Kokios valstybės jie nori? Nelietuviškos!

Kultūrininkų maištas, kurio triumfo valanda (mitingas „Kokios valstybės mes norime?") įvyko šį penktadienį, atmetus nusistatymą prieš „Nemuno Aušrą", praktiškai - kaip oro balionas, be ženklesnio turinio.

Jo vedliai kalba apie pasipriešinimą melui, kurio neturi būti politikoje, apie valią prisiimti atsakomybę, apie tiesą, kuri išlaisvins politikus, apie bendrąjį gėrį, kuris turėtų nustelbti asmeninę naudą, - kalba abstrakcijomis ir praktiškai apie... nieką.

Labai norėčiau klysti, tačiau jau antrą mėnesį trunkančio kultūrininkų maršo dienotvarkėje nebuvo įvardinta jokia, anot jų, valstybės pamatus plaunanti problema, juo labiau nebuvo pagarsinta jokia patriotinė mintis.

Visuomenininkas Valdas VIŽINIS sako, kad nacionalinės Lietuvos valstybės kultūrininkams nereikia. Ir šių dienų elitui jos nereikia.

- Valdai, ne pirmi metai, kai stebite Lietuvos politikos paveikslą nuo savo aukštumėlės Biržų krašte. Kaip jums kultūrininkų išgalės, žvelgiant iš toli?

- Iš tikrųjų Lietuvoje vyksta procesai, kuriuos sąlyginai galime pavadinti vidaus karais. Vienas kilo dėl to, kad nuėjusi valdžia aiškiai nesutiko su ministrų personalijomis, nes konservatoriams Krašto apsaugos ministerija (KAM) buvo kaip tėvonija.

Ten dirba daugybė jų žmonių, kurie iš tikrųjų simpatizuoja tai partijai. Nežinau, tai gerai ar blogai, bet nuo pat nepriklausomybės atkūrimo laikų ten žmonės Lietuvą suvokia kitaip, nei likusioji Lietuvos dalis.

Dar pridėkime, kad ten atiteka nepaprastai dideli pinigai, ir tos verslo įmonės, kurios susietos asmeniniais bei dalykiniais ryšiais su konservatorių partija, nenori paleisti šitų gijų; užtat jiems reikia kompromisinės figūros.

O socdemai tą mato, - juk ne veltui premjerė Inga Ruginienė finansavimo funkciją buvo atėmusi iš KAM ir patikėjusi Finansų ministerijai. Mes kontroliuosime finansų srautus, o ne kažkokios neaiškios, labai galingos ir turinčios įtakas KAM struktūros, - buvo pasakyta tarp eilučių.

Spėju, kad po kiek laiko, kai socialdemokratų ministras Robertas Kaunas, susipažinęs su situacija, nuramins kai kurias verslininkų grupuotes, asmenybes, jau skaičiavusias galimus pelnus, greičiausiai finansavimo funkciją susigrąžins.

Na, o antrasis vidaus „karas" dėl Kultūros ministerijos taip pat yra politinės valios reiškimas - jei pastebėjote, kultūrininkai jau nebekalba apie kultūrą, kalba apie tai, kad jie yra valstybės pamatas ir tuo pagrindu jie ir dalyvauja Lietuvos politikoje. Sakyčiau, jie yra jau antroji konservatliberalų valdžios atramų sukelta pasipriešinimo banga - pirmieji, Andriaus Tapino pašaukti, išėjo nevyriausybinių organizacijų atstovai, pajutę, kad jų laisvo gyvenimo finansavimui iškilusi grėsmė dėl „Nemuno Aušros" ketinimų patikrinti, kaip naudojami valstybės pinigai.

Kultūrininkai irgi pajuto, kad į jų kasdienybę gali įsiveržti skaičiavimai bei auditai, todėl solidarizavosi vieni su kitais. Atsimenat, buvo panašus sukilimas, kada turguose, neatsimenu kokia valdžia, pareikalavo kasos aparatų. Sukilo žmonės, prekiaujantys turguose, kaltino valdžią, sakė, pasaulis grius, bet kadangi tai buvo tik pinigų klausimas, neilgai trukus, viskas grįžo į savo vietas.

