Architektas Ričardas STULPINAS: Tokiu atveju jums lieka tiktai kariaut!

Piliečiai raginami ruošti slėptuves, nes pareigūnai neslepia jau parūpinę savo šeimoms užuoglaudų už sienos ir atvirai sako, kad, išaušus dienai X, visais pasirūpinti valdžia nieku gyvu negalės. Ir visame šitame tirštėjančios karinės logikos ir retorikos rūke atsiras žmogus, kuris žiauriai apsidžiaugs, kai jo anūkas, šiuo metu gyvenantis svetur, paragintas treniruotei kovos salėje, kategoriškai ištars: „No fight!" ("jokios kovos" - angl.).

Įtarimas, kad čia bus senelio architekto Ričardo STULPINO nuopelnas, visiškai pagrįstas. Tik paklausykite, ką jis kalba.

- Šiandien Lietuva džiaugiasi pumpuojamais karo raumenimis. O jums ne prie širdies karo filosofija?

- Nors su anūku, kol jis ne Lietuvoje, matomės retai, tačiau marti sako, kad jo elgsenoje nujaučiamas mano indėlis...(Juokiasi) Visus savo anūkus atpratinau sveikintis „žaibu", ne, sakau, jo mes neduosime. Panūdusiems pasisveikinti tokiu pat būdu kolegoms irgi sakau: „žaibo" nebus. Nei su anūkais, nei su kolegomis nesisveikinu, kaip buvome įpratinti per pandemiją - susidaužt alkūnėmis arba kumščiais. Rankos paspaudimas reiškia, kad aš delne nieko neturiu, kad esu draugiškai nusiteikęs, o ką reiškia „žaibas"? Konfliktinį santykį. Visi draugai sako man, kad esu pacifistas. Kad, sakau, kito kelio nėra.

- Jūsų manymu, darnus sugyvenimas prasideda nuo tokių smulkmenų?

- Kiekvieną dieną važiuoju pirmyn atgal troleibusu. Jaunimas sėdi nosis įbedę į mobiliuosius, o seni žmonės, bobulytės, puldinėja pirmyn atgal, vairuotojui stabdant autobusą. Tokiais atvejais kyla pagunda senimą pavadinti stovinčiųjų karta: kol buvo jauni, stovėjo autobusuose, užleidę vietas vyresniems, šiandien taip pat stovi, užleidę vietas jauniems. Arba gatvėje skubi ir priešais ateinantys jaunuoliai taip užsiėmę vienas kitu ar telefonais, kad jiems net į galvą neateina pasitraukti, tai tau kaip Šveikui reikia eit gatve? Tu gi neareštuotas, Šveikas buvo areštuotas! (Juokiasi.) O jei nepasitrauksi, atsitrenks tartum į sieną...Va iš tokių mažų šiukšlių ir formuojasi bendrabūvio atmosfera.

Sendamas imi suprasti, kad pagrindinė gyvenimo vertybė yra santykis tarp žmonių, ir būtent tame ryšyje, santykyje tiek su kitu žmogumi, tiek su bendruomene, tiek su pasauliu, tiek su gyvąja gamta slypi ir gėris, ir blogis. Jeigu jūs, bendruomenė, tauta, valstybė, nesugebat rasti santykių, jų harmonizuoti, subalansuoti galimų variantų, tokiu atveju jums lieka tiktai kariaut.

- Atrodo, būtent tam ir ruošiamasi.

- Nors esu atsiskyrėlis ir vienišius, bet man labai rūpi žmonės. Jų nenoras, sakyčiau, totalus nenoras bendrauti. Jis skatina kartų konfliktą, sukelia depresiją, tampa net vienišų vyrų ar moterų savižudybių priežastimi, o tarpvalstybiniuose santykiuose geriausiu atveju baigiasi konfrontacija. Smurtas man - didžiausia blogybė. Smurtas prieš kitą žmogų, prieš gyvūną, prieš gamtą; smurtas prieš kitą šalį, kitą tautą, kuris vadinamas karu.

Kai suimi visus pasaulyje vykstančius karinius konfliktus į vieną, matai, kad darnių santykių paieška išsibalansavo ir kad visa planeta jau rezonuoja kaip tiltas, pagavęs riedančių betonvežių ritmą...

