Architektas Ričardas STULPINAS: Kaimenės principas veikia!

- Galima sakyti, stovite prieš buldozerį, stumiantį mūsų link pasaulio schemą: vienodus namus, vienodinamus papročius ir pramogas, vienodai mintijančius žmones ir vienos ideologijos propagandą...

- Mano supratimu, architektas turi būti kaip geras siuvėjas. Kai pas jį ateina žmogus, sakysim, storas, raišas, ar kuprotas, ir prašo pasiūti jam kostiumą, geras siuvėjas nesako jam: tu pirma pasidaryk plastinę operaciją, pasilaikyk dietos ir numesk svorio, pasportuok ir ateik kaip modelis, - geras siuvėjas gali bet kokios figūros žmogui pasiūti tokį drabužį, kuris ant jo atrodys kaip nulietas.

Kai kurie jauni kolegos sako, kad architektas privalo auklėti ir mokyti žmogų, ugdyti jo skonį, bet aš su jais nesutinku. Kaip siuvėjas, kuris neturi teisės keisti užsakovo kūno, taip ir aš, architektas, darydamas jam būstą, neturiu jokios teisės keisti jo nusistatymų, - aš darau būstą pagal jo asmenybę. Todėl daug kalbuosi su užsakovais, norėdamas išsiaiškinti, kokio būsto jie nori ir kokio jiems reikia. Man svarbu žinoti, koks yra jo pasaulis, kokia jo būsto vizija. Ginčykimės, sakau jiems, nes šito namo reikia jums, ne man, čia gyvensite jūs, o aš galiu tiktai patarti, kur daryti siūles, kad „geriau kristų medžiaga". Aš turiu padaryti žmogui tokį būstą, kad jis būtų išskirtinai pritaikytas tiktai jam, kad jis jaukiai šiltai ir patogiai jaustųsi tame pasaulyje. Ir niekur nenorėtų iš ten trauktis.

- Negi iš tikrųjų paskui jie nebenori iš tos vietos keltis?

- Galiu didžiuotis, kad iki šiol nė vienas iš kelių dešimčių mano projektuotų namų nėra parduotas. Gal dėl to, kad mano credo yra priešinimasis konvejeriui, gal dėl to, kad aš atiduodu tam objektui ir tam žmogui savo didžiausią turtą - laiką (dažniausiai trejus metus; pinigų gali uždirbti, bet savo metų neatgausi niekada). Gal dėl to, kad pagal konkrečios asmenybės savybes bei įnorius statytas namas netinka niekam kitam. Niekada nedariau ir nedarysiu už jokius pinigus vadinamosios plačiai vartojamos prekės.

- Buto ar namo projektą tiražuoti kur kas lengviau, pigiau, paprasčiau ir demokratiškiau, - juk taip?

- Žmonėms darosi vis lengviau vartoti, vartoti, vartoti... Kam vargti, jei norint būti lyderiu, pakanka nusipirkti kokį nors skudurą ar sportbačius; kam kankintis, jei norint gauti gerą įvertinimą, pakanka parsisiųsti programėlę; kam eiti į krautuvę, jei pakanka paskambinti internetinei parduotuvei... Ir apskritai, veikiant gravitacinei jėgai, vartoti patogiausia gulint!..

Žinoma, patikimiausias būdas didinti vartojimą, kuris daugeliui tapęs gyvenimo tikslu, - štampuoti paprasčiausias formas, leisti trumpalaikę produkciją, suprimityvinant ją iki mygtukų spaudinėjimo. Kai spartini ir paprastini tiek gamybos, tiek įsigijimo ir t.t. procesus, skatini vartojimą. Kieno sąskaita? Žemės sąskaita, nors šiandien žmonija, susidūrusi su mūsų planetos išlikimo dilema, turėtų nertis iš kailio ieškodama pusiausvyros tarp išteklių vartojimo ir tausojimo.