Net neabejoju, taip nutiks ir kultūrininkų atveju, kai dulkės nusės, o politikų pripūstos miglos ir ūkai išsisklaidys. Pirmieji auditai jau padaryti, ir jų išvados, tarkim, dėl LRT, jau iškalbingai byloja apie akivaizdžius veiklos pažeidimus...

- Gal dėl to vienas iš kultūrininkų protesto organizatorių Arūnas Gelūnas verkauja niekad nesijautęs toks nesaugus Lietuvoje, kaip šiandien? Kitaip nei jūs, „laisvas menininkas", gyvenantis Gataučių kaime, užkluptas, sakykime, ne kultūrinės, o rudenio tamsos?

- Kai išsilaisvinau nuo miesto srovių, nuo pareigos būti tose srovėse vaikščiojant, važiuojant, būnant didelėse miniose, apsiperkant parduotuvėse, aš nebenoriu grįžti į miestą. Kai išsilaisvinau nuo žmonių, nepaprastai išlaisvėjo mąstymas, išsiplėtė matymo, pasaulėvokos dalykai. Vienu metu, kai mano kartos žmonės suskato aktyviai ieškoti, kaip suprasti pasaulį, nebuvau išimtis ir pats. Pajutęs, kad ir man reikia kažką su savimi daryti, nuėjau į Vytauto Radžvilo Tautos forumą, kai jis buvo dar Tautos forumas.

Na, ir prasidėjo filosofinės literatūros skaitymai, domėjimasis politika, kelionė į žinojimą; kai pagalvoju, prieš gerus dešimt metų buvau naivus kaip vaikas.

- Šiandien, švelniai tariant, naivių žmonių Lietuvoje - nors vežimu vežk.

- Manyčiau, kad žmonės padeda atsitokėti, jau geba įžvelgti kaltus dėl vienokios ar kitokios padėties. Tai rodo ir politiniai procesai. Pavyzdžiui, trenksmingas valdžios pasikeitimas politine kiekybine prasme (ne kokybine): iš 60 savivaldybių tik keturiose konservatoriai išlaikė savo viešpatystę. Rinkėjams buvo pabodęs nuolatinis situacijos viešojoje erdvėje kaitinimas ant desperacijos, ant šizofrenijos ribos, vidinių priešų ieškojimas.

Jeigu ir Vilnius būtų iškritęs iš jų rankų, būtų buvęs labai liūdnas likimas tų žmonių. Bet nuėjusi valdžia, tiksliau, konservatoriai, pasiliko sau visus svertus žiniasklaidoje: bendramintę Laisvės televiziją, kuri imasi viešojo teisėjo vaidmens, galingą armiją patikimų žmonių socialiniuose tinkluose, nuomonės reiškimo agentų, kuriuos remia konservatoriams palankios įmonės ir visokeriopą valstybinio transliuotojo LRT, nepaprastos galios viešinimo aparato, palaikymą. Visa tai veikia protus, - žmonės pasirodo nesantys atsparūs masinėms sutelktų, viena kitą dengiančių, viena kitai atitariančių jėgų viešojoje erdvėje atakoms.

- Ar ne dėl to matome nemenką palaikymą protestuojantiems kultūrininkams?

- LRT netiesiogiai ir tiesiogiai skatina protestus prieš šią valdžią. Ji - mūsų visų pinigais išlaikoma leftizmo (kultūrinio marksizmo) propagandos transliavimo tvirtovė. Nuolatiniai televizijos laidų komentatoriai, ekspertai vienais saitais surišti su nuėjusia valdžia, - čia net spėliot nereikia, čia viskas matosi viena akimi.

Drįstu manyti, kad kultūrininkų protesto vinis buvo net ne kultūra, bet iškilusi grėsmė nekliudomai veikti viešąją nuomonę globalistinėmis nuostatomis, kurių šaltinis ir garantas yra ta pati Kultūros ministerija. Kas kontroliuoja pinigus, tas kontroliuoja ir viešąją nuomonę. Patys kultūrininkai jau yra įpratę gyventi ne iš savo kūrybos, bet tiesiog iš meno projektų.

