Lietuva trinama iš mūsų sąmonės

- Pernai prieš kalėdines šventes specialiai išklausiau visų valstybės vadovų sveikinimo kalbas, tikėdama, kad bent vienas jų skirs bent kelis sakinius Lietuvai, atsidūrusiai sudėtingų geopolitinių išbandymų trasoje. Deja. Premjerė daugiau kalbėjo apie Ukrainą, Seimo pirmininkė įžūliai keturiomis kalbomis pamelavo: „nesusipriešinome". Gal jums pasisekė išgirsti daugiau?

- Gaila Lietuvos. Ji dingsta iš mūsų sąmonės. Jos nebelieka. Ji trinama. Ji išsitrina. Eini gatve - tik vienas kitas lietuviškas užrašas. Reklamos, plakatai - anglų kalba. Jei jau lietuviškas, tai būtinai sudarkytų raidžių kratinys. Reikia gerai pasukti galvą, kad suprastum.

Kodėl? Mada? Kvailumas, ar noras būti „kitokiais", vakarietiškais? Nesibaigiantis instaliacijų paradas. Penkiasdešimt metų okupantai mūsų nenugalėjo nei ginklu, nei protu, nei savo ideologija, o dabar mes patys savo valia atsisakome kalbos, doros, tradicijų. Valstybės pamatas traukte traukiamas iš po mūsų kojų. Lieka vien tik gražus šiuolaikiškas fasadas ir dirbtinės šypsenos.

Mūsų gi niekas neverčia, mes patys norim tapti pasaulio piliečiais, beždžioniaujam Vakarams ir džiaugiamės jų dovanėlėmis, laikydami jas brangenybėmis. „Protingi" valdantieji, prisidengdami totalios globalizacijos šūkiu, siaurina ir naikina valstybinės kalbos galias, menkina valstybę, verčia ją europinės struktūros satelitu; mūsų jaunimą išveja svetur, švelniai tariant, keistus Stambulo principus diegia į mokyklas, nuodija jais šeimas; jie propaguoja nepagarbą kitaip galvojantiems, įvairiais draudimais ir sankcijomis bando užrišti jiems burnas, tikėdamiesi, taip išsaugoti savo privilegijas.

- Negi manote, jog taip daroma tyčia?

- Manau, kad tokio sąmoningo kenkimo ar pykčio bendrapiliečiams bei tautiečiams niekada nebuvo. Buvo priešas, okupantas. Visi žinojo jį esant, bet visada tikėjo, kad tai laikina ir kad jie yra verti laisvo nepriklausomo gyvenimo savo Tėvynėje su savo kalba, kultūra, mokslu ir savo gamta...

Žinoma, nuo atmintinų Sąjūdžio laikų pasikeitė kartos. Dabartinė karta žodį „laisvė‘ supranta kitaip. Jiems tai galimybė veikti laisvai, elgtis laisvai, kartais be jokios atsakomybės. Tuo kaskart įtikina „laisvas" jaunimas, sėdintis Seime. Pažiūrėkite į jų veiklą ir siūlomus įstatymus. Ar šiandien Lietuvai būtiniausias dalykas yra narkotikų dekriminalizavimas, rašytiniai pasižadėjimai meilei ar partnerystės klausimai? Ar mes jau viską padarėme, kas mums rūpėjo įtvirtinant Nepriklausomybę? Ar jau gyvename gerovės valstybėje? Ar Lietuvoje nėra kas trečio asmens skurstančio ir galvojančio, kaip išgyventi?

Kažkokios kvailystės. Bet svarbiausia, kad koalicijos partneriai, save vadinantys konservatoriais, valstybės gelbėtojais, „geriausi, kas mums galėjo nutikti" šį XXI amžiaus dešimtmetį, vardan valdžios saldumo tai toleruoja ir tam pritaria. Siaubo filmas.

- Ko gero, imsiu manyti, kad sumažinti Seimo rinkimų amžiaus cenzą reikėjo būtent dėl to, kad dar daugiau paikų žmonių prieitų prie valstybės valdymo.

- Aš manau, kad jaunimui reikia suteikti daugiau galimybių moksle, švietime, inovacijų kūrime, IT srityse, inžinerijoje arba sporte, kur reikia daug fizinių jėgų, ištvermės, siekių pažinti ir po truputį kaupti patirtį. Bet jaunuoliškas aistras ar sportinį interesą sumaišius su politika, rezultatas tampa nebeaiškus ir netgi, sakyčiau, tragiškas.

Juo žmogus jaunesnis, juo mažiau gyvenimiškos ar politinės patirties turi, tuo lengviau jį paveikti, - norite, narkotikais, norite valdžia; jis kol kas nemoka atsirinkti, nesugeba analizuoti, jis priima sprendimus emocingai, o paskui nusimeta bet kokią atsakomybę.

