Kad visa Lietuva kankliuotų

Sauliaus Sondeckio menų gimnazija keitė pavadinimus, struktūrą, tačiau vienas dalykas ten buvo pastovus - daugiau nei penkis dešimtmečius kanklių meistriškumo, liaudies instrumentų dermės paslapčių ten moko Regina Vaišnorienė.

Šiauliai - labai daug

Regina Vaišnorienė Šiauliuose gimė, augo, mokėsi 8-ojoje vidurinėje mokykloje, ji dabar vadinasi Salduvės progimnazija... Muzikė juokauja: „šimšinė". Ten ir dabar tebegyvena. Baigė studijas tuometinėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar Muzikos ir teatro akademija) ir sugrįžo į savo miestą.

„Šiauliai man - labai daug. Gimtieji namai, tėveliai čia gyveno. Gal įpratau. Džiaugiuosi Šiauliais. Grįžau iš Dainų šventės. Gražu Vilniuje, ten praėjo studijų metai, bet tas šurmulys, bėgimas... Grįžau į Šiaulius - tokios gražios gatvelės, medžiai, viskas sutvarkyta. Myliu Šiaulius. Ir mano vaikai gyvena Šiauliuose", - apie savo gimtąjį miestą sako Regina Vaišnorienė.

Ji buvo vienturtis vaikas tarnautojų šeimoje. Tėveliai neturėjo muzikinio išsilavinimo, bet labai mėgo muziką. Mama labai gražiai dainavo, traukdavo abi su dukra duetu. Tėtis grojo gitara, akordeonu. Jis ir dukrą išmokė groti akordeonu.

Tėvas visą gyvenimą dirbo gaisrinėje. Ten buvo suburta kapela, jos vadovas buvo iš Muzikos technikumo. Jis pakvietė tuomet dar septintokę Reginą ateiti pagroti akordeonu. O kai pagrojo, vadovas jos paklausė: „Vaikeli, kodėl tu nesimokai muzikos?"

„Ir aš užsispyriau mokytis. Į muzikos mokyklą buvo stojamasis konkursas, du jo turai. Grojau ne iš natų, o iš klausos. Ir priėmė. Bet mokytis pasiūlė groti ne akordeonu, o kanklėmis. Prigąsdino, kad nuo akordeono stuburas iškryps, išaugs kupra. Direktorė sakė: „Paimk kankles, pasaulio pamatysi." Parsinešiau instrumentą - stygos, dėžė... Ką dabar daryti? Norėjosi akordeono, norėjosi dainuoti. Mokytoja Janina Jocienė, ją ir dabar prisimenu, pasiūlė pusę pamokos groti akordeonu, o kitą pusę - kanklėmis. Pamažu situacija apsivertė: vis daugiau grojau kanklėmis, o akordeonui - kas likdavo. Taip ir užsikabinau, pamilau kankles visam gyvenimui", - pasakoja apie savo susitikimą su kanklėmis muzikos pedagogė.

Tik vėliau sužinojo, kad mama vaikystėje grojo kanklėmis Jaronimo Jankausko kanklių-klaviklių ansamblyje.

Mergaitei muzikavimas kanklėmis buvo sėkmingas, tapo įvairių konkursų laureate. Baigusi vidurinę ir kartu muzikos mokyklą Regina nukeliavo stoti į Šiaulių aukštesniąją muzikos mokyklą (dabar Sauliaus Sondeckio menų gimnazija). Buvo aišku, kad rinksis tik muziką.

Kadangi jau buvo rugpjūčio pabaiga, mokyklos direktorius Jonas Lamauskas jai pasakė, kad į pirmą kursą vietų nebėra.

„O aš sakau, kad ir nenoriu į pirmą kursą, noriu į antrą. Ir priėmė. Direktorius ilgai prisimindavo šią istoriją ir mano drąsą. Jau buvau baigusi vidurinę mokyklą, muzikos mokyklą, todėl pirmame kurse mokytis nebuvo prasmės. Aš žinojau, ko aš noriu. Paskui tiesiai - į Muzikos ir teatro akademiją. Nors konkursai buvo dideli, net minčių neturėjau, kad neįstosiu. Mano kelias buvo aiškus, be svyravimų", - pasakoja menininkė ir prisipažįsta esanti laiminga, nes nuveikė nemažai darbų, išugdė per 100 mokinių...

