Aktorius Žilvinas Tratas: Ne taip lengva mane ištrinti iš visuomenės

Jis iki šiol tebėra jų linksniuojamas dėl to, kad ne tik turi kitokią, nei valdančiųjų ar jų satelitų nuomonę, bet dar ir drįsta ja pasidalyti su kitais (Lietuvoje nemažai protingų, bet nedaug drąsių). Kad ir dėl privalomo skiepijimo per pandemiją, dėl galimybių paso, dėl žvėriško Rimo Tumino užsipuolimo, dėl ginčytinos Eduardo Vaitkaus pozicijos, dėl karo aistrų kurstymo ir t.t. Ž.Tratas beveik neturi abejonių: jei režimas nepasikeis, kitaminčiai bus persekiojami vis aršiau ir aršiau.

- Neteko skaityti jūsų įspūdžių iš šventės prezidentūroje. Gal pasidalintumėt jais su mūsų skaitytojais?

- Pirmas įspūdis - minia... Buvo labai daug žmonių, mano akimis, net per daug, ilgokai teko stovėti eilėje, plius buvo labai karšta. Kitas įspūdis - aplinkinių reakcija. Daugelis kviestinių buvo labai nustebę mane matydami ir to net nemanė slėpti. Susilaukiau daug keistų žvilgsnių ir pasijutau it širšių lizdo epicentre. Jų veido išraiškos buvo neįkainojamas reginys, nes viena iš priežasčių, kodėl aš ten ėjau, buvo noras parodyti, kad aš dar egzistuoju ir mane ne taip lengva ištrinti iš visuomenės.

- Kita vertus, juk buvo smagu atsidurti tarp išrinktųjų?

- Smagu. Turbūt nesu kompetentingas šitoje srityje, tačiau man atrodo, kad daugelis žmonių, kurie labiau nusipelnę, nebuvo pakviesti, ir keletas tų, kurie nenusipelnė ten būti, buvo pakviesti.

- Jūs irgi lipate ant to paties grėblio, kaip ir tie, kurie, atleiskite, išbrokavo jūsų personą toje šventėje?

- Dėl to ir pasakiau, kad nesu kompetentingas.

- Kone kiekvieną dieną žmonės patenka į atšaukimo (cancel) kultūros akiratį. Kaip manote, ar viešas puolimas, niekinimas - jau dugnas, ar dar yra kur smukti?

- Manau, kad tai proceso dalis. Nenustebsiu, jei ateis diena, kai tokius žmones pradės gaudyti ir izoliuoti, galbūt tremti, gal kankinti, gal žudyti,- manau, kad to link ir einama. Taip nuo kitaminčių cenzūravimo, išstūmimo iš viešosios erdvės buvo einama patyčių, neapykantos, demonizavimo link.

Jeigu neįvyks kokio nors lūžio šiuolaikinėje politikoje, laiko klausimas, kada prasidės nebe psichologinis, bet fizinis persekiojimas. Juk tam palengvėle klojami pamatai, tarkime, net kuriant komendantūras, kurios karo padėties atveju įgytų neribotas teises (karo padėtis gali būti įvesta nebūtinai karo sąlygomis)...

- Jeigu nepavyks šito sustabdyti?

- Teoriškai sustabdyti gali tik patys žmonės, juk gyvename teoriškai demokratinėje valstybėje. Deja, problema ta, kad dauguma žmonių problemos čia nemato ir pavojaus nemato taip pat. Dėl to jie nesiruošia nieko daryti, nes jei paimtume Vilniaus burbulą, žmonės, užliūliuoti propagandos, jame gana patogiai jaučiasi, ir jiems nei šilta, nei šalta kokios nors reformos, permainos, juo labiau atšaukimo kultūra, t. y., kitaminčių persekiojimas.

Žinoma, tai trumparegiškas požiūris, nes jis anksčiau ar vėliau atsisuks prieš juos. Istorija turi tendenciją kartotis, ir tie, kurie buvo lojalūs ir nuolankūs kažkuriai sistemai, galiausiai būna pačios sistemos „suvalgyti". Aš nežinau, kaip tuos žmones pažadinti, - čia misija galbūt ir nėra neįmanoma, bet labai sudėtinga.

