Fotografas Dainius LABUTIS: Po „Respublikos" nebėra ko bijot

Na, ir pridurkime: per septyniolika metų „Eltoje". Mūsų redakcijoje jis paliko ne tik auksinių kadrų archyvą, bet ir išskirtinę reklaminę nuotrauką, tapusią firminiu laikraščio ženklu.

- Kaip jautiesi po tiek laiko užeidamas į „Respubliką"?

- Įdomiai... Dabar įeit sunku, reikia kodo, ir budinčio nėra. Atsimenu, sėdėjome palėpėje, Tomkus gal tik tris kartus pas mus buvo užlipęs. Atsimenu, kaip Braniukas (šviesaus atminimo Bronius Talaikis - D. Š.) bandė mus sugundyti vadinamosiomis Adamkaus salotomis, kurias valgė kasdien, kad būtų sveikas, kaip bandėme susisteminti savo archyvą dar iki skaitmenizacijos, viską fiksuodami į sąsiuvinius.

Paskambina Rytas Staselis, tuomet jis buvo vyr. redaktorius, sako, atnešk „gerą Adamkų", atsiverti sąsiuvinį ir ieškai ieškai, paskui susidedi krūvą tų vokų, prisimerkęs žiūri negatyvą, gal neblogas... Dabar tik niukt, nuspaudi kompiuterio klavišą ir tau išmeta visą kadrų spiečių, tik rinkis.

- Kaip radosi šita unikali fotografija, kurioje nufotografavai savo dukrytę Urtę, užsiklojusią „Respublikos" laikraščiu?

- Istorija paprasta. Jei gerai prisimenu, Vitas Tomkus, grįžęs iš kažkokios tolimos šalies, ar tik ne iš Japonijos, išsikvietė mane ir pradėjo kalbėt matęs reklamoje kai ką šviežesnio. Nieko nesupratau, ką jis kalbėjo, išskyrus du žodžius: „laikraštis" ir „vaikas". Tada pasikviečiau chebrą (Dainius buvo iliustracijų skyriaus vedėjas - D.Š.) ir sakau: darom, kaip kas įsivaizduoja. Bronius Talaikis įsivaizdavo, kad reikia prifotkinti kuo daugiau vaikų, kitas - vėl kitaip, surinkau visus kadrus ir nunešiau redaktoriui, jis pasirinko mano nuotrauką - taip netyčia laimėjau neskelbtą konkursą.

Tiesa, paskui kažkas iš nedraugų bandė pritempti vaikų išnaudojimą, bet aš nieko kriminalinio toje nuotraukoje nemačiau ir nematau. Nors laikai pasikeitė.

- Ir kolegos tave traukė per dantį, esą kraustantis į naują butą susidurta su laikinais nepatogumais: kadangi Labučių šeima iš ankstesnio buto neatsivežė patalynės, dukrelei tenka miegoti po senais laikraščiais...

- Panelė Urtė jau 30 metų atšventė. Ieškojo laimės užsieny, kaip ir dauguma, bet mūsų džiaugsmui grįžo, darbuojasi drabužių dizaino srityje ir net kuria kostiumus Neli Beliakaitės Baltijos baleto akademijos spektakliams.

- Sūnus Pijus irgi užsiliko Lietuvoje?

- Pijus nuolat išvažiavęs, dažniausiai į Ameriką. Pabūna namie kokią savaitę ir vėl pjauna kažkur. Jis yra profesionalus pulo žaidėjas, pagal reitingus - 14 pasaulyje.

- Retas fotografas toks ištikimas profesijai, kaip tu. Kiti, jei ir nesiskiria su fotoaparatu, tai būtinai atsikrato pavaldinio statuso...

- Kai nieko kito daugiau nemoki, dirbi kol yra „smarvės". Marius Mikutavičius, su juo kadaise teko dirbti „Jaunimo gretose", paklaustas, ar dar nebyra smėlis, juokiasi: ne, ne smėlis, o žvyras byra, bet kaip gerai,- žiemą einantys iš paskos nepaslysta...

Kai kurie kolegos bando verstis privačiais užsakymais, tačiau šiandien, kai kas antras žmogus yra fotografas, jų poreikis gerokai aptirpęs. Ramūnas Danisevičius sako: ateini į Karoliniškių kiemą vakare, pasižiūri į devynaukščius, ir žinok: ten, kur dega šviesa, visur gyvena fotografai. Vaizdingai pasakyta.

- Bet ar labai įdomu, kai, pavyzdžiui, tenka fotografuoti publiką prie reklaminės sienelės vakarėliuose?

