Kunigas Julius Sasnauskas: Reikia įveikti sienas, o ne užsidaryti

- Bažnyčia - ta vieta, kur žmonės ieško vaistų nuo vienatvės. Kokius Jūs pavyzdžius matote?

- Kalbant apie vienatvę, svarbu, kaip žmogus su ja susidraugauja. Turiu keletą gražių pavyzdžių, kai moterys po vyrų mirties įsiliejo į bendruomenę. Jų vienišumo jausmas buvo net toks, kad jos sakė, jog nebenorėjo gyventi, ties savižudybės riba buvo. Pamažu moterys įsiliejo į mažą bendruomenę, susirenka į Mišias, paskui išgerti kavos, susipažinti.

Pamenu atvejį prieš porą metų, kai kelios moterys įkūrė pagalbos klubą ir kvietė vienišus žmones ateiti. Žinau, kad nelabai pavyko, nes ateidavo žmonės, kurie prašydavo tik pagalbos darbui surasti ar ieškodami maisto. Bet taip, kad ateitų ir pasakytų, kad „aš esu vienišas", tai ne. Žmogus per išpažintį pasako, kad yra vienišas arba pats jauti, bet viešai to nesako. Nėra vaistų (nuo vienatvės, - aut. past.), tu turi pats įsilieti į bendruomenę, pats turi atsiverti.

Žinoma, mieste gal nėra taip baisu, spėju, kad vienišumo daugiau kaime, kai nuvažiuoji ir pamatai, kad žmogus visai vienišas, gyvena namelyje ir viską reikia pasidaryti pačiam. Kiti atlaiko tą vienatvę, netgi džiaugiasi, šypsosi. Bet yra labai kenčiančių. Žinoma, yra dabar pagalbos linijos. Geriausia, kai galima užmegzti ryšį su žmogumi. Labai svarbus susitikimo džiaugsmas, kai pajauti, kad žmogui tikrai padėjai, - tai labai įkvepia.

Pamenu, jaunas 16 metų vaikinas turėjo įskaitą moksle, kai reikėjo padaryti keletą darbelių, vaikinas buvo nusiųstas pas tokią močiutę. Tai jie pradėjo kalbėti apie literatūrą, Šekspyrą, rado bendrą kalbą. Ir tam vaikinui buvo įdomu pačiam neragintam pas tą močiutę eiti. Labai vertinu jaunimą. Jaunimas auga jautrus, turi daugiau empatijos, - tą ir pandemija parodė. Ir karas Ukrainoje tą rodo.

Mes, Bažnyčia, visada turim galimybę bendrauti su vienišais žmonėmis, čia nereikia jokių projektų rašyti... (Šypsosi.) Kaime, matyt, sudėtingiau, nes kunigai apkrauti darbu, dažniausiai turi po tris parapijas, niekur nespėja.

- Yra žmonių, kurie bijo kreiptis į dvasininkus.

- Labai sunku atsiverti ir pasakyti, kad man reikia pagalbos. Man irgi užeina vienatvė, aš gyvenu vienuolyne, aš irgi vienas. Amžius eina, mažiau kažkur pasirodau, reikalų mažiau. Dabar gi viskas nukreipta į rezultatyvumą. Karantinas prisidėjo prie to, kad daug žmonių tiesiog užsidarė, yra žmonių, kurie iki šiol bijo užkrato. Nieko nepadarysi.

Žmonės yra linkę bijoti, ir tą aš jaučiu pats. Jie bijo ką nors ne taip pasakyti, kad kunigui gal nepatiks. Galima su mumis ir juokauti. Bet pats kunigas irgi turi stengtis. Jeigu kunigas gyvena taip, kad jo niekas, išskyrus artimuosius, nepavadina vardu, tai jis nelaimingas. Turi kažkas kreiptis vardu, ne tik „gerbiamas kunige", „Tėveli", „monsinjore"...

- Jums malonu, kai į Jus kreipiasi vardu.

- Taip, o kaip kitaip. (Juokiasi.)

- Vienišumas daugiausia garbaus amžiaus žmonių problema?

- Vieniši būna ir paaugliai, jaunimas, pažįstu užsienyje studijuojančių, kurie labai vieniši jaučiasi, nes ten nepritampa, nesupranta draugų, skiriasi jų pomėgiai. Tik jauni žmonės galbūt turi daugiau psichologinių jėgų. Ypač jei žmogus yra tiesiog kitoks ir neranda aplinkoje, kas jį palaikytų, tada sunku.

- Kalbėti apie sudėtingus, nelinksmus dalykus yra sunku, nes daugelis pratę save pateikti kaip sėkmingus ir laimingus.

- Dėmesys nukreiptas į gerovės, sėkmės, jaunystės, grožio kultą. Žinoma, tada nesakysi, kad vieniša man. Vaidini, kad nesi vienišas, o iš tikrųjų esi. Pamenu, buvo toks garsus olandų kunigas, kuris apkeliavo visą pasaulį, knygas rašė, buvo labai populiarus, sutraukdavo didžiules minias žmonių, nes turėjo iškalbą; jį kviesdavo sakyti kalbas, mokėdavo honorarus, o jis grįždavo vakare į viešbutį ir verkdavo, nes buvo visiškai vienišas.

