Dar nepamiršote, kad liaudies masės tebuvo „pašaras“elitui?

Kas įsirašys į kolektyvinę atmintį, šiandien sunku spręsti, dar sunkiau sakyti, ar tie įrašai padės tautai išlikti, jei senieji beatodairiškai draskomi iš mūsų atminties saugyklų, o pasaulis, anot E. Žmuidos, vėl rankose tų, kurie agresyvūs ir iki dantų ginkluoti.

- Ar sutiktumėte, kad kolektyvinė atmintis liberalizmo gadynėje, kai sureikšminama ne bendruomenė, o individas, yra gęstanti?

- Kolektyvinė atmintis ne tik yra gęstanti, bet sąmoningai gesinama. O individas nureikšminamas, ne sureikšminamas. Stiprios asmenybės, kūrę istoriją, meną, kultūrą savo tautoms ir pasauliui, dabar nereikalingos.

- Liberalizmas juk individo laisves iškelia aukščiau už valstybę, už tautinę tapatybę, už atmintį...

- Ratas apsisuko, ideologija išsigimė - asmens laisvės adoruotojai liberalai stoja už laisvės suvaržymus, persekiojimą ir bausmes. Liberalizmas, vis labiau sureliatyvindamas vertybines nuostatas, rodo intenciją jas apskritai sunaikinti. Jis proteguoja cinizmą, tariamos tolerancijos vardan įveda policinį „cancel culture" („pašalinimo kultūra") mechanizmą, skleidžia baimės atmosferą, represuoja visuomenę. Socialinis spaudimas ir cenzūra gresia mirties nuosprendžiu mokslui ir kūrybiškumui.

- Ar ne tai ir buvo numatyta globalizmo koncepcijoje?

- Šiandien globalizuoti reiškia suniveliuoti, padaryti gyvenimą patogų, visur vienodą, be išsišokimų, be sukrėtimų, be stiprių asmenybių, vaizdų ar minčių. Apie tai jau porą dešimtmečių kalba ir mūsų filosofai. Apie tai jau parašyta sukrečiančių distopinių romanų, kurie yra pranašiškos įžvalgos ir perspėjimai. Tačiau savo laiku globalizmas greičiausiai buvo neišvengiamas ir iš principo sveikintinas ekonominis procesas, nes žmonių socialinės nelygybės, skurdo, bado problemos, dar XIX a. atrodę neišsprendžiamomis netgi Europoje, dabar pranykę iš mūsų akiračio. Jau nedaug kas prisimena, kad mūsų seneliai važinėjo vežimais, dirbo nesibaigiančius metų laikų diktuojamus darbus, vaikščiojo paskui gyvulių uodegas ir teturėjo po vieną puošnesnį rūbą. Pastarojo šimtmečio socialinė ir techninė pažanga yra stulbinanti - privalome tai suvokti ir vertinti. Ši pažanga yra žmonijos kūrybinės galios triumfas, nors neomarksistai gerovės valstybę, kurioje dabar esame, vadina šalutiniu kapitalizmo efektu.

- Ne chaosą, kuris mūsų akyse ritasi per gerovės Vakarus?

- Kadaise Zbignevas Bžezinskis yra konstatavęs, kad vis labiau technizuojamas pasaulis tampa nevaldomas. Aukštosios technologijos leidžia manipuliuoti viskuo, jos gali kurti, bet gali ir naikinti. Daug kas priklauso nuo atsitiktinumo, nematomų jėgų malonės ar nemalonės. O kai technologijos esti nukreipiamos į ideologinę sritį, siekia performuoti žmogų, naikinti kultūros paveldą, jos tampa žmonijos prakeiksmu. Visa tai arti mūsų ir „padaroma" - tuo galėjome įsitikinti per vadinamąją pandemiją. Galimybių pasai nėra atšaukti ar juolab pasmerkti. Viskas yra tik atidėta ir gali būti atnaujinta. Kalbant tiksliau, jie pamažu įvedinėjami.

- Ką turite galvoje?