- Toks fotografo darbas - darai, ką reikia. Avarija, tai avarija, sienelė, tai sienelė. Per Vitalijos Katunskytes laidotuves, tris paras praleidau Šiauliuose - tokie liūdni įvykiai internete sulaukia daug peržiūrų. Fotografuoji ne tik tai, kas yra svarbu svarbiau svarbiausia, bet ir tai, kas patraukia žmonių dėmesį. Jauni kartais pabamba, kad tas ir tas nesąmonė, aš taip niekad nesakau, - nenori, nedirbk. Išvis darbo sąlygomis nesiskundžiu.

- Kokias sąlygas laikai geromis?

- Darbo įrankiai, aparatūra, transportas...

- Bet, kaip suprantu, atvarei nuosavu automobiliu.

- Dėl to, kad turėjau fotografuoti su dronu; šiaip važinėju motoroleriu, ką tik naują nusipirkau.

- Atsimeni, kai dirbdamas „Respublikoje", važinėjai golfuku? Net sklandė anekdotas apie išdaužtą langelį, kurį buvai užtaisęs izoliacine juosta. Taip ir važinėjai sakydamas, kad jei įdėsi stiklą, vis tiek išmuš. Norėjai pakabinti lentelę, kad nedaužytų stiklo, nes durys nerakintos, bet sumetei, kad niekas tuo nepatikės....

- Tokio gero kolektyvo, koks buvo „Respublikoje", niekur nesu matęs. Kaip kumštis. Kaip vienas organizmas. Net šiandien kaifuoji sutikęs kur respublikoną.. Čia nebuvo nei intrigų, nei konfliktų, jeigu kas, niekas neidavo įskųsti, išsiaiškindavai be liudininkų akis į akį. Net „ant kilimo" pas Tomkų eiti stresiukas baigė išgaruoti, net jo greitakalbę stengiantis suprast - ne kiekvienam duota ši savybė.

„Moters" redaktorė stebėdavosi, kaip čia yra, kad visi darbuotojai jos bijo, o fotografas Labutis - ne. O ko bijot, jeigu nesi prisidirbęs, - po „Respublikos" mokyklos nebėra ko bijot. Čia nebuvo lipimo vienas kitam per galvas dėl karjeros, nes netikėtai reporteris vieną gražią dieną galėjo būt paskirtas skyriaus redaktoriumi arba atvirkščiai.

Na, o kai prieš daugel metų nuėjau į „Eltą", už savaitės dėl nesusipratimo buvau pasiųstas pas direktorę su tarnybiniu raštu, esą neatlikau pareigos. Nuėjau pas direktorę Gražiną, sakau, nelabai suprantu, kas čia, kokios čia tradicijos su tais raštais, primenančiais KGB? Aš kažkaip ne iš tos mokyklos čia pakliuvau. Man buvo tokia nuostaba. Pradžioj norėjau tradicijas laužyt, paskui nusispjoviau, teeina sau...

- Nežinau, ar buvo kita redakcija, kurioje mokėta ekspromtu sukurti šventę jos žmonėms. Atsimeni, vieną gražią dieną pasirodo skelbimas, kviečiantis užsirašyti tuos, kurie norėtų už dyką nuskristi Izraelin? Kai kurie galvoja, kad tai pokštas, bet kai kurie, jau žinantys Vito Tomkaus būdą, skuba užsirašyti. Ir jis nuskraidina, ir apmoka viešbučius ir organizuoja pramogas ir ekskursijas - tai buvo pats didžiausias nuotykis per netrumpą mano gyvenimą.

- Kai didelė kompanija išskrido į Izraelį, mes likom dirbti, o paskui likusius išsiuntė į Kiprą. Mes ten tusinomės be redaktoriaus. Didžiuliam viešbuty buvo tik dvi lenkės, vokiečių šeimyna ir mūsų tryliktukas. Nežinau, kodėl visi vakarėliai vykdavo mūsų kambaryje. Kai išeidavom į terasą, vokiečiai mums rėkdavo: „Tylos"... Linksma buvo.

- Ir vis tiek nesiskyrei su fotoaparatu.

- Tada dar nebuvau toks pavargęs nuo vaizdų. Užtat dabar, kai išvažiuoju į kelionę, aš jo neimu, man jo visiškai nereikia, man taip gražu, taip gera be jo. Juk tą patį kadrą tenka tris kartus peržiūrėt: kai fotografuoji, kai paskui atrenki ir kai redaguoji.

O tam, kad padarytum meninę nuotrauką, reikia, kad pats būtum kaip švarus lapas, be jokių vaizdų; tada gali mąstyti apie faktūras, spalvas ir panašiai. Kaip sakoma: jei visą dieną groji polką, vakare simfonijos nepagrosi...

- Savo menines nuotraukas vadini fototapymu. Sviestas sviestuotas - juk fotografija išvertus iš graikų kalbos ir yra tapymas šviesa...

