Jei niekas nepasikeis, po Cvirkos nuosekliai imsimės Maironio?

Žinomas literatūros tyrinėtojas, Vinco Mykolaičio - Putino premijos laureatas dr. Eugenijus ŽMUIDA, be kita ko besidomintis ir atminties bei užmaršties sąveika bei grįžtamuoju ryšiu istorijos verpetuose, sako, jog atmintis žmogui yra išugdoma beveik prieš jo valią. Ar lygiai taip pat, prieš jo valią, ji gali būti ir keičiama?

- Pasak jūsų, žmogus yra tai, ką jis atsimena. Atsimenu šviesaus atminimo filosofą Arvydą Šliogerį (jo ir mano kartos prisiminimai panašūs). Garsiajame esė „Iš ano kranto" jis rašo: „Ten liko paprasta meilė be „seksualinių" kliedesių ir pornografinio nihilizmo (...), ten liko žmogus, ir dabar manantis, kad būti „runkeliu" kur kas garbingiau negu būti piniguočiu, pijaru, gangsteriu, politiku, vagimi ar kekše; ten liko šventoji duona, pažymėta kryžiaus ženklu, o ne supermarketų litanijomis..." Ar ir jūs turite tokių prisiminimų?

- Ne vien filosofai, ne vien Arvydas Šliogeris gyveno atsiminimais, vis intensyviau nusidažančiais nostalgijos spalvomis... Atminties studijos (pradininkas prancūzų sociologas Morisas Halbvaksas (Maurice Halbwachs), 1877-1945) sugeba struktūruoti atskiro žmogaus ir net tautos (kolektyvo) atmintį, atskleisti veikimo mechanizmus. Jis teigia, kad žmogus yra socialinis „gyvūnas", tai yra, žmogumi (sugebančiu kalbėti, įsivaizduoti, papasakoti, atsiminti) jis tampa tik augdamas tarp žmonių tam tikroje socialinėje terpėje (socialiniuose rėmuose), tai yra, tam tikros epochos, konkrečios tautos atminties kultūroje, jos įvykių „atminties teatre".

Atmintis žmogui yra išugdoma beveik prieš jo valią. Mažas vaikas niekada negalvoja apie praeitį, jį domina, kas bus, kas jo laukia, nauji žaislai, nauji įspūdžiai ir t. t. Tik tėvai, o vėliau jau mokykla ir visas sociumas, klausdamas, „ką veikei vakar?", „apie ką buvo filmas?" ir pan., įpratina „atsigręžti" atgal, prisiminti. Tokiu būdu išugdoma atmintis, kuri ilgainiui virsta žmogaus dvasiniu pasauliu. Viskas, ką perskaitome, pamatome kelionėse, filmuose, patiriame, išgyvename, tarpsta mūsų atmintyje. Į ją mes nuolat sugrįžtame, sąmonės „ekrane" sukame savo atminties teatrą. Laidodami žmogų, mes laidojame unikalų atminties teatrą, ištisą epochą, kurios rekonstruoti nebebus įmanoma.

- Kaip keičiasi, bėgant metams, atminties vaidmuo?

- Didesnę gyvenimo dalį žmogus gyvena planuodamas ateitį, šeimą, karjerą ir kita, tačiau daugėja ir atsiminimų, galiausiai nepastebimai, pasąmonės lygmenyje įvyksta „perversmas": pagyvenęs žmogus mažiau galvoja apie ateitį, mažiau planuoja, vis daugiau jo mintis užima prisiminimai, galiausiai ima vien jais gyventi.

Keista, bet atmintyje nėra praeities, ten - tik „amžinoji dabartis", viskas atrodo įvykę tik „vakar". Ypač mūsų vaikystė yra čia pat, mes nešiojamės ją savyje, pasak Nykos-Niliūno, kaip Eldoradą. Šį virsmą, persiorientavimą iš ateities į praeitį, Karlas Gustavas Jungas yra pavadinęs sielos pasiruošimu mirčiai. Metaforiškai kalbant, senatvėje kiekvienas sau imame groti „atsisveikinimo polonezą", tai yra, gyventi prisiminimais ir bodėtis supama dabartimi, kuri niekaip negali prilygti tai polonezo muzikai.

