Eksrespublikonas Linas RIMKUS: Tai buvo beprotiškiausias laikas!

Vito Tomkaus idėja įkurtas „Respublikos" laikraštis buvo naujas ne tik savo forma ir turiniu leidinys, bet ko gero vienintelis išlikęs nepriklausomas nei nuo savų, nei svetimų kapitalo ir iki mūsų dienų neišdavęs nei Sąjūdžio principų, nei jo žmonių.

Tiesa, Rytis Taraila jame tesidarbavo kelerius metus, tačiau tai nė kiek nemenkina jo pasiryžimo ir rizikos veikti naujomis nenuspėjamomis sąlygomis. Vienas iš skaitmeninio maketavimo dizaino pirmeivių Lietuvoje Linas RIMKUS, sukūręs „Respublikos" logotipą bei originalų maketą, laiką, prabėgusį tarp revoliucingų asmenybių, vadina beprotiškiausiu tarpsniu jo gyvenime.

- Tavoji karjera „Respublikoje" prasidėjo nuo jos užrašo kūrimo?

- Kai gavau šį užsakymą, dirbau sukarintos „Vilmos" gamykloje dailininku. Dariau reklamas, bet kūrybos atžvilgiu darbas čia buvo toks beviltiškas, kad labai apsidžiaugiau atsiradusia galimybe ir nieko nelaukęs iškart nusipiešiau eskizą.

Kadangi buvo pageidaujama, kad šalia laikraščio pavadinimo atsirastų ir Vytis, panaudojau savąjį variantą (dar buvo nepasibaigęs herbo heraldikos konkursas, kuriame ir man teko dalyvauti). Pirmi „Respublikos" numeriai išėjo su mano Vyčiu (paskui buvo nuspręsta jo atsisakyt ir liko tik pavadinimas).

Buvau numatęs ir vėliavos spalvas, bet tuomet „Respublikos" spaustuvė turėjo dvispalvę spausdinimo mašiną. Kai kažkokia proga svetimoje spaustuvėje buvo išleistas numeris su spalvotu logotipu, visiems atrodė didžiulis stebuklas.

Taigi kai su savo projektu nuėjau į Spaudos rūmus, pas Vitą Lingį, kuris tuo metu, berods, buvo „Vakaro žinių" atsakingasis sekretorius, atsimenu, padėjau jį ant stalo ir pamačiau, kaip visi nuščiuvo, o Lingys, o gal Taraila sako: „Čia panašu į tai, ko mums reikia".

Ir iškart Lingys paklausė, kiek noriu už tą darbą. Išniro galvoje vieno kursioko pasakojimas apie tai, kaip jam pardavinėjant skulptūrą, pirkėjas irgi paklausė, kiek jis norintis už darbą, jis sakė patylėjęs patylėjęs, ir pats pirkėjas pasiūlė sumą, kuri buvo trigubai didesnė, nei būtų pats norėjęs.

„Matyt, kartais patylėjus galima iš to gerai uždirbt", - pasakojo jis. Ir aš tą prisiminęs, pradėjau muistytis, sakyti, kad nežinau, tada Lingys iš karto nukirto kaip kirviu: „Pusantro tūkstančio užteks?" Rubliais, bet vis tiek tai buvo kosminė suma, aš net nutirpau, nes tuo metu už tokį darbą galėjai gauti tris keturis šimtus... Taigi ir aš patylėjęs nemažai uždirbau.(Juokiasi.)

Po kiek laiko sekretoriato vadovė Ramunė Jurskytė paskambino ir paklausė, ar nenorėčiau pas juos dirbti. Pagalvojau, nieko aš neprarasiu, tuo labiau kad jau ruošiausi ieškoti kito darbo... Sutikau, nors neturėjau jokio supratimo, kaip kuriamas laikraštis. Man patiko ta kompanija. Galimybė dirbti su kompiuteriu. Juk iki tol, galima sakyti, jo net nebuvau matęs.

- Iki tol buvai išbandęs ir knygos, ir kino („Neatmenu tavo veido", rež. Raimundas Banionis) dailininko duoną, kūrei vokus muzikos plokštelėms, o kuo laikas „Respublikoje" pačiam pasirodė kitoks?

- Kažkada paskaičiavau, kad „Respublikoje" dirbau kokius penkerius metus. Ji man liks visiems laikams nepakartojama patirtis. Tai buvo ir ryškiausias, ir intensyviausias, ir sunkiausias, ir linksmiausias, ir beprotiškiausias mano gyvenimo laikotarpis.

