Eksrespublikonas Valdas VASILIAUSKAS: Pilkųjų diktatūra jau mūsų kieme

Atrodė, kad ir garsus knygos pavadinimas „Didysis anonimas. Kas valdo Lietuvą?" praranda savo aktualumą, tačiau jos autorius, buvęs respublikonas Valdas VASILIAUSKAS purto galvą.

- Interneto pievose mačiau antraštę „Didysis anonimas grįžta"... Ką tai galėtų reikšti?

- Jis negali grįžti, nes niekur nebuvo išėjęs. Rinkimų rezultatai ničnieko nepakeitė, nes tai viso labo fasadinė, imitacinė demokratija.

- Vadinasi, ne iš balos „Delfi" užsakymu liepą atlikta „Spinter tyrimų" apklausa „išaiškino", kad tinkamiausia premjero pareigoms esanti ekspremjerė Ingrida Šimonytė?

- Tokios apklausos yra tik vienas iš manipuliacijos įrankių. Kadangi konservatoriai valdo pinigus iki šiol (jų piniginė yra energetika ir skandinaviški bankai, kuriems jie pataikauja nuo prezidentės Dalios Grybauskaitės valdymo dienų), nėra ko stebėtis, kad jiems tinkamiausia premjerė yra Šimonytė, kuri, sakyčiau, yra valstybės nelaimė.

- Vadinasi, nė nesvarbu kas esti premjero kėdėje?

- Manau, kad didžiausia socialdemokratų, kaip ir „valstiečių", 2016 metais su triuškinančia pergale laimėjusių rinkimus, klaida buvo taktika, kurios jie ėmėsi norėdami kaip galima švelniau patvarkyti žiniasklaidos centrą LRT. Jų bandymas buvo bevaisis ir jie buvo sutriuškinti, kaip ir Gintautas Paluckas, persiėmęs Algirdo Brazausko maniera visiems taikiai plekšnoti per petį.

Neteisinu jo, gink Dieve, nes jis sėkmingai painiojo viešus ir asmeninius interesus, siekdamas ir gaudamas lengvatinių paskolų savo verslams, gal net padėjo suklastoti kokį dokumentą, tačiau nieko jis nepavogė, jei palygintume su tais nežinia kur prašapusiais beveik 700 Šimonytės vyriausybės milijonų, kurių galų net valstybės kontrolė nesugebėjo rasti. Sako dabar, kad ne į tą eilutę jie buvo įskaityti, bet kyla klausimas, kokia tokiu atveju valstybėje tvarka, jeigu negali pasakyti, kam tu juos panaudojai. Tai atskaitomybės visuomenei ir skaidrumo klausimas.

Palucko ir konservatorių nusižengimus net juokinga gretinti: pavyzdžiui, jo istorijoje nėra grandiozinių statybų, kurias nežinia iš kokių finansinių šaltinių vykdė konservatorė Monika Navickienė. Nėra ir milžiniško pralobimo, kaip Austėjos ir Gabrieliaus Landsbergių šeimoje, kuri nedirbusi privačiame versle, išskyrus mokyklų verslą, juokina Lietuvą ir pasaulį tuo, kad iš švietimo galima taip pralobti, kaip iš prekybos ginklais ar narkotikais... Juokauju, kad Paluckas bandė būti politikoje vegetaras, užtat ir buvo suvalgytas...

- Norite pasakyti, kad didžioji socialdemokratų ir „valstiečių" klaida buvo ta, kad iš esmės nebuvo reformuotas nacionalinis transliuotojas LRT?

- Palucko atvejis parodė, kad jo puolimas, kaip, beje, ir kandidatės į premjeres Ingos Ruginienės juodinimas, nesulaukė jokio pasipriešinimo, - valdančioji partija buvo visiškai paralyžiuota. Ji pasirodė visiška bejėgė ir neatsirado nė vieno politologo, kuris būtų pabandęs juos pateisinti. Praktiškai stebėjome LRT žaidimą į vienus vartus. LRT, vienintelei iš žiniasklaidos priemonių, nereikia rūpintis reklama, jai viskas garantuota asignavimais, - praktiškai apie 70 milijonų kasmet.

Turtinga techninė bazė, šiuolaikinės televizijos studijos, informacinė aprėptis yra tas indas, iš kurio maitinasi neva nepriklausomi tapinai, valinskai ir kiti panašaus plauko nuomonių formuotojai. Jeigu šita informacinė bazė nesutriuškinta, gajus lieka ir visas jos maitinamas tinklas, apraizgęs mūsų politinę sistemą, visą valstybę.