- Galbūt dėl to vyresnio amžiaus žmonėms nesuprantamas ir net atkarus desovietizacijos vajus, vykdomas 34-aisiais Nepriklausomybės metais, kai vis dar griaunami paminklai, naikinami gatvių ar įstaigų pavadinimai, turėję sovietmečiu kūrusių menininkų vardus?

- Tik ne „vis dar", bet „vėl".... Galima pradėti nuo Petro Cvirkos ir nuosekliai prieisime prie Maironio - kertinio asmens lietuvių tapatybės kūrime, kertinio poeto kiekvieno lietuvio atmintyje. Versime jo paminklus, naikinsime muziejų?

To nedrįso net sovietai, su raudona vėliava kūrę globalųjį pasaulį. Tiesa, ta jų vizija išblėso, nes Vakarai niekaip nesupuvo, jokia proletariato revoliucija nebrendo, tad vizijos daugmaž septintame praeito amžiaus dešimtmetyje buvo atsisakyta, tik iš inercijos teberemtos įvairios teroristinės organizacijos užsienyje. Atsisakyta Stalino vykdytų tautų naikinimo ir sumaišymo, tikintis kažkaip visus „susovietinti". M. Gorbačiovą ištiko tam tikras šokas, kai jis pamatė, jog šis procesas nebaigtas, sovietinis sluoksnis vakariniuose regionuose visiškai negilus...

- Na, o dabar, regis, vėl stengiamasi visus „suvakarietinti", tai yra, vėlekos globalizuoti, kaip „raudonojo maro" laikais. Ar kasdienis Vakarų „vertybių" garbinimas (net kai kurių tradicijų perėmimas) nelaikytinas tam tikra invazija į tautos kultūrinę atmintį?

- Išgyvename keistą laiką. Vos tik spėjome pasidžiaugti nepriklausomybe, NATO ir ES struktūrų teikiamu saugumu, esame priimti į klestinčių tautų draugiją, patys tapome laisvai keliaujančiais ir klestinčiais piliečiais, bet jau stebime, kaip iš tų legendinių Vakarų, kurie taip ilgai mums buvo „uždraustas vaisius" (todėl „saldus", trokštamas, į juos mūsų siela veržėsi visą sovietmetį) sklinda impulsas (uoliai perimamas vietinių vyriausybių) naikinti ir griauti tuos pamatinius principus, kuriais Vakarai buvo sukurti. Europa, taip pat ir Šiaurės Amerika, žodžiu, visa transatlantinė kultūra neva turi gėdytis savo istorijos, atsisakyti dominavimo pasaulyje, galiausiai - susinaikinti kaip savarankiškos valstybės, kaip tautos, kaip baltųjų rasė.

- Išnykti taip ir nesupratus, kas esame ir iš kur atėję? Kokias kolektyvinės atminties duobes išskirtumėte?

- Atminties duobių yra daug. Pavyzdžiui, Didysis karas. Kai jį pamini, dažnas lietuvis skuba sušukti „Taip, žinau, žinau, Didysis Tėvynės..." Tai tiesiog komiška, nes tokio apskritai nebuvo, o Didysis karas, vėliau pavadintas Pirmuoju pasauliniu, sukūrė modernią Lietuvą - ne tik tarpukario, bet ir dabartinę. Pasibaigus Šaltajam karui ir žlugus Varšuvos pakto sąjungai, buvo atkuriama tarpukario nacionalinių valstybių Europa, pirmą kartą istorijos žemėlapyje atsiradusi būtent po Didžiojo karo.

Didysis karas 1915 m. Lietuvoje pabaigė rusų erą, besitęsusią nuo 1795 m., ir atvėrė galimybę siekti nepriklausomybės. Bet iki jos buvo dar labai toli - dabar naiviai tikima, kad 1918 m. vasario 16 dieną, perskaičius Nepriklausomybės deklaraciją, ji ir buvo suteikta, neįsivaizduojant, kaip ta diena realiai atrodė. Trejus metus Lietuva atbuvo savotiškoje skaistykloje - kentė siaubingą vokiečių okupaciją, buvo izoliuota nuo pasaulio. Spauda uždrausta, judėjimas uždraustas, žmonės paskutinius arklius slapstė miškuose, dirbo žemę naktimis, badas buvo nuolatinis palydovas. 1916-1917 metų žiemą iki keturių tūkstančių vilniečių mirė badu - apie šiuos dalykus mažai kas žino.