- Galėtumėt patvirtinti esąs prieštaringas žmogus?

- Pagal tai, kad vieni mane gerbia už drąsą, už mintis, už tai, kuo esu, o kiti dėl tų pačių priežasčių nekenčia, galima sakyti, kad toks ir esu. Galbūt tokiame vertinime nėra nieko baisaus, tik pikčiausia, kai nuomonių formuotojai, norėdami sustiprinti savo įtaką, pasitelkia galimai net nusikaltėlių citatas. Ypač nacionalinis transliuotojas yra pasisavinęs tokią teisę į nuodą...

Dėl to daugelis yra nusivylę LRT, ypač žinodami, kad jis yra išlaikomas mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigais. Už tuos pinigus galbūt galėtum nusipirkti „Amazon" ar „Netflix" transliacijas, užuot išlaikęs šitą propagandistų irštvą...

- Regis, visiškai neseniai garsėjote meilės fronte, buvot kviečiamas į saldaus gyvenimo laidas. Kodėl staiga viskas pasikeitė?

- Daugiausia peno geltonajai žiniasklaidai suteikė mano ir rusės Julijos Lubičanskajos draugystė; su ja esame sugyvenę dukrą. Nekompetentingi žurnalistai prirašė labai daug nebūtų dalykų, dažniausiai šviesmečiu prasilenkiančiu su realybe. Buvo kitas laikotarpis, kai, nutrūkus draugystei su Julija, draugavau su ispane Daniela,- šiuo atveju po mano prieštaravimų imtasi atsargiau ir adekvačiau elgtis informacijos, kurią skelbdavau socialiniame tinkle, atžvilgiu. Tiek tų įvykių meilės fronte...(Juokiasi.)

- Jūs išdavėte elitą, kurio dalis buvote, ar pats buvote jo išduotas?

- Galima sakyti, kad nebuvau tarp elito žmonių visiškai savas, juo labiau jiems artimas. Vengdavau vakarėlių, jie man buvo ir tebėra nykūs, išskyrus teatrų ar filmų premjeras. Labai seniai, po pirmųjų sėkmės momentų Lietuvos televizijoje, pajutau, kad tampu nemėgstamas. O kai prasidėjo pirmasis mažytis populiarumas, man buvo imta klijuoti etiketes.

Savo socialinių tinklų paskyroje, norėdamas motyvuoti žmones savo pavyzdžiu, dalindavausi ne tik užsidegimu sportuoti, bet ir dėl treniruočių bei tinkamos mitybos įvykusiais savo išvaizdos pakitimais, dėl to netrukus buvau pakrikštytas savimi besigėrinčiu narcizu. Mane privengdavo kviesti į kūrybinius projektus laikydami save įsimylėjusiu egoistu.

Po istorijos su Julija, gana pasiturinčia ir keleriais metais už mane vyresne, kai kurių akyse tapau išlaikytiniu, bendraujančiu su vyresnėmis moterimis ir buvau linčiuojamas kaip alfonsas, nors Julija man buvo pati gražiausia moteris planetoje. Kitas dalykas, aš tuo metu intensyviai dirbau aukštos kokybės projektuose, filmavausi Nikitos Michalkovo prodiusuojamame filme „Trys sekundės" ir ten honorarai tikrai buvo nelietuviški,- žodžiu, eilinė etiketė prasilenkė su realybe.

Prasidėjus pandemijai, gavau naują „antivakserio" pravardę, nors iš tikrųjų nieko prieš skiepus neturiu - daug kuo esu skiepytas nuo vaikystės, bet buvau ir tebesu prieš galimybių pasus: jie ne tik nesprendžia problemos, bet dar ir segreguoja žmones. Už tai gavau labai didelį pliūpsnį neapykantos. Buvau pramintas ir „acto garintoju", „kepurėlių nešiotoju", ir „mažesnių pajamų"... - juk žinote tuos visus epitetus ...

- Dar „vata", dar - „prokremliniu"...

