respublika.lt

Architektas Ričardas STULPINAS: Kaip visa, ką pasisavini, persinešt per sieną

2022 spalio 26 12:50:04
Danutė ŠEPETYTĖ

Margas pasaulis vis dar atsigauna po pandemijos. Oro uostai vis dar pilni skubančių žmonių. Vieni keliauja norėdami pakliūti į kitą aplinką, baltą Baltijos smėlį pakeisti tamsesniu, kiti bėga nuo šalčio ar depresijos, ieško nuotykių, pažinčių, meilės, nematytų kultūros perlų... Ir taip toliau ir panašiai.

×
nuotr. 1 nuotr.
Architektui Ričardui Stulpinui žmogus - lyg klodais auganti piramidė. Stasio Žumbio nuotr.

 

Neretai greitojo maisto, greitos „meilės" ir greitos šlovės laikais kelionės į svečias šalis taip pat tampa greituoju turizmu, patvirtintu nuotraukų cunamiu socialiniuose tinkluose. Apie tai kalbamės su architektu Ričardu STULPINU, kuriam kelionės yra galimybė statyti... piramides.

- Bijau, kad šiandien kaip įkalta vinis galioja nuostata: jei neįdėjai kelionės nuotraukų į internetą, galima sakyti, nė nekeliavai....

- Užsienyje aš niekada nefotografuoju, nepaišau, beveik nesilankau muziejuose, neužsisakau ekskursijos vadovo. Nuvykęs į kitą šalį stengiuosi kaip įmanoma ją gyvai pažinti, stengiuosi suvokti ją nuo atskiro ten gyvenančio žmogaus iki jų turgaus tirštumos, nuo akmenėlio iki jūros, nuo gamtos paveikslo iki saulės, nuo kaimelio gatvės iki miesto architektūros ir panašiai.

Man labai patinka keliaut po svečią šalį ne ekskursijų maršrutais, ne užsakytais autobusais, o viešuoju transportu, autobusais, traukiniais; tada gali pajust tikrą gyvenimą su jo garsais ir šnabždesiais. Kai važiuoji autobusu pro nepažįstamas apylinkes, gali grožėtis pro šalį slenkančiais neturistiniais vaizdais, gali girdėti, kaip klega šneka stotelėje įlipusios bobulytės, ir nors kalbos jų nesupranti, pagal balso melodiką gali spėlioti jų aptariamas temas...

Žodžiu, man įdomu viskas nuo specializuotų maisto parduotuvių iki muziejinės kultūros atributų, tad nuvažiavęs į kitą šalį, atsidarau kaip jūros kriauklė ir imu siurbti aplinką; kartais negaliu susilaikyti jos sau neaprašęs.

- Jūsų užrašuose, į kuriuos man buvo leista dirstelėti, yra toks prisipažinimas:„Savaime susimaišo kažkoks keistas erdvės ir laiko kokteilis, kai šiandien (2018 10 10) karštą spalio dieną, pietų vėjui nešant Afrikos šilumą, lietuvis (tai aš) Sardinijoje (Italija) šalia finikiečių įkurto (VIIIa.pr.Kr.) Romos imperijos miesto (I a. pr. Kr. - IV a.) liekanų skaito japonų rašytojo (Haruki Murakami) apsakymą apie 1970 metus...Taip ir nesuprantu, ar dėl to turėčiau kaltinti saulės smūgį, „kokteilio" stiprumą ar vakar vakare suvalgytas laukines figas..."

- Man žmogus atrodo kaip piramidė: kai pradeda kilti nuo pamatų, auga klodais. Juo daugiau klodų, tuo jis didesnis, tuo jo sklaida ryškesnė.

- Ką jūs vadinate klodais?

- Klodais aš vadinu viską nuo bendravimo iki pažinimo: tai ir šeima, ir istorija, ir menas, kultūra, mokslas ir taip toliau: juo daugiau į save įdėsi, tuo piramidės padas bus platesnis. Tokia paprasta geometrija: juo plačiau, tuo daugiau. Todėl tiesiog būtina raginti jaunus žmonėms keliauti, mokytis užsienyje, kuo daugiau pažinti ir suprasti...

- Ir pasilikti svečioje šalyje?

