1 nuotr.Lapkričio pradžia, ženklinama užsilikusiom geltonom beržų viršūnėm, paskutiniais virpančiais drebulių lapeliais ir dailiai paraudusiom šilo mėlynių šakelėmis, yra visokia: giedrą dieną dar jauki ir miela akims, niūkią - tyli ir liūdna.
Mes nieko naujo nerandame gamtoje, taip būdavo visada. Tačiau kaskart ėjimas vis giliau į tamsą yra šiek tiek slegiantis. Čia taip atrodo mums...
Gamtos patirties, jos nuotaikų mes nežinome ir vargu ar ką galėtume suprasti. Geriau stebėti paukščius, žvėris, atskirus reiškinius, lyg savotiškus tarpininkus tarp gamtos didybės ir mūsų. Žinia, ir juos suprasti nėra paprasta, tačiau, pasirinkus ką nors pažįstama, galima įsigilinti.
Antai, jeigu lauke prie jūsų namų nuolat ganosi stirnų pulkelis, iš žvėrių kailio spalvos, dienos režimo galima jausti pasiruošimą žiemai. Stirnos dabar sukaupusios daug riebalų, bet vis tiek aktyviai maitinasi, ilsisi. Kiekviena atskirai paimta stirnelė, žinoma, negalėtų pasakyti, kad ruošiasi žiemai, kad jos laukia ypatingi išbandymai, nes žiema bus...
Panašiai ne patys viską sprendžia ir stirninai - jie tikrai nežino, kada metas numesti ragus, už juos tą geriau žino gamta, o lemia kiekvieno žvėries fiziologija. Dabar daugelis stirninų jau bauži, kiti ragus numes iki gruodžio vidurio.
Briedžiai ragus mes nuo lapkričio vidurio iki Kalėdų, taurieji elniai - tik pavasarį, kovą. Stirninai pirmieji lieka bauži, tačiau jiems tai nekelia streso, nes ragai praktiškai panaudojami tik rujos metu, ir tai - labai retai. Beragis (baužas) stirninas bus toks, kaip kitos (beragės) stirnos, o sausį jam pradės augti nauji ragai.
Jei galėtume iš arti pažiūrėti į šernus, kurie kasnakt išeina arti pievų (nes ten daug grambuolių lervų ir sliekų), pamatytume ryškų pokytį: vasarinis, retutis šerių kailis tapo tankus, išaugo šilta pavilnė. Be jos žiemos neišgyventų ne tik šernai, bet ir visi kiti žinduoliai.
Esame dar rudenyje, bet mūsų mintyse - žiema, jos metas. Neskubinkim laiko, žiema bus, tik nežinia - kokia. Geriau gyvenkime šiuo, gamtos mums duotuoju laiku. Tuo labiau kad ruduo siūlo ne tik malonų bendravimą su gamta, bet ir primena apie darbus.
Vienas jų labai svarbus ir nebūtinai sunkus - grėbti lapus. Taigi, juos reikia nugrėbti nuo takų, patakių, pakraščių. O kitur to daryti nebūtina - tegul lieka šildyti, saugoti augalus, medžių šaknis ir maitinti sliekus. Jei žiema nebus sunki, iki pavasario vidurio tų lapų nebeliks.
Kiti rudens darbai - tai medelių sodinimas, ypač laukuose, ten, kur šimtus hektarų tęsiasi atviri plotai. Tvarkingo ūkininko žemėje kas 200-300 metrų turėtų būti apsauginė sumedėjusių augalų (medžių ir krūmų) juosta, palei griovius, upelius - įstatymu numatyto pločio neliečiama pieva.
O vidury laukų turi būti iškastos kūdros - jų reikia mums, bet labiausiai varliagyviams, vandens vabzdžiams, žuvims.
Ir dar - lesyklos, su jomis nevalia vėluoti! Jei jos dar neturite, jei apie ją nesusirinko paukščių pulkas, galbūt jau pavėlavote. Nežiūrėkite į rudenį, visai nesvarbu, kad jis kol kas šiltas ir nepanašus į priešžiemį...
Bet paukščiai jau ieško vietos, kur gyvena jiems ištikimi žmonės. Tokie, kurie kasdien, be išeiginių, be švenčių kas rytą papiltų saulėgrąžų, pabertų trupinių. Tai nesunku.
Bet kaip tai svarbu paukščiams... o mums - gera.
