Eksrespublikonas Vladas VAICEKAUSKAS: „Respublika“, tu - mano širdy

Tiesa, konservatorių valdžia pasistengė, kad „Vakaro žinių", kurios penktadieniais išeina su „Respublikos" priedu, prieinamumas gyventojams būtų apribotas iki minimumo. Vienas garsiausių to meto žurnalistų Vladas VAICEKAUSKAS, įsidarbinęs „Respublikoje" trečiaisiais jos gyvavimo metais, liko jai ištikimas iki šiol. Jo ir klausiame: ar buvo verta?

- Vladai, ar vertėjo pereiti šitą golgotą, turint galvoje, kad šiandienė Lietuva apskritai yra pametusi kryptį ir faktiškai nebeturinti nepriklausomybės? Ar vertėjo rizikuoti? Ir dėl ko?

- Ar vertėjo? Vertėjo, nes „Respublika" buvo ir yra karys. Būti jos pusėje, atsilaikyti su ja buvo puikus pasirinkimas. Ištirpti, prisitaikyti, kaip pliuškiui, didelio proto nereikia. Deja, sulaukėme dienų, kai valstybėje nebeliko nė vieno rimto plačios aprėpties dienraščio. Spaudos ir žurnalistikos reikalai apverktini - liko tik glamūriniai draiskalai, viršų ima beskonis nuomonių formuotojų verdamas jovalas.

Užsienio valstybės saugo dienraščius šimtą metų, jų neuždarinėja, nenukėlinėja, neniekina, nes valstybė, neturinti dienraščių, yra akla. Gi nė viena mūsų vyriausybė nesusirinko į posėdį aptarti laisvos spaudos reikalų, o „Respubliką" tiesiog gniuždė, pasitelkdama politinius žindukus, nes ji niekam neįtiko ir prie nieko neprilipo. Valdžia „Respubliką" laikė ir turbūt tebelaiko savo priešu, jeigu iki šiol jos negalima rasti didžiausiuose prekybos centruose. Vitas Tomkus, „Vakaro žinios" ir kelių puslapių „Respublikos" įklija yra laikomi valstybės kenkėjais.

Tai yra gilios politinės provincijos požymis. Apskritai nebežinai, kas šioje valstybėje tikra, o kas priskirtina fantazijai.

- Kokių asociacijų sukelia „Respublikoje" praleistas laikas?

- Joje praleidau laimingiausius ir kūrybiškiausius gyvenimo metus. Prisimenu puikias kolektyvines keliones į Šveicarijos kalnus slidinėti, kartu aplankant Italiją, keliones į Izraelį, puikius kasmetinius „Respublikos" gimtadienius.

Prisimenu darbuotojų draugiškumą ir netipišką leidėjų jautrumą tam tikromis aplinkybėmis. Pavyzdžiui, mirus Klaipėdos zonos korespondentei, Tomkus man buvo prisakęs pagloboti jos vaikus, kol žurnalistės atžalos baigs vidurinę mokyklą ir tam kasmet skyrė nemažus pinigus. Pavyzdžiui, jis finansavo rašytojo Ričardo Gavelio laidotuvių išlaidas, suteikė našlei nemenką vienkartinę pašalpą ir t.t.

Buvo laikas, kai su laikraščio apžvalgininku R.Gaveliu sėdėjome viename kabinete. Jis nebuvo itin kalbus, persimesdavome rytais keliais žodžiais ir jis bematant įnikdavo į kompiuterį... Labai dažnai į redakciją ateidavau šeštadienio rytais (taip mylėjau žurnalisto darbą) ir... ten jau rasdavau Vitą Tomkų. Girdėjau, kaip jo kabinete stuksėjo rašomoji mašinėlė - kompiuterių dar tik laukėme.

O vieną ankstų rytą, pamenu, ateinu į redakciją, o ten prie budinčio stovi keturios moterys ir vienas vyras, mano kraštietis. „Mes iš Valstybinės mokesčių inspekcijos, - sako, - laukiam redaktoriaus". Pasirodo, po aštrių žurnalistės Aldonos Kvedarienės publikacijų apie socialdemokratų korupcines makles buvo įsakyta iškrėsti „Respublikos" buhalteriją.