Pažiūrėkite į politikos senbuvių atžalas arba jaunimą, kuris užima ar užėmė vadovaujančius postus Seime, Vyriausybėje, partijose ir pamatysite, kad jų veiksmai, sprendimai yra nepasverti, skuboti, neadekvatūs, jau nekalbant apie kompetenciją. Išvada - kvaila ir nepamatuota užsienio, aplinkos, teisingumo, vidaus reikalų politika. Partijose - skilimai, nepasitikėjimas, krentantys reitingai... Štai kokios jaunų nesubrendusių politikierių veiklos pasekmės.

- Rasi, tokių nesubrendusių politikų, ir vyresnio amžiaus, nėra stygiaus ir dabartiniame Seime.

- Politika - toks dalykas, kur būtinas gebėjimas mąstyti, gebėjimas rasti kompromisą, mokėjimas patylėti, gebėjimas analizuoti ir priimti patį racionaliausią sprendimą. Jei tu nemoki rinkti informacijos, nemoki jos sisteminti bei analizuoti, vargu ar priimsi gerą sprendimą, nes politika yra sprendimų priėmimas ir jų vykdymas. Gerai būtų, jei gavęs tarptautinių santykių instituto diplomą, galėtum save laikyti iškeptu politiku.

Deja, tai beveik neįmanoma. Didžiųjų valstybių patirtis rodo, kad 60- 70 metų amžiaus tarpsnis yra pats produktyviausias, nes brandus žmogus jau turi patirties, kad numatytų vienokį ar kitokį įstatymo ar teisės akto poveikį visuomenei ir atitinkamai balsuotų.

Politikoje jaunystė nėra privilegija. Kodėl filosofai - dažniausiai pagyvenę ir patyrimą turintys išminčiai? Kodėl Rytų politikoje ir gyvenime prisiklausoma „aksakalų", žinančių, ką ir kaip reikia daryti?..

- Galbūt visuomenės pasitikėjimas Seimu velkasi pažeme ir dėl to, kad jame trūksta tokių „aksakalų"?

- Jų visada buvo ir yra, tik jie yra nustumti į užribį.

Šiandien svarbu ne kompetencija, bet lojalumas savo klanui. Žiūrint į Seimo ar Atkuriamojo Seimo istoriją nuo 1990 metų, išsiskiria pirmoji Vyriausybė, kuriai vadovavo žinoma ekonomistė Kazimira Prunskienė. Kokie ten buvo ministrai!.. Gali pavardes vardint, gali apie juos šnekėti kaip apie asmenybes. Taip, jie atėjo iš tarybinių laikų (mes visi atėjome iš 50 okupacijos metų), bet jie turėjo tikslą statyti savo nepriklausomą valstybę ir jie šito tikslo siekė.

Kai Romualdas Sikorskis atėjo vadovauti Finansų ministerijai, 90 proc. ministerijos darbuotojų kalbėjo rusiškai, o po trejų-ketverių metų ten 90 proc. buvo kalbama lietuvių kalba. Supraskite teisingai, tai nėra diskriminacijos pavyzdys. Tai pavyzdys, kad mes turime valstybinę kalbą ir ja privalome kalbėti visi, kad ir kokios tautybės ar mažumos atstovas būtum. Jis turėjo tikslą sukurti lietuvišką finansų sistemą ir jis tai padarė.

Arba kokio lygio asmenybė buvo ministras pirmininkas Algirdas Mykolas Brazauskas! Jo lig šiol nė vienas premjeras nepranoko. Nesvarbu, kad jis - buvęs komunistas (tokių ir dabar apstu, net kagėbistų palikuonių), bet tai buvo žmogus, kuris pasakė žodį ir jį tesėjo, kuris niekada nieko neįžeidė.

Leonas Ašmantas, Darius Kuolys, Romualdas Ozolas, Algimantas Nasvytis - tai asmenybės, kurios viską kūrė nuo nulio. Sukurti bankai, atkurtas litas, sukurta kariuomenė, priimta Konstitucija, pagaliau visa Lietuvos teisinė sistema.

- Kada gi įvyko tas lūžis, kada valstybės kūrimas, jūsų nuomone, buvo nustumtas į užribį?

- Viskas ėjosi lyg ir normaliai, švytuoklė švytavo iš kairės į dešinę ir atvirkščiai. Seime sėdėdavo vis tie patys veikėjai. Keitėsi tik rankos, kuriose buvo valdžios vairas. Žmonės dar tikėjosi, kad po rinkimų viskas keisis ir gerės. Bet...

Lemtingi, mano nuomone, buvo 2008 metai, kai Seimo rinkimus laimėjo Arūno Valinsko suburta partija ir konservatoriai. Į valdžios olimpą atėjo šou atstovai, „žinomi žmonės", humoristai ir t.t. Problema buvo ta, kad jie nieko nenutuokė nei valdyme, nei politikoje. Tai buvo lyg eksperimentas.

Tuo eksperimentu puikiai pasinaudojo seni lapinai konservatoriai, kurie paėmė juos savo globon, darė ką norėjo, o atsakomybę permetė jiems. Nuo to laiko Seimas prarado savo stuburą, savo nuoseklumą, gebėjimą priiminėti valstybei reikalingus ir svarbius įstatymus. Štai tada ir prasidėjo tas cirkas, tas televizijos spektaklis, kuris tęsiasi iki šiol.

