratau: ne apie šio pasaulio dimensijas. O mano kolega bankininkas Vasiliauskas ar klausosi?

- Raimi, kaip tau negėda? Aš tau apie Dieviškas būtybes, o tu man apie niekingas žemės kirmėles.

- Man Vasiliauskas aukščiau už dievą. Jis iš manęs mano banką atėmė. O tas dievas, pas kurį lankiausi bažnyčioje, man nepadėjo.

- Geriau būtum apsilankęs pas Sorošą. Gal būtumėt susitarę...

- Vargu, nes jau viskas buvo su Valenbergais nutarta. Beliko kreiptis į Rotšildus, kad paskirtų Lietuvai Grybauskaitę ir duotų komandą pulti „Snoro" banką.

- O gal, Raimi, mūsų Dievas tau išbandymą atsiuntė, kad savo puikybės atsikratytum?

- Gal jis, vietoj manęs, norėtų Vitą Vasiliauską išbandyti - ne tik mano banką, bet ir mano visas bėdas ant jo pečių sukrauti?

- Tavo Siga sakė, kad jis degs pragare. Kol gyvas, lai pasidžiaugia mūsų visų pinigėliais. Na, nusipirks dar vieną kitą relaksacinį fotelį, pasūpuos savo sėdynę, po to pas velnius į katilą.

- Dabar norėčiau su juo vietomis susikeisti. Kad matyčiau, kaip jis kankinasi.

- Viskas, Raimi, baigiam. Man išsilakstys skaitytojai. Turiu savo  pamokslą pratęsti.

- Pasiklausyti bent galiu?

- Gerai. Jei nepertraukinėsi. Labai sunku susikaupti. Taip išmušei iš vėžių, kad nebeprisimenu apie ką kalbėjau...

- Apie Tautos sąžinę, moralę ir dorovę.

- Ačiū, kad priminei. O dabar patylėk: „Brangūs tautiečiai! Tie, kas dar ne visai praradote sąžinę..."

- „Būtinai užsiprenumeruokite „Vakaro žinias" arba „Respubliką"! Geras bajeris, ar ne?

- Raimi, garbės žodis, tave tuoj atjungsiu. Paskutinis perspėjimas... Pradedu iš naujo:

„Gerbiami „Respublikos" skaitytojai..." Ne!

„Mano broliai ir sesės! Nekalti Dievo avinėliai..." Vėl ne tai!

„Veršiai ir veršeliai! Greitai visų mūsų likimas bus Sorošo rankose, nes rinkimus laimėjo sorososai. Su morale ir dorove galite atsisveikinti, nes, kaip sakė Džordžas Sorošas iš Vašingtono ir jam antrino LB vadovas Vitas Vasiliauskas iš Vilniaus, tai atgyvena, nebe šio pasaulio dimensija.

Turime ir gerų naujienų. Sorošas ne kartą gyrėsi, kad viskas, prie ko jis tik prisiliečia, virsta auksu. Vadinasi, netrukus būsime nebe nekaltos dievo avelės, o, kaip kadaise rašė Ilfas ir Petrovas, tikri „Aukso veršiai". Nes „auksinis milijardas" be savo veršių neišsilaikys. Kažkas gi turi jiems patarnauti?

Todėl visus veršius būtina surūšiuoti. Atrinkti pačius sveikiausius ir stipriausius. Rizikos grupėje esantys neskaičiuojami, daugelio jų net ligoninės nebepriima. Būsimam pasaulio elitui reikalingi jauni veršiukai. Pageidautina iki keturiasdešimties penkiasdešimties metų, kurie gali atlaikyti „koroną" („karališką") virusą. Juos visus būtina kuo skubiau vakcinuoti, paskiepyti, sužymėti, sučipuoti, ir priversti nešioti kaukes, kad visiems būtų baisu išlįsti iš namų. Nes vakarodamas jaunimėlis labai pavargsta. O reikia, kad būtų žvalus ir rytais atsikeltų darbingos nuotaikos. Nuolankiai pasiruošęs tarnauti „Auksiniam milijardui". O kad neprisiveistų bereikalingos masės, vyrai privalės santykiauti tik su vyrais, o moterys - su moterimis, nes tik taip sutaupysime pinigų. (Prezervatyvų sąskaita.) Kuo greičiau būtina uždrausti bendrauti tarpusavyje artimiesiems, vaikams su tėvais ir seneliais, žodžiu, jokių kontaktų! Visiems griežtai karantinuotis! O kad atsitiktinai susitikę viens kito nepažintų, su laiku kaukės turės dengti ne tik burną ir nosį, bet ir kaktą, ausis bei plaukus. Tam pakaks iškirpti skylutes akims, bet būtinai atskirai ir po vieną."

- Vitai, tu jau visai?.. Įtariu, kad tavo sekmadieninio pamokslo klausytojai jau iš baimės visi išsibėgiojo.

- Aš dar tik pradedu įsibėgėti. Dar nepapasakojau, kas mūsų visų laukia, jeigu Trampas Amerikoje nelaimės...

- Geriau mudu ramiai pasikalbėkime.

- Vėl apie „Snoro" banką?

- Šiandien savaitgalis. Ne darbo diena. Galime lengvesnėmis temomis pakalbėti. Artėja Vėlinės. Ar eisi tvarkyti artimųjų kapų?

- Raimi, girdėjai, kai kuriose Europos šalyse net kapinės bus uždarytos ir lankymas uždraustas. Žinai kodėl?

- Kad mirusiųjų „koronovirusu" neapkrėstumėme?

- Ne! Globalistai nori galutinai atkirsti mus nuo senelių ir prosenelių šaknų, kad iš praeities mūsų sūnūs negalėtų stiprybės semtis... Matai, kas darosi, Raimi?!

- Kažko tu labai įsiaudrinęs. Matau, šiandien normaliai nepasikalbėsime.

- Užduok man normalų klausimą ir gausi normalų atsakymą.

- Kaip tu gyveni, Vitai? Ar esi patenkintas savo gyvenimu?

- Ačiū tau, Raimi, širdingas tau dėkui. Jeigu nebūtum toks didelis, iš tavęs išaugtų nuostabus žurnalistas. Tai yra pats mėgstamiausias mano klausimas! Įsivaizduoji, kiek aš jo laukiau - beveik šešiasdešimt metų...

Gyvenimą nugyvenau labai  pavyzdingai, bet nelabai drausmingai. Iki penkiolikos metų saugiai sėdėjau tėvams ant sprando. Na, o po to prasidėjo...

Kur tik pasirodydavau - iš visur mane išmesdavo!

Net ir dabar esu išmestas iš Lietuvos „elito" už tai, kad parsidavėlius sorososus demaskavau ir visus į šuns dienas išdėjau. Negaliu ramiai klausytis, kaip buvę komjaunimo aktyvistai ir užkietėję komunistai mane ir į  mane panašius mokina, kaip reikia mylėti Lietuvą Tėvynę, ir dar „vatnikais", „putinistais" bei „komunistais-kagebistais" vadina. Suprasčiau, jeigu jie taip sakytų skusdamiesi prieš veidrodį - savikritika yra geras dalykas! Bet jie, deja, šitaip elgiasi,  žiūrėdami į mus kiaulės akutėmis iš televizorių ekranų.

Ar žinai, kad  Nepriklausomybei prasidėjus buvo sukurta tokia „Rusų mylėtojų" draugija, kurios veikloje aktyviausiai dalyvavo nūdienos didžiausi rusofobai - Kumža, Linkevičius, Siaurusevičius, Valatka ir kt.? (Visas sąrašas kažkuriame mano stalčiuje iki šiol voliojasi.) Kol už mūsų pinigus jie baliavojo su rusais, Rusija buvo pati geriausia šalis pasaulyje.

Ar žinai, kad tas Linas Linkevičius buvo ne tik aktyviausias TSRS komjaunuolis, bet ir uolus kompartijos pakalikas, kuris į „Respubliką" atšuoliuodavo kaip jos advokatas, bandydamas mane visaip įkalbinėti taip aršiai nepulti tarybinės santvarkos? Tik tada jis dar buvo kūdas kaip dviratis - išpampo kartu su Nepriklausomybe.

Ar žinau, kad tas Emanuelis Zingeris iki Sąjūdžio buvo absoliutus nulis, o į Sąjūdžio Tarybą jį įtraukė tik dėl tautybės, kad Kremliui atrodytų, jog mus ir žydai palaiko? Apskritas nulis tebėra iki šiol, todėl, matyt, ir atsakingas už mūsų užsienio politiką. (Nebent kaip nepamainomas eksponatas, kad šiandien jau Briuselis matytų, kad žydai mus palaiko.) Už  kokius nacionalinius interesus jis gali kovoti, būdamas „pakabintas" kaip aršaus NKVD-isto palikuonis?

O tokių „pakabintų dėl praeities nuodėmių veikėjų" valdžioje yra sočiai. Ne tik  valdžioje, bet ir prokurorų bei teisėjų tarpe. (Net kai kurioms mūsų slapčiausioms tarnyboms iki šiol vadovauja NKVD palikuonys!) Ir visi apie tai valdžioje žino ir nieko nedaro, nes viską puikiai supranta - tai nepamainomi kadrai! Paklusnūs sistemai. Veikia kaip „akli" įrankiai!

Todėl valdžia ir nesiruošia nei dabar, nei dar po šimto metų atskleisti KGB agentų tapatybės, nes prarastų ne tik vertingus kadrus, bet ir savo įtaką.

O tu, Raimi, pas tokią apsiši...sią Temidę bandai teisybės ieškoti? Ir dar stebiesi dėl neteisėtų mūsų spec, tarnybų veiksmų?

- Nebesistebiu, Vitai, nebesistebiu. Džiaugiuosi, kad tą kartą Maskvoje manęs neužmušė, nes, ko gero, Vachtangovo pastatas buvo per žemas ir nebuvo kaip mane pro langą išgrūsti. Be to, šalia visą laiką buvo artimieji, tad negalėjo net šaltame upės vandenyje išmaudyti. Manau, kad man tada dar labai gerai viskas baigėsi.

- O man niekaip nesibaigia. Niekaip nerandu savo teisybės. Net nežinau kaip ji atrodo? O štai su neteisybe visą gyvenimą kiekviename žingsnyje susiduriu. Jei įdomu, norėčiau bent tau pasipasakoti. Kad bent tu žinotum, kas aš buvau per žmogus ir kodėl visas pasaulis taip  manęs nekenčia? Vis tiek tu Maskvoje dabar nieko neveiki. Lauki, kol tau Lietuva sugrąžins milijardus ir net neįsivaizduoji, kaip sėkmės atveju tavęs visa Lietuva nekęs? Žagsėsi nuo ryto iki vakaro!

***

Vito TOMKAUS trigrašis: Noriu kuo nuoširdžiausiai atsiprašyti visų savo skaitytojų už nedovanotiną klaidą, kurią padariau gerai neapgalvojęs. Interviu reikėjo pavadinti taip: „Trisdešimt metų Landsbergio belaisvėje". Nes 1988-1989 metais Lietuvoje įvyko ne tautos „Dainuojanti revoliucija", o ožio balsu „Bliaunanti kontrrevoliucija". Buvę komunistai tapo signatarais, kagėbistai - teisėjais ir prokurorais, o apsivertę „komsorgai" (tiksliau būtų „komsargai", tai yra „komunizmo sargai" - portalo administratorė.) išsidalino ministerijų, ambasadų ir konsulatų postus. Tam besipriešinanti šviesuomenė buvo dvasiškai sunaikinta arba Sorošo nupirkta. Maištautojai apšaudyti kulkomis ir po ilgų teismų pasiųsti į užmarštį ir tremtį. Protaujantys ir nepasiduodantys kontrrevoliucionierių diktatūrai, lietuvaičiai su savo šeimomis pasirinko emigraciją, kad tik kuo toliau nuo demagogų savivalės ir propagandos. Lietuvišką žiniasklaidą su konservatorių pagalba perpirko užsienio kapitalas, susijęs su užsienio bankais. O kas juos valdo? Protingiems aiškinti nereikia, o durniai tai vadina „sąmokslo teorijom." Nes jie nuo seno įpratę besąlygiškai pasitikėti valdžia, nesvarbu - kieno ji: socialistų, komunistų, konservatorių, rusų ar lenkų. Nes jiems bet kokia valdžia yra nuo Dievo. O jei dar žiniasklaida paverčia Dievu „stukačių" nuo mokyklos laikų vyresnįjį Landsbergį - tada viskas atsistoja į savo vietas. Nebereikia stebėtis, kodėl kagėbistų teismuose stringa ne tik rezonansinės, bet ir paprastos bylos? Kodėl akivaizdūs kriminaliniai nusikaltėliai ir Valstybės plėšikai renkasi seime, kur visiems garantuota neliečiamybė? Nebereikia piktintis, kad NKVD-istų palikuonys, patekę į seimą, reprezentuoja Lietuvos užsienio politiką? Tik kartais pagalvoju, kas būtų jeigu kuris mūsų žydšaudžio vaikis ar anūkas susigalvotų į Izraelio Knesetą kad ir paprastu valytoju įsidarbinti - greičiausiai pats grindų skuduru pavirstų ir po visas patalpas būtų akimirksniu išvoliotas! Va ir dabar sėdžiu sau ir galvoju: o gal tas Baranauskas visus tuos devynis metus buvo laisvėje, tik to dar nesupranta? Tai gal geriau lai ir negrįžta. Lai ir toliau gyvena iliuzijose ir rusų „nelaisvėje"...

Autoriaus pastaba: Obuolys nuo obels netoli rieda!

Aš, pavyzdžiui, džiaugiuosi, kad mano prognozės pildosi ir niekas daugiau nebeišdrįs apkaltinti dėl melo bei šmeižto ir tampyti kaip skudurą po teismus dėl valstybės pamatų griovimo. Mūsų Lietuvoje viskas vyksta dėsningai ir logiškai. Todėl piktintis valdžios veiksmais yra labai nesąžininga ir negarbinga iš Tamstų pusės. Juk Tamstos su entuziazmu ir pasididžiavimu priėmėme tą faktą, kad Lietuvos Prezidente bus paskelbta Rotšildo atsiųsta užkietėjusio komunisto Burokevičiaus auklėtinė Grybauskaitė, VSD vadas bus KGB rezervistas Pocius, o Lietuvos likimo ir išlikimo klausimą spręs NKVD-isto Dušanskio, organizavusio sadistiškas Rainių skerdynes, dar ankstyvoje jaunystėje užverbuotas agentas "Dėdulė". Nesuprantu, kur Tamstoms čia galai nesueina? Net liaudies išmintis byloja, kad toks tokį traukia:)

Vito Tomkaus rac. pasiūlymas:

Bijau, kad konservatoriai gali praleisti istorinį šansą naujajame seime sudaryti absoliučią daugumą: tam tereikia prie kagėbistų pridėti enkavedistų palikuonis, iš užslaptinto "KGB agentų sąrašo" išsitraukti užsimaskavusius socdemus bei valstiečius, susigrąžinti seiman Dėdule su Magnolija, ir prašau, Tamstoms, - absoliuti balsų dauguma garantuota! Tik niekaip nesugalvoju, kaip derėtų ją teisingai pavadinti? Gal kas iš komentatrolių man šiuo valstybinės reikšmės klausimu padėtų? Iš anksto dėkoju. Už geriausiai įvertintą pavadinimą skirsiu metinę prenumeratą.

***

9 dalis. V.TOMKUS NUSIMETA KAUKĘ, KAI VIS JAS DARI TIK UŽSIDEDA

- Kaip sakiau, Raimi, vis bandau rasti teisybę, o kai jos niekur nerandu, amžinai būnu susiraukęs ir viskuo nepatenkintas. Beje, kaip ir dauguma „teisybės ieškotojų", kurie ilgainiui, nerasdami tiesos arba kovoję dėl jos ir ją praradę, tampa paniurėliais ir piktais, atgrasiais padarais, apgailėtinais nelaimėliais, viskuo ir visais nepatenkintais. Tokių į valias prisižiūrėjau dirbdamas „Šluotos" žurnale. Nemažai tokių nelaimingų piliečių sutinku ir šiandien, ypač tarp savo buvusių bendražygių, kurie kadaise šventai tikėjo Lietuva.

Juokingiausia, kad visą gyvenimą ieškojau teisybės, nežinodamas, kaip  ji atrodo? Užtat neteisybę užuodžiu iš tolo. Žinau ją kaip nuluptą! Manau, ne tik aš, bet ir kiti ją atpažįsta, nes susiduria su ja kiekvieną dieną. Prie kiekvieno kampo.

O aš su ja labai anksti susipažinau. Nuo mažens. Kodėl? Įtariu, kalta tarybinė santvarka. Mat Tarybų Lietuvoje labai trūko mielių. O kaip be jų šeimininkėms pyragų išsikepti? O mano tėvukas mielių turėjo į valias, nes vadovavo Klaipėdos kepyklai. Mano pradinių klasių mokytoja be galo mėgo kepti pyragus. Todėl nuolat kabinėjosi ir bent kartą per savaitę pasilikdavo mane po pamokų, kad galėtų išsikviesti tėvą pasišnekėti apie mano blogą elgesį. Tėvas jai visada nunešdavo deficitinių mielių, taip dar labiau skatindamas mane „drausminti". Mielių mylimai mokytojai man nebuvo gaila. Labiau gailėjau savęs, nes tos nelemtos mielės pernelyg brangiai man „kainuodavo": kaskart tėvukas namie skaudžiai prilupdavo. (Už drausmę.) Nuo tada ir pradėjau bet kokios drausmės nekęsti.

O gal ir ne nuo tada, o dar anksčiau, nes su neteisybe susidūriau dar lankydamas darželį. Ko gero, tada pirmą kartą nukentėjau dėl teisybės, už kurią šiais laikais mane greičiausiai prezidentai ordinu „Už narsą!" apdovanotų. Nes išdrįsau mesti iššūkį trejais metais už mane vyresnei mergaitei. Tiksliau - ne iššūkį, o degantį degtuką. Tiesiai ant pakaušio... Išdegė nedidelė plikė, tik ne balta, o juoda. Tad tėvams beliko ją plikai nuskusti. Taip ir vaikščiojo skustagalvė, kol plaukai ataugo...

Tąkart tėvukas mane dėl teisybės itin stipriai prilupo. Su „gumine"!  (Beje, kas nežino, - tai pati skaudžiausia sovietmečio „auklėjimo" priemonė, lyginant su diržu ar rykšte, todėl mūsų namuose vielų ir laidų net su žiburiu nebuvo galima rasti - vaikai visus sunaikindavo.)

- Nesupratau, Vitai, kur čia ta neteisybė? Pagal tavo teisybę, tavo tėvas turėjo ne tave, o ją prilupti?

- Žinoma! Jeigu jis už lietuvius... Aš savo sesers garbę gyniau, nes ta mergiotė ją negražiais žodžiais vadino ir tol pravardžiavo, kol plaukai neužsiliepsnojo. Tik tada ji nusiramino ir pradėjo garsiai spiegti.

- Ir už tai, manai, šiais laikais tu būtum ordino vertas? Kažkoks tu keistas...

- Ne už tai. O už tai, kad ta negera mergaitė buvo rusaitė. Mūsų namo kaimynė. Esu tikras, kad aš anksčiau net už Lietuvos laisvės lygą pradėjau su okupantais kariauti. Tik gaila, kad tada dar nebuvo Sąjūdžio ir mano tėvukas dar nebuvo patriotiškai nusiteikęs, gal nebūtų mušęs su gumine, o tik su rykšte, kaip manai?

- Na, jeigu tikrai buvo rusė, pagal nūdienos standartus, gal ir verta būtų tave teikti valstybiniam apdovanojimui. Tik būtų gerai, kad mūsų europarlamentarai - Andrius Kubilius su Rasa Juknevičiene - parašytų tau rekomendacinį laišką.

- Rizikinga. Man atrodo, kad mano auka buvo pusiau rusaitė, pusiau žydaitė... Žydų deginti nebegalima.

- O rusus?

- Rusus galima. Pameni, kai Odesos profsąjungų rūmuose pusšimtį rusų sudegino? Lietuvoje niekas nepasipiktino. Nei Tapinas, nei Linkevičius nesusikabino. Rusai dabar vietoj žydų yra dėl visko kalti.

- Gal tu ir teisus. Nerizikuok. Pakentėk be medalio. Ne tu vienas toks Lietuvoje.

- Žinau, Raimi, viską suprantu. Daugybė Seimo gynėjų kantriai laukia nesulaukia, kol bent kas iš valdžios atkreips į jų bėdas dėmesį: juk per kruvinus Sausio įvykius šitiek žmonių savo sveikatą prarado. Matyt, kol sorososai visi savęs neapsidovanos, vargu ar jie sulauks paramos iš valstybės.

- Vitai, o sesuo tąkart bent užjautė? Atsidėkojo?

- Vis galvoju, ar ne ji mane tėvukui įskundė. Jos dėka sužinojau, kad už kiekvieną gerą darbą būsi nedelsiant nubaustas. Tai dabar, kai tik ką nors gero padarau, stengiuosi bent trumpam nuo visų pasislėpti ir niekur neišlįsti, kad negaučiau skaudžiai per galvą...

Taigi nuo mažens buvau labai pavyzdingas, bet nelabai drausmingas. Todėl iš visur mane išmesdavo. Nes tarybinei sistemai irgi buvo reikalingi tik drausmingi ir ramūs veršiai. Kitaip būtų sunku įvairias tautas suganyti ir už „geležinės užtvaros" išlaikyti...

- Vitai, man niekaip netelpa galvoje, kodėl dėl sudegintų Odesos rusų niekas neprotestavo?

- Matai, Raimi, tokia dabar politika. Jeigu sudeginsi vieną rusą, būsi kriminalinis nusikaltėlis ir tave pasodins, o jei jų sudegini penkiasdešimt ir daugiau, tai yra politinė akcija, ir tave apdovanos. Tokia dabar pasaulyje Nauja Tvarka nustatyta... Galiu tęsti pasakojimą?

...Po aštuonių klasių pats direktorius mane išmetė lauk iš prestižinės mokyklos. (Dėl drausmės!) Paaiškino, kad esu visai niekam tikęs ir pasiūlė pereiti į profesinę mokyklą. Užuot prisipažinęs, kad reikia apjungti „8A" ir „8B" klases į vieną 9-ą, kurioje mokysis tik įtakingų tėvų vaikeliai: Lietuvos laivininkystės viršininko sūnus Algimantas, Klaipėdos prekybos ir žvejybos uosto viršininko dukra Violeta, „Trinyčių" fabriko generalinio direktoriaus sūnus Jonas, Klaipėdos jūreivystės mokyklos viršininko atžalėlė Sigutė ir t.t. Man kaip geležinkeliečių kepyklos vedėjo ir lietuvių kalbos mokytojos „ryžikui" direktorius pasiūlė eiti į profesinę mokyklą ir net negalvoti apie sugrįžimą į prestižinę Klaipėdos Donelaičio vardo mokyklą, kurioje pats krepšinio legenda Modestas Paulauskas mokėsi.

Nepaklausiau. Įstojau į Klaipėdos jūreivystės mokyklą. Ten už dyką gavau uniformą, maistą ir lovą. Daugiausiai iš ten prisimenu: nuolatines kursantų muštynes miesto parke ir naktinius bulvių skutimus. (Už drausmės pažeidimus.)

Man lemtingos muštynės įvyko tada, kai mes, septyni kursantai, su draugovininkų raiščiais marširavome po Klaipėdos centrą, palaikydami viešąją tvarką. (Tais laikais milicininkams talkindavo liaudies draugovininkai su raudonais raiščiais.) Tąkart mus užpuolė „sabakavodai" (šunų augintojai) iš „Rybporto" (Žvejų uosto rajono), kurių buvo triskart daugiau ir dar su šunimis, ir stipriai mus visus suspardė. (Beje, šunys elgėsi žmoniškiau, nes nesispardė, o tik kandžiojosi.) Milicininkai, aišku, nesikišo, kontroliavo grėsmingą situaciją iš saugaus atstumo. Tik kai „sabakavodų" gauja išsilakstė, priėjo arčiau ir, gramdydami savo „draugovininkus" po vieną nuo grindinio, klausinėjo: „Gal žinote pavardes, kas jus užpuolė ir sumušė?"

Pavardžių mums žinoti nereikėjo. Pakako, kad žinojome, kur jie vakarais renkasi. Tą patį vakarą juos centriniame miesto parke ir aptikome. Daugiau kaip tūkstantis kursantų, pagal aliarmą skubiai sukviestų iš bendrabučio, ratu apsupo šokių aikštelę ir tol nieko neišleido, kol neparodėme užpuolikų. Vyresnieji klausia mūsų, nukentėjusiųjų, kas užpuolė ir sumušė, o mano kursiokai stovi galvas nunarinę ir aiškina, kad neįsidėmėjo... Niekaip negalėjau suprasti, kaip galima neįsidėmėti vaivorykštinių vadeivos kliošų, kurie, mus spardant, visą laiką šmėžavo prieš nosis? Todėl pasielgiau kaip pavyzdingas pilietis ir pirštu dūriau į jų vadeivą: kažkas gi turėjo blogį įvardinti! Kas atsitiko tam vadeivai, smulkiai nedetalizuosiu, tik pasigirsiu, kad tais laikais nešiojausi kišeninį peiliuką, kurio kitame gale buvo šakutė. Tą kartą vadeivai apie dvidešimt skylučių suskaičiavo, kas yra labai natūralu, jeigu muštynėse naudojatės šakute, - vienas smūgis padaro iškart keturias skylutes!

Kas paskui parke buvo, nebepasakosiu, geriau papasakosiu, kas po to buvo man...

Pateiksiu tik nuogą statistiką. Tris kartus ėjau į šokius. Mušti gavau aštuonis kartus. „Vienas ant vieno" muštis mane bandos nariai kvietė dažniau, nei merginas šokti. Tik nepatogu, kad visi būdavo aukštesni už mane. Apie skirtingas svorio kategorijas nė neminėsiu. Negaliojo net amžiaus cenzas: man tebuvo šešiolika, o dvikovon iškviesdavo aštuoniolikiniai ir net dvidešimties metų „ambalai" (liet. storuliai).

Tiek statistikos. O išvada liūdnoka: nėra dabar teisybės, nebuvo ir anuomet.

Nors masinės muštynės tarp jūreivystės mokyklos kursantų ir Klaipėdos gaujų tais laikais dažnai vykdavo, šitos miesto valdžiai pasirodė kažkuo įsimintinos. Miesto „partkomas" skubiai išsikvietė į pasitarimą Klaipėdos jūreivystės mokyklos vadovus ir liepė nedelsiant išaiškinti ir griežtai nubausti kaltuosius. Tokiais ekstremaliais atvejais kažkodėl visi puola „ryžo" ieškoti. O aš, kur buvęs, kur nebuvęs, - jau čia!

Išrikiavo du tūkstančius mokyklos kursantų. Pasistatė mane priešais rikiuotę. Ir atleido: iš jūreivystės mokyklos, iš komjaunimo, iš profsąjungos narių... Ir paleido į platųjį pasaulį su „vilko bilietu". (Dėl girtavimo, savavališkų pravaikštų, vagysčių, kurių nebuvo, - žodžiu, dėl visko visko, o ypač - dėl drausmės.)

Natūralu, kad Klaipėdoje niekas niekur tokio nepriėmė - nei mokytis, nei dirbti. Užtat mane mielai priėmė gatvės skustagalviai... Kai anuomet paklausiau buvusių bendraklasių, ką jie darytų mano vietoje? - atsakė, kad pasikartų.

Nežinia, kuo visa tai būtų pasibaigę, jei neapsikentusi mama nebūtų manęs išsiuntusi į tolimąją šiaurę. Pas tėvuką, kuris dėl geresnės algos išvyko Užpoliarėn ir įsidarbino geologų ekspedicijoje. Mane už bausmę (Dėl drausmės!) išvijo į tolimiausią naftos gręžinį, kur be bokšto ir kelių vagonėlių tūkstančius kilometrų aplink nebuvo nė gyvos „dūšios". Dirbau po dvylika-keturiolika valandų per parą 40-ies laipsnių šaltyje, už tai vėliau, kai įstojau į vietinę jamalų-nencų mokyklą, man užskaitė viršvalandžius. Ir mokiausi, ir gavau algą. Apie 400 rublių, kas prilygo sumai, kurios net negaudavo LTSR mokslų akademijos akademikai. Ką jau bekalbėti apie Konservatorijos profesorius iš Marksizmo-leninizmo katedros...

Savo bendraklasius, įtakingų tėvelių vaikus, perspjoviau kaip reikiant: juos į mokyklą vežiodavo juodomis „Volgomis" (GAZ-24), o aš į mokyklą skraidžiau malūnsparniais (Mi-4, Mi-8 ir net Mi-6!). Kai mano bendraklasiai sugužėjo į vienuoliktą klasę, aš jau buvau įstojęs į Vilniaus universiteto parengiamuosius kursus. Tada kai kurie iš jų vos neišprotėjo: „Kur teisybė - mes, drausmingi ir pavyzdingi, dar tik mokykloje, o tas valkata ir banditas jau universitete?!" Pasiūliau ponaičiams pasikarti iš pavydo. (Gal dėl to dabar, pats poniškai gyvendamas, nelabai mėgstu ponus, užimančius itin aukštas pareigas?)

Bet teisybė greitai triumfavo ir netrukus mane iš universiteto išspyrė. (Dėl drausmės!) Nes užuot lankęs paskaitas, rašinėjau straipsnelius į „Komjaunimo tiesą". Nuspyrė į Tarybinę armiją, toliau nei Užpoliarė, prie pat Kinijos sienos. Bet po dvejų metų vėl parsiritau į Lietuvą. Net norėjau rusaitę su savimi parsiridenti, nes dvejus metus buvęs be atostogų (Už drausmę!) ir nematęs nė vienos merginos, pirmą sutiktą batų pardavėją įsimylėjau iki ausų.

Po kariuomenės tapau kaip visi. Drausmingai dirbau betonuotoju statybose, kroviau anglis ir šaldytą silkę iš vagonų, naktimis sargavau, paryčiais spaudą nešiojau - žodžiu, liejau prakaitą ir kraują, kaip donoras už talonėlius maistui...

- Manęs vis neapleidžia niūrios mintys: kodėl pasaulis yra toks neteisingas? XXI amžius! O kaip inkvizicijos laikais gyvus žmones dar degina... Juk dėl Odesos įvykių nesureagavo ne tik Lietuva, bet ir visa Europa.

- Lietuva čia nieko dėta. ES šiuo klausimu mums neatsiuntė jokios direktyvos, todėl neturėjome jokios teisės savarankiškai piktintis. O tu, Raimi, užuot graudžiai ūbavęs, verčiau puikia proga pasinaudok.

-Kokia?

- Gyveni Rusijoje. Šitiek gyvų rusų aplink! Įsivaizduoji, kiek galėtum ordinų gauti? Negi nebeturi pinigų net degtukams?.. Nenori - kaip nori. Tęsiu pasakojimą toliau...

Tik įstojęs į Vilniaus universiteto žurnalistikos kursą, galėjau pagyventi kaip žmogus, nieko nedarydamas, ir išgyventi iš savo stipendijos. Antrame kurse mane pakvietė dirbti į satyros ir humoro žurnalą „Šluota". Nuo tada mano finansinė padėtis stipriai pasikeitė ir tarp studentų jaučiausi kaip tikras milijonierius.

Iš universiteto mane išmetė jau po universiteto: kai mus, studentus, paėmė į karinio parengimo kursus Pabradėje.

Mat po jų savaime suteikdavo karininko laipsnius ir bet ką bet kada dvejiems metams galėjo laisvai vėl į kariuomenę paimti. Kadangi bulves (už drausmę) jau buvau trejus metus skutęs - dvejus kariuomenėje ir pusantrų sukarintoje jūreivystės mokykloje, į karinius kursus važiavau be didelio noro. Bet labai gražiai mūsų vadas majoras manęs prašė, kad kuopą paruoščiau diviziono apžiūrai. Atseit, universitetui verkiant reikia užimti pirmą vietą, o aš jam buvau labai tinkamas tam reikalui, nes dvejus metus atpyliau kapralu mokomajame-pavyzdiniame pulke, kur tarnybai ruošiami naujokai. Įkalbėjo. Paruošiau jam studentus: žurnalistus, istorikus, bibliotekininkus, teisininkus. Užėmėme jam tą pirmą vietą ir...

Toliau - kaip visada. Užsimanė mane žūtbūt leitenantu padaryti! Aš kategoriškai - ne. Jie kategoriškai: „Nado!" (liet. „Reikia!") Pradėjo gąsdinti, kad kas pusmetį šauks mane į apmokymus, išsiųs į tolimiausią Kazachtaną ir visą gyvenimą neduos man ramiai gyventi.  Parašiau pareiškimą divizijos vadui, kad atsisakau leitenanto laipsnio, o prasidėjus karui tėvynę ginsiu turėdamas vyr. seržanto laipsnį. Tas „vyr." divizijos vadovybei, ko gero, labiausiai užkliuvo.

Vėl išrikiavo visą studentų „kariuomenę". Seržantams liepė išeiti dešimt metrų į priekį, karininkams - dvidešimt, o man - trisdešimt ir į visus atsisukti veidu. Įsakymas nuskambėjo panašiai kaip jūreivystės mokykloje: už pravaikštas, girtavimą ir nedrausmingumą mane iškilmingai išmetė iš karinių kursų ir atėmė vyresniojo seržanto laipsnį. Tad iki šiol esu paprastas kapralas. Daugiau nieko negalėjo man padaryti, nes universiteto baigimo diplomas jau buvo mano rankose.

Kai mano pavyzdžiu pabandė pasekti dar keli studentai, tarnavę Tarybinėje armijoje, visi buvo tvarkingai „supakuoti" ir uždaryti į daboklę (cypę). O kad niekas nebebandytų, teko pertvarkyti visą TSRS švietimo sistemą. Nuo kitų metų, po incidento su manim, visoje Sąjungoje karines pratybas ėmė organizuoti ne po diplomų įteikimo, o po ketverių metų studijų, kad iš mano pasekėjų būtų galima ne tik karinius laipsnius atimti, bet ir aukštojo mokslo diplomus.

„Šluotos" žurnale prašlaviau iki pat Sąjūdžio pradžios, kai tauta į LPS iniciatyvinę grupę išrinko. Bet išmetė iš „Šluotos". (Už drausmę: kalbėdamas mitinge, Katedros aikštėje, LKP CK sekretorių A.Brazauską į Maskvą pasiunčiau.) Vėliau atsisveikinau ir su Sąjūdžiu. (Dėl drausmės: neklausiau profesoriaus, kai liepė „Respublikai" kritikuoti tik komunistus, o savus tik girti - susimaišydavau, sunku buvo atskirti, kai tiek daug jų visur prilindo!)

Štai taip, Raimi, visą gyvenimą buvau labai pavyzdingas ir nelabai drausmingas. Dėl to visą laiką kentėjau, nors kiti, įtariu, nuo manęs kentėjo dar labiau...

- Supratau, kad susidėjau su banditu.

- Šiaip liaudyje tvyro nuostata, kad didžiausi banditai yra bankininkai. Man dar toli iki jūsų. Neseniai pasiskaičiavau, kad 15 metų sėdėjau tėvams ant sprando, 15 metų - ant valstybės sprando, dar 15 metų gyniau nuskriaustuosius kaip „Šluotos" korespondentas, paskui 15 metų dirbau Tėvynės labui kaip sąjūdietis ir TSRS liaudies deputatas, tada 15 metų kovojau su mafija ir korupcija kaip „Respublikos" redaktorius... Per visą tą laiką nepaėmiau ir nepavogiau nė cento. Bet kai po kritinių straipsnių „Klanas" ir „Invazija" mane užpuolė visi buvę kagėbistai ir komunistai, areštavo sąskaitas ir šeimą paliko be pragyvenimo šaltinio, mano viduje kažkas apsivertė: vėl pasijutau ir elgiausi kaip banditas. 15 metų dirbau tik sau ir savo labui - kaupiau, ėmiau, daviau, investavau, steigiau, lošiau, ariau... Kol pagaliau apsirūpinau. O pastaruosius 15 metų vėl nieko blogo nedariau: neėmiau, nedaviau, nebendravau, nerašiau... Užtat įvairiuose pasaulio užkampiuose savo rankomis sukūriau „rojaus kampelius": kas matė - visiems patiko! Štai toks, Raimi, tas mano gyvenimas.

- Žinai, Vitai, kaip finansistas tuos tavo išvardintus metus mintyse primečiau ir rezultatą gavau - kad tau daugiau kaip šimtas metų! Ar taip gali būti?

- Nesikabinėk dėl skaičių, juk sakiau, kad su aritmetika nelabai draugauju. Verčiau papasakok, kaip tu iki milijardieriaus nuriedėjai?

***

10 dalis. KAIP VALDOMAS PASAULIS PER ĮVAIRIAS GRĖSMES?

- Kol kas dar nepasakosiu. Yra svarbesnių temų, kurias norėčiau su tavimi aptarti. Bet prieš tai pastebėsiu, kad esi nenuoseklus. Kai mano žmona Siga atvėrė širdį, tu ją auklėjai, kad nederėjo su kitais savo sielvartu dalintis, o pats ką padarei? Visiems viską apie save išsiplepėjai... Viešai papylei ant savo galvos purvo, savo skaitytojus gąsdini, nori, kad paskutiniai išsilakstytų?

- Nenoriu, kad be reikalo idealizuotų ir tautos vedliu įsivaizduotų. Parašiau viską, kaip buvo. Nieko neišgalvojau. Užsimindamas apie savo ne visai dorą postkomunistinį laikotarpį, nesigyriau, kad galutinai velniui dūšios nepardaviau - atlaikiau tokius karus su mafija ir jai parsidavusiais propagandistais, kad net pats stebiuosi, kaip išlikau. Manau, Dievulis apsaugojo, nes kariaudamas už teisybę niekada neėmiau jokių pinigų, nes nėra sumos dėl kurios savo ir artimųjų gyvybe rizikuočiau... „Respublikos" kovos su korupcija „Tauro" banke, „Mažeikių naftos" gamykloje; dėl neteisėto prezidento R.Pakso nuvertimo, Sorošo „voratinklio" ar netikrų kagėbistų šantažo - vyko nesavanaudiškai. Deja, vėliau sužinojau, jog mano vardu imdavo kyšius apsimetėliai „tarpininkai". Jei kas iš banditų būtų mane „užvertęs", jo sąžinė būtų rami: pinigai sumokėti, o „Respublikos" pozicija jų atžvilgiu nepasikeitė!

- Jooo... Žiūriu, smagus tavo gyvenimas, Vitai, bet aš tave puikiai suprantu, nes ir mano galva galėjo ne kartą nuo pečių nuriedėti, kaip atsitiko ne vienam mano aplinkos žmogui... Paklausyk mano liūdnų istorijų.

Galėčiau pačiam pasakoti ir pasakoti, kiek kartų mano gyvybei ir mano šeimai grėsė pavojus. Kiek visokių įvykių buvo net Londone, kur teko trejus su puse metų priverstinai gyventi. Kiek įvairaus plauko saugumiečių ir visokio plauko „žulikų" sukiojosi aplink mūsų šeimą. Kelis kartus net teko keisti gyvenamąją vietą ir, žiūrėk, vėl lietuviškai kalbančių visokių „veikėjų" naujoje vietoje atsirasdavo. Vieni veržėsi su savo patarimais, siūlėsi padėti (tik, aišku, už pinigus, ir už labai didelius pinigus). Kiti norėjo įtraukti į neaiškius verslus... Matyt, įsivaizdavo, kad sėdžiu ant „aukso puodo". Būtum matęs, kaip jų fizionomijos ištįsdavo, kai sužinodavo, kad nieko nebeturime - kai kurie net susinervindavo, kodėl iškart nepasakėm, nes tiek laiko per mus sugaišo. Tekdavo net juos guosti ir raminti. Nejuokauju.

Ypač baisu buvo, kai mane bandė paveikti per vaikus. Galvojau išprotėsiu...

- Stop, Raimi, geriau nepasakok. Tik kitus paskatinsi taip daryti. Aš sąmoningai visa tai savo pasakojime nutylėjau, nes irgi galvojau, kad išprotėsiu, kai sistema mano vaikus atakavo. Buvau ilgam išvestas iš rikiuotės, kol savo žaizdas išsilaižiau...

- Įtikinai. Kaip skriaudė ir terorizavo mano šeimą daugiau - nė žodžio! Bandau kalbėti tik apie save ir savo banko reikalus... Atsidūrus Maskvoje ir čia tas pats vyko. Galėčiau, net pavardėmis juos visus įvardinti. Bet ar reikia? Nuo to jie geresni nepasidarys. Lai gyvena su savo nešvaria sąžine vieni. Jų problemos. Kaip pats sakei, bandė mane paveikti ir parklupdyti per geriausius draugus, per giminaičius, per artimuosius, matyt, kad atsiųsti žmonės greičiau įgautų pasitikėjimą, o paskui... Kas žino - ką jie buvo sugalvoję man padaryti?

Londone mane ilgokai, galima sakyti, įkyriai, - net užsiutau, netekęs kantrybės - grubiai ir stačiokiškai vis kvietė žvejybon, iš valties pažvejoti. Žinai, galų gale, patikėjau, kad jie nauji draugai, kad reikia važiuoti pažvejoti. Net meškeres man supirko, kol atsisakinėjau. Nuolat kvietė į alubarius pasėdėti, vaišindavo, apmokėdavo. Vienu metu buvau jau „pasirašęs" žvejybai, tačiau paskutiniu momentu žmona Sigita perklausė, ar tuo „nepasirašau" sau mirties nuosprendžio? Ir priminė, kas nutiko mūsų šeimos draugui Sinicai iš „Tauro" banko žvejyboje, iš kurios jis gyvas nesugrįžo...

- Viską prisimenu, Raimi, „Tauro" banką gaubia daug „paslaptingų" mirčių. Pernelyg daug per ten buvo pinigų „išplauta", nors kritikuojamas Lietuvos banko valdytojas Reinaldijus Šarkinas man redakcijoje garantavo, kad nė vienas Lietuvai skirtas ekiu iš ten nepradings. Komunistinis parsidavėlis!

- Vitai, kad žinotum, kokias operacijas per Genadijų Konopliovą ne tik komunistai, bet ir konservatoriai su profesoriumi Landsbergiu prasukinėjo. Ne veltui tame banke savo Mečį Laurinkų buvo įtaisęs. Ir su ginklais, ir su deimantais, ir su partijų išlaikymais... Viską po mirties ant G.Konopliovo nurašė!

- Jo, gaila Konopliovo, prasilenkė su laikmečiu.

- Kodėl?

- Jeigu šiais laikais gyventų, tą patį oficialiai galėtų daryti. Juk šiandien geriausias biznis valdantiesiems - pardavinėti „grėsmes". Pasakei, kad „rusai puola" ir perki už kiek nori senas tanketes su „auksiniais šaukštais". Paskelbei aliarmą dėl Astravos atominės elektrinės ir milijonus gali sau ramiai su „jodu" ištaškyti. Prigąsdini tautą dėl karantino ir vėl tau kaukių, įrangos bei neaiškių apmokymų biznis garantuotas.

- Gerai tu čia, Vitai, pastebėjai. Cha, prekyba „grėsmėmis"!

- Nieko čia juokingo nematau. Nes įgąsdinti žmonės valdiškų pinigų, švaistomų vėjais, nebeskaičiuoja. Jiems gyvybė svarbesnė. Negi nežinai, kad visus valdyti geriausiai per baimes. Net kunigai dirba tik su dievobaimingais. Ateistai ir pagonys ne tik nesiklaupia, bet ir neaukoja savo pinigų Bažnyčiai. Ir spec. tarnybos agentai žmones valdo per baimes. O šiandien, paskelbus dirbtinai paskleistą gripą mirtinai pavojingu, net nebereikia pasaulio valdovams savo avelių ganyti. Pačios viena ant kitos bliauna: „Užsidėk kaukę! Per tave visi mirsimeee!" Gerai sugalvota, ar ne? Prigąsdintos avys pačios ganosi ir užsidaro savo gardeliuose!

- Sunku patikėti, kad grėsmė specialiai sugalvota.

- Keisti tie žmonės... Tol netiki, kol patys nesusiduria su nelaime. Ar tu bent prisimeni, Raimi, kokį svarbiausią argumentą prieš tave naudojo tavo banko plėšikai? Jie nekalbėjo apie tai, kad bankas bankrutuoja ar pinigus švaisto. Jie garsiai ir visai Lietuvai įvardino didžiulę grėsmę: LIETUVOJE PLEČIASI RUSŲ BANKAS! Tėvynė pavojuje! „Atas"! Gelbėkitės, kas kaip galit, o mes išgelbėsime nuo rusų banką. Va taip ir išgelbėjo mus nuo rusų, o save - nuo kalėjimo. Ar jau dabar supratai, kaip šauniai galima pagyventi kitų sąskaita, sumaniai valdant grėsmes?

- Jei leisi, tęsiu toliau. Banko „Snoras" nacionalizavimas sukėlė daug klausimų bei abejonių ne tik visuomenei, bet ir jos atstovams - Seimo nariams. Aršiausiai tuo klausimu, praėjus tik trims dienoms po „Snoro" banko priverstinio veiklos sustabdymo ir nacionalizavimo, pasisakė Seimo narys, buvęs ekonomikos ministras Julius Veselka. O kai vėliau susiruošė liudyti „Snoro" akcininkų naudai Londono teisme, netikėtai sustreikavo širdis. Kas gali paneigti, kad spec. tarnybos J.Veselkai nepadėjo numirti nuo „širdies smūgio", prieš jo pokalbį radijo laidoje.

Juk dar 2011 metų lapkričio 19 dieną J.Veselka po savo interviu Rusijos naujienų agentūrai „Regnum" buvo išvadintas aršiausiu „Snoro" gynėju. Mat išdrįso teisingai įvardinti „operaciją" prieš „Snoro" banką, palygindamas ją su „Hitlerio principų" taikymu. Tokį epitetą paleido Vyriausybės, Lietuvos banko ir prezidentūros vadovų adresu.

Dar atviriau Lietuvos parlamento narys ir ekonomikos komiteto pirmininkas Julius Veselka pasisakė viename iš savo interviu, kuriame įvardino, kad „Snoro" sunaikinimo operacijai asmeniškai vadovavo pats Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas. Todėl pastarojo liudijimas Seimo laikinojoje tyrimo komisijoje apie tai, kad „Snoro" nacionalizavimo ir bankroto istorija yra tik priežiūriniai veiksmai", subliūško kaip muilo burbulas. Akivaizdžiai apsimelavo.

Parlamentaras J.Veselka taip išdėstė banko „Snoras" nacionalizavimo „užgrobimo" įvykių seką: nenustatytam asmeniui nutekinus slaptą informaciją į spaudą apie valstybės norą išspręsti savo finansines problemas privačių bankų nacionalizavimo sąskaita, jau kitą dieną prasidėjo netikėtas išorinio „Snoro" valdymo įvedimas ir po dviejų valandų buvo priimtas sprendimas dėl banko nacionalizavimo. Visa tai buvo padaryta AB banko „Snoras" vadovybei, pagrindiniams akcininkams, būnant komandiruotėse užsienyje. 2011 metų lapkričio 17 dieną aukščiausieji šalies pareigūnai su prezidente Dalia Grybauskaite pareiškė absoliučiai pritariantys Lietuvos centrinio banko veiksmams ir staigiai pasirašė visus reikiamus įstatymus dėl banko „Snoras" nacionalizavimo.

Seimo nario ekonomikos komiteto pirmininko J.Veselkos nuomonė: „Už visų žaibiškų žingsnių, kuriuos vykdė Lietuvos Vyriausybė, Seimas ir Lietuvos Respublikos prezidentė nacionalizuodami „Snoro" banką, slypi gerai suplanuota sudėtinga operacija. Turbūt mažai kas galėtų patikėti, kad šioje ekstremalioje ir stresinėje situacijoje Lietuvos bankas ir Vyriausybė sugebėjo veikti taip užtikrintai. Parlamentas fiziškai negalėjo paruošti Lietuvos bankininkystės įstatymų pataisų per vieną naktį. Nepaisant to, įvyko būtent taip. Ir jeigu šalies prezidentė pasirašė tas pataisas, netgi jų neskaičiusi, vadinasi, jau iš anksto galėjo su jomis susipažinti."

O tai, pasak J.Veselkos, įmanoma tik tuomet, kai „žaibiška operacija vykdoma pagal gerokai iš anksto sudarytą scenarijų".

Su Juliumi Veselka man teko gyvenime ne kartą bendrauti dargi Algirdo Brazausko kompanijoje. Todėl mes su V.Antonovu ir savo advokatais prikalbinome jį liudyti mūsų naudai Londono Vestminsterio magistrato teisme ekstradicijos byloje. J.Veselka mielai sutiko ir atsiuntė britų advokatams savo liudijimą. Šio liudijimo tekstą turiu išsaugojęs.

Tačiau artėjant teismo posėdžiui Londone, gavome žinią, jog J.Veselka netikėtai mirė. Esu giliai įsitikinęs, kad nuo pat pradžių Lietuvos spec. tarnybos Veselką sekė, o kai sužinojo, jog jis dar ir liudys „Snoro" byloje akcininkų naudai, paprasčiausiai juo atsikratė, „padėdami" numirti. Spėju, kad prieš radijo laidą J.Veselka buvo „pavaišintas" kava su širdies smūgį sukeliančiais vaistais. Paprasčiausi sovietiniai spec. tarnybų metodai.

Kita „Snoro" bylos auka - buvęs VSD valdybos viršininkas, po to - advokatas Arūnas Paukštė. Jis irgi buvo aktyvus „Snoro" banko uždarymo „operacijos" dalyvis. Su A.Paukšte, kai jis jau dirbo advokato pareigose Irmanto Norkaus advokatų kontoroje „Raidla Lejins & Norcous" (dabar „COBALT"), susitikti ir bendrauti teko labai keistomis aplinkybėmis Londone.

2014 metų spalio 28 dieną Londone mano advokatų biure, įvyko mano su V.Antonovu, mūsų advokatų ir atvykusių į derybas iš Lietuvos „Raidla Lejins & Norcous" susitikimas. Lietuvos advokatai buvo atvykę kaip Lietuvos valdžios atstovai, tartis arba ieškoti taikos susitarimo „Snoro" byloje, nes tada vyko teismai Londone dėl mūsų ekstradicijos. Mes nelabai tikėjomės galimybės susitarti, nes žinojome, kad ši advokatų kompanija priklauso I.Norkui, kuris iš tikrųjų buvo Lietuvos banko valdybos pirmininko V.Vasiliausko mokslo draugas, bendrakursis ir net kambariokas. Turbūt visi atsimena ir skandalingą tos advokatų kontoros darbuotojo A.Audicko paskyrimą „Ūkio" banko laikinuoju administratoriumi.

Tame susitikime, manau, ne atsitiktinai advokatų kontorai „Raidla Lejins & Norcous" atstovavo vyr. partneris Rimantas Simaitis ir advokatas Arūnas Paukštė. Kaip ir tikėjomės, susitikimas naudos nedavė, bet įvyko vertingas (nors ir neilgas) pokalbis su A.Paukšte. Jis atvirai pasakė, kad kaip VSD valdybos viršininkas dalyvavo iš anksto suplanuotoje „Snoro" uždarymo „operacijoje" ir patvirtino, jog jis buvo atsakingas už banko nacionalizacijos klausimą. Guodėsi, kad vėliau buvo apkaltintas, jog ta nacionalizacija „kreivai" buvo padaryta, o jis pats dėl to atleistas iš VSD. Dar A.Paukštė teigė, kad jį, ko gero, specialiai įdarbino advokatų kontoroje „Raidla Lejins & Norcous", kad būtų visą laiką „ant akių" ir nuolat kontroliuojamas.

Jaučiu, kad A.Paukštės mirties priežastis, buvo ta, jog jis per daug žinojo, o ne savižudybė, kaip oficialiai buvo teigiama. A.Paukštei tikrai kas nors iš spec. tarnybų padėjo namie „nusišauti".

Pateiksiu įdomią pastraipą iš vieno žiniasklaidos portalo: „2015 m. balandžio 10 d. Vilniuje rastas nusižudęs ar nužudytas buvęs Valstybės saugumo departamento (VSD) Kovos su terorizmu valdybos vadovas, tuo metu dirbęs advokatu Arūnas Paukštė. Jis buvo rastas savo namuose ištaškyta galva nuo šūvio iš savo legaliai laikyto medžioklinio šautuvo. Viena versijų, kodėl jis buvo nužudytas - neva advokatas A.Paukštė artimųjų rate buvo prasitaręs, jog jį VSD atleido už tai, kad jis, būdamas atsakingas, sužlugdė „Snoro" banko užgrobimo operaciją, kurią Grybauskaitės nurodymu organizavo VSD kartu su Grybauskaitės statytiniu V.Vasiliausku ir tuomete finansų ministre I.Šimonyte. Ir kad neva jį - A.Paukštę, - jei ką, padarys toje istorijoje iešmininku, jei viskas galų gale paaiškės. A.Paukštė, kaip VSD valdybos viršininkas, būdamas atsakingas už „Snoro" užgrobimo operaciją, padarė esminę klaidą, kad nepasisekė iškart, kaip buvo planuota, suimti „Snoro" savininkų ir juos sulaikius, dar pačioje pradžioje, leisti jiems viską „prisipažinti", o po to leisti užspringti nendrės lapu ar skrandžio turiniu, pvz., dar areštinėje ir tada jau galutinai viską ant jų nurašyti. Informacija apie „Snoro" užgrobimo operaciją nutekėjo į spaudą, ir bankininkai spėjo pabėgti. Dabar jie gyvena Rusijoje, laisvai važinėjo po visą pasaulį, ir Niujorko arbitraže rengia Lietuvai milijardinį ieškinį."

Dar viena mirtis „Snoro" byloje yra advokato Ipolito Nekrošiaus, kuris įtariamas nutekinęs slaptą informaciją apie prezidentės Grybauskaites suplanuotą ir ruošiamą „operaciją" prieš banką „Snoras". Tos informacijos pagrindu buvo parengta 2011 metų lapkričio 15 dienos publikacija „Įsakymas sutrypti lietuviškus bankus".

Paskaitykite kas po to buvo rašoma spaudoje: „Tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių kelti versiją, kad žurnalistas A. L. kaip tarpininką įvardija įtakingos teisininkų šeimos narį. Tiesa, tyrimą apsunkina faktas, kad pastarasis asmuo jau vykstant ikiteisminiam tyrimui netikėtai mirė."

„Taip, maždaug prieš mėnesį buvau apklaustas", - vienam lietuviškam portalui prisipažino Vilniaus universiteto Teisės fakulteto profesorius, buvęs dekanas Vytautas Nekrošius.

Minėtu atveju STT Vilniaus valdybos Ikiteisminio tyrimo skyriuje V.Nekrošius buvo apklaustas kaip liudytojas, norint išsiaiškinti, ar neseniai miręs jo brolis advokatas Ipolitas Nekrošius galėjo būti žurnalisto A.L. apibūdintas tarpininkas, pasiųstas nuo generalinio prokuroro D.Valio.

Mane be galo intriguoja tas visos Nekrošių giminės sukiojimasis aplink „Snoro" bylą. Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekanas profesorius Vytautas Nekrošius važiavo liudyti prieš mus, „Snoro" banko pagrindinius akcininkus, į Londono Vestminsterio magistrato teismą, jo brolis Ipolitas Nekrošius nutekina informaciją apie „operaciją", ruošiamą prieš banką, ir „netikėtai" numiršta, Nekrošių pusbrolis Andžej Maciejevski, Vilniaus Apygardos teismo teisėjas, „atsitiktinai" pasirenkamas nagrinėti „Snoro" banko bankroto bylą. Būtent jis, A.Maciejevski, „lengva ranka" be jokių dokumentų skelbia „Snorui" bankrotą, o po to visus sprendimus ir dokumentus įslaptina. Vėliau teisėjas A.Maciejevski dar trejus metus dirba prie „Snoro" klausimų, tvirtina visus kreditorinius reikalavimus, o svarbiausia (!) - pirmąjį pusmetį tvirtina didžiules bankroto administratoriaus N.Cuperio išlaidų sąmatas ir komisinius atlygius užsienio konsultantams. Tuo pačiu nemažai prisidėdamas išvogiant banką. Už tai prezidentė D.Grybauskaitė savo dekretu teisėją A.Maciejevski paaukština iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų. Ko ne mafija Lietuvoje veikia?

Teko pažinoti Vytauto Nekrošiaus tėvą - Ipolitą Nekrošių. Buvo ilgametis VU Teisės fakulteto dekanas. Dar kai studijavau Vilniaus universitete, visi kalbėjo, kad dekanas Ipolitas Nekrošius buvo KGB bendradarbis ir savo kolegas skųsdavo... Tai, galvoju, kas čia per šeimyna? Visi „pakabinti"? Ar šiaip sisteminiai veikėjai? O gal tėra korumpuoti tipai, kurie atidirbinėja sistemai, todėl kad pas Vytautą Landsbergį saugiai „saugomi" KGB dokumentai?

- O aš, Raimi, tikiu stebuklais. Gyvenimas privertė. Padavė mane žydai į teismą, teisėjavo A.Cininas. Vainauskas bandė pasodinti, žiūriu, vėl teisėjas Cininas. Galvojau, gal įsimylėjo. Pasirodo, ne. Taip, sakė, kompiuteris jo pavardę atsitiktinai išmetė. Bet kai tas kompiuteris jo pavardę išmetė ir teisme dėl Garliavos įvykių bei kitų rezonansinių bylų, pagalvojau, kad jau metas išmesti patį kompiuterį, nes greičiausiai sugedęs, nes tik vieną pavardę atmintyje beturi. Pasirodo, kompiuteris niekuo dėtas. Beliko išmesti patį Cininą, kad rezonansinėse bylose nesimaišytų, bet paaiškėjo, kad irgi negalima, nes Iabai sistemai reikalingas arba, kaip tu gerai pastebėjai, yra „už kiaušių pakabintas."

- Vitai, aš nesakiau už ko pakabintas!

- Aš irgi negaliu 100 procentų tvirtinti. Galbūt „už užpakalio" ar kokio „kompromato", negaliu žinoti visų jo silpnų vietų. Tad nebesistebiu ir tikiu, kad būna stebuklų. Kokio reikia korumpuotai sistemai teisėjo, tokį ir išmeta. Sako, jau yra sukurta technika, kuri mintis nuskenuoja. Negi negirdėjai?

11 dalis. KOKIA DALIA LAUKIA LIETUVOS IR BARANAUSKO?

- Žinai, Vitai, vis pagalvoju, jei „Snoro" nacionalizavimas vyko teisėtai, tai kodėl jie mane po Rusiją dabar gaudo? Kodėl visokie „raulušaičiai ir Co." organizuoja tas slaptas „operacijas"? Negi nėra „ant ko" nurašyti ne be bankroto administratorių pagalbos išvogto banko ir jo dukterinių, pelningai veikusių, įmonių nuostolių?

- Man atrodo, patogiau viską nurašyti „ant mirusio bankininko". Pats minėjai G.Konopliovo atvejį, kai kažkas padėjo jam nusitaikyti, kad neprašautų pro šalį, po to apdairiai „pravalė" jo aplinką ir „visi galai - į vandenį". Tas pats nutiko ir Garliavoje - tol tęsėsi keistų ir paslaptingų mirčių virtinė, kol pagaliau Lietuvoje nebeliko nė vieno pedofilo, kurį būtų galima nuteisti už vaikų tvirkinimą.

- Lietuvoje nebeliko pedofilų?! Malonu tai girdėti. Reikia skubiai informuoti Vatikaną, kad visus mūsų kunigus paskelbtų šventaisiais.

- Ne ten, Raimi, „sudėjai akcentus". Sakiau, kad pašalinti buvo tik tie pedofilai, kurie per savo kvailumą „apsišvietė" ir norom nenorom dėl liudininkų parodymų būtų tekę juos teisti. O pedofilams kol kas reklamos nereikia. Dar nėra suformuotas mūsų visuomenėje teigiamas požiūris į juos. Šiuo klausimu Lietuva stipriai atsilieka nuo Olandijos, kur jau seniai įsteigta pedofilų partija. Galbūt Laisvės partijos nariai jiems šiuo klausimu padės? Pagyvensim - pamatysim.

- Lietuva - katalikų kraštas. Nemanau, kad mūsų Bažnyčios hierarchija tam pritars.

- O jų niekas ir neklaus! Vėl koks nors nupiepęs popiežius iš Vatikano pasakys kokį Dievo žodį ir visi mūsų dievobaimingieji vyskupai nuolankiai supuls prieš Dievo žodį ant kelių. Net jei tas žodis prieštaraus „Dešimčiai Dievo įsakymų". Ten diktatas didesnis nei Baltarusijoje.

- Neseniai rašei, kad, pasikeitus politinei konjunktūrai, niekas nebesiklaups, o stosis keturpėsčiom.

- Per pamaldas prie parapijiečių klaupsis. (Kol kas.) O po mišių ir pamaldų, mūsų Dievo tarnai, prisiklausę visokiausių nusidėjėlių ir pasileidėlių gašlių išpažinčių, grynai iš žmogiško smalsumo visa tai, ko gero, išbando su zakristijonu arba jo „klapčiukais". Nepatikėsi, bet jie irgi žmonės. Reikia ir jiems kažkaip atsipalaiduoti. Aš popiežiaus vietoje geriau būčiau už kunigo ir „gaspadinės" santykius pasisakęs, o ne už gėjų, kurie seniai tapo šventesni už šventuosius ir ne tik madų pasaulyje, bet ir mūsų miegamuosiuose pradėjo drąsiai madas diktuoti. Visi, kurie jiems nepritaria ir jų pozų nepalaiko, būna apkaltinti homofobija, kas medicinoje reiškia „psichikos ligą". Tikiuosi, Raimi, tu dar psichas?

- Hmm... Tai sakai, Vitai, kad Lietuvoje pedofilų yra pakankamai?

- Nežinau, ar jų yra pakankamai. Man labiau kelia nerimą, ar jiems mūsų vaikų jau pakanka. Ir ar mums, lietuviams, užteks drąsos už savo vaikus pakovoti?

- Aš dėl to esu absoliučiai ramus. Lietuviai, nors kai kas - pirštu nerodysiu - juos vadina veršiais, už savo vaikučius bet kam galėtų gerklę perkąsti!

- Kaip Kedžiui, ar ne? Net du šimtus policininkų Skvernelis tramdyti mergaitės užtarėjų į Garliavą nusiuntė ir nė vienam pareigūnui nė vienas lietuvis gerklės neperkando. Visi tik meldėsi ir kvietėsi pagalbos: „Marija! Marija!!!" Matau, kad Maskvoje jau visai nuo Lietuvos aktualijų atitrūkai. Jei tau Garliavos įvykių negana, galiu priminti, kiek daug vaikų norvegai iš lietuvių šeimų atėmė. Ar sukilo Lietuva? Ar subangavo Baltijos kelyje nuo Vilniaus iki Oslo? Ar susirakino Tapinas su Linkevičium, kuris pagal pareigas tiesiogiai už valdžios neveiklumą dėl pagrobtų lietuvaičių atsakingas?

- Ką aš žinau, Vitai, - gal tas Linkevičius su kuo nors ir susirakino, nei stovėjau prie jo miegamojo, nei jam žvakę laikiau. Gal tu ir teisus, Vitai, lietuviams po tokių rinkimų derėtų ypač atidžiai savo vaikus saugoti ir dažniau pasidomėti, ko juos moko mokyklose.

- Nenustebsiu, jei Seime ir pedofilų gretos pasipildė. Ten jų balsų verkiant reikia. Turbūt girdėjai, kad Laisvės partija gviešiasi Švietimo ministerijos? O kur jie ras savo ir Sorošo naujoviškoms mokymo programoms geresnių pedagogų nei pedofilai? Ar yra tokių, kurie dar labiau už juos mūsų vaikučius mylėtų?

- Galbūt mūsų prezidentai - Grybauskaitė su Nausėda? Jie labai mėgsta nusipaveiksluoti su mažais berniukais ir mergaitėmis?

- Šitie pozuoja su vaikais greičiausiai dėl to, kad juos taip primokė viešųjų ryšių specialistai: atseit, jei negali išsiskirti didingais darbais - pasistenk išsiskirti bent ūgiu. Tai jie ir fotografuojasi su pačiais mažiausiais, nes, paveiksluojantis su didingais Lietuvos vyrais, tektų stiebtis arba net stotis ant taburetės.

- Vitai, nenukrypk nuo mūsų pagrindinės pokalbio temos...

- Taigi pats mane į šalį nukreipei ir apie pedofilus pradėjai klausinėti! Na, gerai, pasakok toliau savo liūdną istoriją, kaip piktosios dvasios užgrobė ne tik Konstitucinį Teismą, bet ir tavo „Snorą" su mano ir „Respublikos" indėliais...

- Jei viskas, apsivogusios valdžios manymu, vyko teisėtai, tai nei Lietuvos bankui, nei Vyriausybei nėra ko baimintis. Susitikime, taip sakant, teisinio proceso metu neutralioje aikštelėje ir išsiaiškinkime santykius. Tačiau vengimas atsakyti į elementarius klausimus, bijojimas atskleisti „Snoro" uždarymo dokumentus, galų gale, ir jau pirmomis dienomis tų užsieniečių administratorių pasikvietimas „į pagalbą" kvepia kažkuo nešvariu.

Mano nuomone, „Snoras" sėkmingai būtų veikęs dar 200 metų, net laikinasis administratorius S.Fryklis pabrėžė, kad bankas „Snoras" nebuvo nemokus ir likvidumo problemų neturėjo, tačiau kažkam buvo naudingiau jį nacionalizuoti. Bet kuriam eiliniam bankininkui yra žinoma paprasta tiesa: sustabdžius net galingiausio pasaulyje banko veiklą, jos vėliau atnaujinti nebeįmanoma, nes supanikavę indėlininkai pareikalautų grąžinti jų indėlius. Net diletantui tai aišku, kaip dukart du!

Keista, kad nei premjeras Andrius Kubilius, nei finansų ministrė Ingrida Šimonytė, nei Vitas Vasiliauskas šito nežinojo? Na, tarkim, Vasiliauskas galėjo ir nežinoti, nėra bankininkas pagal išsilavinimą. Turbūt net sutrumpinto banko balanso perskaityti nesugebėtų. Vien ko vertas jo išsireiškimas: „Galvojome, jog „Snorui" gripas, o, padarę skrodimą, pamatėme, kad vėžys." Tikrai jo finansinio išprusimo neparodo. Tačiau ką sau galvojo gudragalviai Kubilius su Šimonyte? Galų gale, jei pats nežinai, paklausk bankininkų - ką, pinigingą banką užgrobus, reikia daryti? Deja, nepaklausė...

Tuomet man kyla kitas klausimas: jeigu to protelio yra tiek nedaug, kodėl ta Šimonytė vėl į valdžią veržiasi ir taikosi net į konservatorių Vyriausybės vadovo postą? Kaip ji visą šalį tvarkys, jeigu nesugebėjo išsaugoti „Snoro" turto, kurį paleido vėjais?

Akivaizdu, kad per buvusį Kubiliaus konservatorių-liberalų Vyriausybės valdymo laikotarpį „Sodra" jau buvo privesta prie 580 milijonų eurų (2 milijardų litų) viršijančio deficito, nežinia kur „išgaravus" Ignalinos atominės elektrinės uždarymui skirtiems milijardams. Paskirtasis naujasis Ignalinos vadovas, įsipareigojęs visai Lietuvai žūtbūt iškapstyti „pradingusį" milijardą, tesugebėjo pasikapstyti po mūsų mokesčių mokėtojų kišenes, nes užsiprašė tokio milžiniško atlyginimo (dėl savo rizikingo įsipareigojimo), kad Lietuvai būtų tikrai pigiau jį apdrausti ir paskui pačiai jį „užversti". Nes prarastas milijardas taip ir neatsirado... Ar ne dėl to savo nemokšiško šalies ūkio valdymo „skyles" bei valstybės finansines problemas tada buvo nutarta pridengti iš AB banko „Snoras" nusavintais akcininkų ir indėlininkų pinigais. Tuo buvo realiai pasinaudota. O iš kur dabar antrą „Snorą" paimsite, ponai konservatoriai?

Tą 2011 metų lapkričio 16 dieną, sustabdę likvidumo problemų neturėjusio AB banko „Snoras" veiklą, Lietuvos bankas ir Vyriausybė priėmė sprendimą „de facto" likviduoti banką, net nelaukiant laikinojo administratoriaus išvadų apie banko mokumą. Tai patvirtino ir tomis dienomis paskelbti Vyriausybės ketinimai padalinti „Snoro" banko turtą į dvi dalis, o neuždarius banko atlikti tokių veiksmų neįmanoma. Man kyla paprastas klausimas: kodėl buvo nuspręsta nacionalizuoti banką, sukeliant verslo visuomenės bei užsienio investuotojų nepasitikėjimą, kai tą patį rezultatą - sustabdyti banko veiklos licenciją ir atšaukti valdybos narius bei kitus vadovus - galima buvo pasiekti paprasčiau, pigiau ir civilizuotai, pagal galiojančius bankų veiklos priežiūros įstatymus, neužkraunant milijardinių nuostolių ant Lietuvos pečių?

Perėmus „Snorą" tariamoms „visuomenės reikmėms" ir prisiėmus konstitucinę pareigą teisingai už jį atlyginti (pagal tuometinę banko akcijų vertę rinkoje), ar Lietuvos bankas ir Vyriausybė nepagalvojo apie tai, kad padarys papildomų nuostolių ir Lietuva tokiu būdu bus bereikalingai įtraukta į tarptautinius bylinėjimosi procesus dėl žalos atlyginimo?

Būtų ir daugiau aktualių klausimų tam nusikalstamam susivienijimui.

Pavyzdžiui, aš jų garsiai paklausčiau: Kodėl Lietuvos bankas nuo 2011 m. gegužės 5 d. (daugiau kaip pusę metų) neregistravo „Snoro" įstatinio kapitalo padidinimo 110 milijonų eurų (380 mln. litų), kurie, net ir likvidavus banką, būtų sumažinę banko indėlininkų nuostolius (juk akcininkų reikalavimai tenkinami paskutiniai)? Tuomet nebūtų reikėję metų metus su tais naujos emisijos „Snoro" banko akcininkais po teismus aiškintis, įtraukiant net Europos teismus? Pasirodo, daug paprasčiau Kubiliui su Šimonyte buvo tuos akcininkų suneštus 110 mln. eurų iš kaupiamosios sąskaitos AB banke „Finasta" leisti pavogti... Dar paklausčiau, kas konkrečiai pasiūlė banko nacionalizavimo variantą ir kas prisiims tą atsakomybę?

Esu tikras, kad to iš valdžios neišdrįs padaryti niekas. Nes pas mus taip jau nuo seno įprasta, kad niekas už nieką niekada neatsako. Už visas valdžios klaidas ir vagystes visada iš savo kišenių sumoka mokesčių mokėtojai, kurie, kaip pastebėjo panelė Grybauskaitė, „yra ne prie ko". Be abejo, kad dabar siekiama daug savo nuodėmių permesti ant „Snoro" banko buvusių pagrindinių akcininkų ir savininkų pečių.

Taigi, nėra su kuo kalbėtis. Ir taškas. Susitiksime Arbitražo Teismo Tribunole Paryžiuje.

- O aš taško dar nededu. Dedu daugtaškį... Galvoji, Raimi, kodėl? Man patinka su tavimi kalbėtis. Ypač, kai tu būni nekalbus ir nesikiši į mano monologus. Kažkaip į valias išsišneku ir man Lietuvoje net gyvenimas pagerėja. Net rinkimai nebeatrodo tokie baisūs. Gal ir gerai, kad visos padugnės vienoje vietoje susirinko. Matyt, irgi traukia vieną prie kitos. O gal krūvoje ne taip baisu atpildo valandos laukti? Turbūt ir tu jau girdėjai, kad Europos Sąjungoje atsirado iniciatyva steigti Liaudies Tribunolus? Matyt, visiems jau nervai nebelaiko, žiūrint kaip jų valdžia kvailioja. O man labai apmaudu, nes Tautos Tribunolo idėja dar prieš 15 metų Lietuvai pasiūliau. Bet Liaudies Tribunolas bus dar geriau - sutrumpintai LT. Labai tiks Lietuvai.

***

12 dalis. KAIP TIKRI VYRAI SPRENDŽIA „BOBIŠKUS" REIKALUS

- Alio, Vitai, ar mane girdi? Kažkokie trukdžiai telefone... Po velnių, kažkoks aidas. Tuoj pradėsiu keiktis, kaip tie saugumiečiai Maskvos policijos skyriuje... Ar klausaisi, ar girdi?!

- Seniai tavęs klausausi. Ko rėkauji?

- O tu ko neatsiliepi?

- Negalėjau, burna buvo užimta. Rūkiau.

- Eik tu, žinai kur...

- Žinau. Neisiu. Nepatiko. Mane dažnai ten siunčia.

- Na, gerai. Tada klausykis. Bepasakodamas čia savo istoriją apie „Snoro" uždarymą, pagalvojau, kad gerai tu buvai savo monologe manęs paklausęs, ar aš „girdėjau, kad Laisvės partija su savo ištvirkėliais gviešiasi Švietimo ministerijos"? Ta proga prisiminiau seną kinų patarlę: „Nori nugalėti priešą - išauklėk jo vaikus." Tai va, klausyk, Vitai, ne tu vienas, pasirodo, Lietuvoje esi toks protingas. Landsbergių anūkas Gabrielius irgi nekvailas. Jis su žmona Austėja (skaičiau apie juos visokias istorijas internete, kurių, pasirodo, nei Agnės Širinskienės vadovaujama Seimo komisija, nei STT tyrėjai „perkąsti" nepajėgia!), šalyje visą vaikų auklėjimą - nuo privačių vaikų darželių iki „Mortos" mokyklų - paėmė į savo tvirtas rankas. Kiek girdėjau iš pažįstamų, tai kiekviena, bent kiek pasiturinti, vilniečių šeima laiko prestižu ten savo atžalas leisti.

Taigi, nežinau, ar jiems kažkas patarė, ar jie patys sugalvojo? Mano galva, be rimtų „patarėjų" čia neapsieita. Įtariu, kad Konservatorių partija pati sau auklėja būsimą rinkėją jau nuo mažų dienų. Savo būsimus landzbergiukus ir landzbergiečius, būsimus Didžiojo Landsbergio Konservatorių partijos narius, jau nuo vaikų darželio ir pradinės mokyklos išauklėti.

Atkreipk dėmesį, kad toji auklėjimo sistema beveik nesiskiria nuo sovietinės - nuo spaliukų iki pionierių, ir tik geriausi gali jais būti, ir konkurencija tarpusavio turi būti. Dabar, kai dar Armonaitės Laisvės partija, ar kaip ten ji, pagal pasirašytą Seimo daugumos koalicinę sutartį paims Švietimo ministeriją, jaunimo auklėjimo ratas užsidarys. Jų rankose, kaip senas komjaunuolis Linas Linkevičius pasakytų, bus visas jaunimas: nuo spaliukų ir pionierių iki komjaunuolių amžiaus jaunimo dabartiniuose universitetuose.

Kokių vertybių tose „Mortos" mokyklose moko, ne mano reikalas. Tegul tėvai, kurie ten savo vaikus veda ir leidžia, rūpinasi. Bet kai pamačiau, kad Armonaitės draugelis Remigijus Šimašius, Vilniaus miesto meras, visą reikalą iš miesto biudžeto finansuoja, savo arba draugų vaikams nelabai patarčiau vaikus ar anūkus į tuos Landsbergių privačius darželius vesti ar į jų mokyklas leisti. Nežinia, kokių moralinių vertybių ten išmokys. Juk Gabrielius Landsbergis, ne tik jis, bet ir visa Landsbergių giminė, dėl valdžios troškimo, teko skaityti, Gabrieliaus svainio Andriulio viešai atsižegnojo, kai tas tiesiai šviesiai socialiniuose tinkluose Konservatorių partijos „vertybes" pagarsino.

- O „prie ko" čia tas Šimašius?

- Būtų lyg ir „ne prie ko", Vitai, bet kai atsimeni Šimašiaus pasakaitę... Prisimink, kaip jis pats pasakojo, kad savo keturračiu dabar jau amžinatilsį Ūsą iki balutės palydėjo, kaip matė Ūsą miško keliuku keturračiu kažkaip keistai vinguriuojantį... Nenorom, žmogau, pagalvoji, kad gal ir „prie ko"? O kai iš naujo pradedi galvoti, vėl susimąstai - gal iš tiesų „ne prie ko"... Ir staiga galvoje nušvinta: kodėl tuometinis teisingumo ministras R.Šimašius neįvykdė savo pilietinės pareigos - girto vairuotojo nuo keturračio nenusodino ir policijai mobiliu telefonu nepaskambino? A?..

- Na, gal ir neblogai, Raimi, visus faktus į visumą suvedei, bet kodėl netiki, kad Landsbergių anūkas Gabrielius pats visko sumąstyti ir pelningo verslo sukurti negalėjo?

- Matai, Vitai, kai iš vienos pusės pažiūri, atrodo, kad galėtų ir pats sugalvoti, bet kai iš kitos pusės pasveri - nelabai. Per 19 santuokos metų Gabrielius Landsbergis tik vienus metus veltui praleido, nes viešai deklaruoja, kad 18 milijonų eurų privačiame versle užsidirbo. (Che-che-che, - kaip sako profesorius.)

Pavyzdžiui, kiek tu, milijonieriau Vitai, sukūręs trisdešimtmetį skaičiuojančią galingą žiniasklaidos imperiją, per pastaruosius metus uždirbai?.. Gerai, neatsakyk, jei nenori.

- Kodėl iškart „nenoriu"? Galiu atsakyti: uždirbau daugiau, nei man reikia. Ne dėl to, kad per daug uždirbau, o todėl, kad man labai nedaug reikia. „Roleksų" nenešioju, su „Dolče kabanais" nesivalkioju, mano automobilis - dvidešimtmetis „Volkswagen" su nameliu ant ratų (jei koks karas, maras ar kokia pandemija!), po restoranus, kaip tu, Raimi, dažnai nesitrainioju...

- Nepavyduliauk man! Aš irgi jau nebesišlaistau po restoranus.

- Nes nebeturi tiek pinigų kaip anksčiau. O aš dar turiu, bet ten neinu. Jauti skirtumą tarp mūsų?

- Jaučiu, kad provokuoji konfliktą. Tikrai nori su manimi susipykti? Pagalvok, kaip vienas, be manęs, interviu darysi? Pats su savimi, kaip išprotėjęs, kalbėsi?

- Raimi, jei būčiau norėjęs su tavimi susipykti, turėjau tam milijonus pretekstų: kai tu mano konkurentus komjaunuolius finansavai, kai su žmona perėjai į „aukštesnę lygą", kai sužlugdei „Vilniaus degtinės" privatizavimą, paskutinę akimirką atsisakęs mus finansuoti, kai Kinijoje, man pažadėjęs išpirkti iš „Gubernijos" likusią akcijų dalį, pasielgei priešingai ir kreditavai vietinius vagis, kai paslėpęs pas mane savo daiktus, pažadėjai sudaryti nuomos sutartį, bet...

- Tu čia rimtai ar juokauji?

- Juokauju, Raimi, juokauju. Bet kiekviename juokelyje yra dalis tiesos. Nepatikėsi - išliejau nuoskaudas ir palengvėjo! Kad žinotum ir negalvotum, kad aš nežinau, nes aš - viską žinau. Tiesiog draugai taip nesielgia...

- Aš irgi turiu nuoskaudų. Kai tu, Vitai, su mano konkurentu Vladimiru Romanovu pradėjai draugauti, kai tu su juo Kauno „Žalgirį" parėmei, o paskui ir perėmėte... Visi aplink tik ir šnekėjo, kad Romanovas tave nusipirko!

- Iškart patikslinsiu, kad „Žalgirio" krepšinio komandą aš parėmiau be jo, jis tik paskui, per mano su Kostu Smoriginu surengtą rėmimo koncertą, komandai iškilmingai įteikė 100 tūkst. litų čekį. Po to, kai jį suvedžiau su Arvydu Saboniu, kurio iki tol nė nebuvo sutikęs, jis tapo „Žalgirio" savininku ir net primityviai bandė dirbtinai komandos „bankrotą" inicijuoti, kad irgi pasirodytų kaip koks „gelbėtojas". Niekada mano laikraščio nei vienos akcijos nebuvo nupirkęs, tuo metu aš, savu laiku, iš „Vilniaus" banko (dabartinio SEB'o) buvau penkis procentus „Ūkio" banko akcijų perpirkęs, kurias po penkerių metų labai sėkmingai pardaviau. Bet tas trenktas Romanovas, norėdamas būti labai įtakingas, visiems politikams prisimelavo, kad „Tomkus sėdi jo kišenėje". Bet kai ant tų politikų per laikraštį stipriai „užvažiavau", „nabagas" drebėdamas atbėgo pas mane į redakciją ir maldavo, kad visiems jo pažįstamiems politikams paskambinčiau ir prisipažinčiau, kad Romanovui aš neparsidaviau. Nei skambinau, nei išmaniau, kaip jį paguosti... Tad kalbos apie mano parsidavimą buvo pernelyg stipriai išpūstos.

- Dar prisiminiau, Vitai, kaip tu per savo portalą „Balsas" mano „Snorą" reketavai...

- Mielas drauguži, „Balsas" niekada nebuvo mano. Jį valdė neaiškios asmenybės, siejamos su rusų mafija. Todėl man labai buvo keista, kad to portalo redkolegijoje darbavosi ir bendradarbiavo tokie didingi Lietuvos patriotai kaip Egidijus Aleksandravičius, Leonidas Donskis, Laimantas Jonušys, Saulius Spurga, Romas Sakadolskis ir kt. Bėda ta, kad vienas iš portalo bendrasavininkių, mano sūnaus bendraamžis, visur su juo rodydavosi viešumoje, sudarydamas įspūdį, kad jie vienoje bandoje su „Respublika". Todėl suprantu, kodėl, kai pradėjo jus, ir ne tik jus, reketuoti, su žmona Siga labai įsižeidėte, o ši net prisipažino norėjusi mane nušauti. Kai paklausiau - už ką? Atsakė miglotai: „Tikri draugai taip nesielgia, nebent jiems su galva negerai." Aš jai pasakiau, kad man būtų daug negeriau be galvos ir kad man nelabai suprantama tokia jūsų keista draugystė...

- „Kuokia"? (Čia ne klaida, šiauliečiai taip šneka - aut. pastaba. Pavyzdžiui, jo žmona irgi sako: „Neįduomu! Neįduomu! Neįduomu!" Ypač daug sykių kartojo, kai ją įtikinėjau nebalsuoti už „katę maiše" - Grybauskaitę, kuri kaip iš dangaus nukrito, bet Siga manęs nepaklausė, už ją balsavo ir dėl jos nukentėjo.)

- O „tuokia"! Tu turgelyje išdidžiai įsižeidęs stovėjai ir mūsų pokalbio su Siga negirdėjai. O aš jai tada išaiškinau, kodėl, taip, kaip ji, tikri draugai nesielgia. Sakau: „Įsivaizduok, Siga, kad man tikrai su galva pasidaro negerai - nuo to juk niekas neapdraustas. Ką tokiais atvejais daro tikri draugai? Ateina su pistoletu ir nušauna į galvą?! Tai toks yra „draugiškas" pagydymas?"

- O ką atsakė mano Sigita?

- Nusijuokė, gal net pati iš savęs, ir nuėjo. Taip ir nesupratau, nušaus ji mane ar nenušaus? Po to naktį ilgai, net keturias minutes, negalėjau užmigti...

- O keturios minutės - daug?

- Labai, Raimi, labai daug. Žinant, kiek per tą laiką galima visokių nesąmonių prisigalvoti - net buvau pasiryžęs atsišaudyti. Bet po keturių minučių nusiraminau ir užmigau. Paprastai užmiegu, kaip užmuštas.

- Pavydžiu tau, Vitai. Aš kartais net pusę nakties prasivartau...

- Nereikia man pavydėti. Reikia turėti ramią sąžinę. Tada labai gerai miegasi...