Bendrauju su keliais žinomais meninkais, jie už mane kiek vyresni, bet mes panašiai su lazdomis vaikštome, susitinkame ir aš žinau, kad tiems žmonėms vieniems nusibosta ir sunku būna, man džiaugsmas susitikus išgerti kavos ir jiems.

Anksčiau kitos tradicijos buvo, visi gyveno po vienu stogu. Mes septyniese gyvenome, 4 vaikai, mama, močiutė ir prosenelė. Tai išsiugdai bendravimą. Išliko toks noras bendrauti. O dabar kai žmonės išsiskirsto, tėvai vaikus išsiunčia savarankiškai gyventi. Žinoma, ryšiai sutrūkinėja. Laimė, jei močiutė gauna su anūkais pabendrauti, padėti. Nes kartais ir tėvai nenori, nes auklėjimo metodika pasenusi, sugadins vaikus. Toks gyvenimas, ateina vaikų vaikai ir ta senatvė praskaidrėja.

- Ar vienatvę galima prisijaukinti?

- Jeigu asmenybė tvirta, ji ras atramą tikėjime, maldoje, skaityme ir panašiai.

Rašytojas amžinąjį atilsį Romualdas Granauskas man yra pasakojęs, kai mamą atsivežė iš kaimo į miestą gyventi, kad jai nebūtų vieniša - nes jis išeidavo savo reikalais - jis kasdien nupirkdavo po kepalą juodos duonos, sujaustydavo mažais gabaliukais, tada mama išeidavo į kiemą ir lesindavo balandžius. Grįždavo visa apdergta, bet laiminga. Nesijautė vieniša.

- Žmogui svarbu jaustis reikalingam.

- Pavyzdžiui, daug metų slaugo vyras žmoną ar žmona vyrą ir paskui kažkas staiga miršta ir pasidarai nereikalingas. Kartais ir šeimoje vyresni žmonės tarsi iškrenta, nes nespėja, nesusiorientuoja, negali į gerovės, rezulatyvumo mechanizmą įsitraukti. Tada tie žmonės vieniši. Jie kenčia.

Ir šeimoje gali jaustis vienišas. Gali grįžti namo po sunkaus darbo, įsijungti televizorių ir jaustis vienišu. Ar koks paauglys, kur tėvai spaudžia siekti rezultatų ir elgtis pagal kažkokias normas jų nurodytas... Ir santuokoje gali žmonės jaustis vieniši. Kai tuokiasi, kartais būna labai artimi, bet paskui gyvenant kartu viskas keičiasi, iki galo negali pažinti ar vyro, ar žmonos, tu turi palikti tą žmogaus paslaptį. Šeimos bendrumą kuria vaikai. Būna, kad vaikai užauga ir išeina, o sutuoktiniai išsiskiria, nes jau nebesugeba gyventi.

Vienatvė būna gili, visi žinome, kiek antidepresantų suvartojama. Žinoma, reiktų gal mažiau kalbėti apie gerovę, o daugiau - apie žmonių bendravimą, laimę, džiaugsmą, pilnatvę, kuri ateina iš bendravimo, visokio bendravimo. Jeigu šeima bus uždara, tik „gerovės pilis", aišku, kad kažkuriuo metu tie žmonės kentės nuo vienatvės. Jei šeima atvira, tada ji turės daugiau ryšių ir nejaus vienatvės.

Reikia visada megzti ryšius, visur ieškoti bendravimo. Jei gyveni daugiabutyje, pradėk sveikintis, užmegzk pokalbį. Visur yra galimybių. Yra gražiausių pavyzdžių. Aišku, jeigu vienatvė yra sulaukus gilios senatvės, tai gali rodyti, kad nesugebėjai užmegzti ryšių, nevertinai jų. Jeigu mokėjai bendrauti, didesnė tikimybė, kad neliksi niekam nereikalingas. Jeigu įtarinėsi visus, sakysi: valdžia bloga, visi blogi, viskas aplinkui blogai, visi nori tau pakenkti, tada, žinoma, bus sunku.

- Na, ir pabaigai, ko palinkėsite visiems?

- Bendraukime. Pajuskime bendravimo džiaugsmą. Vyresni žmonės gali puikiausiai ir su jaunais rasti kalbą. Ir tai gali būti įdomu. Kiek visko gauti galima iš vyresnių žmonių, - juk kalba patirtis. Žinoma, žmogaus laimė skaičiuojama ir daiktais, ir pinigais, ir laisvalaikiu, bet ji skaičiuojama ir žmogiškąja laime, susitikimo, bendravimo laime. Ir tam džiaugsmui niekada neužtenka mažo šeimos ratelio. Reikia ieškoti ryšių, įveikti sienas. Ten visada laukia džiaugsmas, atradimas, pagalba. Sakau tą iš patirties, ne iš knygų.