respublika.lt

Aktorius Romas Ramanauskas: Ar Vilnius praleis šansą tapti žinomiausiu pasaulyje?

(125)
Publikuota: 2024 liepos 17 07:21:45, Danutė ŠEPETYTĖ
×
nuotr. 2 nuotr.
Romui Ramanauskui gerbtina atrodo žmogaus atspirtis madingoms nesąmonėms, iš tribūnų ir televizorių plūstančiai propagandai ir pusiau tiesoms… Eltos nuotr.

Jei atsirastų pedantas, kuris suskaičiuotų, kiek milijonų, iš pradžių litų, o paskui ir eurų kainavo Lietuvos ambicijos išgarsėti pasaulyje, jų visiškai pakaktų išlaikyti ne vieną, bet kelis politinio prieglobsčio pasiprašiusius užsienio prezidentus, ir ne vieną kadenciją.

 

Šiemet Vilnius beviltiškai iš paskutiniųjų pabandė dar sykį sužibėti Europoje, berods, už pusė milijono, pademonstravęs bomžų pavidalus, kurių ir pačioje Europoje, atvėrusioje duris ir langus migrantams, rodos, per akis. Visa tai matydamas ir apmąstydamas inteligentiškasis aktorius Romas RAMANAUSKAS neretai užsidega „teisuolio" pykčiu. O ironiškasis Romas Ramanauskas turi genialų pasiūlymą.

- Kodėl mums netapus vienintele sostine Vakarų pasaulyje, kurioje nevyksta LGBT paradai, - teatrališkai klausia jis, - juk Vilnius niekada nepasivys nei Londono, nei Paryžiaus. Su tais paradais liksime tik graudi parodija, užribis, eilinė pasaulio parapija kad ir su didžiu užrašu „Soho" (bohemiškas Londono rajonas).

Kodėl jų neperkelti į mažiausią Lietuvos miestelį - kad ir į tokį Labanorą su 37 gyventojais? Bet dar geriau būtų pasirinkus Panemunę prie Pagėgių - 217 gyventojų, oficialiai pats mažiausias Lietuvos miestas. Iš pradžių viršaitis rėžtų pranešimą, kad tik taip mes galime sudominti pasaulį, kad europinių vertybių skalė yra unikalus šansas miestui tapti visaverčiu europiniu miestu.

Net susigraudinau nuo to gražumo įsivaizdavęs, kaip prie Panemunės tilto išsirikiuoja seniūnaičiai, susirenka vyrai, apsiavę žmonų aukštakulniais, kas iš močiučių skrynių išsitraukę korsažus ar senoviškai stanikais vadinamus atributus...Vaizduotė menininko neša tolyn, ir aš galvoju, Viešpatie, kaip gražu būtų ne tik prabangūs aukštakulniai ir korsažai, bet ir vyžos, ir senoviniai raitūzai, atiduodant pagarbos duoklę senelių kartai, juk ir jų atminimą saugantis ir mylintis eis būrys.

Ir ne mažiau svarbu (labai apsidžiaugiau šita mintimi), kad kitoje tilto pusėje, kur demokratija visai nekvepia, visa rusų valdininkija sprogs iš bejėgio įniršio, o demokratiški jų žmonės su pavydu žiūrės, tikėdami, kad kada nors ir jiems teks laimė suorganizuoti tokį pat paradą kaip Lietuvoje. Drąsesni šoks į vandenį bandydami įveikti Nemuną, kad galėtų susilieti su demokratiška minia...Kinematografiškas reginys... Manau, neliktume nepastebėti: gal net pirmi pasaulio puslapiai rėkte rėktų: mažiausias pasienio su nedemokratiška valstybe miestas išdidžiai neša laisvės vėliavą...

- Gaila, kad skaitytojas negirdi jūsų sarkazmo...

- Pernai visos televizijos rodė LGBT parade einantį ir Vilniaus merą su žmona. Pirma mintis, šovusi į galvą - gal jis jaučia slaptą trauką vyriškai lyčiai ir maskuojasi žmona, bet po to sumečiau, kad čia greičiausiai bus mažo miestelio žmogaus kompleksas - begalinis pasididžiavimas, kad ir jis neatsilieka nuo pasaulio didmiesčių viršininkų. Tik tada jam reikėtų būti drąsesniam (jeigu mano geniali mintis bus neišgirsta ir Vilniuje bus tų paradų) - eiti be jokios žmonos (būtent prieš tokią sąjungą ir nukreipti šitie paradai) ir nebūti tokiam drungnam: bent aukštakulnius užsimauti, bent makiažą galingą, bent peruką ryškų užsidėti...

