Eksrespublikonė Aldona KVEDARIENĖ: Vis dėlto valstybei nereikia laisvo žodžio

Jis karštai gynė Sąjūdžio idėjas, aštriai pliekė korupcines ir mafijines apraiškas, jame užaugo, susiformavo dešimtys profesionalių žurnalistų. Buvo sakoma: jei sugebėjai dirbti „Respublikoje", pajėgsi dirbti bet kur.

Kai kurie iš jų iki šiol dirba žiniasklaidoje, kai kurie persikvalifikavo į kitas sritis, kai kurie, kaip neprilygstamoji teisybės ieškotoja Aldona KVEDARIENĖ, nebėra susisaistę jokiais darbiniais įsipareigojimais. Aldonos nuomone, šiandien laisvas žodis yra uždusintas, o žurnalistika skleidžia itin negerą kvapą.

- Nemanai, kad tam įtakos turėjo ir apsivertę žurnalistinio darbo metodai? Juk kadaise reikėjo miklių kojų ir fizinės sveikatos, norint susirinkti informaciją, šiandien neretai gana telefono ir interneto...

- Pradėjau nebesuprasti žurnalistikos nuo tada, kai ji pradėjo išsigimti. Nebeliko tokios tiriamosios žurnalistikos, kurios pradininkai mes ir buvome, ją pakeitė užsakomoji žurnalistika. Ji paralyžiuota, ji man dvokia, nes žinau, kas kokią muziką užsakė, kas ką šoka ir groja... Laisvo oro gurkšnis buvo „Respublika"...

Prisimenu, po jos dirbau „Ekstroj": sėdi mergelė, tik baigusi mokslus, telefonu ko klausė, ko neklausė, ką išgirdo, neišgirdo, kažką myktelėjo ir šnai šnai puolė rašyti... Man akys ant kaktos iššoko, galvojau, Viešpatie, o aš šitiek metų einu į žmogaus akis pažiūrėt. Man negana, kaip vienas ką pasakė, aš einu jam priešingų klausinėt, paskui kitų, kas sąsajas turėjo, - kapstaisi, murkdaisi ilgiausiai, ir kartais per ilgą ieškojimą išeina šnipštas, bet būna, kad ir išrutulioji, kaip tą garsųjį „Klaną"...

- Jei neklystu, už šį straipsnių ciklą 1995 metais gavai Vito Lingio premiją?

- Ne vien už jį, - už rašinius korupcijos temomis, bet aš tų premijų nesureikšminu. Štai ant mano stalo guli Lingio antkapio akmenėlis, jis man labai brangus, kaip mano draugo, tragiškai už žurnalistiką padėjusio galvą, atminimo ženklas, o visi kiti mano apdovanojimai net nežinau, kur padėti. Reikia ką nors apdovanoti, reikia kam nors premiją skirti, tai ir skirdavo.

O dėl „Klano" - turėjau labai gerą informatorių LDDP viduje, kurio pavardės ir šiandien negaliu išduoti, jis ir padarė visus įrašus, kaip atskilusi nuo SSKP partiečių viršūnėlė dalijasi pinigėlius. Paleidau visą seriją, kilo didžiausias skandalas. Ten, dalijantis partijos iždą, ir nuskambėjo garsioji Algirdo Brazausko frazė „vsio zakonno" („viskas teisėta").

- Apskritai, kaip tinkamu laiku atsidūrei tavo charakteriui tinkamoje vietoje - „Respublikoje"?

- Ne iš karto atėjau. Kai prasidėjo Sąjūdis, dirbau „Komjaunimo tiesoje". Vieną vakarą (tada dar žurnalistai nebuvo pakrikę kaip žydo bitės) idėjos autorius Vitas Tomkus kartu su Vitu Lingiu ir Ryčiu Taraila užsidegė kurti nepriklausomą laikraštį. Kvietė ir mane, bet aš atsisakiau, nes Gedvydas Vainauskas buvo mano bendrakursis. Galvojau, būsim draugai, bet jis mane išsiuntė į Italiją ir tuo metu su grupe draugų privatizavo laikraštį.

Šiaip ar taip Vainauskas atėjo ant gatavo („Komjaunimo tiesos" tiražas tuo metu buvo apie pusę milijono) ir ne tik jis, - visi laikraščiai taip pasitvarkė, o Tomkus išėjo ant plyno lauko taip, kaip stovi, tik su savo idėjomis. Aš nesakau, kad jis vienas sukūrė laikraštį, sukūrė ta chebra, kuri su juo išėjo, bet viena - išeiti be nieko ir kas kita - su pinigų maišu...

- Kažkas iki šiol sako, kad Tomkus bus pavogęs Sąjūdžio laikraštį.