Tą puikiai suprato lenkai, nepalikę savo nacionalinio transliuotojo likimo valiai, o užėmęs premjero kėdę liberalas Donaldas Tuskas, galima sakyti, tiesiog įvykdė perversmą televizijoje, numojęs ranka į liberalizmą, žmogaus teises ir žodžio laisvę. Šito nepadarius, žaidimas ir ateity vyks į vienus vartus, kadangi LRT yra leftistinė globalistų irštva (aš vadinu ją landyne), - konservatoriams tarnaujantis leftistinis, kitaip tariant, vakarietiško kultūrinio marksizmo Lietuvos centras. Gražu būti Lietuvos „patriotu", kai tau tarnauja žiniasklaida, valstybės tarnybos ir jos biudžeto ar Europos fondų pinigai. Patriotizmo ir pinigų sąjunga, tėvynės meilė už pinigus yra galinga jėga... (Juokiasi.)

- Kadaise paties įkurtame savaitiniame žurnale „Veidas" pradėjote spausdinti straipsnių ciklą „Amžinasis nomenklatūros pavasaris", kuriame paviešinote Algirdo Brazausko užgyventas sodybėles. Kaip jos atrodo šiandien, lyginant su valdžiažmogių apetitais?

- Beje, galiausiai su Brazausku mes susidraugavome, jis vadino mane vardu ir ne kartą esame išlenkę taurelę kitą...

Puikiai atsimenu, kaip mes padarėme pirmą savaitinį žurnalą ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos kraštuose. Tuo metu buvau nepartinis konservatorius ir mano akyse skleidėsi didžiojo melo, kuris dabar yra itin išvešėjęs, užuomazgos. Mes tada neišdrįsom pasakyti, iš kur ir kaip atėjo išsivadavimas ir nepriklausomybė. Buvo pradėti kurti mitai, kad čia labai drąsu ir herojiška, o nūnai jau akivaizdu, kad Tarybų Sąjungą sugriovė nomenklatūra, vidurinioji klasė, pamačiusi, kad atsilikimas nuo Vakarų, kurių gyvenimą jie norėtų gyventi, vis katastrofiškesnis...Juk ne veltui daugiau negu pusė Sąjūdžio iniciatyvinės grupės buvo komunistai.

Tik paskui tauta pabudo ir pakilo, jos niekas negalėjo sustabdyti, atėjo išsivadavimas. Lūžis įvyko maždaug 2008 metais, kai buvusi nomenklatūra iš KGB ir kitų partinių struktūrų pajuto, kad gėda (net Rusijoje) būti komunistu ir pamažu persikraustė į kitą stovyklą - iš kairės į dešinę. Tada prasidėjo Sąjūdžio istorijos perrašymas, jo geriausia iliustracija galėtų būti Grybauskaitės ir Vytauto Landsbergio duetas. Iki tol, kol premjeras Brazauskas išsiuntė Grybauskaitę į Europą komisare, ji darbavosi jo Vyriausybėje finansų ministre, bet paskui įvyko simbiozė: iš Briuselio ji grįžo jau nebe pas Brazauską, o pas Landsbergį.

Mano surasti ir demaskuoti Brazausko namiūkščiai, kuriuos jis buvo pasistatęs per Maskvos ekonominę blokadą, atrodo kaip stilingos šuns būdos, palyginus su Gabrieliaus Landsbergio pasibjaurėtinos architektūros namais Vilniaus centre,Vasaros gatvėje. Bet miestovaizdžio sudarkymas niekam nerūpi, kaip ir neteisėtas praturtėjimas, kuris baudžiamas įstatymu. Reikalas tas, kad dabartinė nomenklatūra („politinis elitas" ar „naujoji aristokratija") yra didžiausi Landsbergio ir konservatorių šalininkai, nebūtinai partiniai, bet, pažiūrėjus jų šaknis, matysime: diduma jų iš ten, iš senosios nomenklatūros, iš KGB ar komjaunimo atėję.

- O iš kur atėję patys konservatoriai?