Buvo areštuotos visos sąskaitos banke, paimti finansiniai dokumentai, inspektoriai kone apsigyveno redakcijos kabinetuose. Plačiai pasklido žinia, kad inspekcija taršo „Respubliką" ir jai bus krachas. Kaip laikėsi Vitas Tomkus? Sukvietęs žurnalistus pasakė: „Niekas nesikeičia - ramiai ir drąsiai dirbame savo darbą"...

Po kiek laiko vienas, nuo vaikystės pažįstamas inspektorių grupės narys pasakė: „Nieko neradome, ko ieškojome. Finansų apskaita tvarkinga". Juodas debesis nuslinko. Iš esmės „Respublika" tąkart liko sveika. Tuometis Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas Petras Navikas, kurį gerai pažinojau, prasitarė, kad „Respubliką" už nuožmią socialdemokratų partijos kritiką liepęs iškrėsti pats Algirdas Brazauskas.

Atrodė, kad dėl nuolatinių išpuolių, nuolatinių patikrinimų „Respublika" pakeis savo kryptį ir toną, bet Vitas Tomkus išliko nepalaužiamas. Už tai jį gerbiu ir gerbsiu iki paskutinių dienų. Jis manyje prikėlė laikraštinę dvasią, pasikvietė į Vilnių ir net atsisveikinęs su „Respublika" likau jai ištikimas.

- Kaip klostėsi jųdviejų santykiai per šitiek bendro darbo redakcijoje?

- Laikiausi principo nesigerinti, nesilaižyti, neskųsti. Niekada nesiekiau ir nesiekiu bičiulystės. Niekados be reikalo ar dėl mažo reikalo nelindau į vyriausiojo redaktoriaus kabinetą. Laikiausi nuostatos - jei prireiks, pats pakvies.

Kitas principas, kurio laikiausi: niekada nesigilinau į šefo asmeninį gyvenimą ir jo turtus, nors žinau, buvo laikas, kai „Respublika" laikėsi iš Tomkaus santaupų; nelindau su patarimais, nes jis pats viską geriau už kitus žino ir supranta.

- Rašytoja Dalia Jazukevičiūtė, kalbėdama apie savo patirtį mūsų laikraštyje, užsiminė, esą Vitas Tomkus nebuvo protingesnis už ją, tik daug gudresnis...

- Jos paklausčiau, ar labai gudru buvo visais laikais tarnauti vienai pagrindinei idėjai „pirmiausia Lietuva ir lietuvybė", kai kiti kūliais nusivijo ir pasivijo pinigą ir valdžios malonę? Nebuvo gudru.

Trys vyrukai - Vitas Tomkus, Rytis Taraila ir Vitas Lingys basomis kojomis ir plikomis rankomis, nebijodami susižeisti, ėjo į pačius karščiausius įvykių sūkurius, rašė ugningus, karčius, drąsius, naujo surėdymo straipsnius ir sukūrė stebuklą - naujo turinio, naujo stiliaus „Respubliką".

Subūrė talentingus, jaunus žurnalistus, juos globojo ir daug ko išmokė. Jų asmenyje gimė naujoji naujo surėdymo žurnalistika. Nemuilindamas akių pasakysiu: Vitas Tomkus buvo gabiausias, talentingiausias žurnalistas iš tos trijulės. Toks ir išliko. Tai jo idėjų, jo lūkesčių jo meilės ir nemeilės laikraštis buvo „Respublika". Tai jo charakterio spygliai ir šilkas atsispindėjo jos puslapiuose.

- Šiandien pasklidusi žinia, kad „Respublika" nuvertė ilgametį diktatorių", nes pagrindinis „Respublikos" leidinių grupės akcininkas Vitas Tomkus dovanoja didžiąją dalį savo šeimos akcijų respublikonams. Taip pat sutikai šią frazę su humoru?

- Jeigu tai buvo diktatūra, tai diktatūrą „pirmiausia Lietuva ir lietuvybė" aš priėmiau ir priimu. Nori būti lietuviu - mylėk ir gerbk savo Lietuvą. Tik Lietuva - tavo, kitos valstybės yra kitų tautų. Neužsidaryk, bet neparsiduok. Tikiuosi, ši idėja mūsų laikraštyje liks kertinė ir ateityje. Kita „diktatoriška" „Respublikos" laikraščio savybė yra ta, kad ji nepakenčia abejingų, čia dirbančiam žurnalistui reikia būti užsidegusiam, rašyti aiškiai, logiškai, įsimintinai. Tai yra tai, ko pats siekiau ir siekiu - kad rašiniai turėtų savo kvapą, savo ritmą, savo pulsą.

