Iš kur noras net kanalizacijos vamzdžius desovietizuoti?

M.Jankauskas kuria išskirtinius antkapinius paminklus, dirbdamas su akmeniu ir kalvyste. Tačiau ne ką mažiau dėmesio jis skiria svarbių žmonių, istorinių momentų įamžinimui. Savo iniciatyva kuria ir dovanoja meno darbus įvairiems Lietuvos kraštams ir vis kuklinasi, pagirtas, kad yra išimtis iš taisyklės, jog šiais laikais daugelis skaičiuoja pinigus. Jis mieliau kažką paaukos ar padovanos nei parduos.

- Kaip Jūs atradote aistrą kurti iš akmens? - „Vakaro žinios" paklausė skulptoriaus Mindaugo Jankausko.

- Mano tėvelis skulptorius. Tuo metu jie buvo ruošiami kaip akmentašiai. Mano dėdė ir dabar aktyviai kuria. Tad nuo vaikystės akmuo visada buvo šalia, mačiau, kaip su juo dirbama. Man buvo dvejonė, rinktis sportą ar skulptūrą, bet pastaroji kryptis nugalėjo. Man tai gal netgi kažkiek žemaitiška tradicija. Bronza atrodė per lengva, o akmuo patrauklesnis ir įdomesnis. Taip ir susirgau ta vadinamąja akmenlige, kuria sergu iki šiol. Šiemet organizuosime jau trečią akmenorių festivalį, kur kviečiame visus Lietuvos akmenorius ir mylinčius akmenis. Norime suburti savo bendruomenę. O Salantuose, Mosėdyje akmens apdirbimo įmonių ir meistrų tikrai daug.

- Neseniai su Jonu Virbausku sukūrėte išskirtinio grožio paminklą a.a. Daliai Teišerskytei per poetės mirties metines, kurios sutampa su jos gimtadieniu. Kaip kilo mintis padovanoti tokį kūrinį Vaclovo Into akmenų muziejui Mosėdyje?

- Į mane kreipėsi D.Teišerskytės šeima dėl jos antkapinio paminklo sukūrimo. Pradėjau labiau domėtis jos biografija ir sužinojau, kad ji yra gyvenusi Mosėdyje grįžusi iš tremties. Manau, kad tai buvo lemtingi metai, nes čia ji išspausdino savo pirmuosius kūrinius. Visuomet gražiai atsiliepdavo apie laiką čia, kelis kartus buvo grįžusi su savo eilėraščių pristatymais, bendraudavo su mosėdiškiais. Ji mane sužavėjo kaip asmenybė ir kaip politikė, kaip atsidavusi savo kūrybai poetė. Pagalvojau, kad būtų šaunu ją įamžinti ir Mosėdyje.

Vieta, kurioje pastatytas paminklas yra lankytina, turistai ateina. Manau, tai bus visiems šiltas prisiminimas apie D.Teišerskytę. Juo labiau kad ir ji pati labai gražiai atsiliepdavo apie V.Intą.

- Skulptūra su poetės eilėmis, kurias saugo poezijos paukštė?

- Tai yra poezijos, laisvės, romantikos simbolis. Jam rinkomės šviesų akmenį, nes ji pati nešė šviesą savimi ir savo eilėmis. Įveikusi visus sunkumus, ji pati buvo tarsi šviesa.

Stengėmės neakcentuoti, kad tai dovana, kalbėjome daugiau apie tai, kad verta paminėti ir mylėti savo talentus. Atėjo įkvėpimas, radau vieną, kitą akmenį, tarėmės su Jonu ir taip gimė idėja, kaip viskas turėtų atrodyti. Kaip paskutinis štrichas ant skulptūros atsirado lelija ir eilėraštis apie leliją. Gal tai gimė tarsi iš aukščiau. Tik vėliau sužinojau, kad lelija buvo jos pačios mylimiausia gėlė ir dažnai atsikartojantis simbolis D.Teišerskytės poezijoje.

- Esate sukūręs ir atminimo lentą generolui Plechavičiui Skuode. Tai buvo užsakymas ar Jūsų iniciatyva?

- Kūrėme trise. Aš gal labiau kuravau, nes teko kariauti dėl leidimo. Tai buvo mano, Gintauto Jonkaus ir Jonas Virbauskas darbas. Daug prisidėjo generolo Plechavičiaus fondas, o darbas buvo daromas ne pagal tokius įkainius, kokie įprastai yra. Tad dalyvavau ir kaip kūrėjas, ir kaip rėmėjas.

- Skuode taip pat esate sukūręs dovanų keturias skulptūras, skirtas žydų gelbėtojams?