Suprantu, kad dėl visa ko patartina turėti tramdomuosius marškinius, - pasitaiko gi ligotų žmonių, su kuriais negalima susitarti, sutinku, kad kartkartėmis prireikia ir jėgos, norint atremti smurto protrūkius, kuriuos aš linkęs laikyti anomalija, tačiau prioritetas man (manau, jis turėtų būti priimtinas ir kitiems) - taikūs santykiai, prasidedantys žmogiškuoju bendravimo elementoriumi.

- Juk ginklavimosi negali laikyti konflikto provokavimu?

- Kaip jūs negalit suprasti, kad taika ir atgrasymas nėra tas pat, - tai dvi skirtingos kategorijos. Štai jums alegorijos pavyzdys: du daugiabučiai, abiejuose nėra nei nusikaltimų, nei vagysčių, ramūs, tylūs, geri namai. Tik viename jų visi gyventojai įsistatę po dvejas šarvuotas duris, kurias stebi apsaugos kameros, prisipirkę šautuvų, granatų, prie laiptinės įėjimo ginkluotas policininkas tikrina leidimus, todėl šitame name geležinė tvarka: nors vienas į kitą žvelgia skersomis, tačiau čia nėra jokių vagysčių, jokių konfliktų, jokio smurto...

- Tačiau pagal Antoną Čechovą: jei spektaklyje ant sienos kabo šautuvas, jis neabejotinai iššaus kažkuriame veiksme?

- ... O gretimame name nieko panašaus nėra, kaimynai vieni kitais pasitiki, reikalui esant, skuba pagelbėti, o išeidami duris užkabina kabliuku - tiktai tam, kad kiti žinotų, jog nieko nėra namie... Įdomu, kokiame name norėtumėte gyventi?

Tam, kad orkestras gerai skambėtų, negana gero kompozitoriaus, gero dirigento ar gero pirmo smuiko, muzika atsiranda tada, kai griežia aukščiausio lygio atlikėjai ir kai tarp dirigento ir orkestro atsiranda sąveika; taip ir čia, santykių pobūdis priklauso nuo to, ar bendrausime taikiai, ar bendrausime su atgrasymu. Jeigu bendrausime su atgrasymu, kiekvienai jėgai atsiras didesnė jėga, - čia nebus galo. Šiandien, žiūrėdamas į Lietuvą ir Europą, matau nenorą ar nesugebėjimą ieškoti darnaus, taikaus santykio.

Europos lyderiai, garsėjantys tuščiakalbyste, niekada nieko nedarė dėl konflikto Ukrainoje sureguliavimo, užtat JAV prezidento, parodžiusio iniciatyvą, atžvilgiu nestokojo kritikos. Tik pradėjo žmogus kažką daryti, turiu galvoje Donaldą Trampą, pasipylė negatyvas: viskas blogai, nieko neišeis, pasipylė piktdžiuga: esą žadėjo per 24 valandas, per šimtą dienų užbaigti karą ir vis dar neturi kuo pasigirti... Tarytum būtų suinteresuoti, kad žudynės tęstųsi.

Prieš 10 metų Amerika buvo geriausias draugas, dabar šaiposi vaiposi kiekvienas komentatorius, nesibodi Trampo degradu vadinti... Kada nors Ursula fon der Lejen ar kas nors kitas iš Europos vadovų kalbėjo apie taikos paieškas? Niekas. Tik komentavo. Lygiai taip pat niekas nekalba, o kas gi bus, jei karas tęsis?

Aš lenkiuosi iki žemės Ukrainai, ji kaunasi nelygioje kovoje, aš sutinku, kad Putinas yra niekšas, nusikaltėlis, bet kas bus, jei nieko nedarysi, jeigu rusas eis iki pabaigos? Kas tada? Nėra šalies, nėra Ukrainos? Jūs įveiksit Rusiją? Baikite juokus. O jei baigėte, darykite kažką!

- O „Norinčiųjų koalicijos" idėja? Jūs jai nepritariat?

- Jeigu nori kautis, tada elgiesi kaip Ernestas Hemingvėjus; nieko nesakai, bet imi ginklą ir eini Ispanijon. Arba kaip lordas Džordžas Baironas, imi ir įsirašai į graikų kariuomenę. Šiandien Europa šokinėja, kvykčioja, bet ji jau - nebe pasaulinio masto žaidėja. Tai, ką daro Europa, yra beviltiškas atstumto, nepriimto į žaidimą vaiko kaprizas: viskas, ką daro kiti, yra blogai.

