Dr. Daiva ŠABASEVIČIENĖ: Bijau Donatui suteikti dievybės bruožų

Diena anksčiau Vilniuje, Teatro sąjungoje šiuo vardu prasidės renginių ciklas „Nepamiršti", bus atidengta simbolinė žvaigždžių siena. Teatrologė dr. Daiva ŠABASEVIČIENĖ sako, jog Banionio lygio vaidmenų per visą teatro sezoną Lietuvoje gimsta vos vienas kitas.

- Kokį Donatą Banionį jūs pažinojote?

- Susidūriau su juo dar studijuodama Sankt Peterburgo Teatro akademijoje, kai važiuodavau pas Juozą Miltinį, apsiginklavusi senoviniu krepšio dydžio diktofonu, kurį slėpdavau po stalu, kad galėčiau įrašo mygtuką nuspausti koja, nes režisierius visą laiką kartojo, kad įrašinėti jokiu būdu negalima.

Visuomet šalia jo būdavo ir Donatas Banionis. A.Strindbergo „Mirties šokį", kaip ir H. Ibseno „Hedą Gabler", kur jis vaidino vienus pagrindinių vaidmenų, teko žiūrėti Maskvoje, per Panevėžio teatro gastroles. Šie potyriai, kitaip nei vaikystės spektaklių prisiminimai, buvo formuojantys, mokantys profesijos, kitaip tariant, profesionalaus teatro pažinimo pradžia, kurios neįsivaizduoju ir be Dalios Melėnaitės, Algirdo Paulavičiaus, kitų ryškių to meto aktorių.

Fizinis pasimatymas su Donatu Banioniu įvyko 1999 metais, kai jis mūsų teatre (Nacionaliniame dramos teatre - D.Š.) vaidino Bachą sūnaus Raimundo režisuotame P.Barzo spektaklyje „Susitikimai", jame be Donato, vaidino ir Regimantas Adomaitis bei Vytautas Tomkus. Pažintis prasitęsė su šiuo spektakliu keliaujant į kitus miestus, tarkim, teko būti ir Peterburge, kur, pamenu, vos išlipus iš traukinio vamzdžius tiesiantys darbininkai ėmė šaukti: žiūrėkit, kas atvažiavo!.. Tai buvo laikai, kai rusai buvo įsimylėję ne tik mūsų aktorius, bet dar ir jų herojus.

Kadaise Juozas Budraitis pasakojo, kaip Maskvoje negalėdavo nepastebėtas užeiti į knygyną - visi išsyk puldavo prašyti autografo. Taigi Peterburge įsitikinau, kaip buvo mylimi mūsų aktoriai, pamenu, kad dėl Banionio buvo iškviestas „linkolnas", rusai juo vežiojo jį ir į televiziją, ir kitur, o mes, likusieji, buvom vėžinami kur kas kuklesniu automobiliu. Kadangi teatras be linksmybių negali, gyvenome linksmai, su Adomaičiu ir Tomkumi galėjom vakaroti kartais net iki paryčių, tačiau Donatas Banionis su mumis niekada neužsibūdavo. Čia gal suveikė Juozo Miltinio mokykla - jam jau reikėdavo pabūti su savimi...

- Gal tiesiog charakterio bruožas toks, gal jis jautėsi ypatingas?

- Važiuojant atgal Donatas su sūnumi paprašė palydovės, kad būtų gerbiamas jų privatumas, - jie norėjo privačios tylos. Manyčiau, kad šitas bruožas buvo ir Donato, ir ne Donato, - jis greičiau buvo suformuotas per daug intensyvios svetimų žmonių intervencijos į jo pasaulį. Tai visuomenė padarė jį savotišku autsaideriu. Dažnas norėjo jam paspausti ranką, pastovėt šalia, nusifotografuot, o jis per ilga nebeapsikentė būti tokiu smulkmeniškai atviru ir patogiu gerbėjams, kaip kiti, - įtampai nusivalyti jam reikėjo tylos. Iš tiesų traukinyje garsenybės neturi kur pasislėpti nuo gerbėjų, kurių lindimas kartais esti įkyrus ir net agresyvus.

Nežinau, ar tai galima sieti su politika, bet Donatas ne kartą yra pripažinęs, kad visiems apdovanojimams, kurių jis sovietmečiu nestokojo, jis neteikė didelės reikšmės. Jisai juos priėmė neatmesdamas tik dėl to, kad laikė esąs vertas jų, kaip kelionės ženklo, kaip įprasminimo to, ką buvo išgyvenęs ir nuveikęs. Prisipažino, kad nė karto jokio ordino nebuvo išsitraukęs, ar juo labiau kostiumo atlapan įsisegęs.