- Pavyzdžiui, tik ką nuspręsta, kad visi dirbantys ir dirbsiantys su vaikais privalės turėti Teisėto darbo su vaikais kodą (QR kodą). Šį reikalavimą galima plėsti ir taikyti visoms grupėms. Suskaitmeninimas gali įslinkti tyliai, nesukeldamas pasipiktinimo bangos. Jei toks tikslas bus pasiektas, kiekvienam piliečiui, pvz., galimai bus nustatyta maisto, turto, judėjimo norma, jis taps valdomas, jo sveikata ir net gyvybė, gyvenimo trukmė bus sunorminti. Ilgainiui žmogus bus paskelbtas šiukšle, komposto maišu - tereikia psichologiškai jį nuteikti, ir atsiras šalininkų, entuziastų, bus linkstama (ar net skubama) su šia mintimi, šia paskirtimi, su šiuo absurdu susitaikyti.

- O gal jis apskritai taps nykstanti rūšis kaip dinozaurai, nes taps technologijų patarnautoju, vergu?

- Didžiąją istorijos dalį žmonės ir buvo nereikalingi. Tūkstantmečiais liaudis, masės nebuvo vertinami, į juos žiūrėta kaip į „pašarą", kuris reikalingas elitui gerai gyventi. Žiūrėta kaip į žolę, kuri auga, gali ją pjauti negailėdamas, - ji vėl ataugs. Kai užpuolikai degindami naikindavo ištisus kaimus aplink pilį, žudydami moteris, senius ir vaikus, jie nejautė didelės neapykantos tiems skurdžiams, tik turėdavo tikslą sunaikinti elito, su kuriuo kariavo, materialinę bazę.

Kad liaudis, visa tauta kažką reiškia, kad jie irgi žmonės, suvokta tik XVIII a. pabaigoje per Prancūzijos revoliuciją, kai pirmą kartą istorijoje spauda „užpumpavo" žemuosius socialinius sluoksnius ir jie, pajutę savo vertę ir galią, sukilo, ėmė valdžią ir mėgavosi aristokratų egzekucijomis. Taigi daugmaž nuo tada masės ėmė žengti į istorijos areną ir palyginti greitai, po Didžiojo karo (1914-1918) daug kur (įskaitant Lietuvą) visi piliečiai gavo balsavimo teisę, t. y. galėjo dalyvauti politikoje, nepriklausomai nuo lyties, išsilavinimo, pajamų.

Nuo to laiko tepraėjo šimtas metų, ir vėl svarstoma, ar tikrai gerai, kad visi kišasi į pasaulio tvarkymo reikalus, gal mases reikia nutildyti arba „išjungti", paliekant sprendimo teisę tik elitui.

- Regis, tai neprieštarautų ir „tvariai" pasaulio perkrovimo programai...

- Tik ką į lietuvių kalbą išversta vertinga amerikiečių mokslininko Džoelio Kotkino (Joel Kotkin) knyga „Neofeodalizmo atėjimas". Ten konstatuojama, jog šiandieniams skaitmeniniams turčiams, naujajai aristokratijai, pasaulinėms korporacijoms, kurių finansinis kapitalas gerokai viršija bet kurios valstybės potencialą, nereikalinga pasiturinti vidurinioji klasė. Todėl ją galima naikinti, paverčiant skurdžiais, aptarnaujančiu personalu. Todėl ją reikia atskirti nuo civilizacinės praeities tradicijų ir vertybių, ištrinant nacionalinių istorijų atmintį.

- Na, šiuo atžvilgiu lietuvių chunveibinai turi kuo „pasigirti" nuo tautos didvyrių niekinimo iki jos talentų persekiojimo. Vienas šviesiausių nūdienos inteligentų Giedrius Kuprevičius ta dingstimi genialiai pastebi: „Negalime išbraukti iš savo kultūros nei vieno kūrėjo, nei vienos jo sukurtos eilutės ar nutapyto paveikslo, įrašytos natos, nes tuomet seks braukymas po braukymo - kas gi nenorės būti „teisuoliu"? Ogi priešingai - išsaugoti, suprasti, įvertinti kaip visaties dalelę, be kurios toji visatis pavirs rėčiu, baugiai retėjančiu rėčiu viskam, o pirmiausiai - mūsų savasčiai, tapatybei ir egzistencijai. Visos jos, kiek suprantu, dabar didelių grėsmių akivaizdoje." Ar tai vieninteliai pavojai mūsų dienomis?

