Arvydas ANUŠAUSKAS: Kai kiti kalba apie karo neišvengiamumą, aš - apie jo išvengiamumą

Gi krašto apsaugos ministras Arvydas ANUŠAUSKAS, kurio žodžiai nei gąsdino, nei piktino, o kėlė pasitikėjimą, kurio reitingai tarp politikų buvo vieni aukščiausių ir kuris palankiausiai buvo vertinamas tarp vyriausybės narių, buvo priverstas atsistatydinti. Toks vienas iš daugelio Lietuvą ištikusių ir greičiausiai dar ištiksiančių paradoksų, nes, anot eksministro, viešasis ir neviešasis fonas egzistuoja kaip paraleliniai pasauliai.

- Toji diena, kai atsisveikinote su ministro postu, eina į praeitį. Jau ramiau miegate?

- Aš visuomet ramiai miegu. Gal tik Rusijai pradėjus plataus masto karą teko mažai miegoti, ypač pusantrų metų rašant socialiniams tinklams naktinius komentarus apie Ukrainą. Esu dėl savęs ramus. Ir dėl savo veiksmų ramus ir dėl visko ramus, - manęs jokie triukai neišgąsdins, nes žinau, ką dariau, kodėl dariau, koks buvo mano tikslas.

Jis buvo paprastas: kad kariuomenė būtų stipresnė ir kad politikai išgirstų jos balsą, kokia ginkluotė reikalinga, kokios amunicijos reikia šiandienos kariams ir pan. Manau, kad tuos trejus metus kariuomenės balsas buvo girdimas, žinoma, ne visada ir ne visiems politikams jis patiko.

Kitas tikslas buvo, žinoma, kariuomenės aprūpinimas, t.y., įsigijimai plius infrastruktūra. Kai tapęs ministru pirmą mėnesį apvažiavau dalinius, kariai mane tyčia „trolino": rodydami į tuščią pievą, sakė, kad ten stovi garažai bokseriams, o ten, kur pilnas griovys vandens - dirbtuvės... Pagal planus garažai ir dirbtuvės turėjo būti, bet jų nebuvo...

- Turbūt dėl menko finansavimo?

- Gynybiniai pajėgumai nesusikuria per pusmetį, ir tai, ką turime dabar, žinoma, sukurta ne per trejus metus, jie kuriami metų metais, kartais po truputį, kartais - šuoliais, kaip dabar. Pavyzdžiui, anksčiau pinigų amunicijai buvo skirta penkis kartus mažiau, tad naujų sandėlių labai nereikėjo, tai jų ir nesiskubino statyti; vieną ar du radau pradėtus, - mes juos užbaigėm, dabar jau dešimtis pastatyta, nes penkis kartus padidinom amunicijos įsigijimus.

Būdamas ministru laikiausi esminės nuostatos, kad tiek infrastruktūra, tiek įsigijimais turi rūpintis atitinkamos prie Krašto apsaugos ministerijos (KAM) esančios agentūros, - tai jų pagrindinis darbas. Mes, politinė ministerijos komanda, galime joms kelti reikalavimus, galime spausti kitus politikus, kad jie tobulintų įstatymus, kurie įgalintų karinius objektus statyti greičiau.

Vien tik dėl įstatymų pakeitimų, nubraukus daugelį biurokratinių procedūrų, mums pavyko sutaupyti trejus metus. Pagal seną tvarką sutvarkius dokumentus 2021-2022 metais, daugelio karinių objektų statybos būtų prasidėjusios tik 2025 metais, o jau šiandien statybos baigtos ar baigiamos.

- Kuo jūsų ir jūsų įpėdinio Lauryno Kasčiūno prioritetai skiriasi?

- (Juokiasi.) Šiaip skirtumų nėra daug, pastebėjau, jis net mano žodyną pradėjo vartoti: aš tvirtinau, kad mums reikia didinti savo pajėgumus, kad būtume priešui neįkandamas riešutas, jisai sako, kad būtume it ežys, kurio nesinorėtų pulti...

Mano prioritetas buvo investicijos į krašto gynybą, jos pajėgumų didinimą, sąjungininkų pritraukimą (kad jie patys ateitų ir čia turėtų savo pajėgumus). Mano prioritetas buvo nemanipuliuoti visuomenės nežinojimu, bet tyliai daryti savo darbus negąsdinant, nepanikuojant, nes panikos skleidimas yra naratyvas, naudingas Rytams. Juk jie, net neturėdami pajėgumų mūsų pasienyje, mėgina mus pagąsdinti, kad jie yra stipresni.