- Tomkus buvo laisvo žodžio kūrėjas. Ant plyno lauko išėjo. Liudininkė esu, stovėjau prie to lopšio, viską mačiau ir girdėjau. Šito niekas neištrins. Kartais, kai išgirstu, kad kompiuterius atsiuntė Sąjūdis, mane tik juokas suima: kas yra dešimt dėžių nudilusių, nusenusių kompiuterių,- jie buvo visiškai beverčiai, nekalbant apie tai, kad visų pirma ne kompiuteriai laikraštį kūrė.

Kur čia palyginsi, kaip „Lietuvos rytas" susikūrė ir kaip „Respublika". Kai prisimenu, vėl mane juokas suima dėl pačios naivumo - išmesta pro vartus Italijon, kad nematyčiau, kaip Vainauskas privatizuoja laikraštį, dėl neteisingos privatizacijos buvau pasiekusi net Vagnorių; gal ir būčiau laimėjusi, bet ištiko Sausio 13-oji. Išvarė mus iš Spaudos rūmų, ir tuoj pro tą bendrabutį, kur gyvenau, naktį pradėjo riedėti tankai (dukra buvo maža, aš buvau likusi namie). Rytą prisikeliu, miestas tuščias, ir aš akis išvertusi lėkte pas burokevičininkus, kur sėdėjo toksai Stanislovas Giedraitis, pas juos numoklinęs lietuvis, doras žmogus, bet išsižiojęs, nesusigaudęs, matyt, dėl to ir užsilikęs toj partijoj. Lėkiau jo užpurtyt.

Radau Giedraitį, šokau klausinėt, kodėl jis čia, kai tankai pernakt traiškė žmones, o jis tartum iš medžio išdribęs: „Ką, negali būti?". Padariau interviu, ir kur tą interviu atspausdino? Ogi „Respublikoje".

Dar tuo metu su Rimantu Smetona susigalvojau kurti tautininkų laikraštį „Viltis". Prie gastronomo gavom patalpas, mazgojom, užuolaidas iškabinau savo nunešus, - įsivaizduok, bus laikraštis... (Juokiasi.) Ir dirbau per naktis, kol nuvažiavau kaiman. Tada iš tiesų tas kaimas buvo naikinamas ir žmonės atvirai kritikavo Landsbergį, sugriovusį kolchozus. Taip, kolchozai buvo idėjinė blogybė, bet iš tiesų nereikėjo per vieną naktį visus paleidus, paskatinti sumaištį ir vagystes. Kai parašiau, Smetona už galvos susiėmė: „Kaip tu rašai?" Turėjau naivumo, pasakiau, kad žmonės taip kalba, kad per mane jie ir gali išsakyti savo nuomonę, bet išgirdusi „taip nerašyk", greit susidėjau „žaislus" ir nuėjau „Respublikon".

Čia tokių nesąmonių niekada nebuvo. Nebuvo taip, kad Tomkus man sakytų: tai kas, kad žmogus taip kalba, nerašyk, - niekada nebuvo jokių direktyvų. Vienodai kūlėm Landsbergį, konservatorius, vienodai LDDP, ką norėjau, tą rašiau. Mes buvom nuo žagrės, iš kaimo atvažiavę, buvom pilni idėjų, tokie pat idealistai kaip ir Tomkus, kaip ir Lingys, - mes laisvės ištroškę buvom.

- Ar dėl to ir pasirinkai žurnalistiką?

- Buvau jauniausia šeimoje, ir mano žodžio niekas nepaisė, o tu žinai, kaip vaikas jaučia neteisybę. Ir į mediciną norėjau, ir mokytoja būti norėjau, bet, galvoju, eisiu į žurnalistiką, - taip nors teisybę pasakysiu.

Taip, aš „Respublikoje" galėjau pasakyt teisybę. Gali mane sukapot į gabalus, negyva prisikelsiu ir pakartosiu: aš rinkausi temas, pati matei, kokias norėjau, man nebuvo svarbu nei Tomkaus, nei Tarailos, nei Lingio draugai; jiems dar juokingiau buvo, kai aš šiuos užpuldavau. Man nereikėjo nė kiek laviruoti, ir ką aš galvojau, tą ir dariau; tai ir buvo laisva spauda. Kur buvo laisvas žodis? Jis buvo „Respublikoj".