Ar žmogui negana vieno buto, kad jis perka jų bent kelis? Žinau vieną ponią, kuri turėjo 250 porų batelių. O mano avimi batai yra šviesaus atminimo uošvio, su džiaugsmu juos nešioju, nes jie - puikūs. Išmesiu, kai suplyš. Kadaise prosenelio laikrodis eidavo iš kartos karton, šiandien jam sugedus, pigiau pirkti naują, nei taisyti seną, nes jis taip sukonstruotas. Žmogus gali nueit į parduotuvę nusipirkti kostiumą, už metų jį išmesti, nes be pinigų jis jam nieko daugiau nereiškia. Jam nieko nereiškia išmesti net duoną, nes jis jos nei sėjo, nei augino, o žemdirbys, kuris sėjo ir kuris žiūrėjo į dangų laukdamas lietaus, niekada taip nepasielgs, nes duonos riekėje ir dalelytė jo paties yra.

Jeigu tu darai vienetinius daiktus, darai lėtai, apgalvotai ir kaip sau, darai, kad jie tarnautų kone visą gyvenimą, - automatiškai lėtini vartojimą. Kai žmogus ilgai ieškosi architekto, kantriai, detalė po detalės derina su juo projektą, stebi kylančias būsto sienas, jis tarsi suauga su tuo namu, saugo ir laikosi įsikibęs.

- Kitaip tariant, šitaip jūs įvertinate žmogų?

- Kartą Turine Vittorio Veneto aikštėje pietavome viename restoranėlyje. Nedidukas restoranėlis toje vietoje ir tuo pačiu pavadinimu veikia nuo 1863 metų. Vargu ar daug kas pasikeitė nuo tų laikų, nebent tik personalas (nors po salę vaikštinėjo ir viską kontroliavo labai jau garbaus amžiaus senjora) ir gal dar baldai su indais. Maistas (Pjemonto virtuvė), kaip ir kava visoje Italijoje, - puikus. Bet išėjus pasidarė liūdna. Ne todėl, kad reikės išvykti iš Italijos. Pasidarė liūdna, kad niekada nebeteks išgert kavos Vilniaus „Žibutėje" ar parūkyti Cvirkos skverelyje ... „Žibutės" nebėra, o Cvirkos skverelis sudarkytas. Gal Lietuvoje tai jau tapo smulkmenomis, bet Italijoje tai yra svarbu. Kas paprasta ir akivaizdu dideliems, nepažangu ir naikintina smulkiems... Sostinėje vis mažiau ir mažiau vilniečių įvietintų salelių.

- Vis mažiau saitų, rišančių miestiečius su skveru, tapusiu neatpažįstamu ir svetimu po rekonstrukcijos, su kiemu, kur išpjauti vaikystės medžiai? Su naujais daiktais, kurie įkurdinti senųjų vietoje, regis, jau būna išsyk praradę šilumą?

- Taip jau nutiko, kad žmonės nori gyventi čia ir dabar ir visko turėti po ranka ir daug. Ir be didesnės atrankos, jei daiktai, stiliai, tendencijos, idėjos pasiekia juos su žyme „progresyvu". Grįžtu prie architektūros: jos didelė bėda yra ta, kad šiandien nebeliko tikrojo užsakovo, - tiksliau juo tapo rinka, paklausa. Kadaise jai darė įtaką mecenatai, didelio kalibro užsakovai, galintys ir patys architektą pamokyti, išprovokuoti jį dirbti intelektualiai ir dvasiškai produktyviai. Kad šis sukurtų kūrinį, o ne objektą be motyvacijos, kaip dažnai esti mūsų dienomis.

- Regis, šito pasaulio didieji „užsakovai" pilni kitoniškų ambicijų: jų „architektūrinis" projektas grandiozinis, globalus, jo tikslas - tūlas pilietis, neprisirišęs nei prie savo gimtosios vietos, nei prie tautos, tėvynės, net prie lyties, - laisvas ir be savybių padaras. Jam skauda tik dėl vieno - kad nepritrūktų ką vartoti...