- O iš tikrųjų taip nėra?

- Ne, šiuo metu mes esam stipresni. Taip, tai yra faktas, bet, žinoma, grėsmės niekur nedingsta, mes matome grėsmes. Kad potenciali grėsmė netaptų realybe, turime savo pajėgumus stiprinti, ir kuo mes labiau juos stiprinam, tuo apetitas kitoje pusėje mažesnis. Manau, ir naujasis ministras taip pat kalba apie tai, kad grėsmės mažės, mums stiprinant šalies gynybą. Čia mūsų nuomonės sutampa.

- Regis, jos nesutampa dėl bendravimo su verslo atstovais. Jums atsistatydinus ir prezidento patarėjas pabrėžė, jog KAM būtina keisti santykių su verslu pobūdį...

- Žinoma, politikų noras įsikišti į procesą ir parinkti konkrečias įmones, nepaisant karo profesionalų patarimų, egzistavo ir egzistuoja, ir, matyt, egzistuos ilgai. Patikėjus šį darbą specialistams, sumažėja užpakalinių durų, ėjikų per užpakalines duris, ieškančių politinės paramos, - kitaip tariant, korupcinių rizikų, galbūt dar ko nors.... Priekaištai mano atžvilgiu dėl to, kad nebendravau su konkrečiomis įmonėmis ar užsienio įmonėmis, yra nepagrįsti, nes iš tiesų bendravimas vyko per ministerijos agentūrą, kuri už tai atsakinga.

Visa tai, ką reikėjo daryti pirkimų srityje, darė tam tikslui sukurta agentūra; joje yra ekspertų, kariškių, ji bendrauja su NATO pirkimų agentūra. Beje, paneigsiu viešai platinamą klaidingą nuomonę, kad nesinaudojama šios agentūros paslaugomis: iš tikrųjų Lietuva pagal pirkimus per šią agentūrą yra trečia tarp NATO šalių po JAV ir Vokietijos.

- Jūsų pasakyta frazė apie užtrenktas duris kompanijoms, bandžiusioms papirkinėti KAM darbuotojus, bet radusioms kelius į Seimą, nepasitvirtino, korupcijos atvejų pareigūnai nenustatė. Įsivaizduojate, kokių minčių tai sukėlė rinkėjams? Jeigu ministras pasikarščiavo, tai atvėsęs turėjo prisipažinti pasikarščiavęs, o jeigu jis nepasikarščiavo, vadinasi, gal reikalas buvo politikų užglaistytas...

- Dar kartą pabrėžiu: tos įmonės, kurios KAM sistemoje ieškojo būdų pristatyti save ir gauti paramą, buvo nukreipiamos į agentūrą, į viešuosius pirkimus. Kiti ėjimai per politikus, man nebuvo priimtini, tą ir pasakiau. Manau, kad turėdami tokią didelę struktūrą, tokius didelius pirkimus, mes turime siekti maksimalaus skaidrumo ir aiškumo visiems to proceso dalyviams.

Dabar visi puolė daryti tyrimus dėl galimos korupcijos Krašto ministerijoje, betgi aš pasakiau, kad bandytojai nerado kelių į mūsų ministeriją. Tai ką tirti? Norite surasti korupciją, kurios nebuvo? Visi puikiai suprato, apie ką kalbu, bet pasinaudojo situacija savo veiksmams ateityje pateisinti.

- Visi suprato, kad, užtrenkus ministerijos duris, buvo rastas kelias pas Seimo narius...

- Galėjau duoti bet kokią nuorodą, galėjau apskritai neminėti Seimo, vis tiek kiekvienas matytų, kaip jam patogiau, nors kolegos politikai mano žodžius ir patvirtino. Kaip jau sakiau, būtina, kad ne politikai, o specialistai diktuotų konkrečias pirkimo sąlygas.

Žinoma, aš irgi buvau susitikęs su „Rheinmetall" vadovu, bet jau gautą konkretų projektą nukreipiau į Ekonomikos ir inovacijų ministeriją, nes investicijos iš tikrųjų yra šios ministerijos darbo dalis. Atkreipiu dėmesį - KAM yra pirkėja, o ne gamintoja. Nors būtent KAM pernai parengė Gynybos pramonės įstatymą, kuris su kosmetiniais pakeitimais dabar bus siūlomas Seimui.