- Mano sąžinė, Vitai, rami, o štai kas liečia Landsbergių šeimynėlę... Kaip bankininkas, kuris per 19-os metų vadovavimo bankui darbinę patirtį tiek įvairiausių verslo projektų matęs, tiek biznio planų perskaitęs, tiek jų išnagrinėjęs, galiu tvirtai pasakyti: neįmanoma švietimo srityje, juolab vaikų darželių versle, bemaž 20 milijonų eurų uždirbti. Net ir pasitelkus žmonos Austėjos ir net visos Austėjos Čijauskų giminės protus vienon vieton! Patikėk manimi...

- Tikiu, tikiu, Raimi. Tik pasakyk, kodėl tu taip esi nusiteikęs prieš jaunimą? Kodėl netiki jauniausios Landsbergių giminės atžalos „verslo" gabumais?

- Matai, kai dabar, po Seimo rinkimų, interneto portalų nuotraukose pažiūriu, kaip G.Landsbergis visur paskui būsimos Vyriausybės premjerės Šimonytės sijoną sekioja ir dar jai iš paskos planšetę nešioja, tai blogos mintys mane apstoja. Trumpai sakant, - lyderio katastrofa. Tuo viskas ir pasakyta.

- Nemanau, Raimi, kad tuo jau viskas pasakyta apie mūsų politiką ir politikus. Viskas bus pasakyta tada, kai bus konkrečiai įvardinti visi veikėjai, susiję su „Snoro" banko užgrobimu. Staigiai vardink, kas, kur, kaip, kada? Ko kas prašė? Kam davei, o kam nedavei?

- Akivaizdu, kad politikai nuolat kišosi (kad ir slapta) į privataus „Snoro" banko veiklą. 2010 metų rudenį tuometis Seimo Finansų ir biudžeto komiteto pirmininkas Kęstutis Glaveckas, kartu su šio komiteto pirmininko pavaduotoju, Konservatorių partijos vicepirmininku Vitu Matuzu, net lankėsi Lietuvos banke, kur vykusiame susitikime su buvusiu Lietuvos banko vadovu Reinoldijumi Šarkinu ir su LB valdybos nariu, kuravusiu komercinių bankų veiklą, Audriumi Misevičiumi bei LB Kredito įstaigų priežiūros departamento direktoriumi Kazimieru Ramonu pokalbio metu įspėjo šituos, jog perduotų „Snoro" banko vadovams informaciją, kad jiems geriau parduoti turimas „Lietuvos ryto" akcijas, kurias valdė „Snoro" grupės antrinė įmonė. Taip pat buvo postringaujama, kad kažkas su tuo „Snoro" banku atsitiks, jei jie neparduos turimų žiniasklaidos akcijų.

- „Įduomu!" - kaip sako tavo Siga. Netgi labai įdomi situacija. Kaip ją tiksliau apibūdinti? Nebūtinai teisiškai - lai laužo galvas prokurorai, - o, tarkim, liaudiškai. Ką reiškia, kai susibėgę valdžios vyrai, užimantys itin aukštus postus Seime, pasitelkę LB vadovybę, „geranoriškai" pasiūlo privatiems verslininkams kažkam kitam perleisti savo turtą? Reketas? Šantažas? Pameni, kai JAV viceprezidentas Baidenas Ukrainos prezidentui Porošenkai „geranoriškai" pasiūlė atleisti prokurorą, kuris kišo nosį į jo sūnaus nešvarius reikalus, - oho, koks pasaulyje kilo skandalas! Nors pagrasino tik kredito neduoti. Gi jūsų banko atveju, grasinimas buvo baisesnis - ką reiškia „kažkas atsitiks"?

- Pats matai, kas atsitiko. Atėmė banką, ištuštino jį, o mus paleido „ubagais" po pasaulį. Ir dar apvagino. Lietuva - ne Amerika. Po tokių pasibaisėtinų faktų politikų galvos nenurieda. Kęstutis Glaveckas vėl pateko į Seimą, o Vitas Vasiliauskas tebesėdi ant Lietuvos pinigų pritūpęs.

- Teisybės dėlei, Raimi, tenka pripažinti, kad Lietuva ne daug kuo skiriasi nuo tos svajonių Amerikos. Baideną po tokio reketo šalies prezidentu išrinko, mūsų Glavecką - į Seimą. Nei vieno nepasodino! Tiksliau, pasodino abu, bet ne ten, kur reikia. O kodėl? Todėl, kad ir ten, ir čia, žiniasklaidai įtaką daro mano draugas Sorošas, kuris viešai gyrėsi, kad papirko beveik du šimtus įtakingiausių pasaulyje žiniasklaidos priemonių. Neleido įsiliepsnoti „Baidengeitui" anapus Atlanto, uždraudė visiems kištis į Grybauskaitės statytinio neteisėtą veiklą ir čia. Tad jau galima drąsiai sakyti, kad Lietuvoje gyvename kaip Amerikoje.

- Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Kęstutis Glaveckas nuolat gaudavo tendencingai neigiamą informaciją apie neva prastą „Snoro" banko veiklą iš Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojo Dariaus Petrausko (dabar jau buvusio savo žento). Tą faktą, duodamas interviu laikraščiui „Respublika", patvirtino Lietuvos banko Kreditų įstaigų priežiūros departamento direktorius Kazimieras Ramonas.

- Raimi, jei sakai „A", sakyk ir „B"! Nesigąsdink garsių pavardžių, kitaip mes su tavimi niekada mafijos suregzto ir Lietuvą suraizgiusio bei apraizgiusio aštuonkojo neišvyniosime ir gražiai nesupakuosime. Jei galima, aš tau padėsiu, kad būtų drąsiau?

Na, pabandom iš naujo: Lietuvos Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Kęstutis Glaveckas, kuris pagal pareigas turėjo prižiūrėti LB veiklą, apie „Snoro" padėtį buvo tendencingai veikiamas Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojo Dariaus Petrausko, kuris buvo vedęs jo dukrą, kurios mama A.Glaveckienė ištekėjo ir dabar kartu gyvena su multimilijonieriumi Gediminu Gruodžiu, kurio dėdė buvo milijardierius Kazickas, kuris, kaip filantropas, finansavo ne tik Lietuvą, bet ir prezidentą Algirdą Brazauską, o dar labiau profesorių Vytautą Landsbergį, kuris su savo numylėtine Lietuvos dalia Dalyte Grybauskaite, jos rinkimų štabo viršininką Vitą Vasiliauską į LB vyriausiojo postą paskyrė, nes taip, matyt, prisakė ir liepė jai Rotšildai, su kuriais po rinkimų ji dosniai iš mūsų biudžeto atsiskaitė, ir dar į LB valdybą delegavo keletą sorososų, kaip antai Raimundą Kuodį bei Ramunę Zabulienę, kurios vyras Antanas Zabulis, buvęs „Omnitel" vadas, o paskui ir premjero Butkevičiaus patarėjas, neseniai buvo teisiamas dėl korupcijos, bet nuteisti jo niekaip nepavyko, nes už jo stovėjo Butkevičius, už Butkevičiau - Kuodis, už Kuodžio - Sorošas, už Sorošo - Rotšildai, už Rotšildų - Grybauskaitė, už Grybauskaitės - Landsbergis, už Landsbergio - Brazauskas, už Brazausko - Kazickas, už Kazicko - Gruodis, už Gruodžio - Glaveckienė, už Glaveckienės - Glaveckaitė, už Glaveckaitės - Petrauskas, už Petrausko - Glaveckas, už Glavecko - Seimo komitetas, už komiteto - visas Seimas, už Seimo - visi rinkėjai, o rinkėjai tai yra visa Lietuva! Ar tu, Raimi, dabar bent įsivaizduoji, prieš ką mudu su tavimi užsimojome? Prieš visą Lietuvą užsimojome!!!

***

13 dalis. KAIP VĖL SUSIKLIJUOTI, KAD NIEKADA NEATSIKLIJUOTUME?

„Mielos mano nekaltosios avelės ir pasimetę veršeliai. Gana bliaut viens ant kito ir kaltinti dėl blogų rinkimų rezultatų. Ką mes dar galėjome padaryti? Nieko! Ir Gedimino kalną su Trampo vėliavom apvažiavom, ir plakatus su jo ryžais plaukais pamosikavom, vis tiek labiau Baidenas tiko. Kaltas Trampas. Per visą kadenciją neapsivogė! Kaip tokį Sorošui su Rokfeleriais suvaldyti ir už virvučių tampyti?

O Baidenas su savo sūneliu - šaunuoliai! Ukrainoje pasidarbavo kaip reikia. Kišenes pinigų prisikimšo. Dar šiek tiek Kinijoje prisidūrė. Tikri kaubojai! Galiu juoko dėlei - rimtai į tai nieks nebežiūri - ant pirštų suskaičiuoti, kiek įstatymų Baidenas pažeidė tik Ukrainoje, už ką kitas sėstų už grotų: KYŠIS (prastūmė sūnų į kompaniją, kuri skyrė 50 000 USD algą); KORUPCIJA (privertė Porošenką atleisti Gen. prokurorą, kuris tyrė jo sūnaus bylą); PIKTNAUDŽIAVIMAS (Ukrainos vadų pasitarime užėmė Prezidento kėdę); ŠANTAŽAS (nesuteikė kredito, kol nenutraukė bylos); ŠALIES SUVERENITETO PAŽEIDIMAS (veikė kaip JAV viceprezidentas). Visus rankos pirštus užlankstėte, ar dar koks nukaręs liko? Galiu Tamstoms ir kojų pirštus užlankstyti, jeigu išvardinčiau visus jo moralės nuosmukius: melavimas, puikybė, gobšumas, sukčiavimas, klastojimas... Tai ne smulkmenos. Amerika savo Prezidentą Klintoną nušalino, kai tas melavo, kad su Baltųjų rūmų stažuotoja Monika nebuvo nei Ovalinių, nei oralinių santykių. Šiandien tokie „nuopelnai" jau tenkina Naujojo Pasaulio modeliuotojus.

Galbūt kitai kadencijai ten verta deleguoti mūsų Patriarchą, kuris nusipelnė Lietuvai ir pasauliui dar labiau. Jis taip svajoja būti prezidentu! Tuo pačiu eks prezidentas Valdas Adamkus gautų puikią progą seną skolą jam sugražinti: Čikagoje kur nors po lovą pakišti V.Landsbergio šlepetes ir kurį laiką ten saugiai palaikyti.

Aišku, kokie šiuolaikiniai vadovai reikalingi tokiems kaip Sorošas? Ką lieps - tą turės daryti. Dėl to JAV balsų skaičiuotojai tokį ir pasirinko. O Trampas, užsimanęs pabūti „balta varna", kaip buvo „ryžas", taip liko. Todėl dėl jo nebesinervinkime. Rinkimų tendencijos pas juos panašios kaip Lietuvoje. Džo Baidenas pats prisipažino, kad jį nuo mažens jaudino viešai besibučiuojantys vyrai. Tad jei sugalvos pas mus vėl atvykti tikrai nebus liūdna. Bent seime tikrai bus ką išbučiuoti. Laisvės partijos nariai visi kaip vienas tam yra pasiryžę!

Tai buvo tik maža įžangėlė į pamokslą. Politinė valandėlė. O pamokslas tik dabar prasideda. Nors ne, prasidėjo anksčiau. Kai nuo lietaus po vienu senamiesčio balkonu pasislėpiau. Tąkart nesušlapau, bet nuo kažko iš viršaus užsikrėčiau: pradėjau krenkšti ir atsitiktiniams praeiviams pamokslus skaityti. Drožiu visą teisybę į akis, o jei kuris išsigandęs pabėga - pasiveju. Laikau už atlapo, kol mano pamokslas baigiasi. Būna, kad nesibaigia. Tada lieku tik su atlapu rankose. Dabar sakau pamokslą, į kompiuterio klaviatūrą įsikabinęs. Patogiau nei balkone.

Kol Vatikanas pasimetęs svarsto, kaip su savo avelėm ateityje santykiauti, tarsiu vieną kitą žodį ir aš. Gal nebus visai Dievo žodis, greičiau - sakinys, įtariu, net ne vienas, jei tik Maskva nesutrukdys. Yra ten toks vienas, lyg emigrantas, lyg politinis kalinys, gal net kriminalinis, bet man naudingas ir kaip gyvas liudininkas labai reikalingas.

Šiandien pamokslas apie tai, kaip lietuvių tautai mirtinai nesusiskaldyti, nes iš kadaise galingo ąžuolo, išsilapojusio nuo jūros iki jūros, liko skiedros, viena prieš kitą išsirietusios, tad jei patriarchas mus skaldys dar smulkiau ir visus išrūšiuos pagal kirmėlių rūšį, šunų veislę ar KGB karinį laipsnį, beliks mus kaip tas skiedras sukišt į smulkintuvą ir vėjais paleist.

Todėl pakalbėsim apie tai, kas mus vienija ir jungia, o ne skiria ir skaldo. Vėl atėjo į madą konfliktuoti dėl kaukių. (Kai kas net susipjauna su savo augintiniu, jei kaukė tėra viena, o į lauką iškart užsinori dviese.) Vieni kaukių nemėgsta, kiti be jų - nė žingsnio! Tokie susitikę viešai ima bartis tarpusavyje. Su kaukėmis agresyvesni, nes užsipuola tuos, kurie jų nedėvi. O nekaukėti niekada kaukėtų nepuola. Stengiasi apeiti vingiais. Bet kaukėti juos vis tiek pasigauna, nes yra drąsesni, ypač, kai juos palaiko policija, kuri įpratusi dirbti tiek su „Aro" vyrais, tiek su bankų plėšikais, kurie dėvi kaukes. (Šįsyk - ne apie Vasiliauską su Kubilium.)

Kaip žurnalistas turėčiau būti objektyvus, bet negaliu. Ne dėl to, kad visus redakcijos objektyvus išgraibstė fotoreporteriai, o todėl, kad esu visada už silpnuosius: kaukių priešininkų ne tik pareigūnai nepalaiko, bet ir partija su vyriausybe.

Mielieji, broliai ir seserys ne mano, aš neneigiu, kad tarp mūsų, Homo sapiens, įsisuko pavojingas, kažkokių „homikų" sukurtas, virusas, labiau skirtas mano rizikos grupei. Gal kaip priedas prie pensijos, gal kaip kompensacija dėl Kubiliaus sumažintų pensijų? Šventai tikiu, kad mirdami ligoniai dūsta ir kankinasi. Niekam to nuoširdžiai nelinkiu, bet...

Ar tikrai COVID-19 baisiausia liga pasaulyje, kad dėl jos valdžia ir jai aklai tarnaujanti žiniasklaida kasdien kelia baisią paniką, varydami mus iš proto, skatindami infarktus bei isterijos priepuolius? Įdomu, kiek žmonių jau dėl to puolė į depresiją? Dar labiau domina, ar tikrai tas COVID-19 yra baisesnis už vėžį? Vienareikšmiškai pavojingesnis yra vėžys. Nors nuo jo dažniau mirštama, niekas nekelia panikos ir kasdien per žinias mums nepraneša, kiek pasaulyje žmonių vėžiu susirgo, pasveiko ir numirė?

Ko gero, neapsimoka. Kam gąsdinti žmones, jei nėra jokios naudos. Vaistų neparduosi - dar neišrasta. Kaukių pirkti nepriversi - vėžys puola ne tik galvą. Namie neužbarikaduosi - liga nėra užkrečiama. Ar ne dėl to vėžininkai nieko nedomina? Įdomiau retsykiais jiems priskirti COVID-19, kad juodoji statistika taptų juodesne, ir būtų taikomos dar griežtesnės sankcijos. Kur regėta, kad už skudurą skirtų net iki trijų tūkstančių eurų baudą, o kai kur dar daugiau - net dešimtis tūkstančių eurų?! Kam reikia komendanto valandos, jei vakarais mieste būna tuščia ir galima saugiai gryno oro įkvėpti? O kodėl apie būsimą komendanto valandą skelbia prieš savaitę? Net nežinant, ar taip bus padaryta?

Kurių velnių gąsdina žmones su prognozėm apie artėjančias bangas, mirtinas pandemijas ir masines kapavietes? Suprasčiau, jei apie tai laiku sužinojus būtų įmanoma pasiruošti, o čia? Na, nebent nusipirkti mėgstamos spalvos karstą, patogius batus, kad „grabas" nespaustų, gražią ir patogią kapavietę šalia įėjimo vartų, kad amžinai kompiuteriuose „paskendęs" jaunimėlis bent kartą rastų laisvo laiko kapus palaistyti, jeigu tik užteks sveikatos pilną laistytuvą iki artimųjų nunešti.

Toks keistas valdžios ir žiniasklaidos unisonas yra gana įtartinas. Ką nori su mumis padaryt - bedalių, bevalių, bejėgių ir bedvasių vergų visuomenę? O gal nužmogėjusių ir nutautėjusių žmonių masę, iš kurios galima bet ką sulipdyti: kad ir veršių bandą. Betgi jau pavėlavo!

Juokingiausia, kad taip mąstau neilgai. Įsijungiu TV ir vėl šiurpas per nugarą laksto: patikrino, susirgo, numirė... Va, Tamstoms ir visos žinios! Magišką galią turi žiniasklaida. Neatsitiktinai Sorošas ją beveik visą supirko.

Jau pranešė, kad trūksta poros šimtų milijonų eurų medikų algoms, vaistų kompensacijai, sudėtingoms operacijoms, ligonių priežiūrai. Radijo korespondentė guodėsi, kad valdžia jai nepaaiškino, kuo visa tai gali baigtis. Nesu valdžios atstovas spaudai, bet pabandysiu atspėt: be kompensuojamų vaistų ligoniai numirs, be savalaikių operacijų irgi numirs, be medikų priežiūros mirs nežinodami, nuo ko mirė? Užtat vėl bus galima nurašyti „koronavirusui."

Dėl to prakeikto viruso naikinamas verslas, kartu ir mokesčiai, kuriuos baigiam išleisti išmaldoms ir išmokoms. Tad ar ne metas skelbti statistiką apie savižudžius ir psichiškai traumuotus asmenis, kurie prarado darbą, būstą, dvasinę ramybę? Ar nepadaugės kriminalų ir nusikaltėlių, nes kalėjime jau yra daugiau laisvės nei laisvėje. Juk kaliniai su svetimais nekontaktuoja ir nedėvi kaukių. Ką blogo padarėme ir kuo prasikaltome, kad mums primestas gyvenimas yra baisesnis nei kalėjime? Kodėl draudžiama bendrauti su pačiais artimiausiais žmonėmis? Kodėl savo gyvenimą turime leisti tik tarp televizoriaus, interneto ir knygų? Kada viskas baigsis? O jeigu nesibaigs? Juk po antros bangos gali būti trečioji, ketvirtoji, o po COVID-19, gali atsirasti ir 20, ir 21...

Bepigu jaunimui, kuris laiko per daug neskaičiuoja. O ką daryti mūsų padidintos rizikos grupei? Nebelaukiant pabaigos patiems „gyviems pasilaidoti"?! O gal ir mes, kaip tas Brisius, prieš pabaigą tik norime paskutinį kartą savo ŠEIMININKUI į akis pasižiūrėti..."

Atsiprašau, skambutis. Turbūt iš Maskvos. Ne turbūt, o tiksliai. Nieks daugiau man seniai nebeskambina. (Turbūt mėgaujasi karantinu.)

- Klausau, Raimi, atidžiai...

- Alio, „aliuo", „aliuo"! Vitai, ar girdi? Alio, ar kas mane girdi? Čia skambina iš Maskvos. Alio, Maskva klauso! Alio mane atakuoja. Ar girdite? „Aliuuuo"...

- Raimi, tyliau. Nurimk. Kas atsitiko?

- Nepatikėsi, mane jau atakuoja. Mano sūnų Edgarą irgi...

***

14 dalis. KIEK DAR KARIAUSIME SU KAIMYNAIS IR BANKO PLĖŠIKAIS?

- Jeigu jus kažkas atakuoja, Raimi, kuo skubiau kvieskite „omoną". Ar nori, kad aš iš Lietuvos „Aro" vyrus iškviesčiau? Kam reikia, kad dėl tavęs karas su rusais prasidėtų? Su baltarusiais dar nebaigėme kariauti. Kam atidaryti antrąjį frontą? Tada Lietuvai karas užtruks ne vieną dieną, o... ištisą savaitę.

- Ką čia sapalioji? Nori pasakyti, kad lietuviai baltarusius per vieną dieną patvarkytų, o jei kariautumėt iškart dviem frontais, dar ir su rusais, per savaitę abi šalis suraitytumėt? Žinai, Vitai, gerbiu tavo narsą ir drąsą, bet ar ne pernelyg stipriai tu savo NATO kariais pasitiki?

- NATO iš viso nepasitikiu. Jie mums tik trukdytų. ES normalios kariuomenės dar neturi. Makronas kažką norėjo sukurti, bet šiuo metu užsiėmęs kitais reikalais: kariauja partizaninį karą su musulmonais. Dėl JAV - atskiras klausimas. Lietuvai gali tekti kariauti ne tik su rusais ir baltarusiais, bet dalį savo karių už Atlanto perdislokuoti, kad JAV viešąją tvarką palaikyt, nes jankiams patiems mušti negrų nebegalima. O mes, deja, privalėsime, nors dar nesame rasistai - turime laikytis priesaikos. Juk pačiam JAV prezidentui Bušui jaunesniajam viešint Lietuvoje, vieni kitiems iki pat mūsų mirties prisiekėme: „Jūsų priešai yra mūsų priešai, o mūsų priešai yra ir jūsų!" Todėl dėl susiklosčiusios sudėtingos situacijos iš pradžių lietuvių kariams teks pakovoti su Amerikos juodais priešais, o jau paskui ramiai galėsime kariauti atskirai - kiekvienas savo karus.

- Grįžkime prie savo valstybinių sienų, Vitai. Kodėl manai, kad Lietuvai prireiks visos savaitės, kariaujant iš karto su Baltarusija ir Rusija? Nuo Kaliningrado ir Gardino, puolant išsyk dviem frontais, nemanau, kad Lietuvos kariuomenė, su visa pagarba jai, ilgai atlaikytų.

- Nesąmonė! Raimi, baik kelti paniką... Kautynės būtų žiaurios ir negailestingos. Kraujas upeliais lietųsi! Galiu lažintis iš tavo milijardo, kad kariaudama dviem frontais Lietuva laisvai savaitę be jokių sąjungininkų išsilaikytų. Ir dar neaišku, kas laimėtų! Bijai lažintis? Statau, ką nori. Gal vėl nori „Lietuvos ryto" akcijų - turiu kelis procentus. Tiksliau, turėjau, kol „Snoras" ten nepadarė emisijos, tad beliko tik pusantro... Na, eini lažybų?

- Kažkaip nelygios sąlygos lažyboms - aš statau milijardą, o tu tik pusantro procento „LR" akcijų paketo. Tau taip atrodo labai sąžininga?

- Aišku, kad nelabai. Netgi labai nesąžininga! Bet tau, kaip silpnesniam, aš nuolaidžiauju. Tavo milijardas - mistinis, o mano konkurentų akcijos - konkrečios, kartais net dividendų duoda. Tai sutinki lažintis?

- Na, gerai, Vitai, lažinamės. Aš sakau, kad karas su Rusija ir Baltarusija Lietuvai užsibaigtų per vieną dieną. O tu sakai, mes prieš tokią jėgą išsilaikytume net savaitę, tiesa?

- Taip. Būtent tiek laiko užtruktų jų kovos ir apsišaudymai tarpusavyje, besiaiškinant kam iš jų Lietuvos teritorija priklauso. O tai lietuviams suteiktų daugiau šansų išlikti, nes per tą laiką su lagaminais per brastą Lieponos upeliu, ties Kybartais, visi spėtume laimingai persikelti į užsienius. Ne taip, kaip tada, kai prezidentas Smetona tik vienas perbrido.

- Jo, apie tai nepagalvojau... Tik nespėjau tavęs įspėti, kad iš to milijardo labai daug teks pakloti advokatams, dar daugiau pervesti paštu Antonovui, o iš likusių pinigų padengti mano skolas. Trumpiau kalbant, jei ką, Vitai, ar tu man galėsi paskolinti? O, beje, kaip mes patikrinsim, kas laimėjo lažybas?

- Čia ne mūsų problema. Turime Linkevičių, Kubilių su Juknevičiene, pagaliau - patriarchą... Svarbiausia - jiems netrukdyti. Jie savo darbą puikiai išmano ir žino. Tai pasakyk pagaliau, kas jus ten, Maskvoje, puola ir atakuoja?

- Ne mus, o mūsų kompiuterius. Tą pačią dieną abu išsijungė. Panašiai kaip tavo redakcijoj. Įdomu, kieno „hakeriai" atakuoja - rusų ar lietuvių?

- Greičiausiai - baltarusių. Girdėjau, kad iš Minsko pas mus daug IT specialistų perbėgo. Tai klausau tavęs, Raimi, ką naujo mums šiandien papasakosi?

- Noriu grįžti prie senos temos. Tu tame mūsų interviu tiek pavardžių išvardinai, kad, žiūriu, ogi daugelį jų pažįstu. Ir vienokiomis ar kitokiomis aplinkybėmis su jais gyvenime teko bendrauti. Tu juos globalistais arba sorošistais gražiai vadini. Aš kai kuriuos iš tų „veikėjų" daug bjauriau pavadinčiau. Bet tiek to.

Papasakosiu, kaip aš, už savo verslą ir banką, su švedais kovodamas, iš kai kurių veikėjų tokį spaudimą ir net reketą gyvenime patyriau, su tokiomis niekšybėmis susidūriau, kad oi, oi , oi... Pasakysiu dar daugiau: su kai kuriais taip atvirai kovojau ir susikibau, kad kai kurių jų slaptų ir niekšingų darbelių rezultatus savo kailiu patyriau. Atsimenu viską.

- Raimi, galiu tau duoti vieną patarimą? Tu niekada daugiau nebesakyk, kad gali daug ką pasakyti. Tu arba sakyk, ką nori pasakyti, arba nesakyk, kad dar pasakysi. Ar supratai, ką tai sakydamas, norėjau tuo pasakyti?

- Supratau. Kad nesakyčiau to, ko negaliu pasakyti. Gerai, klausyk toliau. Apie Kubilių, Šimonytę ar Vasiliauską dabar dar nekalbėsiu. Pastarasis visai be sąžinės ir moralės, net nevertas dėmesio. O kai dar perskaičiau straipsnį, kaip Vasiliauskas, užimdamas Lietuvos banko valdybos pirmininko pareigas ir dar būdamas sodų bendrijos pirmininku, savo bendrijos narius į teismą dėl kažkokio asfaltuotos gatvės galo padavė ir ilgai teisėsi, tai jis mano akyse visai sumenko.

- Ar tik ne tas paršelis ir Skverneliui idėją dėl asfalto pamėtėjo? Nors ne, anas kriuksėjo lenkiškai...

- O apie Kubilių ir Šimonytę iš viso neverta kalbėti. Tereikia prisiminti jų vykdytas ekonomines „naktines reformas", ir tuo viskas pasakyta. Naktimis tik „bestijos" dirba.

Verčiau papasakosiu, kaip su seimūno K.Glavecko žentu (dabar jau buvusiu), Lietuvos banko valdybos pirmininko pirmuoju pavaduotoju Dariumi Petrausku, už savo „Snorą" kovojau. Teko ne kartą su juo susikibti. Va šitas, va čia - jau visiškai subrendęs niekšas buvo. Jis per pastaruosius penketą metų, dar iki „Snorui" lemtingų 2011 metų lapkričio 16 d. įvykių, daug mano „kraujo išgėrė". Ir daugiau Lietuvos banke vadinamųjų „didžiųjų švedų bankų" - SEB banko ir SWEDBANKO - „lobistų" buvo „prisiveisę". Aktyviai prieš banką „Snoras" tuo metu veikė ir lojaliausiais naujojo Grybauskaitės paskirtojo šalies Centrinio banko vadovo V.Vasiliausko komandos nariais (be jau minėto LB valdybos pirmininko pirmojo pavaduotojo Dariaus Petrausko) tapę: Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas Raimondas Kuodis, valdybos narys Vaidievutis Ipolitas Geralavičius ir Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktorius Mindaugas Leika, Kredito įstaigų priežiūros departamento Inspektavimo skyriaus viršininkė Aldona Jocienė, to paties departamento darbuotojas Mantas Mendelevičius ir daugelis kitų, kurie ir anksčiau dirbami Lietuvos banke tiesiog atvirai reiškėsi kaip švedų komercinių bankų reikalų lobistai ir kartu buvo akivaizdžiai priešiškai nusistatę prieš jų stipriausią konkurentą - AB banką „Snoras".

Kad visas mano kovas už savo banką suprastum, pirmiausiai paklausyk, kaip tas D.Petrauskas karjerą „per lovą" darė, čia jau žodžių iš dainos, taip sakant, neišmesi. Jis, dirbdamas viename iš Lietuvos banko skyrių, „susigiedojo" su Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko K.Glavecko dukra Glaveckaite. Susimylėjo Petrauskas su ja, metė žmoną ir vaikus, ir, ją vedęs, pradėjo nuo „balto lapo" karjerą daryti.

Pirmiausiai iš Lietuvos banko valdybos narių „išėdė" tokį visai normalų, sąžiningą žmogų - Atviros rinkos departamento direktorių Arvydą Kregždę (manau, pastarasis tą žino ir jam nebus naujiena, kas jį „patvarkė"). Tada užėmė jo vietą banko valdyboje ir, dar daugiau, tapo LB banko valdybos pirmininko R.Šarkino pavaduotoju.

Kadangi, jau anksčiau laikiau D.Petrauską „Snoro" banko ir, aišku, savo priešu, tai labai susirūpinau, kai tas priešas dar didesnis ir galingesnis tapo. Susirūpinęs, nuėjau į Lietuvos banką pasikalbėti, kas čia darosi, ar dabar mus švedai galutinai užsmaugs? Kai paklausiau, kaip jis čia per banko pirmininko Šarkino „tinklą" prasmuko, buvo pasakyta: nieko padaryti buvo neįmanoma, kaip besivartytum. Pažiūrėk, sako, kas Dariaus Petrausko globėjai ir kas jį į tas aukštas pareigas Lietuvos banko valdyboje prastūmė. Pasižiūrėjau. Įsigilinau. Ir viską supratau. Iš vienos pusės LB valdybos pirmininką atakavo pats Seimo BFK pirmininkas Kęstutis Glaveckas, kuris nuolat jam skambino, kaip sakė, Seime praeiti nedavė, į savo kabinetą kvietėsi ir įkalbinėjo. Šarkinas dar kurį laiką kažkiek laikėsi, spyriojosi. Ir tada prieš Lietuvos banko vadovą R.Šarkiną įsijungė „sunkioji artilerija": per savo vyrą, tokį poną Gediminą Gruodį, kurį pats minėjai, Vitai, pradėjo veikti Glaveckaitės mama, buvusi Kęstučio Glavecko žmona Aušra, tuomet jau ištekėjusi už multimilijonieriaus Gruodžio.

Kaip gi nepasirūpinsi savo dukrele, dėl kurios gerovės ji savo naujajam vyrui visas ausis išūžė. Jos įkalbėtas ponas Gruodis kreipėsi į prezidentą Valdą Adamkų, su kuriuo buvo gerai pažįstamas. Adamkus paskambino į Lietuvos banką Šarkinui ir įsakė netrukdyti D.Petrauskui karjeros Lietuvos banke daryti. Šarkinas pasidavė. Tokia štai istorija.

- O kaip tą istoriją, Raimi, būtų galima pavadinti? Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi? Prekyba poveikiu? (Esu tikras, kad Gruodis po to Adamkui su kaupu atsidėkojo. Jei ne jis, tai jo dėdė Kazickas, kuris Adamkui buvo dar brangesnis draugas, nes daugiau už Gruodį milijonų turėjo.)

- Gal mafija? O gal tik korupcija valdžios viršūnėse?

- O gal, Raimi, pilka Lietuvos kasdienybė? Kuri net pavadinimo nebeturi. Ją galima tik pajausti arba užuosti, jei nebijai gauti per nosį, kad kiši kur nereikia. Teisme, Seime, Vyriausybėje, prezidentūroje... Visur tas pats per tą patį. O mafija šiais laikais tik vištas gaudo arba ant „narų" braižo korupcines schemas su „gaidžiais", kuriuos „ant kompromato" dažnai būna STT pakabinusi.

- Nesiginčysiu, nes ten dar nebuvau. Rezultatas - man blogai baigėsi. Ta vadinamoji „artilerija" mane ir „Snorą" sušaudė...

- Dovanok, nebeprisimenu, kas toji „sunkioji artilerija"? Tiek čia visko man privardinai - Glaveckai, Gruodžiai, Adamkai, Kazickai...

- Pinigai, viską, Vitai, daro pinigai!

- O ką - tu per mažai jų „Snoro" banke turėjai?

- O galbūt priešingai - per daug, jeigu tiek įtakingų veikėjų nutarė iš manęs banką atimti ir nekaltų žmonių indėlius tarpusavyje išsidalinti?

Beje, kadaise, atsakydamas į „Respublikos" žurnalistės klausimą, kas galėjo iš išorės įtikinti Lietuvos banko valdybą paskelbti „Snoro" bankui bankrotą, K.Ramonas aiškiai atsakė: „Sklandaus darbo Lietuvos banko valdyboje nebebuvo nuo 2006 m., kai joje atsirado naujas narys, buvęs Atviros rinkos departamento vadovas Darius Petrauskas. Išsiskyręs su žmona ir vedęs Seimo nario Kęstučio Glavecko dukterį, jis staiga padarė milžinišką karjerą. Banke net sklandė kalbos, kad jis yra R.Šarkino įpėdinis. Paskirtas pirmuoju pirmininko pavaduotoju, jis elgėsi kaip banko šeimininkas ir pradėjo kištis į visus reikalus."

- O ko čia stebėtis, jeigu į tą postą jį pats prezidentas su multimilijonieriaus pagalba prastūmė. Aš jo vietoj irgi visur kiščiausi, šitokį „stogą" ir pinigų maišą šalia turėdamas. Raimi, man atrodo, kad skaitytojui jau darosi nuobodu. Kam įdomu, kas dėjosi LB valdyboje prieš šimtą metų?..

- Man atrodo, kad truputį mažiau nei prieš šimtą. Ak, tiesa, buvau užmiršęs, kad tu su aritmetika nelabai draugauji. Na, gerai, galiu papasakoti apie LB iš naujesnių laikų istorijos. Jei tau dar įdomu.

-„Įduomu", „įduomu", „įduomu",- kaip sako tavo Sigita. Mane domina naujausių laikų istorija. Esu tikras ir dėl savo skaitytojų. Juk mes su tavimi nesielgsime taip negarbingai, kaip istorikas Anušauskas ir jo liūdnai pagarsėjusi komisija, kuri išviešino „KGB agentus" tik tada, kai jie jau nebegalėjo aktyviai veikti Rusijos naudai, nes visi jau buvo numirę. O visus gyvus, kurie dar gali su Rusija bendradarbiauti aktyviai, kažkodėl įslaptino dar 75-iems metams. Negi tie „kagėbistai" bus amžinai gyvi ir nesunaikinami?

- O tu pažiūrėk, Vitai, į mūsų profesorių V. Landsbergį... Sveikas gyvas!

***

15 dalis. ATEINA BANKAI IR VĖL IŠNYKSTA, ATĖJO JIS VISIEMS LAIKAMS

- Raimi, ar žinai, kada konservatoriai suplanavo „operaciją" prieš jūsų banką?

- Ko gero, kai per 1998 m. prezidento rinkimus pas mano banko Marketingo departamento direktorių atėjo Vytauto Landsbergio ginklanešys Andrius Tučkus ir pareikalavo, kad mes konservatorių kandidato Landsbergio reklaminius plakatus ant „snoriukų" iškabintume?

- O jūs, žinoma, atsisakėte? Atvykę iš Šiaulių, dar nežinojot, kokios čia sostinėje aistros ir intrigos verda. Galėjai paskambinti man. Būčiau pakonsultavęs. Tokiais atvejais patriarcho portretą išspausdinu pirmajame „Respublikos" puslapyje ir stambiu šriftu užrašau: „Tautieti! Jei myli Lietuvą - apipjaustyk jį ir pasikabink!" Mano skaitytojai nuovokūs. Puikiai išmano, kada, ką, kur ir už ką reikia pakabinti...

- Baik, Tomkau, prisišnekėsi. Bus tau kaip Valinskui!

- Tai tu, Raimi, baik mane gąsdinęs visokiais baubais. Nori pasakyti, kad aš, gyvendamas laisvoje, nepriklausomoje ir - kokioj čia dar? - a, prisiminiau, demokratinėje šalyje, neturiu teisės patriarcho portreto ant sienos pasikabinti? Žinau, kad daug kas norėtų jį pakabinti kaip kokią vanagaitę ant šakos, bet aš ne toks kaip visi. Neleisiu! Tegul kuo ilgiau gyvena šalyje, kurią pats sukūrė - kodėl turėtume vieni, be jo, kankintis?

- Taip, užsitraukėme konservatorių nemalonę visiems laikams, kai atsisakėme paklusti Tučkui. Dar neaišku, ką jis grįžęs V.Landsbergiui papasakojo. O tuo metu turėjome jau daug savo taupomųjų skyrių po visą Lietuvą pastatę. Tai masino visus reklamos davėjus, tačiau konservatoriai pirmieji užmatė vietą savo politinei reklamai. Bet aš asmeniškai laikiausi tokios pozicijos, jog kredito įstaiga neturi kištis į politiką. Nors visi porino, kad taip ilgai neišgyvensiu, kad būtina kažką remti. Kiti galvojo, kad esu už „socdemus" ir už Jo Ekscelenciją Brazauską. Taip, mes buvome draugai, šeimomis draugavome, tai jokia paslaptis. Ir aš visada palankiai į jį patį ir jo partiją žiūrėjau.

- Va, ir prisižiūrėjai... Jau geriau būtum per prakrapštytą lange skylutę žiūrėjęs, kaip nuogos moterys pirtyje maudosi. Būtų mažiau pavojinga.

- Visai nuprotėjai? Aš nesu seksualinis iškrypėlis!

- Aš savo vaikystę prisiminiau. Gretimame kieme vieša pirtis buvo. Vyrai eidavo praustis porinėmis dienomis, o moterys - neporinėmis.

- Tai švarus buvai tik porinėmis dienomis?

- Neatspėjai. Pirtį lankydavau su kiemo draugais neporinėmis dienomis. Vienas stovėdavo sargyboje, kad kas nepričiuptų, kiti paeiliui per lango skylutę žiūrėdavo, kaip maudosi moterys. Tais laikais padinėse klasėse genderizmo programos dar nebuvo, todėl švietimo sistemą tobulinome patys. Nežinojome, kad galima viską daryti daug paprasčiau: pasiūlyti mergaitėms apsikeisti drabužiais, o kartu apsižiūrėti, kas ir kaip? O tu, Raimi, taip nedarei?

- Dar nesu iškrypėlis.

- „Dar", Raimi, reiškia „kol kas". Kol dar gyveni šalyje, kurioje vyrai ir moterys santykiauja senamadiškai. Argi nežinai, kad Rusija yra labai atsilikusi nuo likusio modernaus pasaulio? Kad pas jus visur diktatūra ir absoliučiai nėra jokios demokratijos? Anglijos karalienė ir ta juokiasi iš Rusijos ilgaamžių vadovų - žinai, kiek tokių ji per savo viešpatavimą yra mačiusi? Ar žinai, kad jūsų Putinas jau greitai mūsų Kubilių, Kirkilą, Juknevičienę, Degutienę, Ažubalį, Glavecką, Zingerį ir abu Landsbergius pralenks, pagal užsibuvimą valdžioje?

- Gal dar nepralenks - juk tik nuo du tūkstantųjų metų į valdžią atėjo.

- Jei nepralenks - tai pasivys. Ir bus toks pat diktatorius!

- Pala pala... Ką tik sakei, kad Rusijoje diktatūra, o Lietuvoje - demokratija. Kaip čia dabar išeina?

- Va, taip ir išeina, kad nelabai išeina: „Ateina genijai ir vėl išnyksta, atėjo Landsbergis visiems laikams!"

- Nenukreipk kalbos, Vitai. Geriau prisipažink, kad susimovei, lygindamas nepamainomus diktatorius valdžioje.

- Raimi, geriau tu prisipažink, kad klysti. Aš sakau tą, ką sako visas pasaulis. Juk negali visas pasaulis klysti, o tu vienas būti teisus? Visiems seniai yra aišku, kad Putinas - diktatorius, o visi rusai yra blogi. Išskyrus Kasparovą ir Chodorkovskį.

- Tu tikras, kad jie rusai?

- Užtat ir geri. Vakarai juos labai myli. Lietuva irgi. Nors pastaruoju metu pametė galvą dėl Sviatlanos Cichanouskajos iš Baltarusijos. Nes ten ją norėjo užmušti ir padaryti sakraline auka. Laiku mūsų Linkevičius ją nusižiūrėjo ir dabar visur paskui save ir su savimi tamposi. Kad kas nepagrobtų arba nenudobtų.

- Man jau gana! Verčiau grįžtam prie temos.

- Gerai. Grįžtam... Kartą, kai mes su Petriuku iš kaimyninio kiemo  atėjome prie pirties, mūsų vietą buvo užėmęs keistas ir įtartinas tipas...

- Vitai, baik durniuoti. Grįžtam prie teisėtvarkos klausimų.

- Grįžtu, tik išklausyk iki galo... Išsikvietėme su Petriuku patruliuojantį milicininką, kuris tam tipui užlaužė ranką už nugaros ir nusivedė. Matai, kaip gerai tais laikais dirbo teisėtvarka? O dabar bet kas gali užgrobti ir apiplėšti tavo banką, o tu, žmogau, gali garsiai šaukti, kaukti, kaip tas geležinis vilkas ant Tauro kalno, rėkti ant viso pasaulio iš visos širdies, niekas tavęs neužjaus ir negirdės. Nei milicija, nei policija, nei prokuratūra. Nes visi yra labai užsiėmę. Saugo baltarusę Svietą ir demokratiją, kurią šiaip ne taip iškentėjom...

- Šiuo klausimu su tavimi sutinku. Sunku šiais laikais rasti teisybę. Anksčiau bent liaudies kontrolei galėjai pasiskųsti, per laikraštį arba tavo „Šluotą" pakritikuoti. Valdžia iškart sureaguodavo. Po kritikos apsvarstydavo, pareikšdavo papeikimą, kai kada net iš darbo išmesdavo. O dabar bet kokia kritika yra kaip nemokama reklama. Todėl ir vaiposi politikai prieš kameras, visi, kaip tik išmano. Mano laikais partiniai veikėjai buvo solidesni. Niekas nekaulydavo pinigų reklamai. Negirdėjau, kad tais laikais kas nors savanoriškai asmeninį portretą būtų reikalavęs ant kioskų stiklų užklijuot. Anuomet miestuose iškabindavo tik girtuoklių ir veltėdžių, kurie daro gėdą, nuotraukas.

- Panašiai ir šiandien per rinkimus. Kas antras pijokas, o likusieji, įskaitant ir girtuoklius, veltėdžiai.

- Galbūt, seniai nebalsavau. O finansiškai jokių partijų nerėmiau. Net „socdemų", nors visi manė priešingai. Kiti sakė, tarp jų ir amžinatilsį Bronislovas Lubys, kad reikia remti visas partijas ir žiūrėti, kas laimės.

Bet, kaip matai, ir Lubys, ir aš - blogai baigėme. Tik man gal labiau pasisekė, nes gyvas likau. Matomai, mums reikėjo remti tik vieną partiją - konservatorius - ir viskas būtų gerai pasibaigę.

- Papasakok apie vėlesnius laikus. Apie 2008-uosius, kai konservatoriai vėl į valdžią atėjo. Negi nežinojai, kad kupriukas muzikantas be galo kerštingas? Visi normalūs muzikantai „griežia" su muzikos instrumentais, o jam geriausiai sekasi „griežti dantimis." Ar žinojai, ar nujautei?

- Nujaučiau. Po „Snoro" ekspropriacijos daug visokių dokumentų išlindo - ir Fryklio, ir Lietuvos banko visokių planų kopijų, kurių dabar teismui nenori pateikti. Net Niujorko apygardos teismui Lietuvos banko Teisės skyriaus viršininkas Gintaras Kukauskas davė melagingus parodymus, kad neva Lietuvos banko įstatymai reikalauja, kad „banko paslapčių negalima išduoti jokiomis aplinkybėmis". Kukauskas teismui melavo.

Šiaip, sakyčiau, kad iš anksto suplanuoto banko sužlugdymo veikėjai pasielgė kaip tas dramblys, įėjęs į stiklo dirbinių parduotuvę: pasisukiojo, viską išdaužė, o po to sako, kad čia nieko ir nebuvo, visko trūksta...

- Nesu girdėjęs, kad dramblys kalbėtų. Gal tu supainiojai su Vasiliausku, kuris irgi stambokas? Man jis labiau kriuksintį gyvūną primena.

- Tada, sakykim, kad jie pasielgė kaip reideriai ir labai neprofesionaliai. Jeigu jau esi stipresnis ir atėmei svetimą verslą, na, tiek to, turėk jį, bet nesunaikink! Juk galima buvo, galų gale, toje mūsų sukurtoje banko bazėje palikti veikti valstybinį banką „Snoras". Viskas buvo: ir pastatai, ir klientai, ir profesionalūs darbuotojai. Tai svarbiausia. „Snoriečiai" buvo patys geriausi darbuotojai. Bankas veikė kaip laikrodis. Ir klientų bazė gera buvo, ir nemaža rinkos dalis, ir „snoriukai" kiekviename miestelyje stovėjo. „Snoro" banko grupei priklausė per 40 antrinių įmonių. Ne paslaptis, kad pagrindiniai „Snoro" duobkasiai buvo Kubilius, Šimonytė ir Vasiliauskas. Viskas vyko su prezidentės Grybauskaitės palaiminimu. Bet griauti, tai ne statyti. Konservatoriai kitaip nemoka. Jie tą per 30 metų puikiai įrodė.

- Labai gerai, Raimi, kad priminei: ar tu žinai, ar kada nors girdėjai legendą, kaip Landsbergis su Vagnoriumi tarybinius kolūkius išgriovė?

- Na...

- Tai va, man dabar visi galai sueina. Jau tada tie bestijos treniravosi prieš lietuviškų bankų griūtį, mokėsi griauti taip, kad akmens ant akmens neliktų. Ar žinai, kiek gyvulių tada be savo namų liko? Kaip gailiai tos žalmargės mykė! Man tas graudus vaizdas dar dabar prieš akis stovi: sugriautos fermos ir mykiančios nemelžtos karvės - kai prisimenu, naktį negaliu užmigti.

- Mus tai „numelžė atsakančiai"...

***

16 dalis. KOKS BEPROTIŠKAS BEPROTIŠKAS BEPROTIŠKAS PASAULIS!

- Tai dabar imk, Raimi, ir įvardink konkrečiai, kas ir kaip jus „numelžė atsakančiai"?

- Konkrečiai viską pasakysiu teisme. Dabar daug ko sakyti advokatai neleidžia.

- Tada aš tau pasakysiu, ką privalai padaryti, jei nori visus pinigus ir „Snoro" banką atgauti. Galima tai pavadinti „komerciniu pasiūlymu" arba „gera naujiena". Nori sužinoti? Aišku, nori, jaučiu, kaip iš susijaudinimo tampai telefono ragelį, net mano aparato laidas įsitempė.

- Nežinojau, Tomkau, kad esi taip nuo gyvenimo atsilikęs. Tikras atgyvena. Šiuolaikiniai žmonės laidiniais aparatais nebesinaudoja. Nežinojai?

- Žinojau. Kas dieną juos per televiziją matau: kaip pas prokurorus su antrankiais tampo ir po teismo sales vedžioja. Žinai, kodėl? Mat gyveno per daug šiuolaikiškai ir visi moderniais „mobiliakais" naudojosi. Labai norėjo prieš kitus pasirodyti. Štai dabar ir rodo visus per kriminalinę kroniką. Daugiausia įkliuvo per beprotišką potraukį telefonams. Su jais visur vaikščiojo, bendravo, kalbėjo, pietavo, miegojo. O aš, kaip, sakai, atgyvena, su savo pririštu prie sienos aparatu esu pats saugiausias žmogus šiame išprotėjusiame pasaulyje. Laidinius telefonus spec. tarnyboms pasiklausyti sunkiausia. Reikia kažkaip į vidų patekti, „blakę" ragelyje įtaisyti, - daug darbo ir rizikos, be to, ir „blakių" niekas nebegamina. Kitas reikalas yra pasijungti prie jūsų „mobiliakų". Todėl per daug prieš mane savo prabangiais telefonais nesipuikuok, nes ne visada prabanga yra proto požymis. Įsikandot visi kaip užsukti: „Jei toks protingas - kodėl neturtingas?" O jeigu žmogus garbingas, visą savo gyvenimą sąžiningai dirbo ir įstatymų paisė, ką - jam dabar nusišauti? Ar, išėjus į pensiją, tapti banko plėšiku?

- Ko tu dabar užsiputojai? Kodėl tu visa tai dabar tik man sakai?

- O tu ką, ne vienas? Tada perduok kitam telefono ragelį.

- Ne ragelį, o... Ai, ką čia tau aiškinti? Klok, savo tą biznio planą, kaip banką atgauti.

- Labai paprastai. Nes viskas , kas genialu, yra labai paprasta. Klausyk įdėmiai... Tave su Antonovu užpuolė ir apiplėšė lietuviai. Pasitelkę anglosaksus. Tavo Antonovas - ruskis, kurių niekas nemėgsta, o tu atstovauji lietuviams, kurių niekam negaila. Jums reikia kuo skubiau pasikeisti!

- Ką?

- Tautybę!

- Ką?!

- Čia dar ne viskas. Po to skubiai pasikeisti seksualinę orientaciją.

- O lyties keitimo operacijos nenori pasiūlyti?

- Kol kas, ne. Visų pirma, brangiai kainuoja. Be to, moterys feministės tik veržiasi į valdžią ir nėra pakankamai įtakingos. Geriau jums tapti žydais ir gėjais. Ir kuo greičiau - tuo geriau. Iškart atšoks nuo jūsų ir Fryklis su Kuperiu, ir Šimonytė su Grybauskaite. Žinoma, jei savo „kozirių" jos neišsitrauks... Juk mes apie jas faktiškai nieko nežinome, tik tiek, kad yra geros draugės. Ar artimos - niekas nežino, tik spėlioja. Kaip tau mano planas?

- Tu, matau, visai išprotėjai.

- Kodėl iš karto aš? O gal visai ne aš, o mus supantis pasaulis? Nieko naujo nepasiūliau. Tik banaliausią gynybos taktiką, kurią prieš mane dažnai priešai naudoja. Tie patys Vito Lingio žmogžudžiai - iš pradžių banditai veikė kaip Lietuvos piliečiai, po to, kai įkliuvo, staiga tapo žydais, dar vėliau Dekanidzė tapo gruzinu, o Tiomkinas - graiku, kai į Graikiją emigravo. Kaip matai, pasaulyje nieko naujo. Belieka pasinaudoti pačia populiariausia gynybos taktika.

Beje, jums su Antonovu visai nebūtina abiem tapti ir gėjais, ir žydais. Galite rolėmis pasidalinti. Gynybai užteks ir to, kad buvo apiplėšti du „Snoro" savininkai - vienas gėjus, kitas žydas. Kuris bus kuris - patys nuspręskite. Siūlyčiau traukti burtus. Ant vieno lapelio užrašykite „apipjaustyti", o ant kito „padaryti". Kas ką ištrauks - tas tuo ir bus.

- Viską jau pasakei? Nieko neužmiršai pasiūlyti?

- Jeigu sutinki, pasakosiu istorijas iki ryto, nes man advokatai to daryti nedraudžia. Gaila, kad ne tu manęs klausinėji. Neturėtum kada savo klausimo įterpti. Na, gerai, pasakok, kol advokatai negirdi. Kada pradėjai kariauti su švedais?

- Visą laiką „Snorą" mokė ir spaudė daryti taip, kaip švedų bankai daro. Buvo reikalaujama jokiu būdu neišsišokti. Mums, privačiam bankui, nurodinėjo per krizę nedirbti pelningai, nes taip švedų bankai daro. Reikalavo sustabdyti klientų finansavimą, nes Lietuvoje veikiantys skandinaviško kapitalo bankai jau buvo tai padarę. Nebeteikdavo finansavimo ir paskolų net jau pradėtiems verslo projektams, kas jų klientams padarė itin daug nuostolių. Krizės metu Lietuvoje dėl bankų atsisakymo skolinti žlugo daugelis įmonių, nes švedų bankai versdavo pirma laiko grąžinti paskolas, atiminėjo turtą ir panašiai.

- Gaila, kad nenurodai konkrečių atvejų, nes statistiniai duomenys žmonių nejaudina.

- Taigi mes, Vitai, nesielgėme kaip švedai ir kreditus toliau dalinome.

- Tik nutyli, kad „Snoro" kreditai buvo brangiausi Lietuvoje. Pas jus apsimokėjo tik indėlius laikyti, o kredituotis geriau buvo švedų bankuose, nes ten buvo mažesnės palūkanos. Bet užtat daugiau buvo sukčių! Mano draugelį šitaip stipriai išdūrė! Beje, grynakraujį žydą. Kartu įsitikinau, kad ne visi jie masonai. Maniškis žydas buvo statybinės organizacijos savininkas. Labai sąžiningas, nes kiek su juo dirbau, nė karto neapgavo. O prasidėjus krizei, jis daugiaaukštį statyti tebuvo įpusėjęs. Sukišo visus savo pinigus, o SEB‘as jam kreditą sustabdė. Paaiškino, kad per krizę užstato vertė sumažėjo, todėl, norint gauti likusius du milijonus, jam reikia papildomų užstatų. Nabagas jiems aiškina, kad jau viską užstatė: ir gamybines patalpas, ir savo namus. O jie: „O vaikų namus? O draugų ar paprašei savo turtu garantuoti?" Su tuo klausimu pas mane ir užsuko kaip draugas. Deja, turėjau atsakyti.

Pasakiau, kad su bankais seniai nebeturiu jokių reikalų, nes jau kartą pasimokiau. Kai naują žurnalinės spaudos mašiną, pasinaudodamas banko kreditu, įsigijau. Po to kai pradėjo man kas ketvirtį palūkanas kelti, išsigandau, kad ne tik spaustuvę, bet ir visą „Respubliką" prarasiu. Tad skubiai spaustuvę pardaviau ir visą skolą bankui anksčiau laiko grąžinau. Todėl ir jam patariau su tais bankais neprasidėti, bet draugelis, deja, manęs nepaklausė. Užstatė savo sūnaus butą, įkeitė itin prabangų sklypą Valakampiuose, o kai viską banke apiformino, vietoj žadėtų dviejų milijonų, reikalingų gyvenamojo namo užbaigimui, jam tik du šimtus tūkstančių išskyrė...

Įsivaizduoji, kaip žiauriai žmogų išdūrė? Namo užbaigimui reikėjo dešimt kartų daugiau. Atseit SEB valdyba nepatvirtino. Vėliau, viską palikęs Lietuvoje, mano žydukas persikėlė su savo statybomis į Baltarusiją ir, girdėjau, visai neblogai prasisuko. Jei, žinoma, jam Svieta su Linkevičiumi visko nesugadino. Matai, Raimi, kaip būna su tais bankais?

- Mano „Snoras", skirtingai nuo konkurentų, krizės laikotarpiu nenutraukė klientų kreditavimo, dėl ko didelė dalis skandinaviško kapitalo bankų klientų tapo mūsų klientais. Tokia „Snoro" pozicija rinkoje visiškai nepatiko švedų bankams ir Lietuvos banko vadovams bei klerkams. Galima sakyti, kad tai juos net labai erzino. Nes tie skandinavų bankai nusižiūri kokį klientą ir pradeda jį spausti: grąžink pinigus pirma laiko, parduok turtą ir panašiai. O bankas „Snoras" tas paskolas iš skandinavų bankų paprasčiausiai refinansuodavo, perpirkdavo, taip ne vieną klientą išgelbėdamas.

Pamenu, per 2009 metus net 2400 naujų verslo klientų pritraukėme, beveik visi buvo perimti iš skandinavų bankų. Tačiau, noriu pasakyti, kad banko „Snoras" viena iš žlugdymo priežasčių ir buvo skandinaviškojo kapitalo bankų nepasitenkinimas dėl nuosekliai augančio konkurento. Kaip jau minėjau, 2008 m. pabaigoje, o ypač 2009-2010 metais, skandinavai suspendavo savo veiklą Lietuvoje. Kai tuo metu mūsų bankas „Snoras" nesustabdė kreditavimo ir tokiu būdu pritraukė minėtų bankų klientus.

2010 metų pabaigoje, atslūgus didžiausiai krizės bangai, skandinaviško kapitalo bankai buvo priversti ieškoti galimybių susigrąžinti iš esmės išstumtus klientus, o taip pat didinti indėlių portfelį. Natūralu, kad jie susidūrė su kliūtimi, kuria tapo „Snoro" bankas, ne tik finansavęs buvusius šių bankų klientus, bet siūlęs rinkai itin palankias indėlių palūkanas. Skandinaviškojo kapitalo bankus taip pat erzino ir 2009-2010 metais AB banko „Snoras" uždirbtas pelnas, kuomet jie rinkai tegalėjo pateikti informaciją apie patirtus nuostolius.

Pokalbių su Lietuvos banko vadovais: LB valdybos pirmininku Reinoldijumi Šarkinu, valdybos pirmininko pirmuoju pavaduotoju Dariumi Petrausku, valdybos nariu Audriumi Misevičiumi ir kitais centrinio banko atsakingais darbuotojais, metu, kai kada tekdavo išgirsti užuominas, kad esą „Snoras" turėtų elgtis „kaip skandinavai" ir nesiūlyti patrauklių indėlių palūkanų. Labiausiai šiais klausimais atakavo „Snoro" banką LB valdybos pirmininko pirmasis pavaduotojas D.Petrauskas.

- Man tai skamba, kaip Lietuvos banko vadovybės reikalavimas padaryti tarp bankų kartelinį susitarimą, kuris nukreiptas prieš Lietuvos piliečius. Juk už tai skiriamos milžiniškos baudos! Negi tas LB visai išprotėjo? Kas darosi su tuo pasauliu? Ko gero, Vasiliauskas visai nuo proto nušoko... Geriau jau būtų šokęs nuo stogo. Vienu durniumi mažiau būtų.

- Savaime suprantama, man ir kitiems „Snoro" banko valdybos nariams, tokia pozicija buvo netinkama, apie ką buvo ne kartą garsiai pareikšta susitikimuose su Lietuvos banko vadovybe. Visų pirma, bankas „Snoras" neturėjo motininio banko užsienyje, iš kur galėtų gauti papildomų finansavimo šaltinių, todėl turėjo orientuotis į vietinę rinką, antra, „Snoro" bankas galėjo kredituoti verslą ir tą darė. Trečia, AB bankas „Snoras" visada dirbo pelningai ir buvo nesuprantama, kodėl jis turėtų paskolų portfeliui ir banko turtui dirbtinai formuoti specialiuosius atidėjinius neva blogoms paskoloms ateityje dengti ir tokiu būdu deklaruoti veiklos nuostolį?!

Nenoriu per daug girtis, bet mano „Snoras" buvo vienintelis bankas šalies rinkoje nuo pat įsteigimo (1992 m.) kasmet dirbęs pelningai. Kai 2009 metais visas Lietuvos bankinis sektorius patyrė beveik keturis milijardus litų nuostolių, „Snoro" bankas vienintelis uždirbo beveik devynis milijonus litus pelno. Pasaulinės finansinės krizės metais tai reiškė ne tik gerą rezultatą, bet ir sumokėtus mokesčius valstybei.

- Raimi, jei sėdi, prašau tavęs atsistok.

- Kodėl?

- Nes po tokio tavo šaunaus pranešimo, būtinai turi nuskambėti aplodismentai. Jau ploti, ar dar neatsistojai? Prisisėdėsi, kai tave pasodins...

- Žinai, Vitai, jau daraisi panašus į savo kolegas. Kol bankas veikė, visi aplink mane šokinėjot ir reklamos kaulijote. Už pinigus gražiausius straipsnius apie „Snorą" rašėte. „Verslo žinios" ir „Veidas" net paskelbė mus tarp geriausių pasaulyje bankų. O kai likau be pinigų, apvogtas ir apiplėštas, nebegaliu nė kelių gerų žodžių apie savo „Snorą" pratarti? Negi teisybę galima nusipirkti tiktai už pinigus. Negi jau visi dėl pinigų išprotėjo?

- Tu, Raimi, neteisus. Kaip rodo statistika ir visuomenės apklausos, dažniau žmonės išprotėja be pinigų. Šiandien tau tas labiau gresia nei man...

***

17 dalis. KAM LIETUVOJE GYVENTI GERA IR KAM NEGERA RUSIJOJE?

- Tai sakai, Raimi, tau žurnalistai nebepatinka? Keista, anksčiau juos labai mėgai, aplink tave pulkai su fotoblykstėmis tupinėjo.

- O tau jie labai patinka?

- Kaip man gali patikti tai, ko jau seniai Lietuvoje nebėra? Beje, ir pasaulyje.

- O kur jie išgaravo?

- Kas kur. Vieni įsitaisė dirbti viešųjų ryšių specialistais, nes ten daugiau moka, kiti nuėjo darbuotis pas ministrus padėjėjais, nes ten daugiau informacijos, kurios negalima skelbti, bet galbūt galima be skelbimo parduoti, treti buvo užverbuoti VSD arba Sorošo fondų, todėl rašo tik tai, ką jiems kiti parašo. Taip honorarą iškart dviejose vietose gauna, nes taip labiau apsimoka. Todėl ir straipsniai pasirodo viešumoje daugmaž vienodi. Viena tiesa, vienas požiūris, greitai, žiūrėk, ir viena vadovaujanti partija beliks, nes konservatoriai su liberalais baigia galutinai susilydyti: ta pati programa, tos pačios nuostatos apie šeimą, ta pati pozicija įvairiais klausimais (įskaitant - intymius), tiktai pozos ir lytys skirtingos, kurių net pusšimtis jau priskaičiuota. Aplink siaučia tokia juodašimčių tolerancija, kad jei kas pasisako už tėvų papročius bei tradicijas, tokio iš karto netoleruoja. Sumala į miltus. Kaip senais gerais laikais...

- Aha! Rusų pasiilgai?

- Ne. Labiau rusių... Tu ten Maskvoje jų daug prisižiūri?

- Labai daug, nes langai į gatvės pusę. Prisižiūriu sočiai. Tai, sakai, likai vienas žurnalistas?

- Dažniausiai kiemsargiu prisistatinėju, nes šiais laikais prisistatant žurnalistu reikia turėti pilietinės drąsos ir neturėti gėdos jausmo. O kiemsargius visi daug palankiau vertina. Lyginant su žurnalistika beveik prestižinė profesija. Gal todėl, kad vis daugiau žmonių turi savo nuosavus kiemus, bet po epidemijos, spėju, situacija iš esmės pasikeis: kiemsargių vertė nuvertės, nes nebebus nei kur, nei kam šluoti. Viską susišluos ir iššluos švedų bankai. Tikriausiai teks grįžti prie savo senos profesijos ir vėl parsidavinėti. Tik bijau, kad nereikėtų eiti dirbti prie stoties, nes naujojoje valdžioje, ministerijose, Vyriausybėje, prezidentūroje, LRT ir Seime parsidavėliai jau visas „šiltas" ir brangiai apmokamas vietas išgraibstė.

- Kaip matau, Lietuvoje gyvenimas smarkiai pasikeitė. Sparčiai keičiasi ir pasaulis, nes ne juokais yra pasimetę Žemės gyventojai, kai Naujoji Pasaulio Tvarka nuolat varo visus iš proto su savo apsišaukėliais Baltarusijos ir Venesuelos prezidentais, juoda ir buka propaganda, akivaizdžiai demonstruojama ir nebaudžiama korupcija, tyčia kurstomais neramumais, ką jau bekalbėti apie Europą užplūdusius emigrantus, kurie jau europiečiams galvas pjausto. O pastebėjai, Vitai, kaip vis labiau įsigali dvigubi standartai? Vieniems viskas leidžiama, kitiems absoliučiai nieko!

- Ne aklas, Raimi, viską pastebiu. Ypatingai mane nervina LRT, kurią visi nusipirkom ant savo galvos. Ten vien tik dvigubus standartus demonstruoja. Pavyzdžiui, kai rodo filmus, kur būna herojai rūkoriai, visuomet ekrano apačioje bėga titrai: „Sveikatos apsaugos ministerija įspėja, kad rūkymas kenkia jūsų sveikatai!" O kai rodo filmus, kuriuose vis dažniau vaidina herojai gėjai, ekranuose niekas nebėga. Kodėl?

- O kas turi bėgti?

- Tokie patys titrai su užrašu: "Sveikatos apsaugos ministerija įspėja, kad analinis seksas kenkia  jūsų sveikatai!" Bet koks urologas jums tai patvirtins. Kodėl LRT tokie dvigubi standartai ir žiūrovai neįspėjami, kas jų laukia, jei paseks gėjų pavyzdžiu? Jeigu jau rimtai užsiima LBGTIQ propaganda, privalo visus įspėti ir apie dar rimtesnes pasekmes. Juo labiau, kad mūsų išlaikomoje televizijoje ypač daug kam gresia problemos, apie kurias perspėjo urologai. Baisu, kas darosi pasaulyje.

- Taip, viskas keičiasi. Pasikeičiau ir aš, nes tas gyvenimas man stipriai aplamdė šonus arba, kaip sako žmona Sigita, iš manęs akmenį padarė.

- Betgi akmens įvaizdis, Raimi, nėra pernelyg patrauklus: tvirtas, bet šaltas; kietas, bet bejausmis; pavojingas, bet tik jeigu išjudini iš vietos ir gali pakelti. Kaip manai, Raimi, ar man pavyks tave pakelti ir, išjudinus, iš Maskvos į Lietuvą parsiridenti?

- Nesupratau? Tu čia ką - nori sėkmingai užbaigti Lietuvos specialiųjų tarnybų pradėtą ir neužbaigtą „pagrobimo" operaciją? Negi tave VSD iš KGB perverbavo?

- Raimi, nusiramink. Tam, kad perverbuotų, pradžioje reikia užverbuoti. Kam aš toks reikalingas? Liežuvio už dantų nenulaikau, ką žinau - tą išpasakoju, nei KGB, nei VSD nesu tikrai tinkamas, nes pirmai sutiktai nepažįstamajai prie baro ir alaus bokalo ne tik visus slaptus agentus įvardinčiau, bet ir išduočiau jų telefono numerius, kas kiek uždirba, o paskui slaptažodžius bei slaptavietes išplepėčiau. O jei nuo alaus pasigerčiau, pasielgčiau dar baisiau: pasiūlyčiau savo pašnekovei už pusę kainos valandai ar dviem išsinuomoti konspiracinį KGB ar VSD slaptą butą...

- Jooo... Pavojingas tu žmogus, Vitai. Dabar suprantu, kodėl Siga be ypatingo entuziazmo ir labai nenoriai mane su tavimi į barą išleisdavo. Vis dėlto moterys turi nuojautą ir intuiciją. Jautė, kad gali mane iš kelio išvesti.

- Aš?! Tu ką... nežinau, ko prisigalvojai, manęs besiklausydamas, bet tik norėjau pamokyti, kaip galima iš visko daryti biznį? Pavyzdžiui, gražiai merginai prie baro pasiūlai išsinuomoti konspiracinį butą pasimatymams ir tegul ji ten vedasi, ką tik nori. Šiandien tai pats pelningiausias biznis Lietuvoje - butukas trumpalaikiams pasimatymams! Nereikia nei priežiūros ypatingos, nei mokesčių valstybei mokėti. Ar nematai, kaip auga naujų butų statybos? O kai Laisvės partija garsiai pažadėjo prostituciją legalizuoti, nepatikėsi, net Darius Mockus su Robertu Dargiu susimetė! Kas galėjo pamanyti, ar ne? Žodžiu, suteneriai nebespėja klientų plotu aprūpinti. Įsivaizduoji, Raimi, jei nori su svetima pasidulkinti, turi eilėje visą savaitę laukti, kol plotas atsilaisvins. Įsivaizduoji, kur mūsų Lietuva nusirito? Šitiek ilgai mūsų žmonės čia turi iškentėti?

- O tu irgi kenti su visais?

- Raimi, Raimi... Pažiūrėk, kokios nekaltos mano akys! Ypač - kairė.

- Nesupratau, kodėl tik kairė?

- Dešinė yra prasikaltusi. Linzę pametė. Tai dabar už pabaudą aš pro ją nežiūriu.

- Nuo kada tu pradėjai nešioti linzes?

- Gal jau koks mėnuo... Supranti, tokia nesąmonė išėjo? Į internetą atėjo dirbti jaunos ir simpatiškos būsimos žurnalistės. Tai aš joms redakcijoje mokymus organizavau. O kai manęs parsivežti atvažiavo žmona, ant minkštasuolio linzes pamatė. Kaip ji jas pamatė, iki šiol niekaip nesuprantu - juk tokios mažos ir permatomos? Gerai sakai , kad moterys turi nuojautą ir intuiciją. Nuo to karto kasdien ir nešioju linzes, kad maniškė nieko nejaustų ir nesikankintų.

- Dar gerai, kad tavo studentės „biusthalterio" nepaliko, vaikštinėtum dabar išdidžiai, kaip tas su karūna iš Laisvės partijos. Gal, sakau,  jis irgi žmonai įkliuvo ir dabar pedalu apsimeta?

- Vėl tu, Raimi, nieko nesupratai. Apie mane pagal save sprendi. Tarp manęs ir studenčių nieko nebuvo. Ilgai dirbant prie kompiuterio, vienai iš jų pradėjo ašaroti akyse. Išsiėmė linzes, pamerkė, paliko ir užmiršo. O tu iš kart - „biusthalteris"! Tavo žiniai, liemenėlės ji net neturėjo. Įtartinos mintys, Raimi, tavo galvoje sukasi.

- Man jau gana. Su tavo demagogija, jaučiu, pats tuoj būsiu dėl „Me Too" apkaltintas...

- Čia pasiūlymas ar pasisiūlymas? Nežinojau, kad per telefoną galima savo artimo draugo užsigeisti. Gal tu Maskvoje, sakau, iš nuobodulio reguliariai pradėjai su sekso linija kalbėtis, ką? O gal tam reikalui pats visus „Snoro" pinigus ištaškei ir dabar sieki nekaltas mergaites, Ingridą su Dalia, apkaltinai, begėdi tu. Kas dabar, Raimi, jas abi ves, a?

- Policininkai. Su antrankiais. Ir tikrai ne prie altoriaus... Gal jau pradėkime rimtai kalbėti?

- Galima. Nes aš jau viską apie tave sužinojau ir išsiaiškinau.

- Ką tu sužinojai? Ką tu, šmiki, išsiaiškinai?

- Malonu buvo sužinoti, kad tau ir Antonovui patiko mano pasiūlymas dėl tapatybės pasikeitimo, ir kartu nemalonu, kad tu pasirinkai ne žydišką variantą... Kaip suprantu, mūsų vyriškai draugystei galas. Nes esu nusiteikęs gyvenimą užbaigti senamadiškai.

- Eik tu, Vitai, na...(Žodis Lietuvoje nevartotinas, dažniausiai vartojamas Rusijoje, kai vyrui reikia skubiai pasiųsti kitą vyrą pas gėjų.- Interneto administratorės- stažuotojos pastaba.)

- Ir vėl tu apie tą patį, Raimi. Nejaugi nebegali suvaldyti savo iškreiptų fantazijų. Greičiau pasakok apie savo apvogtą banką, gal bent taip pavyks atsikratyti nuodėmingų minčių.

- Užpi...ai tu mane negyvai.

- Raimi, liaukis, labai prašau nebefantazuok. Susitvardyk ir nebesiaudrink. Galvok ir kalbėk tik apie „Snoro" banką.

- Užsičiaupk... Kalbu tik apie b-a-n-k-ą!!! „Snoro" banką subankrotino tik tam, kad galėtų paslėpti visus galus. Tam ir pasikvietė užsieniečius bankroto administratorius, kad galėtų procesą paslapčia valdyti. Kai suprato, kad neteisėtai nacionalizavo, ir suvokė, jog iki paskutiniųjų mes ginsimės teisiniu keliu, tai ir subankrotino iš baimės. Ar rastum dar kur Europoje tokį atvejį, kad valstybiniam bankui būtų paskelbtas bankrotas, kai pati valstybė jį ką tik nacionalizavo? Nerastum. Nėra to buvę!..

Užtat, kiek daug buvo atvejų, kai valstybės savo bankus gelbėjo. Pameni, kaip Amerikoje prasiskolinusį „Lehman Brothers" banką valdžia milijardais apipylė, nors prisidirbę banko vadovai išeidami sau šimtus milijonų dolerių išsimokėjo - kaip premijas už „gerą" darbą. O kaip Prancūzija išgelbėjo savo „General Society" banką, kai trisdešimtmetis vadybininkas sugebėjo išdalinti net keliolika milijardų eurų beviltiškų paskolų, ką bekalbėti apie Europos Sąjungos vadovybę, kuri išleido krūvas milijardų, gelbėdama Graikiją, nors iš tikrųjų Angela Merkel rūpinosi savo vokiškais bankais, kurie buvo ant bankroto ribos. Tik mūsų valdžia pasielgė priešingai: nacionalizavo ir paskelbė bankrotą. Kodėl bankui neleido vystyti veiklos? Atsakymas aiškus: iš veikiančio banko nebūtų įmanoma milijardo išgrobstyti!

***

18 dalis. KAS GERIAU, GYVENIMAS SVETUR AR SU MAFIJA LIETUVOJE?

- Galiu dokumentais pagrįsti, jog konservatoriai su bankroto administratorių pagalba per tuos 9 metus iš „Snoro" banko pavogė daugiau kaip milijardą eurų. Ar gerai girdi, Vitai?! Per milijardą eurų pavogta! Ir čia vieną iš pagrindinių vaidmenų atliko dabartinė Konservatorių partijos vedlė į Seimo rinkimus - Ingrida Šimonytė.

- Kodėl tu iškart pagrindinį vaidmenį paskyrei mūsų gerbiamai ir mylimai Ingridai? Juk pirmieji vogti ir grobti pradėjo samdyti aferistai - Fryklis su Kuperiu, - milijonus iš „Snoro" sumokėję sau ir savo konsultantams. Iš kur tu žinai, kaip ir su kuo jie po to dalinosi „išplautus" pinigus? Kodėl iš karto - Šimonytė? Įtariu, prisiskaitei mokykloje pagal privalomą programą Ievos Simonaitytės liūdnų istorijų apie „Šimonių likimą", tai galvoji, kad ir mūsų mielos Ingridos toks pat nelaimingas likimas laukia.

Nesulauksi!

Ji visai ne tokia. O kažkokia kitokia. Kaip ne šio pasaulio dimensija. Gyvena sodo namelyje. Su niekuo negyvena. Prabanga nesipuikuoja. Net dantų neturi už ką susitvarkyti. Bet kai užsičiaupia - gražumėlis!  Gali drąsiai varyti į šokius. Kiek galima pačiai kitus šokdinti? Svarbu mažiau šypsotis partneriams, kad negalvotų, jog su bet kuo gali nueit į koaliciją. Negarbinga džentelmenui užsipulti populiarią moterį, pone Raimondai. Žiūrėk, kiek konservatorių paskui ją velkasi, kai kurie net į Seimą atsivilko. Dar tas nelaimingas ir pasimetęs vaikis, kažkieno anūkas, maskatuojasi į sijoną įsikibęs. Ar girdėjai, kad jis savo mamą, Austėją, nori išsikeisti į Ingridą? Mainais į sugedusių ir tebegaliojančių Sorošo nupirktų konservų partiją.

- Ką tu sakai? Negali būti!

- Žinai, Raimi, esi tipiškas lietuvis, kuris tol niekuo netiki, kol pats neužlipa ant grėblio. O ypač nervina, kai kas pradeda bambėti, kodėl apie tą ar aną nerašau? Mano tiek prirašyta, kad belieka dvidešimties metų senumo straipsnius spausdinti, kurie ir šiandien yra kaip niekad aktualūs. Ir apie Landsbergio diktatą, ir apie konservatorių nužmogėjimą, ir apie gėjų įsiviešpatavimą, ir apie žyd...

- Tomkau, liaukis kurstęs antisemitizmą!

- Kartoju idiotams - ir apie žydruosius ekranus, kuriuos užvaldys e...pide... Tarkim, epidemija su sorososų idėjom apsikrėtusiais pseudožurnalistais.

- Gal vis dėlto sugrįžkim arčiau temos?

- Primink, kokia šiandien mūsų pagrindinė tema?.. Prisiminiau - panelė Ingrida Šimonytė. Nebūk, Raimi, kaip tas seksualinis maniakas - nepuldinėk be reikalo mūsų panelių lietuvaičių.

Kam tai Ingridai tavo pinigai? Jai prieš akis šimtas dienų! Juk ji mūsų būsimoji Lietuvos premjerė! Pagal nerašytas taisykles 100 dienų po naujos valdžios atėjimo jos nebus galima niekam dulkinti. Celibatas! (Turiu galvoje - agresyvią ir nuolat alkaną žiniasklaidą.)

- Oho, kaip ilgai! Per tiek laiko, žinai, kiek galima prisivogti? Šimtui metų į priekį!

- Šimtą metų ne kiekvienas išgyvena. Tik kaukaziečiai ir Rokfeleris, kuriam net aštuonis kartus širdį persodino. Tad Ingridai tiek daug vogti nereikės. Vaikų ji neturi, nebent nesantuokinių...

- Nesantuokiniais, galvojau, tik vyrai gali pasigirti...

- Gali ir vyriškos moterys. Būna, kad per daug moteriški ir jautrūs vyrai su vaikais nuo tokių pabėga, kai pamato, kad vaiko mama su kitais susidėjo. Pavyzdžiui, su konservatoriais. Bet kuris protingas nuo tokios atsižegnos, nes ne tik tėvui, bet ir mažam vaikui aišku, kad tik laiko klausimas kada juos visus susems ir pasodins. Tad dovanok, Raimi, kai ji taps premjere - 100 dienų aš nė mur mur...

Suprask, tas terminas ne šiaip sau nustatytas: kai į valdžią ateina ubagai - kalbu ne tik apie dvasios ubagus - jiems duodamas šimto dienų terminas, kad visi iki vieno sočiai apsirūpintų viskuo, ko reikia, kad paskui ramia sąžine visą save paaukotų Tėvynei. Tik gaila, kad ne visų tėvynė - Lietuva. Žinai, tuos globalistus - jiems valstybių sienos neegzistuoja, jie už atvirą visuomenę: kur pinigai - ten ir tėvynė.

- Bet, kaip rodo praktika, didžiausi grobstymai prasideda po šimto nekaltybės dienų...

- Būna pasitaiko. Būna tokių, kurie pasirūpinti savimi per nustatytą laiką nespėja. Pasitaiko ir tokių, kurie vogti įpranta ir nebegali sustoti. Tada pradeda „kanceliarinėmis prekėmis" vadinti suvenyrus, meno bei aukso dirbinius ar net tarnybinius automobilius.

- O jei revizija - kaip įrodyti, kad „suvenyrinis" automobilis yra „kanceliarinė prekė"?!

- Labai paprastai. „Įkalęs ant drąsos", įvažiuoji per vitriną į kanceliarinių prekių parduotuvę ir tu įrodyk, jei gudrus, kad mašina ten nestovėjo!

- Negi prokurorams neįmanoma tokių akivaizdžių nusikaltimų įrodyti? Čia gi viens du ir už grotų!

- Tai ko tu, Raimi, savo tiesos neįrodai? Iki dviejų nemoki suskaičiuoti?

- Man įtartina, kodėl taip advokatauji Šimonytei - ar kartais ji tavęs nenupirko? Labai keistai jai pataikauji.

- Dar nenupirko, bet šansų turi. Kad tu žinotum, kokius milijonus premjerai skirsto per ministerijų viešinimui skirtas programas. O „Respublikai" konservatoriai, kaip užkirto visas lėšas prieš dešimt metų, taip iki šiol ir neatsikerta, tad jei naujoji premjerė ir mums atkirstų nors mažą gabalėlį bent algoms susimokėti, nė kiek nesupykčiau. Čia tik tarp kitko, o šiaip negarbinga ir negražu iškraipyti rinką ir šerti Lietuvos pinigais tik užsienio bankus ir jų žiniasklaidą.

O mūsų gerbiamai ir mylimai Šimonytei advokatų nereikia. Ją, kaip ir daug kitų „Snoro" aferos dalyvių, saugo deputato neliečiamybės statusas. Kai kuriuos net europarlamentaro mandatas. O varnas varnui akies nekerta. Todėl atimti neliečiamybę ne taip paprasta. Lengviau kokiam prokurorui pačiam nekaltybę iš Šimonytės atimti, nei iš Seimo išsireikalauti tą padaryti. Jeigu, žinoma, Dalia Grybauskaitė to pati nepadarė, prieš prastumdama savo gerą draugę į finansų ministres. Matyt, gerai stumtelėjo, kad net iki tokių aukštumų nuriedėjo! Gal ir tau, Raimi, trūksta postūmio ar kokio nors iššūkio? Aš dar pagalvosiu. Jei ką sugalvosiu, būtinai pasakysiu. Ar dabar viską supratai, Raimi?

- Supratau. Bet ne viską... Labai tu čia man daug prikalbėjai. Nors esmė aiški: laiko turiu nedaug, jeigu noriu kažką svarbaus pasakyti, nes netrukus prasidės celibatas. Ką gi, skubu pasakoti apie bankų plėšikus ir su visais dalintis man žinoma informacija.

Žinai, esu tarp šalies komercinių bankų ilgiausiai iš visų išdirbęs valdybos pirmininko pareigose banko vadovas. Tikrai mačiau gyvenime, kaip sakoma, ir „šilto", ir „šalto". Net tris Lietuvos banko valdybos pirmininkus - Visokavičių, Ratkevičių, Šarkiną - pergyvenau. Daug galėčiau ir apie Lietuvos komercinę bankininkystę papasakoti, buvau prie jos ištakų. Mačiau, kaip žlugo „Sekundės" bankas, „Nida", „Ekspres" bankas, Panevėžio „Ateities" bankas, Lietuvos akcinis inovacinis bankas, „Litimpex" bankas ir kiti. Daug įdomių dalykų ten buvo, daugelio politikų ir valdžios atstovų „ausys ten kyšojo".

Pats „Snoras", jei ką, net dvi krizes atlaikė: 1998 metų Rusijos ir 2008-2010 metų pasaulinę finansinę. Ar niekam nepasirodė keista, kad bankas „Snoras", net neturėdamas užnugaryje motininio banko užsienyje, kaip skandinavai, sugebėjo savo jėgomis sėkmingai pergyventi 2008 metų prasidėjusią pasaulinę finansinę krizę ir, vienintelis visą tą laiką dirbęs pelningai, staiga „suklupo" 2011 m. lapkričio mėnesio viduryje, krizei jau pasibaigus?

Dar galiu pasakyti, kad nei 2009 metais, per patį finansinės krizės įkarštį, nei vėlesniais - 2010 - metais, „Snoro" bankas niekada nesikreipė, neprašė ir negavo jokių dotacijų ar paramos iš valstybės. Net sunkiausiu metu mes ne tik išsaugojome savo veiklą, bet ir ją plėtojome, uždirbdami pelną ir mokėdami mokesčius valstybei, priešingai, nei skandinavų bankai, kurie buvo atleisti nuo mokesčių ir valstybei pinigų nemokėjo.