- Vykti į kelionę dėl mokslo, viliantis nebegrįžti į gimtinę, mano akimis, yra diplomuoto vergo mentaliteto atmaina. Keliauti, mokytis, svečiuotis reikia dėl to, kad kaip tie kinai, visa, ką pamatysi geriausia, susidėtum į save ir pro oro uosto kontrolę praeitum drąsiai, tuščiu lagaminu, nes visa, kas pasiimta, pasisavinta yra tavyje ir lengvai dalijama kitiems, kad nebereikėtų išradinėti dviračio.

Kitaip tariant, važiuoti į Romą reikia ne dėl to, kad nusifotografuotum Trojano kolonos ar prašmatnaus restorano fone, norėdamas pasipuikuoti prieš tėvynainius internete, bet važiuoti verta būtent dėl to, kad tavyje atsirastų naujas klodas ar klodelis, kuris, tikėtina, paskui sluoksniuosis ir gilės. Atsimenu iki šiol, kaip prieš daug metų Šilutėje aplankiau Lietuvos kariuomenės karininką Petrą Jakštą ir kokį įspūdį jis man padarė.

Tuo metu jis buvo, galima sakyti, niekas, - pensininkas, praeityje turėjęs slapstytis nuo represijų; rašantis ir kaupiantis knygas, visą gyvenimą buvęs XXVII knygos mėgėjų draugijos narys. Didžiulę vertingą jo biblioteką buvo sudeginę sovietai, bet jam pavyko ją susirinkti bent kiekybine jos apimtimi. Koks jo„piramidės" plotas, kokio dydžio tai buvo asmenybė! - turėjai užversti galvą, kad pamatytumei jos kraštus.

Apskritai jis turėjo kažką bendra su 1918 metais atkūrusių valstybę inteligentų karta: toks pat orumas, išmintis, toks pat spinduliuojantis natūralumas be pykčio, pagiežos, smulkmeniškumo, - atrodė, jie didingi ir gyvenantys kaip pati gamta, kur būna kaip niekad gražių pavasarių, kaip niekad gerų vasarų, bet niekam dėl to nekyla mintis šių metų sezonų vadinti „dideliais"...

- Jūsų užrašinėje yra ir tokia miniatiūra: „Ant Parnidžio kopos sėdžiu ilgai... Atvira saulė kaitina stipriai. Bet man patinka saulė, kairėje - marios, dešinėje - jūra, už nugaros saulės laikrodis, priekyje - gerokai pažemėjusi Sklandytojų kopa, po manimi - smėlis, virš manęs - dangus. Na, dar ir vėjas... Štai ir visas pasaulis, kurio man užtenka..." Kartais gana ir Lietuvos?

- Kadangi esu Vėžys, kalnų bijau, aukščio bijau, bet vanduo man yra viskas,- jis mane veikia, Nida, Palanga mane veikia, - visi vandenys, nesvarbu kur. Na, o kai išvažiuoju į kelionę, nutolsta Lietuvos valstybė, nutolsta lietuviška buitis, parduotuvės, darbas, mokesčiai, ir t.t., - esu it fotopopierius, kuriame ima ryškėti kiti pavidalai.

- Šiandien net neiškeliant kojos iš namų, net į tolimiausius planetos kampelius mus gali nudanginti pažangios technologijos...

- Vėlgi apie tą pažangą virtualiajame pasaulyje... Žiūrėkite: evoliucija žmogui davė penkis pojūčius: regą, klausą, skonį, uoslę ir lytėjimą kontaktuoti su pasauliu ir žmogus, ragaudamas, uostydamas, lytėdamas, girdėdamas, matydamas patiria jį ir pažįsta. Kai man reikia tam tikroje vietoje suprojektuoti namą, prašau užsakovą palikti mane vieną porai valandų ir per tą laiką vaikštau po teritoriją skersai ir išilgai, stebiu, liečiu, klausau reljefą, krūmus, akmenis ir medžius, atstumus tarp jų, kitaip tariant, įjungęs visus pojūčius, imu siurbti aplinką kaip verpetas.

To reikia, kad būsimas statinys darniai įaugtų į tą aplinką, na, kaip žirnis į ankštį ar riešuto branduolys į kevalą. O kai žmogus prisėda prie kompiuterio, kiek įsijungia juslių? Dvi, klausa ir rega, - iš karto trys pasaulio pažinimo instrumentai yra pašalinami. Ypač tai aktualu kalbant apie vaikus: jie mato gražų kačiuką, bet negalėdami jo paliesti, nežino, kad jis yra švelnus, mato gėlę, bet jos neužuodžia, mato vėją, kurio šuorai lenkia palmes, bet netaršo jo ševeliūros.