Nebuvo Tomkus joks konformistas,- jis kūrė ir sukūrė iš tiesų laisvą spaudą. Aš realizavau visus savo lūkesčius „Respublikoje". Va mano gyvenimas baigiasi, bet visiems sakau, jis buvo man ne tik idėjų nestokojantis redaktorius, bet ir šiaip jautrus žmogus, ne man vienai asmeniškai padėjęs. Pasižiūrėk, kaip jis gelbėjo žmones nuo priklausomybių, mane pačią pas Valdą Kukulą siuntė: „lėk, važiuok, gelbėk, aš sumokėsiu"... Dar jis turėjo unikalią savybę, nepasireiškusią jokiame spaudos leidinyje: žmonių neskirstė į didelius ir mažus, reikalui esant, visus vienodai gynė ir visus vienodai pliekė. Švenčiausias buvo reikalas apginti žmogų iki galo.

Buvo toks įdomus nutikimas: gal prieš dvejus metus skambina man Deltuvos seniūnas, sako, ieško manęs toks Antanas, jam esu kažką gero padariusi ir jis nori atsilyginti. Daviau savo telefono numerį. Paskambino tas Antanas, sakosi pažadėjęs jautuką,- užmušk, nieko neprisimenu. Paskui žodis po žodžio prisiminiau, kaip prieš kokius 30 metų sugriovus kolchozus, ūkininkai buvo raginami imti kreditus ir kurti savo ūkius. Paklausę patarimų daugelis nudegė - ištiko nederlius, pieno kainas perdirbėjai numušė, - nebuvo iš ko mokėti palūkanų. Bankai greit sumatavo, turtą įvertino ir Antanas su pulku vaikų liko ant ledo, - jo ūkis turėjo būti parduotas iš varžytynių. Nuvažiavau, parašiau, o Tomkus kaip šoks: „Taip ir paliksi žmogų ant gatvės? Kas iš to, kad parašėm?"

Taigi sukėlėm cirką: suruošėm aukcioną Turniškėms pardavinėti. Atėjo advokatas su plaktukais, atsivežėm Antaną (žiūrėk kokia žurnalistika buvo!), kažką pasikvietėm iš Vagnoriaus vyriausybės, kažką su armonika, ir pradėjom Turniškes parceliuoti, kad būtų kur Antaną apgyvendinti. Tada Antanas ir pažadėjo „Respublikai" jautuką, jeigu jo bankas neišmes į gatvę...

- Šių metų spalį sueis 32 metai, kai mafijos užsakymu buvo nužudytas Vitas Lingys. Tu irgi buvai smarki, galima sakyti, vaikščiojai peilio ašmenimis. Ar tau nebuvo grasinama?

- Visko buvo, bet nepriimdavom to už gryną pinigą. Pavyzdžiui, mano draugaitė iš Suvalkijos prisistatė Trakuose neleistinose vietose namų ir galvojo, kad aš ją apginsiu, o aš, kaip Tomkaus mokinė, ėmiau ir surašiau, kaip turi būti. Po kiek laiko ji skambina ir ramiu tonu praneša apie apskrities viršininko ir vieno iš policijos vadų korupciją, kurios įrodymu pateikė jų nusileidimą Talino oro uoste tokią ir tokią valandą... Buvau pašokusi vos ne važiuot, bet paskui susizgribau pasiaiškinti, ar jie tikrai išvykę... Pasirodo, ne. Tai kas būtų laukęs manęs Taline tokią ir tokią valandą?

O kas man būtų buvę, jeigu banditai būtų atidarę spintą, kur slapčiomis dariau jų pokalbio įrašą Kalvarijų turgaus direktoriaus kabinete? Prisimenu, naktis, ruduo, lietus, patamsy mane įvedė ir uždarė spintoj vieno žuliko meilužė, su kuria dėl to pavyko susitarti. Tūnodama spintoje ir įsirašiau visą tuometinio inventorizacijos biuro direktoriaus, susidėjusio su žulikais ir parceliavusio nekilnojamąjį turtą, pokalbį. Bet kas būtų iš tos mergos likę, jeigu ji būtų sukosėjus toj šėpoj? (Juokiasi.)

Buvau jauna, nebijojau rizikos ir jutau didelį pasitenkinimą dirbdama „Respublikoje"... Tokios, kokia ji buvo prie manęs, ilgiuosi kaip savo jaunystės. Bet tai - tik iliuzija. Juk niekas, kas praėjo, nebegrįžta. O juo labiau dabar, kai tokie laikai. Kai pamatinės vertybės pamintos po kojom. Brutaliai ir ciniškai. Kaip matai, ne tik Lietuvoje - visame globaliame pasaulyje. Labai gaila, bet, deja, taip yra.

- Ir vis dėlto metei „Respubliką". Kodėl?

