Lietuvi, ar jau įsirašei į rusišką pasaulį?

Jau šiandien galima sakyti, kad sostinėje vis labiau įsigali rusų kalba. Jau šiandien čia lietuviai, galima sakyti, yra diskriminuojami.

Seimo narys dr. Vytautas SINICA prognozuoja, kad kasmet įsileidžiant net ne po 40 tūkst., o po 20 tūkst. imigrantų, per dešimtmetį surinksime arti pusės milijono kolonistų, - tiek sulaukėme per visą okupaciją.

- Buvote vienas iš tų, kuris atvirai apsidžiaugė, kad buvo uždaryti pasienio postai su Baltarusija. Ar šis veiksmas galėtų užkardyti baltarusių antplūdį?

- Aš manau, kad mes esame dviprasmiškoje situacijoje. Jeigu Rusija ir Baltarusija skelbia, kad Ukrainoje vyksta karas su NATO ir traktuoja NATO šalis kaip priešiškas valstybes (mes irgi daugeliu aspektų jas traktuojame panašiai) - sutikite, kad yra labai keista ir šizofreniška tuo pačiu metu turėti nuolatinį judėjimą per sieną su kariaujančia, nors ir netiesiogiai, šalimi.

Krovininiam transportui, logistikai, gal ir nebūtų protinga uždarinėti sieną, bet šiomis aplinkybėmis leisti civiliams laisvai judėti tarp Baltarusijos ir Lietuvos nėra labai išmintinga.

Juo labiau, kad pavojinga ten važiuoti lietuviams, juos režimas gali sulaikyti be aiškios priežasties ir panaudoti kaip derybų svertą, kita vertus, žinomi atvejai, kai Baltarusijos piliečiai yra šantažuojami reikalaujant rinkti tam tikrą informaciją.

Mano nuomone, visuose pasienio su Baltarusija postuose reikėtų drausti civilių judėjimą per sieną, galbūt kaip išimtį paliekant artimųjų lankymą, pateikus atitinkamus dokumentus.

Vis dėlto manau, kad sienos uždarymas nebus ilgalaikis, nes vežėjai imtų reikalauti dar daugiau darbininkų iš trečiųjų šalių, o Lietuvos ekonominės politikos kryptis - vežtis imigrantus.

- Metų pradžioje išleidote knygą „Kolonizacija", nors tuo metu vargu ar daugelis migrantus būtų palaikęs pagrindine valstybės problema. Ar vis dar sulaukiate komentarų gerokai persūdęs su pavadinimu?

- Nors imigracija absoliučiais skaičiais gal ir nepadidėjo, tačiau ta problema išryškėjo kasdienybėje - vis daugiau žmonių pamato, kad tai ne smulkmena, o iš tiesų kolonizacija.

- Pagal statistiką migrantų šiek tiek sumažėjo: 2025 metų sausio 1 dieną apie 218 tūkst. užsieniečių turėjo leidimus gyventi mūsų šalyje, po 9 mėnesių - 212 tūkst. Galbūt jau galime kalbėti apie tendenciją?

- Jokiu būdu. Nors apie 10 tūkst. sumažėjo Baltarusijos piliečių, dar pora tūkstančių, man regis, nubyrėjo aukštos kvalifikacijos darbuotojų, bet tai jokiu būdu nerodo bendros politikos mažinti imigrantų skaičių.

Tai rodo, kad mūsų konfliktiniai santykiai su Baltarusija lėmė tam tikrus sugriežtinimus kirsti Lietuvos-Baltarusijos sieną ir kai kurie žmonės nusprendė, kad, neturint galimybės važinėti namo, jiems čia nepatogu gyventi ir dirbti.

- Jūsų iniciatyva Seime užregistruotas pasiūlymas neleisti susijungti darbo imigrantų šeimoms. Kitaip sakant, nesuteikti leidimų gyventi Lietuvoje užsieniečiams, kurių šeimos nariai jau turi tokius leidimus ir gyvena Lietuvoje. Vidaus reikalų ministras Vladislavas Kondratovičius suskubo raminti, kad šeimos susijungimo atvejų bus nedaug. Įdomu, kuo remiasi toks optimizmas?

- Jeigu mes turime apie 160 tūkst. darbo imigrantų, kurių dauguma yra vyrai, bent pusė jų jau turintys šeimą ir norintys ją atsivežti, turėkime galvoje, kad Azijos šalyse šeimos yra kur kas gausesnės negu Europoje.

Vadinasi, tai nebus vienas ar du žmonės. Girdėjau, vidaus reikalų ministras minėjo, kad pernai buvo tokie 105 atvejai; gal Lavoriškių kaime panašiai gyventojų yra, bet šeimų susijungimo atvejų bus tikrai daugiau...

- Ministro nuomone, turime pakankamai saugiklių, kad išvengtume tokios atvykėlių bangos... Jis mini, kad jiems privalomas sveikatos draudimas, išlaikymo garantijos (kiekvienam 1500 eurų per mėnesį), be to, jie neturi kelti rizikų saugumo atžvilgiu....