- Kategoriškai, Raimi, su tavimi nesutinku. Ir SEB ir SWED bankai valstybei visus mokesčius susimokėjo. Ne Lietuvos, o Švedijos valstybei. Normalu, kai verslas savo gimtąją šalį remia. Nenormalu, kai mūsų idiotiška valdžia geriausius verslininkus bei specialistai priverčia iš čia emigruoti svetur, ir tada jie moka mokesčius svetimose valstybėse. Kadaise net aš buvau priverstas taip nepatriotiškai daryti. Valdžia privertė. Tik ne Vytauto Landsbergio, o Adolfo Šleževičiaus. Įsivaizduoji? Buvau priverstas dirbti kaip koks Rokas Masiulis, atsiprašant, per ofšorus!

- „Įduomu, įduomu"... Kitus moralizuoji, o pats esi ne mažiau bjaurus.

- Skonio reikalas. Vyrams aš ir nenoriu būti gražus. Tokiems gana ir Gražulio. O aš jau kaip nors atkentėsiu savo nuodėmingą gyvenimą su moterimis. Nes jos irgi kenčia.

Tik pagalvok, šitiek ekrano „žvaigždžių" - dizainerių, žurnalistų, artistų, sportininkų, politikų - į LGBTI gretas įsirašė, o kas liko mūsų lietuvaitėms? Tik šaltkalviai, santechnikai, tolimųjų reisų vairuotojai ir aš, kiemsargis. Kol tie tolimųjų reisų vairuotojai su pakelės prostitutėmis nuvairuoja į kairę, jų nelaimingos žmonos kankinasi ir tokiais atvejais mes, kiemsargiai, iš paskutinių jėgų stengiamės, kad vienišos jų žmonos neįsirašytų į LGBTI nares. Kitaip kiemsargiai su šaltkalviais ir santechnikais pradėtų patys vienatvėje kankintis, gerti, nebevykdyti planų, kris ekonominiai rodikliai, BVP, sustos fabrikai ir gamyklos, prasidės krizė, nebus kas moka mokesčius valstybei, Seimo nariai be algų ir priedų išsilakstys, o kas tada ganys mus, veršius? Ir viskas per tuos pyder...

- Nusiramink, Vitai, nebesinervink. Kas trukdo šaltkalviams su santechnikais įstoti į LGBTI? Gyventumėte sau ramiai, kaip normalūs žmonės, ir vargo nematytumėte.

- Tai, kad tokių nepriima! Sako, kad tai mes esam tikri „pyderai", o jie visi yra gėjai. Atseit, nepriklausome išrinktiesiems ir nepatenkame į „auksinį milijardą". Kaip jie ten visi susiskaičiuoja, vienas Dievas težino... Nors dar geriau žino jo vietininkai Žemėje - mūsų kunigai. Šitie nuo mažų dienų vaikus pradeda skaičiuoti ir tikrinti: kurie tiks „auksiniam milijardui", o kurie klapčiukai - nelabai.

- Na, tu čia jau visai nusivažiavai. Gal, sakau, keičiam temą. Papasakok apie savo ofšorinius verslus. Gal skaitytojams ir nebus labai įdomu, bet, manau, prokurorus turėtum sudominti.

- Tai kad jie nelabai ofšorais domisi. Matei, koks didelis ofšorinis laivas jiems prieš pat nosis šmirinėja? Pirmyn - atgal, pirmyn ir vėl atgal... Ir nieko! Roko parinkta komanda dirba, kaip pelytės savo juodą darbą, o prokurorai, kaip tie riebūs ir sotūs naminiai katinai, guli ant pilvo arba ant nugaros išsivertę ir murkia kažką neaiškaus panosėje, laukdami, kol gaspadinė su tautiniais rūbais juos dar kaip nors pamalonins. Paskirs į generalinius ar KT teisėjus.

- Tai tada pasakok, kas ir kaip ten buvo su tavo ofšorais?

- O buvo taip... Po „Respublikos" straipsnių „Klanas" ir „Invazija" apie tai, kaip komunistai plauna savo partijos turtą ir pinigus, redakciją užpuolė krūva tikrintojų ir revizorių (žiūr. nuotraukas) iš mokesčių inspekcijos. Laukė net rugsėjo pradžios, bet ne dėl to, kad tada yra „Respublikos" gimtadienis, o kad geriausieji iš geriausiųjų revizoriai sugrįžtų iš vasaros atostogų. Nors, sako, draudžiama vienu metu tikrinti kelioms revizijoms, mus užsipuolė ir „Sodra". „Respublikos" buhalterija buvo visai paralyžiuota, kilo grėsmė, kad likę be atlyginimų išsilakstys paskutiniai mano darbuotojai.

Premjero A.Šleževičiaus nurodymu, visus Lietuvos bankus kategoriškai perspėjo, kad man neduotų jokių kreditų. Valstybinių įstaigų vadovai buvo asmeniškai premjero įspėti: jei „Respublikoje" pasirodys bent vienas skelbimas, jie išlėks iš savo postų. Pamenu, kaip persigandęs Lietuvos draudimo vadovas Kęstutis Šerpytis manęs maldavo išimti visą reklamą iš laikraščio, nors kontraktą su mumis pasirašė net keleriems metams į priekį. Pajutę, iš kur vėjas pučia, atsisakė pas mus reklamuotis ir privatūs verslininkai. Liko tik „Kristianos" skelbimai, nes Benas Gudelis dar neseniai buvo parvažiavęs iš Amerikos, į kurią dar anksčiau jis persikėlė iš Kauno, ir nelabai žinojo, kas būna tiems, kurie bando eiti prieš vėją. Bet kuriuo atveju, esu jam už tai dėkingas.

Kadangi laikraštis savo pozicijos nepakeitė ir toliau kritikavo komunistus, kurie plovė ES skirtus Lietuvai pinigus per „Tauro" banką, mano namo kieme susprogdino granatą. Policijos tyrimas šokiravo: mat iš akies nustatė, kad granatą įsimečiau pats, norėdamas išgarsėti ir atkreipti į save dėmesį. Kadangi tą naktį pas mane viešėjęs brolis Gintaras buvo išėjęs į kiemą parūkyti, po tokios versijos jis labai įsižeidė, kad pasigarsinti norėjau jo gyvybės sąskaita (rankinės granatos skeveldros susmigo į sieną, netoli tos vietos, kur jis stovėjo). Visa laimė, kad mano brolis, kaip tikras brolis, ilgai nepyko. Tik gražiai paprašė, kad kitą kartą, mesdamas granatą, būčiau atidesnis ar bent įspėčiau, kad svečiai spėtų išsivažinėti. Kai prižadėjau, susitaikėme. Ir net po šimtą gramų padarėme.

Kadangi tuo pat metu per visą žiniasklaidą ant manęs be perstojo liejosi purvas su užsakymų numeriais, supratau, kad ilgai Lietuvoje neištempsiu. Ne tik psichologiškai, bet ir finansiškai. Neturėjau jokių santaupų. Buvau jaunas, naivus ir šventai įsitikinęs, kad nėra ko bijoti, jei nieko blogo nepadarai. Be to, tikėjausi, kad sulauksiu skaitytojų palaikymo ir valdžia manęs galutinai nedrįs sunaikinti, nes „Respublika" tais laikais buvo labai populiari. Bet tu, Raimi, jau pats puikiai žinai, ką reiškia, kai ant tavo galvos nuo ryto iki vakaro per radiją, televiziją ir spaudą liejamos purvo vonios. (Ačiū Dievui, interneto ir idiotiškų komentarų nebuvo.) Netrukus išsilakstė skaitytojai, draugai, pažįstami. Pamenu, tada per vieną redakcijos gamybinį pasitarimą garsiai visų paklausiau, ar nevertėtų man savo pavardę pasikeisti ar kito vyr. redaktoriaus pasiieškoti.

Beje, paklausiau labai nuoširdžiai, nes kai visą laiką esi atakuojamas papirktų propagandistų, anksčiau ar vėliau pasijauti esąs dėl kažko kaltas, net jei konkrečiai nežinai dėl ko? Negana to, pradedi mąstyti kaip nusikaltėlis ir net elgtis kaip tikras banditas: vieni ruošiasi džiūvėsėlius, kiti kaip Artūras Zuokas bėga slėptis į Lenkiją, treti dar toliau, pavardžių, Raimi, neminėsiu. Ir tai logiška, nes kai ant tavęs „užvažiuoja" sistema su savo „kišeniniais" spec. agentais, prokurorais ir teisėjais, šansų išsigelbėti ne daug. Juk kas ieško - tas randa. Kartais ir tai, ko net nesi padėjęs. Anksčiau dar galėjo žmogus kreiptis į Maskvą ar spaudą. Dabar nei ten, nei ten žmonių nebepriima. Tik konservatorius ir LGBTI narius. Tu supranti mane, Raimi? Žinau, kad puikiai supranti. O štai dauguma nesupranta. Nežino, ką reiškia, kai tu nuoširdžiai teisėjui viską pasakoji, o jis tuo metu bukai pro langą į vieną tašką žiūri, nes nuosprendis būna iš anksto suderintas su tais, kuriais reikia. Vargšė ta mūsų Temidė!

O tuomet, kartu su revizoriais, prokurorais ir banditų išpuoliais, horizonte, kaip maitvanagiai, pasirodė investuotojai iš Vokietijos stambaus spaudos koncerno, kurių prieš tai aš nepriėmiau į partnerius. Jie irgi prieš mane veikė išvien su valdžia, ir net už dešimt tūkstančių markių buvo premjero patarėją pasisamdę, kurį visur paskui save, taip pat ir į mano redakciją, vedžiojosi. Atseit kaip asmeninį vertėją ir patarėją. (Ar ne taip, mielas kolega, Viliau Kavaliauskai?)

Jau daug vėliau sužinojau, kad „Respublikos" laikraščio laukė panašus likimas kaip ir „Snoro" banko. Pamatę, kad mano laikraščio akcijų įsigyti nepavyks, nutarė jį sužlugdyti ir sunaikinti. Vėliau Finansų ir mokesčių inspekcijos viršininkas savo atsiminimų knygoje rašė, kad „socdemų" valdžia jam aiškiai prisakė prie „Lietuvos ryto" nesikabinėti, o „Respublikoje" būtinai rasti ir priskaičiuoti baudų ne mažiau kaip keturis milijonus. Už ką?

Už bet ką!

Juk dviprasmiškus įstatymus išleidžia pati valdžia. Po to kaip pati nori, taip pati ir traktuoja. Žodžiu, užšaldė sąskaitas, išsivedė didelę dalį darbuotojų į komunistų laikraštį „Diena" (buvusią „Tiesą"), tuo pat metu jiems į talką atskubėjo konservatoriai, kurie už biudžetinius pinigus ant žurnalinio popieriaus išleido blizgančią „Lietuvą", didelį spalvotą laikraštį, kuriam kadrus parinko pagal principą: „Ar tikrai nekenčiate to įtartino ir bjauraus tipo Tomkaus?" Praktiškai ir aš galėjau ten lengvai įsidarbinti, nes, kaip sakiau, jau pats save įtarinėjau, bjaurėjausi savo tipažu, o rytais skusdamasis ėmiau nekęsti ir atvaizdo veidrodyje. Net kildavo nuodėmingų minčių eiti į mišką pagrybauti, nors jau buvo sniego...

Bet galiausiai suveikė savisaugos instinktai. Neleido sąžinė palikti bibliotekininkę žmoną su dviem mažamečiais be jokio pajamų šaltinio, net už kooperatinį butą nebuvau iki galo sumokėjęs. Tada ir kilo mintis pasinaudoti ofšoru. Kadangi nelabai žinojau, kas tai per daiktas, pasiteiravau pasaulio daug mačiusio Šarūno Marčiulionio, kuris labai keistai sureagavo. Po to kitiems guodėsi, kad aš jam įtartinus klausimus uždavinėjau. Teko konsultuotis su užsienio partneriais suomiais, kurie man laikraštinį popierių tiekė. Paaiškinau jiems politinę situaciją, pasakiau, kad, jeigu mane čia sunaikins, jie neteks gero kliento, kuris pirmas iš visos TSRS pas juos popierių pradėjo pirkti. Mane suprato ir išvardino kokiose šalyse ir salose, geriausiai paslėpti pinigus. Pasirinkau Kiprą. Kad neapkaltintų mokesčių vengimu. Mat kitur pakakdavo administracinį mokestį sumokėti, o ten ir mokestį, ir dar šešis procentus nuskaičiuodavo valstybei.

Pasiėmiau į dalininkus kelis kompanionus, kad, jei kas man nutiktų, redakcijos pinigai nedingtų. Bendraklasį Vitulį ir karatistą Alvydą, kuris kažkada net banditus treniravo. Nusibaladojome mes į tą salą. Pasisamdėme vietos ofšorinės kompanijos direktorių, kuris garantavo mums, kad niekada niekas nesužinos, nei kas yra savininkai, nei kiek mes pinigų turime. Pasijutau, nepriklausomas kaip „Independence"! Žlugus „Respublikai", būčiau turėjęs finansų emigruoti į Klaipėdą, pas brolį Gintarą, kurio partneris „Vakarų Eksprese" buvau, o iš ten vėl būčiau bandęs atkovoti Vilnių, o gal ir Lietuvą. Arba, iš bėdos, Žemaitiją, kuri ne kartą gelbėjo Lietuvą nuo kryžiuočių, tarp kurių buvo ir su Landsbergių pavarde. Tik tada vėl pajutau žemę po kojomis ir praėjo noras žiemą grybauti.

Po kiek laiko politinė situacija išsisprendė mano naudai. Prezidentas Algirdas Brazauskas susipyko su premjeru Adolfu Šleževičiumi, kuris, dėl atsiimto asmeninio indėlio iš žlungančio Lietuvos akcinio inovacinio banko, buvo priverstas savo noru" atsistatydinti. Itin brangi ir prabangi konservatorių „Lietuva" bankrutavo. Revizijos nieko pas mane nerado, tik prisikabino, kad buhalterija neišsiuntė inspekcijai pranešimo apie suremontuotą ir parduotą Vito Lingio našlės namą, už ką dvigubai didesnę baudą nei namo vertė paskyrė (už neišsiųstą popieriuką!) ir dar bandė apmokestinti redakcijos lėšomis remiamus našlaičius, kurių tėvus Medininkų muitinėje „Omono" išgamos sušaudė. Tą akimirką man Lietuvos pareigūnės, kurias valdžia užsiundė, buvo tolygios „Omonui". „Kišeninės" menkystos.

O sunkiausia buvo atsisakyti ofšoro paslaugų. Matydami, kad pajamos didžiulės, Kipro kompanijos administratoriai staiga pareiškė, kad ofšorinės kompanijos uždaryti negalima, nes reikia sulaukti kalendorinių metų pabaigos, po to reiks dar metų, kol sutvarkys visus popierius.

Pasiunčiau į Kiprą advokatus. Kipras mano advokatus pasiuntė dar toliau. Po to pasiunčiau sportininkus, kurie treniravo banditus. Kipro banditai pasirodė kietesni. Tada pasiunčiau į Kiprą faksu Interpolo raštą, o jame parašiau: „Misteris Vitas Tomkus yra įtariamas narkotikų ir ginklų prekyba. Šiuo metu jis sulaikytas ir sėdi uždarytas kalėjime, kol bus išaiškintos jo visos finansinės operacijos. Mūsų duomenimis, dalis lėšų buvo plaunamos ir per Kipro ofšorus. Prašome nedelsiant pateikti visus finansinius dokumentus, kitaip būsime priversti kreiptis į Kipro atitinkamas instancijas."

Po kelių dienų ofšorinė kompanija buvo uždaryta, o pinigai pervesti į mano nurodytą sąskaitą.

- Tikiuosi ši informacija konfidenciali. Tik tarp mūsų. Ne spaudai. Juk apie savo ofšorines kompanijas nesiruoši viešai paskelbti?

- Jau vėlu, Raimi, paskelbiau. Iš interneto tau skaičiau. Tu mano pirmasis skaitytojas, tiksliau, klausytojas. Lai ši vieša mano išpažintis bus vietoj sekmadieninio pamokslo. Tik man nereikia jokio išrišimo. Priešingai, labai noriu, kad Lietuvos prokurorai susidomėtų mano nešvaria veikla. Savo ruožtu pasižadu su teisėtvarka bendradarbiauti. Nurodysiu net sąskaitą aerouoste Frankfurte prie Maino,(Vokietijos „Commerzbank"!), per kurį pinigai į Kipro ofšorinę kompaniją tekėjo.

- Aš jau padedu tikėti kad tu pats sau granatą į namų kiemą įsimetei. Kam šitaip kvailai elgiesi?

- Labai svarbu sukurti precedentą. Nes Lietuvos prokurorai yra skystaklyniai ir skystakiaušiai. (Nežinau, dar kaip kitaip juos pavadinti?) Jie niekada neišdrįs be valdžios palaiminimo pradėti tyrimą dėl „Independence" ar LB vadovo Vasiliausko ofšorinės veiklos. O kokia valdžia išduos sankciją save areštuoti dėl korupcijos?! Mano atveju visų interesai sutampa: ir valdžios, ir spec. tarnybų, dabar jau ir prokurorų, ką ten bekalbėti apie kolegas konkurentus, kurie seniai tarnauja užsienio kapitalui.

- Vitai, internetas dar nieko nereiškia. Jei ką, pasakysi, kad išdykę anūkai kompiuterį maigė. Svarbiausia, nespausdink savo laikraščiuose, nes neišsiginsi, kad tavo padūkėliai spaustuvėje mašinų mygtukus spaudinėja. Tikiuosi, kad tau dar užteks proto to nespausdinti?

- Raimi, nesišaipyk, iš manęs. Juk puikiai žinai, kad mūsų visas protas iš Lietuvos nutekėjo į užsienius. Čia liko tik durniai, kurie netiki, kad galima kažką Lietuvoje pakeisti, ir durniai, kurie dar tiki, kad Lietuvos likimą gali nuspręsti patys lietuviai. Kurie iš mūsų durnesni parodys laikas. O kol kas durniausiai atrodo tie, kurie garsiai giriasi apie sau kuriamą Gerovės valstybę: jei jau susikūrei rojų, stropiai tarnaudamas SEB klerku ir mulkindamas lietuvių tautą, tai bent turėk sąžinės, žmogau, apie tai nesigarsinti ir neerzinti tautiečių, kurie priverstinai sėdi namie, pajamas bei verslus praradę.

***

19 dalis. KAIP SAVO FANTAZIJOJE SUSIKURTI GEROVĖS VALSTYBĘ?

- Neišmintingai pasielgei, Vitai, kad apie „ofšorus" prisipažinai. Nieko tuo nepasieksi, tik sau pakenksi. Juk pas mus egzistuoja dvigubi standartai: šių dienų mafija už tą patį vienus gali nuteisti, o kitus ordinais bei medaliais apkabinti. Pavyzdžių daugiau, nei reikia ...

- Pats žinau! Mafijos krikštatėviui Šabtajui Kalmanovičiui už paramą Kauno „Žalgiriui" Lietuvos prezidentai net „fon" titulą suteikė, o Jurijų Borisovą už pelningą verslą Lietuvoje ir sistemingą mokesčių mokėjimą, valdžia persekiojo ir per žiniasklaidą vanojo. Skandalingai pagarsėjusį valiutų spekuliantą Džordžą Sorošą net keli prezidentai aukščiausiais valstybiniais ordinais apdovanojo, o tą patį Vladimirą Antonovą, kuris investavo didžiulius pinigus į Lietuvos mažmeninę bankininkystę ir sukūrė rimtą konkurenciją švedų monopolijai, apiplėšė, apvagino ir išvijo.

- Gal buvo ne visai taip. Borisovą puolė dėl Rolando Pakso, o Kalmanovičių apdovanojo dėl tautybės, Sorošą, beje, irgi. Bet „prie ko" čia tas Antonovas?

- Kaip sakydavo Grybauskaitė - „ne prie ko". Todėl ir išvijo. Būtų buvęs prie Grybauskaitės, gal ir tavo likimas būtų kitaip pasisukęs. Sėdėtum dabar pats su liemene LB vado vietoje. Spjaudytum ramiai į mus iš viršaus, be jokios gėdos ir sąžinės. Negi sunku buvo tam tavo Antonovui dėl tavęs ir banko pasiaukoti ir vesti Grybauskaitę? Juk jis dar nevedęs, ar ne? O jeigu būtų į Rusiją ją išsivežęs - įsivaizduoji, kaip mes visi laimingai gyventume?

- Žinai ką, man tavo tas arkliškas humoras jau atsibodo. Žvengi iš visko kaip koks arklys. Maniau, mes rimtai apie „Snoro" banką pakalbėsime.

- Rimtai, Raimi, su tavimi pasikalbės prokurorai, kai pagaus. O arkliškai žvengia Šimonytė savo socialiniuose tinkluose, kai galvą užverčia į viršų. O aš kaip tik noriu tave pralinksminti, kad ne taip niūriai į gyvenimą žiūrėtum. Juk gyveni viename iš brangiausių miestų pasaulyje - Maskvoje! Raimi, o tu gyvą Putiną matei?

- Ne, iš kur?

- O mirusį?

- Tavo bajeriai man jau žinai kur? Gali normaliai manęs ko nors paklausti?

- Žinoma. Raimi, ar tu jau buvai Lenino mauzoliejuje? Ar Leninas dar gyvas? Juk žadėjo, kad bus gyvas amžinai...

- „Prie ko" čia mauzoliejus?

- Kaip tai prie ko? Sklando kalbos, kad jį nori iš mauzoliejaus iškraustyti. Tai, sakau, gal tiks mūsų patriarxui? Man atrodo, kad jis Rusijai gerai pasitarnavo. Visą KGB agentų tinklą išsaugojo. Galėtų sugulti su Putinu. Vietos turėtų abiem užtekti. Juk kažkada Leninas su Stalinu ten išsiteko.

- Žinai ką, jeigu mane per tavo kalbas iš čia deportuos, „jei bogu", pas tave apsigyvensiu!

- Manai, jau tuo metu kalėjimo kameroje sėdėsiu? Nesulauksi. Man būtinai ten paskirtų vienutę.

- Kodėl tuo esi tikras? Gal tave kaip tik pas kriminalinio pasaulio autoritetus nugrūs, kad jie tave drausmės išmokytų. Galėsi jiems kojines ir triusikus skalbti.

- Žinau, kad prokurorai nėra labai gudrūs, bet gal dar ir ne visai nukvakę, nuo nieko neveikimo. Negi manai, kas nors norės, kad kriminalinius kalinius aš politiniais kaliniais paversčiau? Manai, neperauklėčiau? Politikuoti moku, valdžios užkulisius pažįstu, pas ką pavogti bankų pinigai - žinau, nuorodas duosiu arba parduosiu, arba įvardinsiu, kai mano triusikus ir kojines autoritetai išskalbs. O netrukus visuose kalėjimuose organizuočiau visaliaudinį politinį streiką. Kaip išjudinti slunkius prisimenu dar nuo sąjūdžio laikų, be to, kalėjimuose sėdi ne slunkiai. Moka ne tik Seimo langus ir signatarų akinius daužyti.

- O dėl ko streikuotumėte? Kokius politinius reikalavimus iškeltumėte?

- Pavyzdžiui: „Reikalaujame mums sugrąžinti Lukiškių aikštę!" Teisėtas reikalavimas, kaip manai?

- Jau geriau pareikalautumėte man „Snoro" banką sugrąžinti. Po to galėčiau gal net jūsų sukilimą finansuoti...

- Bankus imsim, išėję į laisvę. Po to imsim politikus, kai kameros atsilaisvins. Bet iš pradžių atsiimsime iš mūsų pavogtą Lukiškių aikštę...

- Ar nesusipainiojai? Iš kalinių atėmė Lukiškių kalėjimą, o ne Lukiškių aikštę. Pastarąją atėmė iš tremtinių ir politinių kalinių.

- Tai ir mes, kaip sakiau, jau busime tuo metu politiniai. Apsijungsime prieš liberastą Šimašių su tremtiniais ir politiniais kaliniais iš Sibiro lagerių.

- Nemanau, kad Lietuvos patriotai norės jungtis su apsišaukėliais politiniais kaliniais, nuteistais už grobimus ir vagystes.

- O tu manai tokių tarp jų nėra? Mano dėdę kadaise irgi į Sibirą aštuoneriems metams išgrūdo - dėl priekabos pagrobtų vinių. Prasidėjus Sąjūdžiui jis visiems gyrėsi, kad sėdėjo už politiką, nes materialiai okupantus silpnino, kaip koks Reiganas. Beje, su pačiu Landsbergiu jis Baltijos kelyje susikabinęs rankomis stovėjo, tik Landsbergis prie Vilniaus varpinės, o dėdė prie Radviliškio bažnyčios. Net nuotraukoje abu užfiksuoti, tik gaila, kad atskirai. Sunku įrodyti, kad buvo kartu susikabinę. Nors šiais laikais su dabartine technika galima juos ir kartu sustatyti. Iškirpai tarp jų esančius devynis šimtus septyniasdešimt aštuonis tūkstančius Baltijos kelio dalyvių ir, žiūrėk laimingas - stovi dviese su mano dėde po Radviliškio bažnyčios varpine susikabinę už rankučių. Beje, tuos reikalus profesorius puikiai išmano. Jei netiki, apsilankyk, Sąjūdžio būstinėje. Visi LPS iniciatyvinės grupės nariai iškirpti arba sunaikinti.

- Šį kartą galiu tau pritarti. Iniciatyvinės grupės pirmeiviai, labiausiai rizikavę dėl Lietuvos nepriklausomybės, yra nepelnytai užmiršti ir išstumti iš visuomeninio gyvenimo. Nei jokių išmokų, nei atminimo dovanėlių. Užtat buvę komjaunuoliai ir komunistai, pasikeitę kailiukus nomenklatūrininkai, vėl sulindo į valdžią ir, išsiurbę biudžetą iki devinto dugno, jau ruošiasi sau pasiskirti rentas iki gyvos galvos.

Dar labiau pažeminti ir paniekinti yra Lietuvos laisvės lygos nariai, kurie net ir šiandien vaizduojami marginalais, kai tik apie Laisvą Lietuvą garsiai kam nors užsimena. Istorikai prie dvaro pasiliko istorijai tik vieną unikalų egzempliorių, kuriam visų nuopelnus ant kupros užkrovė, kad tas vargšelis net vaikšto sulinkęs nuo svetimos naštos. Nei gėdos, nei sąžinės neliko pas žmones.

- Raimi, apie kokį padorumą tu kalbi? Jeigu per LLL organizuoto mitingo paminėjimą prie A.Mickevičiaus paminklo, tikriesiems dalyviams net nedavė kalbėti ir, atėmę mikrofoną, tarti žodį davė Landsbergiui, kuris ne čia buvo, o konservatorijoje per atvirą langą barškino fortepijoną, linksmindamas kaimynystėje įsikūrusius KGB darbuotojus. Apie ką dar galima daugiau kalbėti?

- Gal apie kalėjimus. Tai sakai ir tarp ištremtųjų yra apsišaukėlių kriminalinių elementų, kurie sutiktų su tavo kaliniais vienytis? O kaip tu juos atskirsi nuo tikrų politkalinių?

- Labai paprastai. Tikrieji savarankiškai kovoja už Lietuvos laisvę. O kriminaliniai... Dažniausiai tokie glaudžiasi per konservatorių. Matyt, jaučia jų grobstymo ir vagysčių mastą. Žino, kur greičiausiai ir geriausiai pasipelnyti. Antai, kaip disidentas Andrius Tučkus prie Landsbergio prilipęs. Užtat vargo nemato. Taip puikiai savo atžalą įtaisė, kad jau kelintoje vietoje valdiškus milijonus kaip savo žarsto. Todėl ir nė per žingsnį nuo savęs Landsbergio nepaleidžia, saugo kaip kokį „aukso veršį", kad svetimas nenugvelbtų. Tikras adjutantas!

- Na, gerai, tarkim, apsijungsite su politiniais kaliniais ir tremtinais. Ką su ta Lukiškių aikšte darysite?

- Kol visuomenė ginčijasi dėl bunkerio ir Vyčio, mes ten perkelsime Lukiškių kalėjimą, kad žmonės nebesipainiotų, kur Lukiškių aikštė, o kur Lukiškių kalėjimas. Žinai, kiek per tai nekaltų žmonių į kalėjimą pakliūna? O centrinėje miesto aikštėje kalėjimui bus labai patogi vieta. Vienodas atstumas ir iki Seimo, ir iki Vyriausybės. Ir iš ten, ir iš ten bus patogu kalinius atsitempti. Sutaupysime „ant transporto".

- O iš Vilniaus savivaldybės nieko į kalėjimą nesodinsite?

- Savivaldybė irgi netoli, reikės tik per upę perplukdyti. Bet iš ten daug nuteisti negalėsime, nes vėl apkaltins, kad persekiojame LGBTI narius. Pradžiai atsigabensime Šimašių. Tik prieš tai jam reikės smėlio šiek tiek papilti... Nors gal ir nereikės. Jeigu pirmiau atsivesime senukus iš Seimo, iš jų pelenai jau patys byra. Bus geriau nei smėlis. Galės Šimašius kiauras dienas savo galvą pelenais barstyti, atgailaudamas už laisvės kovotojų atminimo išniekinimą.

- Tai Vyčio Lukiškių aikštėje nebestatysite?

- Mes jį gyvą atvesime. Tik reikia gauti arklio iškamšą. Pasodinsime ant jo patriarchą, įduosime į rankas skydą, ietį...

- Vytis lyg su kardu turi būti.

- Daug kas turi būti -  Landsbergio fondas su norvegų pinigais irgi, bet... Bet, ką daryt, jeigu nebėra. Nesigręžiok, Raimi, į praeitį. Kas buvo - tas pražuvo. O ietis Landsbergiui reikalinga tam, kad šalia jo adjutantas Tučkus neatrodytų kaip idiotas, juk sakiau, kad jis nuo jo - nė per žingsnį. Žodžiu, bus puiki kompozicija: Vytis Didysis Donkichotas ir jo ištikimas tarnas Sanča Pansa.

- Tada reikės ne tik arklio, bet ir asilo šalia. Papildomos išlaidos.

- Nereikės, pats Tučkus yra kaip prisirišęs prie profesoriaus asilas. Nors savo sūnaus karjera pasirūpino šauniai.

Ta proga pacituosiu Artūrą Skardžių: „V.Landsbergio „adjutanto" A.Tučkaus 35 metų atžalos Dominyko, gimusio tais pačiais metais, kaip ir patriarcho anūkas Gabrielius, karjera. Dar prieš kelerius metus jis įvardytas, kaip puikiausias pavyzdys trisdešimtmečių kartos, stojusios prie šalies energetikos sektoriaus vairo. Taip 2013 metų rugsėjį džiaugtasi jaunam vyrui tapus suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) tiekimo ir prekybos, per Klaipėdoje pastatytą SGD terminalą („Independence"), bendrovės „Litgas" vadovu. Tačiau nutylėta, kiek Lietuvos gyventojams jau kainavo ir dar ilgai kainuos D.Tučkaus „tarnystė" Tėvynei. Prieš tapdamas „Litgas" vadovu, D.Tučkus buvo UAB „Visagino atominė elektrinė" (vėliau tapusia „Lietuvos energija") Ekonomikos skyriaus viršininku. Nuo 2016 metų pradžios eina „Lietuvos energija" Gamybos ir paslaugų direktoriaus pareigas, yra šios bendrovės valdybos narys. Taip pat „Litgas" bei dar poros bendrovių valdybos pirmininkas.

Dominyko Tučkaus karjera yra įspūdinga, žvelgiant per strateginių Lietuvos objektų prizmę. Ji prasidėjo įmonėje, statančioje Visagino atominę elektrinę, kuri taip ir nepastatyta. Nors sugebėjo išleisti 127,5 milijono litų. Dirbo, kol VAE virto „Lietuvos energija". Staigus karjeros šuolis ir jis paskiriamas specialiai sukurto „Litgas" vadovu. Perima pareigas iš dabartinio susisiekimo ministro Roko Masiulio.

Ir kokie pirmieji jaunojo Tučkaus veiksmai? Pasirašo sutartį, pagal kurią mes 2015 metais už dujas „Statoil" permokėjome 54 milijonus eurų. Megavatvalandė mums kainavo beveik 30 eurų, o visa Europa pirko už apie 20. O kur dar „Litgas" ir „Klaipėdos naftos" maržos ir kitos išlaidos. O kiek dar kitais metais pirkome ir permokėjome. Ir kiek dar metų pirksime. Tai štai tokia D.Tučkaus „dovana" Lietuvai. Ir ją leido padaryti Andrius Kubilius.

Tuometinis energetikos ministras R.Masiulis iš Seimo tribūnos garsiai kalbėjo, kad dujas „Gazpromas" parduoda už neteisingą kainą ir mes jas pirksime už teisingą. Ir staiga Lietuva dujas už neteisingą kainą perka iš Europos. Čia yra baisiausia. Tai yra žmonių apgaudinėjimas ir išskirtinis D.Tučkaus nuopelnas."

- Viskas? Jau pradėjai svetimus tekstus nusirašinėti. Tavo fantazijos jau baigėsi?

- Šaunuolis, Raimi, bajerius pradėjai mėtyti. Nejuokink, mano fantazija beribė ir niekada nesibaigia, nes be jos Lietuvoje žmogus neišgyventų: tenka fantazuoti, kad gyvenimas gerėja, kad BVP auga, kad Gerovės valstybė jau baigiama statyti, antraip, besiklausant valdžios postringavimų, pamanytum, kad ji išprotėjo. Bet įsijungi fantaziją ir vėl gera gyventi.

Dabar daug fantazuoju apie tai, kaip būtų galima greičiau atkurti Žaliojo tilto skulptūras, kurios mūsų sostinę nuo sovietmečio laikų puošė ir kurias, atseit, paminklosauga saugo. Šimašius vilniečius išdūrė ir skulptūrų nerestauravo. Tad man kilo idėja, jas atkurti gyvai. Bet tam reikalui teks visus europarlamentarus iš Briuselio atšaukti. Nes, kol senas skulptūras restauruoja, vietoj „išvaduotojų" tarybinių karių galėtų karo kurstytojai Andrius Kubilius ir Rasa Juknevičienė su šalmais bei automatais, nukreiptais į Kaliningrado pusę, pastovėti. Vietoj darbininko su valstiete geriausiai tiktų darbietis Viktoras Uspaskichas su „valstiete" Agne Širinskiene... Nors ne! Geriau tiktų Aušra Maldeikienė.

- Kodėl tau „valstietė" Širinskienė neįtiko?

- Todėl, kad reikalinga ne valstietė, o kolūkietė. O mūsų Maldeikienė yra tikrų tikriausia kaimo boba, „kolchoznikė". Ir pagal rėksmingą iškalbą, ir pagal stotą, laisvai galėtų fermose karves melžti, užuot melžusi Europarlamentą. Be to, europarlamentarus pasirinkau ne atsitiktini, dabar ten karantinas, mes jiems didžiulius pinigus mokame, o jie ten nieko nedirba. O čia, ant Žaliojo tilto, bent tuštumą, kurią patys sukūrė, užpildytų, kaip gyvosios skulptūros. Kiek mums dar liko ant tilto tuščių pjedestalų? Aha, - reikia inteligento su mokslininku. Čia, aišku, tiks istorikas Liudas Mažylis, o sau į porą galės bet ką iš Briuselio komandos pasiimti, nes kitų nelabai ir prisimenu.

- O ką statytum ant ketvirtojo pjedestalo? O kas ant jo anksčiau stovėjo?

- Aš, Raimi, irgi jau nelabai prisimenu. Įsivaizduoji, koks „svoločius" tas Šimašius - jau mano istorinę atmintį išplovė! Tada siūlau toj vietoj Petrą Auštrevičių už visas nuodėmes, padarytas Lietuvai, parklupdyti. Tegul klūpi ir meldžia tautos atleidimo: už sugriautą Ignalinos elektrinę, už per mažas ES skiriamas išmokas, už sudaužytas iliuzijas... Nors ne, netinka - tam parsidavėliui klūpėti per daug bus patogu. Lai stovi ant keturių ir galvą išrietęs į dangų vilku kaukia, už visus mus, ilgėdamasis prarastos laisvos ir nepriklausomos Lietuvos. O jei turistai klaus, kas tai per padaras , gidai galės paaiškinti, kad tai Geležinis Vilkas nuo Tauro kalno nusiritęs, nes ten dabar vyksta statybos. Tik būtinai reikės perspėti savivaldybės klerkus, kurie dažnai valkiojasi per Žaliąjį tiltą, kad tai tėra „padaras", o ne „pydaras", nes dar susigundys ropštis pas jį ant pjedestalo...

***

20 dalis. KUR BĖGA LIETUVIAI, KUR PINIGAS TEKA, TEN MUSIŲ TĖVYNĖ


Valerijus Saveljevas.

- Gal gana fantazuoti ir pereikime prie realybės? Ar įvardindamas banką Vokietijoje, tu pagalvojai apie pasekmes, Vitai? Negi nežinai, kad šiais laikais visa informacija pasiekiama ir atkuriama? Nebegalioja jokie „slapti“ pinigai ir „slaptos“ sąskaitos. Atseks visas tavo finansines operacijas ir transakcijas – kada, kam ir už ką sumokėjai!

- Raimi, tik nereikia manęs gąsdint. O kad pats nesigąsdintum, pasakysiu, kad lėšos, sukauptos per „ofšorus“, karams pasibaigus, buvo panaudotos naujai „Respublikos“ spaustuvės įrangai pirkti.

- Aš tik norėjau tau geranoriškai priminti Lichtenšteino, Šveicarijos bankų, pagaliau, „Panama Papers“ skandalingas istorijas. Visus turčius su jų turtais JAV departamentas privertė demaskuoti.

- Ne visus, Raimi, toli gražu ne visus. Grybauskaitės parankinio Vasiliausko reikalų su „Panama Papers“ iki šiol niekas neatskleidė. Nors jo santykiai buvo susiję su Rusijos mafija, kuriai jis tarnavo. O gal iki šiol tebetarnauja, nes, kaip sakoma, buvusių mafijozų nebūna. Gerai storulis, be moralės ir sąžinės, įsitaisė? Iš pradžių pas mafiją, paskui rinkimų štabe pas prezidentę, o dabar - visos Lietuvos pinigų maišą sėdi apsižergęs! Nors, kai pagalvoji, tos jo darbovietės nelabai ir skiriasi. Mafija visur yra mafija. O gal, sakau, ir gerai, kad Vasiliauskas su savo banda, užuot plėšęs pavienius bankus su pistoletais ir kaukėmis, dabar plėšia Lietuvą legaliai. Be kraujo. Be rizikos. Be sąžinės ir moralės. Visi tai žino ir nebesinervina. Įprato.

- Šįsyk nesutinku su tavimi. Tie banditai mano „Snoro“ banką apiplėšė po to, kai į valstybinius aukščiausius postus susėdo.

- Pats kaltas, Raimi, nereikėjo susidėti su rusais Antonovais.

- O Vasiliauskui su rusų mafija susidėti reikėjo?

- Įtariu, kad verkiant reikėjo. Pinigų arba „stogo“. Kaip kažkas gerai iš komentatorių pastebėjo, jį, kaip dručkį, turbūt nuo mažens skriaudė. Pravardžiavo, užpakalį spardė. Tokiais atvejais gelbėja tik galingi užtarėjai. Chuliganai arba gatvės banditai, kurie ramiai stovi už tavo nugaros, kol tu su savo priešais „sąskaitas suvedinėji“. Mano klasėje irgi toks buvo. Jam už nugaros nuolat du „angelai sargai“ iš Gorkio gatvės banditų gaujos stovėdavo, taip jis ir tapo „kiečiausias“ klasėje, o paskui ir visoje mokykloje.

- Bijau, kad tu vėl nuvinguriuosi į vaikystės prisiminimus. „Davai“, kalbam apie šių dienų aktualijas.

- O kuo mano pasakojimai iš vaikystės skiriasi nuo šiandienos? Tada kai kas turėdavo „stogą“ ir šiandien tas pats. Bepigu Vasiliauskui plėšikauti vidury baltos dienos ir be sąžinės graužaties plėšti bankus bei jų indėlininkus, kai užnugaryje stovėjo prezidentė Grybauskaitė su STT ir FNTT kariauna. Pameni, kaip ji, prieš užpuldama bankus, paskelbė karą visiems oligarchams? Girdėjau, kad iš pradžių net Rotšildai su Valenbergais iš baimės į kelnes pridėjo, bet kai pamatė, kad Dalia nusitaikė tik į vietinius turčius, nurimo ir net apsidžiaugė, kad be konkurencijos jiems bus Lietuvos rinka išvalyta. Tuo metu vietiniai milijonieriai prezidentės užuominą aiškiai suprato, ir dėl pradangintų „Snore“ savo milijonų jokių pretenzijų nereiškė. Bet dėl viso pikto prezidentė pasikartojo, kad pinigus praras tik keli šimtai milijonierių, na, o žmonėms bus kompensuota. Kaip manai, ar labai sunku tam Vasiliauskui po to buvo vaizduoti „kietą“, kai turėjo šitokį „stogą“ - prezidentės ir rusų mafijos palaikymą. Ar dabar supranti, Raimi, prieš ką mes su tavimi užsimojome?

- Tada gal nebevaizduok prieš visus „didvyrio“. Ar dar tave mažai gyvenime pamaigė?

- Kai kam turbūt pasirodė, kad mažai, nes po visų banditiškų išpuolių prezidento Valdo Adamkaus paliepimu VSD vadas Mečys Laurinkus ant manęs užsiundė saugumo agentus. Tikriausiai prisimeni, kai saugumietis Valerijus Saveljevas, pasitelkęs KGB ir VSD agentūrą, per visą Lietuvą apie mane rinko kompromituojančią medžiagą: prašė informacijos apie bet ką, nes sakė, kad jiems tik svarbu už bet ko užsikabinti, nes VSD turi dešimt būdų, kaip po to mane supakuoti arba „ant kabliuko“ pakabinti.

Gera formuluotė, ar ne? Duokit bet ką – ir mes jį pasodinsim už bet ką? Visa laimė, kad tą VSD provokaciją buvęs „respublikonas“ Virginijus Gaivenis nufilmavo ir per TV3 pademonstravo. Ypač man įsiminė, kai skandalo įkarštyje du „sorososai“, Raigardas Musnickas su Ryčiu Juozapavičiumi, nutaisę „protingas“ minas, per LRT svarstė: įdomu, ką tas Tomkus padarė, kad jį net VSD ištirti susiruošė? Nors nufilmuotas slapta kamera KGB agentas V.Saveljevas pasakė labai aiškiai: duokite apie Tomkų bet ką, bet kokį siūlo galą - ar tai panašu į „tyrimą“ ar veikiau į „užsakymą“? Kaip galima įvardinti tokius tautinius VSD metodus ir kuo jie skiriasi nuo KGB?

- Šį tą prisimenu apie šią istoriją, tik nebepamenu, kaip ji baigėsi...

- Baigėsi liūdnai. Jiems, ne man. Nors galėjo baigtis blogai ir man, bet niekas nežinojo, kad jau tuomet priklausiau galingai ir labai įtakingai Pasaulio laikraščių leidėjų asociacijai, į kurią pirmasis iš visos TSRS buvau priimtas, po mano pasisakymo kongrese Kopenhagoje. Todėl pasipylus iš viso pasaulio leidėjų protestams, Adamkus savo nurodymų išsigynė, Laurinkus atsiprašė, o Saveljevas atsisveikino su VSD.

- Gerai, kai tavo užtarėjai tokie vieningi ir galingi. Mūsų bankininkai nėra solidarūs. Tik džiūgauja, kai jų konkurentus valdžia „suvalgo“, o iš ten klientai pas juos perbėga.

- Kalbant apie vietinius, mano kolegos nuo taviškių nesiskiria. Pavojingiausiais momentais vis taikėsi mane iš rinkos išstumti. Net žurnalistų vadas, brangus Sorošo išlaikytinis, Dainius Radzevičius rengia valdžiai seminarus apie tai, kaip nepatogių reporterių klausimų išvengti, ir aklai jai tarnauja: kai „WikiLeaks“ paskelbė JAV ambasados slaptas pažymas, kuriose buvau „slaptai“ šmeižiamas, jis ilgai džiūgavo ir visai Lietuvai trimitavo, kokie korumpuoti Lietuvos leidėjai ir kaip svarbu kuo greičiau atsiduoti skandinavams. Užsičiaupė tik tada, kai padaviau į teismą ir jį nuteisė. Vis dėlto atsirado kiti, kurie su konservatorių pagalba tikslą pasiekė, bet apie juos gal kitą kartą. Konkrečiai įvardinsiu, kas, kur ir kaip visa tai organizavo.

Nebenoriu ilgiau savo likimu skųstis, puikiai žinodamas, kiek daug nuo banditų valdžioje nukentėjo paprasti verslininkai. Vieni atsidūrė po žeme, kiti – už grotų, treti - už kordono. Su jais tikrai niekas nesiceremonijo: arba perrašai verslą – arba tau „šakės“! Istorijų prisiklausiau daug, tik gaila, kad dažnas nenori būti įvardintas. Būtų galima storiausią knygą apie juos parašyti.

- Tai ko nerašai?

- Būtų labai nuobodūs pasakojimai ir niekas neskaitytų. Beveik visų apiplėštų Lietuvos verslininkų istorijos yra kaip du vandens lašai. Mat spec. tarnybos su politikais ir banditais veikia pagal tą pačią schemą: užvažiavimas per spaudą, paskui „Maski šou“ , antrankiai ir kompiuterių poėmiai, izoliacija kalėjime, šantažuojant ir gąsdinant, paskui ilga tyla, nes yra raštiškas pasižadėjimas apie tai, ką su jais izoliatoriuje darė, su niekuo nekalbėti, tada ilgi ir nuobodūs teismo posėdžiai, kurie nieko nebereiškia, nes per tą laiką jų verslas jau būna užgrobtas arba sužlugdytas.

- Na, Vitai, pradėjai pasakoti savo senas istorijas, kaip tavo namą sprogdino, sodybą sudegino, šeimą terorizavo... Prisimenu, kaip tu tas istorijas, mums keliaujant po Kiniją, pasakojai. Prieš pat mano bankui „Snorui“ lemtingus 2011 metų lapkričio įvykius. Bet tik dabar, kai pats daug ką patyriau savo kailiu, puikiai suprantu tave, kai pagalvoji, tai yra baisu. Ypač, kai tai liečia ir tavo šeimą, vaikus, artimuosius. Nors anuomet įspėjai, kad ir manęs tai gali laukti, sunku buvo patikėti. O dabar žiūriu, kas vyksta, ir netikiu savo akimis...

Kai tavo sodybą niekšai supleškino, juk apdegė tavo dėde Augustinas, kurį gerai pažinojau. Kokiems niekšams ranka pakilo naktį namą padegti?.. Beje, mane, Vitai, taip pat degino ir visai neseniai. Na, aišku, ne mane degino, bet mano namus, mano turtą. Ir žinai, kas degino? Ogi antstoliai Gaideliai ir Kisieliai su „Snoro“ banko bankroto administratoriais Adomoniais ir, manau, dar kartu su advokatais iš vietinių advokatų kontorų, su kuriomis jie bendradarbiavo. Taigi, paklausyk, kaip mano turtą kostiumuoti niekšai sunaikino.

Nusipirkau 2010 metų pabaigoje (kai dar labai daug pinigų turėjau) Vilniaus miesto savivaldybės organizuotame aukcione žemės sklypą su didžiuliu namu ir garažu Naujamiestyje, Algirdo gatvėje Nr. 3. Galvojau, persikelsiu gyventi arčiau savo banko, esančio Vivulskio gatvėje, bus patogiau dirbti ir verslą kontroliuoti. Sumokėjau, kiek prašė (o sumokėjau daug), iš savo sutaupyto atlyginimo bei anksčiau gautų dividendų, nes gerai savo verslą valdėme ir pelningai dirbome. Visus mokesčius valstybei sumokėjau.

Tai va, kadangi prokurorai buvo visą mano turtą areštavę, o aš jo ir neslėpiau niekada, kaip tu, po jokius „ofšorus“ nelakiojau, tai antstolis Irmantas Gaidelis pirmiausiai tą brangų turtą puolė iš varžytinių pardavinėti. Antstolis Gaidelis nuo to prokurorų arešto išlaukė dar beveik 6 metus, visaip imitavo darbą, visokias užklausas, pranešimus, grasinimus net mano sūnui ir dukrai į namus siuntinėjo, kitaip sakant, pridėtinę vertę už neva jo surastą turtą sau skaičiavo. Ir už varžytines sau atlygį didesnį išsimokėti norėjo. Ką, beje, ir padarė. Kaip jau anksčiau tau, Vitai, sakiau, po šių varžytinių I.Gaidelis į naują automobilį „Range Rover“ įšoko važiuoti. Visi kiti antstoliai jam pavydėjo.

Tačiau, tas Gaidelis, ne veltui korumpuotas buvo, sugalvojo du kartus uždirbti iš tų mūsų šeimos turto varžytinių. Su kolegos antstolio Kisieliaus pagalba (kuris neva irgi savo „leteną“, kaip koks Kuperis, ant to mūsų turto buvo uždėjęs), Gaidelis susirado pirkėjus, su jais „po stalu“ sutarė kainą grynais, kaip liaudyje sakoma - „v lapu“, gauti, su visais iš to išeinančiais „otkatais“. O Gaideliui, kad galėtų parduoti tą mūsų turtą varžytinėse, reikėjo dar pas prokurorus į Generalinę prokuratūrą nubėgti ir kažkaip areštą nuo jo nuimti, nes tas visas mūsų, Baranauskų, šeimos turtas „Snoro“ banko ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje areštuotas buvo. Ir turbūt nenustebsi, Vitai, antstolis Gaidelis greit susitvarkė ir tą turto areštą (?!) panaikino. Galiu tik daryti prielaidą, kad Gaidelis su prokurorais grynaisiais, gautais „po stalu“, pasidalino. O kas gali paneigti? - kaip tautos patriarchas sako.

Tada korumpuotas antstolis Gaidelis, dar pasikvietęs tokius pat „savus“ turto vertintojus, žymiai numažino parduodamo turto vertę ir organizavo varžytines. Kai sužinojau „objekto Algirdo g. 3“ kainą (taip skelbime jie mano namą su garažu ir 50 arų žemės sklypu vadino), labai pasipiktinau. Kadangi savo advokato, kas gintų mūsų šeimos turtą, neturėjau, tai supratau, kad su manimi visi tie gaideliai susidoros. Kainų skirtumas, nuo realios rinkos vertės, sudarė bemaž 2 milijonus eurų!

Tuo laiku turėjau baudžiamojoje byloje advokatą A.Kliunką, kuris apsiėmė mane beveik pusvelčiui ginti. (Dar iki šiol jam likau pinigų skolingas.) Bet tas A.Kliunka bent atviras buvo. Nieko jis manęs toje baudžiamojoje byloje negynė ir net nebandė ginti. Tik pasakė: „Žinai, Raimondai, nenoriu tavęs apgaudinėti, nenoriu imituoti darbo, kaip kiti, ir už tai pinigus iš tavęs „melžti“. Nieko, patikėk manimi, aš tavęs čia Lietuvoje neapginsiu, prieš jokius teisėjus nepasipriešinsim. Visi teismo nutarimai, ką beskųstume, bus kaip „buldozeriu pervažiuoti“. Jūsų bylos reikalai net ne Generalinėje prokuratūroje sprendžiami, o, sakyčiau, pačioje prezidentūroje, pas Grybauskaitę. O gal dar kur kitur...“ Va, taip ir pasakė, vien dėl to jį gerbiu.

Taigi, neturiu aš advokato, neturiu kaip save Lietuvoje apginti. Beviltiška...

Iš tos nevilties su sūnumi sugalvojome atvirai tiems vagims laišką parašyti (galvojom, kad jie dar kažkiek sąžinės turi) ir visą jų sugalvotą „planą“ atvirai jiems atskleisti. Nes, kaip jie planavo tą turtą pardavinėt, nujaučiau (kas vėliau ir pasitvirtino). Išdėsčiau konkrečiai skaičius ir parodžiau, kaip mane tas Gaidelis su prokurorais ir teisėjais apvogti norėjo. Dar parašiau, kad skųsiu turto vertinimą, atseit, pagąsdinau. Nors ką čia beskųsi, jei Gaidelis per porą valandų pas „savus“ teisėjus reikiamą teismo sprendimą gaudavo, ir mano žmoną Sigitą tais sprendimais ir nutartimis „reketuodavo“.

Susiradome antstolio Gaidelio ir „Snoro“ bankroto administratoriaus Adomonio elektroninius adresus, o kad būtų svariau, dar Banko kreditorių komiteto pirmininkės (Indėlių ir investicijų fondo direktorės) Aurelijos Mažintienės adresą prijungėme ir net premjero S.Skvernelio Vyriausybės kanceliarijai parašėme (net atsakymo, kad mūsų raštas bent užregistruotas Vyriausybės kanceliarijoje, nesulaukėme). Nesitikėjome sulaukti jokios reakcijos ir iš kostiumuotų „Snoro“ banko turto grobstytojų, bet skaudžiai apsirikome: jau kitos dienos vakare kažkas tą mano namą (pagal juos – „objektą“) Algirdo gatvėje... padegė. Na, sudegė pastato stogas, išdegė vidus - ką tu, paskui, vargšas, kad ir su pačiais geriausiais turto vertintojais beįrodysi... „Sudegė“ ir mano teisybė su visais skaičiais.

Matai, Vitai, ne tik tave vieną, bet ir mane degino. Tokie šiuolaikinių kostiumuotų banditų „darbo“ metodai. Nelinkėčiau niekam to savo kailiu patirti.

- Atsilikai nuo gyvenimo, Raimi, visai nebesiorientuoji, kas Lietuvoje vyksta. Žinai, kiek jau namų Vilniuje padegta, norint juos pusvelčiui supirkti – vien Žvėryne kiek, o aplink naująją savivaldybę?! Juk net Profsąjungos rūmus iš tvirčiausio mūro sugebėjo uždegti. Tau dar pasisekė, nes kitur degino su gyventojais, kurie atsisakydavo pigiai parsiduoti. Beje, galiu tave dar labiau nustebint: kol tu jaudinaisi dėl Lietuvoje nugvelbtų dviejų milijonų, tave Prancūzijoje „ant keturių milijonų“ patvarkė... Kalbu apie „Snoro“ įsigytą pastatą Nicos centre, promenadoje, keli žingsniai nuo jūros. (Žiūr. nuotrauką.) Apžiūrėjau tą pastatą, susitikau su jo pardavėju Kirkoru Ajderhanyanu, kuris, paaiškėjo, besąs pusiau turkas, pusiau armėnas, o svarbiausia yra ne tik NT kompanijos „107 Promenade realty“ savininkas, bet ir gyvas liudininkas, kaip Adomonio gauja, beje, Grybauskaitės rekomenduota kaip labai patikima ir ypač brangiai apmokama (vien Adomonio alga siekė 45 000 per mėnesį!), sugebėjo dvigubai pigiau pastatą parduoti. Turiu įsirašęs visą sandėrio atpasakojimą. Smulkiau nepasakosiu. Tai bus mano mažytė dovanėlė tavo teismui su Lietuvos vagimis.

- Nustebinai, Vitai, labai tau ačiū.

- Kaip sakydavo mano vienas pažįstamas: „Nuo jūsų „ačiū“ mano lagaminas jau nebeužsidaro!“ Tikiuosi, užuominą supratai?

- Žinau, kad jūs, žurnalistai, labai greitai galite kitiems parsiduoti, kas moka daugiau. Aš, Vitai, kol kas nieko neturiu. Tad nieko negaliu tau daugiau pasiūlyti. Nebent honoraro už interviu atsisakyti...

- Tinka! Nes aš jau seniai nebeturiu iš ko savo neetatiniams korespondentams mokėti. O „daugiau“ imti bijau, nes reputacija man brangiau kainuoja. Kol ją paskui atsiplauni! Be to, į jokias Sąjungas kol kas nestojame, tad ir skalbimo miltelių niekas už dyką nebedalina...

- Nebeįsibėgėk! Leisk man bent savo istoriją pabaigti... Kaip matai, laikai keičiasi, o niekšų metodai nesikeičia. Tik anksčiau banditai buvo su treningais, o šiandien su kostiumais. O kai kas net su antpečiais!

Kai perskaičiau, kad Kauno policijos vyr. komisaras savo atostogų metu, regis, su to paties komisariato kriminalinio skyriaus viršininku ir kartu su buvusiu Grybauskaitės vyriausiosios patarėjos Ulbinaitės advokatu, kuris pastarąją nuo teisinės atsakomybės už nutekintą pažymą tada, pameni, Vitai, išsuko, važiuoja, dar verslininkui Raimondui Karpavičiui gyvam esant, į Ispaniją, kažkur į Tenerifę, jo turto reketuoti, tai... Na, jau visai perpuvusi ta Lietuvos teisėsauga tapo. Nors gal ir anksčiau taip buvo, kaip man pasakojai, kada policija „ištyrė“, jog pats sau granatą į nuosavą kiemą įsimetei. Ko norėt? Kur gi jau toliau?..

O Raimondą Karpavičių gerai pažinojau, puikus žmogus ir geras draugas buvo. Todėl labai apmaudu, kad taip jam nutiko. Abu šiauliečiai buvom, 10 vidurinėje mokykloje, Ežero gatvėje, Šiauliuose, nuo pradinių klasių mokėmės. Tik Raimondas, regis, nuo devintos klasės išvažiavo į Panevėžio sporto internatą mokytis, nes gerai futbolą žaidė. Po to net Klaipėdos „Atlanto“ meistrų futbolo komandoje Tarybų Sąjungos pirmenybėse žaidė.

O ir vėliau mūsų keliai vėl suėjo, kai 1998 metų rudenį „Snoro“ banko filialą Klaipėdoje atidarėme ir R.Karpavičius su savo sąskaitomis perėjo į mūsų banką. Daug bendravome, daug apie jo verslą kalbėjomės, visas ištakas bei peripetijas žinau. Apie savo šeimas bei vaikus daug pasipasakodavome vienas kitam. Ir jo brolį Henriką gerai pažįstu. Bet čia atskira kalba.

Ir tegul, kas nori, tai vadina sąmokslo teorija, bet esu beveik tikras, kad nemirė mano draugas Raimondas savo mirtimi, padėjo jam kažkas numirti. Esame su juo net telefonu bendravę, kai į Kauno klinikas, sakė, tyrimams gulasi, ir vėliau. O kai neseniai internete perskaičiau, jog ir tautos patriarchas, su kuriuo, beje, Raimondas gerai pažįstamas buvo, ką ne kartą yra pasakojęs (prisipažinsiu, Vitai, aš jam slapta tokios draugystės net pavydėjau), tos pažinties išsižadėjo ir buvo susiruošęs naujosios Karpavičienės naudai liudyti, tai man kažkaip net negera pasidarė... Jau bloga darosi nuo tų visų išdavysčių ir šunybių.

Žinau, dabar man pasakysi, kad „ant savo galvos“ dar daugiau priešų įsigysiu. Kad keršto sulauksiu. Galvoji, bijau? Tikrai, ne. Ką jie iš manęs gali atimti? Viską jau ir taip atėmė. Na, gyvybę gali atimti, bet jei pabandytų ir susitikčiau su tokiais akis į akį, tai, manau, kelis „brudus“ su savimi nusitempčiau...

- O ką tu su savimi nusitempęs, ten su jais pragare darytum?

- Kodėl iškart - pragare?!

- Todėl, kad nepažįstu nė vieno bankininko, kuris būtų patekęs į rojų. Matai, ten, danguje, pinigai nieko nereiškia, todėl ir bankininkai ten nėra tokie reikšmingi, kokius čia vaizduoja.

***

21 dalis. KODĖL MAKARONUS PAMĖGOME LABIAU NEI CEPELINUS?

„Mielos ponios ir poniai! Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad mes įstojome į dar didesnių finansinių aferistų sąjungą, kuri mums kol kas nelabai tinka. Esame per smulkūs aferistai ir nelabai atitinkame europinius standartus. Aukščiau sovietinio spekulianto mentaliteto nepakylame: kažkokie „auksiniai šaukštai", „auksiniai tualetai"... Nelabai yra kuo padoresnėje tarptautinėje vagių kompanijoje pasigirti: negi girsiesi ES komisarams per dalykinius pusryčius, kad per Kauno tualetą porą šimtų tūkstančių litų išsiplovėme? Tik apetitą ES rinktiniams ponams sugadintume. (Kalbu, apie apetitą prie stalo, o ne apie apetitą grobti - tas niekam niekada negenda.)

Todėl visas viltis dedu į jaunimą, apmokytą Sorošo organizacijose, kuriam Lietuva patikėjo per ateinančią kadenciją Seime net du milijardus eurų pasiskirstyti. Tikiuosi, jų Vyriausybei nereikės paslapčia nuo visuomenės remti LGBT organizacijos ir jos nariams pagaliau bus išskirtos tokios lėšos, kad bent per paradus kaip normalūs žmonės galėtų padoriau apsirengti.

Pasaulis keičiasi. Visi eina iš proto. Turime eiti ir mes. Kitaip atsiliksime, ir vėl įeisime į istoriją kaip atsilikėliai. Kadaise paskutiniai Europoje apsikrikštijome, šiandien gresia, kad paskutiniai iš ES narių savo lytis pasikeisime. Reikia pagaliau suprasti ir feministes, kurios irgi nori pabūti „su kiaušiais". Kaip tikri vyrai! O vyrams pravartu kuo greičiau pasikeisti savo lytį į moterišką, ir nebereikės jiems baimintis dėl savo užpakaliukų „nekaltybės"... Būsime ramūs kaip moterys, jei tik neuždarys mūsų virtuvėse su vaikais ir neuždraus bent kartą per savaitę „su gera drauge" pavakaroti iki ryto.

Kuriamas Naujasis Pasaulis bus racionalus. Viskas gerai apgalvota ir daug kartų praktikoje išbandyta.

Buvo ir bendri vaikai, ir bendros žmonos, ir bendras turtas, išgyvensime ir su bendrais viešaisiais tualetais. Netgi pasakysiu, kad visiems bus patogiau: buvę vyrai galės pamokyti moteris, kaip daryti atsistojus, o buvusios moterys pamokys vyrus, kaip patogiau atsitūpti..."

- Sveikas, Vitai.

- Nelabai, Raimi, nelabai...

- Ką reiškia „nelabai"?!

- Nelabai patogu viešai prisipažinti, kad esi sveikas. Šiandien visas  šalies elitas išdidžiai serga „koronavirusu", pradedant Seimo pirmininkais su jų liberalais ir baigiant garsiais sportininkais bei menininkais - pats Tapinas apsiskelbė, kad yra paženklintas „karūnos liga"! O runkelius verčia dėvėti kaukes, kad nuo tautos išrinktųjų „karališku virusu" neapsikrėstume. Tad sukamės, kas kaip išmanom: kas su sloga, kas su gripu - senoviškai, kaip mūsų tėvai bei seneliai. Ne dėl to, kad nenorėtume iš minios išsiskirti - praktiniais sumetimais: aspirinas pigesnis ir pagalio į nosį nereikia kišti. Liberalams kas - įpratę pagalius kaišioti kur nereikia, o mums tai koktu ir nepriimtina.

- Džiaugiuosi, kad smagiai gyvenate, bet dar labiau apsidžiaugčiau, jei skubiai perduotum man ką žadėjai: įrašą ir medžiagą su nekilnojamojo turto agentūros iš Nicos savininko pasisakymais, kad turėčiau papildomų faktų, kaip „sąžiningasis" bankroto administratorius Adomonis sugeba dvigubai pigiau pastatą parduoti.

- Ne dvigubai, Raimi, ir net ne trigubai, o beveik keturgubai. Nes kai paklausiau pardavėjo, ar man parduotų objektą už 6 milijonus, jis net aštuonis pirštus iškėlęs parodė. (Suprask: milijonus.) Kadangi tiek daug skaičiuoti nemoku, jam parodžiau tik vieną pirštą. (Suprask: vidurinį.) Ir nors sandėris neįvyko, sužinojau, kad ir Prancūzijoje pinigai „po stalu vaikšto"... O dėl žadėto įrašo nesijaudink. Jis jau pakeliui pas tave. Negi galvoji, kad būčiau skelbęs pavojingus faktus apie aferą Nicoje, jei prieš tai jų nebūčiau per patikimus asmenis į Maskvą nusiuntęs. Tikiuosi, VSD man nepripaišys, kaip Algirdui Paleckiui, politikos ir šnipinėjimo rusų naudai? Tu dar neturi rusų pilietybės, tikiuosi?

- Nesijaudink. Aš gimiau ir mirsiu lietuvis. Man perduodamas finansinę, o ne politinę informaciją tu tikrai jokių įstatymų nepažeidi. Būk ramus...

- Čia „M-1 plius"!

- Nesupratau - čia kas?

- Nekreipk dėmesio. Bandau reklamą įterpti. Gal kokį centą užsidirbsiu. O dėl šnipinėjimo manęs neįtikinai. Lietuvos politika yra taip tampriai susieta su finansinėmis aferomis (Ignalinos AE, MN gamykla, NATO pirkiniai, „Independence"), kad jei kas  išsižioja apie tai, jam tučtuojau politiką „pripaišo" ir apskelbia rusų šnipu.

Kai ES komisarė kažkodėl tik mus, lietuvius, džiaugsmingai pasveikino su būsima 300 milijonų išmoka dėl COVID-19 pasekmių, ir dar prižadėjo skirti 302 milijonus, man tapo keista, kodėl ji taip dėl mūsų džiūgauja? Paskui pasirodė informacija, kad Lenkija ir Vengrija gali prarasti po keliasdešimt milijardų, jei lenkės nepasidarys abortų, o vengrės neatsiduos emigrantams iš Afrikos. Matai, kaip ES ruošiasi išdalinti net kelis trilijonus? Gaila, kad mes su tavimi, Raimi, nesame moterys: aš pasidaryčiau abortą, tu atsiduotum kokiam „juočkiui", žiūrėk, ir pasitaisytų mūsų finansinė padėtis!

- Nelabai supratau, kokias čia dabar užuominas mėtai?

- Tai aš nesuprantu, kodėl, nedraugaudamas su aritmetika, privalau tau, finansininkui ir bankininkui, elementarius skaičius aiškinti? Tu ką skaičiuoti nebemoki, kai nebeturi ką skaičiuoti? Iš 500.000.000 ES gyventojų atimk 65.000.000 „Brexit" atstovų, likusius 435.000.000 piliečius padalink iš 2.000.000.000.000 eurų, gautą sumą padaugink iš 3.000.000 lietuvių - kiek išeina ant galvos eurų? Trigubai mažiau nei lenkams ar vengrams! Kaip vadinasi tokios trilijonų dalybos? Draugiškos ar, kaip sovietų laikais, broliškos?

- Vitai, neperlenk lazdos! Tarybų Sąjungoje mes buvome gudresni už kitus ir kitas tautas apmaudavome...

- Kas buvo - tas buvo. Dabar mus Europos Sąjunga mausto ir dar abortus liepia darytis, jei pastotume nuo emigrantų. Nors trilijonų dalybos Briuselyje net keturias paras vyko liepos mėnesį, kai susibėgę ES prezidentai mūsų gražią ir aukštą Gitaną choru padarė...

- Kodėl tu ją... Tpfu! Jį vadini ja?

- Todėl, kad man ant jos triskart tpfu-tpfu-tpfu! Kaip kitaip pavadinti SEB mergšę, kuri ten dirbdama per visas televizijas lietuvių tautą apgaudinėjo ir patarinėjo, ką daryti, kad greičiau visas santaupas prarastume. Reikia manyti, neatsitiktinai visoms televizijoms buvo griežtai prisakyta, kad bet kokiais finansiniais klausimais žurnalistai kalbintų tik Gitaną Nausėdą. Panašiai, kaip dabar apie švarią politiką kalbina tik kyšininkų atstovą Žorą Gentvilą, o apie tarptautinius santykius per įvairias TV žinių laidas postringauja tik rusų apsėstas paranoikas Marijus Laurinavičius. O prieš tai Lietuvai ant ausų „makaronus kabindavo" mūsų Gitana iš ne mūsų banko.

- Na, bet sutik, kad žmonės Gitaną prezidente... Tpfu! Prezidentu išsirinko.

- Pasirodo, Raimi, kad tu ne tik aritmetikos, bet ir istorijos nemoki. Legendos byloja, kad Lietuvą įkūrė kilmingi romėnai, atplaukę Nemunu aukštyn upe, iš dabartinės Italijos. O ten nacionalinis patiekalas yra makaronai. Todėl mūsų žmonės niekuo dėti. Kalti paveldėti genai. Kuo daugiau mums „makaronų prikabina", tuo labiau mes juos mylime ir gerbiame. Širdžiai neįsakysi! Nors ne, šiuo atveju, pilvui neįsakysi. Ką burzgia - tą ir renkam. Pasižiūrim į televizorių, paskui į unitazą, matom, tą patį - nėra pasirinkimo! Todėl ir renkam, kas papuola, kad dar labiau mus makaronais prišertų. O jeigu paskui dar cepeliną vieną, kitą pavyksta ant viršaus užgrūsti su grietine ir spirgučiais...

- Vitai, nepasakok, man jau seilės teka. Maskvoje cepelinų negausi, nebent, kaip sakai, makaronų...

- Valgyk, Raimi, kuo daugiau makaronų. Pratinkis, nes jei kada grįši į Lietuvą, čia be jų nė dienos neišgyvensi. Šeria mus, kas tik netingi. Neseniai net Aušrinė Armonaitė spaudai prisipažino, kad tik makaronus gaminti moka. O Lietuvą dabar valdyti kitokių mokslų ir nereikia. Išsivirei makaronų puodą ir žengte marš į Seimą - iškart priims, o jei nebėra ten vietos, drąsiai kulniuok į Lietuvos televiziją. Oi, kaip ten Monika Garbačiauskaitė makaronus mėgsta. Nuolat su LRT žiūrovais dalinasi. Nebereikia nė duonos su žaidimais! Prikabinai liaudžiai makaronų sočiai, uždėjai antsnukius, kad makaronai per gerklę atgal neišlįstų, ir džiaukis ramybe bei tolerancija. Tiesą sakant, aš panašiai ir įsivaizdavau gyvenimą Gerovės valstybėje su Gitana. O tu, Raimi?

- Mano gerovę sorososų valdžia palaidojo kartu su „Snoro" banku. Ten buvo visas mano gyvenimas, ne tik pinigai. Todėl siūlau nuo tavo istorijos, geografijos, kulinarijos bei anatomijos pamokėlių pagaliau grįžti prie finansinių reikalų. Kaip tau šovė į galvą mintis, kad Europos Sąjungos biurokratai mus su milijardais išdūrė?

- Intuicija ir patirtis. Kad Gitana Briuselyje neis prieš savo darbdavius, ir taip buvo aišku. Bet tai neįrodysi. O štai kai Briuselio komisarai pradėjo mus girti ir džiaugtis, pajutau, kad kažkas čia negerai. Prisiminiau, kaip anksčiau aš, durnelis, džiaugdavausi, kai klientai mano „menedžerius" liaupsindavo. Atseit, kokie jie puikūs, kaip lengva su jais susitarti dėl reklamos. Paskui vis stebėdavausi, kodėl mano „menedžeriai" taip dažnai atostogų prašosi, net nemokamų. Paaiškėjo, kad už mano reklamdavių pinigus po užsienio kurortus važinėjo. Todėl juos, už grašius nusipirkę, man ir girdavo, o tuos, kurie atstovavo bendrovės interesams, šmeižė ir peikė. Tai va, kai iš Briuselio pasipylė sveikinimai, supratau, kad „kapitaliai" Lietuvą išdūrė. Vargšelė...

- Aha, pagaliau ir tau Lietuvos pagailo?

- Ne, Gitaną prisiminiau... Sunku jai ten buvo derėtis, kai nekaltybę SEB banke prarado.

- Pasiklausęs tavęs, pradedu tikėti, kad greit ateis laikas, kai mūsų advokatai turės galimybę kostiumuotų banditų teisme pasiteirauti, kaip jie už tą pusvelčiu parduotą turtą „otkatus" pasidalino?

O tau, sakai, sandėris Prancūzijos pietuose nepavyko? Negi būtum tiek iškart sumokėjęs?

- Raimi, pats puikiai žinai, kad iškart moka tie, kuriems reikia skubiai legalizuoti „juodus pinigus", o aš tuo metu jau buvau pardavęs „Gubernijos" ir „Eltos" akcijas. Būčiau tam pirkiniui radęs ir kompanionų, nes, kaip žinai, bankų kreditais nesinaudoju, o bankų neapkenčiu. Galėčiau - visus sugriaučiau. Šiuo požiūriu mano asmeniniai interesai sutampa su Grybauskaitės ir Vasiliausko. Tik skirtingai nei jie, uždaryčiau visus bankus, o ne tik lietuviškus. Kaip matai, Raimi, mano politika ir valdžios iš dalies sutampa, bet iš esmės skiriasi. Nes, mano giliu įsitikinimu, traiškyti reikia visus bankininkus kaip didžiausius parazitus. Kitaip jie sutraiškys visų žmonių likimus. Nes jie kaip tikros erkės, prilipusios prie indėlininkų. Tik vis godžiau siurbia ne kraują, o žmonių pinigus.

- Tai gal po manęs tu ir su Grybauskaite interviu darysi?

- Kodėl gi ne? Įdomus tipažas. Tik iki ausų išpudruotas ir neišsamiai išnagrinėtas. Ką mes apie ją žinome? Kad, kaip ir aš, nebaigė mokyklos (pas Burokevičių), panašiai kaip aš nukentėjo nuo „jankių" (Valstijų departamento parėdymu iš JAV išvijo), panašių kaip ir mano rasistinių pažiūrų (atsisakė su „negru" Obama iš kažkokio barako pavakarieniauti), o pirmosios kadencijos pradžioje, kaip aš, net Batios režimą palaikė! Nepatikėsi, būtent jai turiu būti dėkingas už tai, kad visus mano priešus išvaikė: „pilkąjį kardinolą" žydrąjį Albiną Janušką, nuo gruzino mafiozo Kikalašvilio vendetos kažkodėl Tbilisio ambasadoje pasislėpusį Mečį Laurinkų, vėliau - Gedvydą Vainauską... Net bandė Garliavos nuskriaustą mergaitę apginti, ir pirmoji prieš Valdo Adamkaus norą CŽV kalėjimus „surado". Tai gaila, kad nenustatė, kas iš saugumiečių ir su kuo tą gautą iš JAV milijoną pasidalino?

- Tai gal bėk pas ją interviu imti, jeigu aš tau pabodau. Jau net išsižioti nebeduodi, pats tik trati kaip užsuktas.

- Tau paskutinį žodį būtinai duos teisme, galėsi irgi tratėti kaip užsuktas. O man iki teismo dar reikia išgyventi. Ar pavyks, matau, tik nuo tavęs priklauso. Pats provokacijomis užsiimi, vis gąsdini ir gąsdini: „Aš tuojau papasakosiu! Tuoj viską pasakysiu!" Čia ir stiprių nervų skaitytojas gali nesusivaldyti, norom nenorom, tokius pašnekovus norisi užtildyti. Čia dar baisiau, negu - „rusai puola!" Elgiesi, kaip  „pacanas paauglystėje", kuris, pasikvietęs mane į lauką pasikalbėti „vyriškai," beveik pusę valandos nuobodžiai aiškino, kaip jis man  duos į snukį ir kaip jis mane tuojau sumals į miltus. Besiklausydamas jo grasinimų, patikėk, jau norėjau pats sau į „marmūzę" užvažiuoti, kad tik greičiau tos nesąmonės baigtųsi.

- Vėl nuvairavai į savo sunkią vaikystę. Labai dažnai tu vartaliojiesi. Atsirado, matai, žurnalistikos korifėjus, atsiprašant, klausimo normaliai negalintis suformuluoti.

- Kad aš tave, Raimi, pažįstu kaip nuluptą. Kam man apsimetinėti ir klausinėti apie tai, ką seniai visiems apie save išpasakojai. Man paprasčiau kitus pacituoti, nei apsimetinėti, kad pirmą kartą tavo istorijas gyvenime girdžiu. Manau, panašiai jaučiasi ir tavo „herojai", kurie tiek apie save prisiklausė, kad gali net tau pasufleruoti, jei ką užmirši paminėti.

- Tai ir varyk pas mano „herojus". Lai visiems giriasi, kaip ir kodėl „Snoro" banką uždarė. Jaučiu, Grybauskaitė net išsižiojusi tavęs laukia...

- Jei tu apie oralinį meną niekingai užsiminei, tai neaktualu, nes visi esam priversti dėvėti kaukes. Iš Dalios interviu taip paprastai nepaimsi. Ji neima, o duoda. Iš pradžių duoda atsakymą, į kurį žurnalistas skubiai turi klausimą sugalvoti. Jei nespėja, už baudą privalo visus klausimus iš anksto suderinti raštu. O man tokia tvarka nepatinka. Be to, ji neleidžia niekam krūpčioti. O aš, vos išgirdęs melagingą atsakymą, iš karto krūpteliu... Tai ji, manau, daužytų ir daužytų su juodu karatistės diržu man per galvą, kol visai nustočiau krūpčioti. Saugiau su tavimi kalbėtis, Raimi. Tai tu kalbėk, o aš klausysiu, kol sugalvosiu tavo atsakymui klausimą.

- Ačiū už suteiktą žodį. Noriu skaitytojų paklausti tiesiai šviesiai: kiek sau į kišenę asmeniškai įsidėjo administratorius Adomonis? Kiek iš tų milijonų „po stalu" gavo „Snoro" banko kreditorių komiteto pirmininkė Aurelija Mažintienė, kuri komitete tvirtino  Nicos sandorį? Kiek rankas galimai „pasišildė" ir kreditorių komiteto juridinis konsultantas ponia Sutkienė su komanda iš advokatų kontoros, kuri sankcionavo banko kreditoriams žalingus „Snoro" turto išpardavimo sandorius? Aš galiu dokumentuotai apie tas bankroto administratorių padarytas tiek nekilnojamojo turto objektų vagystes, tiek ir kilnojamojo turto ar piniginių lėšų vagystes pasakoti be sustojimo. Juk sakiau, kad konservatoriai su bankroto administratorių pagalba iš uždaryto banko išvogė turto bemaž už 1,2 milijardo eurų! Ir tai, matyt, dar ne pabaiga. Devynerius metus vagia iš „mirusio" banko, o pinigai kaip nesibaigia, taip nesibaigia.

- Kam jūs iš viso tą vilą Nicoje pirkote? Vasiliauskas sako, kad norėjote apartamentus ten sau įsirengti ir kad pinigus „ištaškėte"?..

- Žinai, kur tu eik su savo Vasiliausku...

- Žinau. Buvau. Nepatiko. Tęsk toliau, Raimi, ir nebesinervink.

- „Snoro" bankas visada dirbo pelningai, mes užsidirbome ir nusipirkome. Tuo mes ir skiriamės nuo švedų bankų. Viską apskaičiavome prieš pirkdami, sandoris nustatyta tvarka buvo patvirtintas banko valdyboje ir stebėtojų tarybos posėdžiuose. Kaip sakiau, yra visi dokumentai. Tas mūsų pirkinys buvo apskaitytas banko balanse ir apie tai buvo pranešta Lietuvos bankui. Nepaisant to, Vasiliauskas su Šimonyte tada, per apmokėtą iš tų pačių „Snoro" banko pinigų žiniasklaidą ir televiziją pasakas pasakojo, kad ir vila Nicoje akcininkų yra pavogta, ir kad prabangių automobilių prisipirkom (net mano šeimos asmeninius automobilius, pamenu, suskaičiavo), nors kaip vėliau paaiškėjo, visa tai buvo banko balanse.

Dar Vasiliauskas su Šimonyte sakė, kad Baranauskas, Vilniaus senamiestyje apartamentuose gyvendamas, turi įsirengęs prabangų vyno rūsį. Ir dėl tos priežasties neva reikia visą „Snoro" banką sužlugdyti, ar taip? Šiandien turbūt patys juoktųsi iš savo pasisakymų ir lemenimų prieš televizijos kameras. Pamenu, tą vyno rūsį, net įsiveržę į privačią nuosavybę, žurnalistai filmavo ir per TV visiems rodė. Šiandien sunkiai tokiu absurdu ir patikėti būtų galima. Bet taip buvo.

- Man, Raimi, labiau patiko, kai žurnalistai su kameromis kažkokias palmes ant „Snoro" stogo filmavo, aiškindami, kad botanikos sodą norėjote užveisti. O tuo metu SEB su SWEB sutartinai „juodus pinigus" per bankus plovė, bet žiniasklaidai įdomiau buvo jūsų „Rojaus sodai" ant stogo.

- Pirkome mes vilą Nicoje, nes ten banko užsienio filialą ruošėmės įregistruoti ir brangių jūrinių jachtų lizingo verslą daryti. Rusų oligarchams, ir ne tik jiems, jachtas lizingu pardavinėti norėjome. Gerą biznį būtume padarę, Vitai. Bet nespėjome... Vasiliauskas su savo užsieniečiais administratoriais „frikliais" rykliais aplenkė mus. Žinai, Vitai, pasaulis ne be gerų žmonių, po kruopelytę per tuos devynerius metus su advokatais susirinkome daug įdomių dokumentų. Naktį pažadintas, galėčiau dokumentais įrodyti, kad didžiausia „Snoro" banko turto „tratintoja" yra ponia Mažintienė. Per jos rankas visi banko įtartini turto pardavimo sandoriai praėjo. Ji kreditorių komitete tuos sandorius tvirtinti turėjo. Kaip ir milžiniškas N.Kuperio išlaidų sąmatas nuolat tvirtino. Kaip ir dabar Adomonio tvirtina.

Per televiziją emigracijoje mačiau, kaip kreditorių komiteto pirmininkė Mažintienė su savo „dešiniąja ranka", to paties komiteto nare, ponia Dovile Burgiene iš Valiūno advokatų kontoros „Lawin" sutartinai „suokė", gindamos bankroto administratorių N.Kuperį, kaip jis gerai šeimininkauja „Snoro" banke, nors jau tuomet išmokėdavo milžiniškas sumas iš banko indėlininkų pinigų savo kompanijai „Zolfo Cooper", kurią, beje, be jokio konkurso nusamdė!

Tol abi „suokė", kol tam N.Kuperui prokurorai baudžiamosios bylos neiškėlė. Tik gaila, kad patys Grybauskaitės „kišeniniai" prokurorai tą bylą ir nutraukė - „išleido į pensiją", kaip patys mums vėliau paaiškino. Ar kada galėjo senelis Kuperis svajoti, kad kada nors, susidėjęs su Vasiliausku ir Mažintiene, „paviešėjęs" Lietuvoje 3,5 metų, toks turtingas pensijon išeis, kad galės Maldyvuose (vietoj manęs) paplūdimyje saulėje gulėti...

- Gal gali patikslinti, kas konkrečiai Kuperio baudžiamąją bylą tyrė?

- Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorai buvo pradėję ikiteisminį tyrimą dėl N.Kuperio neteisėtų veiksmų, vykdant neleistinas pinigines užskaitas tarp klientų sąskaitų, esančių subankrutavusiame banke. Pameni, tą iškalbingą faktą, kad pirmas „veikėjas", apvogęs „Snoro" kreditorius, jau po banko veiklos sustabdymo, kuriam ponas Kuperis neleistinas pinigines užskaitas padaryti leido, buvo konservatorių partijos lyderės, buvusios Seimo pirmininkės Irenos Degutienės sūnus - verslininkas ir įmonės „Novotersa" generalinis direktorius Gediminas Degutis.

Bet apie tai kitą kartą nuodugniai su visais įrodymais papasakosiu.

***

22 dalis. KAIP IŠGYVENTI KREIVŲ LANGŲ KARALYSTĖJE?

- Girdėjai, Raimi, kad Lietuva vėl pasižymėjo?

- Negi užgrobė „Šiaulių" ir „Medicinos" bankus, atiduodami visą rinką skandinavams?!

- Ar neatsibodo tau dar tie bankai?

- Kai susigrąžinsiu, gal kada nors ir atsibos. Bet tai nuspręsiu aš su savo šeima, o ne kažkokios grybauskaitės su šimonytėmis.

- O kai kažkokie putinai su medvedevais sprendžia ne tik rusų, bet ir armėnų bei azerbaidžaniečių likimus, tau kažkodėl nekliūna?

- Medvedevas jau nebe premjeras.