- Šiuo metu galima išskirti keletą tendencijų, kurios komplikuoja mūsų egzistenciją. Viena jų ateina iš ilgainiui sukairėjusio liberalizmo, jo skleidžiamos ir valstybiniu lygiu diegiamos multikultūralizmo, politkorektiškumo ir genderizmo ideologijos, siekio išardyti vakarietišku logocentrizmu (tradicinės hierarchinės prasmių sistemos - D.Š.), sukonstruotą gyvenimo modelį.

Kita tendencija susijusi su marksizmo ideologija. Rodos, ji turėjo išsisemti kartu su Šaltuoju karu, Sovietų imperijos žlugimu, tačiau kairioji ideologija nemirė, nes ji nebuvo pasmerkta. Nebuvo Niurnbergo proceso analogo, kuris turėjo akcentuoti filosofinius komunizmo pamatus (ypač socialinę inžineriją), pasmerkti įvykdytus nusikaltimus ir įvardyti nusikaltėlius.

- Po Šaltojo karo filosofas Francis Fukujama (Fukuyama) buvo paskelbęs istorijos pabaigą, viliantis, kad prasidės darnos ir klestėjimo amžiai. Šiandien kariaujama ne tik Ukrainoje, bet ir Azijoje, Artimuosiuose rytuose, Afrikoje... Kodėl gi nepasimokama iš skaudžių praeities, ypač XX a. klaidų? Juk turėtų suveikti kolektyvinė istorinė atmintis, ar ne?

- Didžioji problema ta, kad žmonija iš savo klaidų nesimoko. Nesimoko iš istorijos. Pamiršta konclagerius, dujų kameras ir krosnis. Visa tai „plevena" teorinio žinojimo lygmenyje, bet neliečia patirties. XX amžius dabar daugeliui atrodo kaip taikos ir progreso amžius. Nelengva jį įsivaizduoti kaip košmariškų žudynių amžių, per kurį buvo nužudyta ir nukankinta dešimtis kartų tiek, kiek per visus karus kartu sudėjus. Karai apskritai apsprendžia, kur ir kuo mes esame.

- Ne kultūrinė - istorinė atmintis?

- Kalbu apie tai, kad Europa būtų kitokia, jei V a. pr. Kr. graikai nebūtų laimėję prieš persus. Jau VIII a. Europa galėjo būti islamizuota, jei frankai nebūtų laimėję mūšio prieš musulmonus, valdžiusius Pirėnų pusiasalį. O štai Konstantinopolio mūšis 1453 m. buvo pralaimėtas - žlugo tūkstantį metų gyvavusi Bizantija, Rytų katalikybės imperija. Ne kartą žmonijos istorijos raida buvo pakibusi ties vienu mūšiu, o tiksliau kalbant, būtent mūšio baigtis ir lėmė vienokią ar kitokią civilizacijos raidą.

Žvelgiant kiek mažesniu mastu, verta prisiminti lemtingą mūsų kunigaikščio Algirdo pergalę 1363 m. prie Mėlynųjų vandenų prieš mongolus totorius. Kijevas ir beveik visos dabartinės Ukrainos žemės pateko į Vakarų Europos kultūros erdvę (prieš tai priklausė Bizantijai, bet tuo metu jau daugiau kaip šimtą metų - Aukso ordai). Per keturis šimtmečius, kai jos buvo LDK ir ATR sudėtyje, susiformavo baltarusių ir ukrainiečių kalbos ir tautos, dvasinis poreikis priklausyti Vakarų Europai, ne Maskvai.

- Kokią Vakarų civilizacijos perspektyvą matytumėte šiandien?