Ir po karo Lietuva - nedidukė tautinė valstybė - nieko nedomino, ji buvo kliuvinys sukurti stiprią buferinę zoną nuo plintančio bolševizmo. Didžiosioms valstybėms į lietuvių likimą žiūrint pro pirštus, Lietuvą kėsinosi užimti ir rusai, ir lenkai, ir vokiečiai. Dėl nepriklausomybės kovoti ginklu buvo tiesiog trukdoma, siunčiant misijas, turinčias sulaikyti lietuvius nuo didesnio konflikto provokacijos. Lemtingas Radviliškio mūšis su bermontininkais įvyko, užlaikius delegaciją iš Europos, vėliau pastačius ją jau prieš įvykusį faktą.

Panašiai buvo ir su lenkų okupacija, Vilniumi - lietuviams buvo neleidžiama veikti pagal galimybes. Tų metų karininkų, dalyvavusių mūšiuose, taip pat kunigo ir diplomato Juozo Puricko atsiminimuose įvardijamos trys didelės tuometinės Lietuvos klaidos, lėmusios Vilniaus praradimą.

Juridinio jau egzistuojančios valstybės pripažinimo sulaukta tik 1922 metais. Plačioji visuomenė beveik nieko nežino apie 1916 m. nepriklausomybės paskelbimą Lozanoje pavergtų tautų konferencijoje (lietuvių delegaciją sudarė Juozas Gabrys, Antanas Smetona, Jurgis Šaulys, Steponas Kairys, Jurgis Bielskis, Vincas Bartuška), svarbų 1917 m. gruodžio 11 d. Aktą (jo pagrindu atsirado 1918 m. vasario 16 d. tekstas, po to sekė (pirmasis tarptautinis) Lietuvos pripažinimas iš Vokietijos pusės.

Šiaip jau reikėtų pabrėžti, jog nacionalinių valstybių Europa atsirado tik anglosaksų palankumo dėka (pilietiniame rusų kare jie rėmė „baltuosius" kovoje prieš „raudonuosius", tai gerokai susilpnino bolševikų galimybes išlaikyti beveik užgrobtą Pabaltijį).

- Atrodo paradoksalu: konstatuojant atminties duobes, vyksta vadinamieji atminties karai. Galbūt viena iš jų kilties priežasčių ir yra nežinojimas?

- Atminties karai vyksta nuolat. Pavyzdžiui, XIX amžiuje, kai, padalijus Abiejų Tautų Respubliką ir prijungus LDK žemes prie Rusijos imperijos, buvo perrašyta LDK istorija, „įrodant", jog lietuviai visada veržėsi į sąjungą su rusų tauta, tik buvo padaryta klaida su lenkais. Tuomet įdiegtas „Didžiosios lietuvių-rusų kunigaikštystės" pavadinimas, gajus iki šiol rusų kultūrinėje atmintyje, nors tokia valstybė istorijos dokumentuose niekada neegzistavo. Nuo 1839 m. tokia istorijos versija įsigaliojo rusiškuose vadovėliuose, iš kurių mokėsi ir lietuviai.

Ir patys lietuviai buvo pamiršę savo istoriją, net ir Lietuvos pavadinimą - pasiekę Ameriką, sakydavosi atvykę iš „krajaus". Atminties karai esti invaziniai (kai svetima valstybė užima šalį) ir vidiniai - pasikeitusi vietinė valdžia gali radikaliai naikinti ankstesnės kultūros pėdsakus ir kurti savo mitą. Taip senovės Egipte faraonas Amenchotepas IV (XIV a. pr. Kr.) nutarė įvesti monoteizmą, įsakė garbinti vienintelį Saulės dievą, ėmė naikinti įvairių dievybių šventyklas, daužyti statulas, trinti įrašus akmenyje, ištrėmė ištisą žynių luomą. Po jo mirties įvyko sugrįžimas į politeizmą, naikinami Amenchotepo IV, paskelbto eretiku, buvimo pėdsakai.