- O Grybauskaitė jau nebe prezidentė, bet vis tiek ją spardai. Ta proga aš Rusijos valdovams įspyriau, kitaip Lietuvoje likčiau nesuprastas. Pagalvotų, kad tu mane užverbavai. Ar matei video, kur VSD agentas Saveljevas apkaltino mano draugelius, kad per juos mane KGB užverbavo? Ką aš žinau, galbūt per tave dabar mane FSB verbuoja, nors iki Verbų sekmadienio, oho, kiek laiko! (Banalus palyginimas ir tuščias žodžių žaismas, bet gal kokiam „satyrikui" ir patiks, todėl paliksiu, - interneto administratorės pastebėjimas.)

- Deja, negaliu rusų spardyti, nes jų čia dauguma ir mane be gailesčio užmuštų. Be to, jie man čia prieglobstį suteikė ir, jeigu supykę deportuos į Lietuvą, kalėjimuose mane irgi gali užmušti.

- Nesijaudink, Raimi, pasaulio panaši lemtis laukia. Sklinda kalbos, kad mus nori pavergti, sugriauti ekonomiką, atimti iš visų nuosavybę... Kas žino, gal jūs su Antonovu ir buvote pirmosios eksperimento aukos. Žiūrėk, dar į istoriją įeisite. Žmonės plūsta į gatves, policininkai darbuojasi net rankoves atsiraitoję... Nepatikėsi, bet Lietuvos policija šauniausia. Aš paskaičiavau ramiai, kad Baltarusija net su kariuomenės pagalba geba areštuoti vos kelis procentus demonstrantų, o mūsų viešosios tvarkos sergėtojai per kelias minutes suėmė net 40 procentų protestuotojų.

- Oho! Tai kiek tų ekipažų privažiavo?

- Apie porą. Ne daugiau. Mat protestuotojai tik šeši tebuvo. Du išvežė, keturi pasiliko... Efektyviai dirba, ar ne? O kokie akylūs! Iškart pamatė, kaip vienam kaukė nuo nosies nusmuko, o kitas ne tokią kaukę užsidėjo... Ta proga galėtum pareigūnus, kaip senais laikais, iš Maskvos pasveikinti su didžiuliais laimėjimais ir pasiekimais.

- Kol kas nematau reikalo. Kai bankus vagia, teisėtvarka yra bejėgė... Juk „Snoro" bankroto administratoriui Nilui Kuperiui dėl turto iššvaistymo ir tarnybinių pareigų neatlikimo Vilniaus apygardos prokuroras Linas Kuprusevičius pradėjo ikiteisminį tyrimą, o kuo viskas baigėsi? Po kiek laiko tas pats prokuroras bylą nutraukė, o Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Saulius Verseckas tą nutartį patvirtino.

- O, mano pažįstami „herojai"! Kai tyrė Viktoro Uspaskicho „juodąją buhalteriją" , į prokurorų akiratį papuolė ir „Respublika". Mat atsisakiau imti pinigus už reklamą ir pasiūliau Viktorui jo partijos nariams mano laikraščius su nuolaida užprenumeruoti. Pameni, kai mus mokykloje agituodavo prenumeruoti „Lietuvos pionierių" ir „Komjaunimo tiesą"? Kai kada net neagituodavo, o versdavo bent pusmečiui užsiprenumeruoti.

Viktoras prižadėjo, kad partijos nariai užsiprenumeruos patys, su kiekvienu bus sudaryta sutartis, ir visa tai padaryti paskyrė savo dešiniąją ranką Vitaliją Vonžutaitę. Aš įgaliojimus perdaviau savo darbuotojai Ingai iš prenumeratos skyriaus. Pripažinsiu, kad Vitalija buvo kietesnė ir mano Ingą „išdūrė": ištempusi net kelis mėnesius, pasiūlė tokias žemas kainas už prenumeratą, kad mums net laikraščių pristatymas nepasidengė. Po kelių mėnesių „darbiečiams" prenumeratos akciją nutraukėme - likome ir be pinigų, ir su įrašu „juodojoje buhalterijoje" apie gautus pinigus... Dėl to sorososas Darius Kuolys labai džiaugėsi ir ilgai šią temą viešai eskalavo.

Apsidžiaugė ir prokuroras Saulius Verseckas, kuris tą bylą kuravo. Tik džiaugėsi neilgai. Mat bandė su mumis dirbti, kaip su kokia šunauja. Paskambino mano sekretorei ir liepė skubiai kažkam iš mūsų į prokuratūrą prisistatyti. Be jokio raštiško oficialaus kvietimo! O žinai, Raimi, kiek šiais laikais aferistų skambinėja ir svetimais asmenimis prisistato? Tai aš ir įspėjau savo skaitytojus vienu sakiniu pirmajame puslapyje, kad jie būtų atsargūs, nes kažkoks idiotas skambinėja telefonu ir, apsimetęs prokuroru iš Generalinės prokuratūros, bando šantažuoti. (Nes padorus ir sąžiningas prokuroras tvarkos nepažeidinės, į apklausas kvies raštiškai ir oficialiai, kaip priklauso, ar ne?)

Daugiau Verseckas man nebeskambino. Bet ėmėsi užuolankomis apklausinėti mano vadybininkę Ingą, kuri prenumerata rūpinosi. Nieko gero darbe iš jos neišpešęs, pasiūlė jai susitikti po darbo „prie kavos". Teko vadovybei jį dėl seksualinio priekabiavimo apkaltinti, o Verseckui liepiau perduoti, kad kitą sykį dar ir jo žmoną informuosiu. Tuo Versecko tyrimas ir baigėsi.

Matai, kokie „profesionalai" sėdi mūsų Generalinėje prokuratūroje, Raimi? Ką tokie gali ką nors ištirti, jei net langų savo pastate normaliai įsistatyti nesugeba. Ar matei, kaip kreivai jie langus įsidėjo? Gėda žiūrėti! Nebent jiems patogu, kai „įkalę" kreivi prie lango stovi. Gal, sakau, kreivai stovint prie kreivo lango vaizdas kažkaip išsitiesina? Gal dėl to jie ir bylas „kreivai" tiria, kad teismai vis dažniau grąžina papildyti. Tik įtariu, kad po to jie papildo ne bylas, o konjako taureles, kad dar labiau pakrypus būtų patogiau pro kreivus langus į iškrypusį pasaulį žiūrėti.

- Aš tau apie prokuratūrą, tu man - apie architektūrą... Susikaupk pagaliau! Kad Kuperio byloje sprendimas buvo su korupcijos „kvapeliu", rodo ir faktas, kad netrukus po to prokuroras L.Kuprusevičius metė darbą prokuratūroje ir išėjo advokatauti į advokato Irmanto Norkaus ir partnerių advokatų kontorą „Cobalt". Įsidarbino pas I.Norkų - Lietuvos banko valdybos pirmininko V.Vasiliausko studijų draugą, grupioką ir kambarioką. Sutapimas? Kas gali paneigti, kad tas prokuroras, neteisėtai nutraukdamas Kuperiui baudžiamąją bylą, kartu ir padorią pensiją sau „užsidirbo"? Gal ir iš paties Kuperio gavo? Beje, ten pas I.Norkų „Cobalt" advokatų kontoroje ir a.a. Arūnas Paukštė, prieš „nusišaudamas", advokatu dirbo. Ką čia bepridursi. Turėjo kur saugiai tie niekšeliai prisiglausti.

Iš tos pačios kontoros vėliau ir Adomas Audickas laikinuoju Ūkio banko administratoriumi nuėjo dirbti, kai jo paslaugų Lietuvos banko valdybos pirmininkui V.Vasiliauskui prireikė. Asmeniškai jį į tas pareigas paskyrė. Ko ne lietuviškų bankų naikintojų irštva toji Norkaus advokatų kontora?

O baigdamas galiu pridurti, kad paskui ir prokuroras S.Verseckas karjeros laiptais pakilo: jis buvo paskirtas Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotoju.

- Tai dar laimingai man viskas baigėsi, kad Verseckas yra tik pavaduotojas ir turi savo viršininką. Jei vėl man pradės skambinėti su seksualinėmis užuominomis, turėsiu kam jį apskųsti.

- O kam man pasiskųsti, Vitai? Ar žinai, kokiu pagrindu Kuperiui bylą nutraukė? Nepatikėsi! Štai ką po generalinio prokuroro Valio kalbos Seime pasakė tuometis Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas: „Nutrauktas ikiteisminis tyrimas įtariamajam Kuperiui neva dėl lengvinančių aplinkybių, bet aš niekada negirdėjau, kad gali būti „lengvinančios aplinkybės", kai įtariamasis nežinojo Lietuvos įstatymų ir dar grąžino neteisėtai pervestus pinigus. Konstitucija sako, kad įstatymų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės". Nuo kada „įstatymų nežinojimas nuo atsakomybės atleidžia", Vitai, ar supranti?!

- Viską puikiai suprantu. Nuo tada, kai iš Seimo tribūnos apie tai buvo paskelbta, Lietuvoje įsigaliojo „lengvinančios aplinkybės" dėl įstatymų nežinojimo. Tai labai puiki naujiena visiems įtariamiesiems ir teisiamiesiems. Pats pamąstyk, kiek žmonių, šią naujieną išgirdę, lengviau atsidus!

Įsivaizduoji, kaip iš mirties taško pajudės teisminiai procesai: „Pilieti, Masiuli, kodėl paėmei kyšį ir pavogei iš Mockaus viskio dėžutę?" O Eligijus atsako: „Gerbiamas teisėjau, nežinojau, kaip įstatymas apibrėžia kyšio sąvoką, o dėl pavogtos tuščios Mockaus dėžutės, prisipažįstu savo kaltę ir esu pasiruošęs kompensuoti jam padarytus nuostolius, nes tikrai žinojau, kad vogti dėžutes negražu, kadaise mama sakė, bet nesusilaikiau - labai graži buvo! Kaltas! „Mea Culpa..."

- O aš manau, kad čia nieko gero nėra. Tai ne tik tradicinės korupcijos pavyzdys, bet ir vienas iš politinės korupcijos atvejų. Pažiūrėk, kieno rankose atsidūrė teismai, prokuratūra, policija, STT, Lietuvos bankas, ir skaityk marksizmo leninizmo teoriją. Visur - D.Grybauskaitės prezidentūros žmonės! Pameni, kaip paskui skubiai Grybauskaitė į generalinio prokuroro pareigas sugrąžino D.Valį, nors prieš tai jis buvo laikinai nušalintas nuo pareigų, nes vyko tyrimas dėl jo padarytos avarijos, kuomet pėsčiųjų perėjoje tarnybiniu automobiliu partrenkė moterį. Todėl ir lėkė į Seimą parlamentarams iš tribūnos aiškinti, kad Kuperis yra nekaltas, nes neva įstatymų gerai nežinojo. Belieka spėlioti, kaip neišmanydamas įstatymų jis „Snoro" banke su mano turtais tvarkėsi?

Kodėl tyrėjai iš STT ar FNTT bei prokurorai visiškai nesidomėjo ir netyrė, o kiek dar tokių įmonių, kaip G.Degučio „Novotersa", pamalonino „Snoro" bankroto administratorius? Dešimt, dvidešimt, šimtą? Daugiau? O kiek prieš tai jo draugužis S.Friklis, 5-ių milijonų eurų avansą iš Vasiliausko gavęs, neteisėtų finansinių užskaitų „Snoro" banke atliko? Matai, kiek prisikaupė klausimų, kuriuos būtinai mes teisme pateiksime.

- O man neduoda ramybės klausimas, kodėl vikingų bankus visos valdžios atleisdavo nuo mokesčių?

- Aišku, kodėl - kad kuo daugiau pinigų išpumpuotų į Skandinaviją. Už tai geradariams būdavo dosniai atsidėkojama: vieni gaudavo pigius asmeninius kreditus, kiti indėlius su padidintomis palūkanomis, treti solidžią algą, o paskui net prezidento postą...

- Vėl tu mūsų mylimą ir gerbiamą „aukštą ir gražią" puoli?

- Nebūtinai. Yra ten toks drūtas ir vidutinio svorio SEB prezidentas Raimondas Kvedaras, nei aukštas, nei gražus, bet gauna solidų atlygį už žmonių mulkinimą. Žinai, kiek dar papildomai gauna už paslaugas, kai verslininkai į jį kreipiasi dėl...

- Žinau, žinau, Raimi, man verslininkai apie tai daug pasakojo, bet teisme liudyti nenori nė vienas, todėl daugiau nebesiplėskime, nes, jei paduos į teismą, redakcija turės mokėti baudą, o ne tu. Paskui vėl turėsiu kaip visi už pinigus parsidavinėti partijoms ir kaip visi kolegos vaizduoti, kad nesu prostitutė. Nebenoriu! Geriau palaukime, kol Laisvės partija legalizuos prostituciją, o jau tada mes visiems su tavimi, Raimi, parodysime, iš kur kojos dygsta? (Kažkokia nesąmonė: visi žino, kad kojos dygsta iš užpakalio - interneto administratorės past.) Ta proga vis paspėlioju, kas greičiau legalizuosis - lesbietės ar gėjai?

- Gal lesbietės? Juk prostitutės yra moteriškos giminės.

- Visai toje Maskvoje nuo gyvenimo atsilikai. Lytis dabar nebesvarbi, bet kada, su bet kuo gali susikeisti. O aš manau, kad pirmieji suskubs legalizuotis gėjai, nes jiems tai aktualiau. Savo naktiniuose klubuose, kuriuose galima lankytis bet kam, išskyrus šunis ir pareigūnus, jie užsiima seksu už pinigus, o tai yra tikrų tikriausia prostitucija, kurią kol kas draudžia šalies įstatymai. Bet pareigūnai su šunimis to negali užuosti, nes, kaip minėjau, jiems ten lankytis draudžiama. Tokie veiksmai tolerantiškoje ir civilizuotoje visuomenėje yra netoleruojami. Matyt, net gėjai žino, kad pareigūnai patikrinimo metu viduje elgiasi kaip tikri „pyderastai" ir nemėgsta susimokėti už suteiktas paslaugas. Ypač dėl to anksčiau redakcijai skųsdavosi restoranų šeimininkai...

- Eik tu sau! Ir restorano šeimininkus pareigūnai dulkina?!

- Dulkina, bet ne taip. Pagal instrukcijas, kurias patys sau išsileidžia, o paskui jomis vadovaujasi. 

- Ko tu vis kabinėjiesi prie tų gėjų? Ko tau jie nepatinka?

- O tau, Raimi, patinka? Labai?

- Hmm... Kaip čia pasakius...

- Tai gal geriau ir nesakyk. Nenoriu paskutiniu draugu nusivilti. Lai bus tai tavo „mažytė paslaptis", kurios nenoriu žinoti. O aš tau tik tiek pasakysiu. Man nepatinka, kai į Seimą išrenkamas gėjus, kuris buvo kaltinamas tuo, kad darbovietėje priekabiavo prie savo pavaldinio, o kai tas „nabagas" pasiskundė, iš darbo atleido jį, o priekabiautoją į Seimą išrinko. Ar taip nenusirisime iki to, kad ateis laikas, kai pradėsime visi bliauti: „Me-eee to!" Jiems ką - įstatymai negalioja? Tuomet pats metas tai įteisinti, juk Seimas - jau jų. Tegul prie kiekvieno baudžiamojo kodekso straipsnio skliausteliuose prirašo: „LGBT nariams negalioja" ir vieningai už tai nubalsuoja. Bent bus aišku, kad įstatymų visi laikosi vienodai, ir nebėra lygesnių už lygius. Pamatę tokius mieste, žinosime, kad reikia sprukti į šalį, kaip dabar darome, pamatę išrinktųjų mašinas su „švyturėliais".

- Sutinku, Vitai, kad pasaulis keičiasi ne į labai gerą pusę. Matyt, visiems reikės prie to priprasti. Auga nauja karta, o sena po truputį traukiasi...

- Raimi, ką tu šneki? Gal pas jus Maskvoje ir taip. O pas mus Lietuvoje senoji karta ne tik niekur nesitraukia, bet seka tavo „draugo" Vasiliausko pavyzdžiu. Visai prarado gėdą ir sąžinę. O ką reiškia žodis „garbė", turbūt atsidarę Google ieško.

Ar tu pameni, dėl ko kadaise Vilniaus miesto policijos vyriausiasis komisaras Vytautas Leipus atsistatydino? Dėl to, kad sostinės chuliganai užsieniečius primušė. O kai nusikaltėlis iš policijos patrulių automatą atėmė ir po miestą ginkluotas lakstė, Lietuvos vyriausias komisaras ir VRM ministras Saulius Skvernelis po to drastiško įvykio politinę karjerą padarė.

O pažiūrėk, kas dabar į ministrų postus pretenduoja - pagauti girti už vairo, žemes nuosavybę supainioję, savo artimiesiems valdiškas lėšas padalinę... Regis, sąmoningai parenkamos tokios kandidatūros, kad vėliau kažkam būtų lengviau ministerijas valdyti. Ypač, kai bus ES milijardai skirstomi. Nes, jei pastebėjai, mūsų išrinktieji kaip nori, taip tuos pačius faktus ir varto. Kai prokurorai tampė „darbiečius" bei „tvarkiečius", konservatoriai ožio balsu bliovė, kad tai partijos, su kuriomis negalima turėti jokių reikalų. O kas dabar vyksta? Su teisiamomis partijomis ne tik eina į koaliciją, bet dargi kandidatę iš jų tarpo į vieną iš pagrindinių šalies postų paskiria.

Įdomu, ką apie tai galvoja mūsų Gitana? Negi visas savo mintis skiria Gerovės valstybės kūrimui? Gal patarėjai, būtų tokie malonūs, ir Gitanai perduotų, kad mums jau taip gera, kad kartais jau negyvai nusigerti norisi...

***

23 dalis. ANKSČIAU MUS OKUPAVO SU TANKAIS, O DABAR SU BANKAIS

- Gal jau grįžtam prie bankų?

- Žinoma, Raimi, bet pradžiai prie švediškų. Išsiaiškinkime pagaliau, ar buvo įmanoma mūsų nuodėmingoje ašarų pakalnėje nacionaliniams bankams išlikti?

- Pas lenkus buvo galima, pas latvius su estais irgi, o mes - neįgalūs?

- Mes, Raimi, buvome ir esame nekonkurencingi. Ne dėl to, kad kvailesni ar mažiau gabūs, o todėl, kad mūsų valdžia yra seniai svetimšaliams, ne tik iš Vakarų, bet ir iš Rytų šalelės, parsidavusi ir aklai jų nurodymus vykdo. Tautiečiai parsidavėliams yra svetimi, nes dažnas „elitinis" atstovas yra tik pavardę susilietuvinęs ir jokių sentimentų Lietuvai nejaučia. Tik pagal Džordžo Sorošo apmokėtą muziką šoka ir gieda ditirambus atvirai visuomenei - be jokių sienų ir čiabuvių vietos gyventojų.

Prieš kelis metus gatvėse jų plakatai skelbė, kad žmonės tai nėra rasė, o tik paprasta masė. Beje, „masė" yra gana įžeidus apibūdinimas, kurį itin mėgo rusų bolševikai, kai, pasitelkę mases ir darbo liaudį, norėjo ne tik Carinėje Rusijoje, bet ir visame pasaulyje internacionalines revoliucijas sukelti, tik tada dar kruvinas ir nespalvotas - ar ne dėl to vėl „masių" terminas į apyvartą sugrįžo? Juk masę galima kaip nori minkyti ir kaip nori vadinti - šunauja, kurdupeliais, primityviu kirmėlynu...

Tai ne vien tik V.Landsbergio nuomonė. Jis tik įgarsino tai, ką apie mus esantys valdžioje galvoja. O jų mintis išduoda darbai ir nešvarūs darbeliai. Atsiprašau, kad vėl pasikartosiu, bet NEĮMANOMA DEMASKUOTI VALDŽIOS AFERŲ IR PIKTADARYSČIŲ, KAI NIEKAS NEBESIMASKUOJA! Valdininkai ir politikai be baimės pažeidinėja įstatymus, kasdien demonstruoja dvejopus standartus, iškraipytus faktus pateikia per savo žiniasklaidą kaip nori, su piliečių nuomone absoliučiai nesiskaito, Temidę prievartauja, kas tik netingi, tokiu būdu vis primindami, kad dorovė ir moralė nebėra šio pasaulio dimensija. (Ak, jeigu taip galvotų tik bankininkai, o ne visas „elitas", - interneto administratorės slapta svajonė.)

- Puiku, kad grįžai prie temos. Kad žinotum, Vitai, kaip mums nelengva buvo konkuruoti su svetimšaliais, kai valdžia juos atleido nuo mokesčių, o mūsų - ne. Juk tai nonsensas! Kažkoks „ofšoras", skirtas Lietuvos užkariautojams!

- Raimi, visa tai esu patyręs savo kailiu, kuomet konservatoriai su Andriumi Kubiliumi ir Rasa Juknevičiene sudarė „minkštųjų technologijų" planą, kaip sunaikinti lietuvišką spaudą, ir visą rinką atiduoti į skandinavų rankas. Jiems antrino ir sorososas, žurnalistų vadas Dainius Radzevičius, kuris teigė, kad tik skandinaviška spauda gali būti skaidri, nes Lietuvos leidėjai yra korumpuoti. Nors tada ši išgirtoji svetimšalių spauda per visą bulvarinio leidinio puslapį spausdino Brazausko dukros Laimos ir jos vyro Daliaus nuotraukas, kai jie, nuogi besideginantys atokiame Nidos pliaže, buvo jų paparacų užfiksuoti. Štai koks tas vakarietiškas „skaidrumas", į kurį mus verčia lygiuotis! Panašiai mūsų valdžia elgėsi ir su jūsų bankais - siuntinėjo pulkus tikrintojų, o skandinavai, kaip vėliau paaiškėjo, per Lietuvos - ne tik mūsų, bet ir latvių bei estų - bankus ramiai rusų mafijos oligarchų milijardus plovė.

Vilniaus miesto 2-ame apylinkės teisme pirmadienio popietę antrą sykį bandė surengti taikinamąjį posėdį privataus kaltinimo byloje, kurioje žiniasklaidos magnatas, „Respublikos" leidėjas ir vyriausiasis redaktorius V.Tomkus prašo nuteisti LŽS pirmininką D.Radzevičių.

Kada karas?

Nežinau, kaip jums, bankininkams, bet man apmaudžiausia buvo ne tai, kad uždraudė visoms ministerijoms bei tarnyboms į lietuvišką spaudą apmokamus skelbimus dėti, bet tai, jog užsienietiškus portalus - BNS, „Delfi", „15min." - ir kitus šėrė pinigais iš biudžeto, į kurį mes, vietiniai, mokesčius mokėjome. Nelengva kariauti už rinką su priešais, kurių karą pats dar ir apmoki bei finansuoji iš savo mokesčių. Tokiais atvejais kyla nenumaldomas noras, kuo mažiau sumokėti į biudžetą, kuris buvo ir tebėra skirtas tik atėjūnams. Ir vagims...

Apie konkrečius Tėvynės išdavikus - kas ir kur juos užverbavo, paskelbsiu artimiausiu metu, o kol kas noriu tau šį tą papasakoti apie mūsų šalies biudžetą...

- Man įdomiau kalbėti apie savo „Snorą" ir banko plėšikus.

- Nebėra tavo „Snoro", Raimi, atsipeikėk - ne-bė-ra! Sumalė jį į miltus. O tavo banko plėšikai sėdi, apspitę Lietuvos biudžetą, kuris vis pasipildo ES skirtais milijonais. Jeigu politinė situacija artimiausiu metu iš esmės nepasikeis, mūsų vargšė Lietuva bus irgi sumalta į miltus. Net ir išteisintas, Raimi, nebeturėsi kur sugrįžti. Mūsų Tėvynė yra agonijoje. Visi politikos naujokai, einantys į valdžią ir žadantys padaryti tvarką, yra melagiai. Arba kvailiai, kurie nieko nesupranta.

Kodėl žmonės galvoja, kad kuo aukštesnės asmens pareigos - tuo jis protingesnis? Nuo kada į valdžią atrenkama pagal protą? Sovietų laikais kadrus parinkdavo pagal ištikimybę komunistų partijai ir jos idealams, o dabar ministrų postus dovanoja už lojalumą partijų vadams (kad su visu postu neperbėgtų pas svetimus), už drąsą (kad nebijotų, kur reikia ES milijardus paskirstyti) ir už padarytus nusikaltimus (kad bet kada būtų galima juos „už virvučių tampyti").

Matydamas tokius atrankos kriterijus, idealizuoti savo valdžios nebematau jokio reikalo. Dažnai pasigendu ne tik kultūros (rado kas apie kultūrą kalbėti, - interneto administratorės pastaba), bet ir elementarios logikos. Paimkim, kad ir tą patį sveikatos apsaugos ministrą Aurelijų Verygą.

Iš pirmo žvilgsnio jis lyg ir doras, garbingas vyras. Kai kada net atrodo normalus. Nenori, kad tauta iš nevilties prasigertų. Todėl uždraudė pardavinėti alkoholį po 20-os valandos, o sekmadieniais net nuo pietų. Tarytum iki vakaro ar iki pietų alkoholis nei skrandžio, nei kepenų, nei galvos neveikia, o po parduotuvių kasų uždarymo - prasideda baltoji karštligė, kai tik taurelę išgeri. Galbūt ministrui restoranų bei kavinių savininkai sumokėjo, jei norima visus girtuoklius pas juos nukreipti. O gal net bobutės iš „taškų" susimetė ir prie verygiškos Naujos Pasaulio Tvarkos prisidėjo? Kaip kitaip paaiškinti Verygos logiką?

Ne ką, matyt, išmano ir psichologijoje. Kitaip žinotų, ką reiškia sukurti dirbtinį deficitą: jeigu žmogus nėra tikras, kad jam alkoholio nepritrūks, pavyzdžiui, sulauks nekviestų svečių ar rasis kita netikėta proga (tarkim, prisimins žmonos gimtadienį), jis norom nenorom pradės apsipirkinėti su atsarga. O kai namie susikaupia pernelyg didelės alkoholio atsargos, norom nenorom tenka jas mažinti - „kad neužimtų per daug vietos" arba „žmona nesuuostų".

Ko gero, Aurelijus nėra ir sovietų kariuomenėje tarnavęs. Kitaip žmogus žinotų, kas būna, kai kareiviui iš kitelio saga pradingsta ir jį seržantas už tai nubaudžia. Naktį toks kareivis ne tik sagą iš kaimyno kitelio išlupa, bet dar kelias iš kitų tarnybos draugų išsilupa (atsargai!), jeigu vėl jo saga netikėtai pradingtų. Taip kartais nutikdavo, kad rytais visi kuopos kareiviai išsirikiuodavo be sagų, nes kitaip tų sagų įsigyti nebuvo įmanoma... Ir viskas per kvailą būrio vado galvą!

Belieka tik įsivaizduoti, kas būna, kai tokios durnos galvos arba tiksliau - pusgalviai imasi biudžeto reikalus tvarkyti. Atrodytų, bet kuriam aišku, kad norint ką nors pripildyti - puodą, statinę ar net paprasčiausią šeimos biudžetą, - prieš tai būtina atidžiai apsižiūrėti, ar nėra dugnas kiauras? Antraip viskas velniop išbyrės. Jei pilsi vandenį į kiaurą kibirą - jis ištekės. Jei raugsi kopūstus statinėje be dugno - jie išvarvės. O jeigu atidėsi algos likučius „juodai dienai" į dėžutę, kurią yra nužiūrėjęs girtaujantis arba lošiantis vyras, iš karto būk tikras, kad juoda diena jau atėjo.

Atsiprašau, Raimi, kad taip primityviai aiškinu, bet kitaip durniams valdžioje išaiškinti neįmanoma. Įpratę aukštomis ir nesuprantamomis frazėmis dangstyti savo kompetencijos stoką, o kai jų ko nors paklausi žmoniškai, jie tesugeba pažerti porą neaiškių santrumpų, kaip antai - PSD, TVF, BVP, VDU, PB, MA, NM; arba tokių aukštų frazių, kad, net baigęs aukštąjį mokslą, be paprastų kopėčių jų nepasieksi: kaštų naudos analizė, bazinė alga, minimalus pragyvenimo lygis, antros pakopos pensija, būtinų prekių krepšelis, inovacija, amortizacija, minimalizacija, frančizė, kotiravimas, mokumas, rizika, infliacija, defliacija, depiliacija, reguliavimas, tarifas, diskontas, makroekonomika, mikroekonomika bei kitokia mimikrija. Šitaip mūsų valdžia ir atitrūksta nuo liaudies masių, su kuriomis po to nebeįmanoma susikalbėti. Net į rinkimus neprisišauksi. Nebent su skalbimo milteliais ir mandarinais.

Būtų sąžiningi mūsų politikai, savo rinkėjams pasakytų tiesą, kad šalies biudžetas yra užprogramuotas būti deficitinis, todėl mokėti mokesčius beveik nebėra prasmės, nes ankstesnės valdžios taip jį sureguliavo, kad, kuo daugiau sumokėsi - tuo daugiau nubyrės pro šalį: už INDEPENDENCE (NEPRIKLAUSOMYBĖS) nuomą, už sąmoningai pabrangintą baltarusišką elektrą, kurią perperkame iš „braliukų" latvių, už idiotiškai padidintas įmokas į NATO ir t.t.

Belieka gyvenimas skolon, kuri guls ant mūsų ainių. O jei kas galvoja, kad mus gali išgelbėti valstybės iždo auditas, tas labai smarkiai klysta. Net jei ir surastume biudžete skyles, niekaip jų neužlopytume! Nes nuostolingi ir korumpuoti kontraktai yra taip gudriai surašyti, kad, norėdamas anksčiau laiko juos nutraukti, privalėtum triskart tiek baudų sumokėti.

Puikus to pavyzdys yra kontraktas dėl „Mažeikių naftos" su aferistais jankiais ir konservatoriumi Aleksandru Abišala - kuo prastesni buvo investuotojų gamybiniai rodikliai, tuo didesnės jiems būdavo išmokos. Vienintelis visoje Lietuvoje lietuvis, kuris tuomet gerai uždirbo, buvo Sigitas Kaktys, kuris mainais už padėtą parašą po idiotiška sutartimi investuotojams išnuomavo savo patalpas Mažeikiuose už dešimt tūkstančių litų per mėnesį. Pasirodo, kad ir tarp konservatorių pasitaiko partiečių su galva, tik kažkodėl tokie partijoje ilgai neužsilaiko. Gal, sakau, su partijos vadais nepasidalina? Kaip manai, Raimi?

- Manau, kad aš tau kaip pašnekovas esu jau nebereikalingas? Nieko naujo man nepasakei. Viską tą aš ir pats puikiai žinojau.

- Tai kodėl, būdamas „Snoro" banko valdytoju, savo žiniomis nepasinaudojai? Kodėl su valdžia nesidalinai? Kodėl tiems patiems švedams neparsidavei? Gal dabar būtų tave, o ne Gitaną Nausėdą, Lietuvoje veršius ganyti pristatę?

Ta proga, pabandysiu tau papasakoti tai, ko tu, tikiuosi, nežinai. Žinai, kas nutiko baisiausia per pastaruosius rinkimus?.. Tyli, vadinasi, nežinai. Po rezultatų normalūs žmonės įtikėjo, kad jie yra nenormalūs ir absoliuti dauguma lietuvių yra linkę į iškrypimą, nes už tokius nubalsavo. O aš tuo netikiu. Manau, kad dauguma lietuvių yra normalūs piliečiai, o rinkimų rezultatai, kaip Amerikoje bei kažkada Kaune, buvo suklastoti. Gailiuosi, kad nebuvau pakankamai tvirtas ir nepasiryžau atvirai visų agituoti už tai, kad nesąžiningus rinkimus boikotuotų ir juose nedalyvautų. Dabar bent žinočiau, kad dauguma piliečių yra neabejingi, o tik laukia valandos „X", kada bus galima pakilti į lemiamą kovą. Už savo teises. Už Laisvę ir už tikrai Nepriklausomą Lietuvą! Kurioje kuriamoje Gerovės valstybėje gerai ir patogiai jaustųsi ne tik švedų bankininkai su LGBTI nariais, bet ir grynaveisliai lietuviai, kuriems šis žemės lopinėlis per amžius priklausė, nes protėvių krauju yra visas permirkęs.

Ar tu, Raimi, žinai, kuo man labiausiai įsiminė mūsų iškiliausios Lietuvos asmenybės? Vėl tyliai šnopuoji... Tada klausyk: jums Vytautas Landsbergis buvo patriarchas, o man pirmasis iš LPS iniciatyvinės grupės narių, kuris iš valdžios gavo naują butą Žvėryne, o žmonai dar ir puošnius kailinius. Mečys Laurinkus, kaip klerkas, pirmasis gavęs iš Sąjūdžiui paaukotų pinigų pastovią algą, kai pradėjo darbuotis pas „Juozą" LPS sekretoriate. Darius Kuolys įsirėžė mano atmintin ne tik, kaip jauniausias Nepriklausomos Lietuvos Vyriausybės narys, bet ir kaip kultūros veikėjas, kuris, vos tapęs kultūros ministru, iš karto susiveikė butą, nes prieš tai gyveno bendrabutyje.

Matai, Raimi, kaip skirtingai mes matome mus supantį pasaulį. Šiuo metu vis daugiau žmonių pergyvena dėl mūsų ateities. Nuogąstauja, kad pavers mus vergais, sučipuos, o nepaklusniuosius įkalins. Negi mes dar neįkalinti? Žmonės yra valdomi per baimes. Aš tokiais atvejais linkęs stebėti ne tą ranką, kuria su skraiste mus gąsdina, o susitelkiu į kitą. Mat taip elgiasi fokusininkai, kai nori mūsų dėmesį į šalį nukreipti.

Vis pagalvoju, kas bus, jeigu karantinas užsitęs dar mėnesiui, metams, dešimtmečiams? Taip ir lindėsime, kas sau. Šitiek turime ekonomistų bei finansininkų, kodėl nė vienas neapskaičiuoja, kas mūsų laukia, jeigu karantinas užsitęs ilgam. Juk lietuviai daugiausia darbuojasi aptarnavimo, patarnavimo bei logistikos sferose. Negi ekspertams sunku nuostolius suskaičiuoti? Kol jie visi tinginiauja, paskaičiavau, kiek sutaupysime, jeigu ir toliau tokiais tempais pensininkai ir senyvi ligoniai mirs? Pasirodo, valstybėms COVID-19 apsimoka. Jeigu beveik 90 proc. rizikos grupės, kuriai ir aš priklausau, išmirs, ar žinai, Raimi, kiek mes sutaupysime? Gal ilgainiui pasidengs visi nuostoliai, kuriuos patiriame dėl „koronaviruso" - pats paskaičiuok: pensijų mokėti nebereikia, brangių vaistų kompensuoti nereikia, slaugos ir priežiūros irgi, net visuomeninio transporto dotuoti nebereikės, jei visi senoliai draugiškai išmirs. Turint galvoje, kad visa Europa sensta, o darbo rankų vis labiau trūksta, gal tas „koronavirusas" ir nėra toks baisus? Gal net naudingas?

- Oho, kaip čia užlenkei! Aš apie tai nė nepagalvojau.

- Nes per daug esi susitelkęs į savo banką. O žinai, kad jau sklinda gandai, kad greitai privačios nuosavybės nebeliks, visi būsime sužymėti kaip gyvuliai, o kas nepaklus, bus uždaryti lageriuose... Sako, tai įvyks per artimiausius penkerius-dešimt metų. O aš visus raminu, kad tai greitai tikrai neįvyks, nes yra dar Rusija, kuri naujovėms nelabai pasiduoda, yra islamo pasaulis, kurio Sorošo programos neveikia. Nemanau, kad tas šalis bus lengva paversti nuolankių veršių bandom. Gal dėl to mūsų veršiai ant jų taip ir pyksta - vienus nuolat bombarduoja, kitiems vis sankcijas skelbia.

- Na, tu čia man, Vitai, ilgą paskaitą paskaitei. Net nežinau, ką man daryti - nusišauti ar džiaugtis, kad dar gyvas?

- Klysti, Raimi, tai buvo tik įžanga į tai, kokioje situacijoje atsidūrė bankininkystė. O dabar klausyk, kaip Vilniuje buvo kuriami bankai ir kas juose dėjosi...

***

24 dalis. KAS LIETUVOJE OŽIU MEKENO, O KAS GAIDŽIU GIEDOJO?

- Negi, Raimi, tikrai neprisimeni, kokiu pagrindu mūsų valdžia švedų bankus Lietuvoje atleido nuo mokesčių? Ak, tiesa, iš kur tu galėjai žinoti, gyvendamas toli provincijoje, Šiauliuose. Ko gero, iš Vilniaus jūsų žinios nepasiekdavo...

- „Nevaryk" ant Šiaulių - pats ten gimei, Vitai. Tik po to prie jūros persikėlei.

- Aš nekaltas, kad mane jūra traukė.

- Į kurią taip nė karto ir neišplaukei.

- Plaukia, Raimi, tik š.., o jūrininkai į jūrą vaikšto.

- Na, gerai, neišėjai. Nė karto. Į jūrą. Išmetė tave iš jūrininkų lauk be jokių perspektyvų. Pats sakei, kad net draugai tau siūlė pasikarti.

- Gal ir gerai, kad neišėjau į Baltijos jūrą. O ką, jei perplaukęs ją būčiau Švedijoje pasilikęs? Dabar gal vietoj Nausėdos būčiau. (Banke, ne prezidentūroje.) Turėčiau per televiziją visiems meluoti, kad santaupas žmonės greičiau atiduotų švedų bankams, kitaip mus vagys apiplėš. Negi anuomet taip sakydamas, SEB klerkas Gitana jau iš anksto žinojo apie Vasiliausko ir Šimonytės žalingus įpročius?!

- Liaukis svaičiojęs, Vitai, niekas tavęs su tokia charakteristika nei Klaipėdoje, nei Stokholme nebūtų niekur priėmęs. Lietuva jau tave paauglystėje nurašė kaip beviltišką ir nepataisomą pilietį. Pats kaltas, kad vis lindai į prestižines mokyklas, kuriose, kaip dabar, taip ir tada, tik ponų vaikai turi teisę mokytis.

- Tarybiniais laikais ponų nebuvo.

- Anuomet ponai, apsimetę draugais, partinius bilietus prie širdies nešiojosi. Šiandien jie jau neužmirštuolėmis dabinasi, kad vienas kitą iš tolo pažintų. Pats žinai, kad tiktai valdžios keičiasi, o ponai masonai visada išlieka tie patys. Valdė, valdo ir valdys. Per partinę liniją, per profsąjungas, per baimes ir „koronovirusą"... O tu su savo pasišiaušusia ševeliūra ir „ryžu" charakteriu nė iš tolo prie jokios valdžios nepritampi. Būtum visą gyvenimą praleidęs už grotų, jeigu motulė Rusija nebūtų tavęs priglaudusi, perauklėjusi ir naują šansą gyvenime suteikusi. O dabar „varai" ant jos su visais per savo laikraščius. Tu taip Rusijai atsidėkoji?

- Priglaudė mane ne Rusija, o Sibiras. Sibiriečiai visai kitokio sukirpimo žmonės. Atšiaurus klimatas iš jų tokius tvirtus vyrus padaro, kad jokie sporto kompleksai to nesugebėtų.

- Tais laikais ir Sibiras, ir Lietuva, ir dar pusė pasaulio sovietams priklausė. Net negrai Afrikoje be rusų leidimo bijojo bananą nusiskinti. Ir amerikiečiai tada elgėsi labai atsargiai, jei ką negero darydavo, būtinai per petį pasižvalgydavo - ar rusai nemato? NATO drebėjo prieš Varšuvos bloką, o pastarasis prieš NATO. Visiems pasaulinio garso mokslininkams bei politikams svarbiausia buvo žūtbūt išsaugoti Žemėje taiką, nes žmonės dar gerai žinojo, ką reiškia karas. Ne taip, kaip dabar: kas netingi, tas ir mėto ant svetimų šalių bombas.

- Sutinku, Raimi. Blogai, kai nebėra jėgų pusiausvyros pasaulyje ir visur įsigali monopolija. Viena teisybė, vienoda žiniasklaida, vieningai suderinti skirtingų bankų įkainiai. Nuo to ne tik nukenčia demokratija bei pliuralizmas, bet ir iškreipiami laisvos rinkos dėsniai. Pats matei, kaip nelengva buvo tau konkuruoti su švediškais bankais, kuomet privalėjai visus mokesčius valstybės iždui mokėti, o jie mus apiplėšinėjo ne tik per įvairias bankines paslaugas bei transakcijas, bet ir penkerius metus nemokėdami mūsų biudžetui.

Tam pretekstą davė Lietuvos korumpuoti politikai. Faktiškai visi.

Matai, Raimi, prieš tai vienas po kito Lietuvoje ėmė kristi nacionaliniai bankai ir bankeliai. Plius dar finansinės piramidės visokiausios. Indėlininkai prarado nemažai pinigų ir turto. Todėl visi labai apsidžiaugė, kai pasirodė investuotojai į bankininkystės sektorių iš Švedijos. Bet su sąlyga, kad pradžioje bus atleisti nuo mokesčių, kol ilgam neįsitvirtins mūsų rinkoje. Kadangi prie gero greitai priprantama, vėliau terminą dar prasitęsė. Panašiai kaip su KGB agentais, kuriuos pradžioje įslaptino 25-eriems metams, po to dar 75-eriems...

- O man labiau panašu į JAV istoriją su prezidento Džono Kenedžio nužudymo įslaptinta medžiaga, kurios paviešinimą panašiais terminais atidėlioja. Nors dalykai sunkiai sulyginami - kur KGB agentai, o kur politinė žmogžudystė.

- Vadinasi, pasaulio žmonija dar nepribrendusi sužinoti visą tiesą apie tai, kas žudo jų išrinktus prezidentus. Be to, dar reikėjo išlydėti į aną pasaulį Sadamą Huseiną, Muamarą Kadafį, Fidelį Kastrą. Vieną dėl naftos, kitą dėl skolų, trečią, kad pašonėje nesimaskatuotų. Deja, ne viskas iki galo pavyko. Todėl visa teisybė apie politines žmogžudystes dar negreitai bus paskelbta. O gal ir niekada, nes, įtariu, kad tikrovė yra baisesnė už skelbiamas „sąmokslo teorijas".

- Na, tu, Vitai, duodi! Gąsdini čia visus politinėmis žmogžudystėmis iš viso pasaulio, kažkada buvusiomis, žiūrėk, kad mūsų paskutiniai skaitytojai iš baimės neišsilakstytų.

- O tu, Raimi, su savo žudynėmis iš bankininkų gyvenimo Lietuvoje, manai, žmonių negąsdini, o guodi, taip? Tas ne pats nuskendo, tas ne pats nusišovė, to vos nepagrobė... Ir viskas čia pat panosėje vyksta. Manai, skaitytojams šių laikų nužudymai mažiau baisūs?

- Tiek to, nebesiginčykime. Tik prašau vieno dalyko: ar galėtum savo samprotavimus apie nieką, užskaityti kaip sekmadieninį pamokslą, vis daugiau laiko liks pakalbėti apie „Snorą".

- Raimi, tavo „Snoras" jau seniai į nieką pavirto. Todėl kalbėdamas apie nieką, kartu kalbu ir apie tavo prapuolusį „Snoro" banką. Tarp eilučių skaityt mokykis.

- Bet tu, kalbėdamas apie nieką, bandai pasakoti viską. Apie viską, ką žinai ar girdėjai. Ar tikrai tai visiems įdomu?

- Kai kalbi apie viską - kalbi apie nieką. Po to galvoje ištuštėja ir prašviesėja - kaip Lietuvos kaime. Su jaunimu lengviau bendrauti, jei ką užmiršti ar nori naujo sužinoti, vaikų paklausi ir jie kaip mat tau, pasitelkę gūglą, viską papasakoja. Miela, malonu klausytis. Visai galvoti nereikia. Mygtukus spaudai laimingas. Tik kartais su išgąsčiu pagalvoju, kas būtų, jeigu staiga elektra dingtų? Kaip žmonės tarpusavyje susikalbėtų? Neįsivaizduoju.

- O mudu elkimės senoviškai ir spauskime „ant stabdžių", kol dar skaitytojai neišsilakstė. Jeigu pradėjome, tai ir kalbėkime apie bankus arba išjungsiu telefoną!

- Jei nori, gali atsijungti. Man tikrai nekliudai. O aš tęsiu pasakojimą apie tai, kaip Lietuvoje steigėsi ir kokiu principu veikė pirmieji bankai... Pamenu, kaip nustebau, išgirdęs valdžios argumentus, kodėl reikia švedus atleisti nuo mokesčių: atseit, iš pradžių jie turi Lietuvoje sustiprėti, kad su mūsų santaupomis vėliau nesubyrėtų. Tada labai nusistebėjau: „Nieko sau finansų galiūnai atėjo į Lietuvą! Nespėjo įkelti kojos į vidaus rinką, o jau iš mūsų valstybės paramos prašo."

Tačiau nei dešinieji, nei kairieji valdžioje tam neprieštaravo. Ir vis kaltino niekam tikusius lietuvius, per kurių žioplumą šitiek bankų išnyko. Su visais žmonių indėliais! Nors Lietuvos žiniasklaida visą kaltę sutartinai suvertė nesąžiningiems bankininkams, aš ir dabar laikausi nuomonės, kad pirmiausiai už viską privalome, kaip visada, padėkoti partijai ir Vyriausybei. Ypač tiems politikams, kurie beveik visuose bankuose savo žmones sustatė, kad surinktos iš žmonių lėšos būtų nukreiptos ten, kur valdantiesiems reikia.

Apie „Tauro" banką jau kalbėjome. Pats puikiai žinai, kuo G.Konopliovui baigėsi visos „bankinės operacijos" su konservatoriais bei ekskomunistais-socialdemokratais. Keistomis aplinkybėmis pradingo ne tik Europos skirti milijonai, bet ir nereikalingi gyvi liudininkai.

Lietuvos akcinio inovacinio banko (LAIB) didysis akcininkas buvo Jonas Urka, beje, mano studijų draugas, buvęs boksininkas ir operatyvinis darbuotojas, susietas su KGB tarnybom, kuris sovietiniais laikais dirbo Lietuvos komjaunimo centro komitete, o nepriklausomoje Lietuvoje tapo net LB valdybos nariu. Turėjo trečdalį „Komjaunimo tiesos" laikraščio akcijų, kurias su kitais iškiliais komjaunimo veikėjais (Alfonsu Macaičiu, Algirdu Kumža, Gedvydu Vainausku, Vidmantu Strimaičiu) draugiškai „įsigijo" ir visų komjaunuolių turtą tarpusavy išsidalino. Šitaip Lietuvoje kartu su nepriklausomybe išaušo „Lietuvos rytas", kurį buvę komjaunuoliai dar ilgai pravardžiavo „Kam jaunimui tiesa?".

Jonas Urka, tapęs vienu iš turtingiausių ir įtakingiausių verslininkų, per savo firmą „Svetur", ne tik gausiai reklamavosi spaudoje (taip pat ir „Respublikoje"), bet ir dosniai rėmė partijas, iš kurių mainais geras paskolas gaudavo. Vienu metu net pusantro šimto milijonų kaip LB valdytojo pavaduotojas buvo pasiskolinęs. Turėjo finansinių reikalų ne tik su prezidentu A.Brazausku bei premjeru A.Šleževičiumi, bet ir su ekskomisarais, „amerikonu" Juozu Kazicku ir, žinoma, su konservatoriais. Draugystė su pastaraisiais jį ir pažudė, nes, kai prasitarė, kad per Raimundą Rajecką konservatorių lyderiui perdavė šimtą tūkstančių, iš karto kalėjime atsidūrė.

Tuo metu „Litimpeks" banke šeimininkavo „Lito Tėvu" tituluojamas Romualdas Visokavičius, atsikraustęs ten iš Pramonės ir statybos banko. Jo dėka savo ausimis išgirdau, kaip politikai finansinius reikalus tvarko. Kartą, būnant jo kabinete, jis neatsargiai telefono ragelį pakėlė. O iš ten - Lietuvos premjero Gedimino Vagnoriaus įsakmus balsas: „Staigiai reikia dvidešimt milijonų!" O kuomet R.Visokavičius perklausė, iš kur juos gauti, Vagnorius „patikslino": „Iš bet kur, Romai, vėliau aš tau atiduosiu per kreditinę liniją su valstybės garantija."

Mat tais laikais verslininkai, esantys prie „dvaro", dažnai skolindavosi pinigus su valstybės garantija ir jeigu pinigų negrąžindavo, už juos tai padarydavo valstybė - mes: aš, tu, jis, ji, tai yra - visi! Tokios paskolų sumos siekė šimtus milijonų. Visos buvo išdalintos per lietuviškus bankus, kurie po to vienas po kito bankrutavo. Kas, kaip ir kada skolas nuo mūsų piliečių sąskaitų nusirašė ir šiandien tebėra „valstybinė-komercinė paslaptis", kurios atskleisti neleidžia politikų patvirtinti įstatymai. Kokių politikų? Galiu tik spėti, išvardindamas įtariamuosius: už „Sekundės" banko kyšojo Gedimino Kirkilo ausys, už „Litimpekso" - Vytauto Landsbergio su Simu Velonskiu, už Žemės ūkio banko - Vladimiro Beriozovo, už „Tauro" ir „Vakarų korporacijos" bankų styrančių ausų nesugebėtų suskaičiuoti net STT su FNTT, jeigu ir labai užsinorėtų. Galiu įvardinti tik iš klausos - ir ožiu mekeno, ir gaidžiais giedojo, ir dar choru šaukė: „Vsio zakonno!" Žodžiu, visa spalvų paletė!

***

25 dalis. SAKMĖ APIE TRIS RAIMONDUS IR MOCKŲ SU LEIKA

- Galvoji, Vitai, vėliau kas nors pasikeitė? Korupcija buvo aplinkui. Politinė korupcija. Kaip korumpuotai pareigas gauni, taip korumpuotai ir dirbi. Ilgai man teko su tuo Glavecko žentu Petrausku Lietuvos banke kovoti, nes jis, užimdamas aukštas pareigas, nuolat kaišiojo pagalius į mūsų verslą ir visaip kenkė „Snorui".

Galėčiau faktais patvirtinti, kad iš savo žento D.Petrausko Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas K.Glaveckas reguliariai gaudavo tendencingai neigiamą informaciją apie „Snoro" banką ir jo veiklą. Glaveckas šita informacija nuolat dalijosi su savo pavaduotoju bei konservatorių vicepirmininku Vitu Matuzu. Šis savo ruožtu tą informaciją perduodavo į Konservatorių partijos būstinę, o jau ten tokie partijos senbuviai arba „talibai" (taip jie net savų vadinami), kaip antai - visokie Razmos, Anušauskai, Šedbarai, Degutienės, Juknevičienės su Kubiliumi priešaky ruošė „Snoro" banko sužlugdymo planą.

- Oho, kiek daug gražių ponų, Raimi, išvardinai ir kokie visi negražūs jų poelgiai!

- Na, gerai. Pabandysiu apie dar gražesnius ponus, kurie taip visiems patinka, išsamiau papasakoti...

Pradžiai - kas per „paukštis" Raimondas Kuodis. Kuodis yra „MG Baltic" žmogus Lietuvos banke, būtent jų prastumtas ir ten pastatytas. Ilgą laiką sėdėjo, nieko doro neveikdamas, LB Ekonomikos departamento direktoriaus pareigose, (regis, net penkerius metus ten kažkam vadovavo), iš neturėjimo ką veikti darbe pradėjo rašinėti ekonomikos apžvalgas, paskui universitete bei Tarptautinėje verslo mokykloje (TVM) skaitydavo paskaitas. (Irgi darbo metu!) Kartais valdžios vyrus savo straipsniuose labai piktai užsipuldavo. Tada Gediminas Kirkilas buvo premjeru, tad gaudavo didžiausią tos kritikos porciją. Atėjus į valdžią konservatoriams, Kuodis netikėtai buvo paskirtas Lietuvos banko pirmininko pavaduotoju. O žinai, kaip jis savo karjerą padarė? „Per savo kritinius straipsnius!"

Po sėkmingų rinkimų susitiko Andrius Kubilius su Dariumi Mockumi iš MG Baltic, tuo metu savo pagrindiniu rėmėju (vėliau Mockus persimetė „šefuoti" liberalus, nes labai jau jam Eligijus buvo gražus ir net į AMB panašus) ir nusprendė Raimondą Kuodį paaukštinti pareigose. Kad premjero Kubiliaus viešai per spaudą nekritikuotų. Mat negalėdamas profesoriaus Kuodžio tiesiogiai „paauklėti", nusprendė padaryti kitaip: apkrauti jį konkrečiais darbais, kad būtų labiau užsiėmęs ir nebeturėtų laisvo laiko darbo metu tų kritiškų straipsnių rašinėti ir valdžios vyrų ekonomikos mokyti. Be to, ne tik aukštesnes pareigas, bet ir atlyginimą didesnį gavęs, konservatoriams dėkingas ir skolingas ilgam pasiliktų.

Kaip sutarė, taip ir padarė. Nuėjo premjeras Kubilius į prezidentūrą pas Dalią Grybauskaitę ir paprašė R.Kuodį Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoju padaryti. Prezidentė D.Grybauskaitė savo dekretu jį ir paskyrė. Mokykis, Vitai, kaip kritinių straipsnių pagalba reikia karjerą daryti!

- Nemokyk mokyto, Raimi, nes vis tiek nebeišmokysi. Mane juk irgi dėl kritinių straipsnių į valdžią išrinko...

- Bet tave, kaip populiariausią žurnalistą, į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, o paskui į TSRS deputatus, Lietuvos žmonės išrinko, o ne Grybauskaitė su Kubiliumi, kuris veikė atstovaudamas savo rėmėjo Mockaus interesams. O kad žinotum, kokie yra Mockaus interesai...

- Žinau, Raimi, daug ką žinau, bet ne viską galima teisme įrodyti, jei kas sumanytų po mūsų pokalbio su manimi teistis. Išvardinsiu tik tai, ką lengvai įrodysiu: Mockus buvo susietas su mafija, kuomet Georgijus Dekanidzė „Vilniaus" viešbutį už milijoną iš bendrasavininkių nupirko, o kitą dieną už penkiolika milijonų perpardavė. Neatsitiktinai Mockui po to pro langą įmetė sprogmenis. Vėliau Mockus su komjaunuoliais ir buvusiais partiniais veikėjais (tarp jų ir K.Glavecku) susidėjo, kuomet jie vertybinių popierių biržą įkūrė. Galiausiai visi kompanionai liko „ant ledo", o samdomas direktorius Mockus viską perėmė į savo rankas. Dar vėliau su buvusiu prokuroru Tadu Karosu iš investicinių čekių verslo imperiją „MV" („Mineraliniai vandenys") sukūrė, kurioje buvo visko: ir keista trečio partnerio mirtis, ir įtartinas „nelaimingas atsitikimas" baseine, ir antrankiai, kurie buv. prokuroro ir partnerio T.Karoso kaip „papuošalas" Mockui buvo uždėti, vos šiam išlipus iš lėktuvo Vilniuje. Finalas: Karosas pasiliko su picom ir „Viskio baru", o Mockus užvaldė visą likusį bendrovės turtą. Turbūt supranti, Raimi, kad jis vienas nebūtų savo partnerio prokuroro nugalėjęs?

- Suprantu, bet neįsivaizduoju. Kas jam tada padėjo? Kubilius? Grybauskaitė?

- Buvę KGB darbuotojai ir banditai.

- Atspėjau! Sakiau, kad Grybauskaitė su Kubiliumi.

- Į „Respublikos" redakciją Darių Mockų, drebantį iš baimės, atsivedė bendrovės „Status finansinės pramoninės grupės" šeimininkas Vladas Bieliauskas, kuris garsėjo ne tik kaip prabangaus NT savininkas, bet ir kaip baigęs KGB mokslus profesionalas, sugebėjęs net konspiracinius KGB butus savo nuosavybėn perimti. Priminsiu, kad nuo 1991 metų su savo broliu Alvydu Bieliausku pradėję verslą užsiėmė prekyba nekilnojamuoju turtu, vertybiniais popieriais, pirko ir pardavinėjo įvairių įmonių akcijas. Vlado Bieliausko saugos tarnyba „Ekaba" ir saugojo tuomet Darių Mockų kažkur miškuose ar soduose. Atėjo jiedu tartis dėl palaikymo, prašė, nesikišti į Karoso ir Mockaus konfliktą dėl turto ir pasiūlė keleriems metams į priekį sudaryti reklaminį kontraktą.

- Turbūt gerai uždirbai?

- Nelabai. Mockus net iki mirties įgąsdintas, sugebėjo iš manęs didžiausias nuolaidas išsikaulyti. O juk galėjau uždirbti daug daugiau, nes prieš tai pas mane lankėsi Tadas Karosas ir pasiūlė penkiasdešimt procentų kompanijos akcijų, jeigu jam padėsiu sudoroti Mockų. Nors mudu su Tadu tuo metu net šeimomis draugavome, atsisakiau, nes man intuicija sakė, kad su svetimu turtu ilgai laimingas nebūsiu. Be to, kaip minėjau, visą gyvenimą svajojau jokiais būdais netapti milijardieriumi ir man kol kas labai sekasi. 

O va minėtiems veikėjams labai nepasisekė: 2006-aisiais Vladas Bieliauskas, paveiktas kažkokios chemijos, o gal net piktavalio rankos, nusišovė, o 2012-ųjų vasarą savo sodyboje nusižudė ir jo brolis Alvydas Bieliauskas. Mockus, kaip žinai, džiovina džiūvėsėlius Raimondui Kurlianskiui, nors pats Kurlianskis nusiteikęs optimistiškiau, nes su Eligijumi Masiuliu labiau mėgsta juoduosius ikrus...

Girdėjau, dideliam baliui ruošiasi. Pergalę ruošiasi atšvęsti. Tam reikalui net didelius medinius šaukštus įsigijo, kad patogiau būtų ikrus semti. Išmušus lemiamai valandai. O už šventę yra atsakingas Temidės tarnautojas, buvęs Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras Ramutis Jancevičius, nuolankiai nuėjęs tarnauti į „MG Baltic".

Turint galvoje, kiek korupcijos byloje liko neapklaustų liudininkų - pradedant konservatoriais ir baigiant ministrais, taškas turėtų būti padėtas per Naujuosius metus arba net šventas Kalėdas.

- Kodėl tokios šventiškos dienos?

- Nes visi žino, o ypač - teisėjai, kad šventes reikia švęsti, o ne  politiniais-kriminaliniais įvykiais domėtis. Todėl prieš pat Naujuosius yra palankiausias metas išteisinti ir už kyšį paleisti į laisvę vagis bei banditus. O šv. Kalėdos tinka todėl, kad, iškilus faktams į viešumą, visada galėtum pasiteisinti, kad Kalėdos yra stebuklų metas - įvyko stebuklas, ką teisėjas galėjo padaryti?

Atsiprašau, Raimi, už ilgą intarpą, bet privalėjau papildyti tavo pasakojimo „herojų" portretą. Na, pasakok toliau, kas per „stebuklai" vyksta Lietuvos banke.

- Hm, mano istorijos prieš tavąsias nublanksta, bet tai suprantama: tu, kaip žurnalistas, visą gyvenimą sukiojaisi įvykių verpetuose ir rinkai informaciją, o aš daugiausiai dirbau su skaičiukais... Deja, ir su „stukačiukais": po Kubiliaus protekcijos Lietuvos banke įsigijau dar vieną „Snoro" priešą. Tik galingesnį. O į Kuodžio buvusią Ekonomikos departamento direktoriaus kėdę toks Mindaugas Leika atsisėdo. Manau, pristatinėti jo nereikia, nes „Snoro" žlugdymo istorijoje jis dalyvavo itin aktyviai.

- Gali drąsiai pristatinėti, nes toje istorijoje nedalyvavau, todėl man „leika" kaip anksčiau, taip ir dabar asocijuojasi tik su benzino baku, o ne banku. Pardon, jei ką įžeidžiau, bet, kaip yr - taip yr!

- Leika pirmasis kartu su paskirtuoju „Snoro" laikinuoju administratoriumi S.Frykliu banką šturmavo. Dar 1,5 mėnesio iki „Snoro" šturmo, 2011 m. spalio 4 d., Stokholme (Švedijoje) tas Leika susitiko su Švedijos centrinio banko (Sveriges Riksbank) vadovu S.Ingves, jo pavaduotoju I.Nyberg bei Švedijos finansų priežiūros tarnybos vadovu M.Anderson ir maloniai paprašė padėti surasti užsienio konsultantus, kad padėtų „Snoro" banką „patvarkyti." Dabar jau visi žino, kokius gavome brangius „konsultantus" ir kiek mums kainavo jų „persitvarkymas". Net Michailas Gorbačiovas tokio greito persitvarkymo pavydėtų, nors rezultatas buvo pasiektas vienodas: ir ten, ir čia viskas buvo sužlugdyta.

Iš Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktoriaus Mindaugo Leikos 2011 m. spalio 27 d. susirašinėjimo su konsultacinės įmonės „Oliver Wyman" atstovu Sean Cory buvo sužinota, kad banko „Snoras" akcijų paėmimas visuomenės poreikiams yra būtina plano, kurį pasiūlė S.Cory, dalis. Tai net Seimo laikinosios tyrimo komisijos išvadose konstatuota. Todėl ir po liudijimo Seimo komisijai Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas D.Petrauskas ir LB Ekonomikos departamento direktorius M.Leika, išsigandę, kad komisijai ne visą tiesą sakė ir kad jų nusikalstama veikla gali paaiškėti, pabėgo į užsienį.

Jei netingi, Vitai, gali savo „Respubliką" pasiskaityti. Apie tą faktą patys rašėte straipsnyje: „„Snorą" uždarę Lietuvos banko vadovai spruko į užsienį". Ten daug gerų dalykų parašyta.

- Žinau, Raimi, pats ten nemažai rašau, bet daugiau apie negerus dalykus. Geri dalykai prie manęs kažkodėl nelimpa. Neskyrė nei premijos, nei rentos, nors LPS Iniciatyvinės grupės nariai labiausiai rizikavo, kai kas net buvo išmesti iš solidžių darboviečių, kai dauguma šių laikų „didvyrių" tūnojo išsigandę pakampėse ir laukė, kuo visa tai mums baigsis. Dar nežinau, kaip baigsis man ir mano nustumtiems į istorijos paraštes bendražygiams, bet šių laikų herojams anuomet pasirinkta „išlaukimo" taktika pasiteisino su kaupu: net išsijuosę pluša ambasadoriais ir Garbės konsulais, o svarbiausia, kad nuolat pamoko mus, Sąjūdžio pirmeivius, kaip reikia mylėti Tėvynę, nepriklausomai nuo to, kas ir kaip ją okupavo ir kokiai partinei banditų bandai ji priklauso. Jeigu man dar ir pensijos neskirs, Raimi, aš būtinai pas tave į Rusiją atsikraustysiu. Bandysim ten sąjūdį kurti. Ar pas save priimsi?

- Nekaltink kitų, kai esi pats kaltas. Užuot kėlęs revoliucijas, galėjai įstoti į Komunistų partiją arba pas Burokevičių partinėje mokykloje mokintis. Būtum dabar iškilus visuomeninis veikėjas ir su kitais apsidraudėliais priklausytum Lietuvos elitui.

- Ačiū Dievui, kad mane nuo to apsaugojo ir pasigailėjo. Nenoriu būti eilinis menkysta tarp mūsų apgailėtino Lietuvos elito. Garbingiau darbuotis kiemsargiu - bent žmonės tave gerbia. Nors dar labiau man patinka tąsytis su runkeliais. Kaime. Žinai, Raimi, kad aš jau seniai turiu ūkininko pažymėjimą? 

***


26 dalis. KAI NĖRA KOMANDOS, KURI DUOTŲ KOMANDĄ VEIKTI

- Tu, Vitai, apie emigraciją rimtai prasitarei ar šiaip pajuokavai?

- Net menkiausiame juokelyje yra dalis tiesos. Susidarys kritinė masė nenormalių - norom nenorom normaliam žmogui teks nuo jų bėgti. Negi leisi savo vaikus į pradinukų klasę, kurios auklėtojai bus netradicinės orientacijos, arba į darželius, kuriems vadovaus pedofilijos mėgėjai?

- Ko tau tie gėjai vis kliūna?

- Gėjai man nekliūna. Nepatinka LGBTI propaganda. Taip ir knieti jos pirmininkui parašyti viešą laišką: „Vladimirai Simonko! Pagal pavardę sprendžiant, matau, kad nesi labai vietinis ir tavo šaknys driekiasi pas kaimynus, kur tavo bendraminčiai yra persekiojami ir niekinami. Ačiū labai, kad pas mus padarei tvarką. Jau net seimo daugumą vairuojate! Esi labai drąsus. Šitiek paradų Lietuvoje surengei! Ir vikrus. Šitiek ES lėšų įsisavinti sugebėjai! Ar Tamstai neatrodo, kad Lietuvoje jau visi patvarkyti ir jau metas pagalvoti apie kaimynines valstybes: Rusiją, Baltarusiją, Ukrainą, Lenkiją. Nežinau iš kur atkeliavo Tamstos gimdytojai ir kokie pederasai Tamstą LGBTI pirmininku išrinko, bet, sutik, kad laikas gelbėti likusį pasaulį. Kur iki šiol persekioja gėjus, be to, ir Sorošas didesnes lėšas propagandai skiria. Jei manęs Tamsta paklausysi, tikrai nenusivilsi ir nesigailėsi. Sėkmės kariaujant su netradiciniais atsilikėliais!"

Turbūt supranti, Raimi, kad minėdamas agresyvius „pederasus" aš neturėjau galvoje tokių normalių žmonių kaip Juozas Statkevičius, Audrius Giržadas, Vytenis Pauliukaitis, jo draugas Eugenijus Skerstonas ir į juos panašių. Nei jie puikuojasi prieš mus, nei prie mūsų kimba. Jei dar prie gražių panų nesikabinėtų, man būtų idealiausi pasaulio gyventojai.

- Ką gali žinoti, kaip čia viskas pasisuks? Ne tik čia... Matai, kas pasaulyje dedasi?

- Propaganda ir juodas melas! Politikoje nebeliko jokių atspalvių. Primityviai mums peršama: viskas juodai arba baltai. Net jeigu Baltarusijos pareigūnai demonstrantams, kaip negrams, kojas išbučiuotų ir batus nulaižytų - vis tiek mums bus pateikta kaip blogis. O jeigu Prancūzijos pareigūnai „geltonas liemenes" pasigavę viešai „išskalbtų", išgręžtų ir ant šakų sukabintų - būtų absoliutus gėris. Irano generolus bei mokslininkus medžioja kaip kokius zuikius vidury baltos dienos - pasaulis abejingas. Bet kuriam Rusijos disidentui sunegalavus - pasaulinis triukšmas dėl žudomos opozicijos. Oficialiai kritinis mąstymas nebeegzistuoja. Išgaravo kartu su morale ir dorove. Melas tapo privaloma tiesa. Mąstymas dingo kartu su iškiliais autoritetais, kuriems kadaise rūpėjo civilizacijos išlikimas. Šiandien išsigimę ir išprotėję politikai Žemės rutulį spardo kaip futbolo kamuolį. Po kiekvieno spyrio žmonių skaičius žemėje sumažėja. Ypač naikinama baltoji rasė, nes Islamo pasaulis taip lengvai naikinimui nepasiduoda. Kartais net padeda, baltiesiems gerkles pjaustydami. Turbūt iš gailesčio, kad mirdami nuo „koronoviruso" mes dusdami nesikankintume. Nenustebsiu, jei perpildytose ligoninėse tarp dūstančių pacientų eilių, vietoj įprastų anesteziologų, pradės vaikščioti arabai su juodom kaukėm ir aštriais peiliais rankose. Argi ne tam emigrantai pas mus sugužėjo? 

- Na, tu čia „pavarei"! Ką tuo norėjai pasakyti?

- Pradedu įtarti, kad Naująją Pasaulio Tvarką mums nori įvesti ne baltos rasės atstovai - sorošai, rotšildai ar rokfeleriai, - o juodaodžiai, geltonodžiai ir kitų vaivorykštinių spalvų atstovai.

- Visai nusišnekėjai, Vitai.

- Kodėl?

- Vaivorykštėje juodos spalvos nebūna. Tad juodaodžių „nepripaišysi".

- O kur tu, Raimi, matei juodos spalvos negrą? Jie gi ne iš Donbaso. Anglių šachtose nedirba. Afroamerikiečių spalva dažniausiai būna labiau į rudumą ar net į rausvumą.

- Neaiškink man, Vitai, ko neišmanai. Maskva kosmopolitinis miestas. Esu gatvėje sutikęs tokių juodukų, kad net velnias išsigąstų.

- Tada jie gal ir iš Donbaso. Maskva ten daug savanorių iš viso pasaulio siuntė rusakalbių ginti. Žinai, kad dabar ten yra paskelbtos paliaubos? Ko gero, tavo sutiktieji negrai yra anglių šachtose įsidarbinę. Skubiai jiems suorganizavo ekskursiją į sostinę, gal net nespėjo nusiprausti - juk traukinys vėluojančių nelaukia.

- Gal tu rasistas?

- Aš - realistas. Negaliu apsimesti, kad man patinka, kai krikščionims islamistai ne tik pas save, bet jau ir Europoje galvas pjausto. Bažnyčiose, mokyklose, redakcijose. Negi man su jais kartu „Alach akbar!" rėkti, kad tik nebūčiau apkaltintas tolerancijos stoka? Kuomet būdami Europoje mažuma, jie šitaip su mumis elgiasi, kas mūsų laukia, kai mažuma tapsime mes? Ar nematai, kas su mumis atsitiko, kai Lietuvoje įvairios mažumos į savo rankas valdžią perėmė? Nei piktai pažiūrėsi į jų pusę, nei pastabą jiems pareikši, nors jie mus kiekviename žingsnyje provokuoja. Net marširuojant miniai jaunalietuvių, nepabijojo su erzinančiu plakatu viduryje Gedimino prospekto atsistoti, nes žino, kas bebūtų, policija visada bus jų pusėje. Net kai Seimo nariui Petrui Gražuliui, kažkoks iškrypėlis, tiesiai į akis vandenį šliūkštelėjo, nė vienas šalia buvęs pareigūnas jo net dėl chuliganiško elgesio neįspėjo, nors Petras Gražulis yra deputatas, kuris turi neliečiamybės statusą. Niekaip tąkart nesureagavo ir mūsų žiniasklaida... Atsiprašau, suklydau, sureagavo: dar labiau iš Seimo deputato išsityčiojo!

Beje, tu man, Raimi, taip ir neatsakei į klausimą, ar priimsi pas save, jeigu mane išgrūs iš Lietuvos?

- Už ką tave turėtų iš Lietuvos išgrūsti? Esi žinomas žmogus.

- O už ką tave išgrūdo? Buvai nežinomas žmogus? Tapai neparankus globalistams. Laiku su visais pinigais į JAV ambasadą neprisidavei. Būtum sutikęs „oranžines revoliucijas" per „Snorą" finansuoti ir jų dolerius išplauti, ir šiandien tave žiniasklaida aprašinėtų, kaip galingiausią bankininką, aplink kurį visas Lietuvos elitas sukasi. Be to, daug kas į tavo užgyventą turtą gviešėsi, kuriuo tu be saiko puikavaisi bulvariniuose žurnaluose. Elitas yra ne tik pavydus, bet ir gobšus. O aš irgi turiu šiek tiek turto sukaupęs. Savaime papuolu į rizikos grupę: ir pagal finansinę padėtį, ir pagal amžiaus grupę, kuri niekam nebereikalinga. Net anūkams rekomenduojama nuo mūsų atprasti. Nes pripratę pradės mūsų gailėtis ir dar pasakas prašys pasekti. O kas tada klausysis pasakų per televiziją? Tik suaugusieji? Pagal Sorošo programas „smegenis pudrinti" reikia pradėti nuo mažens, kitaip nesukursime atviros visiems visuomenės.

Kaip minėjau, esu labai negabus mokslams. Todėl man sunku su visais persiorientuoti. Su kiekvienu rašiniu Lietuvoje mano priešų gausėja. Jau seniai niekas su manim nesisveikina, o netrukus, jaučiu, dar ant kiekvieno kampo turėsiu su kuo nors muštis. O sveikata jau nebe tokia kaip jaunystėje, kuomet „ryžu" pavadintas iškart į atlapus kibdavau.

Pamenu, kartais ir jaunystėje muštis atsibosdavo, nes pernelyg dažnai aplinka keisdavosi: moksleiviai, jūreivystės kursantai, politechnikumo studentai (pamiršau paminėti, kad mėnesį mokiausi ir ten - už ką išmetė, nebesikartosiu), gatvės „autoritetai", geologai Šiaurėje, kareiviai, statybininkai, studentai - visiems jiems reikėjo kumščiais įrodinėti, kad aš ne „ryžas".

- Bet kad tu ir nesi „ryžas". Tavo plaukai, Vitai, visai ne „ryži". Labiau esi panašus į blondiną.

- Nori pasakyti, kad be viso kito dar esu ir kvailas? Ačiū, Raimi, kad priminei, bet ir pats tą žinau. Kitaip daryčiau interviu su Vasiliausku, Šimonyte ar dar kitais, kurie pasisavino tavo pinigus. Oho, kaip dažnai juos visos televizijos kalbina! Užtat gyvena kaip „inkstai taukuose". O aš kaip tas kaimo durnelis, garsiai visiems pasakoju, ką protingi ir taip puikiai žino, bet todėl jie ir protingi, kad atsargiai kalba ir apie pasekmes laiku pagalvoja.

- O kokios pasekmės tavęs gali laukti?

- Iš manęs jokio didvyrio tikrai nedarys. Jiems gana su kaupu vieno Landsbergio. „Besišlapinančio" pro langą nebeišmes, nes ir taip garsėjam kaip savižudžiai, o jei dar paaiškės, kad esame „mižnių" tauta - neapsimoka! Juk prieš stodami į ES tokie nebuvome. Jei nuskandins, niekas nepatikės, nes jūrininkai plaukti moka. Jeigu žole prifarširuos - ne sezonas, aplinkui sniegas. Įtartina! Belieka „koronovirusas", bet reikia dar palūkėti, kol sulauksime dar vienos bangos, kuomet aukas fiksuos tik statistikai. Nebedomins nei vardai, nei pavardės. Šitaip Žemėje sumažės žmonių masė. Lengviau atsikvėps mūsų gamta su laukiniais gyvuliais ir globalistais.

- Vėl nori išgąsdinti mūsų skaitytojus, „Ryžike"?

- Pagaliau ir tu, Raimi, užkibai ant mano jauko. Mane taip vadindavo, nes buvau strazdanotas. Šiais laikais būčiau madingas, bet jau strazdanų nebėra. Visokie durneliai ir mano „neprieteliai" toliau mane „ryžu" vadina, o mane tik juokas ima. Jie galvoja, kad mane įžeidinėja, o tai tik masalas, kurį laikau pakabinęs. Vis geriau nei „kurdupeliu" išvadintų. Įsižeisčiau vien todėl, kad nežinau, kaip jis atrodo.

- Gal tai konservatorių išdresuotos žiurkės iš „Dviračio žinių"?

- Kodėl, taip manai?

- „Kur du peliukai" sutrumpintai yra „kurdupeliai"!

- Galbūt, man Landsbergio išperos neįdomios. Tik gaila milijono, kurį žiurkės iš „Dviračių žinių" kasmet iš biudžeto sugraužia. Esu tikras, kad atsirastų daug norinčių ir už dyka per LRT iš Lietuvos patriotų išsityčioti. Dar iš kokio fondo primokėtų. Greitai ims gausėti gimstančių ne lietuvių. Greitai veisiasi. 

Kol kas mažai kam tai rūpi. Nes didesnis rūpestis, kaip ES milijardus įsisavinti. Neseniai per televiziją kažkoks naujai iškeptas politikas guodėsi, kad fantazijos nebeužtenka, kaip tuos pinigus geriau įsisavinti. Ar galėjai kada pagalvoti, Raimi, kad mūsų vagims pritrūks fantazijos vogti? Nebesižino, ką su pinigais veikti.

- Mane labiau domina Lietuvos prokurorų neveiklumas.

- Ką tu jų vietoje veiktum, jeigu per prokuratūras ES lėšų dar neskirsto. Manau, kad tu darai tą pačią klaidą, kurią kažkada aš darydavau. Kaip ir tu, galvojau, kad prokurorai privalo mane ginti, jeigu aš, kaip pilietis arba žurnalistas, ginu valstybės interesus. Pavyzdžiui, neleidžiu per „Tauro" banką Lietuvai skirtų lėšų išvogti. Bet bylas prokurorai iškėlė man, o ne vagims. Jaučiausi panašiai kaip tu dabar, Raimi. Irgi labai nervinausi ir dūšią skaudėjo, kad prokurorai eina išvien su vagimis.

Kadangi jiems vadovavo jau minėtas Vilniaus apygardos vadas Ramutis Jancevičius, aš jį savo feljetonuose tuomet piktai išjuokiau. O kai vėliau su juo susitikome, jis man išliejo nuoskaudą, kad esu labai nedėkingas. Paklaustas, kodėl, paaiškino: „Ar tu žinai, kad dėl tavęs man net pats Pėstininkas skambino ir kaip kokį pacaną „piemeniu" išvadino, kad tavęs nepasodinau?" Ar supranti Jancevičiaus nuoskaudą? Pats Aristidas Pėstininkas, buvęs Aukščiausiojo Teismo pirmininko, paskui ir Generalinio prokuroro, pavaduotojas, tarkavo jį už tai, kad manęs nenuskalpavo, o aš jį viešai išjuokiau. Už tai, kad jis dėl manęs savo karjera rizikavo ir neįvykdė nurodymo „iš viršaus".

- Nesupratau, jis turėjo tave nekaltą pasodinti?

- Apie tai - kaltas aš ar nekaltas - nebuvo nė kalbos. Jiems reikėjo bet kokiomis priemonėmis „Respubliką" užtildyti, nes trukdėme vagims „Tauro" banką išvogti. Komunistų valdžia davė nurodymą Pėstininkui, Pėstininkas - Jancevičiui, o Jancevičius - savo prokurorams, kurie nurodymo iki galo taip ir neįvykdė: bylų iškėlė daug, o rezultato nepasiekė jokio. Ko tu nesupranti, Raimi?

- Mano manymu, prokurorai turėjo vagis gaudyti, o ne žurnalistus vaikytis.

- Nebuvo tokios komandos „iš viršaus". Kaip ir dabar nėra Lietuvoje komandos, kuri duotų komandą prokurorams, kad „Snoro" banko vagis išgaudytų. Matyt, Raimi, mudu per daug filmų apie didvyriškus komisarus katanius prisižiūrėjome, todėl ir reikalaujame iš pareigūnų to, kas yra neįmanoma. Dėl kažkokių niekingų svetimų pinigų savo šeimos gerove rizikuoti. Kodėl jie dėl mūsų interesų turi aukoti savo šeimos interesus? Pats matei, kaip jie sukruto, kai Grybauskaitė jiems davė nurodymus iš viršaus ryžtingai veikti. Iškėlė bylas advokatams, teisėjams, seimo nariams, redaktoriams, milijardieriams, net patį Kurlianskį pajudino. Truputį.

- Tai negi man dabar reikia į Grybauskaitę kreiptis, kad būtų teisybė dėl „Snoro" atstatyta?

- O kam tu nori naudotis tarpininkais? Kreipkis tiesiai į Amerikos ambasadą Lietuvoje!

***

27 dalis. KAIP KVAILAI JUOKAUJANT DAR KVAILIAU NEAPSIJUOKTI?

- Raimi, reikia organizuoti lažybas, kuriam iš mūsų „herojų" pirmam prabus sąžinė arba pykčio priepuolis ir jis (arba ji) pradės viešai aiškintis visuomenei, buvo taip, kaip čia parašyta, ar nebuvo? Juk čia ne fantastinis romanas, nors ir sunku įtikėti: įvardinti konkretūs asmenys, ne mistinės istorinės asmenybės, su visais „titulais" ir „nuopelnais" tautai.

- Sutinku, Vitai. Statau 100 prieš vieną, kad pirmoji viešai užprotestuos Vilija, tavo sesuo, apkaltinta prieš visą Lietuvą dėl kelių saldainių vagystės vaikystėje - kaip jai dabar gyventi ir žmonėms į akis pažiūrėti?!

- O aš statau du šimtus (eurų!), kad pirmoji atsibus ir sureaguos prokuratūra ir iškels baudžiamąją bylą! Kad visa Lietuva visiems laikams žinotų, jog negalima grobstyti net ir smulkiu mastu. Jaučia mano širdis, kad sėsim abudu, sesuo Vilė ir aš - už saldainių smulkaus masto vagystę kaip nusikalstama organizuota gauja, veikusi iš anksto nesusitarus. Kad visi vagys Lietuvoje žinotų, kas jų laukia, jeigu ir toliau nesiliaus masiškos vagystės.

- Statau tris šimtus (rublių!!!), nes daugiau neturiu, kad prokurorai nieko neįrodys, teismai išsitęs į dešimtmečius, nors, kaip žinoma, nusikaltimai žmoniškumui senaties termino neturi. (Argi žmogiška vyresnei seseriai suryti saldainius ir dar po to mamai neteisėtai apkaltinti savo mažesnįjį broliuką?!) Juo labiau kad visi daiktiniai įrodymai nusikaltimo vietoje buvo sunaikinti.

- Pasiduodu, nes už rublius aš neparsidavinėju. (Laukiu kol kursas pakils, kai rusai pradės vakcinas pardavinėti.) Ar gali įsivaizduoti, Raimi, kaip karantinavimasis namuose žmones paveikė? Net savo žmoną pradėjau naktimis sapnuoti.

- O kas čia blogo?

- O kas gero? Kartais normaliam vyrui norisi ir į svetimas pasižiūrėti. Bent sapnuose. O dabar visą dieną dviese, po to naktį dviese, ryte irgi dviese, vakare ir vėl dviese - padvėst galima iš nuobodulio! Bandėm dviese nusigerti. Nepadėjo. Prasiblaivėme - ir vėl dviese. Aš savo Linai tuos pačius anekdotus jau trečią kartą pasakoju, o ji, vargšė, vis tiek iš jų juokiasi. Arba jau užmiršta, arba manęs nebegirdi. Mato, kad krutinu lūpas ir džiaugiasi, kad dar gyvas. Gera ji. Draugiška. Kitaip ją užmuščiau. Va taip ir krutam.

- Nebijai, kad tavo Lina perskaitys?

- Neskaitys, kas parašyta. Nes per tiek metų mano visus pigius juokelius mintinai išmoko. Tiek nuo jų prisiverkė, kad jau visos ašaros seniai baigėsi! Be to, išmoko mano mintis per atstumą skaityti. Kam jai antrą kartą skaityti internete. Ne anekdotai gi!

- Prisimenu, Vitai, mums su Sigita Kinijoje guodėsi dėl tavo nevykusių bajeriukų.

- Na, ir atokią vietelę paguodai išsirinkote. Arčiau susitikt negalėjote? Ir ką gi jums apie mane ji Kinijoje pripasakojo?

- Kaip tu jai pirmą kartą meilėje prisipažinai. Ir kaip ji laiminga iš džiaugsmo apsiverkė. Ir kaip tu ją stipriai apkabinai...

- Jaučiu, kad tuoj prie erotinių detalių, Raimi, pereisi. Matyt irgi karantinas tave blogai veikia, jei svetimas meilės scenas galvoje bandai atkurti. Gal jau tau su galva negerai? Nesupratau, „prie ko" čia mano nevykę bajeriai?!

- Neapsimesk durneliu! Paskui savo Linai priminei, kad yra balandžio 1-oji - Melagių diena! Ar gražu šitaip tyčiotis iš savo mylimos žmonos?