- Kalbant rimtai, tai ne kas kita, kaip tautinio orumo, kurį buvome susigrąžinę Sąjūdžio laikais, nykimo pavyzdys - žūt būt įtikti, pasitarnauti didesniems, galingesniems?

- Noras įtikti valdžiai logiškas ir suprantamas, taip buvo ir tarybiniais laikais,- kalbu apie meinstrymą, - taip bus visados. Yra labai daug žmonių, kurie susidūrę su pusiau melu, pusiau tiesa, iš pradžių kiek abejoja, bet laikui bėgant patiki, kad tai - gryna tiesa. Todėl išties žmogui sunku atsispirti nuolat transliuojamai „teisingai" informacijai, todėl šiandien itin sunku tėvams auklėti savo vaikus, įrodinėjant, kas yra nuodingas užkratas.

Pavyzdžiui, ta pati „Eurovizija" - juk ji ne tik nuodinga, bet ir nuodėminga visomis prasmėmis. Jos turinys - tai neigianti patį žmogaus tęstinumą idėja. Kaip dabar auginti vaiką, kad jis suprastų, kas yra kas, kai būtent jauname amžiuje norisi tapti tokiu, kaip jie, madingi vyrukai aukštais kuodais (nesuprantu, kodėl vyrui kuodas tapo madingas - jį reikia suprasti kaip grėsmę, vikingų ragą, ar tiesiog informaciją apie vyriškumo metmenis?), ar kaip madingos damos su įvertais žiedais nosyse.

Pats, būdamas kiek apsiskaitęs, sutikęs tokią nepažįstamąją nori nenori prisimintum Biblijos pasakymą, kad graži ir kvaila moteris yra kaip kiaulė su auksiniu žiedu šnervėse. Vien dėl to būtų sunku su tokia dama bendraut, nes biblinis vaizdas nuolat iškiltų galvoje. Todėl man tokia gerbtina atrodo žmogaus atspirtis laikui, madingoms nesąmonėms, iš tribūnų ir televizoriaus ekranų plūstančiai propagandai ir pusiau tiesoms...

- Bet politinis elitas nuolatos kalba apie progreso siekiamybę. Kas tada yra beždžioniavimas ir šunuodegiavimas? Progresas?

- Kodėl gi mums netapus savitais Europoje ir vien dėl to gerbtinais? Alibi turime gražų - paskutiniai Europoje atėjome į krikščionybę, paskutiniai ir stenkimės ją palikti... Žinoma, yra fantastiškai gražių dalykų Europos Sąjungoje, tačiau reikia turėti tam tikrą savivertę ir sveiką protą, kad atskirtume grūdus nuo pelų. Tas pseudohumanizmas, kurį jie deklaruoja, beribė tolerancija vienų ir nepakantumas kitų atžvilgiu...

Kaip ir visos Europos, mūsų civilizacija radosi krikščionybės pagrindu, tai atsiverskim tiek Senąjį, tiek Naująjį Šventą raštą ir paskaitykim, kas yra viena didžiausių nuodėmių. Ją šiandien laimina krikščionybės išsižadanti Europa. Bent šiuo atžvilgiu išlikime nuosaikiai orūs. Ne vienas žmogus yra pasakęs, kad vienintelė alternatyva europinėms ir „eurovizinėms" vertybėms - Putinas ir Kremlius. Nebūtinai.

Galima rasti orų savo kelią, į nieką nesilygiuojant, net nesidairant į latvius ir estus, savo valia pasirinkusius tautos nykimą,- turiu galvoje vienalyčių santuokų įteisinimą. Gal net šiandieniniams estams pavyks sulaukti tos dienos, kai Estija susitrauks ir taps kaip Liuksemburgas ar Lichtenšteinas... Net „Eurovizija" ryškiai parodė, kur krypsta europinės mados, įžūliai deklaruojamos aukščiausių jos pareigūnų.

- Bet ar joms atsparus šiandienos lietuvis?

- Nors atliepdami geram tonui, menininkai su virpesiu balse mėgsta pabrėžti norintys gyventi laisvoje, atviroje pasauliui, tolerantiškoje, gerbiančioje europines vertybes Lietuvoje, kur moterys, kartu gyvenančios, ir vyrai, kartu gyvenantys, turėtų ir galėtų būtinai susirašyti, jie dar - ne visa Lietuva. Antrasis prezidento rinkimų turas priminė vertybių varžytuves ir rezultatai parodė, kad Lietuva vis dar arčiau krikščioniškų vertybių.