- Šiuo atžvilgiu iškalbinga Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) raida. Savo įkūrimo metais (1993 m.), užsiangažavusi kaip dešinioji patriotiška partija, tautiškų ir krikščioniškų vertybių puoselėtoja, Lietuvos partizanų, „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos", politinių kalinių ir tremtinių, nepalaužiamų disidentų Alfonso Svarinsko, Sigito Tamkevičiaus, Jono Kaunecko, Nijolės Sadūnaitės, Roberto Grigo ir kitų tradicijos tęsėja, ilgainiui virto tikrų tikriausia neoliberalia globalistų politine jėga, kurios jaunimas buvo užsimojęs iš pavadinimo išbraukti LKD.

Nors konservatoriai dar iš inercijos mėgsta dangstytis patriotizmu, tautiškumu, konservatizmo ir krikščioniškomis vertybėmis, tačiau tai tik negrabus kamufliažas, - transformacija, tranzitas jau seniai įvykęs. Dabartinių laurinavičių, kurie yra didžiausi patriotai, mosuoja Ukrainos vėliavomis, uostinėja, kas važiuoja į Maskvą, kas ten turi giminių (tarybiniais laikais fiksavo, kas jų turi Vakaruose), kilmė - komjaunuoliška.

- Įdomu, kaip jums iš nepartinio konservatoriaus pavyko tapti respublikonu?

- Buvo netikėta, kai Vitas Tomkus pakvietė redaguoti „Respubliką", nes mūsų santykiai buvo permainingi. Jaunystėje, kai „Respublika" buvo labai galinga, leidau sau pakritikuoti ir laikraštį, ir asmeniškai redaktorių. Panašiai nutiko, kaip ir Bronislovo Lubio atveju: jį buvau supeikęs knygoje „Amžinasis nomenklatūros pavasaris", o jis po kiek laiko mane pakvietė į „Lietuvos žinias".

Kai kurie mano draugai nustebo dėl mano pasirinkimo, kadangi labai ilgai dirbau pagrindinio Tomkaus konkurento Gedvydo Vainausko leidiniuose. Tik „Respublika" buvo paskutinė oficiali darbovietė, paskutinis uostas. Esu sukūręs nemažai redakcijų ir paprastai, kai surenki įvairių patirčių, bruožų žmones, reikia laiko vieniems kitus geriau pažinti ir suprasti, bet atėjęs į „Respubliką" pasijutau kaip savo jaunystės laikais „Literatūroje ir mene". Ten darbavosi vien profesionalai senbuviai, kaip nuluptus pažįstantys vieni kitus, ir nieko nereikėjo įrodinėti, taip ir čia nereikėjo nieko mokyti.

Šeši mėnesiai joje buvo labai įdomūs ir produktyvūs, nors atėjau į „Respubliką" tuo metu, kai tradicinė popierinė spauda visam pasauly buvo gniuždoma dėl skaitmeninės revoliucijos, interneto, o mūsų vyriausybės viena po kitos atakavo joms oponuojančią „Respubliką", karpė finansines galimybes ir skatino izoliaciją reklamos ir platinimo rinkoje. Valdžia „Respubliką" visuomenės akyse pavertė juodąja avimi.

Tokia buvo realybė, kurios negalėjai pakeisti, tik pamažu pradėjo mane erzinti, kad, pavyzdžiui, negali pasiųsti žmogaus į Seimą, kur informacija tave pati suranda, nes finansinės galimybės neleidžia priimti daugiau žurnalistų. O jeigu dirbi tik telefonu, tokia žurnalistika tampa imitacija.

- Nepriklausomybės pradžioje žiniasklaidą dar galėjai laikyti ketvirtąja valdžia. Kas šiandien jos funkcijas yra perėmęs? Andrius Tapinas?

- Kaip sako žurnalistas Audrius Siaurusevičius, tai - vieša paslaptis. Faktiškai tada žurnalistikai buvo svarbu ir žodžio valdymas, ir pagrindinis dalykas - tiesa, mat visi tavo gabumai, meistriškumas, profesionalumas pavirsta į nieką, jeigu nusižengi aštuntajam Dievo įsakymui: nekalbėk netiesos. Prie visų santvarkų ir valdžių svarbiausia žurnalistui - nemeluoti, antraip jis virsta apgailėtinu „melagingų naujienų" gamintoju ir platintoju, kaip yra įvykę šiandien, kai žurnalistika traukėsi traukėsi ir tiesiog suzmeko mūsų akyse.