Mes matome daugybę dirbtinių menininkų, atsiradusių per finansavimą, per fondus, nes jų „menas", jeigu nebūtų perkamas valstybės, būtų pasmerktas išnykti. Tokie dirbtiniai menininkai ir yra tapę politinių jėgų įrankiu kovoje dėl įtakos valstybėje.

- Betgi jų susitelkimas, nors ir dėl neaiškaus tikslo, yra fenomenalus. Paprastai iš kultūrininko neišpeši komentaro visuomeninėmis temomis, ir staiga girdi, kad net regionų kultūrinės bendruomenės skelbiasi nesitrauksiančios nė per žingsnį...

- Iš tikrųjų išgirsti menininką kalbant apie jo politines pažiūras, galėjai tik privačiame pokalbyje. Bet tikrasis menininkas, yra, na, galbūt net ne šios žemės žmogus, kaip aš įsivaizduoju, nes tikrasis menas, tikroji kultūra yra ne apie buitį, o apie būtį. Skirtingos prasmės ir skirtingi veikimo būdai.

Būtis ir buitis - tai praktiškai paraleliniai pasauliai, ir nenuostabu, kad šiuose protestuose mes nematome tokių menininkų, kurie sprendžia žmogaus būties problemas per grožį, per žmogaus santykį su pasauliu. Labai gerai Valentinas Masalskis yra pasakęs, kad mene nebeliko prasmių. Jame teliko tik forma ir formų gamintojai, kurie, pajutę egzistencinę grėsmę, išėjo į gatves ir tapo politikos įrankiu.

Opozicinių partijų politikos įrankiu. Juk sukilti prieš „Nemuno Aušrą" apčiuopiamų priežasčių nėra: Remigijus Žemaitaitis niekada nepasisakė už Rusijos agresiją, niekada nepasisakė prieš žydus, - viešojoje erdvėje klajojo tik vieno ar kito Žemaitaičio pasakymo vertinimai ir iš jų padarytos prielaidos, jomis buvo manipuliuojama. Aš jau nekalbu apie Žemaitaičio veiksmus, kurie būtų nukreipti prieš žydų bendruomenę, prieš Izraelį, - trumpai tarus, tėra vien interpretacijos ir ginklų galandinimas.

- Man įsiminė graži jūsų metafora apie „kultūros" širšių lizdą, „kuris agresyviai budi prie savo veiklos valstybinio finansavimo landos". Kodėl žodį „kultūra" suimat kabutėmis?

- Šito žodžio vartojimas nebeteko savo prasmės, kai į protestą įsijungę komikai pradėjo save laikyti kultūros dalimi, kai paprasčiausias pramogavimas įtraukiamas į kultūrą. Tokiu atveju mes galime kalbėti ir apie prievartavimo kultūrą, ir korupcijos, smurto kultūrą. Galime kalbėti ir apie lapų grėbimo kultūrą, nes kultūra bendrąja prasme yra žmogaus prisitaikymas prie gamtos. Ši sąvoka nebetekusi prasmės kaip ir daugybė iki šiol jas bylojusių sąvokų ar žodžių.

- Išskyrus pinigus?.. Po susitikimo su premjere kultūrininkų atstovai liko šokiruoti, kad jų sektoriaus finansavimas bus keliasdešimčia milijonų eurų mažesnis. Tačiau jiems, regis, nei šilta, nei šalta, kad katastrofiškai mažėja pačios Lietuvos...

- Kai Darius Kuolys feisbuke paskelbė, kad 2006 metais buvo 42 tūkst. abiturientų, o pernai tik 22 tūkst., pirmoji mintis, kilusi man manajam kaime, buvo atsistoti prie Seimo durų, kada tautos išrinktieji skuba į posėdžius, su plakatu „Ką jūs čia veikiate?"... Šis lietuvių tautos, kuriai aš priklausau, nykimo rodiklis yra toks akivaizdus ir grėsmingas, kad jau vakar reikėjo imtis priemonių bandant jį pakeisti. Jų darbotvarkėje tautos išlikimo klausimas turi būti pagrindinis. Štai Seime yra Ateities komitetas, jame net 16 narių...