- Kvietimas dirbti „Respublikoje" užklupo tave Dauguose, kur buvai visiškai pakeitęs profesiją - ėjai fermos vedėjo pareigas. Man iki šiol smalsu, kas galėjo nutikti, kad ryžaisi tokiam ekstremaliam posūkiui?

- 1986 metais atsisveikinau su „Jaunimo gretų" vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojo postu ir išvykau į Alytaus rajono tuometį Daugų tarybinį ūkį-technikumą. Gerai pažįstamas jo direktorius Andrius Kliminskas pažadėjo laukų apžiūrėtojo darbą. Sutarėme, kad paskirs Daugų ežero pašonėje sklypą ir parems statant namus.

Kas mane paskatino palikti sostinę ir gerai apmokamą žurnalisto darbą (kartu su honorarais mano alga prilygo ministro uždarbiui) ir atsibelsti į kaimą?

Du dalykai: gimiau ir augau upių, ežerų ir miškų apsuptose Rokiškio rajono Kriaunų apylinkėse. Į pradinę mokyklą ėjau laukuose išmintais takeliais, padangėje čirenant vieversiams, krūmuose čiulbant paukščiams, o žemumų pievose pempėms sukant lizdus. Įsiklausydamas ir įsižiūrėdamas į gamtos vyksmą vėluodavau į pamokas. Mokytojai teisindavausi apžiūrinėjęs pempės klykuolės lizdus.

Kita vertus, gyvendamas kaime, gerai išmaniau visus kaimiškus darbus. Na, o 42 dienų kelionė vežimu po Lietuvą (nuvažiuota 1500 km) su garsiuoju žemdirbių profesoriumi Petru Vasinausku įtikino, kad gyvenimas kaime ir kasdienis darbas gali suteikti kur kas didesnį džiaugsmą nei reglamentuotas žurnalisto darbas.

- Taip ir buvo iš tikrųjų? Nepaaiškėjo, kad kartais teorija esti saldi, o vaisiai kartūs?

- Baigiau mėnesio trukmės broilerių auginimo kursus, dviejų mėnesių - veterinarijos darbuotojo kursus, išlaikiau VI-os kategorijos metalo tekintojo kvalifikacinius kursus, tapau penkių fermų - karvių, kiaulių, veršelių, jaučių ir broilerių (paukščių auginimas nešė gerą pelną) - vedėju.

Darbas prasidėdavo 5 val. ryto ir baigdavosi vėlai vakare. Karvių veršiavimosi metu fermoje budėjau naktimis - ne kartą teko padėti ateiti į pasaulį veršeliams. Buvau kruvinas iki pažasčių. Ketverius metus dirbau pragarišką darbą tam, kad pasistatyčiau namus. Darbas sekėsi, uždirbdavau daugiau nei ūkio vadovas, bet pinigus nubraukdavo, kaip perviršį - pagal tuometę tvarką niekas negalėjo uždirbti daugiau, nei siekė direktoriaus alga.

Atvirai šnekant, sunkus darbas fermose mane jau buvo nukamavęs. Maniau, kad įsikūręs sodyboje plunksnos į rankas nebepaimsiu. Bet vieną dieną sulaukiau skambučio iš „Respublikos" - į Vilnių kvietė vyr. redaktorius Vitas Tomkus: „Mums reikia zonos korespondento. Aptarnautum Varėnos, Alytaus ir Lazdijų rajonus".

Pasiūlymas dirbti zonos korespondentu atgaivino profesinį žingeidumą - „Respublika" brėžė naują vagą žurnalistikoje. Tai mane labai žavėjo ir traukė prisidėti. Ją prenumeravau ir skaičiau nuo a iki z. Namus buvau pasistatęs, pasodinęs sodą, tad parašiau pareiškimą, kad išeinu iš darbo, nes priėmiau „Respublikos" pasiūlymą. Pusantrų metų važinėjau po trijų rajonų kaimus, rašiau reportažus, apybraižas, perdavinėjau žinias, kaip judėjo sovietinė karo technika iš Alytaus karinės apygardos. Laikai buvo neramūs: Lietuva atkovojo nepriklausomybę...