Didžiulio masto vidinis atminties karas prieš šimtmetį įvyko Rusijoje, bolševikams užėmus valdžią ir iškėlus šūkį „pasaulį seną išardysim". Ilgą laiką rusų tauta buvo „pasimetusi", jos istorinė atmintis gerokai sudarkyta. Štai dabar Vladimiras Putinas bando įdiegti naują valstybinį mitą, ginklu rekonstruodamas Stalino ir Jekaterinos II Rusiją.

- Juk visais laikais yra kažkas, kas „padeda" įsidėti į kolektyvinę atmintį viena ir užmiršti kita?

- Tauta, kuri suvokia save kaip vienį, kaip įsivaizduojamą bendriją (jos susikūrimą ženkliai įtakojo periodinės spaudos atsiradimas), negali gyventi be kolektyvinės atminties, be tautą vienijančio mito, kuris egzistuoja ir palaiko tautą „čia ir dabar", tai yra, funkcionuoja kaip atminties teatras - lygiai, kaip ir individualioje atmintyje. Skirtumas toks, kad kolektyvui „atmintį" sukuria tam tikri intelektualai, vėliau laikytini tautos „tėvais". Anksčiau buvo galvojama, kad tai yra istorikai, kaip kad mūsų Simonas Daukantas. Tačiau atminties studijos tvirtina, kad istorikai, ypač rašę nacionalines istorijas, buvo ne tiek istorikai, kuriems rūpi objektyvi įvykių chronologija, priežastys ir pasekmės, bet atminties kūrėjai, kurie vienus įvykius iškelia, išaukština kaip tautos „aukso amžių", o kitus nutyli.

Atminties kūrėjai siekia meninės įtaigos, pavyzdžiui, Daukantas daug dėmesio skiria girių aprašymui, norėdamas galingą mišką paversti lietuvio dvasinės savasties dalimi. Ir tas „miškas", „medis" įauga į mūsų sielą, išsikeroja joje. Daukanto laikais dar buvo per mažai lietuviakalbių intelektualų, kad jie sukurtų įsivaizduojamą bendruomenę, bet XIX a. pabaigoje jau atsirado.

Jonas Basanavičius tęsė Daukanto „liniją", nukreiptą į praeities gelmes, o Maironis įtvirtino Lietuvos viduramžių, ypač Vytauto laikų mitą, gyvuojantį iki šių dienų. Maironis perėmė viduramžių aukštinimą iš lenkų romantizmo (Adomo Mickevičiaus ir kitų), akcentavo krikščionybės įvedimą (čia jis tęsė Motiejų Valančių) kalbos ir kultūros svarbą tautos istorijoje, šalia istorijos „prijaukino" ir Lietuvos geografiją.

- Ką šiandien laikytume „tautinės atminties katekizmu", kokiu kadaise buvo tapusi Maironio perrašyta Simono Daukanto istorija, prieinama ir lengvai suprantama net neišprususiam skaitytojui?

- Lietuvių tauta kol kas gyva tuo pačiu mitu, savos istorijos aukso amžiumi - Vytauto laikais. Sovietmečiu šis mitas ir lietuvių nacionalinis identitetas tapo sustiprintas Žalgiriu (prieš sovietų valią; jie šį mūšį norėjo paversti tautų draugystės apoteoze ir tikėjosi, kad bus nustelbtas Vytauto kultas). Kol kas Vytautas Didysis, Daukantas, Maironis lietuviams yra šventi vardai, nors nežinia, ar visada taip bus. Jau dabar esama tokių, kuriems gėda išsikelti trispalvę.

Dabartinės globalistinės politikos siekis - kad nė viena tauta neturėtų savo katekizmo (nacionalinės istorijos), savo rankomis jį sunaikintų, gėdytųsi savo istorijos ir savęs pačios, savo išskirtinumo, unikalumo, visko, kas tautą daro tauta. Žmonija turi tapti viena betaute mase be istorijos, be atminties, gyvenančia simuliakrais ir pasitenkinančia vienadiene jų porcija.