- Kai kokiais 2015 metais nusifilmavau Olego Gazmanovo klipe, pirmą kartą sužinojau, kad egzistuoja toks žodis „vatnikas"; tada jis neprilipo, nes dar nebuvo taip plačiai vartojamas. Kaip vyšnaitė ant torto 2022 metais man buvo priklijuotas prokremlinio įvaizdis. Dabar aš su nauja etikete. Yra tikimybė, kad karas Ukrainoje greitai baigsis, ir „vatnikas" su „kremliniu" nueis į antrą planą, ypač tada, kai bus gauta Vakarų komanda, kad reikia draugauti su rusais... Na, tada sugalvos man naują etiketę...

- Įsitraukėte į Mindaugo Puidoko Taikos koaliciją, su ja ketinat šturmuoti ir Seimo rinkimus. Nežinote, kad taika - toks nepopuliarus reikalas, kad net popiežius Pranciškus dėl to buvo apšauktas „vatniku"?

- Labai nepopuliari šita nuomonė, bet vėlgi reikėtų pasigilinti, kodėl ji nepopuliari. Neseniai į mano akiratį papuolė tam tikri dokumentai, jie, beje, - ne stebuklas, yra vieši, prieinami visiems ieškantiems, kurie atskleidžia, kad karo entuziastų retorika viešojoje erdvėje yra biznis - ją skleidžiantys žmonės gauna tam tikrą atlygį. Pavyzdžiui, iš Jungtinės Karalystės atiteka pinigai tam tikroms žmonių grupėms, kurios diegia nuostatą esą taika Ukrainoje neįmanoma...

- Kitaip tariant, taika Ukrainoje tai - karas Lietuvoje?

- Šita nuomonė man asmeniškai atrodo klaidinga. Net kai kurie Vakarų ekspertai ne kartą yra sakę, kad šis karas nėra Trečiojo pasaulinio karo preliudija, kaip bandoma mums įteigti, - šis karas panašesnis į lokalų Vietnamo karą, į kurį stengiamasi ir mus įtraukti. Mes gi suprantame, kad geopolitinių įvykių sūkuryje Lietuva nėra didelė žaidėja, tačiau ne visi supranta, kad ji turėtų būti Taikos pusėje.

Mane į politiką įtraukusiai koalicijai taika yra bendras vardiklis: taika tarp valstybių, taika tarp visuomenės grupių, taika žmogaus viduje. Vis dėlto šiuo metu pirmas ir pagrindinis mūsų programos punktas yra apie tai, kad nevalia Lietuvos valstybės įtraukti į Ukrainoje vykstantį karą. Kaip žinote, pernykštį gruodį Seimas nutarė, kad į karą galime siųsti karius instruktorius; pagal tarptautinę teisę tai reikštų, kad Lietuva tiesiogiai valstybiniu lygiu įsivelia į karą Ukrainoje. Manau, tai Lietuvai egzistencinės svarbos klausimas.

O kas dėl taikos Ukrainoje, panašu kad to link einama, - jau ir Volodymyras Zelenskis pasiūlė Maskvai atsiųsti delegaciją į kitą taikos aukščiausiojo lygio susitikimą, kurį jis tikisi surengti lapkritį, nors Rusija buvo apeita taikos konferencijoje birželį; tada V. Zelenskis sakė, kad bet kokios derybos galėtų vykti tik Rusijai pasitraukus iš Ukrainos.

- Būdamas holivudinės išvaizdos, regis, galėjote ir toliau rūpintis kūno sveikata, pinti meilės istorijas, vaidinti filmuose bei serialuose ir, kaip šiandien jaunų sakoma, mėgautis gyvenimu, bet pasirinkote kitokį gyvenimo stilių, ir aš vis dar nesuprantu, kodėl.

- Kaip jau minėjau, buvau nemėgstamas elito nuo pat savo karjeros pradžios. Gal dėl to, kad aš aukštas, gal dėl to, kad taip atrodau, kad taip kalbu ar mąstau, - aš jau įvardinau etiketes, kurios man buvo primestos. Daugelis projektų, kuriuose galėjau sėkmingai pasirodyti, buvo atiduoti kitiems. Aš labai greitai supratau, kad pranašu savame krašte nebūsi, todėl pradėjau ieškoti karjeros galimybių platesniuose vandenyse.