- Šiuo atžvilgiu esu skeptiškas. Atkreipkite dėmesį: tarp 160 tūkst. darbo imigrantų yra daug iš necivilizuotų ar mums priešiškų valstybių.

Jeigu jie iš tikrųjų yra patikrinti ir pripažinti nekeliantys pavojaus, nors prieš kiek laiko girdėjome, jog Valstybės saugumo departamentas neturi reikiamų resursų išsamiai patikrai, tai jų žmonos ir vaikai greičiausiai nė nebus tikrinami, ar jie pavojingi ar ne. Praleido vyrus, praleis ir jų šeimas.

Todėl su grupės „Prieš masinę imigraciją" nariais užregistravome ir biudžeto pataisas, siūlydami didinti finansavimą už imigrantų kontrolę atsakingoms institucijoms - Valstybės saugumo departamentui (VSD), Valstybės sienos apsaugos tarnybai (VSAT) bei Migracijos departamentui, kurių finansavimas pastaruosius kelerius metus, daug kartų padidėjus imigrantų srautui ir su juo susijusiam tarnybų darbo krūviui, nebuvo deramai padidintas.

O dėl socialinių garantijų? Gerai, kad egzistuoja tokie saugikliai, bet aš bijau, ar šiuo atveju nepasikartotų situacija dėl valstybinės kalbos: įstatymas įpareigoja kalbėti valstybine kalba, tačiau faktiškai ieškoma ir randama įvairių būdų, kaip nereikalauti ir nemokėti valstybinės kalbos.

Esą negražu prieš mažumas, nehumaniška neįsileisti, o įsileidus - reikalauti. Jei tokia politika nesikeis, bus įsileidžiama ir mokama už tų žmonių išlaikymą.

- Tebesilaikote nuomonės, kad, pasibaigus leidimo galiojimo laikui, darbo imigrantai turėtų keliauti namo?

- Vienareikšmiškai. Norėčiau pabrėžti, kad pagrindinė problema yra net ne kaina, kurią sumokėtų mokesčių mokėtojai imigrantų šeimų susijungimo atvejais, - bet jeigu jau šeima atvažiuotų, - tai reikštų, kad ji čia ims kurtis, leisti vaikus į mokyklą ir greičiausiai užsiliks. Tai būtų didžiulis žingsnis sėslumo Lietuvoje link. Mes to nenorime.

Esu tikras, mes nenorime, kad darbo imigrantai liktų Lietuvoje visam gyvenimui. Tai sakydamas nejaučiu jokio priešiškumo imigrantams, - jie, kaip ir lietuviai emigrantai, ieško galimybių prasigyventi, tačiau valstybės politika šiuo atveju turi nusistatyti prioritetus: imigrantai ar lietuviška Lietuva.

Dalis atsakymo į klausimą, ar Lietuva išliks lietuviška, priklauso ir nuo migracijos politikos.

- Po 2022 metų, kai Ingridos Šimonytės vyriausybė atkėlė vartus, sakyčiau, masinei imigracijai, 2019 metų užsieniečių skaičius (58 tūkst.) pašoko bemaž keturis kartus ir ne vien dėl Ukrainos pabėgėlių srauto. Gal jau pastebite kokių nors ženklų, pastangų, kad rusakalbiai imtų ar bent norėtų integruotis į mūsų visuomenę?

- Juo daugiau rusakalbių, tuo mažiau jiems norisi integruotis. Netgi atvirkščiai - neseniai plačiai nuskambėjo atvejis, kai baltarusis vairuotojas pradėjo reikalauti, kad darbovietėje su juo būtų kalbama rusiškai.

Matome daug pavyzdžių, kai jie nesiteikia kalbėti, nesiteikia mokytis ir net nemano, kad turėtų tai daryti. Iš rusų pasaulio atvykusieji neretai mano, kad lietuviai - kažkuo žemesnė tauta, kad Lietuva - menkesnė šalis, kuri neturi pagrindo ko nors iš jų reikalauti.

Vienintelis išeities variantas galėtų būti laipsniškas perėjimas prie ugdymo valstybine kalba. (Jokioje Europos valstybėje nerasite valstybinių mokyklų užsienio kalbomis.

Šitos praktikos nusprendusios atsisakyti ir Latvija su Estija.) Tada bent jau vaikai neišvengiamai turės pereiti prie valstybinės kalbos, bet vėlgi, noriu pabrėžti, integracija yra priemonė tik neišvengiamo imigrantų minimumo atžvilgiu (didumą reikia tiesiog išleisti namo), nes 100 tūkst. rusakalbių mes niekada neintegruosime į mūsų pasaulį.

- Bet lietuviai puikiai integruojasi į rusų pasaulį, tiesa?

- O taip! Atkreipkite dėmesį, kad ginčai kyla daugiausia dėl to, kad gal ir reikia mokėti valstybinę kalbą atvykėliui, bet tik dirbančiam su klientais.