- Balandžio 1-oji yra ne tik Melagių diena, bet ir humoro. Turėjau gi kažkaip apsidrausti. Pats užsiminei, kad pirmą kartą jai meilėje prisipažinau. O kas, jeigu ji man nebūtų atsakiusi tuo pačiu? Taip ir būčiau likęs apgailėtinu nevykėliu visam gyvenimui. O gyvenimas manęs niekada negailėjo: nuo pat gimimo suaugusieji, dėdės ir tetos, visus vaikus girdavo, kokie jie gražūs ir geručiai, o mane guosdavo, kad iš manęs irgi kas nors išaugs. Žinai, kokius kompleksus įvarė - mažiukas, strazdanotas, bjaurus, visada pasišiaušęs...

- Tu per daug smulkiai man nepasakok. Aš tave juk ne kartą esu matęs. Dar prisimenu, kaip atrodai.

- Šaipykis, Raimi, šaipykis iš mano nelaimingos vaikystės. Džiaukis, kad Maskvoje. Būtum šalia - užmuščiau!

- Šiandien tu kažkodėl linkęs visus užmušti. Irgi karantinas veikia?

- Aš visada visus „užmušinėju" su savo durnais bajeriukais, kai būnu geros nuotaikos. Kuo daugiau „užmušu" - tuo labiau nuotaika pakyla. Iš Vito Lingio išmokau. Jis visus irgi savo bajeriais „užmušinėjo". Įsivaizduoji, trejus metus su juo ekstremaliomis sąlygomis nuo ryto iki vakaro darbavomės ir nė karto nesusipykome!

Tiesa, vieną kartą ant jo buvau rimtai užsiutęs. Kai Vokietijoje eilinį kartą savo galimiems strateginiams partneriams parsidavinėjome. Jie mums už 50 procentų akcijų pasiūlė milijoną markių - Vitas juokiasi. Tada - du. Vitas juokiasi dar garsiau. O kai išstenėjo tris milijonus vokiškų markių, Lingys liūdnai atsiduso ir konstatavo: „Hitler kaput!" Aišku, po šito derybos nutrūko. Ir mes grįžome pliki basi, kaip ir nuvažiavome. O kai aš ant jo išliejau visą savo pyktį, jis kaltai prisipažino, kad kitokių žodžių vokiškai nemokėjo, o labai norėjo prieš juos pasirodyti, kad viską supranta, nes jie daug tarpusavyje vokiškai kuždėjosi. Nebent dar galėjo pasakyti partneriams iš Vokietijos: „Hande hoch!" (liet. „Rankas aukštyn!") Tada jau ir aš žvengti pradėjau... Vietoje „užmušė"! Kaip, žmogau, po to galėjai ant jo pykti?

Humoro pagalba neretai pavyksta iš nemalonių situacijų išsisukti. Pamenu, kartą mokykloje pasiryžau pačią gražiausią mergaitę, Reginą Tamašauskytę, paskutinio šokio iškviesti. O tais laikais šokiai vykdavo Aktų salėje, nors nepamenu, kad bent vienas lytinis aktas ten būtų įvykęs. (Nebent scenos užkulisiuose ir tai greičiausiai tarp mokyklos direktoriaus ir mano pradinių klasių mokytojos, kuriai tuo metu jau buvo gerokai virš pensijos, ir jai jau buvo tas pats - su kuo, kur ir kada?)

Per šokius visi berniukai stovėdavo vienoje salės pusėje, o mergaitės - kitoje. Todėl, norint išsikviesti partnerę šokti, tekdavo greitu žingsniu pereiti visą salę, kad kiti tavęs neaplenktų. Nes tuomet tektų nukabinus nosį atgal prie savo sienos sugrįžti. (Nestovėsi gi pasimetęs tarp mergaičių ir nelauksi, kol tave koks berniukas iškvies, tais laikais tai nebuvo madinga.) Tai va, aš, pats bjauriausias moksleivis, nutariau pašokdinti pačią gražiausią moksleivę. Kodėl? Iki šiol nesuprantu. Gal jau tada mėgau iššūkius. Gal - kad visi ją buvo iki ausų įsimylėję? Nebeprisimenu. Tik aiškiai prisimenu, kai vos nuskambėjus pirmiems muzikos akordams, iš visų jėgų roviau iš vietos, nors kiti berniukai dar tik akimis partneres rinkosi.

Lekiu tiesiai į Reginą, o jos akys tik plečiasi plečiasi iš siaubo... Visa salė nuščiuvo, niekas nieko nebekviečia, žiūri, kuo viskas baigsis, aš net žingsnį sulėtinau ir, beje, pirmą kartą supratau, ką reiškia akimis susikalbėti. Reginos akys šaukte šaukė: „Ryžas", maldauju, tik ne mane, juk po paskutinio šokio partneris turi teisę į namus parlydėti - ką aš su tokiu „ryžu" ten veiksiu?!" O aš nebegaliu nieko pakeisti, visa salė mato, kad einu tiesiai į ją nusitaikęs. Taip ir stovi vaizdas, kaip visi leips iš juoko, kai būsiu atstumtas. Kokia gėda!

Todėl, pasiekęs tikslą, garsiai, kad visa salė girdėtų, lėtai paklausiau: „Ar galima paskutinio šokio?.." Ir išlaukęs, kol ji atsakančiai pamaskatuos galva, su kreiva šypsena pabaigiau sakinį: „Tavo geriausią draugę pakviesti? Kodėl tu kratai galvą? Gal jai pavydi? " Ir paėmęs už parankės jos kaimynę, Valdą Kleivytę, nuėjau į salės vidurį, o visi moksleiviai mirė iš juoko, kai išraudusi ir užsidengusi veidą Regina nėrė lauk, net nebelaukusi muzikos pabaigos. Tad, Raimi, gyvenimas mane privertė juoku dangstyti savo nesėkmes, kitaip seniai būčiau pats save iš nevilties užmušęs.

- Bet labai ilgas tavo pasakojimas. Vėl neliks laiko pakalbėti apie valdžios aferas su „Snoru"? Pakalbėjai ne į temą...

- Nieko tu, Raimi, nesupranti. Mano moralo esmė yra tokia: jei aš ką nors susiruošiau rimtai „pašokdinti", geriau nuo manęs nebėgti. Tik dar labiau apsijuoksite... O tu, Raimi, man turbūt pavydi, nes pats nemoki linksmų istorijų pasakoti. Tavo visos istorijos yra tik apie sužlugdytą „Snoro" banką. Liūdnos ir be laimingos pabaigos. O juk visiems labiau patinka nuotykiai su laiminga pabaiga, ar nė karto nesi daręs atpalaiduojančio viso kūno masažo?

- Tik vieną kartą. Kinijoje. Kai tu mane nusivedei... O tokių, atsiprašant, linksmų istorijų galiu skaitytojams pripasakoti daugiau negu tu. Nes priešingai, nei tu, aš mokykloje buvau ne tik pats gražiausias, gali mano Sigitos paklausti, bet ir pats stipriausias, nes tol lankiau kultūrizmą, kol tapau čempionu. Vieną kartą irgi nuėjau į šokius, nes treniruoklių salės durys užsikirto. Tąkart mane irgi bandė iškviesti šokio viena tokia strazdanota mergaitė, ne Siga, ir aš jai visiems matant atsakiau!

- Nesupratau, kur čia bajeris?!

- Ji irgi raudodama iš salės pabėgo. Tad ne tu vienas esi humoro mėgėjas ir moki mirtinus bajerius „skaldyti".

- Dabar supratau. Kol neprisijuokavome, siūlau pereiti prie bankų temos. Kas pirmas pradės pasakoti - aš ar tu?

- Gal, sakau, metame burtus?

- Aš jau, Raimi, išmečiau. Valio, laimėjau!

Tai va, Raimi, kai „socdemai" su konservatoriais lietuviškus bankus savo partijų reikmėms visai ištuštino, tų bankų valdytojus pavertė „atpirkimo ožiais" ir pradėjo po teismus tampyti. Lietuvos finansinėje rinkoje tapo nyku kaip po karo. Žmonės buvo priversti santaupų likučius kišti į kojines, kurių, kaip ir patikimų bankų, labai trūko. Todėl pasirodžius švedams, kuriuos Vilniaus banko valdytojas Julius Niedvaras prisiviliojo, pasiūlęs jiems įsigyti „Vilniaus" banko akcijų, darbo liaudis labai apsidžiaugė.

Nes tada dar visi naiviai tikėjo, kad vagia tik vietos „homo sovieticus", o svetimšaliai iš „globalium imperialisimus" yra dori kaip tikri kapitalistai iš Markso ar Marso. Net lietuvaitės anuomet baruose atsišaukdavo tik tuomet, kai jas pašaukdavai užsienietiškai. O jei bandydavai jas užkalbinti dzūkiškai, aukštaitiškai ar, neduokdiev, žemaitiškai, galėjo ir bokalą į galvą paleisti. Todėl užsienio kalbų kursai buvo itin paklausūs. Niekas nenorėjo mirti.

Atėjus švedams, lietuviai lengviau atsikvėpė. Lengviau atsikvėpė ir mūsų „proto bokštai" valdžioje. Visai Lietuvai pareiškė, kad užsienio bankai yra atleidžiami nuo mokesčių, kad daugiau bankai nebankrutuotų ir lietuvių indėliai būtų saugūs. Taip buvo išgelbėtos vargšelių Valenbergų ir Rotšildų šeimos nuo maro, bado ir kitų negandų. Lietuvos tarnautojų, darbininkų ir valstiečių bei pensininkų sąskaita. Ar kažkaip panašiai.

- Žiūriu, Vitai, tu irgi šį tą išmanai bankininkystėje.

- Labiau norėjau, kad patys nuskriausti „atpirkimo ožiai" apie savo sudaužytus likimus pasipasakotų, bet, matau, kiekvienas kaimas turi turėti savo kvailelį. Tad eilinį kartą dėl visų tenka man aukotis.

Pasakoju toliau. Nusipirkę Vilniaus banką, švedai liepė savo pastumdėliams supirkti visą rinką, kad kuo mažiau Lietuvoje jiems liktų konkurentų. Todėl pakalikai šlavė viską, kas po ranka papuolė. Bet daugiausiai vargo su „Hermiu", nes „ant panašių į save užsirovė": paskubom monopolizavę rinką, skandinavai kartu gavo ir nemalonią „dovanėlę" - aibę rizikingų kreditų ir indėlių su milžiniškomis palūkanomis. O terminai jau ėjo į pabaigą, ir artėjo metas, kuomet bankas privalėjo visiems indėlininkams santaupas su palūkanomis grąžinti. O susikaupė labai nemalonios bankininkų ausiai sumos.

Ta proga, prisiminkim, kad laikai buvo ne tokie, kaip dabar, kai ne tik padėdamas, bet ir išsiimdamas pinigus iš banko, privalai kaskart susimokėti, be to, negaudamas absoliučiai jokių palūkanų. Tais laikais, tik nenualpkite, už ilgalaikius indėlius mokėdavo net iki 20-30 procentų metinių palūkanų! Štai tokį „turtą", skubėdami monopolizuoti Lietuvos rinką, švedų bankininkai paveldėjo! Kas jiems beliko daryti? Negi mokėsi vietiniams aborigenams milijonines palūkanas?!

Tada ir buvo sugalvota afera, kaip atsikratyti brangių palūkanų...

***

28 dalis. KAIP IŠ CHAOSO GIMSTA NAUJOJI PASAULIO TVARKA

- Pirmiausia viename laikraštyje pasirodė Vilniaus banko (VB) kuklus pranešimas, kurį pasirašė l.e. prezidento pareigas Julius Niedvaras. Nors skelbimas buvo išspausdintas labai smulkiomis raidėmis ir patalpintas paskutiniuose puslapiuose, kažkodėl jis labai daug kam užkliuvo: pasigirdo kalbos, kad Niedvaras banką palieka, nes jis nebemokus, kad tuoj skelbs bankrotą. Žmonės, neseniai pergyvenę ne vieno banko griūtį, rimtai sunerimo. Vėl rizikuoti savo santaupomis niekas nebenorėjo. VB klientai veržėsi į banko filialus, bet ten jiems niekas nieko žmoniškai nepaaiškino. Vilniuje pasklido gandai apie J.Niedvaro atsistatydinimą ir greitą banko žlugimą, bet nei Lietuvos valdžia, nei VB vadovybė į tai niekaip nereagavo.

Verslininkai puolė atsiiminėti savo pinigus, net buvo kalbų, kad pats oligarchas Bronislovas Lubys „ant kabliuko užkibo", stebuklo tikėjosi tik indėlininkai, kurie iš gobšumo vis dar bandė sulaukti, kol baigsis jų indėlių terminai, ir jiems VB išmokės milžiniškas palūkanas. Tačiau nei Lietuvos valdžia, nei Vilniaus banko vadovybė jų nuraminti neskubėjo. Politinėje padangėje tvyrojo olimpinė ramybė net tuomet, kai prieš pat Kalėdas prie VB filialų išsirikiavo kilometrinės eilės - matyt, ir indėlininkų nervai nebeišlaikė! Bet net ir tuomet viešojoje erdvėje nepasirodė absoliučiai jokio komentaro, nors paprastai žmonės prieš šventes grūdasi turgavietėse ir „Maximose", o ne bankų skyriuose. LT ir VB valdžia apsimetė, kad nieko nemato ir nieko negirdi. O švedai su Niedvaru pilnom kelnėm iš laimės trynė rankas iš džiaugsmo, matydami, kaip akyse nyksta bankinės palūkanos. Turint galvoje, kad, nutraukus sutartį su VB anksčiau nustatyto termino, kai kam buvo numatytos net baudos, įtariu, kad dėl sukelto chaoso ir panikos pelnai išaugo iki šimtų milijonų.

Nes pasigirdus nerimastingiems valdininkų balsams, kas čia po galais vyksta, niekas iš VB vadovų nesiteikė viešai pasiaiškinti. Mirtina tyla! O aplink ją baisus chaosas...

Todėl pirmame naujų metų numeryje aš išmečiau iš „Vakaro žinių" laikraščio pagrindinį straipsnį apie korupciją Kaune ir patalpinau publikaciją „Kas, po velnių, darosi tame Vilniaus banke!?" O žurnalistams liepiau skubiai apklausti politikus, kodėl jie visi kaip susitarę tyli?

Kai dienraščio numeris buvo paruoštas spausdinti, vakare pas mane skubiai įsiprašė J.Niedvaro pavaduotojas Gintaras Bareika. Uždusęs įvirto į mano kabinetą ir vos neverkdamas maldavo jokiu būdu nespausdinti kritinio straipsnio. Siūlydamas pasakiškus reklaminius biudžetus, jis man prasitarė, kad chaosas jau tampa nebevaldomas. Ta frazė man ir užkliuvo. Supratau, kad iki tol „chaosas buvo valdomas". Mandagiai atsisakiau reklamos ir kitą rytą straipsnis apie Vilniaus banką pasiekė skaitytojus.

Po skandalingo „Vakaro žinių" numerio, kuriuo prezidentas Valdas Adamkus net per televizoriaus ekraną mosikavo, Lietuvos valdžia su banko vadovybe pagaliau sukruto. Prezidentas liepė VSD pareigūnams išsiaiškinti, kas skleidžia gandus apie Vilniaus banko žlugimą? Bet kai po kelių savaičių VSD nustatė, kad „gandai apie Vilniaus banko žlugimą kilo iš paties Vilniaus banko", tai jau nieko nebedomino. „Atpirkimo ožiu" buvau paskelbtas aš: viešai apkaltintas, kad vykdžiau naujai išrinkto prezidento Rolando Pakso užsakymą ir net 4 milijonų kyšio gavimu iš „Hansa" banko, kad sužlugdyčiau jų konkurentą.

Vienintelė paguoda, kad, demaskavęs dirbtinai sukeltą chaosą, bent menkai daliai Lietuvos indėlininkų išgelbėjau palūkanas ir jie iš bankininkų gerai uždirbo. O kiek indėlininkų savo palūkanas prarado, būtų galima sužinoti tik tuo atveju, jei LB priverstų SEB vadovus atskleisti „komercinės paslapties" skraistę.

- Utopija, Vitai! Vasiliauskas to niekada nepadarys, juo labiau to nedarys buvęs banko klerkas Nausėda.

Klausausi aš tavęs, o prieš akis Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Stasys Jakeliūnas stovi. Jis irgi bandė kovoti už banko klientų interesus, bet turbūt pats puikiai prisimeni, kuo jam visa tai baigėsi. Kai jis pateikė Seimui įrodymus, kad komerciniai bankai savo klientus apskaičiavo net 500 milijonų eurų ir pareikalavo, kad Lietuvos banko vadovas V.Vasiliauskas pateiktų Seimo nariams reikalingą informaciją, tas iš jo tik pasišaipė, klausdamas, gal dar reikėtų pateikti medžiagą apie JAV prezidento Džono Kenedžio nužudymą? Akivaizdžiai Lietuvai pademonstravo, kad jam nusispjauti į apvogtų lietuvaičių interesus, svarbu, kad švedai būtų laimingi ir patenkinti. Konservatoriai jį tada entuziastingai palaikė, vis dažniau ėmė skambėti priekaištai, kad nėra kada kapstytis po praeitį, ir Stasys Jakeliūnas buvo gėdingai užtildytas. Nepadėjo nė premjero Sauliaus Skvernelio kreipimasis į prokuratūrą. Prokurorai aferos net nesvarstė. Nematė pagrindo.

Aš, Vitai, niekaip negaliu suprasti, kodėl lietuviai ne tik patys nekovoja dėl savo vagiamų pinigų, bet ir nepalaiko savo gynėjų? Net išgirdę, kad juos bankininkai apšvarino puse milijardo, niekas nė piršto nepakrutino - nei piketavo, nei susirinko prie Seimo, kad Stasį Jakeliūną palaikytų. Galėjo apvogti piliečiai ir Vasiliauską banke aplankyti, kad jis bent kiek savo lašinius pajudintų.

- Galėjo, Raimi, daug ką galėjo piliečiai padaryti, bet nieko nedarė, buvo abejingi, o dabar nebegali, nes Lietuvoje liko tik neįgalūs. Aktyvūs ir drąsūs buvo kulkomis apšaudyti (kalbu ne apie rusų okupantus), protingi ir drąsūs emigravo (kalbu ne apie pokario piliečius, bėgusius nuo ruso), o čia pasiliko tik pasyvūs, nemėgstantys mąstyti savo galva, drovūs ir mandagūs piliečiai, kuriems svarbu, kad laiku būtų išmokamos pašalpos ir nevėluotų atsidaryti Užimtumo tarnyba. Užtat visi tolerantiški ir pakantūs. Rūpinasi šuniukais ir jų gyvenimo sąlygomis. Globalistus ir mūsų valdžią tai tenkina.

Privalau skaitytojus įspėti, kad šiuo metu būtų itin budrūs, nes vėl keliamas chaosas. Tik šį kartą ne vietinio masto, o pasaulinio lygio. Neatsitiktinai nuo ryto iki vakaro visų dėmesys yra dirbtinai sutelkiamas į „Benamių šuniukų gerovės kūrimą" arba „koronaviruso" siaubą. Ką šiandien mums rengia chaoso kūrėjai? Girdėjau, jau parengtas įstatymas, kuris po naujų metų pareigūnams leis prieš nepaklusnius žmones ne tik fizinę, bet ir psichologinę prievartą naudoti. Įdomu, kam šito skubiai prireikė? Žinant, kaip apsukriai chaosu Vilniaus bankas pasinaudojo, kad žmonės savo pinigų atsikratytų, dabar visas pasaulis privalomąja tvarka privalės pinigų atsisakyti ir vieningai pereiti prie mistinių skaitmeninių finansų?

Mano manymu, tai nėra pats blogiausias variantas.

Kaip pasauliui atsikratyti skolų, jeigu šiandien jos artėja prie trijų šimtų trilijonų? Tai sudaro beveik keturis metinius viso pasaulio biudžetus. Žmonija jau seniai bankrutavo. Jei anksčiau pergyvenome, kad pinigas nepadengtas auksu, tai dabar, įtariu, jis net ant popieriaus neatspausdintas. Juk tarpusavyje esame verčiami atsiskaityti ne realiais pinigais, bet virtualiais skaičiukais iš kompiuterio. O kokia yra skaičiuko vertė? Nulinė!

Jei netiki manimi, Raimi, išjunk elektrą ir pasižiūrėk į juodą kompiuterio monitorių. Ar tau jis nepanašus į kosmoso „juodąją skylę", kurioje viskas dingsta? Būtent čia yra tikroji pinigų „saugykla". Ir ne tik pinigų, bet ir vertybinių popierių, akcijų ir net investuotojų aukso. Visi kompiuteriai yra sujungti į vieningą tinklą, o to tinklo visi galai sueina į galingą duomenų bazę (serverį), kuris yra pas naujuosius pasaulio valdovus. Tereikia jiems išjungti serverį ir visos skolos anuliuosis. („Apsinulins!")

Todėl ir siekiama kuo greičiau pereiti prie privalomo atsiskaitymo bankinėmis kortelėmis, kad būtų galima skubiai išimti iš apyvartos banknotus. Kad įsiutę žmonės negalėtų jais valdžiai po nosim mosikuoti, jeigu netyčia ar tyčia kompiuteriai pavirstų „juodom skylėm."

Ta proga, Raimi, siūlau tau pasižiūrėti video su naujausiu JAV prezidento Trampo pasisakymu, kur mums tereikia vietoj amerikiečių įsivaizduoti lietuvius, kad suprastume, kaip šiandien visame pasaulyje vyksta valdžios rinkimai.

Kitaip civilizacijos laukia tik dvi išeitys: karas, kuris visas skolas nurašo, arba krizė, kuri gresia pilietiniais karais. Bet kuriuo atveju bus daug kraujo. Raimi, ar mums su tavimi to reikia? Ar mes su tavimi dar mažai prisikentėjome?

- Aš daug kentėjau. O „prie ko" čia tu?!

- Žinoma, „ne prie ko". Niekada nekenčiu, nekentėjau ir nekentėsiu. Tik sakau, prisikentėjau su tavim, Raimi. Kas tau čia nesuprantama?

- Nebenoriu klausytis tavo nesąmonių. Ar kalbėsime apie bankus?

- Ar tau, Raimi, pačiam nejuokinga, kad kreipiesi užtarimo pas skandalingiausią Lietuvos bankų griovėją? Net didžiausias seklys - operatyvininkas, visažinis buvęs Seimo nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas Alvydas Sadeckas, kalbėdamas per televiziją ne taip seniai visiems aiškino, kaip Tomkus, vykdydamas neaiškią užduotį, Švedijos banko vos nesugriovė. Keista, kai asmuo, buvęs atsakingas už Lietuvos nacionalinį saugumą, šitaip primityviai mąsto ir paviršutiniškai galvoja. Tokiam kvaišai pakanka pakišti panosėn tendencingą informaciją ir jis jau gatavas nusikaltėlį „iš akies" nustatyti ir net pasiųsti jį už grotų. Belieka spėlioti, kiek nekaltų žmonių per jo bukumą kalėjimuose atsidūrė, kai jis kriminalinėje policijoje dirbo? Ir tokie „proto bokštai" vadovavo Lietuvos nacionaliniam saugumui? Juk šitokiais avigalviais ne tik VSD, bet ir FSB yra vienas malonumas manipuliuoti!

O dabar apie bankus... Tu turbūt nežinai, Raimi, kad ir aš galėjau bankininku būti? „Respublika" buvo tarp penkių steigėjų, steigusių „Spaudos" banką, kuris vėliau virto Vilniaus, dar vėliau „Vilnius - SEB", kol galiausiai tik SEB raidės beliko. Mat to banko steigėjas ir iniciatorius Julius Niedvaras pinigų pakankamai neturėjo, todėl kreipėsi į mane, turtingą leidėją, kad kartu su juo naują „Spaudos" banką įkurčiau. Bet aš tuo metu buvau labai užsiėmęs valstybiniais reikalais, po darbo vykdžiau TSRS deputato pareigas, todėl nuo „Respublikos" delegavau į banko valdybą savo pavaduotoją Rytį Tarailą, kuris ten dėl kažko sukonfliktavo, tad likom su pinigais, bet be banko. O tarp steigėjų įsiamžinome. Taip ir likome istorijoje banko steigėjais.

Ir, ačiū Dievui, kad netapau milijardieriumi.

Po kiek metų J.Niedvaras vėl atbėgo pas mane prašyti, kad gelbėčiau jo banką nuo „Luokės" finansinės grupuotės, kuri su premjero Adolfo Šleževičiaus palaiminimu buvo beveik perėmusi banko valdymą. Drebėjo jis mano kabinete, kaip epušės lapelis. Savo akimis įsitikinau, ką reškia veidas - baltas kaip popieriaus lapas. Atkariavau jam tą banką, be jokio atlygio, ir po kurio laiko jis su kaupu man „atsilygino": per aferą su Vilniaus banko nusuktom palūkanom vos manęs gyvo po banko „griuvėsiais" nepalaidojo...

Nors karas su galinga „Luokės" grupuote man galėjo baigtis dar blogiau. Vienas mano pažįstamas, dabar jau miręs, kuris nuolat informaciją apie „Luokės" nusikalstamą veiklą teikdavo, pasirodo, mano vardu iš jų paėmė kyšį. Net šimtą tūkstančių dolerių į kažkokį Gibraltaro „ofšorą" pervedė! O jis jiems už tai pažadėjo, kad bet kokia kritika „Respublikoje" bus sustabdyta. Kai ji vis nesibaigė ir nesibaigė, sumokėję kyšį vyrai ramia sąžine svarstė, ar nereikėtų pagaliau mane „padėti į vietą", kad jų nebereketuočiau. Mane išgelbėjo tik tai, kad po straipsnių vieną iš jų pareigūnai į belangę uždarė. Būčiau dabar gulėjęs „savo vietoje" ir turėtum, Raimi, pats su savimi interviu daryti.

- Beveik taip ir darau. Pats save šnekinu, jei tik gaunu progą įsiterpti.

- Įkalbėjai. Terpkis. Pasakok toliau, kas ir kaip tame „Snore" nutiko?

- Tai dabar matai, Vitai, kiek visokių „brudų" mane supo. Užuot versle konkuravęs vien su skandinavų bankais, buvau priverstas kovoti dviem frontais. Dar ir Lietuvos bankas mums stipriai trukdė. Na, ne Lietuvos bankas apskritai, bet tokie „brudai" kaip Petrauskas, Kuodis, Leika ir į juos panašūs niekšai. Tik čia pavojingiau buvo. Kaip Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas D.Petrauskas „auklėdavo" ir sakydavo: „Jei neklausysite ir savaip darysite - licenciją iš banko atimsime."

Ką vėliau V.Vasiliauskas ir padarė. Visi vėlesni mūsų su Sigita bandymai apginti savo turtą buvo nesėkmingi, buvo tiesiog Lietuvos teismų, prokurorų ir antstolių „pervažiuoti buldozeriu". Akivaizdu, jog mūsų pavardė Lietuvoje buvo paversta odiozine, kas netingėjo - tas mus ir puolė. Ypač, kai gviešėsi mūsų turto. O kad jį užgrobti būtų lengviau, „Snoro" bylą nuo pat pradžių „baltais siūlais siuvo", sufabrikavo ir politizavo.

Dar daugiau galiu pasakyti. Sigitos teisėti veiksmai bei jos noras apginti mūsų turtą, skundžiant pareigūnų neteisėtus veiksmus dėl turto ir piniginių lėšų arešto, buvo traktuojami kaip išieškojimo proceso vykdymo vilkinimas. Antstolis Irmantas Gaidelis Vilniaus m. apylinkės teismui net buvo pasiūlęs mano žmonai Sigitai skirti 5000 eurų baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Cinizmo viršūnė! Ir taip elgiamasi Lietuvoje vykstančiuose procesiniuose veiksmuose? Bet reikia pažymėti, kad tą kartą teisėja kažkodėl neišdrįso Gaidelio reikalavimo patenkinti ir Sigitai 5000 eurų baudos neskyrė. Tačiau kitus antstolio prašymus įvykdė ir mūsų likusį turtą Gaidelis lengvai išvaržė.

- Na matai, Raimi, ne viskas taip blogai. Sutaupėt penkis tūkstančius eurų. Taip, kapeika prie kapeikos, ir vėl galėsi „Ferariais" puikuotis!

- Užsičiaupk ir klausyk! Dar noriu visiems papasakoti, kaip Glavecko žentas Petrauskas iš Lietuvos banko man su Antonovu kenkė ir kaip, švedų bankininkų norus pildydamas, mūsų verslą žlugdė. Norime pirkti, pavyzdžiui, „Finastos" banką, jau viską sutarę ir suderinę su jų akcininkais, o nueinu tvarkingai į Lietuvos banką apie tai informuoti vadovybę, LB valdybos pirmininko pavaduotojas D.Petrauskas šoka man į akis, sakydamas Reinoldijui Šarkinui: „Pirmininke, aš prieštarauju. Nereikia jiems leisti „Finastos" pirkti."

O Šarkinas nelabai jam pasipriešinti begalėjo. D.Petrauską ne tik Seime K.Glaveckas palaikė, bet ir V.Adamkus iš prezidentūros. O kai į valdžią konservatoriai atėjo ir premjeru A.Kubilius tapo, o finansų ministerijai I.Šimonytė, skandinavų bankų vasalė, vadovauti pradėjo, o Daukanto aikštės rūmuose su konservatorių pagalba į prezidento kėdę D.Grybauskaitė atsisėdo, tapo aišku, kad nieko gero nebus.

Po to, norint menkiausią klausimą išspręsti ir gauti LB patvirtinimą, reikėjo tokius kančių kelius pereiti, kad net nebesinori prisiminti. Tuo tarpu švedų bankų vadovai Lietuvos banko duris su koja atidarinėjo.

Gerai atsimenu vieną labai iškalbingą atvejį. 2007 metais uždirbome rekordinį pelną - bemaž 21 mln. eurų (71,9 mln. litų) grynojo pelno. Dar turėjome ir iš ankstesnių metų rezervų sukaupę. Tad nutarėme visiems akcininkams išmokėti dividendus. Tam suplanavome 7 mln. eurų (25 mln. litų) skirti. Parengėme sąmatą ir kaip priklauso pelno nuostolių ataskaitą pateikėme Lietuvos bankui.

Paskambina iš Lietuvos banko ir išsikviečia mane pasiaiškinti. Nuvykęs į LB randu visą valdybą susirinkusią. Man tiesiai pareiškia: „Kodėl tu dividendus savo akcininkams moki, kodėl tiek daug, kodėl rinką „iškraipai", juk švedai dividendų nemoka!" Labiausiai tada Petrauskas „plėšėsi" . Mano argumentai, kad dorai užsidirbome ir iš savo pelno mokame, priimti nebuvo. Tada jie man perspėjo, kad tiek daug dividendų mokėdamas aš galiu ne tik švedų bankų nemalonės sulaukti, bet ir iššaukti žmonių gatvėje nepasitenkinimą, nes visi dabar neturtingai gyvena.

Tada aš mečiau paskutinį argumentą. Pasakiau, kad švedų bankai dividendų nemoka, nes gudriau pinigus išsiima. Apeidami mokesčius Lietuvoje! Ir paprastus Lietuvos žmones labiau nuskurdina, nei kiti rinkos dalyviai. Sakau, jūs gerai žinote, kad Švedijos motininiai bankai nedidina savo dukterinių bankų kapitalo (kaip mes), o duoda į kapitalą subordinuotas paskolas, kitaip sakant, skolina už procentus. O kadangi tuo laiku Švedijoje piniginės lėšos žymiai pigesnės, o paskolos Lietuvoje buvo 2-3 kartus brangesnės, tai jie ramiai sau pinigus į Švediją išsivarydavo, kad tik Lietuvai nieko mokėti nereikėtų. Ir sakau, - jūs, Lietuvos banko valdybos nariai, tą labai gerai žinote. O skandinaviško kapitalo bankai todėl Lietuvoje gali net nuostolingai dirbti, mokesčių į šalies biudžetą nemokėti, todėl jiems tie dividendai yra nesvarbūs. Dar neaišku, ką paprasti žmones su jumis padarytų, apie tai sužinoję - ar nebijot, kad jie į gatves išeis? Taip ir pasakiau jiems, Vitai. Kad tu matytum, kaip jiems veidai ištįso...

- Na, va, o tu dar stebiesi, Raimi, kodėl jus uždarė - niekam nemalonu su ištįsusiais veidais gyventi. Pažiūrėk, kaip po jūsų išvarymo iš Lietuvos LB vado veidas pasitaisė. Apvalus kaip futbolo kamuoliukas. Taip ir knieti į jį iš visų jėgų spirti.

- Man labiau Vasiliausko snukis į krepšinio kamuolį panašus. Futbolo kamuoliukas per mažas. Būtų mažesnis už kaklą - durnai atrodytų. Labiau į apatinę galvutę būtų panašus, o solidžiam LB vadovui tai ne itin tinka.

Nors šiandien jau nebestebina, kad anuomet skandinaviško kapitalo bankai, turėdami didžiulę finansinę įtaką Lietuvos ūkiui, ėmėsi pačių drastiškiausių veiksmų, paveikdami šalies valstybės valdymo institucijas, kad „Snoras" būtų sunaikintas kaip pavojingas ir nereikalingas konkurentas. Nebestebina ir tai, kad visi Lietuvos ir LB vadovai, nesiskaitydami su jokiomis pasekmėmis, pasidavė skandinavų spaudimui. Nors žinant, kad grobikų „stogas" buvo pati prezidentė, supranti, kad kitaip baigtis ir negalėjo.

Matai, kaip sistemos „varžtelių" pagalba mumis lengva manipuliuoti - banko plėšikas Vasiliauskas viešai mane apvagina, „seklys morka" Sadeckas tave bankų žlugdymu garsiai apkaltina. Tokie mūsų išlaikomi mulkiai tegali mums orą ir tarptautinius santykius gadinti arba su VSD pagalba kokį „rusų šnipą" gimtadienio proga Landsbergiui padovanoti.

- Tau geriau žinoti, Raimi. Juk tave patį prieš Kalėdas vos „nesupakavo" ir nepadovanojo...

- Įdomu, kokie siurprizai šiemet per Kalėdas ir Naujuosius metus mūsų laukia?

- Tikėkimės, kad, vietoj Senelio Šalčio ir Snieguolės, mūsų neaplankys Daktaras su švirkštu ir Seselė su vakcinos ampule?

- Nespės tiek daug pagaminti. Be to, reikia išbandyti tą vakciną išbandyti.

- Su pelėmis jau išbandė. Metas išbandyti, kaip vakcina veikia veršiukus.

***


29 dalis. PER KANČIAS - Į ŽVAIGŽDES, O PASKUI - Į MASKVĄ!

- Žinai, Vitai, prisipažinsiu atvirai: kito tokio demagogo, kaip tu, nesu matęs!

- Aš matau kasdien. Kiekvieną rytą, kai skutuosi. Prisipažinsiu, kad daug smagiau žiūrėti į save, nei per televiziją kitus demagogus stebėti. Ar tau nekeista, kad mudu iš visos širdies jų nekenčiame, o jie mus kenčia ir pakenčia? Nors jėgos struktūros yra jų rankose. Kaip manai, kodėl jie nei tavo Paryžiaus arbitražo teismo nebijo, nei mano patyčių, nei baisių faktų, kuriuos mudu visuomenei pateikiame? Niekaip nereaguoja! Kaip manai, kodėl?

- Nežinau, gal galvoja, kad, kaip visada, „teisybę" bus galima nusipirkti ir Prancūzijoje? Galbūt Europos Sąjungos teismuose šeimininkauja kaip savo namuose - juk šitiek savų teisėjų ten delegavo! O visuomenės palankumą turbūt tikisi Gaidžio sociologinėse apklausose užsisakyti. Tu man geriau paaiškink, kodėl Lietuvos valdžia į tavo spaudos kritiką nereaguoja?

- Paaiškinimas labai paprastas: nebuvo suderinta su jais iš anksto. Pažiūrėk, kaip URM'as, Vyriausybė, Seimas ir net prezidentas griežtai sureagavo į žiniasklaidos reportažus apie neteisėtus Lukašenkos veiksmus - akimirksniu! Nes viskas buvo suderinta su valdžia iš anksto. Ne tik Vilniuje, bet ir Briuselyje. Pas mus yra tokia išsivysčiusi demokratija ir žodžio laisvė, kad galima ne tik rusų Putiną, bet ir mūsų sąjungininkų vadovus aršiai sukritikuoti: Lenkijos, Vengrijos ir net JAV prezidentą! (Bet ne Baideną, o Trampą, nes tik pastarojo kandidatūrą su Sorošu suderinti pavyko.)

- Bet Lietuvos vadovų sisteminė žiniasklaida taip aršiai, kaip opozicijos, nekritikuoja.

- Matyt, dar derinasi tarpusavyje: kam, kiek ir už ką? Vyksta intensyvios derybos. Esu tikras, kad laimės baltieji.

- O kas tie „baltieji"? Tie, kurie pirmieji pradeda partiją?

- Ne! Tie, kurie laimi, yra baltieji, o pralaimėjusieji visada būna juodi. Nešvarūs, iki ausų prisidirbę ir už viską, ką padarys baltieji, atsakingi. Tokios dabar yra partijos Lietuvoje. Nepriklausomai nuo to, kas joms vadovauja - šachmatininkai ar šaškių mėgėjai.

Nenoriu būti blogas pranašas, bet bijau, kad ir Paryžiaus arbitražo teisme galios panašios taisyklės. Kas pralaimės - tie ir bus apvaginti. Ir negaus jokių kompensacijų.

- Jei man taikai, žinok, kad tai ne tik piniginis, bet ir principinis klausimas: negi mums nepavyks išjudinti visuomenės ir priversti tuos niekšus atsakyti už tai, ką jie padarė Lietuvai? Negi pilietinė visuomenė Lietuvoje jau išmirusi?

- Tu ką?! Dabar yra pats jos renesansas. Pilietinės organizacijos yra gajos kaip niekad... Atsakingos instancijos jų nebespėja įregistruoti. Pats paskaičiuok: Atviros Lietuvos Fondo Pilietinės visuomenės institutas, Žmogaus teisių stebėjimo institutas, Nevyriausybinių organizacijų Teisės institutas, įvairios nevyriausybinės ir pilietinės organizacijos, kaip antai - „Transparency International" Lietuvos skyrius, Lygių galimybių plėtros centras, Lygtinai išleistų asmenų priežiūros organizacija, Ugdymo inovacijų centras, Pilietinės atsakomybės fondas, Moters ir vaiko teisių...

- Dar ilgai ruošiesi man vardinti Sorošo išlaikomas organizacijas?

- Tu skubi kur nors?

- O kiek jų iš viso yra?

- Maždaug apie keliolika tūkstančių pilietinių ir nevyriausybinių organizacijų, kurios aplipo ne tik Sorošo bei ES fondus, bet ir Lietuvos valstybės biudžetą. Vardinsiu tol, kol tau praeis noras šmeižti Lietuvą, kad neturime stiprios pilietinės visuomenės. Turime! Dar ir kaip turime, tik labai brangiai ji mums kainuoja. Ne pinigų, bet nervų. Nes nieko doro neveikia, tik mūsų pinigus ryja.

- Negi tu, spaudos magnatas, negali prispausti korumpuotos valdžios? Nebeturi įtakos?

- Svarbiausia, Raimi, turiu galvą, kuri dar veikia, tik jos nereikia apkrauti nesąmonėm iš televizijos. Su savarankiškai veikiančia galva visuomet galima ką nors sugalvoti: pvz., kaip priversti valdžią į mūsų mestus kaltinimus sureaguoti.

- Kaip?

- Labai paprastai. Pavyzdžiui, išspausdinsiu rytoj visuose savo nacionaliniuose ir rajoniniuose laikraščiuose, kad Vasiliauskas Lietuvos banke surijo visus lietuvių pinigus, o Landsbergis jį už tai užmušė, nes ten buvo ir santaupos, atidėtos Austėjos verslo plano vystymui, paskui, kartu su Gabriuku ir Šimonyte, išvežė į mišką už Turniškių, kur užkasė ir didžiulį piliakalnį supylė, kad išsikišusio Vasiliausko pilvo nesimatytų. Negi, manai, po to mūsų teisėtvarka nesureaguotų ir nusikaltimo organizatorių „nesupakuotų"?

- Nelabai. Juk jie visi turi „neliečiamybės statusą". Prieš tai reikėtų Seimo atsiklausti...

- Kuo čia dėti Seimo nariai?! Suimtų mane. Už akivaizdų šmeižtą. O duodamas parodymus prokurorams ir teismui, nurodyčiau nusikaltimo motyvus - papasakočiau apie jų realius nusikaltimus Lietuvai, tarp jų ir apie užgrobtą tavo „Snoro" banką. Dėl ko nukentėjai ne tik tu, bet ir stambūs verslininkai, tarp jų ir prokurorai, kurių pinigus Vilniaus apygardos prokuratūra „Snore" laikė.

- Tu tikrai dėl manęs pasiryžęs tai padaryti? Vitai, tu tikras draugas!

- O tu? Pats kalėjime sėdėti nenori, o mane su entuziazmu siunti ant gultų. Nesiseka man su draugais. Bent leisk užbaigti pasakojimą apie geopolitinę situaciją pasaulyje, nes kalėjime to padaryti gali nepavykti. Taigi tęsiu, kol dar laisvas...

Tikiuosi, kad dabartinis chaosas pasaulyje baigsis be kraujo. Užtat turėsime daug kentėti. Žmonės nedirbs. Išmokas gaus. Vienas kito bijos, kad neapsikrėstų. Solidarizuotis negalės. Su giminėmis nebendraus. Visi savanoriškai izoliuosis. Argi nepalankus metas paskelbti, kad jokio privataus turto ir jokių pinigų privatūs asmenys nebeturi, nes neliko?

Viskas prapuolė ir išgaravo. Vietoj jų bus kortelės, o gal jau ir „čipai". Užtat nebus karo. O kas gali būti baisiau už karą? Maras arba „koronavirusas"! Nori gyventi? Sėdėk namuose ir nekišk nosies, kur nereikia. Kai reikės, pas tave patys pareigūnai iš Karo policijos apsilankys, nes po Naujųjų metų jiems jau bus galima neatsiklausus įeiti pas bet ką, net ir pas svetimą žmoną, kurios vyras turės sėdėti koridoriuje arba tualete užsidaręs, kad jų „koronavirusu" neapkrėstų, nes, reikia manyti, jiedu mylėsis be kaukių.

Va, taip ir gyvensim, kantriai laukdami, kol suskaičiuos „auksinį milijardą". Kas į jį nepapuls, turės dar palaukti. Kol darbus paskirstys. Kam į krematoriumą, kam - duobių kasti. O jei rasis tokių, kurie lieps valdžiai pasiaiškinti, kur pinigai išgaravo, atsakymas bus paprastas: „Force majore!" Kaltas - „koronavirusas"! Nieko nedirbot. Pinigus gavot. Visus patys išleidot. O likusius išleido valdžia - vien kaukės, gydymas ir vakcinos kiek kainavo?!"

Viską sudėjus ir suskaičiavus, kaip tik ir bus maždaug apie tris šimtus trilijonų. Kas netikės, galės perskaičiuoti. O kas bandys su valdžia santykius aiškintis, jiems maloniai viską paaiškins Karo policija, kuriai jau parengti įstatymai, leidžiantys veikti psichologiškai ir fiziškai...

- Ką, po tokių baisių prognozių, patarsi žmonėms daryti? Kaip tokioj situacijoj žmogumi išlikti?

- Vienintelis kelias - skubiai įsidarbinti Karo policijoje. Nes vėliau gali nebelikti vietos. Kas nenorės prieš savo artimą (žmoną, žentą, uošvį ar uošvienę) teisėtai panaudoti psichologinio smurto ar net fizinės prievartos? Turėti pranašumą prieš kitus daug kas svajoja. Tik dar neaišku, ar bus galima išvanoti Seimo narius? Manau, turėtų leisti, nes, girdėjau, Petrui Gražuliui Seime pirtį jau užkūrė.

- Na, ir prigąsdinai - vos nepatikėjau. Iš kur viską žinai? Priešiškų Lietuvai laidų prisižiūrėjai?

- Nesąmonės. Juk sakiau, kad LRT laidų nežiūriu. Kol kas mano didžiausi ideologiniai priešai yra tie, kurie naikina savarankiškas valstybes ir tautas su jų tradicinėmis šeimomis, kalba ir papročiais. Jeigu jiems tai pavyks iki galo įgyvendinti, o man dar bus šansų pasirinkti, kur gyventi - išsigimusioje tėvynėje, tarp vagių be moralės ir nenormalių šeimų, ar ten, kur piliečiai dar turi sveiko proto, - nedvejodamas pasirinksiu pastarąjį variantą. Nesvarbu, kur - Baltarusijoje, Rusijoje, Izraelyje ar Kinijoje. Kad tik toliau nuo bepročių, kurie kelia pavojų mano vaikams ir anūkams.

O, jei kada sudomins pamišėliai, visada juos galima pamatyti psichiatrijos klinikoje, kurioje gali sutikti ne tik partnerius „A" ir „B", bet ir „Ą" su nosine, jau neminint napoleonų, fiurerių, kudakuojančių gaidžių bei giedančių himną vištų. Jau geriau būti „vatniku" ir nešioti vatinuką, nei tampyt paskui save iškrypėlį, prie užpakalio prilipusį. Deja, Raimi, man taip ir neatsakei, ar į Maskvą pas save priimsi?

- Tu labai „varai" ant Šiaulių, bijau, kad Maskvoje neiškentėsiu ir mes susipyksime.

- Ilgai aš neiškentėjau Šiauliuose. Vos gimęs, po mėnesio, jau į Klaipėdą išdūmiau. Bet dar labiau mane Šiauliuose po daugelio metų alaus darykla „Gubernija" sunervino, kuomet su vietiniais „karaliukais" Dunauskais susidūriau. Visa vietos teisėtvarka buvo už juos, nieko negalėjome padaryti: mes policijai įrodymus apie vagystes pateikėme, o jie mūsų turtą areštavo! Tada supratau, kad sostinės pareigūnai bejėgiai prieš mafiją rajonuose, kuriuose visi suaugę: žvejai, medžiotojai, rotariečiai ir kiti alaus mėgėjai. Dėl ko jiems aplinkinius kolūkius Landsbergis su Vagnoriumi išgriovė? Kad negirtautų!

- Tarytum pas jus Klaipėdoje buvo kitaip...

- Klaipėdoje viskas buvo kitaip. Mūsų laivyną ir gamyklas išdraskė ne konservatoriai, o ekskomunistai su EBSW vyrukais - Gintaru Petrikiu ir Algirdu Pašukevičiumi.

- O kur dingo Laivų statybos ir remonto įmonė, Žuvų perdirbimo gamykla?

- Bet jūra dar liko! Tiesa, menkių žvejoti jau nebeleidžia, laivus liepė supjaustyti, bet maudytis jūroje galima. Jei tik raudona vėliava nekabo. Sakau tau, daugiausia čia pasidarbavo EBSW vyrukai, kurie dosniai savo grobiu dalijosi su misteriu Penkiais Procentais, dar vadinamu Didžiuoju Stabilizatoriumi.

- Kodėl jį vadino Penkiais Procentais, suprantu, o kodėl Stabilizatoriumi?

- O aš nesuprantu, kodėl jį vadino tik Penkiais Procentais, nes, kai „Respublikai" reikėjo kredito naujos spaustuvės statybai, Ilgasis Stabilizatorius pasiūlė imti paskolą su valstybės garantija (užuomina į tai, kad galbūt nereikės grąžinti) ir už tai užsiprašė ne 5-ių, o 15-os, procentų... Todėl ir nesuprantu, kodėl jį tik Penkiais Procentais pakrikštijo?

- Penkiolika procentų „otkato" nuo išduoto kredito?!

- Ne... Penkiolika procentų „Respublikos" kompanijos akcijų, įskaitant būsimą spaustuvę, kuriai reikėjo tada kredito. Už stabilias vagystes turbūt ir buvo pramintas Stabilizatoriumi.

- Oho, kiek daug užsiprašė!

- Buvo norinčių gauti dar daugiau. Buvo toks ministras be portfelio prie premjero Brazausko. Buvęs partinis veikėjas Algimantas Matulevičius. Kai jo paprašėme leisti valstybinės žemės sklypelį prie savo spaustuvės nusipirkti, jis net 25-ių procentų „Respublikos" akcijų mainais užsiprašė. Negavo. O mes negavome sklypo.

- O kaip tu sureguliavai santykius su Stabilizatoriumi?

- Kaip visada. „Respublikos" spec. korespondentė iš Kauno Olava Strikulienė tokį ciklą apie ekskomunistų bei EBSW piktadarystes Lietuvai parašė, kad Pašukevičiui grįžus iš užsienio beliko konstatuoti savo imperijos pabaigą. Vėliau jis taip ir pasakė: „Išskridau savaitei iš klestinčios EBSW imperijos, o kai grįžau - nieko nebeliko! Perėjai per ją savo batais."

Gudravo EBSW vyrukai, sakydami, kad nieko jiems nebeliko. Liko. Dar kiek liko. Ir už grašius įsigytos milžiniškos komercinės patalpos Kaune, ir Vanagupės viešbučių kompleksas prie Palangos, ir LNK televizijos akcijos, kurias vėliau Hubertas Grušnys įsigijo ir po kiek laiko švedams iš „Boniers" šeimos pardavė, kai atsisakiau jiems trečdalį „Respublikos" akcijų už milijoną dolerių perleisti ir kuriems priklausė sorososas Rolandas Barysas, kurį pasisamdė „Verslo žinioms" ganyti, nes prieš tai didysis verslo žinovas buvo taip į skolas įklimpęs, kad beliko per švedų laikraštį mokyti kitus, kaip verslo nereikia daryti? Nuo tada tapo visų skandinavų bankų ideologiniu ginklu, išlaikomu iš Sorošo pinigų, ir įvairių seminarų bei apmokymų organizatoriumi, kurį finansuoja priešiškos Lietuvai jėgos.

Įdomu, kokios šalys gali finansuoti Lietuvos piliečius, o kokios finansuoja tik šnipus? Dėl Rusijos ir JAV viskas aišku. Jei imsi rubliais, būsi šnipas, jei doleriais - demokratijos apaštalas. O jeigu imsi šekeliais arba juaniais? Kaip tada? Gal pats metas VSD pripažinti, kad bet koks visuomeninių jėgų ir organizacijų finansavimas iš svetur yra kišimasis į Lietuvos vidaus reikalus ir tolygus nusikalstamai veiklai?

- Juokingas tu, Vitai! Apeliuoji į saugumiečius, kurie patys iš JAV milijoną dolerių gavo už slaptus kalėjimus. Negi užmiršai? Besiklausydamas tavo pasakojimų apie visokius matulevičius bei stabilizatorius, prisiminiau, kad ir aš su panašiais tipais esu susidūręs. Papasakosiu tokį seną, bet iškalbingą nutikimą apie Seimo milijonierių Glavecką.

Kai tik čia, Lietuvoj, ponas Gediminas Gruodis su savo dėde Juozu Kazicku įkūrė mobiliųjų ryšių bendrovę „Omnitel", kartą apsilankiau pas jį namuose. Tada su Gruodžiu nuoširdžiai pabendravome, įsikalbėjome. Tas ir sako, va, prieš tave buvo atėjęs seimūnas Kęstutis Glaveckas, naujo telefono aparato už dyką paprašė. Daviau, ką darysi. Tik va - nespėjo naujo telefono pasiimti, o jau prašo jo sąskaitą kas mėnesį apmokėti. Jau ketvirtą mobilųjį telefoną šiandien iš „Omnitel" pasiėmė. Nežinau, kam žmogui tiek daug reikia, juk visais keturiais iš karto nekalbės?

- Gal Gedutis, kaip meiliai jį buvusi Glavecko žmona vadina, Raimi, tik norėjo tuo pasakojimu apsidrausti, kad iš jo naujo telefono tu nepaprašytum?

***


30 dalis. KAI SVETIMO SKAUSMO NEBŪNA, VISIEMS MALONU BŪNA

- Tavo nuogąstavimas, Vitai, kad apsivogęs mūsų „elitas" gali paveikti Paryžiaus arbitražo teismą, be pagrindo. „Snoro" banko apiplėšimo dalyviai kažkodėl skubiai palieka Lietuvą. O tai ženklas, kad jie bijo atsakomybės dėl savo veiksmų.

Ne tik Petrauskas ir Leika iš Lietuvos yra pabėgę, bet ir buvusi LB Kredito įstaigų priežiūros departamento Inspektavimo skyriaus viršininkė (Vasiliausko „kadras") Aldona Jočienė iš Lietuvos skubiai dingo. Ši net K.Ramono vietą buvo iš Vasiliausko gavusi, nes prieš savo buvusį viršininką teismuose uoliai liudydavo, taip pat nemažai prie „Snoro" sužlugdymo „operacijos" buvo prisidėjusi. Iš pradžių į Moldavijos Centrinį banką dirbti išvažiavo. Paskui, girdėjau, Vasiliauskas pasistengė ją į Tarptautinį valiutos fondą įdarbinti. Beje, dabar neseniai ją pakeitęs to paties departamento viršininkas V.Valvonis ten pat į Moldaviją pabėgo, po to, kai žurnalistė Rūta Janutienė kyšininkavimo byloje jį persekioti pradėjo. Nebedirba tame LB departamente ir Mantas Mendelevičius, kuris Vasiliausko įsakymu sukurtai slaptai darbo grupei, veikiančiai prieš „Snoro" banką, vadovavo.

- Manai, žiurkės bėga iš skęstančio laivo?

- Ne visos. Ingrida Šimonytė į D.Petrausko vietą buvo nusėdusi, Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoja tapo, bet dabar, kaip matai, į politikos aukštumas užkopė. Lietuvos banko valdyboje iš senųjų „mohikanų" beliko R.Kuodis. Matyt, nelabai ką ten dirba kaip pavaduotojas, nes darbo metu dažnai socialiniuose tinkluose „kabo", savo Facebooko profilyje net „Žalgirio" krepšinio rungtynes spėja pakomentuoti. Tik gaila, kad profesorius lietuviškai su grubiomis klaidomis rašo, nežinau, kaip jis profesoriaus vardą gavo. Nors pikti liežuviai kalba, kad jis su klaidomis rašo, tik kai alkoholio padaugina. Pastebėjau, kad tai periodiškai, kas dvi savaites, pasitaiko.

- Kuodis nekaltas. Kaltas Veryga, kuris asmeniškai uždraudė gerti kas kada nori. Dabar visi alkoholio mėgėjai privalo girtauti tik darbo valandomis, nes po darbo ir didžiąją dalį sekmadienių alkoholiu draudžiama prekiauti. Kuodis tėra eilinė Verygos auka. Nebūdamas fiziškai tvirtai sudėtas, iš parduotuvės teįstengia vos kelioms savaitėms alkoholio atsargų namo parsitempti. Sunku jam sunkius krepšius sunkiai vilkti!

- Galbūt. Nesiginčysiu. Stiprus jis ar ne, nežinau, kartu su juo kultūrizmo nelankiau. Bet sutik, kad „Snoro" plėšikų masinė emigracija iš Lietuvos nėra atsitiktinumas. Matyt, nereikalingais banko plėšimo liudininkais LB vadas Vasiliauskas nori skubiai atsikratyti. Reiškia - bijo. O tai jau gerai, Vitai, kad bijo.

- Aš irgi jau pradedu bijoti.

- Dėl ko?

- Dėl Lietuvos, dėl ko daugiau? Visus į namus suvarė kaip veršius į gardus. Mirtinai prigąsdino per pasamdytas televizijas. Neseniai pranešė, kad vaistai ir sveiki daktarai jau eina į pabaigą. Liepė kantriai laukti trečios „koronaviruso" bangos, ir, kol ji iki mūsų neatsiris, viešoje vietoje nesibūriuoti. Tai dabar visi sėdime užsidarę namuose ir nuolankiai meldžiame dievulio, kad kuo greičiau mums trečią epidemijos bangą atsiųstų, nes kitaip, ilgai būdami su savimi akis į akį, iš proto išeisime. Štai kas būna, kai neleidžia išeiti iš namų! Žmonės pradeda eiti iš proto.

- Skaičiau, kad Zigmas Vaišvila jau kažkur išėjo. Ar jam nesibaigs blogai?

- Kol kas jam sekasi. Gauna signataro rentą, po kelių savaičių į pensiją išeis, prisidės ir pensija, be to, labai laimingai nuo laiptų nusirito... Tiesiai ant galvos!

- Kodėl „laimingai"?

- Galbūt jam už invalidumą dar šiek tiek pinigėlio pridės. Žiūrėk, jau bus galima kažkaip pragyventi.

- Bet prokurorai grasinasi Zigmą į psichiatrinę uždaryti!

- Juk sakiau, kad žmogui kol kas labai sekasi. Jeigu uždarys  psichiatrijos klinikoje, nebereikės jam nei maisto, nei drabužių pirkti. Dar daugiau susitaupys. Gal net pradės skolas atidavinėti, tada ir man pasiseks.

- Būti uždarytam beprotnamyje, Vitai, man regis, nėra didelis malonumas.

- O būti uždarytam namie - „kaifas"? Ten bent jaunos seselės šmirinėja, nutaikęs progą gali kuriai nors į užpakaliuką įgnybti, net negavęs nuo stambaus sanitaro į galvą, nes psichiniam juk viskas galima, ar ne? O kas gero namie? Juk dažnas glaudžiasi pas uošvius, pabandyk savo uošvienei, kad ir miegančiai, įgnybti - taip gausi į dantis nuo uošvio! Po to dar lauk išmes. Nespėsi nė žmonos su savimi kartu pasiimti...

- O kodėl reikia moterims į užpakalį žnybti? Kas tai per malonumas?

- Šitą man tu, Raimi, paaiškink. Nes, kaip suprantu, tai firminis šiauliečių ir kaimiečių „bajeris". Buvau kažkada savo „Šluotos" redaktorių šiaulietį Adolfą Strakšį, irgi Vasiliausko storumo, į svečius namo pasikvietęs. Kol žmona vaišes ruošė, vis taikėsi žąsinas jai įgnybti. Tai mano Lina jį neėdusį iš namų išprašė.

- Nežinau nežinau, aš savo Sigitos negnaibau.

- Tai gal jau visa nusėta mėlynių - nebėra jai kur įgnybti?

- Eik tu žinai kur, Vitai... Ak, tiesa, buvau pamiršęs, kad jums negalima iš namų niekur eiti.

- Galima, bet be garantijos, kad namo sveikas sugrįši. Vakar keliolika sąmoningų piliečių buvo Vilniaus centre užpulti. Kelis jų užpuolikai banditiškai apdaužė...

- Pačiame miesto centre? Negali būti! O kur žiūrėjo policija?

- Policijai nebuvo kada tvarkos žiūrėti, nes patys kaip tikri valdžios pakalikai, pargriovę ant žemės ir sulipę ant viršaus keturiese, tuos piliečius daužė. Matyt, supainiojo su baltarusiais. Per kaukes gi nesimato. Galvojo, Svieta Ciechanovskaja su savo emigrantais protestuoja. Prisižiūrėjo mūsų pareigūnai per televiziją reportažų iš Minsko, kaip su baltarusiais reikia elgtis, va, ir susisuko vargšeliams galvos. Net tuzinas policijos mašinų ekipažų sulėkė. Po to kelis piliečius kažkur su savimi išsivežė. Gal, duos Dievas, neužmušė kur pamiškėje. Šiais laikais visko galima sulaukti!

- Gal protestuotojai distancijos nesilaikė?

- Juk sakau tau, buvo visi su kaukėmis ir distanciją laikė (nuotraukose aiškiai matyti), ir net plakatus laikė, kad negalima Lietuvos piliečių valdžios pakalikams terorizuoti. Bet policininkai labai skubėjo veikti prieš įstatymus, kad niekas nepamatytų, ir, ko gero, įspėjančio teksto nespėjo perskaityti.

- Tu matai, kas Lietuvoje darosi. Vis dėlto propaganda galinga jėga! Tik mėnesį Lietuvos televizijos pademonstravo, kaip Europos Sąjungos policija elgiasi su savo demonstrantais Prancūzijoje bei Vokietijoje, ir, žiūrėk, jau mes gyvename kaip labiausiai išsivysčiusiose Europos valstybėse. Greitai, jaučiu, nebebus galima ir nosies į lauką iškišti.

- Kol kas dar galima. Maksimum - po dvi nosis. Beje, lygiai tiek, kiek milicininkai mokykloje privalėdavo išmokti skaičiuoti. Nes tarybiniais laikais milicija dažniausiai patruliuodavo po du. Jei pamatydavo nusikaltimo vietoje nusikaltėlį, privalėdavo tučtuojau pūsti švilpuką. Abu pasikeisdami. Vienas švilpia, kitas jį saugo, kad nusikaltėlis švilpuko neatimtų. Turbūt buvęs milicininkas premjeras Skvernelis, prisiminęs senus laikus, mums sovietinį modelį pritaikė.

- Interviu pradžioje, Vitai, tu pasakei, kad mudu „prieš visą Lietuvą užsimojome!" Ne, tik prieš niekšus užsimojome. Būtent prieš atskirus niekšus, esu pasirengęs su jais iki galo kariauti. Stipriai kariauti. Tik, kad tų niekšų tiek daug, pilna aplinkui priviso. Kitaip jų pavadinti negaliu, nerandu švelnesnių žodžių, nes jie iš manęs ne tik banką atėmė, bet visą mano gyvenimą sugriovė. Viskas yra daug baisiau. Tie niekšai iš mano šeimos namus atėmė. Ar tu bent gali tai įsivaizduoti, Vitai?!

- Kam man įsivaizduoti, jei anksčiau už tave tą jausmą patyriau. Kai ant manęs sistema „užvažiavo", po mano namus irgi vaikščiojo priešai, trindami iš džiaugsmo rankomis ir kambarius su baldais skaičiuodami. Jausmas kaip jausmas. Susispietė žmona su mažamečiais vaikučiais virtuvėje ir laukė, kuo visa tai baigsis. O aš juos guodžiau, kad dar turime kooperatinį butą, deja, neišmokėtą. Supratau, kad nesėkmės atveju teks dar daugiau dirbti ir dar mažiau miegoti. Buvau, palyginus, jaunas, energingas, visus užmušti pasiryžęs. Dabar jau sunkiau būtų atsitiesti. Kartais pritingiu. Vis dažniau kitų gaila. Kaip be manęs čia gyvensite?

- Bet iš tavęs namų juk neatėmė? Kaip saugumietis Saveljevas sakė, kažkaip išsisukai.

- Neatėmė. Tik granatomis apmėtė. Po to dar ir namą kaime sudegino. Redakcijos automobiliui stabdžių žarnelę perpjovė, po to dar mašinai ratą atsuko. Ar įsivaizduoji, koks jausmas, kai nuo važiuojančio automobilio staiga ratas į kitą pusę nurieda? Labai juokinga. Nėra kada net apie prarastą sodybą pagalvoti. O juokingiausia, kad pastarasis incidentas įvyko per patį prezidento Pakso perversmo įkarštį. Jo žmonėms prieš tai kažkas mašinų ratų varžtus atlaisvino, bet kai jie apie tai informavo visuomenę, iš jų žiniasklaida tik viešai išsityčiojo - faina, ar ne? Žmogus aiškina, kad jo vos neužmušė, o juo niekas netiki ir visi tik juokiasi.

Prisipažinsiu nuoširdžiai, kad ir man pradžioje toji istorija pasirodė neįtikėtina, maniau, išsigalvoja. Kur matyta, kad Vokietijos degalinėje privažiuoja policijos patrulis, pastovi šalia, kol vairuotojas už degalus atsiskaitinėja, o po to bevažiuojant staiga ratas nulekia! Todėl, kai tą pačią savaitę mums ratas „atsisuko", įvykį nutylėjome ir niekam nieko nepranešėme. Apie tai žino tik vairuotojas ir dar keli žmonės. O kam viešintis, jei vienus tai pradžiuginsi, o kitus tik išgąsdins? Kokia iš to nauda? Tik statistiką policijai sugadinsi. Nes jei minėtos spec.tarnybų operacijos būtų sėkmingos, abu incidentai būtų nurašyti į „nelaimingus atsitikimus". Ko gero, dar abu žuvusius vairuotojus VSD būtų apkaltinusi neatsargiu vairavimu - už tai, kad vairuotojai važiavo, siusiodami pro atvirą šoninį langą. Toks nūnai VSD „braižas", palydint neįtikusius žmones į aną pasaulį. Net KGB to nedarydavo. Kitaminčius pakišdavo po mašina, nuskandindavo, bet po mirties nesityčiodavo.

- Žinau, kad svetimo skausmo nebūna, bet man mano situacija yra siaubingesnė. Jie iš manęs ir mano šeimos gyvenimą atėmė, iš mano vaikų ateitį atėmė! Visur, kur tik pasirodo konservatorių gaivalas, baisu darosi. Baisiau nei baisu.

- Viskas bus gerai Raimi, pamatysi.

- Iš kur tu taip viską gerai žinai?

- Turiu Dievo dovaną - sugebu persikūnyti. Moku įeiti į kito žmogaus padėtį ir suprasti, kodėl jis vienaip ar kitaip elgiasi. Kalbu apie paprastą žmogišką supratimą artimo savo. O suprasti kitus galėtų kiekvienas - tam jokių ypatingų sugebėjimų nereikia. Kartais, užuot smerkus ir koneveikus savo oponentą, pravartu susimąstyti: ką pats darytum, būdamas jo vietoje? Tam tereikia bet kurį žmogų išklausyti iki galo, nors labai retai kas tą daro. Išklausyti ir suprasti. Štai ir viskas! Tada viskas atsistoja į savo vietas. Nenori su manim kartu pamėginti, Raimi?

Grybauskaitės vietoje su tavimi elgčiausi taip pat, gal net bjauriau: jeigu mane jaunystėje būtų nuskriaudę vyrai, ko gero, irgi jų nekęsčiau, o taip pat nemėgčiau normalių šeimų. Kam ta šeima, jei paskui ne tik tėvo specialybės, bet ir tikro brolio tenka viešai gėdytis?

Profesoriaus Landsbergio vietoje seniai būčiau ne tik Sąjūdžio bendražygius, bet ir savo mokslo draugus sunaikinęs - o ką daryti, jeigu nuo mokyklos suolo bendradarbiauti su Dušanskiu iš NKVD būčiau pradėjęs?

Vasiliausko iš LB atvejis pats paprasčiausias. Jei tu gimtum dručkiu ir vaikystėje tau vaikai storą užpakalį spardytų ir visaip iš tavęs šaipytųsi, ką tu, Raimi, darytum, vakarais po antklode žliumbdamas? Aišku, guostum save, jog užaugęs visiems dar parodysi! Va, jis ir užaugo iki pat LB viršininko. Kol kas dar visko, ką sugeba, neparodė. Bet jau visus perspėjo iš anksto, kad į jo moralę neapeliuotume - nepadės! Sutik, jog tai gana sąžininga?

Savo gyvenime sutikau tik kelis įtartinus asmenis, kurių poelgių niekaip negalėjau suprasti. Tiesa, vieną jų šiaip ne taip „perkandau". Sunkiai, bet pavyko.

Kartu mokėmės žurnalistikos. Nebuvo labai talentingas, bet buvo kruopštus ir pareigingas. Kaip tokiam nepadėsi? Vežiojausi jį į komandiruotes, padėdavau surašyti tekstus. Po to jį rekomendavau į „Šluotą". Dar vėliau - G.Vainauskui į vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojus. Tais laikais fantastinė karjera. Ir staiga matau, kaip jis pradeda manęs nekęsti, netgi mano straipsnius kvailai ištrumpindavo! O kai konservatoriai įsteigė prieš „Respubliką" nukreiptą laikraštį „Lietuva" ir jis jam vadovauti sutiko, man galvoje viskas susipainiojo. Niekaip nesupratau, kodėl savanoriškai įsirašė į mano priešus? Bet su laiku viskas susidėliojo: žmogelis, visą laiką buvęs mano šešėlyje ir mano proteguojamas, pasijuto esąs silpnas, užgožtas, užspaustas ir nesavarankiškas - kas kaltas, jeigu ne aš? Aišku, kad dėl manęs negalėjo savęs realizuoti! Kaip tokį gali pakęsti? Negi kaltinsi save? Nuo tada niekam pats į pagalbą nebesisiūlau.

- O kas iš manęs interviu paimti pasisiūlė? Ar ne tu?

- Greičiau mano vidinis balsas, kuris ne visada sutampa su mano reakcijos nuomone. Jis nežinojo, kaip man bus sunku iš tavęs teisingą atsakymą ištraukti. Jau lengviau turbūt iš tavęs dantį su paprastomis replėmis ištraukt...

- Nebeerzink manęs, gerai? Aš tavęs ir taip klausausi išsižiojęs nuo ryto iki vakaro, kad tik tavo klausimo nepražiopsočiau. O naktimis dar turiu skaityti, ar mano vardu ko nors nuo savęs neprirašei.

- Redaktoriaus toks darbas - redaguoti.

- Taip, bet ne taip kaip tu. Po tavo redagavimų tu visą laiką atrodai toks šmaikštus ir protingas, o aš kartais pats sau kaip koks dundukas atrodau.

Visa žiniasklaida taip daro. Jei teigiamas personažas - gražiai pavaizduoja, jei neigiamas - bjaurius atvaizdus deda. Ypač tuo mėgaujasi televizijų redaktoriai, jeigu laidą netiesiogiai transliuoja. Iškerpą kadrą, kai tu juokiesi, ir „įmontuoja" ten, kur visi apie rimtas problemas kalba - atrodai kaip koks kvaiša. Televizijoje tokių „efektų" yra sočiai. Man efekto nereikia. Todėl geriau nevaryk Dievo į medį!

- O tu netark Dievo vardo be reikalo. Nuodėmė. Juo labiau Dievo į medį nevarinėk: kas per nekatalikiškas posakis - „Nevaryk Dievo į medį"? Ar tik nebūsi ten, Maskvoje, pravoslavų tikėjimo priėmęs?

- O argi pas mus ne tas pats Kristus?

- Aišku, kad ne! Rusijos dievas yra labai blogas ir niekam tikęs.

- Kodėl taip manai?!

- Todėl, kad jis iš Rusijos. Čia ne aš vienas taip manau. Už mus mūsų valdžia taip galvoja. Viskas, kas yra Rusijoje, Lietuvai yra blogis.

- O aš?!

- Ko gero, irgi. Tavo vietoje lietuvių valdžios pasiklausčiau. Dėl viso   pikto. Pasiskambink premjerei Čimonytei arba Seimo pirmininkei Šmilytei ir pasiklausk. Jos tėvas KGB rezervistas. Gal Maskvoje ryšių tebeturi. Gal seni ryšiai suveiks?

- O kodėl ne pačiam Nausėdai? Abu bankininkai. Gal supras ir pareikš solidarumą?

- Tu ką nori, kad švedų SEB-o vadovybė jį iš prezidentų atšauktų?!

***

31 dalis. KAIP RAIMIS RAIDES PAŽINO IR MANE TRENKTU IŠVADINO

- Alio! Vitai, ko taip ilgai neskambini?

- Negaliu. Užsiėmęs. Bijau pražiopsoti, kaip Zigmui Vaišvilai prokurorai tramdomuosius marškinius užvilks. Buvau į teismą nuėjęs, bet, mane pamatęs, teisėjas pabėgo. Matyt, nesuprato, kad kosčioju kaip rūkalius, o ne „koronaviruso" nešiotojas. Dėl to ir kilo panika.

- Žmonių daug susirinko?

- Patikėk, Raimi, tokio masinio palaikymo nesitikėjau. Salė buvo sausakimša, pusė žmonių į vidų netilpo, nes visos keturios kėdės salėje buvo užimtos. Turiu lėkt atgal. Nebegaliu ilgiau kalbėti. Gal viduje kokia kėdė atsilaisvino...

- Tai kas dabar interviu redaguos?

- Tu, Raimi, tu pats. Gana priekaištauti, kad viską ne taip surašau ir ne tą išspausdinu. Sėkmės redaktoriaujant! Perskaitysiu tavo tekstą, kai sugrįšiu. Internete.

- Na ir lėk į visas keturias puses. Pats su tekstu susitvarkysiu... Pasiruošti! Pradedu: „Žinai, Vitai, pirmiausiai esu dėkingas pačiam už man siųstą informaciją dėl banko pastato Nicoje, tos vadinamosios vilos Nicoje korupcinio pardavimo sandorio, kai  bankroto administratorius Adomonis pardavė ją už keturis kartus mažesnę kainą.

Tačiau, žinai, pagalvojau, na, gerai tas viešumas, gerai, kad mums besišnekant (nors, reikia pasakyti, tu man neduodi prasižioti, pats daugiau už mane šneki) yra galimybė tuos, „Snoro" turtą išvogusius, niekšus demaskuoti. Galvoju, kad ir pirmą kartą, vis vien didelė skaitytojų auditorija turėtų tai perskaityti. O tai jau gerai, nes tuos niekšus būtina ne tik viešinti, bet vertėtų pabandyti ir iš minkštų krėslų persodinti ant kietesnio teisiamųjų suolo. Bet tuo, aišku, privalėtų užsiimti prokurorai ir visokie FNTT ar STT tyrėjai. Todėl šį kartą, kaip tik noriu kreiptis į pastaruosius, į Lietuvos teisėsaugininkų sąžinę."

Vitas manęs turėtų paklausti: „Dėstyk, ką čia sumąstei?"

- Puikiai suprantu, kad dabar nei vieno prokuroro, juolab kokio Versecko ar Stankevičiaus, nepriversi grįžti atgal ir pasiaiškinti, už kokius gi nuopelnus prezidentės Grybauskaitės statytinio LB vadovo V.Vasiliausko atvestam į Lietuvą užsieniečiui bankroto administratoriui N.Kuperiui, kuris, beje, buvo į šias pareigas paskirtas paminant net įstatymo raidę, išmokėta dešimtys milijonų eurų atlygio? Ką, pasak tuomečio konservatorių Vyriausybės  premjero A.Kubiliaus ir finansų ministrės I.Šimonytės, šis didis „profesionalas" Kuperis tiek daug nuveikė „Snoro" kreditorių labui? Tai ką gi iš tiesų tokio nuveikė tas laikinojo administratoriaus S.Fryklio sėbras, kuriam pastarasis savo „šiltą" ir pelningą kėdę „Snoro" banke užleido?

Vitas: „Netempk „gumos", Raimi. Sakyk, kaip bankininkas tikslius skaičius, kiek tas Kuperis sau išmokėjo, kad mūsų prokurorai net rankų terštis, kad suskaičiuotų, „nepanoro"?"

- Bankroto administratorius Neilas Kuperis sau, savo kompanijai „Zolfo Cooper" ir kitiems jo be konkurso samdytiems užsienio konsultantams išmokėjo 59  milijonus 852 tūkstančius eurų (206,658 mln. litų). Tiksliai suskaičiavau. Alio... Alio... kur dingai, Vitai?.. Gal, sakau, iš nuostabos nuo kėdės nukritai, kad neatsiliepi? Cha - cha - cha! Tikiuosi ne ant galvos nukritai? Nes man būtų ne „fasonas" su trenktu redaktoriumi kalbėtis.

Vitas: „Ne, Raimi, nenukritau. Ryšys kažkoks prastas staiga tapo, gal, sakau, tavo KGB ar mano VSD vyrukai pasiklausyti pasijungė, kai apie milijonus kalbėti pradėjome? Gal galvoja, kad vėl premijos iš JAV už slaptus kalėjimus atėjo?"

- Tegul klausosi, jei patys suskaičiuoti nemoka. Juk kiekvienas, kiek gudresnis, žmogus, šiek tiek mokslų baigęs, netruktų įsigilinti į bankroto administratoriaus viešai paskelbtas ataskaitas ir, galų gale, įsigilinęs į jo surašytas „plonybes" suskaičiuotų, nors ten yra jo šiek tiek „primakliavota".

Reikia pažymėti, jog „Snoro" bankroto administratorius Kuperis, matomai, kaip koks tikras sukčius, norėdamas nuslėpti tikruosius banko administravimo išlaidų skaičius savo ataskaitose dažnai „makliavojo" ir keisdavo apskaitos straipsnių pavadinimus. Pavyzdžiui, vieną ataskaitinį laikotarpį išmokas konsultantams apskaitė straipsniuose „Atlyginimas konsultantams", „Kompensuojamos išlaidos konsultantams", „PVM, susijęs su atlyginimu konsultantams", o kitą ataskaitinį laikotarpį  jau vadino tuos straipsnius vienu pavadinimu - „Išlaidos ir išmokos konsultantams". Dar vėliau tas išmokas išskyrė į dvi bei galiausiai pradėjo apskaityti straipsniuose „Išlaidos ir išmokos specialistams" ir „Kitos išlaidos".

Vitas: „O tai kodėl prokurorai negalėjo suskaičiuoti? Gal todėl, kad iš jų daugelis tik Policijos mokykloje mokslus yra krimtę?"

- Na, net nežinau, ką tau atsakyti. Kai kurie iš jų ir Mykolo Romerio universiteto diplomus turi. Juk dabar tas „romeris" yra „aukštumoje". Tas „romeris" yra net Šimonytės Vyriausybės naujųjų ministrų „kalvė". O čia jau nieko, kaip sakoma, neatimsi.

Taigi, kaip nepamatuotai ir nekontroliuojamai buvo išlaidaujama Kubiliaus ir Šimonytės parašais nacionalizuotame, jau valstybiniame banke „Snoras", geriausiai apibūdina skaičiai. Reikia žiūrėti „Snoro" banko internetinėje svetainėje publikuojamą buvusio banko bankroto administratoriaus N.Kuperio galutinę  ataskaitą „Snoro" banko kreditoriams už laikotarpį, pasibaigusį 2014 m. lapkričio 4 d.

Vitas: „Patikslink, tai per kiek laiko, pagal patį, Kuperis tuos beveik 60 milijonų eurų sau išmokėjo?"

-  Matai, kartais mūsų valdžia keliasdešimt milijonų neranda mokytojams  ar ugniagesiams prie atlyginimų „pridurti", o čia lengva ranka tie milijonai buvo „tratinami".

N.Kuperis „Snoro" banko  bankroto administratoriumi dirbo nuo 2011 m. gruodžio 7 d. iki 2014 m. spalio 28 d., kada Vilniaus apygardos teismo teisėjas A.Maciejevski priėmė nutartį, kuria patvirtino „Snoro" bankroto administratoriaus Neilo Kuperio (Neil Hunter Cooper) atsistatydinimą iš bankroto administratoriaus pareigų ir naujuoju „Snoro" banko bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Valnetas" ir jo įgaliotą asmenį Gintarą Adomonį. Šia nutartimi N.Kuperis taip pat buvo įpareigotas per 30 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo dienos perduoti naujai paskirtam banko administratoriui UAB „Valnetas" Snoro" turtą pagal balansą, sudarytą N.Kuperio  atsistatydinimo iš pareigų dienos duomenimis, ir visus dokumentus.

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 28 d. nutartis įsiteisėjo dar po savaitės, t.y. 2014 m. lapkričio 4 d., o tai oficialiai ir buvo Lietuvos prokurorų gražiai „pensijon" išleisto Kuperio paskutinė darbo diena. Nuo 2014 m. lapkričio 5 d. „Snoro" banko bankroto administratoriumi pradėjo dirbti. G.Adomonis.

Dar reikia pasakyti, kad tą turtą N.Kuperis perdavė, tačiau jokio balanso ataskaitinei datai neparengė ir turto priėmimo-perdavimo akto nepasirašė. Naujajam „kuperiui" - Gintarui Adomoniui - tai tiko, o teisėjas A.Maciejevski net nesivargino patikrinti, kaip vykdoma jo paties priimta teismo nutartis.

O aš, Vitai, prokurorams, kad nereikėtų atsitraukus nuo svarbių bylų daug vargti bei brangaus laiko gaišti,  pridedu tos galutinės Kuperio ataskaitos internetinę nuorodą ir, kad  nereikėtų skaityti visos ataskaitos, dar nurodau, jog būtina žiūrėti 3.2 punktą. Jau paprasčiau nebūna. Sakyčiau, viską „sukramčiau" ir atidaviau:

http://www.snoras.com/files/ABA_ataskaita_kreditoriams_(2014.10.01-2014.11.04)

Vitas: „O koks iš tikrųjų Kuperio „apetitas" buvo, kiek milijonų iš viso kainavo tos britų komandos vykdytas „Snoro" banko administravimas?"

- Na, bet tu ir bukas, Vitai. Bukas kaip bambukas! (Skaitytojų juokas.) Negi visai aritmetikos nesimokei? (Garsiai nusikvatojam.)  Netikiu, kad nė karto nebuvai ant galvos nukritęs - gal nebeprisimeni, nes susirgai amnezija? (Šitoje vietoje net mane juokas suėmė.)  Galiu pasakyti, kad apsivogusio, bet „nekalto" ir prezidentės Grybauskaitės nurodymu bei su „kišeninių" prokurorų  Kuprusevičiaus ir Versecko palaiminimu  „išteisinto" „Snoro" bankroto administratoriaus N.Kuperio beveik trejus metus iki pat 2014 m. lapkričio 4 d. vykdytas banko administravimas iš viso kainavo 90,940 mln.  eurų (313,998 mln. litų). Būtina atkreipti dėmesį ir į tai, jog iš tos sumos  bankrutavusio (o iš tikrųjų subankrotinto) „Snoro" banko veiklos išlaidoms išleista 31,088 mln. eurų (107,340 mln. litų), o kai tuo metu (kas jau aukščiau minėta), N.Kuperis sau, savo įmonei „Zolfo Cooper" ir užsienio konsultantams  išmokėjo  net 2 kartus daugiau  - 59,852 mln. eurų (206,658 mln. litų).

Vitas: „Ne naujiena, Raimi, kad Kuperis su kompanija tol „dūrino" lietuvaičius, kol „išdūrė".

- Na, jo, akivaizdu, jog bankroto administratoriui N.Kuperiui taip išlaidaujant, buvo tiesiog nuolatos apvaginėjami banko kreditoriai. Tačiau, reikia pasakyti, kad tai visiškai nerūpėjo ir tie dideli skaičiai ne tik nebaugino, bet, sakytum, atrodo, ir visiškai nedomino „Snoro" banko kreditorių komiteto pirmininkės,  VĮ „Indėlių ir investicijų draudimo fondas" direktorės Aurelijos Mažintienės. Nors, kaip žinoma,  kreditorių komiteto pagrindinė prievolė kaip tik ir yra kontroliuoti bankroto administratoriaus išlaidas bei tinkamai atstovauti visų kreditorių interesams.

Nežiūrint į tai, kad anksčiau žiniasklaidoje ne kartą buvo pasirodę kritiniai straipsniai, kuriose buvo rašoma apie „Snoro" bankroto administratoriaus N.Kuperio nerealiai didelius išlaidavimus, vykdant banko turto administravimą, tačiau, kaip parodė gyvenimas, nei Lietuvos banko (vadovas  V.Vasiliauskas), nei „Snoro" banko kreditorių komiteto (pirmininkė A.Mažintienė) tai ir toliau kažkodėl nedomino. Tai nebuvo niekaip viešai jų vertinama, nors žiniasklaida, įskaitant ir „Respublikos" leidinius, dėl banko bankroto administratoriaus N.Kuperio nepamatuoto „apetito" bei milžiniškų išlaidavimo mastų tuo metu visuomenei jau ne kartą „mušė" pavojaus varpais.

(Kalba netaisyta)

***

32 dalis. KAI NEGALI ATLEISTI, KUOMET TAVE ATLEIDŽIA

- Beje, Raimi, kodėl tavo artimieji neatėjo į teismą nors moraliai Zigmo Vaišvilos palaikyti?

- O iš jūsų kas nors atėjo mūsų palaikyti, kai mano šeimą persekiojo ir skriaudė?

- Ačiū už nuoširdų atsakymą. Tokio ir tikėjausi. Jeigu vadovaučiausi šia logika, jau seniai visus privalėjau „ant trijų raidžių pasiųsti". O pirmiausia tave, Raimi!

- Kodėl, vos kas ne taip - iškart aš kliūnu?!

