2 nuotr.Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas fotomenininkas Algimantas ALEKSANDRAVIČIUS yra skersai išilgai perėjęs Lietuvą ir visiems etnokultūriniams regionams paskyręs po solidų albumą. Jis yra išfotografavęs beveik visus ryškiausius Lietuvos kultūros žmones ir savo feisbuko paskyroje daugiausia dėmesio skiria jiems, vis vieną kitą nuotrauką iš savo aruodų įdėdamas, primindamas mums jų gyvenimo ir mirties datas, vis gerą žodį pasakydamas.
Naujausios sostinės fotografijos, kuriomis jis irgi dalinasi, taip pat sulaukia daugybės komplimentų. Iš to santūriai pagarbaus santykio autorius atrodo nors prie žaizdos dėk: visiems už dėmesį padėkos, nieko neįžeis, niekam neprieštaraus, į diskusijas nesivels. Tačiau net geriausio šių dienų lietuvių fotografijos portretisto, šiuo metu baigiančio parengti jubiliejų švenčiančio Vilniaus fotoalbumą, kantrybė kartais ims ir neišlaikys: „Noriu pasitaisyti, todėl sakau: raguotas (vienaragis) vilkas, kaukiantis vaivorykštinės vėliavos fone, yra geriausias iki šiol turėtas Vilniaus ir vilniečių simbolis".
- Sakot, Vilnius - meilės miestas, Vilnius - pasakų miestas, net parodą buvot tokiu pavadinimu surengęs Rotušėje... Ir staiga... „Raguotas (vienaragis) vilkas, kaukiantis vaivorykštinės vėliavos fone, yra geriausias iki šiol turėtas Vilniaus ir vilniečių simbolis". Ką iš tikrųjų nukandate, nutylite tai prisipažindamas? Abejojate dėl laisvės pasirinkti tikėjimą, partiją, tėvynę, lytį?
- Na, neabejoju, kad, pavyzdžiui, sostinės policija, toleruojanti LGBT tonais uždažytą perėją, pažeidžia eismo taisykles. Šioje vietoje nepraleidęs pėsčiojo vairuotojas neturėtų būti baudžiamas, nes perėja neturi jai būdingų žymių.
Neabejoju, kad buvęs meras rauna ne tik medžius, bet ir vilniečių „stogus", kai jų neatsiklausęs ima ir vidury miesto pastato suoliuką, išdažytą tomis pačiomis homoseksualų spalvomis. Suprasčiau, jei jis būtų sumanęs pastatyti suoliukus, pavyzdžiui, visoms partijoms, moterims, bevaikėms ir su vaikais, vyrams, ir t.t., tokiu atveju vienas iš jų galėtų būti skirtas ir seksualinėms mažumoms. Bet išskirtinis suoliukas ir išskirtinė perėja yra provokacija. Chuliganizmas. Tai yra nesantaikos skleidimas.
Aš nieko prieš homoseksualus neturiu, pažįstu puikių menininkų, bet jie nevaikšto su įžūliais plakatais ir nešūkauja ant kiekvieno kampo. Kai buvau visiškai jaunas, žinoma, buvau kitokių pažiūrų, bet ir šiandien, neabejodamas dėl žmogaus teisės rinktis, tebemanau, kad pagal Dievo planą šeima laikytina vyras, moteris ir jų vaikai.
Aš ne prieš tai, kad dvi moterys ar du vyrai kartu gyventų, bet kam reikia rėkti, badyti kitiems akis, kam provokuoti tautą ir pilietį, kad jis imtų jų nekęsti. Žinoma, suprantu, kad už keliamo triukšmo slypi pinigai - ko tik užsimanai, viskas galima, nėra jokių ribų. Dievo išvis nėra, o jeigu Jo nėra, ir nuodėmės nėra, atsakomybės nėra, nedaug trūksta, kad legalizavę projektą dėl narkotikų (kad ir mažų kiekių), su tomis dozėmis rankose imtų lakstyti paskui kitaip gyvenančius. Iš tikrųjų Laisvės partiją reikėtų vadinti anarchijos partija...
- Ar tik ne laisviečiams dedikavote šituos žodžius: „Kad mokytum ir valdytum, pradžiai privalėtum įsikalt sau į galvą Dievo vardą, paskui vinimi prisikalt prie gimtųjų pamatų - per viršugalvį, palei stuburą, smaigui plėšant mėsą, kūnui virstant kryžiumi. Jei po šitokio aukojimosi atgimsi (jei tik bus tau leista), galėsi ne tik savo vaiką už rankos, bet ir tautą vesti klaidžiausiais labirintais ar šventųjų knygų puslapiais - teisingumo, meilės link. Galėsi byloti amžina. Tuomet nuolankiai ir aš seksiu tau iš paskos. Bet kol meilei, atgailai, pasiaukojimui tavo mintyse nėra vietos, tu - pseudointelektuale politike, politizuotas menininke, kultūrininke, nebrukite man savo idėjų apie rytojų be Dievo, neprimetinėkit savo nuvalkioto „modernaus" kitoniškumo, nesipuikuokite savuoju neįgalumu."