Lietuvoje tuo metu vyko tikra revoliucija tiek politikoje, tiek ir žmonių galvose. Viskas vyko vienu metu ir labai greitai. Visko buvo daug: radosi naujų laikraščių, keitėsi technologijos. Atsimenu, atsiimti pirmo iš Amerikos atsiųsto kompiuterio į Maskvos oro uostą važiavo visa laikraščio delegacija.

Buvo gauti du kompiuteriai, vienas - mums, kitas „Atgimimui". Iki tol bandėme darbuotis senuoju IBM kompiuteriu, jo programos buvo beviltiškos. Vienintelis Mausas mokėjo su juo dirbt, jis buvo priimtas, kad padėtų mums išleisti pirmuosius laikraščio numerius.

- Mausas?

- Aš iki šiol nežinau jo pavardės. O kas gi jam davė šitą pravardę, jei ne Vitas Lingys? Pačią pirmą dieną jis buvo pakrikštytas Mausu. Kai jis išeidavo baigęs darbą penktą valandą, prie kompiuterio su kolega prasėdėdavome iki išnaktų, bandydami jį prisijaukinti.

Kai sulaukėme „Mac" kompiuterių, iškart pamatėme, kad tai yra žymiai geresnė technika, bet įsisavinimo problemų irgi buvo daugiau, nei reikia. Prisimenu, Ramunė Jurskytė sakydavo, kad be to kompiuterio giliaspaude kelis kartus greičiau išleistum laikraštį. Iš tikrųjų, pradžioje buvo toks paradoksas.

Kai įvaldėm „Macus", nebeprisimenu kuris - Lingys, Taraila ar Tomkus, - paragino susirasti daugiau dizainerių, tada buvom tik dviese. Kol jų ieškojau, norėdami susipažinti su kompiuterio galimybėmis, ateidavo net profesoriai iš Dailės akademijos, bet pažiūrėję pažiūrėję, „nieko čia gero", sakė.

Dailės klasikų kompiuteriais nenustebinsi. Paskui prisireikė ir asistentų, nes darbo apimtys augo kone kiekvieną savaitę, kiekvieną mėnesį. Man vis atrodydavo: dar truputį, ir įeisiu į vėžes, bet kai jau atrodė, įeini į tas vėžes, staiga išgirsti: darom nebe tris numerius per savaitę, o visus šešis... Ir vėl viskas iš naujo, paskui girdi: leisim numerį ne aštuonių, o visų šešiolikos puslapių, paskui - net trisdešimt dviejų, paskui dar toks ir toks priedas bus.

Kai buvo daromas laikraštis, į tą nedidelį kambarį, būdavo, susigrūs kokie penkiolika žmonių ir visi rėkia, net nežinai, kurio klausyti... Jei būtų kas nufilmavęs, kaip daromas laikraštis, pagalvotum, beprotnamis kažkoks.

- Taviškis kambarys buvusiuose Vyskupų rūmuose, kur redakcija pradžioje buvo gavusi patalpas, irgi kaip iš filmo - belangė su dviem stalais ir seifo durimis...Vis dėlto tą laiką esi vadinęs kūrybos rojumi.

- Metalines duris palikdavau atlapas, o langus man atstodavo kompiuterio ekranas. Šį periodą Šventaragio gatvėje linksmai vadinu „seifiniu" ir labai gražiai prisimenu, nes buvo labai gera kompanija, labai gera kūrybine atmosfera.

Esu tiek ir tiek prisieksperimentavęs dizaino srityje. Pavyzdžiui, esu sumaketavęs puslapį, kur visos kolonėlės skirtingo pločio, - man atrodė nuobodu tekstus laužyti vienodomis skiltimis. Gražiausia, kad niekas nedraudė man tų erezijų, kaip kitame leidinyje, kur nustatomos taisyklės ir paskui dūstama nuo jų, ir numeris su tokiu puslapiu buvo išspausdintas, bet nusprendžiau ties tuo sustoti, nes, norėdamas pabėgti nuo šablonų, dar ne to buvau prisigalvojęs.

- Galima ką nors pasakyti apie leidėjų charakterį pagal tuometinius jų kabinetus?