- L.Kasčiūnas viename interviu leido surasti, kad jam buvo ankšta Seimo Nacionalinio gynybos ir saugumo komiteto pirmininko pareigose. Buvo ženklų, kad jis taiko į jūsų vietą?

- Šis klausimas labiau pritiktų jam, jis galbūt sakytų „ne", nors visi aplinkui sakytų priešingai. Bet ne čia esmė. Pavyzdžiui, dėl karinių komendantūrų mūsų nuomonės išsiskyrė. Į šią struktūrą pagal mobilizacinius planus buvau paskyręs ir komendantus, ir kitus profesionalius kariškius, tačiau karo komendantūrų funkcijos susijusios su karo padėtimi (objektų apsauga, komendanto valandos režimas, evakuacija ir pan.) jos aktyvuojamos ne taikos, bet karo metu.

Kariniai patruliai nebudi taikos metu, nes neturi tam įgaliojimų. Matau tik vieną būdą - karo komendantūromis paskelbti karo prievolės centrus (interviu metu apie tai dar nebuvo paskelbta - red.past.) Žinot, pavadinimų keitimas visada suteikia naujo produkto iliuziją.

Sutinku, visuomenės atsparumas yra dalis mūsų galimybių, bet jis iš esmės nekeičia Lietuvos karinio pajėgumo apsiginti. Jo iškėlimas į pirmą vietą rodo tam tikrą nenuovoką gynybos logikoje. Nuvažiuokit į Kijevą - gyvas miestas, nuvažiuokit į pafrontę - negyvi miesteliai, apšaudymai, sužeisti žmonės...

Aš lankiausi ir pafrontėje, ir Charkive, ir Mikolajive, ir Černigive, kurie nuolat apšaudomi,- skirtumas akivaizdus. Aš tiesiog sakau, kad gynyba vyksta fronte, kad priešo tanką sustabdysi ne užnugario atsparumu (nors jis svarbus, jei jį suprantame kaip drąsą), o atitinkamą ginkluotę įvaldžiusiais kariais. Todėl prioritetas yra kariuomenė.

- Klausausi jūsų ir vis labiau nesuprantu, už ką jus atstatydino?

- Juk buvo aiškiai pasakyta: kitas žmogus padarys tą patį, bet greičiau.

- Net skandalo, kuris verstų jus iš ministro kėdės, nebuvo... Nesutarėt su partiečiais, kai užuot pritaręs karo šaukliams, savo santūrumu raminot žmones?

- Grėsmes mes suprantame panašiai, tik komunikuojame skirtingai. Ginčytis su savo kolegomis apskritai lioviausi po 2022 metų rudens, kai atvykusi Vokietijos gynybos ministrė užtvirtino, kad Vokietijos ginkluotųjų pajėgų brigada, reikalui esant, prisistatys į Lietuvą per 10 dienų ir aš pasakiau, gerai, nes mes pasitikime savo sąjungininkais ir tokie yra ir šiandien galiojantys NATO standartai. Paskui dėl to buvau aršiai puolamas.

Pernai pavasarį kiekvieną mėnesį susitikinėjom su naujuoju gynybos ministru Borisu Pistoriusu, kol buvo priimtas sprendimas nuolat dislokuoti Vokietijos brigadą Lietuvoje. Vyko nematomas politinis dialogas, už kurį nuopelnus prisiėmė kiti, o viešojoje erdvėje liko įsitikinimas, kad spaudimu, jėga, galima priversti sąjungininkus paklusti.

Iš principo viešas fonas ir neviešas fonas yra kaip du paraleliniai pasauliai. Egzistuoja daug imitacijų, netikrų dalykų. Nežinau, kaip dėl kitų ministrų, bet visi priekaištai mano atžvilgiu, nors ir melagingi, nepagrįsti, buvo kartojami, dauginami, o mano nuomonė dažniausiai išvis niekam nerūpėjo. Bet aš su tuo susitaikiau dėl paprastos priežasties: arba tu turi tikslą ir eini jo link, arba tu bylinėjiesi, kaltini ir puoli kitus...

- Galbūt per silpnas pasirodė jumyse karo mentalitetas?

-Vis dėlto aš buvau Lietuvos savanoris nuo 1990 metų, 1993-1995 m. buvau apmokomas savanoriškoje krašto apsaugoje, esu Lietuvos kariuomenės leitenantas. Esu mechanizuoto šaulių būrio vadas, tokia mano karinė profesija. Karinius dalykus studijavau ne tik kaip istorikas, man tie dalykai yra pažįstami.

