Eksrespublikonė Aurelija Arlauskienė: Lietuvoje gyventi galima!

Taip buvo ir tada, kai ji metė gerai apmokamą darbą „Hermio" banke, ne kitaip nutiko ir tuomet, kai ji išėjo iš žurnalistinių tyrimų komandos „Respublikos" dienraštyje. Tokių posūkių, net gana aštrių, jos gyvenime buvo ne vienas, todėl, matyt, užgrūdinta rizikos ir atsakomybės, ji užtikrintai sako, kad Lietuvoje gyventi galima.

- Iki šiol maniau, kad didžiausias šviesiaplaukės žurnalistės gyvenimo nuotykis buvo 1991 metų komandiruotė į Tbilisį. Klydau?

- Iš tiesų man labai patinka nežinoti, kas manęs laukia. Taip buvo ir tuomet, kai prasidėjus neramumams Gruzijoje, panūdau iš ten parašyti ciklą reportažų. Kai dabar atsimenu tuos laikus, manau, nei aš, nei šviesaus atminimo fotografas Alfredas Girdziušas, berods, tuo metu dirbęs „Respublikoje" („Lietuvos aido" fotografai važiuoti atsisakė, o vadovybė vienos neišleido), gerai nesuvokėme, kur važiuojame. Gal būčiau ir nepasidavusi tai avantiūrai, nes mano Viktorija dar buvo nedidelė, tačiau žinojau, kad tėvo globoje ji bus visiškai saugi.

Nuskridome į Tbilisį jau baigiantis darbo dienai, spėjom užsiregistruoti interviu pas pirmąjį demokratiškai išrinktą Gruzijos respublikos prezidentą Zviadą Gamsachurdiją. Rytą nueinam ir randam tuntą užsienio korespondentų su brangiausia technika, burnos pilnos kramtomos gumos, klega visi, tokie linksmi, gražiai apsirengę. Apsaugos vyrukas, paklausęs mūsų pavardžių, parodė į tolimiausią priimamojo kampą - teks ilgai laukti, mat išvakarėse buvom užregistruoti... paskutiniai.

Atsidaro prezidentinės durys, pasirodo pats Gamsachurdija, toks aukštas, žilas, gražus, popieriaus lapą rankoje laikydamas ir sako: „Kto tut iz Litvy, pozalsta pervymi" („Kas iš Lietuvos, prašau užeiti pirmus" - rus.). Tą akimirką aš tapau... gulbe, sklendžiau per priimamąjį, neliesdama žemės kojomis, pro išrikiuotas kameras, pro nuščiuvusius žurnalistus.

Toliau laukė kelias Pietų Osetijos, taigi karo zonos, link. Iš Gamsachurdijos apsaugos sužinojome, kad dėl leidimo teks apsilankyti pas generalinį prokurorą. Kai patekome pas jį, sužinojome, kad jokio Chinvalio (Pietų Osetijos sostinės) mums nematyti, nes ten vyksta karas, ten nesaugu. Tai ką mes sugalvojom? Fotografas Alfredas sako: „Eime prie kareivinių, įsiprašysim į kareivių, vykstančių Osetijon, mašiną".

Kai dabar pagalvoju, tai buvo pokeris su likimu - juk ne tik nuėjom, bet ir budėjom prie rusų (!), rėmusių osetinų separatistinį judėjimą, kareivinių (griūvant Sovietų Sąjungai, tuometinė Pietų Osetijos autonominė sritis Gruzijos sudėtyje pareikalavo didesnių autonominių teisių. Gruzijai atsisakius, Pietų Osetijoje kilo separatistinis judėjimas, remiamas Rusijos). O buvo 1991 pavasaris, vos keli mėnesiai po Sausio 13-osios...

Taigi, lūkuriuojam kažkur krūmuose prie kareivinių. Įdomiai atrodome iš šalies: aš - su džinsiukais, visa tokia šviesiaplaukė, Alfredas toks čiuplutis. „Sakykim, kad esame iš Kaliningrado, kad esame šeima, nes, velniai žino, kaip čia mums gali baigtis", - perspėjo. Taigi įsiprašom į jų didelę mašiną. Alfredą priima į kėbulą, o mane į kabiną, kur vairuotojas ir du juodukai. Važiuojam ilgai, vienas kareivėlis visą kelią gręžia mane akimis. Ir žinok, visą kelią nenuleidau nuo jo akių, nes buvau įsitikinusi: jeigu bent akimirkai pamesiu dėmesį, čia pat jie visi trys mane išprievartaus.