- Gal girdėjot, yra tokia sąmokslo teorija apie auksinį žmonijos milijardą. Apie jį mes beveik nieko nežinome, jis gyvena ne pagal septynių likusių milijardų gyventojų taisykles. Siekdami išsaugoti savo pranašumą (ne tik turtinį), jie leidžia vaikus į tokias mokyklas, kur užginti mobilieji telefonai, sustiprintas mokymas ir drausmė, kur net fizinės bausmės yra laikomos viena iš efektyvių auklėjimo priemonių ir t.t. ir pan. Išsilavinimas jų gretose yra prioritetas, ir aukščiausio lygio.

Likusieji septyni milijardai žmonijos jiems yra masė, niekam nereikalinga masė, kurią galima pajungti savo reikmėms. Kol kas kvailinti ją, diegiant įvairias marksistines nesąmones į galvas, gesinant jų entuziazmą greitu maistu, paviršiniu greitu mokymu, greitu malonumu. Na, o kada nors ateityje, Žemelės resursams visiškai išsekus ir technologijoms pasiekus piką, bus nesunku tą masę paversti nafta ir baltymais - antrekotais ir kuru.

Juokas juokais, dvasiškai liaudį utilizuoti bandoma jau dabar. Pasitelkus švietimą nuo mokyklos suolo bandoma ištrinti tautybės, tapatybės, nacijos, nacionalizmo sąvokas, patriotizmą keičiant lytinės įvairovės raštingumu. Kaip kepti vienodus butus, taip ir valdyti vienodai galvojančius ir veikiančius žmones yra daug lengviau, - vienodai protaujanti bendruomenė yra kaimenė. Ar globalistai mokėsi ko nors iš istorijos? Juk ką tik Europoje buvo „rudieji". Ką tik buvo „raudonieji". Jau buvo toks nepažeidžiamas šitų spalvų ideologinis bendrumas, tačiau žiūrėkime, koks buvo tų spalvingų „bendruomenių" likimas? Visuomet protus sulydanti minties bendrystė, šitas vieno kurpalio principas baigdavosi katastrofa.

- Prieš kiek laiko tyrinėjote Lietuvos piliakalnius ir dvarus. Ar jie nebuvo tie mazgai, prilaikę lietuvį prie šitos žemės?

- Didžiosios lietuvių gyvenimo būdo istorinės sistemos yra trys: piliakalniai ir senovės gyvenvietės, kaimai ir dvarai, miestai ir miesteliai. Dešimt metų tyrinėjau Lietuvos dvarus, ir 1992 metais jau turėjau parengtą jų išsaugojimo programą, bet ji buvo atmesta. Norėjau pririšti dvarus prie žemės, bet juos atplėšė nuo jos, vaizdingai tariant, paliko be grybienos. O tas nupjautas grybas, džiovintas grybas, ta mumija manęs nedomina. Mane domina fenomenas, kaip kažkokioje teritorijoje ima ir įsikuria tautos. Va yra žemės plotelis, va yra kažkokia tauta, lietuvių, va žemė ir tauta susitinka ir tūkstantmečiais trinasi, trinasi, kol galiausiai taip suauga į vieną, kad du šimtmečius atlaiko geriausias Europos karines pajėgas, - kalavijuočių ir kryžiuočių ordinų puolimus.