Šeima, kurioje skamba muzika

Baigusiai studijas šiaulietei siūlė likti dabartinėje Muzikos ir teatro akademijoje. Tačiau ją traukė gimtasis miestas, jautėsi jam reikalinga. Atsisakiusi viliojamo pasiūlymo, Regina grįžo į Šiaulius ir pradėjo darbą Šiaulių aukštesniojoje muzikos mokykloje. Sukūrė šeimą, susilaukė dukros, po kelerių metų - sūnaus.

Reginos Vaišnorienės dukra - taip pat talentinga kanklininkė, menotyros mokslų daktarė, Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos direktorė Regina Marozienė.

Ar dukros kelias buvo nulemtas mamos profesijos ir talento?

„Gerai žinojau, kad šis darbas nelengvas. Ypač kanklininkei. Instrumentas nėra tobulas, jį daug reikia pačiam tvarkyti, žinoti, kaip jį užgauti. Dukra mokėsi „Juventos" mokykloje. Mokėsi labai gerai, tikėjausi, kad rinksis kitą specialybę, bet viskas susiklostė kitaip", - šypsosi pedagogė.

Ji prisiminė, kaip prieš daugelį metų turėjo su liaudies instrumentų kolektyvu važiuoti koncertuoti į Šiaulių miesto partnerį Nyderlanduose Eteną-Lerą, tačiau neliko, kas grotų bosinėmis kanklėmis. Dukra grojo fortepijonu. Paprašė jos, ar negalėtų pagroti bosinėmis kanklėmis. Ji pažadėjo pabandyti. Išmoko kūrinių partijas ir išvažiavo su kolektyvu į užsienį. Kelionėje tas pats direktorius J. Lamauskas ją prikalbino mokytis aukštesniojoje muzikos mokykloje. Ji kartu baiginėjo vidurinę mokyklą „Juventoje" ir mokėsi aukštesniojoje muzikos mokykloje, ten pasirinko kankles.

Regina Vaišnorienė norėjo, kad jos dukrą kanklių specialybės mokytų kitas pedagogas, tačiau nepavyko kitos mokytojos priprašyti tai padaryti. Teko ją mokyti mamai.

Antrame kurse abi Reginos nuvyko į Jono Švedo jaunųjų atlikėjų konkursą Klaipėdoje, čia jaunoji kanklininkė užėmė pirmą vietą. Ją tai labai paskatino siekti tikslų. Dukra, dar nebaigusi aukštesniosios muzikos mokyklos, įstojo į Muzikos ir teatro akademiją. Ji kartojo mamos kelią - apsigynusi daktaro disertaciją galėjo likti Vilniuje, tačiau sugrįžo į Šiaulius.

Muzikinį išsilavinimą turi ir sūnus Ignas. Mama jam parinko trimitą. Berniukas baigė muzikos mokyklą, paskui Šiaulių aukštesniąją muzikos mokyklą, bet jo svajonė buvo elektronika. Įstojo į Šiaulių universitetą, baigė elektronikos inžineriją, tačiau šiandien dirba Šiaulių pučiamųjų orkestre, bigbende, o elektronika liko pomėgiu.

Regina Vaišnorienė džiaugiasi, kad vaikai yra Šiauliuose, kai susirenka ir pamuzikuoja. Neseniai Pastoraciniame centre įvyko šeimos koncertas. Prie jos ir vaikų prisijungė dar ir du anūkai: anūkas groja fortepijonu, o anūkėlė - smuikininkė. Ir anūkai mokosi toje pačioje mokykloje - Sauliaus Sondeckio menų gimnazijoje.

Šiauliai - stiprus muzikinis miestas. Šiaulietė norėtų, kad ir anūkai čia liktų, bet supranta - jie turės savo kelią.

Kanklės - visas gyvenimas

Prakalbus apie kankles, pedagogė sako, kad šis instrumentas - visas jos gyvenimas.

Regina Vaišnorienė pasakoja, kad visą gyvenimą galvodavo, kaip vaikus mokyti, kokias kurti programas, į kokius konkursus važiuoti, kokias programas pateikti šiauliečiams, nes dirba ir su liaudiškos muzikos ansambliu „Jovarėlis". Prie jo susikūrė vokalinė grupė - labai gražus derinys. Kanklės nėra pasaulinio lygio instrumentas, kaip smuikas, fortepijonas. Jos daug jaunesnės, daug vėliau ištobulintos iš tų mažųjų kanklelių, todėl dar nespėjo taip išpopuliarėti. Kai nuvažiuoja koncertuoti į užsienį, ten kankles dievina. Muzikė apgailestavo, kad atgimimo laikotarpiu lietuviai pradėjo nevertinti šito instrumento, jo muzikos, bet dabar jų populiarumas atsigauna.