Ir ką? Kai galų gale sustojam, matau, kad jau vakarop ir kad aplink baisiausiai žydi sodai. Einam nusiaubto Chinvalio gatvele ir prieš mus ateina dvi merginos, klausiam, kur nakvynę gauti. Jos pakvietė į savo didelius namus, supažindino su tėvais, gėrėm vyną po Stalino portretu ant sienos, degė žvakės (elektros nebuvo). Man užleido geriausią kambarį antrame aukšte. Naktį kaip pasiuto šaudyti, nežinojau kur dėtis, o rytą matau: virš lovos sienoj įstrigusi kulka...

- Kodėl tavo gyvenimo aprašyme nefigūruoja „Hermis"?

- Buvau banke neilgai - aštuonis mėnesius. Įsidarbinusi atstove spaudai, tikėjausi skleisti informaciją, tačiau dirbau kitus darbus. Kai pasiprašiau atleidžiama iš pareigų, banko valdytoja paklausė, gal per mažas atlyginimas. Ne piniguose buvo esmė - dusau, taip norėjau rašyti. Tai ir grįžau į „Lietuvos aidą", į tą pačią, keliskart mažesnę algą, negu banke.

Tas periodas buvo gal vienas sunkesnių gyvenime: skyriausi su vyru ir taip trūko pinigų paprastiems mudviejų su dukrele poreikiams, kad buvau priversta močiutės palikimą - auksinį laikrodėlį nešti į lombardą. Išsiklausinėjęs lombardo šeimininkas pasiteiravo, kiekgi man reikia pinigų, ir įdavė tą sumą kartu su laikrodžiu, taręs: „Kai galėsi, grąžinsi"... Žinoma, skolą grąžinau, o Viktorija ir šiandien turi močiutės relikviją.

- Vienu metu žurnalistinį darbą derinai su Aukščiausiosios Tarybos valstybės kūrimo komisija. Kaip manai, gal pats laikas kurti valstybės nykimo komisiją?

- Tai buvo nuostabus laikas! Taip arti, taip arti prie Valstybės kūrimo pamatų! O dėl dabarties, mėgstu atsakinėti į tuos klausimus, kuriuos labai gerai išmanau, tačiau šiuo metu specialiai esu šiek tiek atitrūkusi nuo politikos. Anksčiau, žvelgdama į aplinką, daug kur matydavau minusų, dabar gi, nežiūrint kokia partija valdžioje, stengiuosi jos veiksmuose rasti pliusų. Galbūt tai susiję ir su tuo, kad mano žmogus (Danas Arlauskas - buvęs Lietuvos darbdavių konfederacijos prezidentas - D. Š.) jau yra nusišalinęs nuo didžiosios politikos. Šiandien nebeleidžiu sau prabangos piktintis viskuo ir bet kuo ir dauginti to piktumo savyje.

O dėl valstybės - galime pasidžiaugti, kad vis dar gyvename taikoje, kad išgražėjo mūsų miestai, kad kaimiečiai išsidažė trobelytes. Žinoma, matau, kas ir kaip vyksta, bet esu linkusi paklausti, ar pati viską padariau, kad valstybei būtų geriau?

- Klausimas, ką žmogus gali padaryti, jeigu jo balsas į dangų neina?

- Kaip žinai, esu knygos apie Paulavos respubliką sudarytoja ir bendraautorė. Ir kai lydžiu žmones Paulavos dvarvietės link, pasakoju istoriją apie tai, kokį gėrį aštuoniems šimtams gyventojų sukūrė vienas žmogus,Turgelių klebonas Povilas Ksaveras Bžostovskis. Jis įkūrė respubliką, kuri klestėjo ketvirtį amžiaus ir, kas žino, jei ne pralaimėtas Kosciuškos sukilimas ir ne paskutinis Abiejų Tautų Respublikos padalijimas, gal čia būtų lietuviškas Monakas.

Turistaujančius mėgstu paraginti: kiekvienas aplink save padarykim vieną, du, tris metrus gėrio, ir mūsų kraštas akyse ims keistis. Mūsų šeima, apsigyvenusi Šalčininkų rajono kaime, per 15 metų sukūrė kelis hektarus spalvoto ir kvapnaus gėrio sau ir atvažiuojantiems žmonėms. Todėl manau, kad nesu Lietuvai pakenkusi savimi... (Juokiasi.)

- Kalbi apie savo „Levandų uostą"?