Suprantu, ko reikia norint išstovėti pirmoje fronto linijoje: reikia nebijoti. Reikia nesigąsdinti, juo labiau iš anksto. Priešas gali būti stiprus, gali būti stipresnis, bet atsparumas ugdomas galvoje. Mes neturime dalyvauti Rytams naudingose informacinėse atakose, jomis siekiama susilpninti mūsų savimonę, mūsų įsitikinimus. Nesigąsdinkim iš anksto, nes taip tik tapsim silpnesni, net ir turėdami gerą ginkluotę.

- Rasi nepritariate Dalios Grybauskaitės minčiai, kad mums reikėtų pereiti prie karo mentaliteto?

- Mums reikia ne prie karo mentaliteto pereiti, o prie supratimo, kad karo mes galime išvengti tik stiprindami save. Tai yra šiek tiek skirtingi dalykai: kai kiti kalba apie karo neišvengiamumą, aš kalbu apie karo išvengiamumą stiprinant savo karinius pajėgumus. Stiprių nepuola.

- Noriu klausti apie humanistinį mentalitetą: tiesa, kad jūsų iniciatyva buvo teikiama parama karių šeimoms, kuriose buvo itin sunkiomis ligomis sergančių ligonių?

- Žinot, turiu jautrių atsiliepimų, kuriuos atsiuntė kariai po mano atsistatydinimo, jų nerodysiu, nes vėl kiltų audra stiklinėje. Jie prisimena, kokios nuotaikos buvo kariuomenėje, patyrus, kad jų nuomonė vertinama, kad pasikeitė jų aprūpinimas, net materialinė padėtis - sakysim, baigęs Karo akademiją leitenantas nebepradeda tarnybos nuo minimalios algos.

Kariai - visuomenės dalis ir jų užnugaris yra šeimos, kuriose kaip ir kitur esti problemų. Panūdau išsiaiškinti, kiek karių šeimose yra sunkių ligonių. Nenoriu pasakyti, kad tai sietina vien su manimi. Dėl paramos ir pareigą Tėvynei atliekantiems, ir sunkius ligonius slaugantiems (ar sunkiai sergantiems) kariams sutarėme visi: ir politinė komanda, ir kariuomenės vadas Valdemaras Rupšys, - taip dirbo sistema. Kariuomenė - tie patys žmonės: darydavo ir rinkliavas, be to, įstatymai nedraudžia skirti paramą iš sutaupytų lėšų kartą per metus...

- Ko nepavyko padaryti einant ministro pareigas?

- Likus septyniems mėnesiams iki rinkimų, darbai paprastai užbaigiami. Mes su politine komanda tokias užduotis buvome susirikiavę. Džiaugiuosi, kad jie tęsia darbus, nes kitų profesionalų pusei metų nesurasi. Vienas tikslų - užbaigti šaukimo reformą, dabar jos likimas Seimo rankose.

Ji reikalinga, nes demografinė padėtis tokia problemiška, kad turime naikinti išimtis, kviesti daugiau jaunuolių į kariuomenę, sudaryti įvairesnes tarnybos sąlygas, kaip ir kitose šalyse. Gerokai pasistūmėjome apsirūpindami modernia kario ekipuote, bet ne tiek, kiek tikėjausi,- šitą darbą teks baigti kitiems ministrams.

- Kas toliau jūsų programoje: Seimo rinkimai?

- Dar galvoju, ar reikia toliau dalyvauti politikoje... Turiu ir įvairių kūrybinių planų, knygą pradėjau rašyti... nieko nesakysiu apie turinį... vadinkime tai knyga.

- Spėjote įsigyti kompiuterį iš parlamentinių lėšų?

- Per šešiolika metų politikoje už parlamentines nepirkau nei naujo telefono, nei kompiuterio. Mano tarnybiniam kompiuteriui aštuoneri metai, kokį gavau, tokį ir turiu, ir jo užtenka. Tiesa, ministro reprezentacines lėšas naudojau, bet tik ketvirtadalį iš galimos sumos. 90 proc. tos dalies skirdavau ukrainiečių kariams ir jų šeimoms paremti. Audito komitetas tikrino, prašė gynybos atašė patvirtinimo, ar tikrai parama buvo gauta. Tikrai.