O jūs - ką? O jūs nieko negalit. Jei ateini pas žmogų ir sakai: „Tu niekšas, teroristas", tai tas iškart nuleidžia geležinę uždangą: nusisuka ir braukia šalin. Jeigu gatvėje pasakysi žaliūkui, kad jis budulis, neabejotinai gausi snukin, - juk taip veikia santykiai, ir ne tik buitiniame lygmenyje. Pasmerkusi Putiną, nes jis agresorius (žinoma, tai tiesa), Europa blokuoja bet kokį poslinkį taikos link argumentu, kad su teroristais nesiderama. Vadinasi, bet koks santykis su juo neįmanomas, išskyrus jėgos santykį? Aš - ne politikas, tačiau akivaizdu, kad prie pasaulinio žaidimų stalo kiti žaidėjai atsiranda ir ima veikti pagal kitas žaidimo taisykles...

- Lietuvai ten apskritai nėr vietos...

- Lietuva - tik trupinėlis šitoje dėlionėje, nors jai labai norėtųsi pabūti bent jau bangą laužiančia uola. Tik tuomet, kai du drambliai pešasi, pelytė neaiškina, koks tas dramblys geras, koks anas blogas, - ji žiūri, kaip jai išnešti sveiką kailį šiame didžiūnų susirėmime (ar ne tokios taktikos laikėsi Šveicarija Antrajame pasauliniame kare?)

Pagrindinis rūpestis Lietuvą akligatvin stumiantiems tipams turėtų būti šių dienų valstybės vietos ar vaidmens naujoje geopolitinėje situacijoje ir santykių su kitais žaidėjais paieška. O jie, užuot ieškoję, perkasi tankus. Ką mes darom dabar, kokie tankai? Raketa švyst, ir neliks brangių tankų. Mes net pagal savas žaidimo taisykles, kurioms iš principo nepritariu, nemokam žaist...Dabar žmonės, įgavę valdžią, pučiasi kaip varlė prieš jautį: tiesiog pakišinėja savo šalį ne tik savo nemokėjimu bendrauti, bet ir nesantaiką kurstančiomis, net provokacinėmis kalbomis.

- Nors nesate politikas, bet, pavyzdžiui, ką jums, piliečiui, sako Lietuvos, užtvėrusios oro erdvę į Maskvą skubančiam Serbijos prezidentui, santykis su šia valstybe ?

- Tai vienas iš tų atvejų, kurį apibūdina nenoras nei pažinti, nei suprasti, nei pagaliau bendrauti, kitaip tariant, tai totalus santykio ignoravimas. Dangus virš Lietuvos - ne Užsienio reikalų ministerijos; dar bus nuspręsta, kaip ir rusų literatūros atžvilgiu, kad nevalia į jį žiūrėt. Gal draudžiantys neskaitė Čechovo, Dostojevskio, Pasternako, Bulgakovo Aitmatovo, Charmso, o jei apskritai jie skaito, gal renkasi militaristines knygas?

Siūlyčiau kiekvienam karo propagandistui Pilypo Klodelio (Philippe Claudel) apysaką „Pono Linio dukraitė", ji gana plona, daug laiko neatims, bet jie pamatys tokį karo siaubą, nuo kurio piestu atsistos plaukai. Joje pasakojama Indokinijos karo pabėgėlio, su anūke bandančio integruotis į europinę sistemą, istorija. Jam labai sunkiai sekasi, daug kas tyčiojasi iš jo ir jo augintinės, kol galiausiai jiedu partrenkia mašina, ir visi nustėrsta pamatę, kad svetimšalio anūkė - negyva lėlė. Jo psichiką taip paveikė vaikų žudynės, kad jis anūkės lėlę pasiėmęs vaizdavosi ją esant gyvą...

Karas tęsiasi ir mūšiams pasibaigus. Mažiausiai karo karta lieka suluošinta ir nebeatsitiesia niekada. Karo filosofija niekur neveda, - tai yra pato, aklakelio filosofija.

- Užtat ir bėgate nuo jo į išgalvotą realybę?

- Literatūroje aš nesislepiu, o tik pailsiu (nuo realybės) ir susivokiu, kas vyksta aplink. Man patinka skandinavų, japonų, amerikiečių, italų, Lotynų Amerikos literatūra. Mėgstu ir kai kuriuos rusų rašytojus. Grįžtu prie santykio ir ryšio paieškos: kalba yra ryšys... kalba yra bendravimo būdas, o kalbos ideologizavimas - visiškas absurdas. Pavyzdžiui, man nieko nėra baisiau už nacius, man fašizmas yra katastrofa, negaliu suvokti, kaip Kanto, Getės, Bacho tauta galėjo nusiristi iki tokios bedugnės, tačiau šiandien vokiečių kalba, skirtingai nei rusų, niekam nesukelia priešiškų aliuzijų, nors šios kalbos atstovai įstatymais buvo įtvirtinę žmonių naikinimo ideologiją.