- Ne tik. Kas yra labai svarbu: Lietuvoje gyventi galima ir gerai gyventi galima, bet turi dirbti iš peties. Ir nebijoti keistis. Pernai, kaip ir užpernai, į mano levandų lankas važiavo didieji autobusai net iš Latvijos, šiemet kaip velnias kryžiaus bijau klausimo, kada žydės levandos. Jeigu šiemet sausio mėnesį jų laukai buvo visiškai žali, viskas su jais buvo gerai, bet kai pavasarį per juos kaip Napoleono armijos kareiviai praėjo dvylika šalnų, paskutinė - su minus 7, vaizdelis tapo nekoks. Ir gali verkti, ką iš pradžių ir dariau, gali keiktis, bet gali pakelti save už čiuprynos, susikibti rankomis ir mintimis su uosto komanda - dukra Viktorija, vyru Danu ir sakyti: kuriam, dirbam toliau. Darysim kažką naujo. Pavyzdžiui, Merkio bangą, po kurią jau šiemet kviečiam pasivaikščioti... nesušlampant kojų.

Visuomet, kai kažkas tikina, kad yra labai blogai, aš užsikepu padaryti, kad būtų labai gerai. Mano mama buvo tokia, mano tėvas buvo toks, mano visa šeima buvo tokia. Pavyzdžiui, aš niekada negirdėjau žodžio „nemoku", „negaliu", „nesugebu". Tik suaugusi supratau, kad nebuvo galima jais gintis nuo darbų: kažką liepė daryti ir tu turi mokėti. Ir dabar šitaip elgiuosi: reikia - trimeriu žolę pjaunu, reikia - traktoriuką užsikuriu, reikia - informacinius stendus nusipiešiu.

Žinoma, esu mandra, nes šalia yra toks pat, viską mokantis vyras. Ten, kur reikia kažką padaryti, niekada nepasiduodavau ir nepasiduodu. Buvo sovietmetis, reikėjo suknios, suknią pasisiūdavau, reikėjo rankinės, rankinę iš garbės raštų odinių viršelių, kuriuos man dovanojo teta, esu susikūrusi. Kai eidavau į Seimą ar vyriausybę, apsaugininkai visada ją tikrindavo, sakydami, kad tokioj rankinėj ir kalašnikovą galima įsinešti. Ir dabar rodau turistams tą raudoną rankinę kaip eksponatą, kaip įrodymą, kad viską žmogus gali padaryti. Ir kartoju: nelaukit malonių, nelaukit naujos valdžios, nelaukit pensijos - varykite paskui savo svajonę, griebkite ją, keiskitės dabar. Ne rytoj.

- Bet išeidama iš „Respublikos" juk nemanei išplauksianti į Šalčininkų kraštą, kur vieną po kitos rašysi knygas, auginsi levandas ir organizuosi keliones?

- Visos geriausios mintys ateina pjaunant žolę - taip vieną 2005 metų liepos dieną stumdydama žoliapjovę sumečiau, kad kitąmet, taigi 2006-aisiais, sueis 15 metų nuo Medininkų tragedijos ir topt mintis - reikia užsimint Tomui Šernui apie knygą. Kai ilgai laukusi sulaukiau jo atsakymo ("Gal reikia sutikti, nes kai numirsiu, nematysiu, ką apie mane rašo"), iškart nunešiau pareiškimą „Respublikos" vyr. redaktoriui Vitui Tomkui. Jis paklausė, ar suprantu, kur išeinu, ne, sakau, nesuprantu.

Išėjau vakarop pro „Respublikos" duris, laukiu vyro, o širdis makaluojasi. Žinau, kad kelio atgal nebėr: išėjau rašyti knygos, neturėdama jokio supratimo, kaip tas daroma. O laiko rašyti turėjau vos ....šešis mėnesius.

Danute, kai pamatysi Tomkų, pasakyk, kad labai šviesiai atsimenu laiką jo laikraštyje, ir kad jį labai gerbiu. Mes buvome bendrakursiai ir jis niekad nėra pasityčiojęs iš manęs, nors kurse įvairių kaponių būdavo. Išleidusi pirmąją savo knygą, nunešiau jam dovanų. Jos įžanginiam žodyje parašyta apie „Respublikos" įsipareigojimą remti aukų vaikus, kol jiems sukaks 18 metų (taip ir buvo padaryta - D. Š.).