„Aš labai norėčiau, kad šalia mūsų „Tautinės giesmės", vėliavos ir kanklės būtų šalia. Tai mūsų nacionalinis instrumentas. Norėčiau, kad per tas kertines mūsų nacionalines šventes - Kovo 11-ąją, Vasario 16-ąją, Liepos 6-ąją - į žmones eitume su mūsų nacionaliniais instrumentais, bet ne su atvykusiais iš svetimų šalių ar kokia svetima roko grupe. Turime savo pajėgumų, tik reikia, kad įvyktų, kad nebūtų tokių dalykų, jog himno nesugebėtų giedoti", - išduoda savo troškimą muzikos meistrė.

Įpratusi dirbti tyliai, ji nesiryžta apie tai kalbėtis su festivalių, renginių organizatoriais, kuriuos gerbia. Bet jei kas paklaustų...

R. Vaišnorienė nusistebėjo, kad Vilniuje kanklių populiarinti nereikia. Ten mokiniai plūsta į muzikos mokyklas groti kanklėmis. Šiauliuose galbūt kultūra yra pakreipta kiek kita linkme. Jos svajonė, kad kankliuotų visa Lietuva.

Regina Vaišnorienė pasakojo apie koncertus Etene-Lere. Jie buvo anšlaginiai. Po keturis koncertus per dieną turėjo.

„Paruošėme gražią olandų liaudies dainą „Maža paukštelė". Mes ją atlikome, aišku, aplodismentai, bet jokios didesnės reakcijos. Muzikos mokyklos direktoriaus paklausiau, kodėl. Jis nustebo, ar tai olandų liaudies daina? Penkis kartus važiavom į šį miestą koncertuoti ir vis mūsų prašė padainuoti olandiškai. Kiekviena tauta pasiilgsta savo tapatumo, savo dvasios. Kitos šalies atlikėjai jiems nešėme jų kultūrą. Kad pas mus taip neatsitiktų, tam ir yra dainų šventės, festivaliai, kuriuos mes organizuojame: P. Stepulio kamerinių ansamblių konkursas, jaunimo festivalis „Tūto", - pasakojo muzikė.

Stebėdama ukrainiečius, atvažiavusius į Lietuvą slėptis nuo karo, šiaulietė pamatė, kad karo metu jie pirmiausia dainavo ir grojo savo, ukrainiečių, liaudies dainas.

Už viso gyvenimo nuopelnus

Ji pasidžiaugė, kad šimtmečio Dainų šventės koncerte „Skambėkite, kanklės", kuris vyko Šv. Jonų bažnyčioje, didelę dalį sudarė Šiaulių atlikėjai. Šiaulių kanklių mokykla pripažįstama visoje Lietuvoje.

Ypatingame koncerte - 400 dalyvių, žiūrovų sausakimša bažnyčia. Visos kanklių rūšys pristatytos - ir tradicinės, ir aukštaičių, ir žemaičių, ir suvalkiečių, ir koncertinės.

Pedagogei „Auksinės paukštės" apdovanojimas už viso gyvenimo nuopelnus koncerto metu buvo netikėtas.

„Aš ir atsiėmusi sakiau, kad tai nėra tik mano nuopelnas, kad laimėjo kanklės. Kad ši paukštė atskrido į kanklių vakarą - tai visų mano mokinių, bendraminčių, pedagogų nuopelnas", - dalijosi įvertinimu Regina Vaišnorienė.

Gailėjosi, kad dauguma jos talentingų mokinių į Šiaulius negrįžo, po akademijos baigimo liko Vilniaus krašte. Tarp R. Vaišnorienės mokinių - kanklininkė, konkursų laureatė Kristina Kuprytė, birbynininkas, kolektyvų vadovas, dirigentas Darius Daknys, Lietuvos kariuomenės orkestro vadovas Egidijus Ališauskas ir kiti. Pedagogė sako, kad norėtų kam nors perduoti savo mokinius, kolektyvus, bet dar neturi kam. Tikėjosi, kad dukra perims, bet ji pasuko į administracinį darbą. Norėtų savo mokinius ir kolektyvus palikti žmogui, kuris degtų šita dvasia, būtų tikras mokytojas, tobulintų, puoselėtų kankles.