Beje, tą patį parodė ir ką tik nuaidėjusi fantastiška Dainų šventė. Tiesą sakant, mane vis labiau siutina nuolat deklaruojama ištikimybė europinėms vertybėms. Jos man asocijuojasi su kelnių klešnių centimetrais jaunystėje: 32 centimetrai - kliošas, 18 cm - dūdelė. Ar šios vertybės kildintinos iš Bastilijos paėmimo, atvėrusio Pandoros skrynią terorui, aristokratų, dvasininkų galvų kapojimui, prisidengiant laisvės, lygybės, brolybės lozungu? Ar europinė vertybė - ir negimusių kūdikių žudymas, neseniai įtvirtintas Prancūzijos konstitucijoje ir sutiktas su dideliu triumfu? Tai yra tas pat, kaip nuodų gurkšnis, nurytas savo valia...

Visiškas moralinis dvilypumas, tuo pat metu aršiai kovojant prieš smurtinį elgesį paukščio ar kačiuko atžvilgiu ar juo labiau stengiantis išsaugoti jų gyvybes... Viešpatie, ar tokios vertybės mums būtinos. Jos gi anksčiau ar vėliau bus baudžiamos.

- Dievo ar žmonių?

- Net didysis psichoanalizės tėvas Gustavas Jungas sakė: aš netikiu, bet aš jau žinau, kad visko tvarkytojas yra Dievas. Matydamas kitas šalis niokojančius uraganus, potvynius, savaiminius gaisrus, neretai galvoju, kodėl Lietuvai ligi šiol taip sekasi...Vokiečiai plaukia, pietinėje Europoje dega miškai, baltarusiai su lenkais irgi plaukia, o mus didelės negandos vis aplenkia ratu... Galbūt mes dar nespėjom tiek daug nusikalsti prieš Kūrėją? Kai prisidirbsim (toks vaizdas iškyla prieš akis), savaitę pils liūtis ir lėtai lėtai Gedimino kalno pilis nuvažiuos žemyn...

- Gal iš tiesų, būdami krikščionybės pusėje, nors ir silpnokai, bet vis dar priešinamės tam, kas yra nuodinga?

- Na, negali būti, kad pasaulio moralinis kodas būtų tik išmislas. Būtent šiuolaikinės europinės ir „eurovizinės" vertybės yra kelnių kliošo lygio išradimas, grasantis aukštyn kojomis apversti pačią sampratą žmogaus. Jau besiskverbiantis į mokyklas europietiškas lytinis švietimas apie jokį dvasinį ryšį net neužsimena, jis temoko suplakti lytis ir naudotis kūnu poroje. Kūnas pateikiamas kaip priemonė, kaip žaislas.

Prisimenat, ką sakė scenoje vienas „Eurovizijos" nugalėtojas, įsisiurbęs vyrukui į lūpas: ką noriu, tą ir dulkinu, suprask, kaip noriu, savo kūnu naudojuosi? Prisimenat, kokios ovacijos palydėjo jo žodžius? Ką tada sakyti apie Kaukazo aūlų berniukus, kurie norėdami tapti vyrais, praktikuojasi su ožkomis? Toleruoti tokį elgesį ar ne? Leisti berniukui su ožkyte pasibovyt, ir apiformint, jeigu jis to labai norės? Kai nukrypstama nuo pagrindinio moralės kodo, viskas komplikuojasi. Atsiveria didžioji blefo viešpatystė.

Gal pastebėjot, prieš porą savaičių mirė aktorė Anuk Emė iš filmo „Vyras ir moteris" - mano kartoje nebuvo nė vieno, kuri nebūtų matęs šitos juostos. Ir visiškai neseniai pažiūrėjau ne vieną prizą laimėjusį filmą apie du brolius, keliaujančius prie jūros.

Kaip per tą laiką pasikeitė pagrindinės meno temos! Keliaudami broliai susipažįsta su nuo pabodusio vyro pabėgusia dama ir meta burtus, kas pirmas su ja miegos, o dama tą principą ...visiškai palaiko... Kaip diena ir naktis, skirianti visam gyvenimui išlikusius kadrus, kuriuose abiejų herojų vienu ritmu plaka širdys. Šešiolikos septyniolikos metų tada buvome, bet jau tada išsinešėm iš kino salės kaip priesaką: būk ištikimas jai ar jam, būkite ištikimi vienas kitam....