Dabar skaitau Vito Tomkaus tekstus, kai kada nesutinku su juo, kaip kartais nepritardavau jam ir anksčiau. Ypač buvo skaudu girdėti, kad jis atsisakė Sausio 13-osios medalio, bet aš supratau, kad jam pačiam, matyt, labai skaudu dėl tam tikrų dalykų, vykstančių Lietuvoje. Man irgi būna skaudu, nors visomis išgalėmis stengiuosi išlikti rami. Štai Šerno mašina, kuri pritaikyta neįgaliajam, visiškai sustojo, verkiant reik naujos. Tokios kaina apie 30 tūkst. eurų. Tiek, kiek lengva ranka „nuėjo" jutūberiui... Tomas susitvarkys, nedejuos, bet kai matai, kaip valdiškus pinigus skirstantieji ant svarstyklių lėkštelės deda tiek mažai žmoniškumo ir tiek daug tuščiagarbystės, darosi liūdna.

- Ko gero esi vienintelė žurnalistė, kuriai teisme pavyko įrodyti Visuomenės informavimo įstatyme įtvirtintą žurnalisto teisę gauti informaciją. Šiandien greičiausiai nebepavyktų.

- Turbūt išplaukiau iš aktyviosios žurnalistikos laiku, kai pasitikėjimas žiniasklaida buvo gana didelis - buvome antri po Bažnyčios. Laikraščiai sunyko, kai kurie užsidarė, dienraščiai tapo savaitraščiais, - juos nurungė viešieji ryšiai, internetas. Niekada nemaniau, kad sulauksiu dienos, kurią teks pradėti be laikraščio, mes net pykdavomės su Danu, kuris pirmas ims skaityti. Vis tiek tikiu, kad ateis laikas, kai to reikės, o kol kas smagu turėti savy prisiminimą, kad buvome tokie, kurie rašėme tiems, kurie mus skaitė.

- Telieka paklausti apie savimeilę. Esi išleidusi septynias knygas, tarp jų - netikėtai ir apie operos primadoną Ireną Milkevičiūtę, susigriebusi beveik visas žurnalistines premijas, o gyveni toli nuo didmiesčio šviesų ir dėmesio.

- Apie savimeilę, sakai? Maniškė pasireiškia pačiu keisčiausiu būdu - ji man neleidžia būti gide, kelionių vadove be dokumentų, todėl oficialiai esu įgijusi tas kvalifikacijas. Esu viena pati, be firmos, licencijuota kelionių organizatorė atvykstamajam ir vietos turizmui. Apskritai, man visur reikia dokumento. (Juokiasi.) Mes su Danu buvome nusipirkę pripučiamą valtį paplaukioti po Merkį (dievuliuk, niekas neplaukioja po Merkį guminėmis valtimis!) ir jinai pas mus buvo registruota ir dar su numeriu, nesvarbu, kad paskui per ją traktoriuku pervažiavau ir iš jos liko tik skivytai.

Ir mano kosmetikos produktai (hidrolatai, fitoliai, kt.) gimsta ne kokioj pašiūrėj, o Kosmetikos laboratorijoj, įrengtoj pagal visus ES reikalavimus. Turiu Higienos pasą, leidimus gaminti maisto produktus, todėl esu tikrinama... Mano savivertei labai svarbu, kad viskas, ką gaminu, būtų atliekama tvarkingai pagal reikalavimus. Mano vizitinė kortelė yra mano vardas ir pavardė.

Prieš tekėdama antrąkart truputį gailėjausi, kai teko keisti pavardę - dvidešimties metų žurnalistinį įdirbį. Tada mane dar veikė nepasibaigusi puikybės pilnatis... (Juokiasi.) Dabar, kai gyvenu kaime, mano puikybė pasislėpusi, tūno kažkur kitoje Merkio pusėje, o jei kartais nori išlįst, sakau: brangioji, tūnok savo vietoje, praėjo laikai, kai buvai su manimi, dabar mums nebe pakeliui. Nors kai kam gali pasirodyti, kad iki šiol vaikštau užrietusi nosį, trankydama duris. Tai tik gynybinis manevras - esu didelė vienišė...

Aurelijos Arlauskienės CV

*1982-1990 m. - darbas žurnale „Darbas ir poilsis";

*1990-1992 m., 1994-1997 m. - „Lietuvos aido" spec. korespondentė, rengusi reportažus iš Maskvos, Tbilisio, Pietų Osetijos, Sibiro;

*1996-1999 m. - Lietuvos radijo ir televizijos tarybos narė;

*1997-2000 m. - „Žurnalistų žinių", „Žurnalistikos" redaktorė;

*2001-2002 m. - „Lietuvos žinių" korespondentė;

*2002-2005 m. - „Respublikos" žurnalistė;

*2007 m. suteiktas Meno kūrėjos statusas.