Aktorius Romas Ramanauskas: Kasdien tas pats sunkus tuščias lagaminas

Atrodo, jis buvo tikras likimo numylėtinis: Hamleto vaidmenį tolimais laikais (1987 m., rež. Irena Bučienė) gavo net nespėjęs jo užsigeisti, šis vaidmuo kiekvienam aktoriui buvo ne tik svajonės išsipildymas, bet ir meistrystės pripažinimas. Darbo Valstybiniame akademiniame dramos teatre nestokojo - vaidmuo sekė vaidmenį. Be didesnių asmeninių pastangų jam buvo patikėtas ir Richardo vaidmuo legendiniame latvių seriale „Ilga kelionė per kopas" (1980-1981 m., rež. Aloyzas Brenčas), išgarsinęs jo vardą visoje Tarybų Sąjungoje. Kaip ir auksinė lietuvių aktorių karta, jis tose platumose nepamirštas iki šiol: pernai vienas svetimšalis, atvykęs jungiamuoju skrydžiu (juk tiesioginių skrydžių iš Rusijos nebėra), pasibeldė į jo duris prašydamas autografo...

Be kitų visuotinai paminėtinų dorybių ir įnašų, regimų tiek kine, tiek teatre, Romas garsėja ir pasakotojo talentu. Kadaise daugel svieto matęs ir dar daugiau girdėjęs lietuvių publicistas Albertas Laurinčiukas, tuometinis „Tiesos" korespondentas Jungtinėse Amerikos Valstijose, išklausęs Romo Ramanausko pasisakymą, pasakė, kad taip įtaigiai kalbant girdėjęs tik du kartus ir paminėjo Martiną Liuterį Kingą ir Džoną Kenedį...

Romo iškalbą peni nemenkas apsiskaitymas (nūnai retai sutinkamas reiškinys), tad jis gali papasakoti daug istorijų. Kad ir apie legendinį XX amžiaus aktorių Oliverį Rydą, apmaudavusį negalint pabuvoti kiekviename pasaulio bare ir praleisti nakties su kiekviena žemės moterimi (beje, jis ir pasimirė viename bare, laimėjęs „kas ką apgers" varžybas). Kad ir apie tikrą vyrą vienoje Dao legendoje, kuris perpjauta gerkle turi sugebėti pasigrožėti einančios jaunos moters ar senutės, nešančios vandenį, paveikslu. Kad ir apie paryžietį, priešmirtiniame laiške parašiusį, kad jis sugrįš, jei einant žudytis gatvėje jį prakalbins ar nusišypsos bent vienas žmogus; jis nesugrįžo...

Galiausiai pacituos iš Romeno Gari (Romain Gary) „Aušros pažado": „Kiekvienas mūsų prieš pargriūdamas privalo kuo toliau nunešti iššūkį būti žmogumi"... Regis, šiam principui Romas, nebegalintis nubėgti laiptais ir lengvu žingsniu nuskuosti Jono Basanavičiaus, buvusia Velka Pohulianka gatve, yra dieviškai ištikimas.

- Jei žiūrėtume į jūsų gyvenimą ne iš kūrybinės perspektyvos, matytume ir didelę asmeninę tragediją, kai prieš kiek metų skrisdamas dviračiu per griovį, susižalojot stuburą. Sakoma, kad didelė nelaimė yra pretekstas gėrio ar blogio genijui pasireikšti. Kaip jums pavyko nugalėti viena ir likti šviesos pusėje?

- Argi tai blogai, kad man pavyko?..

- ?!!... Nors buvote sėkmingas aktorius, tačiau juk teigėte visą gyvenimą kovojęs su melancholija ir, maža to, kartais gana bohemišku būdu...

- Ačiū Dievui, nebuvau visiškai nurašytas, - jau minėjau „šiaudo" ieškojęs Danguje. Prašiau kantrybės, kad ištverčiau. Be šitos atramos nedaug trūktų, kad rytą atsikėlęs imtum ieškoti, gal užsiliko koks revolveris tarp knygų. Žinoma, pasitaiko, būna labai liūdna ir skausminga, bet atsiverti Šventą raštą, kur, be kita ko, parašyta, kad kiekvienas plaukas ant tavo galvos suskaičiuotas.