- Nacionaline kultūros ir meno premija jis buvo apdovanotas likus metams iki mirties. Kaip manote, kodėl tiek jis, tiek Regimantas Adomaitis, ilgus metus tiesiog buvo stumiami į tylą?

- Atėjo nauja karta, o su ja ir vis labiau ne tik popkultūroje, bet ir solidžiame mene įsivyraujanti tendencija, kad reikia duoti premijas veikliems, matomiems ir visuomenę formuojantiems žmonėms. Jeigu paimtume Nacionalines premijas, pamatytume, kad kasmet tame šešetuke būtinai bent du esti jauni; pamenu, buvo periodas, kada jomis buvo apdovanoti keturiasdešimtmečiai, penkiasdešimtmečiai, tais metais patraukę visuomenės dėmesį tiek kine, tiek teatre, nors dar tikrai nebuvo tiek nuveikę, kiek nuveikė pirmeiviai, tie žmonės, kurie sukūrė profesionalų teatrą iš esmės.

Žinoma, skaudu, kad taip atsitiko. Gal Banionio atžvilgiu suveikė ir lietuviškas išskaičiavimas, kam jam ta premija, kai jis ir be nacionalinės gana daug apdovanojimų yra gavęs, be to, kažkur papasakojęs, kad ir su Monika Viti, ir su Feliniu, su kitais kino korifėjais Europoje pietauja ir šnekučiuojasi...

- Kokią aktoriaus, kaip žmogaus, charakteristiką mums sufleruoja jo personažai scenoje? Ar įmanoma kalbėti apie asmenybės bruožus, remiantis vien jo sukurtais vaidmenimis?

- Kad neįklimptume į dideles filosofijas, pasakysiu paprastai: Donato atveju, manau, reikėtų jo aktorinėms savybėms priskirti pirmines ištakas: nuo pat kelionės pradžios, nuo pat „Lauke, už durų" dėl savo mažų žingsnelių ir išplėstų akių, faktūriškai atrodantis tuo pat metu ir išraiškingas, ir nesikeičiantis, lengvai atpažįstamas iš karto, jis sugebėdavo tą patį savo arsenalą, tas pačias manieras taip taikliai psichologiškai įkaišioti į visus personažus, ar į bjaurų, ar į gerą, ar, tarkim, į genialųjį Bachą, kad mes į jį žiūrėdami matydavome ir Bachą, ir Donatą. Žiūrėdami režisieriaus Algirdo Dausos įrašytas „Lauke, už durų" repeticijas, galime suprasti, dėl ko Donatas Banionis yra genialus: jis tartum transcendentinė būtybė sugeba sugauti, ką sako Miltinis, ir akimoju be jokio „tiltelio" išspinduliuoja jo mintis,- taip dirbant vienas per kitą, vienas per kitą jis sukuria vieną geriausių savo vaidmenų.

Nors jam teko vaidinti ir kai kurių kritikų itin vertinamame Andrejaus Tarkovskio filme „Soliaris", tačiau aktorius žvelgė į režisieriaus darbą realistiškai ir kartais netgi kritiškai kai kurių mizanscenų atžvilgiu. Jeigu palygintume šiuodu režisierius, būtų akivaizdu, kad Donatas Banionis iki paskutinės gyvenimo akimirkos pirmenybę teikė Juozui Miltiniui,- nuo kūrybinio kelio pradžios iki pabaigos jis buvo jo gyvenimo guru. Pasakęs ką nors protinga, būtinai tarsteldavo, kad taip Miltinis sakęs, jis tik pakartojęs jo žodžius...

- Galbūt dėl to klaidžiojo ir tokia nuomonė, esą Donatas Banionis nebuvo toks talentingas, tiesiog jam pasisekė pakliūti į geras rankas...

- Aš labai bijau utriravimo, bijau suteikti jam dievybės bruožų, bet turime pripažinti, kad jis gyveno laiku, kai žmonės tikėjo autoritetais, - mes šito dabar net suvokti negalime. Tikėti autoritetu - tolygu save kelti genialumo link , ir Banionis buvo vienas iš tų, kuris tikėjo autoritetais, jis taip stipriai tikėjo, kad jo kelionė gal kartais atrodė tiesmuka, gal kažką ir įžeidžianti - ieškodami galėtume pažerti negatyvumo trupinių ir net priskaldyti malkų, bet ar šiandien to reikia, kai tų malkų ir šiaip priskaldoma daugiau nei yra iš ko...