- Mūsų dienomis pavojus, kaip visi jaučiame, iškilęs visai Vakarų civilizacijai, ne tik Lietuvai ar Ukrainai. Vyksta tai, ką anksčiau esu pavadinęs pasauliniu karu.Vakarai traukiasi, silpnėja ir ideologiškai, ir ekonomiškai - šie procesai glaudžiai susiję. Europos Sąjungos projektas, kurtas pagal JAV analogiją, nepasiteisino. Europa tampa pasaulio provincija, antikvariniu muziejumi, laikinu pensininkų rojumi ir migrantų išsilaipinimo vieta.

Politikos ir naujovių svorio centras slenkasi į Aziją (Pakistanas, Iranas, Indija, Kinija). Kinija, kuriai dar Stalino laikais buvo perduotas branduolinis ginklas, „išdavė" Sovietų Sąjungą ir atsivėrė Amerikai (daugmaž nuo 1974 m.). Nuo to laiko ji kyla, auginasi geopolitinį ir ekonominį svorį, tampa supervalstybe. Si Dzinpingas įgyvendina naujojo Šilko kelio viziją - tiesia šimtakilometrinius tiltus per kalnus, upes ir ežerus, geležinkelio ir asfalto keliais skrodžia dykumas, stato fantastinius miestus. Ne tik Donaldas Trumpas kelia šūkį „Padaryti Ameriką vėl stiprią" - tokį pat šūkį savo tautai kartoja ir Kinijos lyderis, kalbėdamas apie tūkstantmetę savo šalies istoriją ir jos sugrįžimo triumfą.

- Ko gero, esminė tokių tikslų sąlyga turėtų būti taika?

- Kad naujuoju Šilko keliu prekės judėtų dešimtis kartų greičiau nei laivais, reikalinga taika. Kinija suinteresuota taika. Arabų tautos, kurioms pavyksta atsisakyti religinio fanatizmo ir karinių chuntų režimo, taip pat siekia klestėjimo ir nori taikos. Ir mums gal nebūtų skaudu susitaikyti su europocentrizmo praradimu, tačiau išlieka vienas didelis „BET".

Dabarties pasaulio stabilumas įmanomas tik todėl, kad pavyksta laikytis tam tikrų tarptautinių principų, kurių gaires 1795, t. y. Žečpospolitos padalijimo metais, nubraižė to padalijimo liudininkas Immanuelis Kantas traktate „Į amžinąją taiką". Išeidamas iš sprendimo, kad žmogus žmogui - vilkas, kad taikos būsena tarp žmonių nėra natūrali, jis nusakė, kaip žmonijai derėtų gyventi, paklūstant taikos reikalavimams. Nė viena šalis ar tauta negali tapti kitos grobiu, suverenios tautos turi sukurti sąjungą ir įsteigti viršvalstybinę galią, kuri prižiūrėtų, ar laikomasi taisyklių. Žodžiu, būtina prižiūrėti taiką.

- Žinote tokią viršvalstybinę galią?

-Taigi toks modelis (NATO blokas) ir buvo įsteigtas po Antrojo pasaulinio karo. Nesuskubta (ar nesuvokta) to padaryti po Pirmojo - mat Amerika, nusivylusi Paryžiaus taikos konferencijos tendencijomis, nusigręžė nuo Europos ir leido jai pačiai nagrinėti įvairias savitarpio pretenzijas, nustatinėti abejotinas sienas ir zonas, pagaliau leido išaugti ir sustiprėti dviem totalitarinėms (Hitlerio ir Stalino) diktatūroms.

Kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, Amerika kiek laiko nenorėjo į jį kištis, esą prisivirėte košės, patys ir srėbkite. Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai buvo laimėti tik amerikiečių, t. y. amerikiečių tautos, dėka - to mes irgi nesuvokiame ir neatsimename. Čia dar būtina pridėti ir Šaltąjį karą. Tačiau jei Amerika, Vakarų forpostas, nusilpsta, o Kinija dar nepajėgi prisiimti analogiškos atsakomybės, pasaulis vėl patenka į rankas tų, kurie turi ginklų ir agresijos. Pasaulis tampa nesaugus ir nestabilus.