Mano kartos berniukų svajonės buvo tirštos, arčiau krikščionybės, ir turėjome jų kur kas daugiau. Net dėl džinsų ir tų reikėjo pasvajot... Turėjome mažai daiktų, gyvenome negražiuose namuose, bet retas iš mūsų buvo ne svajotojas. Paradoksas - ateizmo ir materializmo sąlygomis ir svajojome, ir elgėmės labiau krikščioniškai. Viskas prasideda nuo svajonės, dabar ji atrodo kaip prabanga.

- Didelės svajonės gimdo didelius žmones?

- Ypač menuose. Kodėl šedevrai nuo tų laikų iki dabar nepermušti? Visi šedevrai visuose menuose, nuo poezijos iki teatro. Juk kaip bežiūrėsi, antro tokio autoriteto Lietuvoje, kaip Justinas Marcinkevičius XX amžiaus antroje pusėje nebūta, visa kita - skonio reikalas. Apie tai kalbėjau prieš pusmetį mane aplankiusiems gimnazistams. Tik tame laike negyvenę gali iš aukšto į jį žiūrėt, esą prisitaikėlis, mašiną turėjo ir butą geroje vietoje turėjo, bet negi reikia dabar keršyt, jeigu gyventa kitaip?

Jie neįsivaizduoja, ką reiškė 1967 metais staiga pajusti savivertę, orumą, džiaugsmą, kai legaliai jo autoriteto dėka buvo pastatytas „Mindaugas", po to - ir visa trilogija. Nes iki tol tai buvo rizikingas reikalas. Praėjusio amžiaus viduryje jubiliejų šventęs garbus dailės klasikas, dėkodamas už jam parodytą dėmesį, pasakė, kad visgi graži yra Lietuva.

Po nejaukios pauzės pridūrė „tarybinė", ir visi nomenklatūrininkai, ir net televizijos žiūrovai lengviau atsiduso... Just. Marcinkevičiaus dramos daugeliui tapo kelrode, jos buvo tarsi atidarytas šliuzas, išgriauta siena ar durys, - vadinkime kaip norime, - leidusia mums pasijusti dalimi narsios, išdidžios tautos, turėjusios ir karalių, ir didingą istoriją. Žmonės, kurie to nepatyrė, nelabai supranta, kad tai buvo ir mūsų savivertės, ir Lietuvos vardo be jokių pridėjimų skandavimas.

Kita vertus, prisimenu, kaip mes, ir pradedantys aktoriai, ir vyresni, pagarbiai su meile ir net kiek susigėdę žiūrėdavome į Just. Marcinkevičių, kai jis skaitydavo savo pjeses, suprasdami, kad vienu metu galima būti ir padoriam, ir blaiviam, ir talentingam. Kaip čia dabar - be susimušimų, be užgėrimų? Juk tai būdavo kone geras tonas teatre...

Gavus paskyrimą į Akademinį dramos teatrą, man teko ir „Katedroj", ir „Mažvyde" pavaidinti, dėl to ūgtelėjo ir mano kaip artisto onoras, ir liko gera ant dūšios. Būtų labai gražu, kad, artėjant poeto gimimo šimtmečiui, Lietuvoje rastųsi daugiau jį menančių ženklų, ir ne abstrakčių, o leidžiančių atpažinti ar patį poetą, ar jo kūrinių herojų...

- Klausau jūsų ir galvoju, kad svajonė ir tikėjimas jos išsipildymu yra it dvi medalio pusės...

- Vienintelė išeitis žmogui ir yra tikėjimas. Nėra kitų variantų. Apie ką daugiau svajot? Tik vienas su kitu rungtyniaut dėl žemiškų gėrybių, teisinantis noru oriai gyvent? Kas gi tas orumas? Viešpatie, gali gyvent visiškai kukliai, bet būti visiškai orus. Man labai patiko Gilberto Čestertono mintis: žmonės netiki ne todėl, kad baiminasi, kad jų mąstymas taps siauresnis, - atvirkščiai, jie bijo, kad jis prasiplės.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
497
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Skaityti komentarus (125)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Kada puošite namus Kalėdoms?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kurioje Baltijos valstybėje gyventi geriausia?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

-6 +4 C

-5 +6 C

+1 +6 C

-4 +5 C

-1 +3 C

+3 +8 C

0-11 m/s

0-7 m/s

0-7 m/s