Lietuviai buvo neatplėšiami nuo šitos vietos, nuo „grybienos", nuo šitos teritorijos, bet koks netikėtumas: vos gavom laisvę - milijoną praradom. Visi didieji diktatoriai ar oligarchai puikiai žino: norint kaimenę valdyti, nereikia daug investicijų, reikia patraukti šitą aviną ir šitą aviną (šviesuomenę), kurie veda tą kaimenę (taip naciai darė, taip chunveibinai darė, taip bolševikai darė). Bolševikai ištrėmė iš Lietuvos 100 000 šviesiausių asmenybių, - kas žino, ar priešingu atveju Nepriklausomybės laikais milijonas būtų išsivaikščiojęs. Nebėra šiandien vedlių. O be vedlių likusiai kaimenei kas? - čia nuganei pievą, persivarei į kitą pievą, kur tankesnė ir tamsesnė žolė... Kaimenės principas veikia! Dabartinė valdžia yra kaip grybas be grybienos. Jos nebedomina šitas fenomenas.

- Tačiau jums „grybiena" ir šiandien tebėra svarbi, svarbiausia?

- Kai buvau jaunesnis - protingesnis ir energingesnis, teko šiek tiek prisiliesti prie pasiligojusių - griūvančių piliakalnių. Pagrindiniai veiksniai, griaunantys piliakalnius, yra du - Žemės trauka (gravitacinė jėga) ir vanduo, ieškantis lengviausių tekėjimo (mažiausio hidraulinio pasipriešinimo) kelių. Dabar, kai senstelėjau, pasidariau lėtesnis ir turintis laiko stebėti visuomenę, matau, kiek daug čia panašumų su griūvančiais piliakalniais ... Progresas ir vadinamoji technologinė pažanga siekia palengvinti žmogaus gyvenimą - kaip tam vandeniui surasti mažiausio pasipriešinimo kelią. Nereikia arti žemės, sėti, kepti duonos, nereikia rašyti knygų, tapyti ar kurti muzikos, nereikia spręsti uždavinių, kurti teorijų, nereikia kęsti fizinio darbo ir kūrybinių kančių - visa tai atlieka robotai, programėlės, dirbtinis intelektas.

Liūdna, kad Lietuvoje nebeliko ir žinančių, kaip gelbėti griūvančius piliakalnius... Vargu ar yra visame pasaulyje žinančių, kaip padėti mums visiems.

Juokiuosi, kad esu kaip mamutų rezervato vartų sargas. Vakar nusipirkau naują knygą ir prospektu grįžau į darbą, pasikišęs ją užantyje. Šiandien pirkau duonos ir vėl grįžau su kepaliuku užantyje. Rytoj, matyt, pirksiu druskos... Jei kas matė, pagalvojo: žiū, koks sustabarėjęs inteligentas - nemoka net knygos internetu nusipirkti, nemoka net maisto užsisakyti, net krepšelio neturi, net ateities šitas tipas neturi. O aš šypsausi, nes man gera liesti knygą ir duoną. Užsidariau ir ariu savo laukely, bet neprarandu vilties, kad gal dar yra kažkur pradėtas arti kitas, trečias laukas.

- Arvydas Šliogeris (nepavargstu jo minėjusi), yra sakęs, kad žmogaus išvietinimas yra jo grąžinimas į tamsiuosius amžius.

- Taip, į kaimenę. Globalistams nesvarbu, ta banda iš Balbieriškio ar iš Salantų, ar iš kur nors kitur, - ji vis tiek skirta utilizacijai, jei ne fizinei, tai dvasinei. Todėl jūs putokite avinėlių, asiliukų kaimene, badykitės, kovokit prieš vilkus, už lyderiavimą, už LGBT teises, o kad jums vis mažiau jaudintis reikėtų, jie pašalins sąžinės, doros saugiklius, pakeis požiūrį į intelektą, mokslą, istoriją, kultūrą ir skatins iki užsimiršimo vartoti, smagintis ir vėl vartoti, kad stebeilytumėte į brangius „stikliukus" (mob. telefonus), kaip aborigenai, kadaise dėl panašių stikliukų atsisakę savo žemių ir vandenų, kad visiškai ramūs leistumėtės vedami skerdyklon, manydami, kad laisva valia einate rojaus link.