- Vyr. redaktorius Vitas Tomkus dirbo erdviame kambaryje, kuriame vykdavo susirinkimai. Pavaduotojas Rytis Taraila buvo išsirinkęs tokio pat dydžio, kaip ir redaktorius, kabinetą, solidų, tik viešpatavo jame vienas. Visų keisčiausias buvo pavaduotojo Vito Lingio pasirinkimas.

Jo kambarys buvo apvalios formos, medžiu puoštomis sienomis ir vitražais. Nebuvau tokios patalpos matęs - gal tai buvo kambarys-klausykla, gal priimamasis ypatingiems vyskupų svečiams. Kai užeidavau pas Vitą Lingį, reginys būdavo nepakartojamas: užstalėje - jis, apsikrovęs popierių kalnais, smilkstanti cigaretė, dūmų debesys... Fiziškai jo kabinete tik du trys žmonės galėjo atsisėst, bet net ši aplinkybė nevaržė jo populiarumo.

- Kodėl jis tave praminė Otu?

- Toks Lingio fenomenas. Tiesiog tada buvo lietuvių kalba pasirodęs Remarko romanas „Juodasis obeliskas", vienas jo personažas buvo dailininkas Otas, labai keistas, nerimtas personažas, jei nepasakius blogiau... Tik užėjus kalbai apie šią knygą, Lingys iškart mane pašaukė Otu, ir visi prapliupo juoktis, pasigavo ir kitaip nebevadino.

Paskui jis sako: „Iš didelės pagarbos tau duosiu ir tėvavardį. Niekas neturi tėvavardžių, tik tu būsi Karlovičius"... Gražiai skamba, matyt. Atrodo absurdiškai, bet jo bajeriuose absurdas buvo visame kame. Negali prisiminęs nesijuokti...

Vienu metu, vienas iš pavaduotojų, Taraila ar Lingys būdavo atsakingi už pirmą laikraščio puslapį, kai pagal turimą schemą reikėdavo išdėstyti parengtą medžiagą, tai Lingys, užuot surinkęs failus, prisėsdavo prie manęs: „Oto Karlovičiau, tai darom?" Darom, sakydavau, tik ką? „Rašyk!", - sakydavo Lingys ir imdavo improvizuoti. Sakau jam, šitas žodis per ilgas, gerai, sako, tuoj bus trumpesnis.

Vienu metu jis darydavo viską: ir antraštes, ir anonsus sugalvodavo, ir taisydavo, ir viską žaibiškai, kvatodamas, nes su juo kitaip buvo neįmanoma. Jokių nesutarimų esminiais klausimais nekildavo, gana greit rasdavome gerų sprendimų.

Neatsistebiu jo išradingumu; kartais reikalaudavo tiesiog neįmanomų dalykų, ko kompiuteriai dar negalėdavo padaryti. Esam suguldę pirman puslapin įsimintinų montažų: vienus tipus didindami, kitus sumažindami, sodindami už grotų...

- Kitus „Respublikos" leidėjus irgi taip gerai prisimeni?

- Kad su Lingiu daugiausia turėjau reikalų, galima sakyt. Su Tomkumi ir Taraila nebuvo tokių artimų darbinių santykių. Būdavo, per pertrauką užeini į sekretoriatą, ir Lingys ateina, visi sėdim, rūkom ir kokias 20 minučių be perstojo žvengiam, - bet staiga jis atsistoja ir, nieko nesakęs, išeina.

Jo humoras buvo nepaprastas, jis sugebėdavo daryti jį tiesiog iš oro, iš dabarties, jam buvo gana išgirsti kokią nors frazę, pamatyt žmogų, iškart duot jam pravardę kokią nors.... jam natūraliai viskas išeidavo.

Kartą, kai su juo buvom Vokietijoje, į jo kambarį vakarais nekviečiama sugužėdavo visa grupė, - tokia didelė buvo jo asmenybės trauka. Žinoma, rašant kriminalistikos temomis daug nepajuokausi, tačiau jo rašiniuose būdavo apstu šauktukų, daugtaškių, nebaigtų minčių, nutylėjimo, - visas virpėjime buvo jo stilius...

- Kaip klostėsi tavo gyvenimas po „Respublikos"?

- Buvo gal du, ne, - trys etapai. Eksperimentai „Respublikoje" baigėsi, prasidėjo rutina, ir aš nebeišmaniau, kaip pramušt jos luobą. Jeigu būtų buvęs gyvas Lingys, gal ir nebūčiau susigundęs vienos reklamos agentūros kvietimu, bet Lingio nebebuvo (1993 m. spalio 12 dieną jis buvo nušautas mafijos), o jie labai mane verbavo ir aš sutikau.