- Jie buvo neramūs ir laikraščio leidėjams, žurnalistams..

- Vieną dieną mane pasiekė kraupi žinia: susirengus važiuoti į darbą, kieme prie automobilio nužudytas Vitas Lingys. Per drąsiai, per giliai žurnalistas įsiskverbė į požeminius banditų gaujos, terorizavusios sostinę, požemius. Šita žinia man atėmė žadą, vos galėjau pajudėti iš vietos.

Gyvenu Antakalnyje, netoli kapinių, kur palaidotas V.Lingys. Jo kapą žymi suglamžytas laikraščio puslapis. Kapą aplankau, priklaupiu - buvome artimi savo požiūriu į naująją, respublikonišką žurnalistiką.

Neilgai trukus Vitas Tomkus pasiūlė persikelti į Vilnių ir tapti jo pavaduotoju. Turėjau globoti zonos korespondentus ir kartu aprašyti, kurti provincijos gyvenimo paveikslus. Jis suteikė neprocentinį kreditą butui nusipirkti.

Kiekvieną mėnesį zonų korespondentai susirinkdavome redakcijoje. Tylomis tatai vadinome išpažintiniais kursais. Aptardavome savo „nuodėmes", kaip pavienius įvykius galėjome aprašyti kitaip - giliau, šmaikščiau, atsakant į klausimus: įvykių atsiradimo priežastys, ką tie įvykiai reiškia visuomenei dabar ir kokias pasekmes gali turėti ateityje, analizuoti, galvoti ir daryti protingas netikėtas išvadas, - tokia buvo naujoji „Respublika".

Neprisimenu, kad būčiau sulaukęs priekaištų dėl savo paties, ar dėl mano kuruojamų žurnalistų darbo. Ne tik kūrybiškai bendravau su zonos korespondentais, bet tvarkiau ir taip vadinamų leidybinių sutarčių su vyriausybinėmis įstaigomis reikalus. Sutarėme, kad užsakomieji straipsniai turės savo žymenį, bus profesionaliai parengti, dalykiški, be panegirikos ir liaupsių. Bet tai netrukdys į valstybės įstaigų darbo kompetencijas žvelgti aštriu žvilgsniu.

- Apie kelionę su prof. Vasinausku, kuri, kaip sakai, paakino išmėginti žemdirbio duoną, buvo sukurtas dokumentinis filmas, ją vainikavo Arklio muziejaus idėja. Jis buvo įkurtas Anykščių rajone, Niūronyse. Kasmet dalyvauji jo gimtadienio renginiuose. Šiemet, baigdamas savo prakalbą, paviešinai „širdį drumsčiančią idėją": pasiūlei anykštėnų valdžiai ją palaiminti, o Aukštaitijos vyrams savo lėšomis pastatyti paminklą Motinai. Ar nereikėtų paminklo ir „Respublikai"?

- Neabejoju, kad toks paminklas jau yra iškeltas jos ištikimiausių skaitytojų širdyse. Ir be valdžios palaiminimo. Yra dešimtys skaitytojų, prenumeruojančių „Respubliką" nuo pirmo numerio. Ačiū jiems.

Vlado Vaicekausko CV

Gimė 1938 12 24 Kriaunose, Rokiškio rajone;

1960-1964 m. Vilniaus universitete studijavo teisę, tačiau nebaigė;

1964-1986 m. dirbo laikraštyje „Komjaunimo tiesa" spec. korespondentu, vyr. redaktoriaus pavaduotoju, vėliau žurnalo „Jaunimo gretos" vyr. redaktoriaus pavaduotoju;

1986-1992 m. - Daugų tarybiniame ūkyje-technikume vadovavo penkioms gyvulininkystės fermoms, dirbo mechaninėse dirbtuvėse;

1992-2022 m. dirbo laikraščio „Respublika" zonos korespondentu, vyr. redaktoriaus pavaduotoju;

Nuo 2023 m. - „Vakaro žinių" apžvalgininkas.