Be didelės patirties, auginant kanklių meistriškumą, Regina Vaišnorienė penkis dešimtmečius vadovauja Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos liaudies instrumentų orkestrui, liaudiškos muzikos ansambliui „Jovarėlis".

Muzikos pedagogė labai gailėjosi, kad Šiauliai atgimimo laikotarpiu neišsaugojo puikaus dainų ir šokių ansamblio „Jovaras", kuriame jai teko dirbti. Šis kolektyvas buvo vienas seniausių Lietuvos ansamblių, įkurtas iškart po ansamblio „Lietuva". Kai galvojo, kaip pavadinti savo suburtą kolektyvą menų gimnazijoje, neatsitiktinai pasirinko „Jovarėlio" pavadinimą.

Už kūrybinius ir pedagoginius nuopelnus savo gimtajam miestui 2019 metais Reginai Vaišnorienei suteiktas Šiaulių miesto garbės pilietės vardas. Nors sako dirbusi ne dėl šio vardo, tačiau patvirtina, kad malonu, kai savame krašte, kuriam atidavei visą savo gyvenimą, esi įvertintas ir pastebėtas.

„Didžiuojuosi mokykla, savo bendruomene, kad aš galėjau kažką Šiauliams duoti. Kai gavau „paukštę" už viso gyvenimo nuopelnus, sutrikau. Mąstau: tai ką, man dabar nebedirbti? Gyvenimas baigėsi? Ne, šito nebus. Aš dar padirbėsiu, kiek man leis sveikata", - juokiasi liaudiškos muzikos puoselėtoja.

Penki dainų švenčių dešimtmečiai

Kai kalbėjomės su Regina Vaišnoriene, ji dalijosi dar visai šviežiais šimtmečio Dainų šventės įspūdžiais. Per daugiau nei 50 kūrybinės veiklos metų ji dalyvavo visose Lietuvoje vykusiose dainų šventėse: ir kaip atlikėja, ir kaip vadovė, ir kaip dirigentė.

„Sovietmečiu jos buvo kitokios, bet gražios. Pats linksmiausias dalykas būdavo po koncerto, kai Vilniaus gatvėmis traukdavo kolektyvai ir buvo dainuojamos visos žinomiausios lietuvių liaudies dainos. Toks įspūdis, kad net šiurpuliukai eidavo per kūną. Buvo linksma ir gera. Žinau, kad tos šventės tikrai prisidėjo prie mūsų atgimimo", - sako pedagogė.

Šįmet šimtmečio šventė - rimtesnė, išskirtinė, be šou, dainos iš širdies į širdį. Tai buvo patriotizmo, tautinės savimonės, vienybės budinimas.

„Nepasakyčiau, kad esame susiskaldę. Esant reikalui mes sugebame susivienyti. Mes visi Lietuvą nešiojame savo širdyse. Aš labai didžiuojuosi, kad prisidedu prie tos pagarbos savo šaliai", - jautriai kalbėjo Regina Vaišnorienė.

Pasakodama apie savo planus, muzikos pedagogė mini Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos 85 metų sukakties paminėjimą, Prano Stepulio kamerinių liaudies instrumentinės muzikos ansamblių konkursą-festivalį. Žiūrėk, praeis keleri metai, o čia ir vėl Dainų šventė. Mokytoja prisipažįsta, kad norėtų dar į Dainų šventę, bet dar bus matyti, kaip viskas susiklostys.

„Šiauliams linkėčiau, kad daugiau tas tautinis menas Šiauliuose skleistųsi. Ypač tose pamatinėse mūsų šventėse. Visi žanrai turi klestėti ir būti, bet ir tautinis žanras turi būti matomas Šiauliuose. Ir Dainų šventė parodė, kad tai kabina, jaudina žmones. Aš kartais sujungiu visas miesto muzikos mokyklas, padarome didelį orkestrą, puikiai suskamba. Tikrai turime kuo didžiuotis", - Reginos Vaišnorienės palinkėjimais gimtajam miestui baigėme nuoširdų pokalbį.