- Kodėl išėjau, jeigu ten taip gerai buvo? Labai šviesiai prisimenu tuos trylika metų ir visada gulsiu kryžium už Tomkų, kai girdėsiu kliedesius jo atžvilgiu, - jis nei rusams, nei kam kitam parsidavęs, - jis tikras žurnalistas, stovintis prie laisvo žodžio lopšio, prie teisingumo, prie sąžinės. Iš tikrųjų buvau gerokai nusikalusi, nes dirbau daug, be to, amžinai trūko pinigų, reikėjo vienai išlaikyti šeimyną, dar įlindau į kreditus, susigalvojusi statytis namus.

Kartą dėl to jau buvau metusi „Respubliką" ir išėjusi į „Veido" žurnalą. Kaip tik tuo metu vieni komersantai iš Marijampolės nusipirko jo akcijų, bet žurnalo savininkas mane nuramino, kad jie nedarysią jokios įtakos leidinio turiniui. Pirmą dieną pasiuntė mane daryti medžiagos apie tuos ponus. Nuvažiavau ir, kaip įpratusi, pradėjau klausinėti apie man žinomas jų aferas ir netrukus dėl to, kad ne taip klausinėju, redaktorius Aurelijus Katkevičius man, kaip blogai žąsiukus ganiusiai piemenei, paliepė važiuot namo. Parvažiavau, o kitą rytą nunešiau jam viduriavimą stabdančių tablečių.

Ir parėjau „Respublikon"; čia niekada nebuvo priekaištų, kad ne taip klausinėju. Bet sakau, dirbdama šiam laikrašty pavargau, persitempiau. Būdavo, naktį pašoku ir galvoju, ar nesupainiojau ko straipsnyje; visą laiką viršum galvos kaip koks Damoklo kardas kabojo atsakomybė, teismai.

- Ar dabar neknieti imtis plunksnos?

- Gražių prisiminimų man paliko darbas žurnale „Miškai". Kaimas buvo sunaikintas, o miškai buvo labai gražūs, ir Benjaminas Sakalauskas, generalinis urėdas, galvą guldė už valstybinius miškus, kad jie tokiais ir liktų. Už saugomas teritorijas galvą guldė ir tuometinis aplinkos ministras Arūnas Kundrotas, aplinkosaugininkė Rūta Baškytė, labai šviesus žmogus buvo ir urėdas Vigantas Kraujalis. Jiems padedant ir remiant ir parašiau knygą apie gimtuosius miškus „Žaliasis slėpinys: nuo Neries, Šventosios - lig Lėnio", išleistą su Jono Danausko nuotraukomis; joje galėjau pristatyt žmones, kurie tuos miškus puoselėjo, vėl, kaip norėjau, taip ir rašiau. Bet korumpuoti komersantai darė viską, kad jų bizniui trukdžiusius Sakalauską ir kitus idėjinius žmones išstumtų iš užimamų pareigų. Grūmėmės ir vis tik pralaimėjom, nes pinigai yra baisus dalykas.

Nebenoriu nei kištis į politiką nei politikuoti, nes politika šiandien visiškai išsigimusi. Trečdalio rankose sukauptas kapitalas, du trečdaliai skursta, o mums sako, kad taip gerai niekada negyvenome. Į akis spjauna, o sako: lietus lyja. Norisi atsiriboti nuo to bjauraus pasaulio, atsitokėti.

Atrodo, nebuvo taip skaudu, kai bijojom rusų ir slapčia dainuodavom lietuviškas dainas, o kaip jaustis dabar, kai bijome vienas kito, nes jeigu pašnekėsi ką ne taip, būsi kaip žvėrių užpultas ir sumaitotas gyvas.

- Aldona, kaip galvoji: kodėl „Respublikos" dienraštis buvo sunaikintas?

- Man gaila, kad „Respublikos" neliko, kad ją suėdė. Bet kitaip nė negalėjo būti. Žinai, kas atsitiko? Vis dėlto valstybei nereikėjo laisvo žodžio. Jeigu būtų reikėję laisvo žodžio, nebūtų apdėję visokiais PVM, būtų davę spaudai lengvatų, nes Lietuva - per maža šalis, kad spauda išgyventų iš prenumeratos. O jeigu iš reklamos... kerštaudami „Respublikai", niekas nenorėjo jos duoti, juk Tomkus visus daužė iš eilės, kurie buvo to verti, nesvarbu, draugas ne draugas, įtakingas neįtakingas...

Bet, sakyk, ar buvo laikas, kai valdžia toleravo laisvą žodį? Čia tik iliuzija, tik mes ją buvom susikūrę, sėdėjom, rašėm per naktis ir nežinojom, kad už sienos nėra tos išsvajotosios žodžio laisvės. Dabar, kai žiūriu atgal, matau, kad kitaip ir negalėjo būti, turėjo taip pasibaigti, nes laisvė brangiai kainuoja. Norėdamas būti laisvas, turi būti basas. O basam neišeina leisti laikraščio.