Kitais atvejais valstybinės kalbos klausimas apskritai nekeliamas. Bet tie atvykėliai, kurie gyvena Lietuvoje ir nedirba su klientais, patys yra klientai. Jie vaikšto po parduotuves, vaistines, grožio salonus ir pan., bet nekalba lietuviškai. Ir kas tokiu atveju atsitinka? Verslas prisitaiko prie klientūros.

Kadangi didžiuosiuose miestuose vis daugiau rusiškai kalbančių klientų, verslas stengiasi atitikti jų poreikius.

Nenustebčiau, jei rastųsi vis daugiau darbdavių, kurie imtų reikalauti, kad jų darbuotojai, aptarnaujantys klientus, mokėtų rusiškai.

Taigi, peržengiant tą grupę atvykėlių, kurie dirba su klientais, visi kiti imigrantai betarpiškai veikia rinką, ji prisitaiko, ir lietuviai pradeda kalbėti rusiškai.

Tai yra labai žalinga, nenormalu. Ir tam stabdyti šiandien mes tiesiog neturime priemonių. Vienintelė priemonė tam stabdyti - tiesiog neįsileisti tokios minios žmonių.

- Pagal Europos Sąjungos priimto Migracijos ir prieglobsčio pakto nuostatas Lietuva kasmet turėtų priimti po 158 į ES nares patekusius pabėgėlius arba sumokėti 3,16 mln. eurų solidarumo mokestį. Kuriam variantui pritartumėte?

- Abu variantai - priimti ar atsipirkti pinigais, - iš esmės yra blogi. Tai siunčia pasauliui žinutę, kad Europa priima visus migrantus ir paskui žiūri, ką su jais daryti, bet ne signalą, kad mes nepriimam nelegalių migrantų ir jiems išvis nėra ko čia eiti. Tik tokiu atveju galima tikėtis, kad problema ims mažėti.

Migracijos ir prieglobsčio paktas neatitinka realijų, jis yra neadekvatus. Pagal jo taisykles Lietuva net negalėtų apgręžti migrantų prie sienos, o privalėtų juos įsileisti vidun. Jis remiasi ta logika ir tomis prielaidomis, kuriomis migrantai pasaulyje masiškai naudojasi, reikalaudami, kad jie būtų įleisti ir jais būtų pasirūpinta. Tai pražūtinga.

Aš manau, kad Lietuva, kaip suinteresuota šalis, turinti išorinę ES sieną, patirianti organizuotą migraciją iš Baltarusijos, turėtų kartu su lenkais ir kitomis suinteresuotomis šalimis dėti pastangas, kad šis paktas būtų peržiūrėtas, pakoreguotas.

O kol kas, kol tai nepadaryta, reikėtų pasekti Lenkijos pavyzdžiu, - Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas paskelbė, kad šalis nepriims Europos Sąjungos siūlomos migrantų perskirstymo programos, nes jau patiria didelę naštą dėl Ukrainos pabėgėlių ir nuolatinio spaudimo pasienyje su Baltarusija.

- Nudžiugino, bet ir nuliūdino jūsų mintis knygoje „Kolonizacija", esą svarstymai apie migrantų integraciją turėtų paskatinti mus pirmiausia sau atsakyti į pagrindinius tapatybės klausimus: „kaip mes vertiname valstybinę kalbą, esminius istorijos puslapius, kultūrines normas, religijos ir šeimos vaidmenį". Nudžiugino, kad žvelgiate į problemą iš pačios gelmės, nuliūdino, nes jūsų minėti klausimai mažai kam rūpi...

- Viliuosi, galbūt net būdamas naivus, kad tapatybės klausimas vis dažniau iškyla prieš akis, kad išgyvename etapą, kai jis vis labiau aktualizuojasi.

Žmonės vis labiau suvokia, kad lietuviška šalis nėra duotybė, truksianti amžinai, kad ji gali ir gana greitai išnykti, jeigu jos nesaugosime. Tikiu, kad visuomenė vis labiau sąmonės ir vis daugiau piliečių supras lietuvybės reikalą.

- Atsimenat, sutinkant jūsų knygą Vilniuje, viena moteris, kuriai šis klausimas, matyt, buvo toks svarbus, kad į knygos pristatymą ji, mačiau, atėjo paklibikščiuodama, su lazdele, paklausė, kiek jūs turite bendraminčių Seime?

- Atsakymas nelabai pasikeitė: turime Seime grupę „Prieš masinę migraciją", surinkome 10 parašų rengdami pasiūlymą neleisti susijungti darbo migrantų šeimoms. Tiek bendraminčių. Bet pasižiūrėsime, kaip vyks balsavimas.

Manau, ne vienoje frakcijoje yra žmonių, kurie supranta problemą ir supranta vis labiau. Be to, 50 Seimo narių pasirašė už tai, kad mano inicijuotas draudimas darbo migrantams atsivežti šeimas į Lietuvą būtų svarstomas jau šį mėnesį, nors kaip naujo projekto jo nebuvo Seimo rudens sesijos darbotvarkėje.

Jeigu projekto savo stalčiuose nenuskandins Julius Sabatauskas, yra vilčių, kad jį palaikys nemažai Seimo narių.