Kita vertus, svarbu ir sau komandą duoti ir kaip baronui Miunhauzenui ištraukti save patį už plaukų. Prieš nusišaudamas R.Gari garsiam raštely prašė dėl to nekaltinti depresijos, esą depresija visą gyvenimą jam padėjo kurti. Man irgi gal kiek padėjo ir melancholija, ir depresija; jos inspiruotus vaizdinius ir būsenas galėjai realizuoti scenoje, senajame gerajame klasikiniame teatre; tokio šiandien praktiškai nebėra.

Be abejonės, esu linkęs į melancholiją, kaip ir visi meno žmonės. Nuo pat paauglystės, prisimenu, kažkodėl užeidavo liūdnumo šuoras ir tokia neviltis, nors, atrodo, nieko tuo metu netrūkdavo.

Na, o šiandien, kai jau dešimt metų to labai keisto mano gyvenimo, kai laiko sočiai ir naktimis, ir dienomis, ir kada tik nori, labai daug ką ant lentynėlių galima surūšiuoti, kas buvo tame gyvenime...

- Kas buvo tame gyvenime, kad teatrą palikot netikėtai ir visiems laikams. Galima sakyti, pačiam amžiaus gerume. Ar dėl to buvo kaltos abi pusės, kaip paprastai esti šeimose?

- Sena istorija. Turbūt ją reikėtų imti pasakoti nuo tos dienos, kai šviesaus atminimo Nacionalinio dramos teatro meno vadovas Egmondas Jansonas, jausdamas, kad aš nedirbu visa koja Jaunimo teatre, pasiūlė grįžti į gimtąją sceną, kurioje 20 metų vaidinau po Vilniaus konservatorijos (dabar Muzikos ir teatro akademija) baigimo. Su džiaugsmu grįžau, pats Jansonas pasiūlė suvaidinti Dievą režisieriaus Vytauto Dapšio spektaklyje „Nepažįstamasis", iš svečio vėl tapau etatiniu artistu, vėl repetavau prieš kelerius metus šioje scenoje sūnaus Roko pastatytą spektaklį „Romas ir Arūnas", bet kūrybiškai man to buvo per maža.

Jei prisimenat, tuo metu mane buvo užbūrusi mintis apie „Stepių vilką" - ši Hermano Hesės knyga man ir šiandien tebėra viena kertinių, norėjau realizuoti ją teatro scenoje ir suvaidinti pagrindinį vaidmenį. Iš anksto buvo tam pritarta, aš parengiau romano inscenizaciją, bet netrukus prasidėjo kai kuriems teatrams būdinga trintis: pavydas, kojų kaišiojimas, gumos tempimas. Galiausiai pasiūlius repetuoti savarankiškai, pažadėjus įtraukti į repertuarą tik pažiūrėjus, kas iš to išeis, man sukilo meninės ambicijos. Lyg vaikiškai kerštaudamas ėmiau išgėrinėti ne vietoje ir ne laiku, prapyliau vienąkart spektaklį ir sulaukiau ultimatumo. Su savo charakteriu galėjau pasakyti tik tiek: grįžtu iš Turkijos ir išeinu savo valia. Taip ir padariau, bet ne vien minusą tam atsisveikinime matau.

- Dar daugiau pradėjote lankytis bibliotekoje ir dar artimiau susipažinote su prancūzų rašytojo Romeno Gari kūryba. Būtent jūs ir atradote jį Lietuvai. Su bibliotekininke Leokadija Chitrik atradote ir medžiagą, liudijančią, kur ir kada jis Vilniuj gimė ir gyveno. Jūsų dėka šiandien J.Basanavičiaus gatvėje stovi jam paminklas. Jį sukūrė šviesaus atminimo skulptorius Romualdas Kvintas, aktyvus Gari mylėtojų klubo narys... Ar jūsiškis klubas dar gyvas?