Piotro Čaikovskio baletas „Spragtukas" - nuostabi pasaka vaikams, o funkcionieriai ją draudžia mūsų scenose, nors mėgstamiausio Hitlerio kompozitoriaus Ričardo Vagnerio (Richard Wagner) „Skrajojantį olandą" sutinka su patosu. Kad neišprotėtų nuo panašių nesąmonių, žmogus liaujasi joms priešinęsis. Aš, pavyzdžiui, tokiais atvejais ryte ryju knygas. Literatūra man tarsi oazė, kurioje pasijunti stovintis ant kalno arba saloje, ir matydamas, kaip vandenyne šėlsta uraganas, jauti turįs atspirties tašką, kurį suformuoja, žinoma, ne tik literatūra. Bet knygos yra tas pagreitintas, sukoncentruotas santykių pažinimas, toks savimonės praturtinimas, pradedant kalbos taisyklingumu, raiškumu, mąstymu ir baigiant reagavimu į aplinką.

- Galėtumėt išplėsti pastarąją mintį?

- Kartais užknisa tas realus gyvenimas, kurio vertybės prasideda nuo šūkio: „Geri vaikai tėvų nelanko" iki plakato: „Stokite į VGTU, mes nesižvalgome į praeitį", suprask, „žiūrime tik į priekį" (kaip aukštoji mokykla galėjo išdrįsti tokį šūkį iškelt?). Gyvenant sujauktų vertybių sistemoje, sakyčiau, tik tikėjimas ir literatūra yra pajėgios grąžinti jas į vietą. Žinoma, skaitomose knygose esti ir siaubo ir žiaurumo, bet jose aiškus moralinis veiksnys, tad po moralinio intelektualinio trenažo gali lengviau priimti tai, kas vyksta aplink.

- Ar kartais nepasijuntate gyvenąs knygose, o gyvenimą, kuris verda aplink, skaitąs kaip kokią absurdo dramą, tragediją?

- Man toks įspūdis, kad galva žmogui pasidarė nebereikalinga. Na, nebent kepurei užsidėti, nusifotografuoti ir t.t. Nėra galvos, nėra ir santykių. Kodėl žmogus, kuriam duota sąmonė, neieško balanso savo santykiuose?

Kai nukeliauju į knyginę tikrovę, kur tiek visko - gėrio ir blogio, džiaugsmo ir liūdesio, išminties (mano literatūros blokas yra skaudžiai liūdnas), suprantu, kad taikiai gyventi yra kur kas sunkiau ir sudėtingiau, negu kariauti. Kariauti reiškia: tu žudai, aš žudau, aš išgyvensiu arba tu išgyvensi, ir viskas. Taika - didžiulė ryšių, sąveikų, jungčių tarp įvairiausių sluoksnių, tarp įvairiausių subjektų sistema; ją nuolat tenka reguliuoti, kad ji nesugriūtų, nevirstų katastrofa. Tenlink, kur judame, matau aklavietę. Taika - aukščiausia žmonių, valstybių, žmogaus ir gamtos sąveikos forma...

- Tačiau...

- Tačiau treji metai gyvename karo atmosferoje. Dar vakar šviesaus atminimo popiežius Pranciškus dėl taikingų minčių buvo apšauktas „vatniku", kiekvienas, prabilęs apie karo Ukrainoje baigtį susitarimu, prieš metus kitus buvo užpjudytas žiniasklaidos. Nuolat kalbama apie karinio pasirengimo pamokėles, apie išgyvenimo įgūdžius ir treniruotes.

Neturiu nieko prieš žygius su palapinėmis, tačiau kodėl niekam nekyla mintis apie taikos pamokėles? Kodėl niekam nekyla ūpas į ugdymo programas įtraukti ir taikdarystės discipliną, nes kai vaikas pasakys, kad jo nedomina nei automatas, nei kitoks ginklas, kad jo nedomina karas, tada ir būsime pravėrę tą akligatvį... Užtat taip ir džiaugiuosi, kai mano anūkas sako: „jokios kovos!"...