Koks jo pasaulio pažinimas, naudojantis dviem jutimo organais? Visapusiškas? Atimti iš žmogaus pusę jutimo instrumentų yra tas pat, kas paskirti žmogui darbą, bet atimti pusę jam atlikti reikalingų įnagių. Na ir ką? Ar nesiperša mintis, jog vadinamoji pažanga, šiuo atveju šiuolaikinės technologijos, naikina mūsų evoliucinį instrumentarijų?

Juk modernizavimas faktiškai tėra vien elementarios motorikos tobulinimas, automatizmo diegimas, kai reikia žinoti, kada kokį mygtuką paspausti ir po kokio mygtuko spausti kitą, kad gautum rezultatą. Atrodo, žmogui šiandien svarbu ne pasiaiškinti, kaip, tarkime, vaisius užsimezga, auga, kuo jis naudingas, kaip galų gale jį užsiauginti, - svarbiausia išsiaiškinti, kada kokį mygtuką spausti, kad gautum vaisių, o esminiai būties, realybės konstravimo klausimai paliekami už borto.

Jis kaip beždžionėlė, kuri spūsčioja klavišus, laukdama, kol į jos letenėlę nukris bananas. Eksperimentas parodė, kad ji puikiai orientuojasi, kokį ženklą pasirinkti, norint, kad iškristų apelsinas, bananas ar obuolys. Žinoma, kompiuteris žmogų užvaduoja beprasmiškuose darbuose.

Atsimenu pats, kai karjeros pradžioje kone du trečdalius projektavimo laiko surydavo apdailos lentelių, grindų, sienų ploto skaičiavimas ir pan. Žinot, kaip kompiuterius vadinu? Kalkuliatoriaus anūkais. Todėl ir sakau, kad per daug pasitikėdami technologijų nauda, per daug laiko aukodami kompiuteriui, mes patikime ontologinius, būties, giminės pratęsimo, estetikos ir kitus klausimus skaitliukų proanūkiui.

Smaksodamas internete tu, žinoma, gauni tam tikros informacijos, tačiau norėdamas įmūryti pažinimą kaip klodą, turi įmūryt jį giliai ir naudodamasis visais Dievo duotais pojūčiais. Todėl pasikartosiu, keliauti būtina, keliauti reikia visą laiką, ir visą laiką grįžti čia, namo, kelionės patirtį kaip lustą į sąmonę įsidėjus.

- Dar vienas jūsų kelionės epizodas: „Spoksau į Dunojų - lėtai plaukia garlaivis, spoksau į Alpes - jas dengia migla. Saulė leidžiasi Zalcburgo pusėje - ją užstoja žemi debesys. Už nugaros groja Maria Tafferl bazilikos vargonai... Tiesą pasakius, nelabai ir susigaudau, kuris aš esu aš... Bet koks gi skirtumas !" Šitas fragmentas man priminė vieno rašytojo pasakymą, kad jis su tam tikru virpuliu leidžiasi į kiekvieną kelią, tikėdamas, kad kažkur tame kelyje jo kažkas laukia. Deja, dažniausiai, kaip aprašytu atveju, tai būna netikėti susitikimai su savimi?..

- Iš tikrųjų gaila, kad nebeliko romantiško tikėjimo, kad kažkas mūsų laukia kažkuriame kelionės kilometre. Bet dar labiau gaila, kad nebeliko tikėjimo, kad kažkas laukia po mirties (pamindami tikėjimą šovėm tiesiai sau į paširdžius). Gaila, kad žmonės, kažkada matę žygdarbį (Nepriklausomybės atkovojimą) supranta, kad jie didvyriais nebus.

Žmogus, kuris žino, kad didvyriu nebus, kad po mirties taip pat nieko nebus, nori visko šiandien, nes viskas jam prasideda ir baigiasi sulig šita diena. Ir jis skuba, jam visko reikia „čia ir dabar" . Kad nusidangintų į Aliaską, jam gana pirštu perbraukti per mobiliojo ekraną, kad pratęstų aplankytų šalių sąrašą, jam gana skubomis padarytų tūkstančio fotokadrų, kaip įrodymo, kad tikrai ten būta.