Man ypač gerai sekėsi Ukrainoje ir Rusijoje, čia buvo dvi pagrindinės mano rinkos,- ten užsidirbau ir būstui, ir juodai dienai. Kai prasidėjus pandemijai mane pradėjo „cancelinti", žlugo mano projektai Lietuvoje. Labai nenusivyliau, nes žinojau, kad pandemija anksčiau ar vėliau baigsis, grįšiu į Ukrainą, dirbsiu, ir viskas bus gerai, nes ten projektai yra ir kitos kokybės, ir kito biudžeto. Bet tada prasidėjo karas, ir užsitraukė mano pagrindinės rinkos.

Tiesa, iš Rusijos dar gavau pasiūlymą vaidinti 12 serijų juostoje, kuri būtų filmuojama Minske, bet kiek padvejojęs, atsisakiau. Nors nutraukiau ryšius su Rusijos aktorių agentais, juokingiausia, kad Lietuvoje niekas to neįvertino, niekam tai neįdomu, vis tiek mane smerkia neva esu prorusiškas ir panašiai. Nesigailiu atsisakęs, nes manau, kad visuomet dera elgtis pagal sąžinę, kaip atrodo teisinga, niekada nesitikint, kad kažkas paglostys ar pagirs...

- Iki 2020 metų buvote apolitiškas ir atsidėjęs vien aktorystei?

- Taip, tikrai buvau užsiėmęs savo karjera. Ji buvo pakilime, mane buvo įtraukę dideli projektai skirtingose šalyse, aš tiesiog neturėjau laiko daugiau domėtis politika bei visuomenės gyvenimu. Kita vertus, mano draugų ratas buvo kitas, jie kalbėjo visai kitomis temomis. Kasdienybė buvo susijusi su menu, sportu, laisvą laiką nuo darbų keliaudavau: pavyzdžiui, tris mėnesius Tailande gyvenu, paskui tris mėnesius Balyje... Žinojau, kad politikoje išvešėjusi korupcija, kad yra bėdų kitose srityse, bet, kita vertus, tuomet nepasitaikė tokių drastiškų atvejų, kaip, tarkime, 42 milijonai, Stepukonio stebuklingai pralošti kazino...

Nuo 2020 metų atsirado daugiau laiko domėtis tuo, kas vyksta aplink, ir tiesiog buvau priverstas viską pamatyti kitomis spalvomis. Išvydau daug neteisybės, kuriai nori nenori tenka priešintis, nes jei tylėsi, leisi sau lipti ant galvos, tų ribojimų tik daugės. Pamažu supranti, kad tie ribojimai, medicininė prievarta, „žaliasis kursas", tvarumas yra labai susiję ir kreipia mus globalistų žadėtosios pasaulio pertvarkos link. Politikas M. Puidokas, pastebėjęs mano įrašus socialiniuose tinkluose, pasiūlė prisijungti prie Taikos koalicijos. Sutikau sumetęs, kad su sistema galbūt ir yra geriausia kovoti ne iš išorės, bet iš vidaus.

- Turėjo kokį nors poveikį jūsų pilietinei brandai kelionės po pasaulį?

- Manyčiau, kad žmogaus pasaulėžiūrą veikia daugybė aspektų. Keliaudamas, žinoma, tu labai prapleti akiratį, labai daug pamatai, išmoksti, bet negalėčiau pasakyti, kad tai, kad gyvenau devyniose ir aplankiau 44 šalis, savaime turėjo įtakos mano mąstymui. Kur kas daugiau įtakos pažiūroms padaro menas, kurį įsileidi į save, matyti filmai, skaitytos knygos, sutikti žmonės... Perskaitai tokią knygą kaip Džordžo Orvelo „1984" ir užima kvapą - pasirodo, realybė, kurioje mes praktiškai atsidūrę, buvo aprašyta prieš daugelį metų...

- Kodėl nepasiliekat vienoje iš aplankytų šalių? Kodėl vis grįžtate į Lietuvą?

- Daugelis aplankytų šalių man patiko, kaip ir Ispanija, kurioje buvau paskiausiai, bet Tėvynė yra Tėvynė. Tai vieta, kur norėsi, galėsi ir privalėsi grįžti. Būna, kiek laiko pagyvenęs svetimame krašte, nejučiomis imi planuoti grįžimo Lietuvon datą ... Čia žolė žalesnė. Čia kvepia kitaip.