- Taip, ši iniciatyva buvo mano. Ten suorganizavome skulptorių plenerą žydų gelbėtojams atminti ir paminėti. Ten yra toks skverelis, kur kiekvienas ąžuoliukas pasodintas šeimai, kurios gelbėjo žydus.

Taip susiformavo tam tikras parkelis, o mes pasirūpinome, kad atsirastų ir skulptūrinės ekspozicijos. J.Virbauskas sukūrė Motinos skulptūrą, kuri vaizduoja, kaip moteris gelbėja žydų vaiką. Audrius Kasparas sukūrė gerumo medį - kaltinis kalviškas medis su septyniais paukšteliais, kurie simbolizuoja gelbėtojus. Vytautas Litvinas sukūrė angelą, o aš padariau Gerumo sparnus - paukštis, vietoj sparnų - rankos. Taip susikūrė gražus parkelis. Norėjosi, kad plenerai tęstųsi kiekvienais metais, taip pažymėtume žmones, kurie verti to ir nepamirštume.

- Vietoj to, kad kurtumėte užsakymus už pinigus, dovanojate kūrinius. O tai - nelabai apsimoka.

- Neapsimoka (juokiasi). Bet laikas greitai eina, gyvenimas pralėks. Turbūt toks yra akmenorių charakteris. Tai mes įkalame gimimo, mirties metus. Kai žiūri į tai, suvoki, kad verta kažką pažymėti - įkalti. Juk mes ir patys ieškome tų artefaktų, jais domimės, kada kas nutiko. Bandome iššifruoti rastus hieroglifus, įvairius artefaktus. Norisi, kad jų paliktume ir patys. Visi važiuojame piramidžių žiūrėti į Egiptą, bet ir patiems norisi kažką po savęs palikti.

- Dirbate ir iniciatyvoje dėl skulptūros poetui Justinui Marcinkevičiui Vilniuje. Per tą laiką Širvintose skulptūra jau iškilo. Kodėl Vilniuje viskas taip stringa?

- Kartais net sunku suprasti, kas vyksta ir kodėl. Aš manau, kad kitame mieste paminklą jau būtume pastatę, bet Vilnius yra Lietuvos sostinė, kur Just.Marcinkevičius gyveno. Atrodo, kad toks įamžinimas čia privalo būti. Bet neseniai vyko posėdis, kuriame pristatėme žymių kultūros atstovų parašus, palaikančius idėją. Dabar, kaip suprantu, daugiau diskutuojama dėl pačios vietos.

- Vilniuje atsiranda vietos vamzdžiams, išsiuvinėtoms surūdijusioms bačkoms, o išliekamąją vertę turinčiam menui - ne?

- Manau, kad čia per daug politikos. Bandoma vienas asmenybes pažeminti, trinti iš istorijos. Nes paminklas ir yra istorijos sukūrimas. Jeigu iškyla paminklas, asmenybė yra įamžinta ir pagerbta. Bet jeigu mes nenorime įamžinti, gal mes kažko vengiame ar bijome. Tai negražūs žaidimai. Kai kas sako, kad gal skulptūrų ir paminklų jau per daug. Man tai juokingai skamba.

- Prieš keletą metų Dalia Grybauskaitė sakė, kad jai alergiją kelia paminklai...

- Reikėtų nuvažiuoti į Vieną, Krokuvą ar Romą ir pažiūrėti, kokiu tankumu yra meno objektai. Šiuolaikinė skulptūra puikiausiai dera ir kas dešimt metų ten niekas tų skulptūrų nekeičia ir nenukelinėja.

Kažkas baisaus tokie pavyzdžiai, kaip Arūno Valinsko iniciatyva iš Nidos „Šlovės alėjos" išimti Gyčio Paškevičiaus rankos atspaudą. Tai yra noras keisti istoriją.

- Ką skulptūros nukėlimas reiškia jos kūrėjui?

- Suprantu, kodėl nukėlė Lenino skulptūras, bet gerai ir tai, kad jas išsaugojo. Taip susikūrė tam tikras laikmečio muziejus. Tai, manau, yra sveikintina. O praėjus ilgesniam laikui, politizuoti ir kabinėtis net prie kanalizacijos vamzdžių, neva juos reikia desovietizuoti... Tai parodo lygį, supratimą ir suvokimą.

Mes kažkaip ne iš tos pusės viską darome. Per mažai investuojame į kultūrą, į švietimą. Auga nauja karta, bet nesimato, kad joje būtų įskiepytas patriotizmas, meno, kultūros suvokimas.