- Vadink kaip nori. Dabar toks periodas: išvedi šunį, tarkšt su mobiliuoju Pavilnio faktūros fragmentą ir įdedi į feisbuką „Pavilnio paveikslą". Toks mano brendas - tik Pavilnyje ir tik telefonu. O jei kur Vilniuj ar Klaipėdoj, tada išeina Klaipėdos arba Vilniaus abrozdėlis. Esu jau surinkęs trečią ciklą, gal tik kokių trijų nuotraukų trūksta, galėčiau spausdinti parodai. Bet neskubu, - kai niekas neveja, nekepi kaip blynų...

Parodas gi darai ne dėl to, kad vaikščiotum išpūtęs pilvą, - savo malonumui darai, kad atsigautum dūšia. Kai kas pamato, ir gerai. Iš to nepragyvensi, bet būna, parduodu dar ir darbų. Pats tingiu užsiimt, gal parduočiau ir daugiau.

- Naudojiesi dirbtiniu intelektu tvarkydamas nuotraukas?

- Nesu įsigilinęs, bet turbūt techniniuose dalykuose jis labai padeda. Klausiau kolegų, kaip iš drono persimesti nuotraukas, kolegos aiškino vienaip, kitaip, nieko nesupratau, sakau ant durniaus paklausiu dirbtinio intelekto. Jis man patarė tiesiog įrenginį sujungti su dronu. Man atrodė taip sudėtinga, o jis taip paprastai išaiškino, ir viskas pavyko. Bet dėl nuotraukų nebandžiau. Tiesa, kai paprašiau šuns, grojančio saksofonu Alpių kalnuose, nuotraukos, pateikė saldžią nuotrauką, kaip iš multiko. (Juokiasi.)

-Vien džiazo muzikantų esi tiek ir tiek prifotografavęs, - turbūt neatsirastų nė vieno džiazmeno, koncertavusio Lietuvoje, kuris būtų nepakliuvęs į tavo fotoobjektyvą. Ta proga maga pasakyt, kad tavo brolis Vytautas - vienas žymiausių džiazo muzikantų Lietuvoje. Regis ir pats turi neblogą supratimą apie muziką - mokeisi muzikos mokykloje, armijoje dvejus metus grojai orkestre... Negalvoji apie parodą džiazo tema?

- Ne, nes tai kainuoja ir nežinau, ar yra prasmės. Tik dėl pliusiuko? Esu apvažinėjęs nežinau kiek Europos su tuo džiazu, esu surengęs personalinių parodų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje (Suomijoje, Lenkijoje ir Ispanijoje) džiazo temomis. Tiesa, ko gero, ateinantį rudenį dar teks surengti vieną parodą Vievyje, ten vyksiančiame nedidukame džiazo festivalyje, gavau kultūros namų finansavimą.

- Tarp jaunesnių kolegų jautiesi pripažintas meistras?

- Iš tos garbėtroškos seniai išaugęs, - man yra dzin. Pradžioje jauni į mane žiūrėjo skeptiškai, kaip į senelį, bet paskui žiūri, kad lengvai viską, ką reikia, nufotografuoju. Giria mane už kantrybę, va čia, sako, pavarei, kitas neatlaikytų, susikoliotų.

Jeigu manęs klausia, ar nori, ar gali tai padaryti, atsakau: aš darbo nebijau. Toks mano principas užsilikęs nuo „Respublikos" laikų. Čia tokie tempai būdavo: redaktoriaus skambučių šimtas, prašo atnešti negatyvą, kai tu tik fotkini tuo metu. Man vienas juokas dabar keturi fotkinimai per dieną. Kai girdžiu klausiant, ar pavargsi, sakau, chebra, ar jūs išprotėjote. Būdavo, man viršelį priedams „Juliui" ar „Brigitai" tekdavo padaryti per penkias minutes, - iki šiolei dėl to galiu fotografuodamas improvizuot.

Gaila, kad senoji fotografų mokykla baigia savo dienas. Anksčiau, būdavo, kai fotografuoji, kolega neužbėgs priekin, neužlįs į kadrą. Jautėsi tarpusavio pagarba, mūsų bendruomenė buvo gana tvirta, ir suvažiavimus darydavome, ir spaudos fotografų klubą įkūrėme (buvau vienas steigėjų), bet daug metų nebedalyvauju jo veikloje, nes paskui prasideda vietinės intrigos. Branduolys lieka tas pats - penki laksto, o kiti atneša nuotraukas ir ateina į Vilniaus rotušę apdovanojimų atsiimt. Baigiau šitą žaidimą žaist.

- Berods, Antano Sutkaus iniciatyva ką tik užgimė nauja, Lietuvos fotografijos meno draugija, bandysi stot?

- Reikės dirbtinio intelekto paklaust, kokia čia draugija... (Juokiasi.) Gal tas pats, tik kitoje saujoje...

Dainiaus Labučio CV

*1995-2006 m. „Respublika";

*2006-2008 m. laisvas menininkas;

*2008 m. - iki dabar „Elta".