- Tarp jų ir aršus liberalas Simonas Kairys, ir ne mažiau aršūs konservatoriai Matas Maldeikis ir Paulė Kuzmickienė...

- Taigi, užėjau pažiūrėti, kuo užsiima Ateities komitetas, ką jie svarsto. Intelektualinį Lietuvos savarankiškumą, ES Rytų pasienio regionų sustiprinimą... Prieš tai - vėlgi kažkokie klausimai, politiniai toliai, kai, mano nuomone, gal jau laikas svarstyti klausimą: kieno ateities komitetas jie yra.

Nebe ateities, o kieno ateities, nes mūsų, lietuvių, tiesiog nebėra. Daug kas galėtų man paprieštarauti: ne, ne, dar esam gyvi, turime savo kultūrą, istoriją, tradicijas ir panašiai, bet taip sakyti - vadinasi, apgaudinėti save, nes perspektyvoje juk mūsų nebėra.

Aš nežinau, ką politikai, trykštantys optimizmu, bando apgauti, nematydami šito proceso ir jo artėjančios pabaigos. Todėl neretai kaip aptirpęs vaikštai ir galvoji, kad visa tai yra beprasmiška, ką mes darome, kad keliame savo Trispalvę, iš visų jėgų kalbam lietuviškai, puoselėjam tradicijas...Kokia viso to prasmė, jeigu mūsų neliks? Tai gal viską išsiparduoti ir važiuoti gyventi kuo toliau, kažkur į Šri Lanką, kad nematytum Lietuvos valstybės nykimo.

Būtum toli nuo jos, tiesiog nebekovotum. Nes kiekvienas žmogus turi kažkaip įprasminti savo gyvenimą, nugyventi jį ne tuščiai, ir lietuvybė - vienas tų iškilių ir didelių dalykų žmogaus gyvenime. Būtent dėl to lietuviškumo bet kur išgirdęs lietuviškai dainuojant, sustoji kaip įbestas arba suima graudumas, kai skambant Lietuvos himnui matai stiebu kylant valstybės vėliavą...

Manau, kad mes nebetenkame šito jausmo, kad Seimo žmonės manyje, lietuvyje, naikina šitą jausmą, pasididžiavimą savo istorija, savo kultūra. Ir jiems tai sekasi...

- Galbūt iš dalies dėl to tiek pozicijai, tiek opozicijai ir neabejotinai kultūrininkams sprangoka „Nemuno Aušra", bent jau deklaruojanti lietuviškumą. Rinkiminės programos preambulėje pareiškusi, kad „liberalai ir konservatizmą paniekinę konservatoriai išsižada net to, kas šimtmečiais augino Lietuvą - jos tradicijų, vertybių ir žmonių, o Seimo opozicija save ir Lietuvą parduoda už kiek sotesnį duonos kąsnį"...

- Dabar akis atsuki ir matai, iki kur mūsų elitas yra nuėjęs: Lietuvos elitui nacionalinės valstybės, vadinasi, ir lietuvybės nereikia. Ir kultūrininkams jos nereikia (žinome pavyzdį, kai vadinamasis menininkas ištepliotą veidą valėsi Trispalve ir paskui buvo dosniai apdovanotas), - tiems žmonėms reikalinga bet kokia valstybė, kuri užtikrintų jų dirbtinės kūrybos, kurios žmonėms tiesiog nereikia, finansavimą. Pasikartosiu: būtent tokie kūrybininkai dabar yra sukilę.

- Ak, jie sako: šis sukilimas esą ne „apie pinigus", jis apie vertybes...

- Žinot, politinė kalba išrasta tam, kad kalbėtum ir nieko nepasakytum. Politinė kalba tam, kad iš neigiamo padarytum teigiama, ir atvirkščiai; abiem atvejais tais pačiais žodžiais galima vartytis...