- Paminkliuką, vaizduojantį iš meilės mergaitei suvalgyti kaliošą pasiryžusį berniuką, pasufleravo autobiografinis Gari romanas „Aušros pažadas". Jis jau įaugęs į Vilniaus peizažą, tapęs gyva pasimatymų vieta. Kol buvau sveikas, nemažai keliavau po Lietuvą, pasakojau apie išskirtinio likimo rašytoją, gyvenusį mano gimtajame mieste. Įsivaizduokit, net Marselyje prancūzams dvi valandas apie Gari paskaitą skaičiau... Po vienos paskaitos A.Laurinčiukas pasakė, kad tokio lygio kalbą girdėjęs tik iš Martino Kingo ir Kenedžio... (Juokiasi.) Laukiu nesulaukiu, kada bus baigta montuoti juosta apie Gari, į kurią turėtų būti ir jūsų nuolankaus tarno Romkos keli kadrai įjungti. Tiesą sakant šis mano visuomeninis darbelis, nuo nulio atveriant kai kuriuos R.Gari biografijos faktus ir jo raštus Lietuvos skaitytojui, man atrodo kone svarbesnis už mano suvaidintus vaidmenis; jie vienadienis dalykas, gal išskyrus kelis, kurie liko kino filmuose.

Taigi per 25 metus, kas reikėjo, atlikta, ir dabar jau ne nuo manęs priklauso, kokį pėdsaką ateityje čia brėš vienas ryškiausių pasaulyje, jeigu ne pats ryškiausias, vilnietis Gari. Aš pats ne ką daugiau čia galiu nuveikti, esu fiziškai suvaržytas ir priverstas spoksoti į pasaulio keistenybes...

- Kokių minčių, kokių aliuzijų jos jums sukelia?

- Pasaulis vis dar lenktyniauja, kas pasisakys, kas pasielgs kvailiau. Toks paviršutiniškumo laikas: baisiai išgyvename dėl kariaujančių tautų, bet išgyvename ne dėl visų, o tik dėl kai kurių, pasirinktinai, pagrindinės vėtrungės kryptimi. Aš tai vadinu limonadiniu humanizmu.

Arba vėl: nuolat girdžiu raginant padaryti rusų kultūrai pauzę. Koks paaugliškas ginčas - genijus ir talentus grupuoti pagal tautas! Juk saulės ir naktinių žvaigždžių nekaltini, kad jos šviečia Rusijai, - genijus ir yra genijus, kad šviestų visai žmonijai, švarintų ją, keistų mąstymą. Atrodo, suaugę žmonės, bet taip lengvai pasiduodantys meinstrymui: papūtė vėjas ir visi linksta pavėjui. Vien dėl to džiaugiuosi, kad vaiko metuose nesidžiaugiau, kai už Tarybų Sąjungą žaisdami komandoje lietuviai auksą gaudavo, ir visam gyvenimui pamilau švedų ledo ritulininkus, 1963 metais įveikusius didelės ir kažkodėl man nemielos Tarybų Sąjungos rinktinę.

Džiaugiuosi, kad nuo vaikystės manyje tūnojo grūdas gelminės tiesos. Ne paviršinės, ne masinės ir ne kompromisinės. Ir iki dabar man tas sėklos trupinys išliko, užtat dažnai nesuprantu: jeigu už Tarybų Sąjungą žaidusius sportininkus šiandien garbiname, mokame jiems padidintas pensijas, tai ko taip džiūgaujame dėl mūsų atletų, atsisakančių rungtyniauti su Rusijos, apsiskelbusios Tarybų Sąjungos tęsėja, sportininkais? Juk, atsisakydami su jais varžytis, jie atsisako ir nugalėti juos garbingoje sportinėje kovoje. Kur čia logika? Argi čia ne dviguba moralė? Argi čia ne limonadinis patriotizmas?

- Galbūt tai vykęs kompromisinės tiesos pavyzdys?

- Manau, kad šito laiko metafora galėtų būti „sunkus", bet vėjo blaškomas lagaminas. Ar pastebėjot, jog dažnas šiuolaikinių filmų herojus, palikdamas žmoną ar išvykdamas į kitą miestą, išeina nešinas tuščiu lagaminu? Jis turėtų būti bent jau apysunkis, bet mes matome, kaip filme vėjas jį siūbuoja, nes jis yra tuščias. Aktorinių mokslų nuo Konstantino Stanislavskio, Michailo Čechovo ir kitų pradžiamokslis skelbia: mažas buitinis melas yra didelio melo pradžia. Tokia mūsų dienų metafora - kasdien filmuojamas „sunkus", bet tuščias lagaminas. Dažnai tuščias „sunkus" lagaminas tinka net dvasininkų atžvilgiu: pradedant aukščiausiais Bažnyčios hierarchais jie skelbia kompromisines tiesas, nes nenori pykdyti žmonių, nenori prarasti jų simpatijų. Dėl to ir neįvardija, kas yra nuodėmė, kas yra didelė nuodėmė, kas yra neatleistina nuodėmė. Pavyzdžiui, žiūrint iš mano varpinės, mūsų dvasininkai daro nuodėmę, garbindami 1863-1864 metų sukilimą...