- Todėl, kad esi mėgėjas greitai įsižeisti. O tai labai savanaudiška. Ir naudinga Lietuvos priešams. Tiems, kurie mus skaldo ir valdo. Vadovaudamasis tokia logika ir aš dabar tavęs neturėčiau ginti, nes tu manęs negynei, kai mano vasarnamį sudegino. Interviu pradžioje minėjai, kad tuomet Lietuvoje jau tavęs nebebuvo. Apsigauni. Mano namai sudegė 2007-ųjų birželio 4-os rytą, o tu palikai Lietuvą 2011- ųjų lapkričio 16 dieną. Tai yra po keturių su puse metų. Per tiek laiko manęs nė karto nepasiteiravai apie ištikusią nelaimę ir nepaklausei, gal kuo reikia padėti. Todėl savęs neapgaudinėk, kad esi geresnis už kitus, ir kitų nemenkink.

Deja, dauguma galvoja, kaip tu. Tai ir prokurorai, ir teisėjai, ir spec. tarnybų agentai... Politikai, oligarchai, paprasti „teisybės ieškotojai" ir net valstybės vadovai, kurie dėl Lietuvos interesų ar socialinio teisingumo bandė žaisti su ugnimi ir stipriai nudegė, po to ilgai laižėsi žaizdas ir dar ilgiau užantyje nešiojosi po akmenį - mirtiną nuoskaudą, kad už savo principingumą buvo likimo nubausti, kartais net išjuokti bei pažeminti. Ir visiems tada į juos buvo nusispjaut! O tokios širdies žaizdos ilgai negyja...

Blogiausia, kad paskui atsiranda motyvacija gyventi tik sau, savanaudiškai, kitais nesirūpinant, nes ir jiems jau būna į visus ir į viską nusispjauti. Pats esu tai ne kartą patyręs. Kai naktimis daugiabutyje, išgirdęs atsidarančias lifto duris, kaskart lėkiau žiūrėti pro durų „akutę" - ar ne pas mane? O prie durų į sieną nuolat atremtas kirvis...

- Gal tave, Vitai, buvo apsėdusi paranoja?

- Labiau nerimas dėl artimųjų. Įtampa savo daro. Ypač, kai komandiruotėse, grįžęs iš reido, randi išraustą viešbučio kambarį. O jeigu dabar pradėčiau tavęs klausinėti, ar tikrai tave Maskvoje norėjo pagrobti - gal pareigūnai tik iki bibliotekos tave palydėti norėjo? O gal ir tau paranoja? Smagu klausytis?

- Kai pats gyvenime su tuo susiduri, Vitai, nebelabai smagu. Ir tavo pašaipūs klausimai skamba labai įžeidžiai.

- Todėl ir aš ne viską pasakoju ir daug ką nutyliu. Kad nesuteikčiau savo priešams per daug džiaugsmo, o pavyduoliams įtarimų. Net kai granatą įmetė į kiemą, niekam nepasakojau, kol brolis nuėjęs į redakciją visiems neišplepėjo. Manau, kad šiandien tu mane, Raimi, pagaliau supranti. Deja, tik po to, kai savo kailiu visa tai patyrei. Žinai, kas būna su žmogaus psichika, kai niekas tavimi netiki, nes tuo sunku patikėti. Galvoja, kad tai jų neliečia ir niekada nepalies. Net artimiausi žmonės nebenori tavo „siaubiakų" klausytis ir bevelija patarti nesinervinti, nekreipti per daug dėmesio, į gyvenimą žiūrėti pozityviai ir džiaugtis kiekviena nugyventa diena. Tol taip kalba, kol patys su negandom nesusiduria. O tada vėl viskas iš naujo. Tik jau veikėjai kiti...

Kai mane dėl Sąjūdžio išmetė iš darbo, buvau išrinktas populiariausiu žurnalistu, kas dieną gaudavau po porą šimtų laiškų. Lankytojai mane pasitikdavo rytais prie redakcijos durų. Visi nuskriaustieji, visiems reikėjo pagalbos. Ir staiga vieną gražią dieną likau „už borto". Absoliučiai vienas. Tuštuma. Nė vieno lankytojo, nei vieno laiško... Nei vieno rublio įplaukų. Atsiprašau: kartą gavau 200 rublių perlaidą iš Panevėžio. Atsiuntė mano nepažįstama gerbėja, kurios pavardė buvo Daukšienė. Su prierašu - „likusiam be darbo." Aš ir šiandien esu jai iš visos širdies dėkingas, jaučiuosi skolingas ir, jei ji dar gyva arba gyvi jos artimieji, visada esu pasiruošęs jiems padėti.

- Man atrodo ir nuo Baranauskienės iš Šiaulių turėjai pinigų gauti, nes mano žmona irgi tavo feljetonus „Šluotoje" skaitė.

- Matyt, paštininkai perėmė, nes manęs nepasiekė. Bepigu tau juokauti, bet aš tuomet dar privalėjau kas mėnesį mokėti įnašą už kooperatinį butą. Iš žmonos bibliotekininkės algos tai nebuvo labai lengva. Redakcijoms buvo griežtai prisakyta manęs į darbą nepriimti. Mane iš finansinės duobės ištraukė Romualdas Ozolas, tuometinis „Minties" leidyklos direktoriaus pavaduotojas, įkalbėjęs išleisti knygą „Taranas." Parašiau ją per savaitę - šitaip pinigų reikėjo. Po to pats sau prisiekiau, kad gyvenime neberašysiu nė vienos eilutės į svetimus laikraščius, nes jaučiausi kolegų išduotas. Tada ir nusprendžiau savo laikraštį įkurti. Kad būčiau pats sau redaktorius ir žurnalistas.

Beje, kaip sekėsi redaktoriauti tau, Raimi? Sveikinu su debiutu!

- Ne man spręsti, tu juk redaktorius!

- Kaip supratau iš tavo teksto - išvadinai mane „trenktu redaktoriumi". Ačiū už konstruktyvią kritiką. Tik ar žinai, kad žurnalistai paprastai sau į pašnekovus renkasi už save durnesnius, kad patys prieš savo skaitytojus protingesni atrodytų? Todėl taip dažnai ekranuose šmėžuoja Eugenijus Gentvilas, Marius Laurinavičius, Virgis Valentinavičius ir į juos panašūs. Ar supratai pagaliau, kodėl interviu nutariau paimti iš tavęs, Raimi?

- Juk sakiau ir savo nuomonės nekeisiu, todėl, kad esi trenktas. Negalvok, kad nežinau tavo žurnalistikos „virtuvės". Dirbdamas „Snoro" valdytoju, su tavo plunksnos broliais nemažai teko susidurti. Ar nenorėtum apie lietuvišką žiniasklaidą iš šalies pasiklausyti?

- Kalbėk, kas trukdo?

- Nu, jo...Prisimenu ne vieną istoriją, kaip kostiumuoti banditai mus skriaudė.

Pakalbėkim apie žiniasklaidą, nors tau gal ir nepatiks, kaip mane ir mūsų banką „Balsas" ar koks „Delfi", prieš tai patys negražiai mus ne kartą aprašę, po to šantažuodami ir visaip „reketuodami" už jų tą purviną „darbą" susimokėti mus vertė. Kitaip kalbant, norėjo pinigų iš mūsų „pamelžti"...

Šiaip tai mūsų banko niekada žiniasklaida labai nemylėjo, daugiau vis švedams dėmesio skyrė. Čia taip pat, kaip, pavyzdžiui, ir visus užsieniečius, kad ir tuščiomis kišenėmis, svarbu užsienietis, tikras vakarietis, visada Lietuvoje net moterys mylėjo ir už jų dar ištekėti norėjo.

Pamenu, kai tik dar 2003 metų pradžioje su Vladimiru Antonovu jam per „Conversbanką" nupirkus „Snoro" banko akcijų paketą, rankomis sukirtome ir kartu sėkmingai „Snoro" vystymu ir plėtra užsiėmėme, tuoj visokie audriai bačiuliai spaudoje pradėjo didžiausius straipsnius apie mus rašinėti, kad tai rusų bankas (lyg švedų bankai labiau lietuviški yra), kad dabar rusišką „sagą" prie lietuviško „Snoro" švarko prisiūti norima. Atrodo, Bačiulis tada „Veide" tribūną turėjo ir ten smarkiai reiškėsi.

Su Bačiuliu tai greitai susitvarkėme. Pasirodo didelis bailys buvo. Kai mano akcininkai pakvietė jį į „Ritos slėptuvę" pasikalbėti, iš pradžių labai drąsus buvo, bet kai jo tiesiai paklausė: „Ar tamsta turėsi dokumentų paremti tas savo nesąmoningas rašliavas, kai į teismą pasikalbėti patį pakviesime?" Kad tu būtum matęs, kaip greitai jo drąsa išgaravo, net lūpos ir žandikaulis drebėti pradėjo. Net kepsnio nebaigęs valgyti, iš restorano pabėgo.

- O už kepsnį susimokėjo? Galbūt jo tokia taktika buvo: apsimesti, kad išsigando, ir pabėgti nesusimokėjus? Kai dar mokiausi universiteto parengiamuosiuose kursuose, su draugeliu irgi teko iš restorano pabėgti. Užėjome į „Tauro ragą" alaus išgerti, o ten, žiūrim, studentai jau baliavoja. Pakvietė, prisėdom, užsisakėme po alaus bokalą, o kai juos ištuštinom, sąskaitos padavėjo paprašėm. Kai atnešė, vos po stalu nenuvirtom - keturiasdešimt rublių! O prie stalo tik mudu sėdim, visi pradingo. Tai irgi kaip tavo Bačiulis supanikavome ir apsimetėm, kad skubiai į tualetą prireikė. Būtum matęs, kaip mes iš ten bėgom! Paskui dar ilgai „Tauro ragą" ratu apeidavome, kad mūsų neatpažintų. Sakau, gal ir Bačiulis tik apsimetė, kad jūsų išsigando. O iš tikrųjų pavalgė, pagėrė jūsų sąskaita, o kad nereikėtų susimokėti apsimetė, jog išsigando, ir pabėgo, jums sąskaitą palikęs. Išdūrė jus, Raimi!

- Nežinau, kas ką išdūrė, bet po to niekada daugiau apie „Snorą" ir akcininkus blogai nerašė. Gerai irgi nerašė, bet dirbti mums nebetrukdė.

Vėliau, 2009 metų pradžioje Maskvoje buvo pasikėsinta į V.Antonovo tėvą Aleksandrą, šaudė tie, kurie siekė rusišką banką „Conversbanką" iš jų atimti. Matomai, gerai verslą vystė Antonovai, kad tokiu būdu rinką perdalinti kažkokie niekšai užsinorėjo. Tai tada portalas „Balsas" mus aktyviausiai atakavo, vos ne kasdien ant banko ir akcininkų purvą pilti pradėjo. Atvirą karą mums paskelbė. Užbėgdamas įvykiams už akių (kaip vėliau išsiaiškinome), tai jiems, portalo „Balsas" šeimininkams, tie iš Maskvos galimi pasikėsinimo užsakovai arba kiti su jais glaudžiai susiję asmenys grynais valiuta gausiai pamokėjo.

Pats mūsų interviu pradžioje, Vitai, minėjai, kad nieko bendro su tuo „Balsu" neturėjai, o jie tik tavimi dangstėsi. Tad nepyk, kad tada mano Siga tave nušauti kėsinosi...

- Baik tu, Raimi, aš visai nepykstu. Netgi būtų didelė garbė man nuo tokios aršios damos rankų kristi. Tik man būtų buvę apmaudu, kad per tokį niekšą kaip aš ji būtų priversta likusį gyvenimą belangėje praleisti. Tik dėl to išsigandau, o šiaip viskas normaliai buvo.

- Pats minėjai, kad „Balsą‘ valdė neaiškios asmenybės, siejamos su rusų mafija.

- Net su pačiu milijardieriumi Kaplanu, kuris buvo siejamas ir su mano partnerio Vito Lingo nužudymu. O finansinius reikalus tvarkė toks Miknius, buvusio „Lietuvos" viešbučio direktoriaus sūnelis, kuris prie mano sūnaus tada buvo priskretęs ir didžiausią draugą vaizdavo. Net 50 procentų „Balso" akcijų siūlė įsigyti, bet aš kategoriškai uždraudžiau. Ir teisingai padariau, nes po to ten visokių istorijų su algomis „vokeliuose" išlindo, bet, kaip suprantu, vyrukai iš teisėtvarkos išsipirko. Paskui atseit kompaniją mistiniam ledo ritulininkui perpardavė... Žodžiu, „dūrą sustūmė", kuri mūsų prokurorams įtiko. O tai svarbiausia. Kad būtų prokurorai patenkinti.

- Tai va, pradėjo tas „Balsas" ne tik savo portale, bet ir popieriniame savaitraštyje pirmame vedamajame puslapyje atitinkamus pilnus purvo straipsnius su nuotraukomis talpinti, kur šalia „Snoro" banko pastato ar mano tarnybinio automobilio tuose nuotraukose pistoletus paišė, krauju tas nuotraukas nutaškydami. Kad baisiau būtų, ir kauniečio Henriko Daktaro foto atvaizdus šalia ėmė spausdinti.

O mes visa tai ilgai kentėjome. Galvojome, kad jiems patiems atsibos tas nesąmones apie banką rašinėti. Kai vėliau jų gretas, pilant ant „Snoro" banko purvą, dar „Alfa.lt" bei „Delfi" portalai prisijungė, tai galvojom, mat juos šunys, kaip sakoma, kaip nors išgyvensime, iškęsime. Nors labai nemalonu buvo ir normaliai bankui tikrai trukdė. Bet kai iš mūsų banko marketingo ir reklamos departamento darbuotojų atvirai, už tylą „Balsas" pradėjo reikalauti susimokėti, nutarėme nebetylėti. Nes nematėme reikalo jiems mokėti.

Negalėjome kovoti, tokiais metodais, kaip tuometis Ūkio ministras Dainius Kreivys kovojo. Nes jį „Balsas" irgi aršiai užpuolęs buvo. Apie tai pats Kreivys man pasakojo, kai apie ES struktūrinių fondų piniginių lėšų skirstymą kalbėjomės. (Beje, Vitai, „Snoras" vienintelis bankas, kuris taip ir negavo tiesiogiai skirstyti tų lėšų savo klientams - priešingai nei skandinaviško kapitalo bankai, kiek mes su tuo Kreiviu bei kitais ministrais besikalbėjome.)

Tai va, papasakojo man Kreivys, kaip „Balsas" ant jo aštriai „užvažiavo", kada jis, pažeisdamas tvarką, savo motinos įmonei „Moki veži" (kurią pats įsteigė ir įregistravo), regis, 6 milijonus ES struktūrinių fondų piniginių lėšų neteisėtai atseikėjo. Kai „Balsas" už tai Kreivį prie „kryžiaus" kalė, tai jis ant to portalo Valstybinę mokesčių inspekciją užsiundė. Ir dar gyrėsi, kad tol jie normaliai dirbti negalės, kol rašinėti straipsnius apie jį pamirš.

Nepamenu, ar „pamiršo" portalo „Balsas" šeimininkai apie Kreivį rašyti, bet pats ūkio ministras D.Kreivys vėliau blogai baigė. Kai ta jo istorija su „nugvelbtais" pinigais savo mamos verslui į viešumą išlindo, tai 2011 m. kovą jis buvo priverstas pats parašyti pareiškimą ir Grybauskaitė Kreivį iš ministro pareigų A.Kubiliaus Vyriausybėje atstatydino. Bet, kaip dabar matau, Kreiviui ta istorija su negražiu „Moki veži" šeimos bizniu nė kiek netrukdo. Ir jo reputacijai nepakenkė, jei dabar būsimoji premjerė Šimonytė D.Kreivį, kaip tokį „profesionalą", vėl pakvietė ministru būti. Tik šį kartą energetikos ministru.

O mes, Vitai, tada nusprendėme pinigų „Balsui" už tylą nemokėti, o eiti gyvenimo patikrintu keliu ir, išsiaiškinus, kas tikrieji „Balso" savininkai, su jais susitikti ir pasikalbėti bei viską tokiu būdu išspręsti. Ir mums pasisekė.

Iš pradžių besiaiškindami, kas tie „Balso" šeimininkai, ir Darbo partijos „ausis" ten radome. Visokios vonžutaitės ten įdarbintos kurį laiką dirbo. Po to tarp savininkų suradome ir tokių verslininkų, kurie tik neseniai, atrodo, į kostiumus „įšokę" buvo (neturiu nieko prieš, jei žmonės gyvenime tvarkingai verslą daro). Kol pagaliau iki tikrųjų savininkų prisikasėme, nemažai laiko praėjo. Nustebsi, Vitai, susitikome, pasikalbėjome, viską išsiaiškinome iš kur „vėjas pučia" ir viskas normaliai baigėsi. Bet už tylą, noriu pasakyti, nemokėjome.

Tik va, su vieninteliais „Delfi" savininkais susitarti nepavyko. Bet čia geriau tegul papasakoja, jų buvę tuo laiku savininkai estai. Nebelįsiu giliau į tą mėšlą, labai jau smirdi...

- Raimi, gal pamiršai, kad aš pats tau ir daviau to esto Hanso Luiko kontaktus, nes kaip nuluptą jį pažįstų. Kito tokio tipelio, kuris taip atvirai niekintų lietuvių tautą, nesu regėjęs. Nors kai buvome galingas TTL koncernas, jis mums po kojomis raitėsi, mėgindamas visaip įtikti. Jo partneriai iš Vito Lingio net maišelį rublių pasiskolino, kurių taip ir neatidavė. O tu, Raimi, dabar iš to Hanso duotą dviejų šimtų tūkstančių kyšį už tai, kad „Delfi" paliktų „Snorą" ramybėje, galėtum ir atsiimti. Juk tau jų pragyvenimui dabar labiau reikia...

- Tai tokios tokelės su ta žiniasklaida, Vitai. Bet pats tame daugiau patyręs esi, geriau visas peripetijas žinai. Ir, atrodo, ne kartą pats nuo tos nesąžiningos konkurencijos nukentėjęs esi. Daug ir kitų negražių dalykų toje šalies media srityje tuo metu radosi.

Pamenu, kad tuo laiku, taip sutapo, jog beveik viešai pradėjo sklisti kalbos, kad vienas šalies koncernas moka grynais atlyginimus portalo „Balsas" vadovams už tai, kad jie rašytų sutartus liaupsinančius straipsnius apie valdžioje buvusius konservatorius, o vėliau - ir Liberalų sąjūdį. Kitus - jų oponentus - reikėjo stipriai straipsniuose „pliekti". O kai dar vėliau nuogirdos pasigirdo, kad net „Verslo žinių" vyr. redaktorius pats R.Barysas už tą patį reikalą atlyginimą kas mėnesį „iš šalies" gauna, tai tada net „Valstiečių laikraščio" savininkų nervai neišlaikė ir jie iš žiniasklaidos verslo pabėgo. Pardavė laikraštį ir pasitraukė.

Galbūt, ir mums, galvoju, reikėjo taip padaryti. Parduoti tą komjaunimo laikraštį ir pasitraukti. Mes jau taip su Antonovu ir planavome daryti. Buvome net investuotojus iš Jungtinės Karalystės, „Sunday time" žiniasklaidos grupės suradę. Ir jau pakvietę jų atstovus į Lietuvą atvykti ir patiems pirkinio pažiūrėti. Ką jie ir padarė.

Likus keliems mėnesiams iki tų „Snorui" lemtingų 2011 metų lapkričio 16 dienos įvykių, kai konservatorių partijos vadai su Grybauskaitės statytiniu LB valdybos pirmininku Vasiliausku „Snoro" banką, pagal iš anksto parengtą ir suderintą su švedais planą, užgrobė, britų atstovai buvo į Vilnių atvykę ir net pas Vainauską redakcijoje lankėsi. Būtume gražiai viską išsprendę ir dar iš tos investicijos, kuriai ryžomės per krizę, gelbėdami tą media grupę nuo bankroto, neblogai uždirbę.

Bet vėl, Vitai, nespėjome. Grybauskaitė su Vasiliausku mus aplenkė. Matyt, šitas nusikalstamas susivienijimas pasiskaičiavo, kad mes, perėję jiems kelią su tuo „komjaunuolišku" pirkiniu, labai sutrukdėme šalį globalizuoti. Tai iš pasalų mums staiga trinktelėjo taip, jog mes ir „Snoro" banko netekome, ir absoliučiai viską praradome.

P.S. Vitai, tu pažiūrėk, kokį aš 2020-10-24 Audriaus Bačiulio grasinantį straipsnį radau. Po konservatorių pergalės Seimo rinkimuose, vėl tas menkysta pakėlė galvą ir atvirai grasina. Cituoju: „„Lietuvos Ryto" vyriausiasis redaktorius ir stambus akcininkas Gedvydas Vainauskas nuteistas kriminalinėje byloje. Taškas. Alles. Period. Buvo Gedvydas, tapo švainiauskas. Kaip tas meitėlis, kuris tol lipo ant altoriaus, kol atėjo zakristijonas su štankietu, pritvojo, nuvijo ir mėsininkui pridavė. Kartu su mėšliniausiu Lietuvos politiku Rolandu Paksu, kuris toje pačioje byloje suvis kalėjimo gavo, tik gaila, kad lygtinai. Taip, gerbiamieji, į Lietuvos žiniasklaidą pamažu ateina apsivalymas nuo korupcijos. Sakysit, ne vienas Vainauskas įtaka prekiavo? Na, taip, ne jis vienas. Bet jis buvo didžiausias ir įtakingiausias. Su kitais jau bus lengviau."

***

***

33 dalis. KAI BRANGŪS DRAUGAI TAMPA PERNELYG BRANGŪS

- Vitai, nuoširdžiai sveikinu tave su gimimo diena! Būk sveikas, būk tvirtas, laimės, supratimo ir šilumos šeimos rate. Geros nuotaikos bei šviesių dienų ateityje! Gražaus pasisėdėjimo su draugais, draugėmis ir bendradarbiais šiandien. Žinok, kad norėčiau būti kartu. Laukiu tos dienos, kada laisvai pasimatysime Lietuvoje. Stipriai apkabinu. Tavo Raimondas.

- Raimi, visų pirma tu ne mano, o Sigos. Manęs apkabinti nebūtina, nes šiais laikais tai atrodo įtartinai. Nesuprantu, kodėl šviesių dienų linki man tik ateityje, o ne šiandien, kai tamsu ir šalta? Lietuvoje greitai tikrai nepasimatysime, greičiau jau Rusijoje, nes įtariu, kad netrukus būsiu deportuotas: niekaip nesugebu laiku globalizuotis ir žengti koja kojon, tiksliau - užpakalis užpakalin, su visais į šviesų rytojų Europos Sąjungoj vieningoj, per amžius... Tpfu! Regis, vėl sąjungas supainiojau, bet kad jos jau taip visos panašios! Ne man vienam dažnai painiojasi. O tavo pasveikinimas man skamba kaip pasityčiojimas. Negi užmiršai, kad bet kokie pasisėdėjimai yra uždrausti? Juo labiau man netinka tavo pasiūlymas pasisėdėti drauge - nei aš žinau, kiek tau metų teisėjai skirs, nei kur sėdėsi, nei už ką?..

- Anksčiau nebuvai toks burbeklis. Sensti?

- Ne, Raimi, šiandien nuo ryto jau esu pensininkas, o pensijos dar iki šiol man niekas neatnešė. Jau keturis kartus bėgau į pašto dėžutę pažiūrėti - dėžutė yra, o pinigų nėra! Joks paštininkas neatnešė. Nervinuosi, nes nežinau kam skųstis - Skverneliui ar Šimonytei? Jaučiu, kad abu viens į kitą pirštais rodys, nes vienas dar nenuėjo, o kita neatėjo, vienas geras pensijas prižadėjo, kita dar neištesėjo. Dar porą valandų palauksiu ir, jei laiku man į namus nepristatys pensijos, pirmą kartą užsidėsiu juodą kaukę, išeisiu į gatvę ir užpulsiu pirmą pasitaikiusį paštininką su pinigais - bent šįsyk man Verygos kaukė pravers! Tik nežinau, kokią sumą pagrobti?

- Sako, priklauso nuo darbo stažo...

- Iš kur, pacane, žinai? O man kaip sužinoti - rašinėjimas yra darbas ar niekinis užsiėmimas?

- Jeigu jautiesi esąs rašytojas...

- Jaučiuosi durnai. Į Rašytojų sąjungą neseniai, sako, Landsbergį  priėmė. Man, kaip žinai, šalia jo, klasiko ir patriarcho, jokioje sąjungoje vietos niekada nebuvo ir nebus. Net Europos Sąjungoj vieningoj... O Lietuvoje šiandien knygas rašo, kas tik netingi. Didelis ir mažas. Jeigu visų rašymą įtrauktų į darbo stažą, pensininkams pinigų tikrai nebeužtektų. Valdžiai tektų naują epidemiją išgalvoti, nes „korovavirusas" (Aš jau seniai supratau, kad po kiaulių ateis galas ir karvėms!) tiek daug pensininkų negalėtų išguldyti...

Taip kad, Raimi, bent per gimtadienį leiskite man visi ramiai su savimi pabūti ir pasidžiaugti iš visos širdies tuo, kad, ačiū Dievui, jau nebegalima švenčių švęsti. Žinai, kiek man tos šventės kainuodavo? Mano brangūs draugai yra tokie brangūs, kad bet kur su jais neatšvęsi!

Jau nuo ryto kaip pasiutę skambinėja ir klausinėja - kur ir kada plauksim? Vienas vėl nori į Tailandą, nes „plavkes" kažkur paliko. (Įtariu, pas masažuotoją.) Kitas į Vietnamą, jo draugė - į Kambodžą... Toks įspūdis, kad pas visus draugai kaip draugai, o pas mane vieni azijatai. Gal dėl to su jais ir nebesusišneku? Žmoniškai aiškinu, kad yra epidemija, visame pasaulyje paskelbtas karantinas ir kruiziniai laivai į jūras nebevaikšto, tai jie man pradėjo aiškinti, kad yra pasiruošę patys irkluoti, kad tik toliau nuo Lietuvos. Ot, iki ko valdžia savo žmones „davarė"! Basus plikus į pasaulį išvarė. Atseit visiems kaukių neužteks. Nieko naujo. Valdžia po rinkimų visada nebenori rinkėjų snukių matyti, todėl visus ir verčia po kaukėmis slėptis.

Pikčiausia, kad dar nė karto nė vienas mano gimtadienis neatsipirko. Kiek bandžiau draugų dovanas parduoti - niekam nereikia. Arba niekam tikusios, arba pirkėjai tiek smulkių centų su savimi neturi. O kai vieną iš dovanotų paveikslų padovanojau atgal tam pačiam asmeniui, kuris man jį dovanojo, tai jis įsižeidęs vos manęs lauk neišvijo, o po to visą vakarą sėdėjo nuo manęs į šalį nosį nusukęs, nors aš specialiai prieš jį užstalėje įsitaisiau. Turėjau kviestiniams svečiams aiškinti, kad jo kaimynė iš kairės per daug išsikvėpino. Tada ir ji nuo manęs nusisuko. Ir taip beveik su visais draugais man nesiseka. Pernelyg brangūs...

Na, va, pabumbėjau ir palengvėjo. Dabar tu pasipasakok, Raimi.

- Pailsėk, Vitai, šiandien tavo diena ilsėtis... Kai tapome didžiausiu tos žiniasklaidos grupės akcininku, tai palaipsniui kitos žiniasklaidos puolimas ant mūsų banko „Snoras" nuslūgo. Baigėsi ir išpuoliai vadinant „Snorą" rusų banku. Pamenu, iš inercijos dar visokie ryčiai juozapavičiai, rytai staseliai, nerijai dagiliai ir kitokie „veikėjai" norėjo „į kulną" mums įkąsti, bet ir tas greitai baigėsi. Tik kartais dar Krašto apsaugos ministrei Rasai Juknevičienei užkliūdavome ir ji, žiūrėk, kokioje radijo laidoje mus vis „Snoro rytu" pašaipiai pavadindavo.

Iš tikrųjų politikams, ypač prezidentei, labai kliuvo ta ‚Snoro" investicija į spaudą. Per tuometį Lietuvos banko vadovą Reinoldijų Šarkiną ir kitus banko valdybos narius ne kartą bandyta mus „paprotinti", kad užčiauptų neklystančius išrinktuosius kartais kritikuojantį dienraštį. Nepavyko.

Paskui vis dažniau gaudavome informaciją, tam tikrus signalus iš skirtingų valstybės institucijų bei tarnybų, iš politikų, dėl raginimų daryti įtaką laikraščio vadovybei, kad publikacijose būtų minimalizuota kritika prezidentės D.Grybauskaitės ir konservatorių Vyriausybės atžvilgiu arba buvom raginami parduoti turimą žiniasklaidos paketą. Be abejo, ši informacija mums buvo perduodama per tarpininkus. Buvo raginimų net vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoją R.Valatką atleisti iš darbo, kuris tuo metu aštriai savo straipsniais kritikuodavo šalies vadovę D.Grybauskaitę.

- Seniai reikėjo tą Valatką lauk išmesti. Jis už mane dar senesnis pensininkas. Ir daug labiau už mane ant visų burba. Ir dar už tai pinigus gauna, o aš...

- Pailsėk, Vitai, nusiramink. Vertinant iš šios dienos perspektyvos, mūsų sprendimas ignoruoti tokius perspėjimus buvo neatsakingas. Tačiau tuo metu buvo įsitikinimas, kad Lietuva, būdama demokratine valstybe ir Europos Sąjungos nare, ne kokia diktatoriška Baltarusija - neišdrįs dėl politinių motyvų imtis tokių drastiškų priemonių, kurios vėliau buvo panaudotos prieš banką ‚Snoras" ir asmeniškai prieš banko pagrindinius akcininkus.

- O kokias drastiškas priemones Lietuva su Japonija pritaikė  Lukašenkai. Ar girdėjai, kad Aliaksandrui nebeleis ledo ritulio žaisti? O jis daugiau nieko sportuoti nemoka - nei futbolo, nei krepšinio - tik su lazda aikštėje ant ledo mojuoti! Negi dabar turės su sūnumi dviese kvadratą žaisti?

- Pailsėk, Vitai, poilsis tau priklauso. Išėjai į užtarnautą pensiją. Metas nusiraminti. Pasiklausyk manęs... Atskirai reikia paminėti, kad toks Julius Dautartas nuo Konservatorių partijos dvi kadencijas buvo išrinktas Seimo nariu, o vėliau, kai per 2016 m. įvykusius rinkimus nepateko į Seimą, iškart buvo įdarbintas Seimo nario ir vieno iš Konservatorių partijos lyderių - A.Kubiliaus - patarėju. Tai tas konservatorių klapčiukas mane vis per viešus renginius užsipuldavo, kad, atseit, įsigydamas laikraštį, aš konservatoriams visas kortas sumaišiau ir planus sugrioviau. Stebėjausi, kad toks režisierius gali taip chamiškai kalbėti.

O dabartiniu metu tas aršus konservatorius J.Dautartas Romerio universitete „nusėdo". Ten dėstytojauja. Kaip ir buvęs premjero A.Kubiliaus patarėjas vidaus politikos klausimais, beje, išeivis iš „MG Baltic" koncerno, šiandien politologu save vadinantis Virgis Valentinavičius Romerio universitete studentus moko. Ir dar daugelis panašių „veikėjų" ten, Romeryje, prieglaudą sau rado. Svarbia konservatorių ir visokių liberalų kadrų kalve tas Romerio universitetas patapo. Net ir būsimoji premjerė I.Šimonytė iš ten šiandien „profesionalius" ministrus, su bakalauro laipsniu ir net tatuiruotėmis, kaip „iš kojinės" traukia ir į savo Vyriausybę tempia. Pamenu, kaip konservatoriai 4 praėjusius metus dėl to profesionalumo viešai vis iš „valstiečių" Vyriausybės šaipėsi. Bet, kaip liaudyje sakoma - „juokiasi puodas, kad katilas juodas".

- Raimi, nežinau, kas ką ten pas konservatorius traukia, bet paminėjai vieną Mockaus išperą, labai antipatišką ir buką tipą, kuris itin daug kenkė Lietuvai. Faktiškai jau metas demaskuoti užsienio šnipus, kurie, būdami valdžioje, tarnauja ne Lietuvai, o svetimoms valstybėms. Juk buvo laikai, kai valstybė šnipus, kaip už sunkiausius nusikaltimus, sušaudydavo, kai dar nebuvo atšaukta mirties bausmė. Turiu labai geros informacijos. Bus sočiai darbo VSD vyrukams.

- Na na, sudominai. Pasakok, ką ten ruošiesi šaudyti?

- Šaudyti ruošiuosi ne aš, o Valinskas. Nepatikėsi, neseniai mūsų teismai jam net licenziją tam reikalui išdavė. Bet medžioti galės tik šernus ir lenkus. Tad jei medžioklėje, kaip dažnai būna, supainios kokį šerną su kiaule arba Tomaševskį su Zingeriu, gali būti rimtų problemų. Nepasodins, bet baudą paskirs didelę. Bijau, kad neužteks net dvidešimties reisų į teismą su karučiais pripildytais centų. 0 gal net ir šekelių...

- Negeras naujienas man pranešei, Vitai. Jeigu mano Sigita irgi gaus licenciją politikų medžioklei, ji gali pusę Lietuvos valdžios išguldyti, paskui turėsime mokėti baudas ne tik eurais, zlotais ar šekeliais, bet ir rubliais - Rusijai, kad jos infiltruotus KGB agentus iššaudė. Iš kur tiek pinigų gausiu, juk milijardo man dar negrąžino.

- Galėtų tavo Sigita pradėti medžioklę nuo Mockaus kadrų, pavyzdžiui, nuo tavo jau minėto bjauraus tipo Virgio Valentinavičiaus. Iš kur jis tik pinigų neima - ir iš Mockaus, ir iš Sorošo, ir iš Riomerio... O tarnauja JAV specialiosioms tarnyboms. Tik paklausyk, kokią nuostabią medžiagą apie šį parsidavėlį neseniai „WikiLeaks" paviešino...

***

34 dalis. KAIP MŪSŲ POLITIKAI TARNAUJA NE MŪSŲ VALSTYBEI

- Pasiklausyk, Raimi, kokį sąmokslą prieš tave ir Vainauską ruošė konservatorių klerkai, pasitelkę JAV ambasadą.

Šie „WikiLeaks" paviešinti oficialūs dokumentai yra paimti iš viešai prieinamų šaltinių. Manau, tie elektroniniai laiškai sudomins ir jūsų advokatus, kai reikės teismui pateikti faktus apie tai, kaip Kubiliaus konservatorių Vyriausybė iš anksto planavo veiksmus prieš jūsų banką.

Tuose susitikimuose JAV ambasadoje Akmenų gatvėje, Vilniuje, vykę pasitarimai tarp ambasados darbuotojų ir Kubiliaus Vyriausybės patarėjo vidaus politikos klausimais Virgio Valentinavičiaus yra daugiau negu įdomūs.

Vos atėję į valdžią 2008 metų pabaigoje (ką ten atėję į valdžią, iškart po laimėtų Seimo rinkimų), jie iškart nutarė jus sunaikinti kaip rusišką (!) banką, nelaukdami jokių finansinių patikrinimų ir audito rezultatų. Kubiliaus patarėjas Virgis Valentinavičius, pasirodo, ne tik pas prokurorus ar kitokius tyrėjus vaikščiojo, Gedimino Žiemelio FLY LAL ar „Snoro" ikiteisminio tyrimo bylas „revizuodamas", bet ir su patarėju M.Majausku slaptuose pasitarimuose Lietuvos banke bei Generalinėje prokuratūroje „Snoro" banko sužlugdymo klausimais dalyvavo. Bet pirmiausia nulėkė į amerikonų ambasadą. Tad dabar ir pasiklausyk, apie ką ten kalbėjo. Kol kas tik perpasakoju, ką skelbia „WikiLeaks": antrojo el. laiško tekste aiškiai parodoma, kas užima privilegijuotą padėtį tarpbankinėje rinkoje Lietuvoje - tai skandinavų bankai, o kas yra iš anksto pasmerktas žūčiai - tai rusiškas bankas „Snoras". Pažiūrėk tekste: SEB (švediškas), „Swedbank" (švediškas), DnB (norvegiškas ir vokiškas), „Snoras" (rusiškas), Ūkio bankas (lietuviškas) ir t.t. Akivaizdžiai amerikiečiams nurodomas taikinys! Toliau dar gražiau. Valentinavičius sako: „Švedija mes tikime." Kalba ir apie SEB banko ekonomistą Nerijų Udrėną, kuris, kaip žinoma, būdamas Grybauskaitės patarėju ekonomikos klausimais, 2011 m. lapkričio mėn., per „Snoro" sužlugdymą, viską padarė, kad per vieną naktį visi „Snoro" banko klientai taptų SEB banko klientais. Tada Kubiliaus Vyriausybė, Lietuvos banko nurodymu, privertė visus „Snoro" klientus pas švedus atsidaryti sąskaitas, kad gautų Vyriausybės nustatytas draudimo įmokas. V.Valentinavičius tikina, jog švedų motininiai bankai yra pasiruošę palaikyti likvidumą ir skolinti savo bankams Lietuvoje. Kas vėliau ir buvo padaryta, tik tam, kad galėtų skolinti Lietuvos Vyriausybei brangiai, reikėjo eliminuoti iš rinkos pagrindinį švedų bankų konkurentą „Snoro" banką, nes jis irgi būtų pirkęs brangius Vyriausybės leidžiamus skolos vertybinius popierius ir dar geriau gyventų.

Kitame el. laiške, kuris yra apie žiniasklaidos padėtį Lietuvoje, jis kaip pavojų nurodo Rusijos įtaką šioje sferoje ir JAV ambasadoriui Kubiliaus patarėjas Valentinavičius aiškiai sako, kad yra pavojus, jog Lietuvos žiniasklaida gali patekti į Rusijos rankas. Kaip konkretų pavyzdį nurodo , kad rusiškas bankas „Snoras" nupirko „Lietuvos ryto" akcijas.

Pasiskaityk tą visą el. laišką atidžiai - išsiverskit iš anglų kalbos ir pasiskaitykit. Kaip ant JAV kilimėlio yra pardavinėjami Lietuvos interesai. Tuose „WikiLeaks" dokumentuose ir geopolitinės temos, ir mažumų tolerancijos sritis paliesta, nekalbant apie lietuviškos žiniasklaidos likimą bei išlikimą. Ir mano laikraščio pavadinimas ten minimas. Sakoma, kad „Lietuvos rytas" ir „Respublika" įpratę gyventi iš valdiškų pinigų, kad vieši pinigai, tai žiniasklaidos rinkos iškraipymas. Ir kad Kubilius bandys tą žalą ištaisyti. Kad lietuviai priklauso nuo televizijos, kad keisti direktorius ir pagrindinį režisierių trukdo ir yra tam daug teisinių aspektų. Kaip žinoma, paskui Kubilius viską kontroliavo, ir visas televizijas Mockaus „MG Baltic" koncernui pardavė. Toliau kalbama, kad geriausias laikraštis yra švedų „Verslo žinios", tik auditorija skaitytojų gana maža. Kad geriausias užsienio kapitalo portalas - „Delfi", iš kurio visi turi mokytis ir sekti jo pavyzdžiu.

- Kai ką, Vitai, ir aš žinau: „MG Baltic" koncernas išaugo ant premjero Kubiliaus kelių. Ryšininku nuo „MG Baltic" į Kubiliaus Vyriausybę buvo deleguotas portalo „Alfa.lt" vadovas V.Valentinavičius, o ryšininku nuo Vyriausybės ir Konservatorių partijos pusės buvo „šešėlinis" tos partijos iždininkas Vitas Matuzas. Pastarasis, pameni, vėliau, už tas rinkliavas konservatoriams neva į savo įsteigtą fondą, net teisiamas buvo.

- Geriausiai pamenu, kaip konservatorių iždininko V.Matuzo byla buvo vilkinama ir kaip baigėsi. Baigėsi, kaip ir visos, kurių eiga korumpuoti politikai yra suinteresuoti. Vilkinimas, vilkinimas ir dar kartą vilkinimas, kol viskas taip nuvalkiojama ir faktai suniveliuojami, kad iš bylos lieka tik šnipštas ir blankūs atsiminimai. Tu pažiūrėk, kiek laiko teisėtvarka nustatinėja, kas buvo Kurlianskio bei Masiulio alkoholio dėžutėje: pradžioje buvo kalbama, kad kyšis, paskui - kad paskola, o greitai, jaučiu, prasidės viešos diskusijos - ten buvo viskio ar brendžio butelis?

- Ar tu, Vitai, ne per daug nuvertini mūsų teisėsaugą? Manai, kad nusikaltimas bus perkvalifikuotas į smulkų kyšį?

- Ko gero, tu teisus! Greičiausiai teisminiai ginčai peraugs į advokatų diskusijas apie tai, kas išgėrė viskį, kad Kurlianskis buvo priverstas įsakyti Masiuliui priduoti tuščią butelį į taros supirkimo punktą, o gautus centus būtinai įmušti į partijos kasą kaip paramą liberalams?

Nebesiginčysiu. Pas mus visko gali būti. Verčiau dabar tau priminsiu, apie ką rašiau prieš šešiolika metų. Jau tuomet nusistebėjau, kodėl konservatoriai paranoją paveldi kartu su partijos pirmininko postu?! Pacituosiu tik keletą to meto savo pastraipų:

„Kitą dieną, po Patriarcho nusišnekėjimo iš balkono, Andrius Kubilius spaudos konferencijoje pareiškė, kad V.Putinas Rytų ir Centrinėje Europoje pradėjo naują šaltąjį karą ir, naudodamas gerai finansuojamus naujus „minkštos galios" centrus, siekia pasėti mūsų visuomenių sluoksniuose abejones ir nepasitikėjimą mūsų pasirinkta vakarietiška orientacija. Tai daroma sistemingai nusitaikius, ypač į paprastą „liaudį", skaitančią tik „Vakaro žinias", kurios tampa euroskepticizmo Lietuvoje pagrindine tribūna."

Nieko nebejaudina politikas, savo atstovaujamą „liaudį" rašantis kabutėse. Nebestebina, kad kietakakčiams konservatoriams yra pavojingi žmonės, kurie drįsta abejoti. Tik šiek tiek neramu dėl Kubiliaus, kuris nori, kad mes aklai pasitikėtume jo pasirinkta politine ir lytine „vakarietiška orientacija".

O jei ką suintrigavo „minkštosios galios" terminas, siūlau susipažinti su oficialiu konservatorių dokumentu - MINKŠTOJI RUSIJOS SULAIKYMO STRATEGIJA, kurį parengė Rasos Juknevičienės vadovaujama darbo grupė, į kurią įėjo Andrius Kubilius, Arvydas Anušauskas, Audronius Ažubalis, Dainius Kreivys, Mantas Adomėnas, Kęstutis Škiudas, Justas Šireika, Andrius Vyšniauskas, Indrė Pociūtė-Levickienė, Ugnė Naujokaitytė, Jaunius Petraitis, Petras Mendeika ir „kt. neoficialūs asmenys".

Pacituosiu tik vieną pastraipą iš 30-ies puslapių, skirtą išimtinai „Respublikai": „Didžiausią poveikį Lietuvos visuomenės nuostatoms daro lietuviakalbė žiniasklaida. Ji yra skirtinga, kaip ir skirtingos visuomenės grupės, kurios ją vartoja. Pavyzdžiui, kaimo parduotuvėse visišką monopolį turi „Respublikos" leidinių grupė, kuri net neslepia savo antieuropietiškos, antivakarietiškos ir dažnai prorusiškos orientacijos. Žinant leidinių grupės savininko finansinę padėtį, galima nesunkiai atspėti, kad tokia orientacija nėra idealistinis altruizmas. Gaila, kad Lietuvos teisėtvarka kol kas visai nesigilina į korupcijos mastus ir pinigų srautus prieš Lietuvos nacionalinius interesus veikiančioje žiniasklaidoje. Potenciali korupcija lietuviškoje „ketvirtojoje valdžioje", skirtingai nuo pirmųjų trijų valdžių, iki šiol nėra įstatymais nei skaidrinama, nei užkardoma. Tai sukuria palankiausią terpę Rusijos „minkštosioms galioms" Lietuvoje skleistis ir efektyviai veikti. Lietuvoje randasi vis daugiau naujos, modernios, demokratiškos ir skaidrios žiniasklaidos, tačiau tradicinės žiniasklaidos, negebančios sau kelti aukštų skaidrumo ir objektyvumo standartų, neigiamas poveikis Lietuvos visuomenei, skleidžiant Rusijos „minkštąsias įtakas", išlieka didelis."

Oficialaus dokumento pabaigoje pateikiamas detalus priemonių planas, kurį drąsiai galima įvardyti: kaip finansinėmis ir teisinėmis priemonėmis reikia sužlugdyti „Respublikos" leidinių grupę"? Štai tik keli įdomesni punktai: numatyti „Respublikai" didesnius mokesčius, kaip yra taikoma erotinei, pornografinei ir smurtinei žiniasklaidai; ministerijų lėšas leidybai skirstyti centralizuotai, apeinant tokius leidinius kaip „Respublika"; dar labiau padidinti proeuropietiškos propagandos finansavimą; pasitelkti Skandinavijos šalis, siekiant sumažinti lietuviškos spaudos dominavimą rinkoje, o svarbiausia - VSD, kuris turi turėti prievolę vykdyti Rusijos „minkštųjų galių" stebėseną saugumo požiūriu.

R.Juknevičienės vadovaujama darbo grupė atvirai ragina Lietuvos jėgos struktūras imtis griežtų priemonių prieš „Respublikos" leidinių grupę". Jeigu jėgos būtų per silpnos, konservatoriai rekomenduoja į redakciją pasiųsti pulkus auditorių ir revizorių, kurie, nuodugniai patikrinę komercinius kontraktus, suteiktų galimybę nukirsti finansinius srautus, padedančius lietuviškiems laikraščiams išsilaikyti. O jei ir tai nepadėtų, siūloma centralizuotai skirstyti ministerijų leidybos lėšas. Taip, kad nė cento neatitektų lietuviškiems leidiniams. O jeigu ir tos „priemonės" nepadėtų uždusinti lietuviškų laikraščių, konservatoriai yra nusiteikę pasitelkti ES ir skandinavų paramą, kad lietuviški leidiniai nebedominuotų Lietuvos rinkoje. Kitaip tariant, konservatoriai nori atleisti skandinavų propagandos koncernus nuo mokesčių (kaip ir jų bankus), orientuoti visas biudžetines lėšas į jų portalus (pvz., SEB ir SWED padalinius), apdėti savus patikrinimais (kaip „Snorą" ir Ūkio banką), ir vikingai (kartu su burmgarneriais, frykliais bei kuperiais) švenčia pergalę prieš „nevykėlius ir korumpuotus" lietuvius leidėjus. Lietuvos rinka užkariauta! Konservatoriai trina rankas. Prezidentė iš oligarchų sąrašo sunkiai atsidususi išbraukia dar kelias pavardes... Baisu?

Greičiau juokinga, kai konservatoriai seka komunistų pėdomis. Matėm mes visą krūvą revizorių (kai demaskavome komunistų „klaną", slapstantį partinius pinigus): grožėjomės nusikalstama gauja iš VSD (kai demaskavome „žydrojo Albino" parankinius, verčiant išrinktąjį prezidentą R.Paksą); lankėsi redakcijoje ir STT pareigūnai... (O gal šiaip banditai, nes ir tie, ir tie dirba su kaukėmis.) Beje, komunistų premjeras Ilgasis Stabilizatorius tada asmeniškai kvietėsi „ant kilimėlio" biudžetinių įstaigų vadovus ir grasino, kad, jei „Respublikoje" pasirodys dar bent viena reklama, užuojauta ar skelbimas - jie lėks iš darbo... Tad Vakarų fronte nėra nieko naujo: konservatorių priemonių planas stipriai atsiduoda komunistiniais pelėsiais ir labiau panašus į bandymą post factum legalizuoti tai, kas seniai yra prieš „Respubliką" vykdoma.

Tik ko tie konservatoriai šitaip skuba atsikratyti savo bankų ir lito, savo žemių ir galvijų (nebūtinai partijoje), savo atominės elektrinės ir gamtinių išteklių, savo lietuviško verslo, spaudos, Konstitucijos, įstatymų viršenybės?.. Kartais net susidaro įspūdis, kad „paėmė" ir dar „neatidirbo". O gal ES paramos upelis jau senka? O gal jau prokurorai ant kulnų lipa? O gal Tautos referendumai jau beldžiasi? Kol kas belieka tiksliai diagnozuoti, kurioje konkrečiai politiko galvoje slepiasi pavojingi Lietuvai „suminkštėję galios" centrai. O ką gali žinoti, gal vėliau pravers prokurorams. Sprendžiant, kurį pusgalvį sodinti, o kurį gydyti."

Visa tai, kaip minėjau, išspausdinau prieš daug metų. O dabar pagaliau paaiškėjo, kur ir kaip buvo parengtas planas - sužlugdyti „Respubliką". Pasirodo, ir vėl Amerikos ambasadoje!

- Tarytum tu to nežinojai, Vitai. Juk pats rašei, jog Rolandas Paksas tau prisipažino, kad didžiausia jo klaida - nespėjo laiku nubėgti ir prisistatyti į JAV ambasadą, kai buvo prezidentu išrinktas.

- O man, Raimi, jankiai jau pradeda patikti. Naudojasi mūsų vietiniais durneliais - valentinavičiais, kubiliais, kitais parsidavėliais klapčiukais, o paskui juos kaip „pieškas" aukoja. Taip demonstruodami, kad Tėvynės išdavikai ir svetimšalių cholopai yra šlykštūs ne tik lietuviams, bet ir jiems patiems.

- Sutinku. Geriausias pavyzdys yra istorija su CŽV slaptaisiais kalėjimais Europoje. Patys amerikiečiai juos įkūrė, patys papirko vietos pareigūnus, patys paskui aprašė visa tai Amerikos spaudoje, o mes kaip paskutiniai durneliai stropiai už jankius nukentėjusiems arabams finansines kompensacijas tvarkingai mokame. Ir toliau pjaunamės tarpusavyje - buvo ar nebuvo čia tie slapti kalėjimai? Gerai iš mūsų tyčiojasi, ar ne?

- Galėtume, Raimi, ir mes iš jų pasityčioti, jei tik kas nors manęs čia klausytų. Kartu ir pinigų susitaupytume...

- Kaip?

- Atsisakykime brangių rinkimų į Seimą ir prezidentūrą, o rinkime tik JAV ambasadorių Lietuvai. Kartu su nauju Amerikos prezidentu, nes ne visada jų požiūriai sutampa. Nebereikės mūsų valdžios pakalikams lakstyti į jų ambasadą derinti klausimų: Ką rinkti? Ką pjauti? O ką pasodinti? Su laiku būtų galima ir savivaldybių rinkimų atsisakyti. Apsėsime visą Lietuvą kukurūzais. Kaip senais gerais laikais...

- Gal ir gerai, Vitai, kad tavęs niekas neklauso. Man kvietinė duona labiau patinka.

- Pratinkis prie džiūvėsėlių. Dėl viso pikto. Maža kaip reikalai gali pakrypti!

- O aš, Vitai, vis mąstau, kur link pakryps Virgio Valentinavičiaus likimas. Kas pirmas jį paaukos - Sorošas, Kubilius ar Mockus?

- Pirmas aš jį paaukojau: kai tik iš Mockaus perpirkau Eltą, kurioje Valentinavičius dirbo vyr.redaktoriumi, tą pačią dieną jis kaukdamas iš darbo išlėkė. Gaila, anksčiau ten nesuspėjau apsilankyti. Būčiau tam parsidavėliui dar į pasturgalį įspyręs, kad lėktų kuo toliau nuo Lietuvos. Atgal neatsisukdamas. Juk prie Kubiliaus buvo pasijutęs visagaliu: brutaliai kišosi į tardytojų darbą, kaip namie tvarkėsi Sorošo organizacijose, būdamas premjero Kubiliaus patarėjas Mockui patarinėjo... Pakanka atidžiai įsižiūrėti į foto nuotrauką, kur per spaudos konferenciją (!) tas šlykštynė per petį pačiam Valstybinės inspekcijos viršininkui patarinėja, ką reikia žurnalistams atsakinėti?

- O šiandien Romerio studentams dėsto.

- Per tokius kaip jis vėl teks apie prarastą jaunąją kartą kalbėti. Galėtų Kubilius jį pas save į Europarlamentą pasiimti. Ten juk daugiau press konferencijų vyksta. Nespėtų visiems į ausis savo ilgo liežuvio kaišioti...


35 dalis. KAIP ATSKIRTI LIETUVOS PATRIOTĄ NUO GYVO LAVONO?

- Raimi, turime rimtų problemų. Labai rimtų!

- Kas atsitiko? Negąsdink...

- Nebegaliu tęsti Lietuvių Tautos išgamos Virgio Valentinavičiaus nuotykių JAV ambasadoje. Įsivaizduoji, krito portalo skaitomumas?

- Kas ne taip?

- Niekas negali ilgiau kaip kelias minutes į tą šlykščią mordą žiūrėti. Pamato Valentinavičiaus snukį ir iškart kompiuterį išjungia. Paskui pusdienį „Respublikos" skaitytojai žiaukčioja. Dingsta apetitas. Nesideda kaukių, nes dūsta. Visus be galo pykina. O tie, kurie turi galą, bijo prie jo net prisiliesti, nes iškart vėl Valentinavičių prisimena.

Ką tik „senis" skambino, pameni, Raimi, Nidoje su juo susipažinome? Sakė, kad jo šuo pastipo. Nes išlėkė iš namų, „kompo" su „Respublikos" svetaine neišjungęs, o kai grįžo šuo jau paslikas gulėjo. O į jį iš kompiuterio piktai šiepėsi išsiviepusi Virgio Valentinavičiaus fizionomija. Neatlaikė net šuns širdis! Ką jau čia apie Senio sveikatą bekalbėti. Skambino visas piktas. Reikalauja, kad jam už vaistus sumokėčiau. Turbūt prisimeni, kad jo mėgstamiausi vaistai yra „Blue label" viskis?

- Tai kokia problema? Išimk jo šlykščias nuotraukas! Gal vėl skaitytojai sugrįš?

- Senio šuns tikrai nebesugrąžinsim. Jau palaidojo. Be to, tada turėčiau  ir visas svarbias Lietuvai temas išimti. Nes visur tas išgama prisidirbęs iki ausų. Ir pas Sorošą, ir pas Mockų, ir pas Kurlianskį, ir „Eltoje", ir „Alfoje", ir pas konservatorius, ir pas Kubilių...

Pastarasis dėl jo net iš Lietuvos į Briuselį turėjo emigruot, nes nuo Valentinavičiaus smarvės savo kabinete vos neužduso. Medikams net kyla rimtų įtarimų, kad „korovavirasus" nuo Valentinavičiaus ir prasidėjo. Visiems be išimties į užpakalį lindo, matyt, ir prisigaudė neaiškių bacilų. Nes konservatoriai su šikšnosparniais dažniausiai naktimis kūrė reformas. Tos „naktinės reformos" Lietuvą ir pražudė. O Valentinavičiaus zaraza, jaučiu, pražudys likusią žmoniją. Blogiausia, kad konservatoriams nėra kaip juo atsikratyti - per daug visko žino. Net kodėl konservatoriaus Starkevičiaus „Mailiaus" byloje iki galo nenuteisė, bei kodėl Žiemelis į Maskvą su savo verslais paspruko...

- O „prie ko" čia mes su tavimi, Vitai?

- Kaip ir visi, Raimi. Prie Amerikos ambasados, kurioje sprendėsi ne tik tavo banko, bet ir mano dienraščio likimas. Dėka tokių kvislingų kaip Valentinavičius. Tu tik paklausyk, ko jis ten apie mus pripasakojo! Cituoju „WikiLeaks": „V.Valentinavičius sakė, kad Lietuvos žiniasklaida susiduria su finansiniais sunkumais iš dalies dėl to, kad priprato prie sistemos, kurioje valdžios institucijos ir valdininkai moka neva už reklamą, tačiau iš tikrųjų - už teigiamą informaciją apie juos. „Lietuvos Rytas" ir „Respublika" (pirmaujantys dienraščiai) įpratę gyventi iš viešųjų lėšų, - sakė jis. - Žiniasklaidos rinkos iškraipymai didžiuliai. Nežinau, kaip ištaisyti žalą." Anot jo, A.Kubiliaus Vyriausybė iš esmės nutraukė praktiką nukreipti pinigus į laikraščius, mainais tikintis palankių straipsnių."

- Gerai pasakė, tik nepatikslino: Kubiliaus Vyriausybė nutraukė laikraščių finansavimą ir visus milijonus nukreipė į televizijas. Ypač - į LRT. Nebeliko jokių palankių straipsnių apie politikus konservatorius. Vien tik vaizdo reportažai!

- Klausyk toliau, Raimi: „Tačiau Lietuvos Vyriausybė gauna iš ES lėšas, kurias turi išleisti ES projektų reklamai ir viešinimui žiniasklaidoje. Jis sakė, kad Vyriausybė ieško būdų, kaip tuos pinigus panaudoti sąžiningai ir tinkamai: „Bandome ieškoti mechanizmų reglamentuojančių viešųjų lėšų skyrimą žiniasklaidai. Vyriausybės pinigai žiniasklaidai gali būti panaudoti gerai. Tačiau buvusi valdžia juos leido nepasiekdama tikslų. Mes privalome pinigus naudoti skaidriai ir neiškraipyti žiniasklaidos rinkos."

- Valentinavičius neapgavo. Kai jo darbdaviai iš LNK viskio dėžutėje nešė šimtą tūkstančių liberalams, viskas buvo daroma skaidriai ir neiškraipytai. Dėl STT visa Lietuva apie tai sužinojo. Viskas, kaip ir žadėjo Valentinavičius amerikonams.

- Skaitom toliau: „Televizija yra pagrindinis naujienų šaltinis daugumai lietuvių, interneto svetainės yra antroje vietoje, o spausdintos žiniasklaidos svarba toliau smunka, sakė V.Valentinavičius. Jis paminėjo gerų ir nešališkų žiniasklaidos priemonių pavyzdžius. Anot jo, iš laikraščių geriausias yra „Verslo žinios", tačiau jo siaura auditorija. Tuo metu „Delfi.lt" įvardintas stipriausiu ir didžiausiu naujienų portalu, kuris aukštai iškėlė kartelę konkurentams. Pasak jo, LNK ir TV3 yra didžiausi televizijos kanalai. Jie yra politiškai neutralūs, tačiau naujienoms skiria tik mažą dalį savo išteklių..."

- Ar nejuokinga, Vitai, kai LNK šeimininko darbuotojas, tapęs premjero Kubiliaus patarėju, šlovina ambasadoriams LNK ir menkina lietuvius leidėjus?

- Man nelabai juokinga. Tęsiam toliau: „Lietuvos nacionalinis transliuotojas, anot jo, yra susijęs su socialdemokratais, kurie vadovavo prieš tai buvusiai Vyriausybei. „Ji (LRT) per daug įsivėlusi į politiką ir stokoja balanso", - sakė V.Valentinavičius. Pasak jo, direktorių reikėtų pakeisti, tačiau tai sudėtinga, nes egzistuoja daugybė teisinių saugiklių, užkertančių kelią direktoriaus pakeitimui dėl politinių priežasčių."

- Dėl socialdemokratų „elektroskydinės direktoriaus pijokėlio Audriaus Siaurusevičiaus jis buvo teisus, bet konservatorių „Delfio" vadovė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė, deleguota į LRT, politinių jėgų pusiausvyrą žydruosiuose ekranuose atstatė. Propaguoja tik žydruosius ir konservatorius. Nors ir tie, ir tie - vienodi. Vieni kaišioja visur savo nosis, kiti savo pimp...

- Kadangi tu šiandien mane be paliovos nutraukinėji, daugiau „WikiLeaks" nebecituosiu, o trumpai perpasakosiu savo žodžiais. Valentinavičius teigė, kad ekonomikos krizė ir toliau bus pagrindinis prioritetas ir iššūkis A.Kubiliaus Vyriausybei 2010 metais. Užsiminė apie tolerancijos problemas. Kalbėjo, kad turto grąžinimo klausimas žydų bendruomenei taip pat yra vienas iš Vyriausybės prioritetų, net jei tokio įstatymo priėmimas turėtų politinę kainą. „Tokiam sprendimui Lietuvoje reikia politinės drąsos, nes antisemitizmas labai stiprus, - sakė jis. - Reikia daug šviesti visuomenę, kad kovotume su antisemitizmu savo šalyje. Dabar turime jaunąją kartą, kuri neatsimena, kad čia gyveno žydai, ir vyresniąją kartą, su tam tikrais antisemitiniais prietarais. Be jų dar turime 50 metų tarybinės propagandos." Ambasadorius pažadėjo, kad padarys, ką gali, prisidėdamas prie pastangų didinti toleranciją ir kovoti su antisemitizmu.

V.Valentinavičius taip pat minėjo, kad Lietuvos tarptautinis įvaizdis nukentėjo dėl to, kad Seimas svarstė įstatymo projektą, kuriame siūloma paskelbti, jog gėjų santykius palaikanti informacija daro žalą nepilnamečiams. Jis mano, kad pokyčiams tokiais klausimais prireiks laiko. „Turime labai klampų politinį procesą šiuo klausimu. Yra „zoologiniai" homofobai ir karingi liberalai. Tačiau žengti pirmyn neįmanoma, jei neatsižvelgsime į tai, kad Lietuva yra labai konservatyvi ir katalikiška šalis. Mums reikia judėti lėtai. Bet koks radikalus sprendimas parlamente būtų žingsnis, kuris atidėtų procesą", - sakė jis.

- Nebenoriu apie tą šlykštynę Valentinavičių daugiau klausytis. Liaukis, Vitai, nes tuoj apsivemsiu. Net nereikia žiūrėti į jo nuotrauką. Jau vien nuo jo viešų pareiškimų vimdo...

- Kokie čia tau vieši pareiškimai?! Premjero Kubiliaus vyriausiasis patarėjas vidaus saugumo klausimais JAV ambasadoriui Lietuvoje išklojo visą konservatorių programą kaip ant delno: dėl ekonominės krizės per „naktinę reformą", nuskriaudė mūsų pensininkus ir rūpinosi žydų ir pydarų reikalais. Va, tau ir visi prioritetai! Antra vertus, visi, gavę valdžią, pirmiausia savais pasirūpina.

- Ką tuo nori pasakyti?

- Tai, ką jau pasakiau. Jeigu Valentinavičiui, kaip konservatorių atstovui, krizės įkarštyje rūpėjo ne mūsų senoliai, o žydų turtas bei gėjų teisės, man jis kaip aukščiausios valdžios atstovas ir kaip Lietuvos pilietis yra miręs. Gyvas lavonas! Todėl visi Romerio universiteto studentai gali drąsiai jo paskaitų nebelankyti. Kuo daugiau jo paskaitų praleis - tuo bus protingesni ir sąmoningesni.

- O tu, Vitai ar ne per anksti jį laidoji? Nors ir lavonas, bet vis dar gyvas. Kruta pas Riomerį...

- Lietuva irgi dar kruta. Nors tie konservatorių išgamos padarė viską, kad ji laisvai nebekvėpuotų. Ar mūsų, lietuvių, kas nors iš valdžios klausė, ar dar norime išlikti gyvi, kai nacionalinius bankus bei lietuvišką žiniasklaidą, užsidarę Amerikos ambasadoje, laidojo? Už mus visus nusprendė ir baigta! Tai dabar nutariau spręsti už juos: mąstau, jei išspausdinsiu visų nusipelniusių ir pasipelniusių konservatorių nekrologus, gal po truputį ir Lietuvos emigrantai pradės namo grįžti, kaip manai, Raimi? Ar grįžtum?

- Ant sparnų namo, Vitai, parlėkčiau! Bet gal palikime tą parsidavėlį Istorijos teismui. Tokių Tautos išgamų randasi visose šalyse. Vieni parsiduoda komunistams, kiti - fašistams, treti, tokie kaip Valentinavičius, - globalistui Sorošui. O tau kartais iš JAV ambasados Lietuvoje dar neskambino?

- Ne tik skambino, bet ir buvo apsilankę. Nes iš Baltųjų rūmų jiems liepė „Respublikoje" antiamerikietiškas nuotaikas nuslopinti.

- Eik tu sau! Baideno ar Trampo administracija?

- Bušo. Su kuriuo kažkada atsisakiau prie Vilniaus Rotušės drauge su Lietuvos elitu nusifotografuoti. Vainauskas irgi neatėjo. Tad nuotraukoje įsiamžino vienintelis „elitinis" redaktorius Rolandas Barysas iš švediškų „Verslo žinių".

- Vainauską, suprantu, turbūt vieno žmona Bronytė neišleido. O tu kodėl nenuėjai?

- Žinai, kiek daug anuomet buvo norinčių su manimi nusifotografuoti! O aš to Bušo net gerai nepažįstu. Tik žinau, kad visus Amerikos priešus pavertė Lietuvos priešais. Nežinau, ką jis, su manimi kartu nusipaveikslavęs, paskui darytų? Galbūt kaišiotų nuotrauką Sadamui Huseinui po nosim ir gąsdintų: „Matai? Ar matai, ką aš pažįstu?!" Kam man su tais arabais prasidėti? Nei man naftos reikia, nei dujų... Kai norim su „Independencu" per ofšorus iš Rusijos atsiplukdome.

O tada iš Baltųjų rūmų „Respublikos" reikalais JAV ambasadoriui Keitui Smitui skambino dėl „Mažeikių naftos" perdirbimo įmonės, kai visa spauda su Valentinavičiaus iššlovintomis švediškomis „Verslo žiniomis" per visą atverstinį puslapį Lietuvai melavo, kad „Williams international" į Lietuvą atėjo visiems laikams kaip nepriklausomybės nuo Rusijos garantas. Vienintelė „Respublika" tiems aferistams trukdė įmonę „prichvatizuoti". Drauge su mano reporteriais pasipiktinimą tokiais korumpuotos valdžios veiksmais išreiškė atsistatydinęs iš premjerų Rolandas Paksas, filosofai Romualdas Ozolas su Arvydu Juozaičiu, universiteto rektorius Rolandas Pavilionis, publicistas Artūras Račas ir dar vienas kitas. Visi kiti su Rimvydu Valatka piešaky buvo papirkti ir gąsdino rusų atėjimu. O konservatorių ūkio ministro Babiliaus sparnuotas posakis: „Ivano prie vamzdžio neprileisime!" tol skrajojo po Lietuvą, kol neatsirado du netikri „Ivanai", Chodohrchovskis su Bhrudno.

Tada JAV ambasadorius Keitas Smitas Lietuvoje ir gavo komandą iš Vašingtono užgesinti „Respublikoje" antiamerikietiškas nuotaikas. Paskui jį į redakciją ir Burmgarnerio draugelis bei verslo partneris Meidžeris atsigrūdo ir pasiūlė fantastinį kontraktą su jų „prichvatizuota" MN gamykla.

- O tu, aišku, kaip angeliukas nepanorėjai?

- Aišku, norėjau! Nesu angeliukas, bet ir ne durniukas. Žinojau, kad šiaip sau tokie pinigai iš dangaus nebyra. Labai norėjau, bet negalėjau to kontrakto priimti. Visų pirma, siūloma suma buvo tokia įspūdinga, kad neturėjau grąžos. Antra, buvo nepatogu prieš savo kolegas, nes, pavyzdžiui, išgirtosios Valentinavičiaus švedų „Verslo žinios" už kapeikas parsidavė, kaip paskui Barysas būtų nepatogiai jautęsis ir žmonėms į akis žiūrėjęs?!

- O kaip Mockaus, Kubiliaus ir Sorošo pakalikas Valentinavičius žmonėms į akis žiūri? Kartais net per LRT televiziją į žiūrovus spokso ir kaip Tėvynės pardavimo ekspertas kažką memlena. Ir nieko! Kenčia Lietuvos žmonės. Nesiskundžia. Kas iš to, jei perjungtų TV kanalą, kitame Mockaus pakalikus pamatytų, dar kitame - Siaurusevičiaus produkciją... Tie patys daikčiukai, tik skirtingose rankose. Absoliuti dauguma MG koncernui tarnauja, jei ne per nuosavybę, tai per reklaminius biudžetus.

- Ne tik iš pono Mockaus, bet ir iš „filantropo" Sorošo, didelius pinigus rieškutėmis semia ir iš konservatorių imti nesikuklina. O kodėl neimti, jeigu duoda?

- Tai ko tu nepaėmei iš jankių Burmgarnerio su Meidžeriu?

- Nenorėjau su Paksu, Ozolu, Juozaičiu ir Pavilioniu dalintis. Juk pinigai gadina žmones, o jie buvo žmonės neblogi. Be to, būčiau praradęs savo skaitytojų pasitikėjimą, kuris irgi nemažai kainuoja. Beje, tam Meidžeriui taip ir pasakiau: „Kaip tu įsivaizduoji - pasirašome milijoninį kontraktą ir jau kitą rytą aš jums ditirambus kaip Barysas giedu? Aš gi ne švedams tarnauju, o lietuviams!" Jis su mano argumentais sutiko, ir pasiūlė mainais nieko nerašyti. Tada jo paklausiau, kaip jis įsivaizduoja „Respubliką" tuščiais lapais, jeigu nieko nerašysiu. Juk „Respublikos" skaitytojai nėra kvaili, po savaitės kitos vis tiek pastebėtų, kad laikraštis tuščiais lapais, ir daugiau nebepirktų. Tada jis patikslino, kad apie viską galiu rašyti, tik ne apie „Williams"... O aš jam atsakiau, kad kaip tik mane jo „Williams" labiausiai domina, nes aš juo žaviuosi - kur tu rasi kitą tokį atvejį pasaulyje, kad naujai įsteigta įmonė su 10-ies tūkstančių litų įstatyminiu kapitalu pretenduotų įsigyti strateginę Lietuvos įmonę, kuri vertinama milijardais! Meidžeris kukliai nutylėjo. „Jeigu Amerikoje aš tokiu būdu papirkęs vietos valdininkus, naftos telkinius už dyką įsigyčiau, o pats būtum „Texaso verslo žinių" redaktorius, negi manimi nesipiktintum?" - paklausiau. Jis klusniai linktelėjo. Tada mečiau paskutinį kozirį: „Rask man pasaulyje kitą tokią kvailių šalį, kad ir aš galėčiau panašų biznį prasukti ir, prižadu, sukirsim rankomis! Nesvarbu kur - Papua Gvinėjoje ar Afrikoje..." Tada jis kreivai šyptelėjo ir prunkšdamas atsakė: „Tokių, kaip jūs, pasaulyje daugiau nerasi." Tai, va, ir suprask, Raimi, ką jis tuo norėjo pasakyti? Kuo mes esame tokie unikalūs?

- Nežinau, iš kur galiu žinoti? Gal, kad lietuvių kalba - išlikusi viena seniausių kalbų?

- Kad jau nebeišliko. Tikra lietuvaitė Seimo pirmininkė Nielsen-Šmiel pirmu klausimu į Seimo darbotvarkę įtraukė lietuvių kalbos abėcėlės papildymą raide „x"... Ir dar keliom raidėm, kurių neprisimenu. Ir, ačiū Dievui, sakau. Pagaliau galėsime išreikšti savo susižavėjimą originalia rusų kalba, kai Gitanos sukurtą Gerovės valstybę išvysime.

- O jeigu tos Gerovės valstybės mes taip ir nesulauksime?

- Raimi, juk žinai, valdau informaciją, kuri dar niekur viešai neskelbiama. Kaip draugui atskleisiu tau paslaptį, tik, labai prašau, niekam nesakyk - net Sigai. Klausyk atidžiai: Gerovės valstybė jau sukurta, bet ją nuo paprastos liaudies dar slepia. Niekas apie tai neturi žinoti...

- Kodėl? Tegul pasidžiaugia žmonės!

- Tu ką - proto netekai?! Jei žmonės pamatys, kokią Gerovės valstybę mūsų darbo spartuoliai sau susikūrė, kaipmat išeis iš proto arba dar blogiau - su šakėmis prieš valdžią. Utopinės Komunizmo idėjos nublanksta prieš mūsiškių sukurtą Gerovės valstybę. Jos gyventojams ne tik nebereikės nieko dirbti, bet net nieko neveikdami galės ramiai ilsėtis jų vaikai, anūkai, proanūkiai, proproanūkiai, proproproanūkiai, propropropro... Nežinai kada tiksliai bus pasaulio pabaiga, Raimi?

- Kada vėl ateis Jėzus. Gyvųjų ir mirusiųjų teisti.

- Gyvų Gerovės valstybės kūrėjų joks Jėzus nenuteis, nes visi  prokurorai ir teisėjai yra ilgam konservatorių pasodinti. O Konstitucinio Teismo pirmininkas Žalimas, ko gero, net iki gyvos galvos pasodintas, nes nevalia teisti žmonių be „razumo". „Nerazumna"! Gal, sakau, dėl to Jėzus ir nepasirodo, bijo, kad Gerovės valstybės įkūrėjai ir galingi jos valdovai jo nenuteistų. Tik labai prašau, Raimi, apie tai niekam neprasitark, nes apie Gerovės valstybės susikūrimą žino tik Gitana su Šimonyte, Gabriukas su Austėja, dar yra žinoma patriarxui su Kubiliumi ir Juknevičiene. Dar žinojo Zingeris, bet jau užmiršo, nes labai užmaršus. Jei prisimena, kad yra, neprisimena kur, o kai prisimena, kur yra, nebeprisimena - kas. Štai tokie išrinktieji mums įstatymus leidžia. Dabar jau žinome ir mes su tavimi, Raimi. Jei bent vienas prasitars - visi iki vieno žinovai bus akimirksniu išžudyti.

- Jei tikrai visi bus išžudyti, tai gal, Vitai, verta prasitarti, a? Vardan tos Lietuvos?

- Aha. O kas gyvens Gerovės valstybėje?

- Kaip, kas? Lietuvos žmonės!

- Problema ta, kad Gerovės valstybė yra žmonėms nepritaikyta. Normalūs ten neišgyventų. Ten moralė yra be dimensijos. Todėl visi, kas kalba teisybę, yra melagiai arba KGB agentai. Ten niekas neveidmainiauja ir neapsimetinėja, kad valdžią ir net prezidentus renka runkeliai, nesvarbu, kur jie begyventų Lietuvoje, Venesueloje ar Baltarusijoje. Ten „Moki - veži!", o jei nieko nemoki, tave visvien „veža", nes jau yra įteisintos kanapės. Ten jūromis ne tik pienas plaukia, bet ir dujos. O pinigai kaip tos dujos išgaruoja , o kai reikia vėl atsiranda. Gerovės valstybėje visiems yra taip gera, kad niekas niekam net nebepavydi. Net pinigų niekam daugiau nebereikia. Tik durniai juos skaičiuoja. Todėl ir sunaikino savus bankus, kad vargšai nevargtų skaičiuodami svetimus pinigus. Ir nesidairytų į praeitį, nes į sovietmetį nebeįmanoma sugrįžti: Rusiją jau irgi valdo kapitalistai. Visi kiti serga virusu. Tik dar ne visi apie tai žino, nes nespėjo dar visų patikrinti. Beje, dėl Gerovės valstybės sukūrimo buvo paaukotas ir tavo „Snoro" bankas...

Didžiuokis, Raimi, tavo dėka žmonės tapo laimingi. Kas jie būtų, jeigu tavo banko nebūtų? Ubagai neverti Gerovės valstybės. Vargtų šiandien valdžios žmonės su visais lietuvaičiais. Ispanijos daržuose. Nebūtų kam net naujų įstatymų aplaistyti. Užtaigi.

***
Vito TOMKAUS komentaras: Lietuviškas ačiū už palaikymą, bet, deja, turiu visus dorus lietuvius sąžiningai įspėti, kad nerizikuotų prenumeruoti „Respubliką" metams. Galiu garantuoti tik pusmetį - net jei nepavyktų finansiškai ištempti, visiems prenumeratoriams pinigus grąžinsiu. Duodu Garbės Žodį. (Tik būtinai išsaugokite kvituką!) Pensininkams rekomenduoju dovanoti „Vakarų žinių" prenumeratą, bet irgi ne ilgiau kaip pusei metų. Tai paskutinis likęs lietuviškas nacionalinis dienraštis Lietuvoje. (LR pasirodo tik tris kartus, KD - miesto laikraštis.) Internetine žiniasklaida nepasitikiu, nes ją bet kada galima „išvesti iš rikiuotės" arba atakuoti iš šalies. Kas prisimena Kruvinojo Sausio įvykius, tas žino, kad pirmiausiai okupantai užgrobė radiją ir televiziją, todėl skubiai ir išleidau „Laisvą Lietuvą", kuri skelbė tiesą. Nūdienos okupantai internetą atjungtų per atstumą - nereikėtų nė tankų. Tokiu atveju, siekiant skelbti tiesą, tereikėtų apginti mano „Respublikos" spaustuvę. UŽ JŪSŲ IR MŪSŲ LAISVĘ, LIETUVIAI!

Tik nesupraskit, kad ruošiuosi kapituliuoti. Per daug džiaugsmo būtų globalistams, kurie uzurpavo valdžią. Kreipiuosi tik į lietuvius ne dėl to, kad neapkęsčiau kitų Lietuvos piliečių. Jų nekenčiu tik tada, kai jie, apsimetę tikrais lietuviais, pasikeitę pavardes ir uzurpavę nacionalinę žiniasklaidą, tyčiojasi iš to, kas bet kuriam lietuviui yra šventa: Justino Marcinkevičiaus, Lietuvos Didvyrių, padėjusių už mūsų Tėvynę savo galvas, lietuvių Kalbos, Tautos ir Tradicijų. Būtų mano valia - tokius iš Lietuvos išgrūsčiau! Čia yra mūsų protėvių žemė, o jie visi turi savo protėvių žemes, lai jas ir dergia... Ta proga noriu reaguoti į priekaištus dėl to, kad ginu bankininką Baranauską bei buvusį Landsbergio bendražygį Vaišvilą. Tokia mano priedermė šioje žemėje - ginti skriaudžiamuosius. Tokia yra ir spaudos misija: ginti bet kokią nuomonę ir žodžio laisvę! Jeigu stos prieš teismą Vasiliauskas, Šimonytė, Kubilius ar Juknevičienė, deja, ginsiu ir juos, jei bus pažeistos jų žmogiškos teisės.

***

36 dalis. KAIP VISKĄ PATRATINTI, KAD BŪTŲ GALIMA VISUS IŠTRATINTI?

- Raimi, ar ne tu su savo komentarais vis užbėgi įvykiams į priekį? Kol aš dėlioju mūsų pokalbį, internete jau būna parašyta, kas JAV ambasadoje lankėsi ir ką kalbėjo.

- Gal Tauta jau bunda ir įsidrąsina? Ne tu vienas pastebi, kad su mūsų Lietuva kažkas negerai darosi.

- O kada tu įsidrąsinsi? Kada pagaliau prabilsi kaip tikras bankų ekspertas? Galėtum būti „Respublikos" apžvalgininku finansiniais klausimais ir lietuviams patarti, kaip visus pinigus ištratinti? Gal vėliau net kaip Nausėdą prezidentu tave išrinktų. Honoraro šiek tiek uždirbtum. Pavyzdžiui, ką gali pasakyti apie Stasio Jakeliūno pasiūlymą dėl daugiau nei pusės milijardo permokėto VILIBOR grąžinimo?

- Man, Vitai, jau nebėra ko bijoti. Nors tu mane ir pravardžiuoji milijardieriumi, šiandien tegaliu pasigirti, kad turiu milijardą rūpesčių. Deja, visko papasakoti dar negaliu, nes pagrindinius įrodymus saugau Paryžiaus arbitražo teismui. Advokatai prašė neviešinti, kad nepakenkčiau procesui. Na, o Jakeliūno iškeltą švedų aferą galiu, kaip patyręs bankininkas, pakomentuoti. Bet pirmiau - keli žodžiai apie Liberalų sąjūdžio atstovą Kęstutį Glavecką...

- Raimi, o Glaveckų Kęstutis tau už reklamą nesumokėjo? Įtartinai visur tu jo pavardę kaišioji. Žmogus sėdi Seime tykiai kaip pelytė, niekur nelenda, niekur nesikiša, savo žmonos pinigus skaičiuoja...

- Kurios žmonos: dar Rūtos Rutkelytės ar jau Aušros Gruodienės? Antra vertus, koks skirtumas - abi jo žmonos gerai su pinigais tvarkosi. Tik dabartinė žmona Rūta pati verslą suka, savo verslo partnerį Friedrich Romig iš Vokietijos apsukinėdama, o buvusi žmona Aušra, perleista draugui Gediminui Gruodžiui, su savo dukromis laukia, kol jos multimilijonierius vyras nustos suktis - visų milijonų į kapus nenusineš! Tad Kęstutis bet kuriuo atveju laimi, penktą kadenciją Seime tykiai tūnodamas.

- Tai ko prie jo kabinėjiesi? Sėdi Seime kaip pelytė po šluota. Net LKP CK sekretoriumi būdamas, prieš partijos vadus labiau šiaušdavosi. Kam jis kenkia, jei už jį net dvi žmonos su rimtais pinigais dirba?

- Nieko nedarydamas Glaveckas labiausiai kenkia Lietuvai. Žmonoms padeda, o žmonėms - ne.

- Pagal tave, jo žmonos - ne žmonės?!

- Jeigu Glaveckas visų žmonoms padėtų, tuomet būtų žmoniška, bet jis rūpinasi tik savo žmonomis.

- Manau, perlenki lazdą, Raimi. Glaveckas jau perkopė 70-metį. Vos su savo žmona susitvarko, o tu nori, kad dar svetimas patvarkytų. Kartą jo širdis jau streikavo Kanadoje.

- Keista. Penkias kadencijas, neišlįsdamas iš Seimo, pluša Lietuvoje, o jo širdis - Kanadoje.

- Nieko keisto. Pilsudskio širdis irgi Lietuvoje, nors plušo Lenkijos labui. Istorija kartojasi.

- Beje, ar tiesa, kad neseniai Liberalų sąjūdžio atstovas Kęstutis Glaveckas paliko šios partijos frakciją ir darbą tęs Mišrioje Seimo narių grupėje? Iš pirmo žvilgsnio šis netikėtas politiko žingsnis, kaip aiškėja, nebuvo jau toks netikėtas. Iš karto po Seimo rinkimų K.Glaveckas parašė laišką partijos kolegoms, siūlydamas partijos lyderei Čmilytei-Nielsen atsisakyti Seimo vadovės kėdės.

- Gal išgirdo gandus, kad jos tėvas buvo KGB rezervistas ir jo sąžinė prabudo?

- Iš kur pas politikus sąžinė? Ir dar liberalus! Tikslas buvo labai savanaudiškas - po rinkimų Glaveckui nepasiūlė Biudžeto ir finansų komitete nei pirmininko, nei jo pavaduotojo pareigų. Ir jis įsižeidė.

- Gal ne be pagrindo? Juk per dvidešimt metų Seime jis rūpinosi tik namiškiais: žentą į LB vadovybę prastūmė, konservatorę žmoną Rūtą palaikė, kai ji gamtosaugininkus „teroristais" išvadino už tai, kad jai sutrukdė Merkinės saugomose teritorijose miško paskirties žemę savo sklypuose pakeisti į namų valdos. Net konservatoriai tada nuo Rūtos atsižegnojo - toks skandalas kilo! O Kęstutis jos nepaliko kaip Aušros su svetimu vyru. Ir toliau ją nuo visų gina.

- Ak, Vitai, jeigu taip būtų gynęs Lietuvos interesus, kai pastarąsias kadencijas Seime Finansų ir biudžeto komisijai vadovavo! Šitiek Lietuvos žmonių svetimšaliai bankininkai nuskalpavo su tyliu jo pritarimu. Nors ką gali žinoti - netrukus, pasibaigus generalinio prokuroro Pašilio kadencijai, gali įvykti Lietuvoje stebuklas, ir naujasis generalinis gali užsinorėti S.Jakeliūno Krizės tyrimo komisijos parengtą faktinę medžiagą pakelti ir pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Lietuvoje veikiančių skandinaviško kapitalo komercinių bankų veiklos, kai jie 2009-2010 m. laikotarpiu manipuliavo VILIBOR indeksu, dėl ko žmonės galėjo jiems permokėti apie 700 mln. eurų palūkanų. Būtent tiek buvo suskaičiavęs buvęs Seimo BFK pirmininkas S.Jakeliūnas su savo specialistais.