Penkmetis be „Respublikos" irgi buvo įdomus ir sėkmingas, atsirado sava klientūra, ir aš supratau, kad, ko gero, atėjo laikas dirbti sau. Nusipirkau visą reikalingą techniką, tai jau nebuvo tie laikai, kai įsigyti kompiuterį buvo kažkoks kosmosas.

Klientų netrūko, bet gavęs Laimos Lingienės pasiūlymą kurti firmą, sutikau. „ProDi" vėl buvo naujas etapas. Įkūrėme fotostudiją, vėl buvo viskas įdomu, bet gyvenimas klostosi bangomis. Kai viena išsisemia, nuslūgsta, jauti poreikį daryti, kurti kažko naujo...

- Mūsų laikraščio likimas irgi klostosi bangomis...

- Po kompiuterinės revoliucijos, įvyko kita, skaitmeninė revoliucija. Atsirado internetas, kaip grybai po lietaus ėmė dygti internetiniai, tarp jų ir „Lietuvos ryto" portalai, tik „Respublika" labai ilgai delsė sekti jiems pavymui. Toks buvo neįvertinimas perspektyvos, kad niekur nesidėsi, tik prarasi labai daug.

Prarasi laiką, per kurį konkurentai susirinks skaitytojus... Vitas Tomkus, be abejo, žinojo technikos poveikį, matė, kad viskas progresuoja, neišvengiamai tobulėja ir negailėjo pinigų naujiems kompiuteriams, vienu metu technine prasme buvom absoliutūs lyderiai ir netgi konsultavome „Lietuvos ryto" techninio centro darbuotojus. Tuomet „Lietuvos rytas" praktiškai buvo miręs, iš jo visi šaipėsi, o „Respublika" ėjo tūkstantiniais tiražais. Paskui jo leidėjai susikaupė ir pradėjo mus sparčiai vytis.

Pagrindinis karas buvo dėl reklamos, - tuomet didžioji jos dalis buvo skelbiama laikraščiuose ir žurnaluose. Mūsų reklamos skyriuje, prisimenu, dirbo spalvinga asmenybė - Mamuka, irgi Lingio duota pravarde, toks vyresnis už mane gal 5, 6 metais, jeigu ne daugiau.

Jis sėdėdavo mažam kambariuke, žirklėmis karpydavo reklamas, klijuodavo į popierinį maketą ir rūkydavo rūkydavo... Ant jo stalo stovėjo tikra kaukolė, į kurią jis barstė pelenus... Atrodė žiauriai, bet kodėl Lingys jį praminė Mamuka, nežinau.

Irgi toks neįtikėtinas personažas, kuris ištisai pirkdavo knygas ir tiktai kietais viršeliais. Kiekvieną dieną bėgdavo į knygyną, o grįžęs ne tuščiomis džiaugėsi: „Gavau". Klausėm, kodėl pirkinėja tas knygas, o jis tvirtino, kad jos - didelė vertybė. Jo namuose mane pribloškė visos sienos, užpildytos knygų eilėmis ir knygų kalnai po kojomis, ant grindų. Keisčiausia, jei kas parodydavo knygą minkštais viršeliais, jis sakydavo, kad tai bevertė knyga...

- Nemanai, kad „Respublikos" laikraštis pralošė savo nekompromisiškumu?

- Jis turėjo savo liniją, jis buvo skandalingas tam tikra prasme, - vieniems tai buvo priimtina, įdomu, - kitiems gi atvirkščiai; vienus traukė, kitus atstūmė. Kita vertus, laikai keitėsi, o „Respublikos" stilius išliko toks pat skandalingas, ir dalis skaitytojų panūdo kažko ramesnio.

Bet ne man apie tai spręsti, ištikimybė principams, matyt, irgi turi savo kainą.

Lino Rimkaus CV

1977-1982 m. Valstybiniam dailės institute (dabar Dailės akademija), studijavo dizainą, įgijo grafinio dizaino specializaciją

1983 -1988 m. dirbo dailininku „Vilmos" gamyklos reklamos skyriuje

1989 -1994 m.- vedantysis „Respublikos" dienraščio dizaineris

1994 -1998 m. - darbas reklamos agentūroje, 2000-2010 m. - firmoje „ProDi", nuo 2010 m. iki dabar savo įkurtoje įmonėje „Kubo forma".