- Kodėl? Juk jo esmė, kaip pabrėžė prezidentas Gitanas Nausėda šį mėnesį vykusiame paminėjime, - „už jūsų ir mūsų laisvę"?

- Tas sukilimas Lietuvai atnešė didžiulę bėdą. Jau trims dešimtmečiams po 1831 metų sukilimo buvom palikti be aukštojo mokslo, be inteligentų rengimo bazės, universitetas buvo uždarytas, bet to dar buvo negana.1863 metais, nepaklausius vyskupo Motiejaus Valančiaus perspėjimų, net maldavimų su dalgiais išeita prieš vieną galingiausių kariuomenių tik dėl to, kad norėta atkurti didžiąją Poloniją. Kaip tuomet Valančių puolė patriotai, sakydami, kad jis esąs caro padlaižys, šių dienų terminais tariant, „vatnikas", kad jų pusėje - visa Europa. Vyskupas kaip įmanydamas bandė taisyti padėtį, rašė carui prašymus dovanoti pasiklydusiam jaunimui, bet, kaip žinome, keturiasdešimčiai metų buvo uždrausta lietuviška spauda. Tuo metu, kai estai, latviai, suomiai kėlė chorų kultūrą, teatrus, meną, spaudą, muziką, - mes šitiek metų buvom smukdomi, naikinami, ir jeigu ne Dievo pagalba, jeigu ne knygnešiai, jei ne daraktoriai, neaišku, kas iš mūsų būtų likę. Gal būtumėm Lenkijos parapija...

- Kadaise pasakojot, kaip prieš 20 metų sėdit su geriausiu draugu anūku Dominyku bažnyčioje ir jis klausia: „Romai, ar manęs laukei?" Ar laukiat jo šiandien?

- Sulaukiau. Labai nudžiugino Dominykas, aplankęs su žmona Aleksandra. Per Kalėdas anūkui suėjo 25-eri. Kiekvieną vasarą iki paauglystės Dominykas praleisdavo kaime, kur turiu sodybą, norėčiau, kad į ją užsuktų ir kai manęs nebus. Gerai žinau, kaip įstringa vaikystės prisiminimai, - man toks yra senelių kaimas prie Utenos, kur kiekvieną takelį kaip dabar matau... Malonus sutapimas: Aleksandra, kaip ir aš, gimusi vasario 4 dieną. Ji baigusi psichologiją, jis - ekonomiką, abu darbuojasi restoranų versle. Šiuo metu gyvena Kalifornijoje, Big Sure, o Big Suras buvo Gari numylėta vieta: romanas „Aušros pažadas" prasideda ir baigiasi Big Suru. Padovanojau atminimui jiems šią knygą.

- Ko lauksite dabar?

- Lauksiu, kada Didysis Režisierius leis suprasti, kad pataisa už mano nuodėmingą gyvenimą įskaityta. Ir susitikdamas su jaunimu dažnai sakau, kad kiekvienas mūsų negeras darbas lieka tol, kol jo neištaisai. Dabar mano „zbitkai" - kiekvienas įžeidimas, pavedimas, pasigyrimas ir pan., kurie materializmo laikais buvo lyg ir nekalti, atrodo jau kitaip. Žinoma, nebeatsuksi laiko, bet bent jau pabandai nuskaistinti save, kiek dar gali.

- Kaip sužinosite, ar šis procesas pavyko?

- Ooo... patikėkite, tą jau tikrai pajusiu. Žinosiu, kad jau kažkas atlikta, už kažką jau dovanota. O kai Romka išbėgs tekinas su sportbačiais, tikrai visi supras, kad pataisa išlaikyta. O paskui gal dar pavyks nuskristi su anūku į jo pamėgtą Ispaniją, Provansą, gal tą patį Big Surą išeitų aplankyti, - net nepamatai, kaip imi svajoti...