Daug priežasčių, kodėl ji taip sumenko. Kaip minėjau, pirmiausia, pasaulinė tendencija, skaitmeninė revoliucija ir globalizacija pagaliau, bet procesą Lietuvoje spartino ir valdžios politika, pirmumą teikusi užsienio kapitalui, kuriam svarbu tik pelnas ir jis nesuinteresuotas pyktis su valdžia. Savo tvirkinantį vaidmenį atliko ir ES viešinimo pinigai: kiekviena ministerija, kiekvienas departamentas aprūpinti viešinimo fondais, leidžiančiais pasiūlius gerus pinigus nukenksminti daugelį redakcijų arba pasinaudoti viešųjų ryšių agentūrų paslaugomis. Nors jose dirba nemažai žurnalistų, tačiau jų pareiga - ne rasti tiesą, bet ją paslėpti.

Tiriamoji žurnalistika šiandien tapusi imitacine, arba, pavadinkime, užsakomąja žurnalistika. Tapino žurnalistika yra tipiškas užsakomosios žurnalistikos pavyzdys.

- Ar vieša paslaptis ir tai, kokiu būdu specifinė informacija atsiduria vis tose pačiose rankose?

- Tokia informacija pasiekia tik tuos žurnalistus, kuriuos mes vadiname dvaro žurnalistais. Ši rūšis ėmė formuotis nuo Grybauskaitės kadencijos (2008 m.), kai į prezidentūrą prieš kiekvieną svarbų įvykį, sprendimą imta kviesti žurnalistus (tai užfiksuota ir Daivos Ulbinaitės knygoje „Nustokim krūpčiot"). Savaime aišku, buvo kviečiami tik patikimi, - taip susiformavo branduolys, kurį pavadinau valdžiasklaida ir kuris įgijęs privilegiją pirmasis gauti informaciją.

Žiūrėkime, kas gavo įslaptintą informaciją iš pasienio tarnybos, kad vieną 2008 metų dieną automobiliu Baltarusijos sieną kirto Paluckas, Skvernelis ir verslininkas Vaikšnoras? Andrius Tapinas. Tai rodo, kas valdo mūsų tarnybas ir kas valdo žiniasklaidą. Absurdas, kai tarnybos dirba prieš vyriausybę. Bet konservatoriai dar nuo Grybauskaitės laikų yra pasirūpinę, kad visuose strateginiuose postuose nuo Vyriausiosios rinkimų komisijos, LRT iki Konstitucinio Teismo sėdėtų jų ir Grybauskaitės išauginti ar patikrinti kadrai. Todėl niekas ir nesikeičia...Vis tas pats Didysis anonimas.

- Todėl galėtume sakyti, kad vakar ateitis buvo daug geresnė, nei šiandien?

- Deja, visos partijos neturi ryškių lyderių, o jeigu ir būta šiuo atžvilgiu potencialių figūrų, jos buvo sunaikintos. Pilkų vidutinybių epocha. Asmenybės negali išaugti kultūros dykumoje, kuria per 35-rius metus virto Lietuva. Manot, atsitiktinai pusinteligenčių yra puolamas Justinas Marcinkevičius, buvo viešai pasityčiota prieš mirtį iš Rimo Tumino, bandyta apšmeižti Donatą Banionį ir Saulių Sondeckį, desovietizacijos komisijai suteikti įgaliojimai perrašyti lietuvių literatūros ir meno istoriją? Neoliberali visuomenė yra priešiška aukštajai kultūrai, negali jos pakęsti, nūdienos Lietuvos elitui gana pramoginės masinės kultūros.

Garsi, mano mėgstama XX a. filosofė Hana Arent (Hannah Arenndt) pranašavo, kad ateityje įsigalės pilkų vidutinybių diktatūra. Lietuvoje ta ateitis jau atėjusi.

Valdo Vasiliausko CV

*1974-1985 m. - savaitraščio „Literatūra ir menas"žurnalistas, skyriaus vedėjas, atsakingasis sekretorius

*1991-1992 m. - dienraščio „Lietuvos aidas" kultūros skyriaus vedėjas

*1992 -1996 m. - savaitinio žurnalo „Veidas" steigėjas ir vyr. redaktorius

*1996-1998 m. „Lietuvos ryto" priedo „TV antena"redaktorius

*1998-2007 m. - savaitinio žurnalo „Ekstra" steigėjas ir vyr. redaktorius

*2007-2012 m. - bendrovės „Lietuvos žinios" generalinis direktorius ir laikraščio vyr. redaktorius

*2012- 2016 m. - Seimo narys

*2020 m. - „Respublikos" redaktorius iki tų metų rinkimų