O kai atsiduria realioje situacijoje, išties reikalaujančioje sumanumo, išsimokslinimo, ištvermės ir patirties, apsinuogina jo dykuma. Kai esi toks, kaip karininkas P. Jakštas, dykumos aplink tave nėra, nes viduje jos nebuvo. Taip, jam teko gyventi baisiais laikais, bet juos išverti jam padėjo tai, kad jis turėjo piramidės pagrindus.

Jis turėjo ant ko stovėti, o neretai dabar, žiūrėdamas į kai kuriuos žmones, jų klausydamas, nekalbant apie tuos, kurie žinomi tik tuo, kad jų nuotraukos nuolat šmėsčioja žiniasklaidos kanaluose, matai, koks plonytis tas pagrindo plotelis, kaip jis lengvai pažeidžiamas, kaip plyšta it skepetaitė. Žodžiu, ne piramidės, bet palapinės variantas. Ir tos pačios - vėjo perpučiamos.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
85
F
  • PREKIAUJA: „Vilniaus pergalė“ generalinis direktorius Rolandas Jančeris sureagavo į socialiniuose tinkluose pasirodžiusias „Pergalės“ produkcijos Rusijos parduotuvių lentynose, nuotraukas ir sako norintis pabrėžti, kad iš įmonės pusės veiksmų dėl šios situacijos imtasi dar prieš kelis mėnesius - gavus pirmuosius signalus esą pradėta aiškintis, per kurią šalį ir kokiais būdais produkcija be įmonės žinios patenka į prekybos vietas Rusijoje.
  • KANAPĖS: Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui nesikreipus ekspertinio vertinimo dėl nedidelio kiekio kanapių dekriminalizavimo projektų, pažeistas Seimo statutas, todėl siūloma grįžti į ankstesnę jų svarstymo stadiją - tokį sprendimą priėmė Etikos ir procedūrų komisija.
  • SKVERAS: Viename iš sostinės rajonų, Pilaitėje, prie naujai pastatytos Šv. Juozapo bažnyčios ir tik pernai duris atvėrusios Pilaitės gimnazijos, planuojama įrengti naują viešąją erdvę - 1,4 ha ploto skverą.
  • ALGA: Praėjusiais metais Lietuvoje apie 100 tūkst. žmonių uždirbo mažiau nei minimalią algą, rodo preliminarūs „Sodros“ duomenys.
  • ŽELDINIAI: Vyriausybė nusprendė nepritarti želdinių naikintojų ir žalotojų griežtesniam baudimui - tokia išvada bus teikiama Seimui.
  • AMBASADORIUS: Vyriausybė pritarė ambasadoriaus Korėjos Respublikoje Ričardo Šlepavičiaus skyrimui ambasadoriumi Mongolijai.
  • TEISĖJAI: Prezidentas Gitanas Nausėda pasirašė dekretą dėl keturių teisėjų skyrimo ir priėmė jų priesaikas: Gabrielė Kaktienė paskirta Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų teisėja, Miglė Kiršienė – Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų teisėja, Greta Osinovskienė – Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų teisėja dvejiems metams, Jūratė Vaidelytė – Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų teisėja.
  • PAJAMOS: „Sodra“ pernai gavo 6,3 mlrd. pajamų, arba 17 proc. daugiau nei užpernai, o jos išlaidos didėjo 13 proc. iki 5,58 mlrd. eurų, rodo preliminarūs duomenys.
  • TERMINALAS: Klaipėdos konteinerių terminale jau trejus metus veikianti keltų linija – „TT–Line“ didina maršrutų kiekį ir nuo balandžio mėnesio pabaigos atidarys dar vieną kryptį į Karslhamną, Švediją.
  • NEDARBAS: Užimtumo tarnybos duomenimis, registruotas nedarbas šalyje sausį, palyginti su praėjusiu mėnesiu, paaugo 0,3 proc. punkto iki 9,2%, bet yra 1 proc. punkto mažesnis nei prieš metus.
Daugiau

Dienos klausimas

Kas meluoja K.Bartoševičiaus istorijoje?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Jei turite šiek tiek laisvo laiko, kas jums labiau patiktų?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

-4 +1 C

-4 +4 C

 

-1 +5 C

-2 +2 C

0 +3 C

 

+2 +4 C

0-8 m/s

0-10 m/s

 

0-11 m/s