Apie tai buvo daug rašyta žiniasklaidoje ir visi girdėjo, kad Lietuvos banko vadovas, pats V.Vasiliauskas, su savo valdybos nariais kuodžiais bei jurgilais šią informaciją neigė kaip nereikšmingą Lietuvai ir tuometinis premjeras Andrius Kubilius bei Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Kęstutis Glaveckas ragino visus nesikapstyti po praeitį. Dar prisimink, kaip prezidentė Grybauskaitė garsiai šaukė, jog nevalia „valstiečiams" žvilgčioti atgal, o geriau žiūrėti į ateitį. Koktu man nuo tokių „teisuolių"!

- O man, Raimi, visai nekoktu. Aš didžiuojuosi, kai mūsų prezidentai  būna sąžiningi. Man labai įsiminė, kai Brazauskas nesigynė, kad Lietuvos draugystę dėl Kristinos paaukojo; kad Adamkus prisipažino, jog savo šlepetes pas kažkokią šiaulietę po lova paliko; kad dėl Lietuvos Grybauskaitė labai krimtosi, krimsdama Burokevičiaus... (Turbūt, mokslus.) Tik Paksas kaip kokia Melnikaitė dėl nieko neprisipažino, apkaltino aplinką ir susilaukė apkaltos.

- Ko tu man banalias tiesas dabar vardini? Ką tuo nori pasakyti?

- Kas tau neaišku? Net didžiausi melagiai kartais susimauna ir jiems  koks tiesos žodis netyčia išsprūsta. Tereikia atidžiai savo valdžios klausyti. Sako, laikytis tvarkos - laikykis. Sako, kad „korovavirusas" - čiaudėk! Tik niekada nečiaudėk ant savo valdžios, nes jai tas nepatinka. Verčiau įsiklausyk į pranašiškus Grybauskaitės žodžius. Juk ji ne šiaip sau liepė nesidairyti atgal, o verčiau žiūrėti į priekį. Matyt, žinojo, kas mūsų ateityje laukia. Ne veltui su Rotšildais draugauja. Pažiūrėk, kas dabar darosi - parsidavėliai propagandistai žmones varo iš proto, panika skleidžiama nuo ryto iki vakaro, o kol visi, uždaryti namie krūpčioja po antklodėmis, valdžia paskutinius mūsų milijardus tratina. Jaučiu, tol tratins, kol visus ištratins...

- Ką visus?

- Visus pinigus, visus mus... Tik tada epidemija baigsis.

- Kad visų netratina. Pažiūrėk, kaip po pirmosios epidemijos bangos Lietuvoje ir pasaulyje milijardierių padaugėjo! Kas mūsų laukia po antrosios, trečiosios, ketvirtosios bangos?

- Hm... Gal ir ne viskas taip blogai, Raimi, kaip mes su tavimi įsivaizduojame. Jei po kiekvienos epidemijos bangos milijardierių tik daugėja, gal valdžia banguos tol, kol visi iki vieno tapsime milijardieriais? Po to visi Gerovės valstybėje apsigyvensime.

- Na, nebent po kiekvienos bangos pasaulyje ir toliau sparčiai mažės gyventojų skaičius. Jeigu gyvi liks tik milijardieriai... Pagyvensim - pamatysim! O dabar žiūrim, kas šiandien Lietuvoje darosi.

Apie Vasiliauską, jau anksčiau tau sakiau, iš viso nenoriu kalbėti, nes tai visiškai „puolęs" žmogus. Su R.Kuodžiu irgi viskas aišku, nes jis Mockaus koncerno interesams bankuose atstovauja. Apie Lietuvos banko valdybos nario Mariaus Jurgilo atsivėrimus savo laiku mačiau „YouTube", kur pastarasis Lietuvos banke „Mūsų Reikalas" („Cosa Nostra" - originalo kalba) moko kolegas ką pasakoti, o ko - ne, užgriuvus „policijai" (t.y. Jakeliūno komisijos tyrėjams). O tai jau visiškas „dugnas"!

- Apie „dugnus", Raimi, nebeužsimink, nes vėl Laisvės partijos narius įžeisi. Jiems dabar ne sėdynės galvoje, nes kol kas Vyriausybėje jie gerai susodinti.

- Aš tik noriu papasakoti apie konkretų nusikaltimą, kuris buvo padarytas dėl skandinaviškų bankų kartelinio susitarimo, manipuliuojant VILIBOR indeksu.

Kadangi pats nemėgsti skaičių, tai apsieisiu be jų. Pabandysiu kiek įmanoma paprasčiau visa tai paaiškinti. VILIBOR normos apibrėžiamos itin abstrakčiai: tai - vidutinės tarpbankinės palūkanų normos, už kurias bankai pasiruošę paskolinti lėšų kitiems bankams. Neapibrėžta (bent jau iki 2013 m.), kas tie hipotetiniai „kiti bankai", nereikalaujama, kad kotiruotės atitiktų bankų finansinių išteklių pritraukimo kainą, taip pat nereikalaujama, kad tai būtų minimali kaina, už kurią jie būtų pasirengę skolinti. Taigi, tokia abstrakti VILIBOR esminė samprata neužkerta kelio bankams skelbti neadekvačiai aukštų ir ekonomiškai nepagrįstų kotiruočių.

Tad bankai ir skelbė neįpareigojančias VILIBOR kotiruotes - faktiniai sandoriai galėjo nebūti sudaromi arba sudaromi visai kitomis sąlygomis. VILIBOR kotiruotės rodo tarpbankinės rinkos lėšų pasiūlos kainą, o skolinimosi paklausos kaina (VILIBID) nuo 2005 m. apskritai nebeskelbiama, tad VILIBOR normos net teoriškai neatspindi tarpbankinės rinkos paklausos ir pasiūlos pusiausvyros kainos. Esant tokiam neapibrėžtumui ir buvo sudarytos visos sąlygos šalies komerciniams bankams tuo manipuliuoti.

- Kol kas nieko nesupratau, bet vis tiek labai įdomu... Įdomu, kiek dar liks skaitytojų, jei tavo kotiruotės ilgai užtruks? Negali susikoncentruoti labiau į tai, kaip bankai, susitarę, veikė išvien prieš savo klientus?

- Labai paprastai, Vitai, viskas buvo. Skandinaviško kapitalo bankai, manipuliuodami rinka, nusprendė dirbtinai sukelti VILIBOR palūkanų normą ir taip apiplėšti tūkstančius šalies žmonių. Tuo tikslu jie, susitarę su Lietuvos banku, savo laiku iš VILIBOR skaičiavimų net buvo išjungę „Snoro" banką. Taigi šis skandinaviško kapitalo komercinių bankų ir Lietuvos banko nusikalstamas susivienijimas išjungė „Snorą" tik tam, kad mes jiems nepaveiktume skaičių ir netrukdytume „biznio", apiplėšinėjant savo klientus.

Beveik esu tikras, kad iš Lietuvos banko pusės čia veikė valdybos pirmininko pavaduotojas, buvęs Glavecko žentas, D.Petrauskas su visokiais raimondais kuodžiais bei mindaugais leikomis. Manau, būtent Glavecko žento Petrausko pastangomis ir nurodymu mes, kaip bankas, buvome išbraukti iš tų skaičiavimų, kad nesukliudytume jų finansinėms aferoms. Tai tie patys „veikėjai", kurie vėliau ir „Snoro" banko sužlugdymo operacijoje dalyvavo.

Paaiškinsiu, kaip tas nusikaltimas veikė faktiškai. Jeigu, tarkim, penki bankai skelbia VILIBOR kotiruotes, tai, atmetus didžiausią ir mažiausią, vidutinė norma apskaičiuojama iš trijų kotiruočių. Kadangi „Snoro" bankas nebuvo nei didžiausias rinkoje, nei mažiausias, tai jis visada patektų į tų trijų kotiruočių skaičių. Vadinasi, kiekvieno banko skelbiama kotiruotė gali lemti net trečdalį ir daugiau vidutinės VILIBOR palūkanų normos dieninio pokyčio.

Akivaizdu, kad bendru susitarimu išmetus „Snorą" iš tų VILIBOR indekso skaičiavimų, tapo nebūtinas nė kartelinis susitarimas - kiekvieno kotiruotes skelbiančio banko įtaka bendrai VILIBOR dinamikai yra labai didelė, o dauguma paskolas paėmusių bankų klientų tikrai negalėjo tinkamai įvertinti ir nesuprato, kokią didelę įtaką jų mokamų palūkanų normų vadinamajai „rinkos" komponentei turi kita sandorio šalis (t.y. paskolą išdavęs bankas).

Turiu pasakyti, kad tą kartą „Snoro" banko klientai dėl to manipuliavimo rinka nukentėjo tikrai minimaliai. Mes juos laiku apsaugojome, kadangi paskolas litais savo klientams išduodavome už pastovią palūkanų normą, o ne pririštą prie VILIBOR, kaip savo klientams nustatė skandinavų bankai. Ar dabar aišku, Vitai?

- Va, dabar man jau aišku! Aišku, kad niekas nebeaišku. Supratau, kad nieko nesupratau. Ką jau bekalbėti apie mano skaitytojus. Ar negalima buvo viso to pasakyti paprasčiau: „Mieli Lietuvos žmonės! Švedai, susitarę su mūsų valdžia, mus ir jus kapitaliai ištratino! Maždaug „ant" pusės milijardo." Paprastai ir aiškiai.

- Vitai, net jei savo skaitytojus išbaidėme, o sudominome bent vieną sąžiningą FNTT pareigūną, sutik, vertėjo tai padaryti. Todėl aferos dalyviai ir neleido S.Jakeliūno vadovaujamai krizės komisijai baigti pradėto darbo. Visų pirma, neįmanoma buvo Jakeliūnui konstruktyviai dirbti, kai Seimo posėdžiuose šalia jo sėdėjo komiteto pirmininko pavaduotojas Kęstutis Glaveckas, kuris pats asmeniškai 2008-2012 m. Seime vadovavo tam pačiam komitetui ir kuris kartu su to komiteto pirmininko pavaduotoju, konservatorių partijos vicepirmininku Vitu Matuzu nieko nedarė, kad būtų pažabotas skandinaviškų bankų savivaliavimas. Tame pačiame Seimo komitete dirbo ir parlamentaras konservatorius A.Kubilius, kuris aferos metu darbavosi konservatorių Vyriausybės premjeru ir pats buvo vienas iš svarbiausių krizės kaltininkų. Taip pat komitete dirbo ir A.Kubiliaus Vyriausybės patarėjas Mykolas Majauskas, kuris akivaizdžiai prisidėjo prie tų reikalų ir ne kartą viešai reiškėsi, kaip aršus švedų bankų gynėjas. Jie ir buvo pagrindiniai „stabdžiai" to tyrimo.

O kai Jakeliūnas dar pareiškė, jog tame tyrime bus įvardinti „Snoro" ir „Ūkio banko" bankroto iniciatoriai, tai sukilo jau visas Konservatorių partijos senas „raugas". Prasidėjo ataka po atakos. Dėl to Generalinė prokuratūra atsisakė pradėti vykdyti tyrimą. Nes pats naujai išrinktasis prezidentas garsiai pasiuntė Lietuvai žinią - daugiau jokių tyrimų.

- Lietuvą pasiuntė „ant trijų raidžių" ne prezidentas, o buvęs ilgametis SEB banko klerkas. Manau, SEB-o šeimininkų investicija į Simono Daukanto aikštę atsipirko. Gitana savo misija įvykdė.

***

37 dalis. KAI MŪSŲ „ŽVAIGŽDĖS" DAR NEŽIŪRĖJO IŠ AUKŠTO 

- Žinai, Vitai, nebesuprantu, kur mes gyvename ir kas pas mus vyksta? Pamenu, kai Paksui prezidentaujant jį kažkas pavaišino ir sąskaitą apmokėjo, Lietuvoje toks skandalas kilo!

- Po to sorososai prezidentūrą tualetinio popieriaus ritiniais apmėtė. Nors pietavo tik keliese ir būtų vieno ritinėlio užtekę.

- Aš ne apie tai. Kaip tada nesavais balsais sąmokslininkai klykė, kad Lietuva skęsta korupcijos liūne ir, kad nuvertus Paksą, Lietuva taps tyra, kaip Baltijos lašelis tau ant delno.

- O ką? Visos aferos - kaip ant delno! Niekas nieko nenuslėpė. Vagiama skaidriai, nesislapstant, vidury baltos dienos.

- Argi ne po „naktinių reformų" atsirado Kubiliaus aferos su permokėtomis palūkanomis komerciniams bankams?

- Žinoma, kad ne. Mūsų valstybei gyvybiškai svarbūs sprendimai visada priimami per patį vidurdienį. Negi užmiršai, kad Amerikoje yra diena, kai Lietuvoje - gūdi naktis?

- Tai šitoks, sakai, yra normalus Lietuvos apsivalymas nuo korupcijos?

- Taip. Vagiama skaidriai, nesislapstant. Smagu stebėti. Negaliu atsidžiaugti valdžios drąsa - nebijo nei Dievo, nei velnio. Bijo, tik rusų ir koronaviruso.

-  Užmiršai Astravos atominę paminėti. Šitiek jodo iš baimės prisipirko!

- Isterija dėl Baltarusijos atominės vyksta ne iš baimės, o iš pavydo. Mūsų valdžiai apmaudu, kad juos net Baltarusijos bulviakasiai aplenkė. Ne fasonas! Juk žadėjome mes pirmieji atominę pasistatyti, dar arčiau gyvenamųjų centrų.

- O kodėl reikia arčiau gyventojų statyti?

- Kuo daugiau potencialių aukų - tuo daugiau jodo galima užsipirkti.

- Užknisai mane su tuo jodu - jodas ir jodas... Tuoj man akyse pradės joduoti!

- Galvoji, manęs valdžia su tuo jodu juodai neužkniso? Ypač kai, išleidusi mūsų milijonus, visus įspėjo, kad jodą reikia išgerti prieš dvi paras iki atominės sprogimo, kitaip jis nesuveiks. Ar tai nepanašu į „juodą humorą", tokia mūsų ekspertų rekomendacija? Iškart po to jodo atsargos baigėsi. Nes kas rytą žmonės gerdavo jodo ir, susėdę prie lango, laukdavo sprogs  ar ne? 

- Kol kas, kaip matai, nesprogo.

- Klysti, Raimi, nusprogo. Ir ne vienas. Ir ne tik „alkašas". Ir ne tik nuo jodo, bet ir nuo panikos daug kam širdis neatlaikė. Bet statistika šių atvejų nefiksuoja. Visus nurašė koronavirusui. Taip ramiau. Nereikia nei skrodimo, nei tyrimo. Be to, aukų skaičiumi pirmaujame ir pasaulis apie tai kas dieną skelbia. Jei pameni, ekskomunistų premjeras Kirkilas net 60 milijonų iš biudžeto išleido, kad pasaulis sužinotų, jog Lietuva - drąsi šalis. Deja, to išleisto superbrangaus albumo niekas neskaitė.

O štai atėjo Šimonytė, nepartinė premjerė iš konservatorių partijos, perėmė iš „valstiečio" Verygos plūgą, atsiprašau, - vairą, ir prašau jums rezultatas: visų šalių žiniasklaida susivienijo. Kas dieną vieningai skelbia, kad lietuviai pirmauja. Nė viena šalis nesugeba daugiau už mus savo piliečių užversti. Didžiuokis, Raimi, savo Tėvyne!

-  O tu, Vitai, kartais pats šįryt jodo neišgėrei? Labai keistai viską porini...

- Vakar LRT buvau įsijungęs. Pasiilgau Monikos. Bet vietoj Monikos rodė Miliūtę, kuri per ekraną rodė Šimonytę. Nenorėdamas pasirodyti nemandagus ir nežinodamas, ką kas rodo Šimonytei, klausiau iki pat pabaigos. O kai laida baigėsi, dar kelis kartus atsisukau vaizdo įrašą ir vėl iki pat galo žiūrėjau.

- Tau, Vitai, tikrai kažkas su galva negerai. Gal, sakau, eik prigulti trumpam...

- Kad aš jau gulėdamas beveik per miegus su tavimi šnekuosi.

- Tai ką veikei visą naktį?

- Šimonytės klausiausi. Nes jį kreipėsi į tautą per visus kanalus. Prašė, kad pasiskiepytume. Nes veršiai turi būti paskiepyti, o po to gal net numerėliai bus visiems įverti į ausis. Kad numirėliai nesusipainiotų! Tai kol visus kanalus po kelis kartus peržiūrėjau...

- Bet kodėl po kelis kartus reikėjo žiūrėti?!

- Kad Šimonytei užsifiksuočiau kaip lojalus pilietis. Kas čia žino, gal jai mus visus per TV ekranus filmuoja. Net Miliūtė, vakar kalbėdama su premjere, sakė, kad parduotuvėse, matuojant su termometru, bet kam į galvą „čipą" per atstumą galima įsriegti. Man regis, ji matavosi temperatūrą ne kartą, nes jos galvoje minimum pora šimtų čipų yra privaryta. Kalba kaip robotas, be emocijų, be šypsenos. Įsivaizduoji, Raimi, ką televizorius iš žmogaus padarė! O juk kažkada buvo žmogus kaip žmogus.

- Iš kur žinai?

- Taigi  žurnalistės karjerą pas mane pradėjo. Tiesa, kaip kretingiškė, iš pradžių dirbo pas brolį Gintarą „Vakarų eksprese", paskui persikėlė į Vilnių, pas mane į „Respubliką". Kokia miela buvo mergaitė, kol neįlindo į televiziją ir pas saugumiečius į guolį...

- Įduomu, įduomu, pasakok, konkrečiau, Vitai.

- Gal leisk mažumėlę numigti. Pratęsiu, kai išsimiegosiu.

- Alio, Vitai, ar jau išsimiegojai? Nekantrauju išgirsti tęsinį! Pasakok greičiau, kaip ten viskas buvo?

- Kas buvo? Kur buvo?

- Žadėjai apie buvusius „respublikonus" papasakoti.

- Kokius respublikonus? Trampo?

- Kokio Trampo? Apie „Respublikos" buvusią darbuotoją.

- Ar žinai, kiek pas mane jų buvo? Pabandyk, jei gudrus, dabar visus prisiminti. Vien redaktorių kiek išleidau į pasaulį: Rytis Taraila „Dienai" ir „Gimtajam kraštui" vadovavo, Aurimas Drižius iki šiol „Laisvą laikraštį" leidžia, Frederikas Jansonas redaktoriavo „National Geografy", Valė Čeplevičiūtė - „Lietuvos žiniose", Daina Žemaitytė - žurnale „Žmonės", Agnė Žemaitytė - žurnale „Klubas", Gražina Ašembergienė - žurnale „Ieva", Raimundas Celencevičius - portale „15 min."...

Sako, ir Monika iš LRT su Radzevičiumi iš Žurnalistų sąjungos „Respublikoje" kažkiek dirbo, bet aš jų neprisimenu. Matyt, tokie ir darbininkai buvo. O štai Rūta Grinevičiūtė-Janutienė ir Virgis Gaivenis ryškios asmenybės buvo „Respublikoje", todėl sutvisko kaip TV „žvaigždės" prodiuseriai. Kokios tik įžymybės pas mane nedirbo: Ričardas Gavelis, Valdemaras Kukulas, Skirmantas Valiulis, Marius Ivaškevičius, Rimvydas Stankevičius, Edmundas Jakelaitis, o Skirmantą Malinauską net iš darbo biržos „po blatu" paėmiau, nes jo mama, mano pusseserė, labai prašė jam padėti. Darbavosi pas mane ir politikai - diplomatai Čekuoliai, Misiukonis, Motieka, Zuokas, Paksas, Kirkilas, Bubnelis, Bartusevičius, Mertinas... Net Algirdui Brazauskui siūliau perimti „Respublikos" ūkį, ir jis man pažadėjo pagalvoti, bet vėliau nusprendė eiti į prezidentus. Aš neprieštaravau. Nors pirmame rinkimų ture parėmiau ne jį, o Stasį Lozoraitį...

- Man neįdomu, Vitai, ką į darbą priiminėjai ir į ką rėmeisi. Tu man apie Miliūtę pasakok!

- O ką Miliūtė?! Graži merga buvo. Vyrai ją mylėjo. Net du! Dėl jos vos nesusimušė - mano partneris (ne Lingys) ir buvęs bendrakursis (ne Kukulas). Pastarasis laimėjo, nes buvo jaunesnis ir nevedęs. Be to, pirmiau jai vaiką užtaisė. Ir paliko. O Siaurusevičius ją su vaiku priglaudė, bet svetimo berniuko nemylėjo. (Vyresni vaikinai jam labiau patiko.) Todėl Miliūtė jį ir metė, kad vaiką skriaudė. Be to, ir jai dažnai kliūdavo. Nuo tada visą save atidavė VSD ir atsidavė tik saugumiečiams, per kuriuos pagarsėjo kaip „juodoji našlė". Nuo tada tapo bejausme ir kitiems nebesišypso. Net iš TV ekrano.

- Viskas?! Tarp jūsų nieko nebuvo?

- Raimi, gal dabar tu eik pamiegoti. Matau, jau tau su galva negerai. Aš džentelmenas, net jei ir buvo - nepasakosiu. Paskui kitos neprisileis. O aš dar visai jaunas pensininkas. Net plaukai nepražilę. Verčiau grįžkime prie Lietuvos politikų. Tu matai, kas Lietuvėlėje darosi?

- Kaip aš, būdamas Maskvoje, matysiu? O kas darosi?

- Tas ir yra, kad niekas nesupranta. Valdžia vagia pagal geometrinę progresiją, o piliečiai niekaip nesupranta, kas dabar vyksta? Nes pradėjo vogti nuo „auksinių tualetų" šimtais tūkstančių, paskui perėjo prie Kreivio mamytei skirtų ES milijonų, po to grobstymo mastai išaugo iki keliolikos milijonų, skirtų Landsbergio anūko Austėjai, dabar jau niekas nebesistebi dėl grobstomų šimtų milijonų ir net milijardų. Kaip manai, kada truks žmonių kantrybė?

- Gal kai valdžia pradės vogti trilijonus?

- Iš kur juos gaus?

- Iš ES pasiskolins.

- Apmaudu, kad šitiek komisijų tas aferas tyrė - Mazuronio, Skardžiaus, Bako, Jakeliūno, o rezultatas nulinis!

- Nesakyk, Vitai, rezultatus beveik visi jie pasiekė. Pradėkime nuo galo. Stasiu Jakeliūnu buvo galantiškai atsikratyta. Kas gali paneigti, kad nesuveikė sena tarybinių laikų taisyklė: „Jei negali atleisti, - paaukštink." Jakeliūnas buvo išsiųstas į Europarlamentą dirbti. Galimai Šarūnui Marčiulioniui už Jakeliūnui užleistą jo laimėtą vietą Europarlamente galėjo būti dosniai atsilyginta.

Galime prisiminti ir buvusios finansų ministrės Dalios Grybauskaitės paaukštinimą, išsiunčiant ją dirbti ES komisare. Buvo plačiai kalbama, kad ji pradėjo trukdyti prezidento Valdo Adamkaus „valstybininkams" ir dujų tarpininkės „Dujotekanos" vyrams biznį daryti.

Arba prisiminkime, kaip sveikatos apsaugos ministras Vytenis Andriukaitis eurokomisaru staiga tapo - grasinosi uždrausti ligoninių vyr. gydytojams verstis privačia medicinine praktika, kuomet iš ligoninės turtingi pacientai yra tiesiai siunčiami į jų privačius gydymo kabinetus be eilės išsitirti bei kitą reikiamą medicininę paslaugą be eilės gauti. Ir dar pagrasino, kad į privatų medicinos gydymo kabinetą nebegalės ligoniai su savimi atsinešti medicininio draudimo išmokų iš Valstybinės ligonių kasos. Tad iškart po to V.Andriukaitis buvo skubiai išsiųstas į Briuselį ES komisaru darbuotis. Negi visa tai tik sutapimas?

- Tu, Raimi, čia taikliai pastebėjai. Iškart toptelėjo galvon, kad po sukeltų skandalų Mazuronis Briuselyje atsidūrė. Po jo - skandalingoji Aušra Maldeikienė. Gal ten juos perauklėja? Matei, koks iš Briuselio Valentinas Mazuronis sugrįžo? Kaip išromytas! O juk išvažiavo nekaltas...

***

38 dalis. KAM IR KODĖL LABAI PATINKA BRISIAUS GALAS?

- Valio!!! Jau galime vienas kitą pasveikinti su pergale. Kova su korupcija pajudėjo iš mirties taško. Pagaliau prisibeldėme į prokurorų sąžinę.

- Tu čia apie ką? Per mūsų interviu nebespėju sekti politinių įvykių.

- Visa žiniasklaida apie tai skalambija, o tu nieko nežinai?! Prokurorai pagaliau išjudino savo pusrutulius ir išsireikalavo iš seimo atimti Petro Gražulio teisinę neliečiamybę. Dabar jam gresia laisvės atėmimas net iki trejų metų. Bus Petrui ant gėjų šaukti: „Už Lietuvą, vyrai!"

- O kuo tau gėdingas Lietuvos pavadinimas?

- Šalies pavadinimas geras. Gėjų pavadinimas - blogas. Negalima juos visus apšaukti „vyrais". Nes tarp tų vyrų yra tokių vyrų, kurie yra nebe vyrai ir atlieka išskirtinai moteriškas funkcijas.

- Kaip supratau, nešamas mūsų policininkų, Gražulis turėjo šauktis pasyvių vyrų pagalbos?

- Irgi negerai! Būtų atsišaukę visi Lietuvos vyrai, kurie yra pasyvūs kaip veršiai. Nebekovoja nei dėl savo Tėvynės, nei dėl savo tautiečių nei dėl vaikų ateities. Kas iš to, kad būtų subėgę pulkai lietuvių lakti ir laukti, kol viešosios tvarkos pareigūnai juos po namus išnešios. Tektų į pagalbą šaulius kviestis, o kiek toks kūdas savanoris Jakilaitis drūtų vyrų pakeltų?

- Įdomu, kas leido pareigūnams tada Gražulį išsinešti? Juk dar nebuvo atimtas jo mandatas!

- Jeigu nebūtų turėjęs teisinės neliečiamybės, jį būtų nusitempę kaip paprastą žmogų - už kojų! O jį nešė net aštuoni policininkai, iškilmingai iškėlę ant rankų. Kaip kokį Romos Cezarį!

- Na, gerai, o jeigu tąkart Gražulis būtų šaukęs: „Už Lietuvą, visi aktyvūs vyrai!" Kas tada?

Tada būtų subėgę jo gelbėti visi iki vieno Lietuvos gėjai, nes LGBTI nariai yra patys aktyviausi piliečiai. Ne kartą įrodė, kad moka pakovoti už savo teises bei laisves. Net policija jų privengia: jei bent piršteliu juos paliestų, būtų apkaltinti dėl „seksualinio priekabiavimo".

- Kodėl tu užsiimi antilietuviška propaganda? Nori, kad žmonos savo vyrus į LGBTI narius įrašytų, kad jie ten išmoktų už savo šeimą ir savo šalį pastovėti?

- Kodėl nepabandžius? Grįžtų namo kaip tikri vyrai! Tiesa, jiems tas kainuotų brangiai...

- O jeigu jiems ten patiktų, ir jie nebenorėtų pas savo šeimas sugrįžti. Kas tada vaikus darys?

- Manai, lietuviai taip greitai geba orientaciją pakeisti?

- Tu ką, istorijos nesimokei? Kažkada tik pyst - ir visi kaip vienas lietuvis savo pavardes sulenkino, po to vėl - pyst! - ir, sutartinai persivertę į komunistus, rusiškai prašnekome, dabar vėl mus pyst ir ES išdūrė, rusų kalbą pakeitėme į anglų, o dėl lyties pasikeitimo kantriai laukiame naujos valdžios sprendimo. Jau net „pyst" nieko nebesinori, nes gaila bus palikuonių, kai šioje nuodėmingoje žemėje kankinsis.

- Fu, kaip negražiai kalbi. Net prieš „Respublikos" skaitytojus nepatogu. Anksčiau mus tėvai už tokius žodžius lupdavo.

- Taip buvo anksčiau. Dabar po tokių bjaurių žodžių bei rusiškų keiksmažodžių prezidentė Grybauskaitė greitai į savo rūmus išsikvietė ir dovanomis apdalino. Net savo bičių medaus dovanojo. Matyt, jai saldu dūšioje, girdint rusiškus keiksmažodžius. Leningradą prisimena.

- Tada gal ir gerai, kad Petras garsiai nesikreipė pagalbos į aktyvius vyrus. Būtų vėliau rašę istorikai, kaip gėjai Lietuvą išgelbėjo. Nei šis, nei tas...

- O kad Romą kažkokios žąsys išgelbėjo, tau - šis ir tas? Jau geriau tegul gėjai mus gelbėja, nei kažkokie žąsinai.

- Tarp jų irgi visokių žąsinų būna. Per paradus marširuoja su paukščių plunksnomis.

- Ten ne gėjai - transvestitai. O šiaip, mano galva, Gražuliui reikėjo šauktis pagalbon zoofilus: jei jaučiamės kaip veršiai - lai tos srities specialistai mus ir gelbėja.

- Pala pala... O tu esi tikras, kad iš Gražulio atėmė neliečiamybę dėl išpuolių prieš gėjus, o ne dėl sugedusių koldūnų?

- Mandatą atėmė tikrai dėl gėjų!

- Iš kur tu viską taip gerai žinai. Juk garsiai apie tai niekas nekalbėjo.

- Balsu apie tai seime nekalbama, dar gali netyčia Lietuvai ištransliuoti. Viskas persiduodama per emocijas ir veido išraišką. Pirmasis per televiziją šią žinią išdidžiai pranešė Tomas Raskevičius. O jis gėjus - ne koldūnų mėgėjas. Tikri gėjai koldūnų nevalgo, o gardžiuojasi tik jūrų gėrybėmis. Beje, labiausiai tryško iš džiaugsmo liberalas Eugenijus Gentvilas! Įdomu, ar taip pat džiaugsis, kai jo draugelį E.Masiulį į kalėjimą įkiš?

- Liberalas Gentvilas irgi gėjus?

- Tą kartą per televiziją labiau priminė zoofilą, nes su tokiu entuziazmu kažką apie šuniukus sapaliojo. Nei iš šio, nei iš to net „Brisiaus galą" prisiminė... Matyt, bandė, jei patiko?

- Ar ne per daug mes gėjams dėmesio skyriame...

- Sakai, zoofilai įsižeis? Nemanau, kad jų yra daug Lietuvoje. Dažniausiai kaip su gyvuliais mūsų valdžia su savo piliečiais elgiasi. Bet ar jie tai daro iš malonumo, ar kas juos „iš viršaus" verčia - sunku pasakyti. Juk nežmoniška dėl švedų bankų pelno skriausti Lietuvos žmones.

- O kas daugiau atsakingas už skandinaviškų bankų savivaliavimą, kai, turėdami aiškų tikslą apiplėšti šalies žmones, tarpusavio susitarimu šie bankai manipuliavo rinka, dirbtinai sukeldami VILIBOR palūkanų normą?

- Ir kvailiui aišku, kad VILIBOR afera buvo vien tarp savų, slapta nuo visuomenės įteisintas žmonių apiplėšimo mechanizmas. Kas domisi kiek finansais, tas supranta, kad tokių skaičiavimų savaip, t.y. kuomet 1+1=11, pilna visur, kur tik cirkuliuoja finansai. Šią aferą palaimino ir Seimo nariai, ir ministrai, ir visi, kas tik priėjo prie bendro katilo. O kai savų draugija susitarė, pradėjo suktis VILIBOR Lietuvos žmonių apiplėšimo malūnas. Jeigu būtų kitaip, apie švedų aferą seniai visi būtų girdėję, o apie ją prabilta ir išgirsta tik tada, kuomet prasidėjo Stasio Jakeliūno komisijos tyrimas.

- Akivaizdu, kad jie visi savaip atsakingi: ir tuometis Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas K.Glaveckas, ir konservatorių Vyriausybės premjeras A.Kubilius, ir finansų ministrė I.Šimonytė, ir V.Vasiliauskas iš Lietuvos banko. Juk kitų, tuo metu atsakingesnių, lyg ir nebuvo. Galima diskutuoti ir apie prezidentės D.Grybauskaitės vaidmenį toje negražioje istorijoje. Ar tik netalkino ji tiems aferistams, kaip ir per „Snoro" ar Ūkio bankų išgrobstymą? Mano galva, Seimo Krizės tyrimo komisijos darbas tikrai buvo reikalingas. Kol visi galai dar nėra sukišti „į vandenį", galima kaltininkus išryškinti. Kad daugiau niekada į valdžią nebelįstų ilgapirščiai.

- Viltis - kvailių motina, nes prie dabartinės valdžios tikrai niekas nevyks. Juolab kai viena iš atsakingų už VILIBOR aferą paskirta Lietuvos premjere. Negi, manai, prokurorai išdrįs tirti finansines aferas, kuriose įsipainioję mūsų politikai?

- O kodėl ne? Gražulio pavyzdys tai įrodė!

- Radai, su ką palyginti. Koldūnus ir afera su VILIBOR. Įtariama, kad dėl koldūnų naudotąsi tarnybine padėtimi, o dėl VILIBOR pavogė iš lietuvių virš pusės milijardo. Jauti skirtumą?

- Jaučiu, kad valdantiesiems su Nausėda pagaliau prabudo sąžinė. Tik ką per rinkimus šaukė, kad nereikia žvalgytis į praeitį, o kai rinkimus laimėjo ir pamatė, kokia siaubinga korupcija apraizgė Lietuvą, jie susigėdę suprato, kad neįmanoma sukurti Gerovės valstybės ant kreivų pamatų ir neištaisius praeities klaidų.

- Gal tu ir teisus. Anksčiau sistema laikė „pakabintus už klyno" politikus dėl moralinių nuodėmių, vėliau - dėl tarnybinių prasižengimų, dabar - dėl ryšių su KGB, o ateityje visi bus šantažuojami dėl finansinių aferų. Taip valdžioje ir gimsta nelaimingos marionetės.

- Kodėl nelaimingos? Šitiek prisivogė!

- Todėl, kad visi tai žino, o jie žino, kad apie juos viską žino. Bet kurią akimirką prokurorai juos gali prigriebti. Jei koks politikas užsimanys tapti savarankišku ir pabandys, tarkim, ginti ne svetimus, o savo tautiečius, iškeldamas Lietuvos nacionalinius interesus aukščiau ES biurokratino aparato gerovės, kaipmat sulauks buvusio prezidento Nikolia Sarkozi likimo. Jo kyšiai, gauti rinkimams iš Libijos diktatoriaus, irgi buvo viešai toleruojami, kol jis buvo lojalus sistemai. Kai tik pasijuto Napoleonu ir savarankiškai nutarė per prezidento rinkimus Rotšildų statytiniui Makronui kelią perbėgti, akimirksniu „sąmokslo teorija" virto realybe, kuri dabar nagrinėjama Paryžiaus teismuose.

- Štai kodėl konservatoriai su liberalais pirmiausia atidavė teisti kolegą, kuris aklai nepakluso sistemai ir gynė krikščioniškas bei lietuviškas vertybes. Pasirodo, kai yra politinė valia, galima ir po praeitį pasiknaisioti, ir už sugedusius koldūnus teisti, nors ta istorija yra daug senesnė, nei Jakeliūno paviešinta VILIBOR afera ar netikėtas Austėjos imperijos suklęstėjimas. Galbūt naujai paskirta generalinė prokurorė iš Panevėžio privers savo pavaldinius Vilniuje pakilti aukščiau „koldūnų" lygio?

- Nerealu, nes ne tie valdžioje. Artimiausius metus Lietuvoje rasti teisybę nebus jokių šansų!

- Nenukabink nosies, išeitį rasti visada galima. STT prisikapstė iki liberalų viršūnių dėl viskio dėžutės. Gražulį teis dėl koldūnų. Reikia, kad Petras korumpuotus politikus prieš Kalėdas apdalintų koldūnų pakeliais. O kai STT su prokurorais užkibs ant korumpuotų koldūnų seime ir pradės Petrą tardyti - už ką dalino kyšius, jis galės apklausos protokole įrašyti: „Rokui Masiuliui su Dalia Grybauskaite - už „ofšorinę Nepriklausomybę" („Independence"); Andriui Kubiliui su Vitu Vasiliausku - už „Snoro" užgrobimą; Ingridai Šimonytei su Kęstučiu Glavecku - už aferą su švedišku VILIBOR."

Prokurorai bus priversti įtakingus Lietuvos politikus apklausti, bet jau ne dėl koldūnų, o dėl milijardinių aferų. Manau, užgrūdintam disidentui Petrui Gražuliui užteks valios ir drąsos nemalonias sistemai baudžiamosios bylos detales visuomenei paskelbti.

- O jei paklaustum, ką veikė tuo metu pats atsakingiausias pagal užimamas pareigas parlamentaras, „liberalsąjūdiečių" partijos atstovas Glaveckas? Atsakyčiau taip: ogi, nieko. Arba jis švedų bankų „pamalonintas", arba galimai gavęs atskaičiuotą savo dalį iš koncerno „dovanotos" viskio dėžutės ramiai tuos ketverius metus Seime prasėdėjo ir paprasčiausiai „orą gadino". Dar tikėtina, kad susikišęs rankas į kelnių kišenes tas ponas, sakyčiau, savo „šratais" snukerį jose laikas nuo laiko žaidė.

- Fui, Raimi, kaip negražiai ant jo pavarei. Namie jis tam reikalui turi jauniklę, kuri tuos reikalus geriau išmano.

- Tu apie Kęsto kamuoliukus kelnėse?

- Apsaugok Viešpatie! Aš apie jo šeimyninį verslą. Glavecko jaunoji žmonelė - puiki verslininkė, Raimi. Nuo jos apsukrumo ne tik Lietuvos, bet ir Vokietijos verslininkai gailiai inkščia.

- Kodėl tu, Vitai, mūsų susitarimo nesilaikai. Juk tarėmės, kad skaitytojai tegu patys nusprendžia, kuris iš mūsų ką kalba. Kad po to nesakytų, kad vienas iš mūsų yra durnas, o kitas dar nelabai.

- Nežinojau, kad pradėsi apie Glavecko kelnių turinį kalbėti. Pamanys skaitytojai, kad jų redaktorius yra nepraustaburnis. Nusigręš nuo „Respublikos", sugrįš į „Delfi" ganytis.

- Žiūriu, kad ir tu pradėjai savo žmones ganyti. Ar netapsi panašus į savo „herojus", kurie, patekę į valdžią, su žmonėmis kaip su gyvuliais elgiasi?

- Nusiramink, Raimi. Dar ankstyvaisiais Sąjūdžio metais pastebėjau, koks didelis skirtumas tarp tų, kurie sovietiniais laikais savo darbu ar talentu buvo išsikovoję visuomenėje statusą, ir tų, kurie prie ruso buvo pilkos darbo pelytės: laborantai, aspirantai, moksliniai bendradarbiai. Tokie kaip Mečys Laurinkus, Andrius Kubilius, Gediminas Vagnorius...

Beje, nė vienas iš jų Tautos nebuvo išrinktas į LPS iniciatyvinę grupę. Prisiplakė prie mūsų, kai rizikingiausias periodas baigėsi. Iš pradžių aplipo atsakingąjį sekretorių Virgilijų Čepaitį, po to Vytautą Landsbergį ir iš karto užsiprašė atlyginimų. Nors mes, iniciatyvinės grupės nariai, dirbome visuomeniniais pagrindais, o jie tik žmonių suaukotus pinigus su KGB agentu „Pranu" skaičiuodavo... Klerkų bandymai uzurpuoti valdžią, vietoj LPS Tarybos narių inspiruojant svarbius Lietuvai sprendimus, man esant Taryboje, būdavo laiku demaskuojami. Kai užsiėmiau tik „Respublikos" leidyba, tolimesnių Sąjūdžio peripetijų bei vidinių intrigų nebežinau. Kur kas geriau apie tai išmano Zigmas Vaišvila, kuris iš visų jėgų mėgino suderinti Sąjūdžio Seimo narių ir „Respublikos" redakcijos pozicijas.

- O kuo jos skyrėsi? 

- „Respublika" pirmoji paskelbė, kad yra nepriklausomos Lietuvos dienraštis. Dėl to Landsbergis labai įsižeidė, kad mes paskelbėme Nepriklausomybę anksčiau nei Sąjūdžio funkcionieriai.

- Puikiai suprantu, Vitai. Žinau, kad labiausiai žmonių charakterio savybės atsiskleidžia, kai jis gauna realią valdžią.

- Kai buvome išrinkti TSRS deputatais, tuo pats įsitikinau. Nespėjome viens kito su pergale pasveikinti, o dalis sąjūdiečių paslapčia komitetų postus puolė dalintis. Tarp jų - M.Laurinkus, buvęs mūsų klerkas, pirmasis išsikaulijęs iš Sąjūdžio sau algą. Tą kartą universitete jis kaulijo sau vietą TSRS nacionalinio saugumo komitete. Gal, sakau, traukė prie saviškių?

Nors atvirai kalbant, Raimi, parsidavėlių ir atėjūnų pakalikų reikia gailėtis, o ne ant jų pykti. Kaip sako patyręs liberalas Gentvilas, sulauks ir jie„Brisiaus galo". Be muilo lįsdami į užpakalį globalistams, vargšeliai dar nežino, kad sistemai pavojingausi yra ne kitaminčiai, o per daug žinantys ir pernelyg uolūs nusikaltimų talkininkai.

- Belieka laukti, atitarnavusių brisių galo. Juk negali „bardakas" valstybėje tęstis be galo?!

***

39 dalis. KAI VIENĄ NEGRAŽIĄ DIENĄ STAIGA VISI JUOKAI BAIGIASI

„Mieli tautiečiai! Ar Tamstoms ne keista, kad valdžia visiškai nebebijo savo žmonių? Piliečiai savo valdžios kaip ir anksčiau bijo, o valdžiai į savo piliečius yra nusispjaut! Mes visi žinom, kad prieš vėją nepapūsi, todėl atsipučiam ir atsipalaiduojame tik prieš rinkimus, o išrinkta valdžia visais laikais žinojo, kad labai svarbi yra piliečių nuotaika, kad liaudyje nekiltų neramumų. Jei koks pilietis pradėdavo kurstyti neramumus ar pernelyg įsisiautėdavo, tokį visuomet psichiatrai vaistais „apramindavo". (Beje, už dyką.)

O kas šiandien su valdžia atsitiko?

Kalbu ne tik apie Lietuvos valdžią, bet ir apie valdančiuosius kitose Europos šalyse. Putinas bent retsykiais, dėl akių su visuomenės atstovais susitinka ir pasikalba: žiūrėk, tuo pačiu metu vieną kitą opią problemą šalies atokiame rajone išsprendžia. Gi mūsų prezidentai geriausiu atveju tik vaikučiams galvas paglosto. Lyg nujausdami, kad dažnas gali likti našlaičiu. Ne tik dėl „koronoviruso", bet ir dėl padažnėjusių savižudybių, medicininės priežiūros stokos, gilios depresijos, finansų trūkumo. Juk nuolatinis panikos kėlimas gyvenimo dar nė vienam žmogui neprailgino. Tą valdžia puikiai žino ir kažkodėl dar labiau skleidžia paniką, atvirai spjaudama į žmonių savijautą.

Kartais pats sau pagalvoju, kas tą valdžią taip stipriai įgąsdino, kad ji visai „apačių" nuotaikų nebepaiso, o tik žiūri, kad iš viršaus į ją koks perkūnas netrenktų? Kas ją taip baimina, kad dėl savo tautos likimo visai nebesibaimina? Paimkime kad ir Prancūzijos prezidento Makrono pavyzdį. Kaip jis aršiai savo „satyrikus" dėl Mahometo karikatūrų gynė!

Save laikau ne prastesniu satyros ir humoro žinovu, nei tas Rotšildų banko statytinis ar kuris kitas Lietuvos politikierius, kuris aklai solidarizavosi su Prancūzijos politikais ir ėjo į demonstraciją Paryžiuje, su jais už parankių susikabinęs. Pasakysiu atvirai: aš, kaip ilgametis satyrinio žurnalo „Šluotos" darbuotojas, jokio humoro matytose karikatūrose neįžvelgiu. Patyčias - taip! Provokacijas - irgi. Kaip sąmoningai spjaudoma į religinius žmonių jausmus, irgi matau, bet pasigendu satyros.

Satyros priedermė - pasitelkus humoro jausmą, kovoti su homo sapiens trūkumais. Tikslas yra kilnus: išjuokti žmonijos ydas, kad ji taptų tobulesnė ir doresnė. Nes juoko bijo net tas, kas jau nieko nebebijo. Niekam nemalonu, kai iš jo juokiamasi ir gatvėje pirštais rodoma. O skaudžiai įžeidinėti religingus žmones, kuriems jų Dievas yra šventas, gali tik pusdurniai. Nesuprantu, ko siekė ir ko tikėjosi mano kolegos prancūzai, kai savo karikatūrose šaipėsi iš Mahometo atvaizdo? Negi manė, kad jis sureaguos į kritiką, pasidarys plastinę operaciją ar taps kitatikiams atlaidesnis? Bijau, kad kritika Mahometo nepasiekė, nes jis niekaip nesureagavo. Užtat sureagavo musulmonų pasaulis: iššaudė redakciją, surengė keletą išpuolių prieš turistus kavinėse, pagaliau iš keršto ėmė galvas krikščionims pjaustyti.

Bepigu valdžiai, kai ją dieną naktį apsauginiai saugo. O kaip paprastiems piliečiams apsisaugoti nuo religingų fanatikų keršto? Juolab, kai tokio pat lygio „humoras" jau persimeta ir į Lietuvos viešąją erdvę. Juk neseniai vienas klounas pareiškė, kad kasmet reikia nušauti po lenką. Mūsų juokingi teisėjai nusprendė, kad tai humoras. O jei žmogus tokio „humoro" nesuprantu? (Patikėki, tokių žmonių yra labai daug!) Ims ir nušaus vietinį lenką. O jei paaiškės, kad jis ne visai lenkas, o yra pusiau Valinsko kraujo? O jei po to lenkai pradės atsišaudyti? Pradžioje juokais (su pistoletais), vėliau jau rimtai (su tankais). Ar vėl netaps „Willno ne naše"? „Juokdariams" tai nerūpi.

O Prancūzijos valinskai dar labiau įsisiautėjo. Ėmė tyčiotis ne tik iš religijos, bet net iš tautos nelaimės: kai virš Egipto teroristai susprogdino Rusijos lainerį su turistais, satyrinio leidinio viršelį papuošė „linksmi" paveiksliukai su pabirusiais iš dangaus... rusų turistais. O tai jau žemiau bet kokios kritikos. Iki tokio lygio net mūsų žiurkėnai iš „Dviračio žinių" nėra nusiritę. Kol kas dar nesišaipo iš mirusiųjų. Kol kas, kol pas juos dar nesugrįžo klounas Valinskas, kuris darbuojasi toje pačioje televizijoje. Įdomu, kada LRT pradės juokauti nekrofilijos srityje? Pirmuosius bandymus jau matėme, kai iš karto po mirties buvo „apjuodinti" Lietuvos šviesuoliai - Saulius Sondeckis su Donatu Banioniu... O kol kas žiūrim, kas vyksta Prancūzijoje?

Po Makrono pareiškimo, kad jis palaiko spaudos išpuolius prieš musulmonų religiją, šie dar labiau įsisiautėjo. Galvas pjausto ne tik prie Liono mokyklos, bet ir prie Nicos bažnyčios. Ar verta stebėtis, kai durniai nuolat erzina musulmonus, provokuodami juos kruviniems išpuoliams? Kam europiečiams reikalingos durnos galvos ant pečių? Jeigu visai durnos, tai visai ir nereikalingos, ko gero, mąsto musulmonai, tik, deja, pjausto ne tiems. Kliūna niekuo dėtiems piliečiams, o tokius kaip Makronas keliais žiedais apsauga apsupusi. Todėl bepigu jam ant musulmonų spjaudytis ir iš jiems šventų reikalų tyčiotis. Jeigu jau toks kietas, lai pabando pasityčioti iš žydų ir jų holokausto, po to pats pradėtų savo durną galvą į sieną trankyti, nereikėtų nė musulmonams su peiliais vargti. Tą pačią dieną Prancūzijoje užsibaigtų ir visos deklaracijos apie demokratiją ir žodžio laisvę.

O kodėl Lietuvos piliečiai turi vargti per durną valdininkų galvą? Kodėl turi už elektrą ir dujas brangiau mokėti? Kodėl negali palaikyti prekybinių ir šiaip normalių santykių su kaimynais? Nemanau, kad tai vietos politikų užgaidos. Juk tapusi prezidente Grybauskaitė bandė ir su Lukašenka, ir su Putinu draugauti, bet kažkas po to staiga įvyko...

Kas jai galėjo piktai iš aukštybių pagrūmoti? JAV prezidentas Obama? Vargu, nes su juo ji net vakarieniauti atsisakė. Vadinasi, ne rasistė ir negrų nelabai bijo. Tai kas tada? Kas pasaulyje yra aukščiau už prezidentus?.."

- Alio, Vitai, ar mane girdi? Atsiliepk greičiau, nes negaliu ilgai kalbėti.

- Na, pagaliau, Raimi! Atsišaukei. Net kelias dienas negalėjau su tavimi susisiekti. Maniau, išpuikai ir nebenori su manimi kalbėti, nes visi aplink apie tave tik ir kalba - atgausi tą milijardą ar neatgausi? Beje, manęs dažnai klausinėja, kaip su tavimi dalinsiuosi? Galėjai man nors kokią žinutę atsiųsti...

- Negalėjau, Vitai. Buvau ligoninėje.

- Kas atsitiko?

- „Koronovirusu" užsikrėčiau. Kol kas paleido į namus. Dabar geriu vaistus. Tikiuosi, kad viskas gerai baigsis.

- Tai gal tada tavęs, Raimi, daugiau nebetrukdysiu. Sveik greičiau...

- Tai tu greičiau, spausdink tai, ką aš tau pripasakoju. Aš tai išsikapstysiu. O ar išsikapstys sveiki „Snoro" banko plėšikai, yra labai didelis klausimas. Pasakoju toliau.

2008 m. pabaigoje, atėjus į valdžią konservatorių Vyriausybei ir premjeru tapus A.Kubiliui, situacija stipriai pasikeitė tarpbankinėje rinkoje mūsų vietinių lietuviškų bankų nenaudai. Visokie globalistų vasalai, tiksliau - švedų bankų klapčiukai petrauskai ir geralavičiai, pradėjo pardavinėti slaptą informaciją, įskaitant net „Snoro" ir Ūkio bankų inspektavimo ataskaitas, konkrečiai konservatorių premjerui Kubiliui. Taip pat ta informacija pasiekdavo ir finansų ministrę Šimonytę. Pats supranti, kad ta informacija iš jos patekdavo į SEB ir Swedbanko vadovų rankas. „Nuplaukdavo" ta slapta informacija net iki Stokholmo. Taip buvo pažeidžiami sąžiningos konkurencijos principai. Viskas buvo iškreipta kaip kreivų veidrodžių karalystėje. Jei kalbėtume apie mūsų banką, tai jis buvo tiesiog „dusinamas".

Po kasmetinių Lietuvos banko inspektavimų būtent „Snorui" iškart buvo nustatomi papildomi banko veiklą ribojantis individualūs reikalavimai, iš esmės prieštaraujantys Konkurencijos įstatymui bei bankui draudžiantys lygiomis teisėmis konkuruoti rinkoje su kitais rinkos dalyviais. Ir pastaraisiais metais tuos inspektavimo rezultatų vertinimo nutarimų projektus dėl „Snoro" Lietuvos banko valdybai, nepatikėsi, asmeniškai (!) ruošdavo pats LB valdybos pirmininko pavaduotojas D.Petrauskas. Įsitikinęs esu, kad Petrauskas konsultavosi su švedų bankų vadovais.

Kiti didžiausi skandinaviško kapitalo bankai, kuriems tokie apribojimai nebuvo nustatyti, beje, turintys pigius ir alternatyvius finansavimo šaltinius iš savo šalies patronuojančių finansinių institucijų, palengva tapo visiškai privilegijuotais rinkos dalyviais.

Belieka priminti, kad ir I.Šimonytė savo ministeriavimo metais nuolat „užmerkdavo akis", kai tik klausimas būdavo susijęs su skandinavų bankais, ir akivaizdžiai toleravo tų bankų - ypač, didžiųjų švedų bankų, SEB banko ir Swedbanko - krizės metais deklaruojamus milžiniškus savo veiklos nuostolius, kurie buvo dirbtinai formuojami tik dėl nepagrįsto specialiųjų atidėjinių, galimai blogoms paskoloms ateityje padengimo. Mano galva, ministrė Šimonytė galimai pati tuo metu „nešvari" buvo. Įsipainiojo į korupcinius ryšius su jais, tais švedų bankais. Ne už „ačiū" ji tai darė. Neatsitiktinai Šimonytė šitoje „operacijoje" prieš „Snorą" buvo viena iš pagrindinių „veikėjų". Patikėk manimi, žinau, ką sakau. Ir sakau su visiška atsakomybe už savo žodžius.

Lietuvos banko duomenimis, 2009 metais Lietuvos bankai patyrė 3,7 mlrd. litų, o 2010 m. - 0,3 mlrd. litų nuostolių. Per 2011 ir 2012 metus bendras bankų sistemos pelnas jau siekė apie 521 mln. eurų (1,8 mlrd. litų). Tačiau paaiškėjo, kad už praėjusius metus dalis skandinaviško kapitalo bankų sumokėjo tik po kelis ar keliolika tūkstančių litų pelno mokesčio, nes naudojosi A.Kubiliaus konservatorių vyriausybės suteikta galimybe sumažinti pelno mokestį nuostoliais, patirtais ankstesniais metais, susidariusiais finansų ir ekonomikos krizės metais dėl dirbtinai suformuotų didesnių (nei faktiškai priklausė) atidėjinių, susijusių su anksčiau suteiktomis ir, neva, didelės rizikos požymių turinčiomis paskolomis.

Dėl reikiamos kontrolės nebuvimo iš Finansų ministerijos, vadovaujamos finansų ministrės I.Šimonytės, tada ženkliai nukentėjo šalies biudžeto gaunamos pajamos. Taip finansų ministrė Šimonytė „rūpinosi" šalies biudžetu ir žmonėmis. Dabar susiruošė Vyriausybei vadovauti. Su tokia jos kompetencija ir su dešimtmečio senumo ekonominėmis finansinėmis žiniomis, sakyčiau, iš kur mergaitei tiek drąsos, tiek valios geležinės...

Belieka konstatuoti, kad tas mūsų vietinių lietuviškų bankų „dusinamas" ypač pasijuto per konservatorių - liberalų Vyriausybės valdymo laikotarpį. Ir taip 2011 m. lapkrityje, viską iš anksto suplanavę bei dar pasikvietę į pagalbą patyrusius užsieniečius reiderius friklius kuperius, konservatorių gauja „Snoro" banką „patvarkė" .

Antra serija vėliau buvo padaryta su Ūkio banku, tik ten pelnas mažesnis buvo. Čia jau veikė visa LB chebra su daugiau patyrusiu, bet sąžinę bei moralę praradusiu Grybauskaitės statytiniu Vasiliausku priešakyje. Pajungtos tam nešvariam reikalui buvo ir valiūnų, norkų, sutkienių ir kitos įvairaus plauko advokatų kontoros.

Vitai, tu jau man siūlei organizuoti lažybas, kuriam iš mūsų „herojų" pirmam prabus sąžinė ar pykčio priepuolis ir jie pradės viešai aiškintis visuomenei, buvo taip, kaip čia parašyta ar nebuvo? Tuo metu aš siūlau ne lažybas: noriu viešai pranešti apie padarytą nusikaltimą ir apeliuoti į prokurorų sąžinę, kad jie dėl to pradėtų ikiteisminį tyrimą. Pateiksiu nugvelbto turto sumas, visa tai įrodysiu faktine medžiaga ir dokumentais, paskelbsiu nusikalstamų sandorių dalyvių pavardes.

Pirmiausiai - kas tie nusikaltėliai ir kiek jie pasisavino ar „įsisavino"?

Tai - jau minėti asmenys, ta pati jau girdėta „Snoro" banko ir jo grupės įmonių turto „tratinimo" trijulė: Mažintienė, Kuperis ir Adomonis. Dėl jų kaltės nusikalstamai sumažintomis kainomis parduoti du didelės vertės nekilnojamojo turto objektai ir „įsisavinta" konkreti suma - 30 milijonų Eurų. Būtent šitokia suma buvo apvogti banko akcininkai ir kreditoriai.

O dar konkrečiau - kalba eina apie parduotus du nekilnojamojo turto objektus Rygoje, anksčiau nuosavybės teise priklausiusius AB bankui „Snoras". Pats bankas tuo metu savo informaciniuose pranešimuose paskelbė, kad buvusio bankroto administratoriaus N.Kuperio „dėka" buvo parduoti du šie prabangūs objektai Latvijoje.

Pirmas objektas: naujos statybos šiuolaikinis 8-ių aukštų A klasės biurų pastatas su požemio parkingais ir žemės sklypu, esantis Rygoje (Jana Dalina gatvėje nr. 15). Šiame 5 680 kv. metrų plote buvo įsikūręs „Snoro" dukterinis bankas „Latvijas Krajbanka", tai - jo centrinė buveinė. 2010 m. liepos mėnesį AB bankas „Snoras" tą pastatą pirko iš statytojo už beveik 33 mln. eurų. Tarptautinės nekilnojamojo turto vertinimo kompanijos „Ober Haus Real Estate Company" duomenimis, jo įvertinimas siekė 23 527 000 latų, kas sudarė 33 542 444 Eurų. (Turto vertinimo pažymą tau, Vitai, nusiunčiau.)

2014 m. liepos 29 d. šis turtas bankroto administratoriaus N.Kuperio, su A.Mažintienės vadovaujamo banko kreditorių komiteto pritarimu, buvo parduotas tik už 10 su puse milijonų eurų. Ir žinai kam? Kažkokiai neaiškiai kompanijai, kuri buvo naujai įregistruota Latvijoje prieš keletą mėnesių iki pirkimo-pardavimo sandorio ir kuri iki to jokios veiklos nevykdė. Sandoris aiškiai korupcinis. Žala, padaryta „Snoro" banko akcininkams ir kreditoriams, sudarė minimum 22,5 mln. eurų.

Antras objektas: „Snoro" bankui nuosavybės teise priklausęs pastatas, esantis istorinėje, centrinėje ir prestižinėje Rygos centro dalyje. (Domo aikštė, Pils g. 23.) Pastatas buvo suprojektuotas bankui, todėl pirmame aukšte buvo aptarnavimo salė, uždaros kasos, klientų aptarnavimo darbo vietos, rūsyje pinigų saugyklos. Patalpose buvo sumontuotas ir veikė vėdinimas, kondicionavimas, pastatytas dyzelinis generatorius, autonominis kondicionavimas serverių patalpose bei kita banko veiklai reikalinga infrastruktūra. Pastatas buvo kapitaliai suremontuotas.

AB bankas „Snoras" 4 709,80 kv.m pastatą su 1 435 kv.m žemės sklypu Rygos senamiestyje 2011 m. kovo mėnesį buvo pirkęs už 16 milijonų Eurų ir planavo išnuomuoti pastato dalį (net tris aukštus!) tarptautiniam viešbučių tinklui. Buvo rengiamas projektas ir jau atlikti tam tikri darbai. Tos pačios tarptautinės nekilnojamo turto vertintojų kompanijos SIA „Ober Haus Vertešanas Serviss" nuomone, pastatas įvertintas beveik 17 mln. eurų. (Turto vertinimo pažymą irgi turi.)

2014 m. gruodžio 11 d. „Snoro" banko bankroto administratorius G.Adomonis banko informaciniame pranešime žiniasklaidą informavo, jog „Snorui" priklausęs istorinis pastatas Rygoje parduotas už visiškai menką 6,01 milijonų Eurų sumą. Šiame korupciniame sandoryje, kuris banko akcininkams ir kreditoriams atnešė minimum 10 milijonų eurų nuostolių, sudalyvavo visi trys „Snoro" turtą pusvelčiui pardavinėjantys veikėjai. Sandorį pradėjo N.Kuperis, pardavimą laimino kreditorių komiteto pirmininkė A.Mažintienė, o pabaigė visą aferą G.Adomonis.

Svarbu pabrėžti, kad minėtus pastatus Rygoje „Snoras" įsigijo dar krizinėmis kainomis. Tad vėliau, sparčiais tempais atsigaunant nekilnojamojo turto rinkai, Latvijoje kaina tik augo. Esu šventai įsitikinęs, kad po šių abiejų nekilnojamojo turto objektų pardavimo už ženkliai mažesnę nei rinkos kaina sandorių, ne tik man, bet ir daugeliui nekilnojamojo turto specialistų kyla natūralus klausimas: kas dar, be Kuperio, Adomonio ir Mažintienės, „pasišildė" rankas? Ir kas konkrečiai pasidalijo milijonines lėšas arba „otkatus" dėl tokio akivaizdaus kainų skirtumo - virš 30 milijonų eurų!

Kas gali paneigti, kad tie pinigai nenusėdo mums žinomų valdžios ponų kišenėse? Gal galėtų mums viešai (arba prokurorams neviešai) paaiškinti kreditorių komiteto nariai ir pirmininkė A.Mažintienė, kurie įtartinus sandorius sankcionavo bei tvirtino?! O gal ką įdomaus papasakotų guvioji kreditorių komiteto narė, tuo metu dar Lawin (dabar „Ellex Valiūnas ir partneriai") advokatų kontoros, kurioje penkis metus darbavosi LB valdybos pirmininkas V.Vasiliauskas, teisininkė Dovilė Burgienė, kuri uoliai gynė bankroto administratorių N.Kuperį nuo žiniasklaidos kritikos dėl švaistymo?! Negi iki šiol ranka ranką plauna?! Ir varnas varnui akies nekerta?! Akivaizdžiai korupcija kvepia! Ko tyli, Vitai?

- Dar negaliu atsitokėti, kad sukėlei skandalą dėl to, kad apie tavo ligą paskelbiau. Nesuprantu, ko reikėjo supykti - ne sifiliu gi, ir ne AIDS susirgai. O „koronovirusu" - karališka liga, kuria pirmiausiai šalių valdovai perserga. Ko reikia gėdytis? Juk dar nenumirei, nes net į rizikos grupę nepatenki.

- Nenoriu, kad mane pavaizduotum silpną. Aš dar sugebu už save pakovoti!

- Tai ko nekovoji? Kur tavo Paryžiaus arbitražas?

- Taigi pats matai, kad „koronovirusas" siaučia.

- Tu juk prašei, kad „koronoviruso" neminėčiau. Tai kodėl pats dabar jo vardą mini? Tau galima, o man ne?

- Tu dar nesusirgai...

- Iš kur tu žinai? Tiesiog tingiu tikrintis. Be to, per tave visai laiko neturiu. Miegu po kelias valandas. O tu, Raimi, ateičiai įsidėmėk, jeigu nori, kad žurnalistas ko nors neparašytų, tu jam paprasčiausiai nepasakok. Nekenčiu pašnekovų, kurie išpliurpia viską, kas ant liežuvio galo, o kai plepėti pavargsta, sako: „Bet čia ne spaudai!" Tokiais atvejais atsakau, jeigu ne spaudai kalbėjai, reikėjo eiti išpažinties pas kunigą, o man, žurnalistui, niekas neaiškins, ką spausdinti ir ką rašyti! (Tas pats liečia ir komentatorius. Čia yra mano „Respublika". Ir joks gaidys ar višta man nenurodinės, ką spausdinti ir ką rašyti. Kiekvienas laisvas pilietis turi teisę susikurti savo nepriklausomą Respubliką ir, jei mane pakvies, su malonumu apsilankysiu.)

***

40 dalis. KAIP „KIŠENINIAMS" PROKURORAMS ATSIKRATYTI KIŠENIŲ?

- Žinai, ką tau pasakysiu, Vitai, jeigu bankroto administratoriai su kreditorių komiteto pirmininkės Mažintienės palaiminimu nebūtų išvogę visko per tuos 9 metus, tai, teisingai ir sąžiningai realizavus „Snoro" turtą, būtų užtekę pinigų ne tik su visais kreditoriais ir indėlininkais atsiskaityti, bet pagal mano skaičiavimus dar būtų likę apie 150 milijonų eurų akcininkams.

- O žinai ką tau, Raimi, pasakysiu? Esi didelis, stiprus ir naivus kaip mažas vaikas. Kaip pasakytų dar didesnis, stipresnis ir daug gudresnis tavo kolega Vitas Vasiliauskas iš Lietuvos banko, nepyk, bet esi tikrai ne šio pasaulio „dimensija". Nes mąstai kaip gaspadorius, o ne banko plėšikas. Pats pasvarstyk: koks banditas ar gangsteris, įsiveržęs jėga į banką, galvoja apie tai, kaip geriau apiplėšus, kad ir jam gerai būtų, ir dar banko klientai su akcininkais patenkinti liktų?! Jiems terūpi neįkliūti pareigūnams ir kuo daugiau iš banko maišų su pinigais išsinešti.

- Betgi „Snoro" užgrobimo operacijoje dalyvavo ne tik švedų samdiniai. Negi tuometinė mūsų konservatorių valdžia ir prezidentė Grybauskaitė po banko nacionalizavimo nebuvo suinteresuoti jį išsaugoti Lietuvai. Veikiantis „Snoro" bankas su išvystyta mažmenine bankininkyste būtų daugiau davęs naudos tiek Lietuvos gyventojams, tiek ir valdžiai. Šiandien švedai būtų ramūs kaip belgai ir neskriaustų lietuvių. Nes žinotų, kad nėra vieninteliai monopolininkai ir gali klientus prarasti.

- Tavo paprotinimai mūsų korumpuotai valdžiai ir tarptautinei bankininkų mafijai apie tai, kad buvo galima „Snorą" išsaugoti Lietuvai arba kaip kitaip, protingiau, turtą išsidalinti, skamba gana naiviai. Kaip tau, pavyzdžiui, iš šalies atrodytų sumušta ir išprievartauta moteriškė, kuri po to imtų gėdinti savo prievartautoją: „Būtinai tau, nenaudėli, reikėjo mane ant purvinos žemės pargriauti ir dar lūpą praskelti? Negalėjai, išdykėli, prieš tai mane į viešbutį nusivesti, šampanu pavaišinti, leisti po dušu nusimaudyti? Būtų visai kitas malonumas!"

- Hm... Keistai nuskambėtų iš šalies pasiklausius. Pamanyčiau, kad prievartautojas jai patiko. Gal net įsimylėjo?

- Tavo problema, Raimi, kad net ir tuo atveju, jeigu turto prievartautojai būtų tau labai patikę ar net kažkurią ar kažkurį būtum iki ausų įsimylėjęs...

- Geriau, Vitai, sakyk „kažkurią".

- Šiuo atveju - lytis nesvarbu. (Kai pasodins į kalėjimą, tuo nesunkiai įsitikinsi.) Verčiau netrukdyk man mintį užbaigti: nacionalizavę jūsų turtą, net ir labai norėdami, kad vargšei Lietuvai būtų geriau, konservatoriai niekaip negalėjo sau leisti palikti funkcionuojantį „Snoro" banką. Net jei jis būtų ne dešimt milijonų litų, o visą šimtą kas mėnesį uždirbęs! Nes jų galvos dar ne visai nukvakusios...

- O man atrodo, kad nukvakusios. Kam pjauti vištą, kuri „auksinius kiaušinius" deda?

- O kam tarptautinei mafijai save viešai demaskuoti? Jeigu užgrobtas „Snoro" bankas būtų pelningai veikęs ir normaliai funkcionavęs, visuomenei iškiltų natūralus klausimas: kodėl jis buvo užgrobtas iš privačių asmenų ir nacionalizuotas? Todėl jūsų „Snoras" iš anksto buvo pasmerktas bankrotui. Ir saviems bankroto administratoriams, kurių užduotis buvo kuo daugiau „išplauti" pinigų iš banko saviems ir taip, kad niekam neužkliūtų.

Matyt, neatsitiktinai prezidentė Dalia Grybauskaitė drastiškai pareiškė, kad visi in corpore Lietuvos antstoliai ir bankroto administratoriai yra vagys, kuriais aukščiausioji valdžia nepasitiki. Taigi visi Lietuvos turto vertintojai buvo išeliminuoti, ir atsivėrė tiesus kelias mafijos paskirtiems aferistams Frykliui bei Kuperiui į „Snoro" banką. Užsieniečiai buvo reikalingi tik tam, kad po aferos jie galėtų laiku dingti ir teisėtvarkai būtų nepasiekiami. Dėl viso pikto jie net vaidmenimis pasiskirstė. Pirmame etape trumpai veikė Fryklis, kuris už dešimties milijonų algą naikino svarbius dokumentus, o po jo už šimtamilijoninį atlygį ilgam įsitaisė pensininkas Kuperis, kuris su konservatorių pakalikais per milijardą „įsisavino". Net jei kada juos koks Interpolas pričiups, Fryklis rodys pirštu į senelį Kuperį, o nusenęs Kuperis, kuris dabar smagiai leidžia laiką Maldyvuose už mūsų pinigus, teisinsis senatviniu marazmu arba šauksis pagalbon Alcheimerį.

- Įdomiai viską sudėliojai, Vitai. Labai panašu į teisybę.

- Toks jau mano darbas, Raimondai. Mano „herojai" - kyšininkai, sukčiai, vagys, melagiai ir aferistai - visą gyvenimą jaukė žmonėms protus ir stengėsi sukelti kuo didesnį chaosą, kad paprasta liaudis nesusivoktų, kaip daromi nusikaltimai prieš visuomenę. O bet kurio žurnalisto misija - ramiai ir be panikos sudėlioti visus jų nusikaltimus į atskiras lentynėles ir visa tai pateikti savo skaitytojų teismui. Kad žmonės žinotų, kaip toliau gyventi ir ką jiems su nedora valdžia daryti?

- O aš, naivuolis, kažkada dar Londone būdamas, savo skaičiavimus su Antonovu ir advokatais tuometiniam premjerui A.Butkevičiui ir finansų ministrui A.Šadžiui buvau išsiuntęs. Net verslo planą su visais išrašytais žingsniais ir terminais, ką ir kaip reikia daryti, parengėme. Tačiau jokio atsakymo nesulaukėme.

- Gal konservatoriai paštą perėmė? Juokauju... Suprask, po velnių, tavo ekonominiai skaičiavimai ir apeliacija į sveiką protą mafijai yra neįdomūs.

- Sutinku. Tavo teisybė. Belieka apeliuoti į Paryžiaus arbitražą.

- O mano galva, tau svarbiau kuo greičiau atstatyti savo gerą vardą ir reputaciją, nes tavo vaikai ir anūkai nešioja Baranauskų pavardę. Jiems reikės gyventi tarp žmonių, kurių protus valdžia visiems sujaukė. Per tiek metų įkalė į galvas, kad jūs esate nevykėliai bankininkai, norėję Lietuvos žmones apvogti. Neužmiršk, kad visi propagandos įrankiai yra nusikaltėlių rankose. Naudokis proga, kol dar laikosi „Respublika".

- Ko gero, tu teisus, Vitai...

- Raimi, prašau tavęs nebekartok, kad aš teisus. Pavargsi. Kalbėk apie esmę - Kalėdos ant nosies. Reikia šventėms ruoštis!

- O ką ruoštis, jeigu paskelbtas visaliaudinis karantinas. Negalima nei vaikų, nei tėvų, nei senelių su anūkais pas save kviestis.

- Na va, pats matai, kiek yra daug paruošiamųjų darbų: reikia duris užramstyti, langus užkalti, kiemo vartelius užremti - maža kas sugalvos per jėgą į svečius veržtis. Jaučiu, neliks laiko nė kada kiaušinių nusidažyti...

- Taigi - ne Velykos!

- O ką žinai, galbūt Velykų ir nesulauksime. Dėl viso pikto nusidažysiu.

- Koks tau skirtumas, kaip tave palaidos, ir kas tave apžiūrinės? Juk siautėja koronavirusas ir perpildytuose morguose niekas skrodimų nebedaro - įkiša į maišą ir išsiunčia į krematoriumą arba artimiesiems. Todėl nemanau, kad yra prasmė kiaušinius dažytis. Dar pagalvos, kad iš Laisvės partijos ir visai nelaidos. Ar tau to reikia?

- O, jau sveiksti, Raimi? Žiūriu, jau bajerius pradėjai mėtyti. Skamba vulgariai, bet pasitreniravęs su manimi, išmoksi subtiliau juokauti. Pamatysi, su humoru gyvenimas ne toks baisus atrodo.

- Kol kas, VItai, su tavim norėčiau dar rimtai pakalbėti: kas jeigu Lietuvos prokurorai švenčių proga imtų staiga ir išsiaiškintų, kas buvo „Snoro" vagišių „stogas", nuostolingai išparceliuojant banko turtą. Žiūrėk, ir politinės korupcijos kvapelis atsirastų. Įsivaizduoji, kokia būtų Lietuvai šventė?

- Man, Raimi, nesunku tai padaryti ir be prokurorų pagalbos. Kas vagis paskyrė - tas už juos ir atsako. Pirmiausiai, primenu, Dalia Grybauskaitė Lietuvos antstolius vagimis išvadino, po to Fryklį su Kuperiu pakvietė, o galiausiai pasaulyje gimė „išganytojas" Adomonis, kuris beveik už 50-imt tūkstančių algą sutiko „Snoro" turtą išparduoti ir darbuotis dieną naktį, 25 valandas per parą.

- Betgi tiek valandų jokioje paroje nėra!

- Aš irgi taip pagalvojau. Todėl specialiai net kelis kartus įvairias paras perskaičiavau, ir kas kartą man išeidavo tik po 24 valandas, ir nė sekundės daugiau. Gal vis dėlto Grybauskaitė su Adomoniu apsiskaičiavo valandas skaičiuodami, nors ji teigia, kad niekuomet neklysta. Turbūt ją patarėjai suklaidino. Beje, teisme tai gali būti lengvinanti aplinkybė, nes jei bankroto administratorius Adomonis nemiegojo 24 valandas per parą - natūraliai galėjo pradėti klaidas daryti, pardavinėdamas pusvelčiui „Snoro" objektus. Žmogui per parą būtina bent kelias minutes numigti, kitaip galva blogai veikia. Dėl to ir galėjo apsirikti, nustatinėdamas latviškų pastatų kainą, kaip manai?

- Manau, kad pats metas perduoti surinktą medžiagą Lietuvos prokurorams, tegul jie savo darbą dirba. Nemanau, kad jie labai užimti, nes kai reikėjo palėkti iki Šveicarijos dėl mūsų su Antonovu pinigų, norinčiųjų net keli ekipažai buvo. O čia - vieni juokai iki Rygos pašokti. O kad verta tuo užsiimti, man advokatai įrodė.

Štai kokiais BK straipsniais „kvepia" afera su „Snoru": minėtų asmenų ir jų pagalbininkų, veikiant išvien grupėje, padaryti veiksmai turi nusikalstamos veikos požymių, pagal LR Baudžiamojo kodekso 182 str. 2 d. (sukčiavimas), 184 str. 2 d. (turto iššvaistymas), 189 str. 2 d. (nusikalstamu būdu gauto turto įgijimas arba realizavimas), 225 str. 1 d. ir 2 d. (kyšininkavimas), 226 str. 1 d. ir 2 d. (prekyba poveikiu). Taip teigia mūsų advokatai. Ta proga klausimas prokurorams: ar sugebėsite pradėti ikiteisminį tyrimą ir ar pajėgsite tamstos išsiaiškinti, kur prapuolė daugiau kaip 30 milijonų eurų? Ar ši užduotis jiems nebus per sunki, kaip galvoji, Vitai?

- Kodėl tu ypač pavojingais klausimais iš karto į mane kreipiesi? Turėtum klausti prezidentų, kurie generalinius prokurorus skiria. Bet, jeigu tik manimi pasitiki, pabandysiu tau atsakyti. Faktų pateikei daug, nesiginčysiu. Įrodymų irgi. Prokurorams bus mažiau darbo. Tad greičiausiai jie ir nedirbs - kam vargti, jeigu viskas už juos padaryta? Greičiausiai kantriai lauks Paryžiaus arbitražo teismo verdikto ir melsis, kad kuo ilgiau užsitęstų karantinas.

Viešojo intereso prokurorai seniai nebegina. Na, nebent retsykiais  parodo iniciatyvą policininkai, kurie paprastai veikia neviešai, pavyzdžiui, kai reikia ką nors pagąsdinti arba į Ispaniją paslapčia nuvykti ir padėti paveldėtojams kokį nekilnojamąjį turtą neteisėtai užgrobti. Į piliečių skundus ir signalus mūsų prokurorai irgi be entuziazmo reaguoja, nes skundikų tiek daug, kad, jei bent vienam padėsi, užplūs marios nuskriaustų piliečių ir prokuratūros kreivi langai nuo to antplūdžio gali dar labiau išsikreivinti. O juk tu žinai, Raimi, kiek šiais laikais remontas kainuoja?

- Ką čia vėjus šneki? Kokie langai, kokie remontai? „Prie ko" čia dabar žmonių antplūdžiai?

- Gerai, kad paklausei, Raimi. Žinodamas tavo situaciją, nenorėjau apie tai užsiminti. Nežinau kaip Maskvoje, bet didžiausi antplūdžiai Lietuvoje yra dėl koronaviruso. Vieni, sako, kad nuo jo miršta, kiti aiškina, kad - dėl jo, nes laiku skubios medicininės pagalbos medikai nesuteikia...

- Baik „durnių volioti"! Aš ne to tavęs klausiau. Teiraujuosi tavęs dėl prokurorų neveiklumo, o tu man pasityčiodamas apie gydytojus pasakas seki.

- Tu pirmas, Raimi, panorai išvolioti mūsų prokurorus purve. Žinai atsakymą, o manęs klausi, ką jie veikia? Laukia skambučių iš viršaus. O nuo skambučių „krūpčioja". Persiuntinėja žemesnėms instancijoms raštus. Kontroliuoja įstatymus, jeigu pasitaiko, kad kas nors jų laikosi. Laukia, kol paskirs generalinį. Po to laukia, kol jį nuims. Kai kas laukia pensijos. Kiti - Kalėdų arba Naujųjų metų. Darbo yra sočiai, nemanyk, kad niekas nieko prokuratūroje nedaro. Asmeniškai aš jau ne kartą bandžiau kreiptis į prokuratūrą dėl VSD agento V.Saveljevo, Vilniaus mero A.Zuoko ar patriarcho adjutanto A.Tučkaus išpuolių, ir nė karto nepavyko pasiekti rezultato. Prokurorai visada užsiėmę - arba dirba, arba negali.

O gal tau, Raimi, ir pavyks? Susirask tarp jų seniausią, užsilikusį nuo sovietinių laikų užkietėjusį kagėbistą, ir, paskambinęs jam telefonu, prisistatyk: „Čia jums, prokurore, iš Maskvos skambina labai svarbiu klausimu..." Gal suveiks refleksai kaip senais laikais. Tik nekalbėk griežtai, nes dar į kelnes pridės - kreivi langai juk neatsidarinėja! Jei užtrokš - turėsi atsakyti kaip už gerą daiktą.

- Kaip supratau, Lietuvoje pasiekti teisingumą nėra jokių šansų?

- Pasiekti šansų mažai. Todėl, užuot siekę nepasiekiamo, žmonės bando teisingumą nusipirkti. Teoriškai tikimybė prisikapstyti iki teisybės išlieka.

- Už kyšių davimą irgi gali pasodinti. Aš nenoriu rizikuoti.

- Tu ir nerizikuok. Elkis paprasčiau. Įdėk kokiam prezidentui arba premjerui į kišenę vokelį su pinigais ir rašteliu - kokią bylą reikia skubiai išspręsti. Pateks tam, kam reikia. Ir reikalai pajudės.

- O jeigu pateks į STT agentų nagus. Kas tada bus?

- Nieko! Pasakysi, kad pinigai buvo skirti „kišeniniam" prokurorui, o kieno jie kišenėje sėdi? Valdžios. Todėl ten ir įgrūdai.

- Kažkokias nesąmones pasakoji. Pagal tave, aš, norėdamas, kad „kišeniniai" prokurorai iškeltų baudžiamąją bylą bankų plėšikams, turiu duoti kyšį premjerei, kuri pati dalyvavo banko apiplėšime. Ar save tikrai laikai protingu žmogumi?

- Savo IQ dar nė karto nesitikrinau, bet logikos man netrūksta. Jeigu Šimonytė dėl asmeninės naudos dalyvavo naikinant lietuviškus bankus, gal iš gobšumo priduos ir savo sėbrus - ko žmogus dėl lengvų pinigų nepadaro! O iš biednumo žmonės dar ne tokių dalykų pridaro!

- Kad šiuo metu Šimonytė lyg ir neblogą algą gauna.

- Premjerės alga nė pusės LRT vadovės atlyginimo nesiekia. Politikai per televiziją atrodo, kaip pas Moniką suvažiavę vargšai giminaičiai.

- Tai kas belieka daryti?

- Galiu pasiūlyti dar vieną variantą. Bandyk išjudinti Lietuvos prokurorus per jų ambicijas. Tu juk žinai, kokie jie išdidūs? Teisėtvarkos hierarchijoje save laiko pusdieviais, aukščiau už policininkus, advokatus ir teisėjus. Tad geriausias būdas juos išjudinti - užgauti jų ambicijas.

Kreipkis tiesiai į Vilniaus apygardos prokuratūrą, nes ji irgi laikė „Snore" keliolika milijonų, kuriuos vagys ištratino. Taip jiems, pateikęs savo pareiškimą su įrodymais, ir pasakyk: „Vyrai mūrai ąžuolai! Artėja Kalėdos. Namiškiai nekantrauja dovanų, o kyšių juk niekas nebeneša. Karantinas! Todėl apeliuoju į užgautą jūsų savigarbą. Jūsų milijonai išgaravo „Snoro" banke, kai jį užgrobė užsienio plėšikai kartu su vietos pakalikais. Apvogę Lietuvos verslininkus, akcininkus, indėlininkus, jie kartu pasisavino ir jūsų milijonus. Suprantu, kad veršiams taip ir reikia, bet jūs gi - ne gyvuliai! Sugebėsite už save pakovoti, ar ne taip, vyrai mūrai ąžuolai? Visi faktai - prieš nosį! Įrodymai kaip ant delno. Įtariamieji įvardinti. Ko dar trūksta, kad pagaliau atsiimtumėte savo pinigėlius? Jeigu ir šį kartą Lietuvą nuvilsite, nusivils ne tik Lietuvos žmonės, bet ir jūsų žmonos, kurios nori džiaugtis gyvenimu per karantiną ne tik su prokurorais, bet ir su tikrais vyrais mūrais ąžuolais. Nenuvilkite savo žmonų ir žmonių, kurie dar jumis tiki. Ko verti prokurorai, kurie žino, kas ir kaip išvogė iš banko jų pinigus, bet bijo savo korumpuotos valdžios? Kaip paskui ginsite kitus, jeigu patys neapsiginate? Visai prarasite piliečių pasitikėjimą. O juk naujoji kandidatė į generalinius prokurorus iš Panevėžio taip nori jūsų gerą vardą atkurti! Paruoškime jai staigmeną, jos nelaukdami, patraukime atsakomybėn bankų plėšikus! Ar rasis geresnė proga, nei prieš Kalėdas? Paprastai per šventes teisėjai iš kalėjimų nusikaltėlius paleidžia, o jūs pasielkite priešingai - nusikaltėlius per šventes už grotų įkiškit! Ot, bus visai Lietuvai šventė! O jei vietoj Senelio Šalčio senelį Kuperį atvesdintumėte ar bent jo paiešką per „Interpolą" paskelbtumėte, būtų tikras stebuklų metas. Laukiam."

- Manai, atsišauks?

- Jeigu turi ne tik ambicijas, bet ir bent kiek savigarbos, turėtų sureaguoti. Žinau, kad Temidė vaizduojama su užrištomis akimis, bet ausys jai dar neužkimštos.