Ką mes šiandien turime? Kiekviena, atleiskite, save mylinti persona užsimano būti Seimo nariu ir jai nė motais, kad neturi nei krislelio kompetencijos, nei žalio supratimo apie parlamentaro darbą. Svarbu, kad nori. Taigi tas cirkas tęsiasi iki šiol, tik jo numeriai ir artistai jau kiti - be sveiko proto, bet su tikslais: duosime narkotikų, duosime partnerių, viskas liesis laisvai, mylėsimės su parašais...

- Turite vilties, kad galą šitam cirkui galėtų padaryti jauni?

- Ne. Jaunumas čia nieko dėtas. Matome, ką išdarinėja jaunystė šiandien. Bet manau, kad esame ne avinų ar triušių tauta. Daugelis gal jau atsibudo iš letargo miego ir pamatė, kad sėdėjimas ant sofos per rinkimus tolygus mirčiai ar dar blogiau - gyvenimui su tokia valdžia, kokia yra šiandien Lietuvoje.

2024 metais turi gimti ir ateiti galinga ir vieninga dešinės pakraipos politinė jėga, kurios pagrindinis tikslas - Lietuva, jos žmonės, jų gerovė, jų kalba, kultūra, jų šeimos, jų meilė Lietuvai, bet ne partijai, klanui ar suinteresuotoms personoms. Jėga, kurios priekyje būtų Tautos rinktas prezidentas, palaikantis Lietuvos atgimimą, palaikantis ir dirbantis piliečiams, jų interesams ir lūkesčiams. Juk tai taip paprasta ir aišku.

Tik būtina sąlyga - baigti kunigaikštysčių karus, baigti partijų, partijėlių vadų ambicijas ir nesutarimus. Ant kortos pastatyta Lietuvos ateitis. Kritikos, ir labai konstruktyvios kritikos, šiandienos valdantiesiems išsakyta daug. Ateis laikas ją paversti kova, pergale ir imtis darbo.

- Dėl tradicinių partijų nebeturit iliuzijų?

- Tradicinės partijos manęs nedomina, nes jos rašo programas, kad tik laimėtų, kad tik peržengtų 5 proc. ribą, kad tik sudarytų Seime kokią nors frakciją, o atėję į valdžią vėl tvarkytų savo klano reikalus, nuolaidžiautų Briuselio valdininkams. Tokie jų pagrindiniai tikslai, bet jie nieko negali pasakyti žmogui, ką padarys tiek dėl jų, tiek dėl valstybės. Didžiosios šalys vis labiau atsisuka į savo tautą, į savo kultūrą, o mes...

- Kur jūs matot politinę jėgą, galinčią sustabdyti valstybės nykimą?

- Kaip minėjau, matyčiau naują alternatyvią tikrąją dešinę politinę jėgą, galbūt susikūrusią iš jau esančių partijėlių ar pilietinių judėjimų, kurie turėtų susiburti, kad jų kalbos ir geri norai taptų veiksmais, kad galų gale nugalėtų ne atskirų lyderių ambicijos, bet bendras interesas. Būtų labai gražu, jei tas interesas būtų Lietuva.

Būtų labai gražu, jei atsirastų lyderis, kuris pasakytų, kad reikia sugrąžinti Lietuvai jos piliečius, pasididžiavimą savo gimtine. Pagaliau gal tada mes vėl, kaip 1990 metais, atkursime savo lietuvišką paštą, kuris tarnaus ne liberalioms struktūroms, bet šalies piliečiams, sugrąžinsime lietuviškus bankus, kurie tarnautų piliečiams net atokiausiuose Lietuvos kampeliuose ir nerinktų informacijos kaip koks saugumo padalinys, sugrąžinsime spaudą, ne marginalią, bet lietuvišką spaudą, kurios vadovai bus lojalūs Lietuvai, grįšime prie savo šeimos, istorijos ištakų ir prie loginių sprendimų.

Būtų labai gražu, jei atsirastų lyderis, kuris pasakytų, kad jam reikia Lietuvos, iš kurios žmonės nebėgtų ir kurioje augtų jo vaikai. Kad jie džiaugtųsi, turėdami tokią turtingą istoriją, tokią nuostabią kalbą, gamtą, namus, kurių nekeistų į nieką pasaulyje.

Ar taip nutiks, netrukus pamatysime. Jei po 2023 metų savivaldos rinkimų mažesnės partijėlės vėl nesurinks reikiamų balsų ir turės tenkintis pralaimėtojų dalia, gal pagaliau ateis nušvitimas, kad jėga yra ne pavieniai rankos pirštai, bet kumštis. Stipriai suspaustas, sunkus ir galinga jėga trenkiantis į dabartinę pūvančią, stagnuojančią ir valdžia besimėgaujančią daugumą.