Jis buvo europietiško tipo menininkas, o europietiškai kultūrai būdinga, kad žmonės esti įvairiapusiškai išsilavinę, įgiję daug proto bei žinių. Donato Banionio atvejis toks ir yra: mokyklą jis baigė aukso medaliu, puikiai mokėsi amatų mokykloje, pianinu grodavo valandomis, dirbo statistu Valstybės teatre Kaune ir pan. Jis realistiškai matė pasaulį ir galbūt mums, lietuviams, labiau norėjosi jo poetiško scenoje ar kine...

Man atrodo, kad tik didelis realistas galėjo nuo nulio išauginti tokį vaidmenį, kaip tai darė Donatas Banionis. Šiandien Lietuvoje matom daugiau mažiau funkcionuojančius aktorius, kurie būna labai įdomūs, matome, kaip jie dainuoja, šoka, juda, tačiau tokių stiprių vaidmenų, kokius sukūrė Donatas, iš viso per visą Lietuvą būna gal vienas kitas per sezoną.

- Kaip manote, kada didesnės galimybės iškilti tokio masto, kaip Banionis, aktoriams: autoritetų garbinimo ar jų menkinimo laikais?

- Manau, kad tai nedaloma. Tai nepalyginama. Vis dėlto viskas yra viename. Teatras yra socialus menas, jis negali būti kitoks, negu visuomenė, jis yra visuomenės dalis. Aišku, mes esame įpratę, kad teatras yra aukščiau už dabartį, kad jis mums sufleruoja kitą realybę, bet neabejoju, jeigu režisieriai būtų taip išsilavinę, kaip Donatas Banionis, teatrai būtų labai stiprūs.

- Štai ir palyginom. Erudicija plius padorumas lygu kultūra, - jūsų knygoje „Smėlio pilys" teigia Algimantas Masiulis. Ar erudicija nebuvo išskirtinė Juozo Miltinio teatro žymė?

- Miltinis buvo toks žmogus, apie kurį sakydavom: jei nori konflikto, pasikviesk Miltinį, jei nori, kad vakarėlis būtų suardytas ir baigtųsi gumulu gerklėje, pasikviesk Miltinį. Turėdamas žemaičio uoslę, jis nemėgo miesčioniško gyvenimo ir negailėjo kritikos buržuazinei aplinkai, tačiau pats mėgo kavą gerti iš gražaus puodelio, mėgo geras knygas ir gerą vyną...

Jo sukurtas senasis Panevėžio teatras išlieka dvigubo prado reiškinys: vieni aiškina, kad jis buvo genialus, kiti aiškina kitaip, bet kai prisimeni Petronaičio nusižudymą, Melėnaitės žvilgsnį į „Mirties šokio" suknelę, Paulavičiaus buto sienas, nuklotas lentynėlėmis su archyviniais to meto liudijimais - užrašais, garso įrašais, sąsiuviniais, kompaktais ir pan., kai matai tuos surinktus ir išsaugotus lobius, supranti, kad nebuvo Miltinio legenda išgalvota, kad jie ir buvo šitai legendai, kuri yra greičiau ne žodis, o būsena, įminti.

Būsena, kurios nė vienas jų neišdavė, kurioje jie, visi aktoriai, buvo nuo pradžios iki galo, nors paprastai iš tokio gniužulo žmonės nori ištrūkti, o iš jų niekas neišsiveržė. Kodėl jiems įdomiau buvo neigti buitį, kankintis prieš repeticijas ir po jų, o ne gyventi normalų kasdienišką gyvenimą su išeiginėmis ir ramiu miegu. Išlieka didelė paslaptis...

- Apskritai tokia talentų griūtis, kokią matėme Banionio laikais, buvo ir yra didelis stebuklas...

- Donatas gyveno tuo laiku, kai aktoriai buvo tautos balsas: jie buvo kviečiami ir į susitikimus su visuomene, ir į įvairiausius pobūvius, ir nebūtinai politinius...

- Būna laikas, kai reikia tautos balso, būna laikas, kai jo nebereikia?..

- Manau, tokia išvirkščioji demokratijos pusė, - joje nebelieka lyderystės.