- Turėjau omenyje ne tik politikus, bet ir kitus, mėgstančius suokti apie tėvynės meilę, bet jos nerodančios savo darbais. Nenoriu su jais polemizuot, nenoriu bergždžiai eikvot energijos. Manau, kad meilės tėvynei įrodinėti nereikia, tiesiog sąžiningai reikia dirbti savo darbą, auginti vaikus, rūpintis artimaisiais. Esu tikintis ir nenoriu Lietuvos be Dievo. Giliai esu įsitikinęs, kad savo tikėjimą privalome ginti. Ir ko vertas tikėjimas, jei žmogus jo atsisako tik todėl, kad Bažnyčioje atsiranda vienas kitas pedofilas? Kuo čia dėtas Dievas?
- Skaičiau gerą jūsų mintį, kad lietuvis jaučiasi laisvas, kai turi bent lopinėlį žemės, bet ar jis laisvas, jeigu nuolat įsitraukęs (įtrauktas) į tarpusavio vaidus?
- Yra blogai, kai visuomenė susiskaldo ir susipriešina, tačiau kur kas didesnė bėda yra šaknis įleidusi užgauliojimo kultūra, viešas drabstymasis purvais. Pažiūrėkite, kaip niršiai vėl puolamas Justinas Marcinkevičius, kaip norima jį pažeminti, suniekinti jo kūrybą.
Atsimenu, kai dar mokiausi vidurinėje mokykloje, Klaipėdoje vaidino „Mažvydą". Dar ne viską supratau, bet dar ir dabar šiurpas nueina, kai prisimenu, kaip Vytautas Paukštė nuo scenos atsisukęs į salę, žiūrovams per Marcinkevičių bylojo: „Kai tarsit šitą žodį, pajausite medaus ir kraujo skonį, išgirsit volungę prieš lietų šaukiant" ir imdavo dėti skiemenis Lie-tu-va", liepdavo bandyti pakartoti vėl ir vėl, ir po truputį tiek jo partneriai scenoje, tiek visa salė imdavo kartoti „Lie-tu-va"... Mane tai iki dabar jaudina.
- Taikliai iškalbingą metaforą apie šiandienę Lietuvą užėjau jūsų tekstuose. Po Gedimino pilies bokšto nuotrauka įrašėte: „Sapnavau Krivių Krivaitį, leidžiantį dienas kažkokiam penkiaaukštyje, susigūžusį atokiausioje kambario kertėje - be erdvės, be regėjimų, praradusį patį save. Šalia žynio, po stalu, užmiršęs, kaip staugiama, kimiai amsėjo geležinis vilkas - bejėgis ir surūdijęs. Taip, tas pats Vilkas legenda, kuris kažkada stiprus ir galingas, miesto simboliu buvo prisisapnavęs Didžiajam Gediminui."
- Labiausiai erzina, kai atvažiuoja koks kitatautis ir bando aiškinti, kaip mums gyventi, kaip kaimynas, buvęs kolaborantas, iki šiol stengiasi mus mokyti. Ačiūdie, kad turime galingą praeitį - savo istoriją, kultūrą, kuriomis ir esame stiprūs, sunkiai palaužiami.
Nesu „Lietuva - lietuviams" šalininkas, bet didžiuojuosi būdamas lietuviu ir nerasčiau pasaulyje geresnės vietos, kaip gyventi Lietuvoje - čia nėra nei rasizmo, nei seisminių zonų, nei Sacharos karščių, nei uraganų ar gyvenvietes naikinančių gaisrų, - nieko katastrofiškai bloga, išskyrus korumpuotus valdininkus ir Seimo nekompetenciją visais laikais. Bet klausimas, kas tokius seimus išrenka, - išrenkame mes, radę panašių į save.
Iš tikrųjų man ne taip skauda dėl smunkančio Gedimino pilies kalno, kiek skaudu dėl skriaudžiamos lietuvių kalbos. Jei pilis nugrius, mes galėsime ją atstatyti, nusipirkę Latvijoj kokį pajūrio ruožą arba negyvenamą salą atsarginei Lietuvai, panašiai, kaip svajojo Kazys Pakštas apie Madagaskaro salą (juokiasi)... Žinoma, tam būtina viena sąlyga: kad lietuvių kalba dar būtų gyva. O kokia ji turtinga, kiek gražių žodžių prikaupta jos gelmėse!
Rašydamas po savo fotografijomis mini tekstelius, dažnai paieškau retesnio žodelyčio, sodresnio sinonimo. Pavyzdžiui, „horizontas" - toks ne nuosavas, šaižus žodis, kas kita - „gulstinis", jį aptinku įlindęs į senus tekstus. Arba „štilis" - irgi ausį rėžiantis žodis, bet jam yra lietuviškas atitikmuo „tyka"... O kokių gražių naujadarų yra prikūręs Simonas Daukantas! Po savo Vilniaus nuotraukomis esu parašęs ir daugiau miniatiūrų. Ateina jos man į galvą netikėtai, kartais naktį, tartum kas iš viršaus jas man diktuotų. Girdėjau, kad yra įsisteigusių įmonių, mokančių rašyti knygas.