***

41 dalis. KAI LIETUVĄ APSPINTA ŠAKALAI IR HIENOS


- O tu žinai, kas man didžiausią šleikštulį tada sukėlė, Vitai? Kai nugalabyto „Snoro" išėdas apipuolė šakalai, kurie nuolat trinasi prie korumpuotos valdžios.

- Vėl, Raimi, Lietuvos išdaviką Virgį Valentinavičių prisiminei? Nebeminėkime, prašau, to išgamos!

- Ne, šį kartą turiu galvoje kitokio kalibro grobuonis. Vos tik Lietuvos banko valdyba paskelbė „Snorui" veiklos moratoriumą, kai kurie apsukrūs žmonės pajuto lengvo grobio kvapą. Jie arenoje pasirodė kaip indėlininkų „gelbėtojai". Kai tik į asociaciją ėmė burtis nukentėję banko klientai, verslininkai ir indėlininkai, kaip iš dangaus nusileido ir jų „išganytojai". Juk per chaosą visuomet galima pasipelnyti. Ir tą puikiai žino svetimo turto mėgėjai.

- Tu čia apie šakalus ir hienas, kantriai laukiančius prie išėdų, kol liūtai savo alkį numalšins?

- Jei kalbi apie Vasiliauską ar Šimonytę, tai jie pirmomis „Snoro" banko užgrobimo dienomis per televizoriaus ekranus priminė ne liūtus, veikiau SEB-o „chalujus" pastumdėlius. O kartais net Rusijos 1991-ųjų metų rugpjūčio pučistus, kažką nerišliai lemenančius mėmes, matyt, nelabai suprantančius, apie ką kalba eina ir kuo viskas baigsis? Šį sykį įvardinsiu visai kitas figūras.

Per vieną naktį prie besibūriuojančių „Snoro" banko indėlininkų ir jų besikuriančios asociacijos „atsirado" toks tūlas Danas Arlauskas, buvęs VSD direktoriaus pavaduotojas, o tuo metu Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos generalinis direktorius. Su juo kartu pasirodė žinomas verslininkas, investuotojas Alvydas Žabolis, kuris tuo metu dirbo A.Kubiliaus Vyriausybės visuomeniniu patarėju. Jų iniciatyva buvo įsteigta „Snoro" indėlininkų ir kreditorių asociacija, kuriai vadovauti savanoriškai pasisiūlė D.Arlauskas. Tokiu būdu banko užgrobimo procesas tapo kontroliuojamas ne tik iš vidaus, bet ir iš išorės, nuskriaustų indėlininkų bei verslininkų tarpe. Manau, ne atsitiktinai atsirado posakis, kad buvusių kagėbistų nebūna - „Snorą" nuo pat pradžių supo saugumiečiai.

- O ką ten veikė Žabolis?

- Žabolis iš pradžių apsimetė dideliu bankinės rinkos specialistu ir pasiūlė „Snoro" banko verslininkams ir indėlininkams, nedelsiant parengti Vyriausybės nacionalizuoto banko gelbėjimo planą ir nieko nelaukiant pateikti jį Kubiliaus Vyriausybei, kurioje jis dirbo visuomeniniu patarėju. Gavęs visų pritarimą, jis pats pasisiūlė tą planą parengti, aišku, ne už dyką. Bet kai nukentėję indėlininkai skubiai „susimetė" ir susimokėjo, Žabolio planą premjeras Kubilius, kaip ir reikėjo tikėtis, atmetė. Tokiu būdu A.Žabolis dar kartą apiplėšė Kubiliaus ir Šimonytės jau apiplėštus „Snoro" indėlininkus. Argi jis ne šakalas?

Bet greitai D.Arlauską ir jo sėbrą A.Žabolį didesni verslininkai „perkando", ir iš tos asociacijos kai kurie pasitraukė. Likusius gi pagal pavardes organizatoriai „pridavinėjo" Kubiliaus Vyriausybei, kurios kancleris juos atvedė į protą, sakydamas: „Jei, tamsta, nori išsaugoti savo verslą ir gauti valstybinių užsakymų, privalai išstoti iš „Snoro" indėlininkų asociacijos ir nebeieškoti teisybės".

- Sakai, šantažas vyko vyriausybiniu lygiu! Iš kur tu, būdamas užsieniuose, taip gerai viską žinai?

- Patys verslininkai, buvę mano klientai, papasakojo, kai atvykdavo pasitarti ir pasikalbėti pas mane į Londoną. Kas, jei ne aš, privalėjo domėtis, kaip taškomas mano užgyventas turtas?

Po to Arlauskas dar ilgai tai asociacijai vadovavo, bet indėlininkų aktyviai negynė, tik retsykiais žiniasklaidoje „orą virpino", o Žabolis, susižėręs verslininkų pinigus, iš asociacijos paspruko, prieš tai su Augustinu Rakausku iš „Senukų" pusdykiai geriausią banko dukterinę įmonę „Snoro lizingas" pasičiupęs, nes, kaip minėjau, prie korumpuoto premjero Andriaus Kubiliaus asmeniškai „priėjo".

- Tu matai, kas pasaulyje darosi, ir senukas Augustinas iš „Senukų" nesusiturėjo rankučių prie „Snoro" laužo nepasišildęs - o kažkada tokius pamokslus tautai apie dorovę per savo „Žinių radiją" deklamavo. Milijardierius, sektantas, moralistas, buvęs komjaunuolis, buvęs sportininkas, buvęs gražuolis, o šitaip žemai nusirito - galingųjų išėdomis ėmė mėgautis! Kas tai - senatvinis marazmas ar senas įprotis raustis „prie parašos", kai jaunystėje krimto kriminalinio nusikaltėlio duoną? Ar daug jis su aferistu Žaboliu už „Snoro lizingą" sumokėjo?

- Spręsk pats, Vitai. Pateiksiu tik skaičius: įmonė „Snoro lizingas" parduota, pasak bankroto administratoriaus N.Kuperio, už 21,4 milijono eurų, bet nutylima, kad į šią sumą įskaityta „Snoro" suteiktų dukterinei įmonei „Snoro lizingas" paskolų vertė buvo 19,213 milijono eurų. Tad tikroji pardavimo kaina tebuvo tik... 2,218 mln. eurų. O reali „Snoro lizingo" rinkos vertė siekė 13-ą milijonų eurų, nes įmonė nuo pat įkūrimo - 1999 metų - dirbo pelningai, ir vien 2012-ųjų metų grynasis pelnas siekė 1,25 mln. eurų. Be to, įmonės įstatinis kapitalas sudarė 1,4 milijono eurų. Rinkos finansų specialistų nuomone, tokios pelningai veikiančios finansinės įmonės parduodamos už dešimteriopą vidutinio metinio pelno sumą. Rinkos specialistui bei investuotojui Žaboliui tai buvo puikiai žinoma. Tad drįstų teigti, jog „Snoro lizingas" buvo parduotas tik už 17 proc. rinkos vertės. „Snoro" kreditoriai buvo apvogti dar ant 10 mln. eurų!

- Besiklausydamas tavęs, Raimi, taip pat užsinorėjau bankroto procedūroms vadovauti. Net milijoninio atlyginimo neimčiau - užtektų to, ką gaučiau „po stalu". Kam tiems šakalams dar oficialiai dešimčių milijonų algoms ir brangioms konsultacijoms prireikė? Juk per tai ir „sudegė", nes tai labiausiai visuomenei užkliuvo. Pernelyg brangus buvo priedas prie „otkatų"...

- Man panašiau į „briedą"... Ta proga negaliu nepaminėti ir prezidentės D.Grybauskaitės vyriausiojo patarėjo ekonominės ir socialinės politikos klausimais Nerijaus Udrėno vaidmens šioje istorijoje. Jei pameni, N.Udrėnas buvo išeivis iš SEB banko. Nenuostabu, kad iš karto po „Snoro" tyčinio bankroto visi mūsų klientai (o turėjome net 1,3 mln. klientų sąskaitų!) per vieną dieną „perėjo" į SEB banką, kuriam Lietuva pervedė pasiskolintus 4 su viršum milijardus litų , skirtų „Snoro" indėlininkų draudimo kompensacijoms išmokėti. Net 420 tūkstančių „Snoro" indėlininkų, turėjusių savo sąskaitoje iki 100 tūkst. eurų, buvo perduoti į vergiją švedų bankui. Tokiu būdu negarbingoje kovoje su parsidavusios valdžios palaiminimu švedai monopolizavo mūsų finansų rinką ir tapo visagaliais ir tikraisiais Lietuvos valdovais.

- Nesu tikras, kad švedai, Raimi. Ekonominės krizės metu su žmona keliavau po Siciliją ir viename tos salos bare vos nesusimušiau su dviem švedais, kurie užsipuolė Lietuvą dėl patirtų Švedijos nuostolių per minėtą krizę. Aš jiems piktai aiškinau, kad tai mus švedų bankai išdūrė, o jie man atkakliai įrodinėjo, kad lietuviai švedus nuskriaudė! Bet po trečio alaus bokalo susitaikėme, ir priėjome išvadą, jog ir švedus, ir lietuvius išdūrė SEB valdytoja galinga Valenbergų šeima, pati įtakingiausia iš Švedijos oligarchinių šeimų, valdanti ne tik bankus, bet ir Ericsson, Electrolux, ABB, SAS ir t.t. Praėjusio šimtmečio antroje pusėje Valenbergams tarnavo net 40-imt procentų Švedijos dirbančiųjų.

- O dabar kiek?

- Kiek tiksliai šiandien - nežinau, bet uoliausias šiandien Valenbergų tarnautojas yra jų buvusi „mazgotė" - Gitana Nausėda. Tai yra jų projektas, vainikuojantis pergalę prieš Lietuvą. Dabar kaip 17-ame amžiuje švedų kariuomenei nebereikia Lietuvos užkariauti. Sunaikinus „Snorą" ir „Ūkio banką", mūsų finansinė rinka jau užgniaužta, o Valenbergų nagai ją valdo per savo vasalą Nausėdą, kurio dirbtiną įvaizdį ir aukštus reitingus dar iki rinkimų parsidavusioje žiniasklaidoje nupirko: jau minėjau, kad visoms Lietuvos televizijoms buvo griežtai prisakyta kalbinti ir rodyti vienintelį ekonomikos ir finansų ekspertą Gitaną Nausėdą iš SEB.

Beje, prastumiant švedų statytinį į mūsų prezidentūrą, Valenbergams labai pagelbėjo kita oligarchų Bonnier (Hirschel) šeima, kuri kadaise labai norėjo mano „Respubliką" įsigyti. Todėl juos visus pažįstų kaip nuluptus. Puikiai išmanau ir jų veikimo metodus. Tada su mums skirtais milijonais Bonnier's šeima įsigijo LNK televiziją. Šiandien ji valdo beveik du šimtus masinės informacijos priemonių net keliose dešimtyse pasaulio šalių. (Tarp jų - „Verslo žinias", kurias ir JAV ambasada ir mūsų valdžia finansiškai remia ir propaguoja.)

- Matai, kaip gyvenime būna, Vitai, šiuolaikiniai vagys ne tik apvaginėja tautas, bet tarpusavy jas sukiršina. Iš serijos: „Skaldyk ir valdyk!"

Tiesą sakant, Švedijos piliečiai turėtų mums padėkoti. SEB bankui konservatorių Vyriausybės premjero A.Kubiliaus suteikta 4-ių milijardų litų beprocentinė „injekcija" stipriai pagelbėjo bankui ir krizės metu sudarė galimybę išvesti savo pinigus į motininį banką Stokholme. Ypač šiuo klausimu premjerui A.Kubiliui aktyviai talkino finansų ministrė I.Šimonytė, Lietuvos banko valdybos pirmininkas V.Vasiliauskas ir jau minėtas prezidentės vyriausiasis patarėjas N.Udrėnas. Štai taip Vyriausybės, Lietuvos banko ir prezidentūros nusikalstamas susivienijimas, bendromis pastangomis sužlugdęs „Snoro" banką, Lietuvos indėlininkų pinigais per krizę „gelbėjo" SEB-ą ir Švedijos karalystę.

- Gražu, kad gelbėjo Švedijos karalystę, ir labai bjauru, kad tuo pat metu buvo naikinamas Lietuvos verslas. Kiek tuomet žlugo vien statybinių organizacijų! O kiek smulkių ir vidutinių įmonių savininkų bankrutavo, kuriems skandinaviško kapitalo bankai nutraukė finansavimą arba reikalavo papildomų užstatų. Būtent tada darbo biržas užplūdo minios bedarbių. Dar daugiau piliečių svetur emigravo. Viskas buvo nurašyta ant krizės. Įdomu bus pamatyti, kiek verslininkų mūsų valdžia nurašys dėl „koronoviruso"? Juk skolinasi be atodairos ir be jokių ekonominių paskaičiavimų. Atrodo, kad sąmoningai stengiasi galutinai sužlugdyti Lietuvos ekonomiką. Įdomu, kas šiandien „muziką" užsakinėja - švedai, rusai, ES biurokratai, Valenbergai su Bonnier oligarchais? Kaip manai, kas ko siekia?

- O aš norėčiau paklausti konservatorių, ar čia tokia vakarietiška verslo vystymo kultūra: žlugdyti konkurentus, o jų turtą išsidalinti?

- Aš tau galiu už konservatorius atsakyti, nes jie lygiai taip pat elgėsi ir  su lietuviška žiniasklaida - svetimšalius iš biudžeto finansavo, o lietuvišką spaudą naikino. Naikino rajoninius pašto skyrius, kad kaimiečiai nebegalėtų lietuviškos spaudos prenumeruoti, uždarinėjo kaimuose kultūros namus su bibliotekomis bei skaityklomis, už sutaupytus pinigus pirko kompiuterius, o po to viešai aiškino, kad lietuviškos spaudos niekas nebeskaito, nes ji senamadiška ir niekam nebeįdomi.

Tik galiu pasigirti, kad Lietuvoje aš pirmasis turėjau visus šansus užjūrio kapitalui parsiduoti. Bet nė kiek nesigailiu, kad to nepadariau, nes visi, kurie tai padarė, po to elgetomis tapo. Beje, geriausiai man sekėsi su „Bonniersais", kurie net 49 procentus mano leidinių grupės norėjo įsigyti. (Apie didesnį procentą akcijų nė vienam investitoriui neleidau net pasvajoti.) Bet prieš tai jie visi kaip susitarę mano „Respublikoje" visada tarptautinį finansinį auditą atlikdavo, kuris, beje, nemažai kainavo. Kartais 50-imt, kartais net 100-ą tūkstančių. Ir kas tiktai manęs netikrino: „Price Watter house", „Ernst @ Young", Danguolės Pranckūnienės įmonė...

- Kokia tau nauda iš to buvo, Vitai? Negi nežinai, kad auditoriai paprastai už nieką neatsako. Tik išvadas pateikia. Įsivaizduoju, kiek be reikalo pinigų ištaškei, o dar sakai, kad esi protingas...

- Nemeluok, Raimi, proto pertekliumi dar nė karto nesigyriau. O štai išradingumo stoka tikrai nesiskundžiu. Tuos pačius skandinavus bei vokiečius ne kartą pergudravau - tai yra faktas.

Visų pirma, išsireikalaudavau, kad už mano kompanijų tarptautinį auditą užsienio investitoriai susimokėtų patys, kiek spardėsi mokėti per pusę - nei karto nesutikau, motyvuodamas tuo, kad man tikrinti antrą kartą savo įmonių nėra reikalo, o jeigu jiems reikia - lai patys ir susimoka. Jie taip ir darydavo, o rezultatus prisiimdavau aš. Ne tik po to jų pastabomis pasinaudodavau, bet ir savo buhalteriją susitvarkydavau. O tokį Joną Akelį, berods, iš „Ernst and Young" kompanijos net priverčiau man garantijas dėl tvarkingos buhalterijos išduoti. Todėl vėliau ir ekskomunistų premjero Adolfo Šleževičiaus ant „Respublikos" užsiundytiems prityrusiems revizoriams nelabai pas mus sekėsi baudų net už penkis milijonus pririnkti, ką vėliau savo atsiminimų knygoje aprašė tuometinis Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas Navaitis, nes būtent tiek užsakė ekskomunistai, tikėdami „Respubliką" finansiškai sužlugdyti. Rado baudų vos už kelis šimtus tūkstančių, kurias vėliau per teismus mes atsiteisėme ir nieko nemokėjome.

- O kaip tu su užsienio investuotojais savo derybas užbaigdavai?

- Įvairiai. Su Bonnier's grupe iš Švedijos susikirtome ne dėl kainos, o dėl galimų teisinių ginčų arbitražo vietos. Jie siūlė, iškilus ginčams tarp partnerių bylinėtis Stokholme, o aš su tuo kategoriškai nesutikau...

- Aišku, užsispyrei, ateityje bylinėtis Vilniuje?

- Tu ką - mane visai durniumi laikai? Lietuvišką Temidę švedai būtų už rusiškas kapeikas nupirkę ir dar mane už grotų įkišę. Kodėl tu mane, Raimi, asilu laikai? Ką aš aklas - nematau, kas pas mus su teismais vyksta? Jau gana pažiūrėti į fizionomijas tų tipų, kurie Lietuvai teisėjus skiria...

- Tai kuo tos jūsų derybos baigėsi?

- Ginčams tarp partnerių iškilus, pasiūliau bylinėtis Niurnbergo teisme. Ten, kur fašistus teisė. Tai mano potencialūs investuotojai iš Skandinavijos labai įsižeidė ir neatsisveikinę išvyko. Daugiau jų nebemačiau. Ak, tiesa, po to dar buvome susitikę per LNK pirkinio pristatymą Vilniaus Rotušės salėje. Pabrėžtinai su manimi mandagūs buvo. Matyt, vis dar naiviai tikėjosi kada nors prie derybų sugrįžti. O man vikingai yra vikingai. Kažkokie laukiniai. Gaila, kad tokiems savo finansų rinką patikėjome. Nusiaubs viską Lietuvoje, ekonomiką sugriaus - ko daugiau tikėtis iš laukinių vikingų?

- Laukiniai, bet mūsų aukštuomenę Lietuvoje užkariavo. Ir premjerai, ir net prezidentai jiems žemai į kojas lenkiasi.

- Ne užkariavo, o nusipirko mūsų valdžią, Raimi. Negi nejauti skirtumo? Tiek milijardų „Snore" turėjai - negi negalėjai kaip Lubys vieną kitą milijoną partijoms paskirti? Nebūtų dabar reikėję mūsų valdovams prieš skandinavus lankstytis. Pats kaltas.

- Filantropo ir oligarcho Bronislavo Lubio laikais Lietuvoje tiek partijų dar nebuvo. Dabar jos dygsta kaip grybai po lietaus. Net pasaulinis bankas jų visų paremti neišgalėtų. Taip kad neturėjau tokių finansinių resursų, Vitai. Remdamas visas partijas Lietuvoje, būčiau savo banko klientus nuskriaudęs.

- O dabar juos nuskriaudė kiti. Svetimšaliai, pasitelkę vietos elitą.

- Dar gerai, kad nepasitelkė į pagalbą mūsų varguomenės. Būtų revoliucija sukėlę!

- Lietuvos elitas pigiau kainuoja. Su lietuvių varguoliais vikingams būtų buvę sunkiau susitarti. Tektų ilgai gerti, kol juos būtų įkalbėję Tėvynę parduoti. Ir tai dar neaišku, kurią Tėvynę po to mūsų pijokėliai būtų pardavę - greičiausiai švedams jų Švediją? Ar girdėjai, kad arabų bendruomenė Švedijoje siūlo vietos pensininkams iš savo šalies išsinešdinti? Be juokų! Pareiškė, švedams, kad tai jau nebe jų tėvynė ir vikingų laikai ten jau baigėsi.

- Sunku patikėti, kad tokie dalykai mūsų laikais jau vyksta. Bet globalistai, regis, savo tikslą jau baigia pasiekti.

- Ne visur. Lietuviai švedams, jaučiu, dar ištiesins nosis kuprotas...

- Už ką?!

- Už aukštas bankų palūkanas, už atimtus lietuvių būstus, už bankines korteles, kurių neįmanoma atsisakyti, už tai, kad reikia papildomai mokėti, norint savo grynus pinigus į banką įdėti, o po to dar daugiau susimokėti, norint juos išsiimti, ir dar įrodinėti uždirbtų pinigų kilmę bei asmens duomenis apie save bei savo artimuosius pateikti. Dar vardinti švediškas užgaidas, ar jau užteks?


***

Vito Tomkaus šventinis sveikinimas visiems dar likusiems Respublikos darbuotojams ir vis dar pasitaikantiems skaitytojams: Brangūs draugai ir draugės! Žinau, taip kreiptis nebegalima, bet man vis tiek esate brangūs, nes Jums skiriu daug savo laiko. (Mano valanda kainuoja apie 15-ą centų - būtent tiek aš gavau, padalinęs man skirtą pensiją iš 240-ies darbo valandų, net neskaičiuodamas viršvalandžių.) Aš esu Vitas Tomkus. Mano pavardė yra... Tiek to. Nesikartosiu. Tik įspėsiu, kad, skaitydami mano sveikinimą Kalėdų proga, stipriai rizikuojate. Man daug lengviau žmogų ant trijų raidžių pasiųsti, nei jam kokį gerą žodį pasakyti. Taip jau esu mūsų valdininkų išauklėtas. Prisipažinsiu, kad niekuo nesiskiriu nuo Jūsų, tik esu šiek tiek durnesnis. Garsiai kalbu tai, ką visi galvojat. Tingiu ilgai galvoti, todėl ir pasakau iš karto, jei ką sugalvoju. Kad neužmirščiau. Linkiu Jums laimės, sveikatos ir išminties nesielgti taip kaip aš, nes tada ir iš Jūsų visi juoksis. Jei norite, galite mano mintis skaityti, tik niekam nesigirkite. Labai blogas tonas šiais laikais patiems rūpintis savo Tėvyne. Pernelyg daug kas nori mūsų Lietuva pasirūpinti be mūsų.

***

42 dalis. KAIP IŠSISUKTI SUKANTIS TARP SUKČIAUJANČIŲ SUKČIŲ?

- Sunkūs laikai atėjo.

- Nesakyk...

- Jau pasakiau.

- Tai kaip išgyventi? Ką daryti? Kaip suktis tarp sukčių?

- Man morališkai sunkiausia šiais laikais į Lietuvos biudžetą mokesčius mokėti: vis tiek kvaila valdžia juos ištaškys arba atiduos juos svetimšaliams naudotis, kad jie ir toliau vietos verslininkus naikintų. Ak, tie mūsų nelaimingi konservatoriai! Ir ką su jas daryti?

- Jeigu nori gyventi ramiai, valdantieji pataria nesiknaisioti po jų praeitį. Žvelgti ir žengti tik į priekį. Siūlo pamiršti visas praeities nuodėmes. Tas tenkina ir dešiniuosius, ir kairiuosius, ir net liberalus, kurie itin linkę kai kurias bylas kuo greičiau užmiršti. Blogiausia, kad tam pritaria ir absoliuti dauguma įtakingų Lietuvos verslininkų, kurie korumpuotos valdžios ir korumpuotų valdiškų kontraktų dėka šimtus milijonų užsienio bankuose yra pasidėję.

- O tu, Raimi, tokiems verslininkams nepriklausai? Negi, valdydamas „Snoro" banką bei jam priklausančias dukterines įmones, nesi nė karto pažintimis su politikais pasinaudojęs ir dėl to savo banko sąskaitas valdiškais pinigais papildęs?

- Aš viską bandžiau daryti sąžiningai. Norėjau, kad mano „Snoras" būtų skaidrus ir nepažeidžiamas. Žinojau, kad esu stebimas savo konkurentų iš Skandinavijos per padidinamąjį stiklą.

- Kai turėsi daugiau laiko, Raimi, išmokink ir mane taip gražiai save apgaudinėti. Visuomet žavėjausi asmenimis, kurie geba ne tik kitus, bet ir save apgauti. Prisiminti tik tai, ką kiti blogo padarė, o savo nuodėmes amžiams užmarštyje palaidoti. Kaip gera ir ramu tokiems gyventi - jokios atgailos, jokios savigraužos, o tuo pačiu metu ir jokio pasikeitimo į žmonišką pusę.

O aš kaip kvailys viską prisimenu. Taip pat ir apie tavo „Snoro" banką: kaip neaiškiais Monako kunigaikščio Garibaldžio pinigais norėjote banko kapitalą net šimtais milijonų pakelti - tai nemažą rūpestį mūsų spec. tarnyboms sukėlė; ir kai jūsų neaiškus tipas Borodulinas viename pobūvyje „Vilniaus- SEB" banko prezidentą Julių Niedvarą pažadėjo „užversti"; ir kai, atvykęs iš Šiaulių, asmeniškai manęs prašei su reikalingais žmonėmis supažindinti, kad jie „Snore" savo sąskaitas atsidarytų. Ir su verslininkais, ir su politikais... Beje, po to galėjai bent šiokius tokius procentus man už tai pasiūlyti, nes tarpininkavimo paslaugos irgi kainuoja. Skūpus tu, Raimi, buvai, kaip ir visi bankininkai. Nesidalinai savo sėkme su kitais, gal, sakau, ir dėl to tave dievulis nubaudė?

- Atsirado, matai, pamokslų sakytojas! Tikras elgesio etalonas! Ar pamiršai, kaip pats manęs kaulijai duoti reklamos „Respublikai"? Nori pasakyti, kad dar mažai iš mūsų uždirbai?

- Nemažai, bet daugiau per jus redakcija prarado. Mano generalinė direktorė Diana suvedė viską iki vieno cento. Susidarė nedidelis minusiukas: viską, ką su jumis uždirbome, po daugiau kaip dešimt metų praradome ir dar likote skolingi - net už paskutinius reklaminius skelbimus virš 70 tūkstančių likote nesusimokėję, nes atsakingas jūsų darbuotojas - pas jus įdarbintas Brazausko anūkas Domas Mertinas - kažkodėl neskubėdavo laiku atsiskaityti ir vis gumą užtempdavo... Nežinai, kodėl?

- Oho, kaip užgiedojai? Kuo tu save įsivaizduoji? Nevark be reikalo - kol gyvas vis tiek šventuoju netapsi? Prieš kilnodamas svetimus nešvarius marškinius, pradžioje savo išsiskalbk!

- Kuriuos marškinius turi galvoje - dryžuotus ar su taškiukais?

- Dryžuotus tau Lukiškėse uždės. Kai sąžiningai papasakosi, kas ir kiek tau per rinkimus grynus pinigus sunešdavo? Tik neapsimesk, kad nesupranti, jog apie „juodus" pinigus kalbu...

- Pradžiai tave noriu nuraminti, kad į Lukiškes manęs tikrai nepasodins, nes iš ten kaliniai jau išsikėlė, o dėl manęs vieno kalėjimo tikrai neatidarys, nors, lokacijos prasme, vieta mane labai vilioja. O kad per rinkimus funkcionuoja „juodi pinigai", tai irgi faktas, kurį neigdamas apsimeluočiau kaip koks Uspaskichas. Pageidauja jais mokėti ir politikai, ir verslininkai, net jei ir labai prašai, kad juos pervestų į redakciją oficialiai. Verslininkai savo paramą bijo oficialiai deklaruoti, nes po to laimėjusios partijos juos persekioja, kad ne tuos rėmė, o politikai neturi, kaip gautus „juodus" pinigus deklaruoti, nes patys tokią sistemą sukūrė, kuri nesuteikia jokių šansų sąžiningiems rėmėjams sąžiningai remti sąžiningos politikos.

- Tu man čia abstrakčiai nepolitikuok, „dorasis" redaktoriau. Atsakyk, konkrečiai, kas ir kiek tau davė. Bijai, įvardinti? Tik kitus auklėti moki? Tai tada ir nesistebėk, kad Lietuvos politika yra nešvari. Kokie rėmėjai - tokie ir politikai, prie valdžios lovio priskretę. Jei vaizduoji tokį kietą, tai pademonstruok pavyzdį ir įvardink visas partijas, kurios nešvariais pinigais brovėsi į valdžią.

- Oi, Raimi, Raimi, be reikalo tu nervuojiesi ir ant manęs už tiesos žodį pyksti. Seniai jau aš nieko nebebijau, nes per baimes visa žmonija yra valdoma. O tu juk pats puikiai žinai, kad esu nevaldomas. Nors daug kas man ir pavydi, manydami, kad už šį interviu iš tavęs su Antonovu milijonus eurų honoraro gaunu. Tik neskubėk to neigti, nes man labiau patinka, kai man kiti pavydi, nei manęs gailisi. Nors, tarp mūsų kalbant, jei pasekčiau kitų redaktorių pavyzdžiu ir valdančiųjų aferą su „Snoro" banku nutylėčiau, įtariu, daug pinigėlio susisemčiau...

- Savo laiku jau susisėmei, turbūt nebetelpa. Todėl ir nenori savo „rėmėjų" išduoti.

- Aišku, kad to daryti labai nesinori, nes prieš tai derėtų tų „rėmėjų" atsiklausti, bet jei sakai, kad reikia, tai reikia. Manau, po to politinis gyvenimas Lietuvoje bent kiek taps skaidresnis. Gal net žmonių pasitikėjimas politikais vėl sugrįš. Galbūt ir galingi politikai man su kaupu „atsidėkos", kaip manai, Rami? Juk tu man tik gero linki, ar ne? Tada atidžiai klausyk, ką tau papasakosiu, kaip kunigui per paskutinę išpažintį...

- Jeigu jauti, kad peržengsi raudoną liniją, gal tada nerizikuok, Vitai. Pradžioje interviu užbaikime.

- Jokia raudona linija neegzistuoja. Tai politikų skambi frazė, skirta Lietuvos vidaus vartojimui. Ir dar mafijozams pagąsdinti. Kai nušovė Vitą Lingį, sakė, kad jau peržengta raudona linija, o vėliau, kai komjaunuolių redakciją pasprogdino, - tą patį valdžia aiškino, ir po prezidento Rolando Pakso nuvertimo panašiai kalbėjo... Galiu suskaičiuoti net dvidešimt įvairių raudonų linijų, kurias mūsų korumpuota valdžia peržengė ir dar mafijai ją įveikti padėjo.

Nors teisybės dėlei reikia pripažinti, kad jau seniai apie raudoną liniją mūsuose neteko girdėti. Arba nusitrynė nuo per dažno mindžiojimo, arba ją perdažė vaivorykštės spalvomis. Šiais laikais svarbu tų septynių spalvų nepažeisti, nes kaipmat sulauksi atkirčio iš tolerantiškos visuomenės. Negi nežinai, kad tikri tolerancijos atstovai netolerancijos netoleruoja?

- Nieko nesupratau, ką čia dabar sumalei.

- Aš irgi, bet kaip yra - taip yra. Ir nieko čia nepakeisi. Dar mano tėvukas nuolat sakydavo, kol dar gyvas buvo: „Kaip radom, sūnau, taip ir paliksime".

- Teisingai tavo tėvukas, Vitai, kalbėjo.

- Vadinasi, ir aš dabar viską teisingai darau. Ir noriu, kad kiti taip darytų: radome, kai gimėme, čia savo protėvių Lietuvą - privalome ją po savęs ir palikti. Kad nereikėtų mūsų ainiams keltis į Madagaskaro salą. Buvau ten, nieko gero, vos rykliai mano chebros nesurijo, kai su laivu prie pat salos apsivertė. Daugelis tada net savo antrąsias puses pamilo iš naujo ir net amžiną meilę prisiekinėjo. Bepigu prisiekti amžiną meilę, kai tavęs čia pat ryklys išsižiojęs laukia, ar ne, Raimi?

- Pats su ta kompaniją turėjau plaukti švęsti tavo jubiliejaus, taip ir būčiau padaręs, jeigu prieš tai mūsų valdžia nebūtų iš manęs banko atėmusi ir iš Lietuvos išvijusi.

- Tai gal ji kaip tik tau tada gyvybę išgelbėjo? Tave Madagaskaro rykliai tikrai būtų prariję, nes buvai riebus kaip Vasiliauskas iš LB. Rykliai tokius mėgsta. Ne tik finansų rykliai ir ne tik finansų rinkoje...

- Tikri rykliai vandenyne būtų prariję ir baigta. O dabar ne tik aš, bet ir mano šeima kankinasi. Gal vis dėlto nevardink tų partijų, kad ir tavo šeima po to nesikankintų.

Prisimeni, kaip Lietuvos Sveikatos apsaugos ministrei Rimantei Šalaševičiūtei baigėsi, kai ji per radiją apie medikams duotą šimto dolerių kyšį tik puse lūpų užsiminė? Iš karto buvo priversta dėl duoto kyšio atsistatydinti!

- Nesąmonė. Ją atleido visai ne dėl duoto kyšio.

- O dėl ko?

- Dėl to, kad viešai visai Lietuvai prisipažino. Apie tokius dalykus nevalia garsiai kalbėti.

- O daryti galima?

- Daryti galima, nes kitaip sistema neveiktų ir tektų nuolat medikams algas didinti. O kalbėti apie kyšius ir neoficialius atlyginimus nevalia, nes tai griauna žmonių pasitikėjimą valdžia. Žmonės neturi žinoti, kas ir kaip juos valdo. Kitaip išprotėtų iš siaubo ir nebenorėtų ilgiau čia gyventi.

- Sakai, išsigandę visi emigruotų?

- Kad nebėra, kur emigruoti - ten yra dar baisiau negu čia. O ten, kur dar žmoniškai gyventi įmanoma ir dar gerbiamos senolių tradicijos, emigruoti jau negalima, nes aplinkui mus yra vien tik priešai, kuriuos kažkada draugais vadinome. Štai, kaip viskas pasaulyje pasisuko!

- Tai gal ir nebesisukiok į praeitį, Vitai. Dėl manęs gali užmiršti tas nešvarias partijas ir jų politikus.

- Nebegaliu, Raimi, daviau žodį savo skaitytojams. Privalau jį ištesėti, kitaip juos nuvilsiu. O nusivylę skaitytojai ir man pačiam nebe mieli. Man patinka, kai žmonės nuo mano rašinių „užsiveda" ir būna pasiruošę kalnus nuversti. Tik reikia gerą lyderį surasti, kuris po to ne tik vilčių nesugriautų, bet dar ir svetimiesiems, kaip visi, neparsiduotų.

- Gal pirma Tautos lyderio sulaukime, o jis, gavęs lietuvių mandatą, galės tavo turimą informaciją apie nešvarius partijų darbelius paskelbti?

- Kol tas lyderis atsiras, mūsų valdžia, belaukdama mano išpažinties, iš baimės išprotės. O kam mums reikalingi bepročiai valdžioje? Ar mažai durnių jau dabar į Seimą prilindo - vienas per kitą vis kvailiau išsidirbinėja, po jų net humoristinės laidos per televiziją nebejuokingos. Sunku atskirti - kuris politikas tikras, o kuris yra jo prototipas?

- O tu manai, kad „herojai" tie mūsų interviu skaito?

- Ne tik patys skaito, bet ir savo juristams liepia į mūsų pateiktus faktus gilintis. Antra vertus, šitokią aferą pasukus, neįmanoma išlikti abejingiems, kai ateityje tarptautinis arbitražo teismas laukia. Negi ne įdomu, kokius faktus ir argumentus tu ten pateiksi? Tikiuosi, pagrindinių įrodymų tu neišplepėjai?

- Kaip pats mėgsti sakyti, dar nesu visai durnas. Teisme dar ne to išgirsite!

- Tuomet belieka man ištesėti savo pažadą ir įvardinti partijas, kurios su „juodais pinigais" į valdžią atėjo... Klausyk atidžiai, Raimi, ir gerai įsidėmėk, kad žinotum su kokia velniava susidūrei!

- Tik atsargiai rink žodžius, Vitai, nes, jei apsimeluosi, ne tik negausi paskutinio patepimo, bet ir žmonių palaikymą prarasi.

- Galėjai to ir nesakyti. Pats žinau, kad iš jūsų, bankininkų, sunku išprašyti ne tik patepimo, bet ir sniego gniūžtės viduržiemyje. Ką bekalbėti apie pigius kreditus.

- Gana apie bankininkus pezėti. Pasakok greičiau apie politikų „juodus pinigus".

- Ką čia daug pasakoti, Raimi, kai visiems ir taip viskas aišku: per rinkimus „juodais pinigais" už reklamą atsiskaitinėjo absoliučiai visos partijos. Ar aiškiai įvardijau?

- Labai aptakiai. Konkrečiai išvardink.

- Konkrečiai galiu išvardinti tik tas partijas, kurios man pinigų nedavė. Iš partijų grynais man nemokėjo tik konservatoriai, kurie man neduodavo ir oficialiai, o iš Prezidentų - tik Grybauskaitė ir kandidatas į Prezidentus Stasys Lozoraitis, kuris buvo toks sąžiningas ir doras, kad aš pats jį visaip šelpiau, net redakcijos automobilį su savo asmeniniu vairuotoju jam per rinkimus atidaviau.

Retos išminties ir labai inteligentiškas buvo žmogus. Todėl itin jautriai reagavo, kai pirmajame ture jį nuolat Landsbergis purvais drabstė. Pats žinai, kaip profesorius nepakenčia šalia savęs stiprių asmenybių. Todėl stengėsi, kiek tik išgalėjo, Lozoraitį apjuodinti, kad tik šis vietoj jo į antrą turą nepakliūtų.

Bet kai į antrą turą pateko tik Brazauskas su Lozoraičiu, Landsbergis dar bjauriau pasielgė: neatsiklausęs Stasio Lozoraičio, paskelbė, kad jį remia konservatoriai. Ne kartą sakiau Lozoraičiui, kad jis nuo susikompromitavusių konservatorių atsiribotų, bet jis tik rankomis skėsčiojo - negalėjo konservatoriams uždrausti jį remti, nebent nuo jų atsiriboti, bet tam pernelyg mandagus buvo. Manau, konservatorių „parama" (moralinė, ne finansinė) jį antrajame rinkimų rate ir pražudė. Galėjo įeiti į istoriją kaip pirmasis atkurtos Lietuvos Prezidentas, deja... O kokią nuostabią būtume turėję Prezidentienę - Danielą iš Italijos!

- O kaip tu galvoji, ar po to Stasį Lozoraitį „Draugystės" viešbutyje tikrai kažkas nunuodijo?

- Žinant, kiek tais laikais buvo daug paslaptingų mirčių, nenustebčiau. S.Lozoraitis buvo tikras Lietuvos patriotas ir niekada nebūtų išdavęs lietuvių nacionalinių interesų. Man labai gaila, kad tautiečiai neteko tokios iškilios ir atsidavusios Lietuvai šviesios asmenybės. Jam valdant, visai kitaip būtume gyvenę ir, garantuoju, kad korupcija taip nebūtų suvešėjusi.

- Pagal tave skaidriausia partija yra konservatorių, o padoriausia prezidentė Grybauskaitė?!

- Pagal mane taip išeina, pats prašei nemeluoti. Kaip buvo - taip ir pasakoju. Negaliu gi aš, vardan tavo asmeninės gerovės, kaltinti žmones tuo, ko jie nepadarė.

- Kažkokia nesąmonė! Tai, kad konservatoriai nefinansavo tavo leidinių, dar nereiškia, kad jie nemokėjo savai žiniasklaidai. Juk, reikia manyti, ne už dyką per rinkimus televizijoje Landsbergis dainuodavo: „Kas man iš tos laimės ir iš tos garbės"? Ir Tapinui iš „Laisvės televizijos" per šiuos rinkimus 50 tūkstančių eurų iš savo fondo ne už „gražias akis" atseikėjo. Kokia po to „Laisvės televizijoje" gali būti „laisvė"? Juk kieno kišenėje sėdi - to ir giesmę giedi...

- Negaliu nei patvirtinti, nei paneigti. Tegul apie save patys mano  kolegos pasipasakoja. O aš tik už save galiu kalbėti.

- O tu kieno giesmę per paskutinius rinkimus giedojai?

- Priminsiu, jei neskaitei, kad agitavau rinkti grybus, o ne politikus. Buvau net linkęs nesąžiningus rinkimus boikotuoti, kad tik mums neįpirštų komplekso, kad dauguma esame išsigimę ir pasisakome už narkotikus ir prieš normalias šeimas. Kas, beje, ir atsitiko!

***

43 dalis. KAI VISAS PASAULIS APSIVERČIA AUKŠTYN KOJOMIS

- Visai man sugadinai nuotaiką, Vitai! Šitiek tau pateikiau faktų apie konservatorių ir Grybauskaitės niekšybes, o tu tik - bac! Ir viską sugadinai... Pagal tavo pateiktus faktus, visi buvę valdžioje partijų vedliai ir prezidentai nuo pat rinkimų pradžios buvo korumpuoti, tik Grybauskaitė su Landsbergio gauja - ne, ar teisingai supratau?

- Taip.

- Tuomet stipriai rizikuoji. Esu tikras, kad dauguma tavo skaitytojų renkasi „Respublikos" portale tik todėl, kad čia galima drąsiai koneveikti parsidavėlius konservatorius ir iškrypusius liberalus, kurie aklai tarnauja Sorošui. Nebijai, kad dabar prarasi paskutinius savo skaitytojus?

- Ne.

- Prisipažinsiu atvirai, kad dabar jaučiuosi kaip paskutinis kvailys. Kelis mėnesius tau buvau atvėręs savo širdį, pasakojau, kas ir kaip mano šeimą nuskriaudė, o tu mane pardavei. Esu labai įskaudintas ir žiauriai išdurtas. Aš tavimi labai nusivyliau.

- Aš irgi.

- Savimi nusivylei?!

- Tavimi irgi.

- Įduomu įduomu... Kuo gi aš tau neįtikau? Viską, kas ant širdies gulėjo, tau sąžiningai išklojau!

- Išklojai tik tai, kas tavo teisminėse bylose surašyta. O ta informacija visuomenei yra pasiekiama, nes tu ją daug kartų skelbei įvairiuose portaluose. Kartais po mūsų interviu, tą patį tekstą rasdavau internete ir pasijusdavau gana bjauriai, kaip koks nevykęs plagiatorius, svetimas mintis pavogęs. Todėl bandžiau užglaistyti tavo banalias frazes, atverdamas savo dūšią: prisiminimais iš vaikystės, niekam nežinomais faktais apie save, nebijodamas likti nesuprastas arba būti išjuoktas. Visada pavojinga įsileisti nepažįstamus į savo vidų. Bet turėjau kažkaip gelbėtis iš situacijos.

- Matau, jau pats susipainiojai. Gal pervargai berašydamas? Aiškini, kad nevalia niekam savo dūšios atverti, ir čia pat man priekaištauji, kad to nepadariau. Ko tu iš manęs nori? Ko dabar lendi į mano dūšią?

- Ne aš, o tu nori viešai apsivalyti. Pats žinai, į ką tavo reputacija buvo pavirtusi: „vagis", „sukčius", „rusų tarnas" - tik taip apie tave Lietuvoje kalbėjo. Bet tu suprask pagaliau: negalima niekaip pačiam apsivalyti, valantis kojas tik į kitus. Bent retsykiais būtina ir į save pažvelgti iš šalies.

Per savo gyvenimą dar nė vieno sąžiningo bankininko nesutikau, nors bendravau su daugybe. Kalbu, ne apie lietuvius bankų klerkus, tarp kurių tikro bankininko nėra nė kvapo! Nesvarbu, kaip jie besivadintų - prezidentais, viceprezidentais, valdybų pirmininkais, ekspertais, analitikais ar pinigų paralitikais. Dauguma lietuvių, besiskelbiančių finansinių įstaigų vadovais, yra buvę partiniai darbuotojai, prieš kuriuos piliečiai visada lankstėsi. Nomenklatūrininkai, tokie kaip tu, Raimi, arba nuolankūs svetimšalių klerkai, kaip mūsų dabartinis prezidentas. Vergavo jiems žmonės sovietiniais laikais, komunalinių butų už dyką ir paskyrų automobiliams prašydami, keliaklupsčiauja prieš juos ir šiandien, kai reikia pigių kreditų arba paskolos sutartį pratęsti.

Trumpiau kalbant, KOMUNIZMĄ PAKEITĖ KAPITALIZMAS, O VERGOVINĖ SANTVARKA, KAIP BUVO VISAIS LAIKAIS, TAIP IR IŠLIKO. 

- Už bausmę nutarei man „polit. valandėlę" išdėstyti?

- Tokių dalykų per politines paskaitas jokie lektoriai nedėsto. Akimirksniu darbo netektų, nes valdančioms gaujoms, kaip tu sakai, blogis yra trumpalaikis, egzistuojantis tik iki jų atėjimo į valdžią. Paskui prasideda amžinos statybos - komunizmo, socializmo, Europos Sąjungos vieningos arba mistinės Gerovės valstybės. Tuščios frazės, nieko neįpareigojančios ir nieko nereiškiančios. Tik masalas liaudžiai, kurią siekiama vergais paverst.

Kuo skiriasi komunizmas nuo gerovės? Skirtumo jokio, o panašumų daug. Žadėjo, kad prie komunizmo nebereikės dirbti - beveik niekas ir nebedirba, sakė, kad visi turėsime po butą - daug kas jau turi po kelis ir net daugiau, tad valdžiai belieka teisingai juos perdalinti. Sakė, kad nebebus pinigų, prašau jums - dauguma jau naudojasi kortelėmis. Kol kas bankinėmis, po to - bus matyti. Fantazavo, kad vietoj žmonių darbus atliks robotai, o piliečiai tik arfomis gros. Panašiai jau nutiko, tik dar ne visi arfas įsigijo. Tik tie, kurie ant debesėlių supasi.

- Matau, tau jau visai su galva negerai. Vien tik sąmokslo teorijos joje sukasi.

- Aš tik pasakoju tai, kas jau šiandien akivaizdu, o ne tai, kas žmonių ateityje laukia. Nesu tikras tik dėl to, ar visi galės su arfomis ant debesėlių pasisėdėti. Spėjama, kad dar yra pragaras - štai apie ką ir tau, Raimi, ir tavo įvardintiems „herojams" verta pagalvoti...

- O tau?

- Man jau galvoti per vėlu. Neseniai pasiskaičiau „Dešimt Dievo įsakymų" - nė vieno neįvykdžiau.

- Tai kodėl taip? Kitiems moralizuoti patinka!

- Jeigu Dievas viską mato ir viską žino, tada turi žinoti, kad man nepatinka, kai kas nors įsakinėja. Jei nori, kad būčiau geras, turi geruoju paprašyti. Arba gražiuoju susitarti. Įsakymų aš kariuomenėje iki valios prisiklausiau. Kuo didesnis vadas - tuo kvailesni įsakymai: pavyzdžiui, pasikvietė spalio mėnesį mane karininkai į ančių medžioklę. Džiaugiausi, kaip durnelis, pirmąkart iš už kazarmų sienų į laisvę ištrūkęs, kol prie ežero nenuvykome. Jie girti šaudė antis, o aš blaivas plaukdavau jas iš ežero traukti. Dar gerai, kad laužas degė, nes būčiau iš šalčio pastipęs. Skaitytų po to namiškiai laišką, kad jų sūnus didvyriškai padėjo galvą ne už Tėvynę, o per ančių medžioklę. Iki šiol nekenčiu medžioklių ir medžiotojų, nes jie man kuopos kapitoną chocholą Kovtuną primena.

- „Prie ko" čia tas Koftunas?

- Čia tas, kuris mane vietoj šuns ančių medžioklėje naudojo, o paskui nė karto per dvejus tarnybos metus atostogų neišleido, nors pavyzdiniame mokymo pulke kaip perspektyviausias kapralas buvau paliktas. Visus kitus, nabagus, į Mongoliją išsiuntė. Tik dėl to, kad jam, rupūžei, mamos numegztos liemenės neatidaviau... Nuo to laiko ir choholų nekenčiu, nes, sakoma, kad po jų net žydai nebeturi, ką veikti.

- Lyg ir kalbėjai apie bankininkus.

- O argi tarp minimų tipų ir bankininkų yra koks nors skirtumas?! Neatsitiktinai tuos ponus liaudis kraugeriais vadina. Visais laikai buvo ponai ir vargšai. Tą turtinę nelygybę pirmoji pasaulyje nutarė Tarybų Sąjunga panaikinti. Kuo visa tai baigėsi - prisimename. Kas buvo jaunas arba negimęs, gali savo tėvelių paklausti. Jeigu jie tuos laikus prisimins su nostalgija, žinokite, kad paprasta darbo liaudis arba sąžiningi tarnautojai buvo. Jeigu keiks buvusią lygiavą ir prastą nemokamą gydymą, veikiausiai buvo nomenklatūriniai darbuotojai arba užkietėję komunistai, todėl šiuo metu apsimeta didžiausiais Lietuvos patriotais.. (Su labai reta išimtim.)

Paradoksas, bet faktas! Kodėl, atspėti nesunku: praeitis juos slegia. Labiausiai rusų nekenčia tie, kurie uoliausiai jiems tarnavo. Dėstė idiotišką mokslinį komunizmą, disertacijas apie lietuvius banditus rašė - žodžiu, stropiai sistemai tarnavo. O tarnai savo buvusių šeimininkų dažnai neapkenčia.

- Tavęs irgi?

- Sužinosiu, kai išeis iš darbo arba „Respublika" užsidarys. Beje, ką mąsto ir apie ką iš tikrųjų galvoja esantys valdžioje, paaiškės, kai Europos Sąjunga subyrės. Oi, prisiklausysime istorijų, kaip jie užsimaskavę savo „mažus karus" su globalistais kariavo!

- Tai pagal tave visi Lietuvos bankininkai nevykėliai, buvę komunistai ir nomenklatūrininkai?

- Jei netiki manimi, pasižiūrėk į veidrodį ir pats tuo nesunkiai įsitikinsi. Veidrodis nemeluoja.

- O amžinatilsį multimilijonierius Saulius Karosas, valdęs „Medicinos banką", kuo dėtas? Kodėl jo nuotrauką į paveikslų galeriją įkišai? Negi jis buvo Komunistų partijoje?

- Nežinau jo partinių įsitikinimų, užtat žinau kitą faktą. Visą savo sąmoningą gyvenimą jis dirbo su KGB struktūromis, todėl mūsų KAM specialiosios tarnybos ir VSD tėra butaforinės organizacijos. Žioplos kaip vištos arba neįgalios. Deklaruoja, kad gaudo rusų šnipus, o realiai Lietuvos interesų negina. Tavo „Snorą" sunaikino už tai, kad bendrasavininkis buvo rusas, o „Medicinos banką", siejamą su buvusiomis KGB struktūromis, iki šiol toleruoja. Negi VSD nežino, kaip Saulius Karosas, prekiaudamas rusų naftos produktais, pagrindinį kapitalą užsidirbo?

- Taikliai pastebėjai. Mane saugumiečiai net po Maskvos teatrus vaikėsi, kaip pasiutę, norėdami paslapčia pagrobti ir parsivežti. Bijo tarptautinio arbitražo teismo. Vis tiek aš juos priversiu kišenes pakratyti ir milijardą sumokėti.

- Veikiausiai kompensaciją sumokės ne jie, o Lietuvos žmonės. Tikiuosi, paskui jiems kaip nors atsidėkosi. Kartu įrodysi, kad ir tarp bankininkų pasitaiko žmonių.

- Nori pasakyti, kad Lietuvoje bankininkai - ne žmonės?

- Noriu pasakyti, ką jau pasakiau: tarp Lietuvos žmonių nėra tikrų bankininkų. Visi statytiniai. O tikrieji šeimininkai sėdi užsieniuose. Turėjau su jais nemažai reikalų. Net iš penkių didžiausių pasaulio bankų su visomis sąskaitomis buvau išvytas, nes nesutikau depozitų į akcijas investuoti: rodė man įvairius grafikus su viršun kylančiomis kreivėmis ir kantriai aiškino, kiek daug uždirbsiu, jeigu jų paklausysiu, o aš išsireikalaudavau, kad man tas diagramas ne už paskutinius metus, o už visą periodą pademonstruotų. Tie, kuriuos priversdavau tą padaryti, graudžiai aiškindavo, kad sunkūs metai buvo, todėl jie nesiskaito. Nesutikau ir neapsirikau. Visi, kurie bankininkų klauso, anksčiau ar vėliau savo pinigus praranda. O makleriai bet kuriuo atveju iš sėkmės mokesčio uždirba. Todėl visiems kartojau ir kartosiu: labai atidžiai klausykite, ką jums siūlo bankų klerkai, visokie ekspertai ir analitikai, o paskui viską darykite priešingai. Tik tada savo pinigus išsaugosite.
Kodėl aš, o ne tu, Raimi, žmonėms visa tai turiu pasakoti? Juk tu geriau žinau „vidinę virtuvę".

- Kartais iš šalies geriau matyti.

- Iš šalies aš jau sočiai Lietuvos bankų veiklą apžiūrėjau! Ypač  patikdavo, kai SEB vadovai savo klientams įvairias ekskursijas po Europą organizuodavo. Vežė mus, VIP klientus, į Stokholmą, Stambulą, Madridą Eurolygos krepšinio varžybų žiūrėti, o iš tikrųjų darė viską, kad kuo mažiau pelno mokesčio į Lietuvos biudžetą mokėtų.

Beje, didžiausi VIP klientai, o kartu ir mieliausi, buvo ne tie, kurie didžiausius pinigus banke laikė, o tie, kurie savo visą turtą užstatę, turėjo didžiausius kreditus pasiėmę. Bet kurią lietuvišką įmonę FNTT pareigūnai už tokią saviveiklą baudomis uždusintų, bet čia gi „švedai", kuriems pas mus viskas leistina. Gal, sakau, jau laikas mūsų įstatymuose padaryti pataisas, kad jie galios tik tuo atveju, jeigu prasižengia ne „švedas". Kaip galvoji?

- Tai sakai, mūsų politinė ir teisinė sistema yra iki pat šaknų supuvusi?

- Aš taip nesakiau, Raimi. Tik užsiminiau, kaip sistema veikia jau daugelį metų. Beveik penkiolika metų su jokiais politikais nebesusitikinėju ir visuomeniniame-politiniame gyvenime aktyviai nedalyvauju. Kas žino, galbūt šiandien Sorošo parankiniai korupciją sunaikino, tik apie tai dar nepaskelbė.

Nors tas faktas, kad gruodžio mėnesį Gitana Nausėda su STT pagalba inicijavo antikorupcinę darbo grupę, pavadintą „Skaidrumo akademija", byloja priešingai: korupcija dar klesti!

- Kas per akademija? Kovai su korupcija? Dar tokios neteko girdėti.

- Man regis, apie panašias „minčių akademijas" Džordžas Orvelas savo romane „1984-ieji" rašė. Jei ne, tai „Gyvulių ūkyje" tikrai užsiminė, cituoju, kad „ateityje visus ūkio klausimus spręs tam tikras kiaulių komitetas".

Tu tik pasiklausyk, Raimi, kokie kiaulės į STT organizuotą „Skaidrumo akademiją" sulindo: Rokas Masiulis, Povilas Malakauskas, Liudas Jurkonis, Eglė Radvilė, Evaldas Tamelis, Gintarė Rastenė, Sergejus Muravjovas... Pastarasis, Sorošo išlaikytinis, vadovauja nusikalstamai „Transparency International" organizacijai, kuri, pasitelkusi šantažą, miestų savivaldybes bei verslininkų įmones reketavo, apie ką daug rašė „Respublika". O ką tarp Generalinės prokuratūros, Valstybės kontrolės, Viešųjų pirkimų tarnybos bei kitų kontroliuojančių organizacijų „Skaidrumo akademijoje" veiks AB „Ignitis grupė" , ko gero, vienas Landsbergis težino, kurio adjutanto A.Tučkaus sūnelis ten yra įsitaisęs padalinio vadovu.

- Man irgi keistas toks Nausėdos pasirinkimas. Kodėl jis neįtraukė į darbo grupę Artūro Skardžiaus, Valentino Mazuronio arba Stasio Jakeliūno, kurių vadovaujamos Seimo komisijos daug faktų apie korupciją Lietuvoje surinko? Vien tiktai Jakeliūnas Nausėdai apie švedų bankų aferas galėtų ištisas valandas be perstojo pasakoti!

- Tu pats girdi, ką man sakai? Siūlai į prezidentūrą kviestis tuos, kurie papasakos Gitanai, ką jam dirbant banke jo darbdaviai išdarinėjo? Nausėda, tiek metų švedams tarnavęs, pats galėtų papasakoti dar daugiau. Nebent apsimestų, kad yra žioplas ir nežinojo, kas banko viduje dėjosi. Juk iki šiol jis niekaip nesureagavo, nors viešumoje seniausiai pasirodė informacija apie SEB ir SWED plautus „juodus pinigus". Rusų mafijos pinigus! Jeigu tikrai buvo žioplys, vadinasi, išsirinkome žioplą prezidentą. O jeigu viską matė ir žinojo, bet iš baimės tylėjo, tai kurių velnių šiandien kovotoją su korupcija vaizduoja? Ką jam lieps švedai - tą jis ir privalės daryti.

Turbūt girdėjai, kad Nausėda neseniai pareiškė, jog, net ir įkūrus lietuvišką banką, šis negalės konkuruoti su skandinaviško kapitalo bankais. Ar supranti, ką tai reiškia? Kad švedai ir toliau dirbs su valdiškomis bei ES skirtomis lėšomis, o naujai sulipdytas Lietuvos bankelis užsiims vietiniais rūpesčiais: dalins kreditus per siautėjančią epidemiją, kuomet kas dieną verslai žlunga, prisiims atsakomybę už rizikingus projektus, o švedų bankai ir toliau sau plaus rusų mafijos pinigus ir ramia sąžine didins lietuviams klientams įkainius už finansines paslaugas?

Ar toks Gitanos pareiškimas nenuskambėjo kaip kartelinio susitarimo įteisinimas? Juk laisvoje rinkoje teisingi įkainiai atsiranda tik tada, jeigu bankininkystės sektoriuje veikia konkurencijos dėsniai. O jeigu to nėra - nebėra ir laisvosios rinkos. Įdomu, ką šiuo klausimu pasakytų finansų ekspertai-analitikai Žygimantas Mauricas arba Nerijus Mačiulis?

- Radai pas ką klausti, Vitai. Juk jie abu švedų klerkai, kaip ir Nausėda. Negi nebėra Lietuvoje ekspertų, kurie atstovautų lietuvių interesams?

-Yra. Tiksliau - vis dar pasitaiko. Pavyzdžiui, toks Povilas Gylys, profesorius, buvęs ministras. Bet jo Lietuvos televizorių ekranuose nepamatysi. Ne tų interesams atstovauja.

- Argi ne Lietuvos interesams atstovaujantis ekspertas turėtų kalbėti per lietuviškas televizijas?

- Turėtų, jeigu turėtų! Bėda ta - kad neturi: reklaminiai pinigai yra švedų bankuose. O be jų jokia televizija neišsilaikytų. Išskyrus - LRT, be kurios neišsilaikytų konservatoriai valdžioje. Matai, kaip viskas susipynę?

- O aš, Vitai, štai ką pagalvojau: ar prie Prezidento sukurta „Skaidrumo akademija" nėra gudriai organizuoti spąstai? Jeigu po pirmojo susirinkimo visus tuos „ekspertus" areštuos generalinė prokuratūra, Lietuvoje korupcija perpus sumažėtų. Vien tiktai Roko Masiulio veikla ko verta!

***


44 dalis. KAS IR VARDAN KO KŪRĖ LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĘ?

- Kol, Vitai, su savimi kalbėjaisi, aš permečiau mūsų interviu ir įsitikinau, kad tu, klausinėdamas manęs, dešimt kartų daugiau savo sakinių atspausdinai negu mano. Koks iš tavęs po to žurnalistas, jeigu tau labiau reikia klausytojo, o ne pašnekovo?

- O tu man atsakei bent į vieną rimtą klausimą? Pavyzdžiui, kaip tapai banko bendrasavininkiu, jei prieš tai dirbai Šiaulių rajono komiteto valdytoju? O kokios rietenos vyko tarp banko savininkų Šiauliuose, kuomet tu pats vos gyvas išlikai? Kas per tipas - Borodulinas - buvo tau priskirtas? Ką po jo „Snore" veikė kažkoks Aleksandras? Net į paprastą mano klausimą: ką rinktumeisi - ar milijardą, ar sugrįžimą į Tėvynę?- iki šiol neatsakei. Štai kas domina mano skaitytojus, o ne teisminės detalės, paimtos iš bylos.

Duodu tau paskutinį šansą kalbėti žmoniškai, o aš tuo metu interviu esančias raides suskaičiuosiu, nes gali būti, kad tavo sakiniai yra daug ilgesni už manuosius. Tuo metu tu, Raimi, gali naudotis proga ir pasakoti mūsų skaitytojams tai, ko jie dar nežino apie tavo mistinį banką?

- Pasiskaityk, kaip mano aptartą situaciją komentavo buvęs Lietuvos banko Kredito įstaigų priežiūros departamento direktorius K.Ramonas, beje, duodamas interviu tavo „Respublikai". Atsakydamas į klausimą, kam buvo naudingas „Snoro" bankrotas, jis pareiškė: „Manau, kad džiūgavo tie skandinaviški bankai, kuriems „Snoras" ir Ūkio bankas buvo kaip rakštis. Ypač prasidėjus krizei. Kiek man žinoma, Švedijos centrinis bankas pareiškė, kad daugiau rizikuoti Baltijos šalyse nereikia, pinigai turi būti repatrijuoti į Švediją. Man tebedirbant LB, „Swedbank" sugebėjo grąžinti visus pinigus: ne lietuviškas „Swedbank" buvo skolingas Švedijai, o atvirkščiai. Kitaip sakant, indėliai išplaukė į Švediją. SEB bankas to padaryti tuo metu nesuspėjo, bet, mano manymu, padarė tada, kai Lietuvos bankas pasiūlė perimti „Snoro" banko indėlius. Dabar šis bankas tikriausiai irgi nebeskolingas Švedijai."

- Matau, nebeturi nieko naujo pridurti. Pradėjai „Respublikos" senus straipsnius cituoti. Papasakok, ką nors naujo. Kas iš politikų ko tavęs prašė? Kaip su Antonovu sutardavai? Už ką tavo partnerį Rusijoje pasodino? Negi ir Rusijos valdžia norėjo judviejų turtą užgrobti? Jeigu nesulauksiu atsakymų, tikrai atrodys, kad esu tavo nupirktas, nes skaitytojams atrodysiu tendencingas ir labai vienpusiškas... Atsiverk, Raimi, atsiverk: mano skaitytojas geras, tikrai supras ir atleis. Tikiuosi jau visus pagrindinius priešus įvardinai, ar dar liko koks nepaminėtas, kuriam derėtų prieš Naujuosius metus šventinę nuotaiką sugadinti?

- Man įdomiausias Aurelijos Mažintienės netikėtas atsiradimas prie „Snoro" reikalų. Kažkas taip sustrategavo, kad ji net buvo išrinkta banko kreditorių komiteto pirmininke. Beje, Mažintienę į „Indėlių ir investicijų draudimo fondo" direktorės pareigas, kaip sau lojalų žmogų, paskyrė dar A.Kubiliaus konservatorių Vyriausybės finansų ministrė I.Šimonytė. (Prieš tai atleidusi iš darbo jai neįtikusį buvusį fondo direktorių Raimundą Žilinską.) Taigi, AB banko „Snoras" sužlugdymas ir jo tyčinis bankrotas tapo kontroliuojamas, taip sakant, išskirtinai savų.

- Apie Mažintienę irgi jau pasakojai. Jau visi žino, kad ji buvo pinda, kaip reta, nes, atstovaudama nukentėjusių indėlininkų interesams, faktiškai padėjo pusvelčiui išparceliuoti „Snoro" turtą.

- Iš šalies stebint pastarųjų metų įvykius „Snoro" istorijoje ir žiniasklaidoje vis pasirodančius skandalingus straipsnius apie „Snoro" banko prastą administravimą, mane labiausiai stebina, jog A.Mažintienė, kartu būdama ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimo fondas" direktore bei „Snoro" banko kreditorių komiteto pirmininke, įtinka visiems po I.Šimonytės buvusiems finansų ministrams: ir R.Šadžiui, ir R.Budbergytei, ir V.Šapokai, visus ketverius metus.

- Tai kur čia „šuo pakastas"?

- Gal sakau A.Mažintienė taip ilgai vadovauja „Indėlių ir investicijų draudimo fondui" bei devynerius metus užima „Snoro" banko kreditorių komiteto pirmininkės pareigas, nes geba gerai dalintis tuo, kas lieka nuo banko turto pigaus išpardavimo ar piniginių lėšų išplovimo iš „Snoro" banko?

- O ką tau sakiau, Raimi, reikėjo pačiam su konservatoriais dalintis ir būtum dabar geras bankininkas. Nebūtų jiems reikėję vietoj tavęs infiltruoti į banką savą „žmogų".

- Taip, visus tuos metus ji buvo konservatorių „pakalikė" ir toliau uoliai jiems tarnauja. O dabar, kai jos „krikštamotė" Ingrida Šimonytė tapo konservatorių-liberalų Vyriausybės premjere, esu tikras, jog Mažintienė ir bankroto administratorius Adomonis su dviguba energija tratins likusį „Snoro" banko turtą.

- Negi dar neištratino? Na ir gajus tas jūsų bankrutavęs „Snoras". Devinti metai spardosi kaip auksinis avinėlis ir kažkam vis dar pinigėlių nubyra.

- Ta proga noriu poniai Mažintienei priminti tai, ką ji pačioje pradžioje išdarinėjo. Tik išrinkta 2012 m. birželio 12 d. „Siemens" arenoje vykusiame pirmajame „Snoro" banko kreditorių susirinkime banko kreditorių komiteto pirmininke, A.Mažintienė bemaž už kelių mėnesių viešai žiniasklaidoje teigė, kad „Snoro" banko bankroto administratoriaus (tada dirbo N.Kuperis) išlaidavimas užsienio konsultantams sumažintas net (?!) iki 5 mln. litų per mėnesį. Toks atlygis už darbą bankroto administratoriaus komandai patvirtintas neva atsižvelgiant į tai, kad per mėnesį vidutiniškai bankas generuoja 10 mln. litų pajamų. Gerai mane girdi, Vitai? Bankrutavęs, jau „miręs", bankas per mėnesį gauna bemaž 3 mln. eurų pajamų!

- Girdžiu girdžiu, nešauk. Ir nekliudyk man raidžių skaičiuoti, nes vėl viską reikės pradėti iš naujo.

- O bankroto administratorius N.Kuperis po to net 2,5 karto daugiau sugebėjo išleisti. Klausimas p.Mažintienei: kaip jūs kontroliavote, kad tūlas Kuperis su jūsų vadovaujamo kreditorių komiteto pritarimu per 2012 m. III ketvirtį sugebėjo išmokėti savo samdytiems užsienio konsultantams beveik 33,5 mln. litų?! Daug daugiau nei 11 mln. litų per mėnesį?! Kiek tada nukrito A.Mažintienei į kišenę iš šios sumos, kad ji „užsimerktų ir nieko nematytų"? O kam nuriedėjo kiti N.Kuperio „otkatai"? V.Vasiliauskui, I.Šimonytei ar A.Kubiliui? Kas gali paneigti, kad tie „perviršio" milijonai nenuriedėjo konservatorių partijos 2012 m. rinkiminei kampanijai? Kažkaip keistai sutampa aferos su priešrinkiminiu laikotarpiu.

- Neblogas bankroto administratoriaus „apetitas". Dabar suprantu, kodėl etikos sargai uždarė mano dienraštį, kai ėmėme po jų finansus kapstytis. Na, ar jau visų plėšikų paklausei, ko norėjai?

- Dar noriu pažymėti, kad ankstesniais periodais „Snoro" bankroto administratorius N.Kuperis išlaidavo dar daugiau. 2012 m. kovo 8 d. - liepos 31 d. laikotarpiu „Snoro" kreditorių komiteto patvirtintos konsultantų išlaidos sudarė vidutiniškai 2,03 milijono eurų (7 mln. litų) per mėnesį. O 2011 m. gruodžio 7 d. - 2012 m. kovo 7 d. laikotarpiu buvo patvirtintos išlaidos, kurių vidutinė mėnesio išlaidų sąmata sudarė 2,89 milijono eurų (10 mln. litų). Taip tada visuomenę informavo propagandisto Edmundo Jakilaičio žmona, finansų ministrės I.Šimonytės patarėja, Rasa Jakilaitienė. Bet ir čia didysis „profesionalas" N.Kuperis sugebėjo žymiai viršyti nustatytas biudžeto išlaidų sumas, kai nekontroliuojamas mokėjo pinigus užsienio konsultantams. Juolab kad Banko kreditorių komitetas ir jo pirmininkė A.Mažintienė iš tiesų bankroto administratoriaus visiškai nekontroliavo.

Atskirai reikia pakalbėti apie teisėją Andžej Maciejevski. Kadangi šis galimai „pakabintas" ir korumpuotas Vilniaus apygardos teismo teisėjas, kuris pagal suklastotus dokumentus iškėlė „Snorui" bankroto bylą ir toliau sėkmingai dirbo „Snoro" bankroto administratorių naudai ir, akivaizdžiai, banko kreditorių nenaudai.

Šis teisėjas taip „sėkmingai" sprendė visus „suvalstybinto" ir valstybės subankrotinto „Snoro" klausimus, įskaitant kreditorinių reikalavimų pripažinimo bylas, tų kreditorinių reikalavimų patvirtinimo bylas, išmokų eiliškumo kreditoriams nustatymo bylas, kad susižavėjusi jo tokiais gabumais prezidentė D.Grybauskaitė, matomai, už tuos visus „nuopelnus" šį „gabų" teisėją net paaukštino pareigose. 2014 m. lapkričio mėn. Vilniaus apygardos teismo teisėją Andžej Maciejevski prezidentė D.Grybauskaitė paskyrė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėju! O 2017 m. gruodžio mėn. šis „Snoro" bankrotą „laiminęs" teisėjas buvo patvirtintas net Pretendentų į teisėjus egzaminų komisijos nariu! Kur dar toliau?! Korumpuotas teisėjas vykdo naujų teisėjų atranką!

- Man atrodo, kad mes jau kalbėjome ir apie to VU teisės fakulteto dekano profesoriaus Vytauto Nekrošiaus pusbrolio teisėjo Andžej Maciejevski „nuopelnus".

- Gal, bet nepaminėjome svarbiausio jo nuopelno: teisėjas Andžej Maciejevski daugiau kaip pusmetį nepagrįstai tvirtindavo „Snoro" banko bankroto administratoriaus N.Kuperio teismui teikiamas banko administravimo išlaidų sąmatas. Jokių išlaidų pagrįstumą patvirtinančių dokumentų Kuperis nepateikdavo, o teismas jų nereikalavo.

- Man atrodo, tu, Raimi, jau prie smulkmenų kabinėjiesi. Gal Maciejevski buvo labai užimtas. Žinai, kaip teisėjai būna bylomis užkrauti: ką jam pakiša, tą ir patvirtina, nes nėra kada skaityti. Aš irgi darbe taip dažnai darau, kai būnu labai užsiėmęs. Pasirašau neskaitydamas. Reikia, kai kada ir savo darbuotojais pasitikėti.

- Kuperis buvo ne savas, o svetimas. Labai svetimas ir visai nesuinteresuotas banko indėlininkų gerove. Jam naudinga buvo kuo ilgiau administruoti „Snorą" tokiomis sąlygomis, kuomet toks nesąžiningas teisėjas kaip Andžej Maciejevski, „net nemirktelėjęs" tvirtindavo didžiules „Snoro" bankroto administratoriaus N.Kuperio teismui pateikiamas banko administravimui skirtas išlaidų sąmatas. Iš šių patvirtintų sąmatų, N.Kuperis vėliau „lengva ranka" lėšų skirdavo išmokoms savo kompanijai „Zolfo Cooper" ir kitiems be jokio konkurso jo pasamdytiems užsienio konsultantams - „Linklaters", „Deloitte" ir „Eversheds", kartais beveik po 1,5 milijono eurų (5 mln. litų) per mėnesį. Taip bankroto administratorius N.Kuperis „prasidarbavo" net septynis mėnesius!

- Na, matai, kaip žmogui pasisekė. Per gerą pusmetį šimtui metų į priekį sau karališką pensiją užsidirbo. Grįžęs namo, turbūt visiems papasakojo, kad Lietuva yra Gerovės valstybė. Atitinka Nausėdos užmojus. Gal net daugiau investuotojų prisitrauksime. Sunkiausia bus paskui juos sulaikyti, kad neatsitrauktų, nes pradžioje mūsų gerovės valdžia pernelyg daug jiems visokių lengvatų suteikia. Jei bent mažytę dalelę to gerumo duotų lietuviams investuotojams, nereikėtų mokėti tiek daug išmokų iš vargano šalies biudžeto. Patys išsilaikytų ir dar mokesčius susimokėtų.

- Sutinku su tavimi, Vitai. Dar pora tokių investuotojų iš užsienio, ir Lietuva tikrai kojas pakratys. Kad tokia situacija yra negera ir kelia didžiulį susirūpinimą, savo 2012-05-30 išvadose vėliau konstatavo net ir parlamentaro V.Mazuronio vadovaujama Seimo laikinoji tyrimo komisija: „Teismas pagal bankrutuojančios AB banko „Snoras" administratoriaus Neilo Kuperio pateiktą sąmatą patvirtina lėšų sumą, kurią administratorius teisę naudoti bankrutuojančio banko „Snoras" administravimo išlaidoms apmokėti, kol kreditorių susirinkimas patvirtins bankrutuojančio banko „Snoras" administravimo išlaidų sąmatą. Bankrutuojančios AB banko „Snoras" darbuotojų atlyginimai yra nenormaliai padidinti".

- Jeigu Mazuronio vadovaujama Seimo komisija viską ištyrė, galbūt tu be reikalo nerviniesi, Raimi, negi tu manai komisijos nariams Lietuvos žmonės be reikalo padidintas algas moka? Jei tiria, tai ir ištirs. Juk minėjau, kad Nausėda prie savęs antikorupcinę „Skaidrumo akademiją" sukūrė, gal pradės savo darbą nuo Seimo komisijų surinktos medžiagos? Juk šitiek aferų komisijos išaiškino, o rezultato kol kas jokio. Va, ir nutarė mūsų Gitana Nausėda per karantiną tuo užsiimti. Vis tiek nėra ką veikti. Išlydės dukrelę į mokslus, atsiraitos rankoves ir... Nespėsim kalėjimo kamerų remontuoti - visi VIP klientai!

- Aha, dar sovietų laikais sakydavo, kad norint nugramzdinti bet kurį kriminalą, reikia kuo skubiau jo tyrimui komisiją sukurti. Garantuotas būdas visus galus į vandenį sukišti. Net Lietuvos apeliacinis teismas buvo suabejojęs, ar „Snoro" banko kreditorių komitetas pagrįstai patvirtino bankroto administratoriaus Neilo Kuperio pateiktą ataskaitą, jog jis per 5 mėnesius patyrė 33 mln. 541 tūkst. 600 litų (beveik 10 mln. eurų) konsultavimo išlaidų. Šias išlaidas „Snoro" bankroto administratorius N.Kuperis teigė patyręs 2012 m. kovo 8 d. - liepos 31 d. - jos grindžiamos teisinių ir finansinių konsultavimo paslaugų būtinumu dėl bankroto bylos sudėtingumo, didelės apimties ir tarptautinio masto - pinigai buvo išmokėti konsultantams „Zolfo Cooper", „Linklaters", „Deloitte" ir „Eversheds".

- Matai, kaip Kuperis rūpinosi „Snoro" reikalais. Net savo konsultacinę firmą „Zolfo Cooper" įkūrė, kad tik geriau Lietuvai būtų!

- Per 290-ties likviduojamos akcinės bendrovės banko „Snoras" kreditorių skundą išnagrinėjęs Lietuvos apeliacinis teismas paskelbė, kad Vilniaus apygardos teismas (teisėjas A.Maciejevski) nepagrįstai pripažino kreditorių komiteto nutarimą - pirmosios instancijos teismui administratorius išlaidų pagrįstumą patvirtinančių dokumentų nepateikė, o teismas jų neišreikalavo.

- Tu matai, kas pasaulyje darosi?!

- Ką tuo norėjai pasakyti?

- O ką prieš tai norėjai pasakyti tu? Irgi nelabai supratau. Tik jaučiu, kad tavo sakiniai vis labiau ir labiau ilgėja.

- Jeigu taip susirūpinai objektyvumo stoka, paaiškink man, kodėl protaujantys savo galva ir nepasiduodantys aklai propagandai pašnekovai sisteminei žiniasklaidai absoliučiai neįdomūs? Atsisakydama suteikti tribūną kitaminčiams, televizija pati tampa nuobodi ir nebeįdomi! Tas pats - per tą patį. Nuo ryto iki vakaro. Jokios šviežios idėjos!

- Dabar kitaminčiais labiau domisi saugumas, nes jiems atrodo, kad  tokie tipai kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Ar ne keista, kad vos tik kas nors bent puse lūpų užsimena apie Lietuvos nacionalinius interesus, VSD juos iškart įvertina kaip grėsmę nacionaliniam saugumui. Nuo kada nacionalinių interesų neturėjimas geriausiai atitinka Lietuvos nacionalinius interesus? Negi VSD jau ne nacionalinis, o internacionalinis tapo? Gal greitai ir internacionalą užgiedosime? Neatsitiktinai tarp didžiausių grėsmių Lietuvai įvardinti tokie aktyvūs sąjūdžio veikėjai kaip Vaišvila, Radžvilas, Juozaitis, Butkevičius, Paksas...

- Baranauskas, Tomkus.

- Gana, Raimi, tau už mano nugaros slapstytis. Kalbu apie Sąjūdžio bendražygius, kuriems kažkada minios žmonių ovacijas kėlė, o šiandien bjauriausius epitetus lipdo ant kaktos. Šiuolaikiniai mankurtai juos keikia ir niekina, nors tas pats Petras Gražulis buvo aktyvus sovietmečio disidentas. O šiandien vaizduojamas kaip apgailėtinas kvaiša, kuris bando išsaugoti šeimos vertybes. Ak, jei būtų tada žinojęs už kokią valstybę savo gyvybe rizikavo. Deja, ne jis vienas sulaukė tokio likimo.

Ne be Landsbergio pastangų, iš istorijos trinami faktai apie tai, kad Valstybės saugumo departamentą steigė, o vėliau jam vadovavo Zigmas Vaišvila, kurį šiandien prokurorai bando paversti psichikos ligoniu. Krašto apsaugos departamentą įkūrė ir pirmuoju generaliniu direktoriumi tapo Audrius Butkevičius, vėliau jau kaip krašto apsaugos ministras daug prisidėjęs, kad iš Lietuvos būtų išvaryti rusų kariuomenės daliniai. Rolandas Paksas Lietuvą garsino ne tik kaip daugkartinis Lietuvos ir TSRS aukštojo pilotažo čempionas, bet ir kaip organizatorius, sukūręs savanoriškos krašto apsaugos tarnybos trijų eskadrilių aviacijos junginį ir net buvo pasirengęs savo gyvybe rizikuoti, kai ruošėsi sportiniu lėktuvu pirmąjį Lietuvos Atkuriamojo Seimo pirmininką Landsbergį per kruvinus sausio įvykius gelbėti ir į užsienius skraidinti.

Savo nuopelnų neminėsiu, bet „Respublikos" istorinio vaidmens nutylėti negaliu, nes pernelyg daug žmonių tai liečia. Po Spaudos rūmų užgrobimo, susikviečiau išblaškytų redakcijų darbuotojus, nors iki to nuožmiai konkuravome tarpusavyje. Tačiau pavojaus akimirkoje susivienijome ir išleidome „Laisvą Lietuvą". Pasirašė visi redaktoriai, išskyrus konservatorių „Lietuvos aidą", kuriam vadovavo Saulius Stoma. Atseit, Landsbergiui dar neaišku, kas čia tokie susirinko. Kas yra kas, paaiškėjo Seimo gynėjams, kai paryčiais jiems spaudą pristatė: „Lietuvos aidą" konservatoriai pardavinėjo, o mes savo „Laisvą laikraštį" dalinome už dyką. Nes tuo metu didžiausia šventvagystė būtų, jei kas mirties akivaizdoje būtų už paslaugas sumokėti paprašęs: karštus gėrimus ir maistą, betono blokus ir ginkluotę Lietuvos žmonės aukojo. Tik konservatoriai savo spaudą ir sąžinę pardavinėjo už pinigus.

- Kiek prisimenu, Stoma kalėjime atsidūrė...

- Taip, savi konservatoriai jį ten įgrūdo. Už finansines machinacijas. Taip jam „atsidėkojo" už uolią tarnybą ir nuolatinį purvo vonių pylimą ant politinių oponentų. Beje, prasėdėjo Stoma už grotų ištisus mėnesius be jokio teismo. Ir niekam jis nerūpėjo, tik „Respublika", kurią Stoma savo leidinyje nuolat šmeižė, kas dieną vienu sakiniu tautai skelbė, kad žmogus laikomas uždarytas Lukiškėse be jokio teismo sprendimo.

- O kodėl bendro leidinio „Laisva Lietuva" išleidote tik vieną numerį?

- Kai okupantai pradėjo žudyti beginklius žmones prie Televizijos bokšto, mano redakcijoje išvaikyti redaktoriai nebesusirinko, - gal išsigando, gal svarbesnių reikalų turėjo, - nors tada kilo panika ir tautai verkiant reikėjo padrąsinančio spausdinto žodžio. Todėl išleidome tik savo „Respubliką", kurią vienintelę skaitė Seimo gynėjai prie laužų. Todėl aš labai didžiuojuosi savo žurnalistais, kuriuos Landsbergis kažkodėl iki šiol vadina šunauja. Gal, sakau, dėl to, kad per lemiamus Lietuvai įvykius ne tą pusę pasirinkome ir nesėdėjome pasislėpę partinėje mokykloje, laukdami, kas laimės ir prie ko vėliau prisiplakti? Gal tikrai mes dėdulei Landsbergiui visus planus sugriovėme ir dar biznį su „Lietuvos aidu" pagadinome.

Ar pagalvoji, Raimi, kaip atrodys mūsų Lietuvos istorija ateinančioms kartoms, jeigu nugalės tik Landsbergio „teisybė"? Juk jis visų nuopelnus bando pasisavinti, tų laikų didvyrius menkindamas.

- Ko gero, komiškai nuskambės, jeigu ateinančioms kartoms istorikai ims aiškinti, kad jis vienas Lietuvai Nepriklausomybę atkovojo, kariuomenę sukūrė, aviaciją organizavo ir dar pogrindyje spaudą leido. Turėsime dar vieną Leniną.

- Tada vėl reikės mauzoliejų statyti. Gal tuo tikslu Šimašius Lukiškių aikštėje smėlio krūvas supylė, kad galėtų iš anksto tautos vadui vietą rezervuosi ir jokie vyčiai jo vietos neužimtų? Bet čia tik viena medalio pusė. Jeigu parsidavusi žiniasklaida ir toliau tokiais tempais menkins visus Nepriklausomos Lietuvos kūrėjus, teks pripažinti, kad VSD sukūrė psichikos ligonis Zigmukas, rusų kariuomenę už kyšius išprašė kriminalinis elementas Audriukas, lietuvių aviaciją sukūrė rusų draugelis Rolandukas, o nepriklausomą spaudą spaudė šunaujos vadas šunsnukis Vitukas.

O visam tam apgailėtinam paradui vadovavo Dušanskio iš NKVD globotinis „Dėdulė" Vytukas.

Graži kompanija, iškovojusi Lietuvai Nepriklausomybę! Tik kaip jaustis lietuvių Tautai, tiek vilčių į mus sudėjusiai? Ar neįsiamžinsime, brolyčiai, kaip tikrieji Nepriklausomos Lietuvos duobkasiai? 


***

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
7
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Skaityti komentarus (154)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar pritariate sprendimui įteisinti naktinius taikiklius medžioklėje?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar galvojate emigruoti iš Lietuvos?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

-2 +2 C

-1 +4 C

-2 +4 C

+3 +8 C

+5 +10 C

+5 +9 C

0-3 m/s

0-3 m/s

0-5 m/s