- Neteko girdėti: šiandien esama ne tik mokančių kaip rašyti knygas, bet ir kaip gyventi, - vadinamųjų „gyvenimo trenerių"?
- Tai skamba kaip epizodas iš Ilfo ir Petrovo. Pamenat, kaip Benderis vyniojo aplink pirštą amerikiečius, norėjusius išgauti kuo daugiau naminės receptų. Kaip jis vardijo ir vardijo, kaip samagoną išvaryt iš rugių, kaip iš bulvių, kaip iš cukraus, galiausiai - net iš taburetės... Tai aš irgi jums galėčiau papasakoti, kaip ištiesinti praėjusį šeštadienį, kad kitas šeštadienis būtų kur kas lygesnis, kad jis gražiau tekėtų saulės link, aš tiek pripasakočiau vis primindamas, kad mano žodis vertas aukso... (Juokiasi.)
- Galbūt jau esat bebaigiąs Vilniaus albumą?
- Prieš imdamasis šito sumanymo, susipažinau su Vilniaus legendomis, įsigijau (kiek įstengiau) Vilniaus fotoalbumų, kad nepataikyčiau į prieš tai ėjusiųjų pėdas. Yra fotografų, kurie specialiai renkasi šitą kelią, tačiau aš, atsirinkęs pluoštelį fotografijų, priekabiai jas apžiūrėdavau, vėl vartydavau Mečislovo Sakalausko knygas, vėl iš naujo žiūrėdavau Janą Bulhaką, Filibertą Flerį, Juzefą Čechavičių bei dabartinius autorius ir radęs ką nors panašaus tarp savo kadrų, juos mesdavau be gailesčio. Žinoma, pasitaiko vietų, kurias sunku kitu rakursu fotografuot, kaip, pavyzdžiui, Girto riterio gatvelę, bet palieki ant grindinio kokį daiktą ar žaislą ir vaizdas jau kitoks...
- Prisimenu įrašą po Bevardės (Girto riterio) gatvės nuotrauka: „Dažnai gatvelė užsikišdavo nuo norinčiųjų prasilenkti. Tarp jų buvo galima išvysti ir žymiausių, iš įvairiausių laikmečių atklydusių, asmenybių: D'Artanjaną su savo draugais muškietininkais, girdančiais iš butelio patį Diumą, baroną Miunhauzeną, teisingiausią žmogų žemėje, Servantesą, vedantį už pavadžio Rosinantą, ant kurio atbulai sėdėdamas Don Kichotas stengdavosi ietimi ore išmojuoti savo mylimosios vardą. Netrūko čia ir garbių mūsiškių: prisilaikydami rankomis už sienų gatvele prajodavo Bumblauskas, Erlickas, vienišius Koršunovas, rečiau - Geda, Repšys..." Dėl panašių vizijų būsimą albumą ir pavadinote „Vilnius - mano sapnų ir pasakų miestas"?
- Iš pradžių galvojau palikti jam parodos „Vilnius - mano pasakų miestas" pavadinimą, kaip aliuziją į Pauliaus Širvio „Aš lauksiu prie Vilniaus, prie pasakų miesto"... Gražus tas eilėraštis, graži ir Tomo Leiburo jam sukurta melodija. Aišku, galima prikurti naujų pasakų, bet susapnuoti - kur kas platesnės galimybės. Tad pavadinau knygą „Vilnius - mano sapnų ir pasakų miestas".
- Tai bus vilniečio knyga apie Vilnių?
- Tai bus Vilnių mylinčio žmogaus knyga. Negaliu sakyti, kad esu vilnietis, sostinėje gyvenu gal 17 metų. Kūrybine prasme mano gimtasis miestas yra Panevėžys, ten pradėjau fotografuot. Klaipėdoje liko mano vaikystė, jaunystė, mano jūra, mano smėlis, mano nemokėjimas plaukti, ten - visi gražiausi sapnai ir svajonės. Ir tas erdvės pojūtis: nuo senojo turgaus gali nueit iki buvusios patrankos, kur dabar Mažvydas stovi, ir nesutikti nė gyvos dvasios.
O Vilniuje tik išeik į gatvę ir teks stumdytis alkūnėmis, bet užtat gera jame nardyti tarp gausaus baroko, klausytis miesto istorijų, būti jo dalimi, tirpti praeivių šypsenose. Kai užlipau ant „Neringos" stogo ir nužvelgiau prospektą iš viršaus, tariausi nematęs šiame mieste tokio grožio namų.
Kai įmečiau nuotrauką į feisbuką, kažkas parašė: čia Paryžius, kitas pridūrė, Paryžius, Hugo gatvė ir įdėjo tos gatvės nuotrauką, kur namai rikiuojasi kaip Gedimino prospekte... Pagalvojau, kad Vilniui nebereikia stengtis supanašėti su Paryžiumi, - mes seniai esame Europos centras ir jau seniai esame paryžiai...
